"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. II skyrius ir pusė III skyriaus. 2017-01-27.

II skyrius

 

- Kas čia? – ištiesęs ranką parodžiau į aiškiai išsiskiriančias stačiakampes lenteles, ant kurių buvo parašyta „in pace“.

Bendražygiai slogiai tylėjo. Nors galėjau ir neklausti. Viskas ir taip buvo aišku. Per visą perimetrą ėjo nišos. Pusė buvo užmūrytų, o kitos dar tuščios.

Na, tai buvo visai negilios nišos, su nedideliu laipteliu. Tarsi tam, kad į nišą įtilpęs žmogus, galėtų ant to laiptelio prisėsti. O šalia gulėjo tašyti akmenys...

Kalė... Tai reiškė, kad tiesa...

- Štai jis, iždas!!! – pasigirdo džiaugsmingas Klauso, kuris įlindo slystelėjo pro šonines dureles, riksmas.  – Ponas barone!

- Užsičiaupk! – užrėkiau. – Girdite?

Bendražygiai suglumę įsispitrijo į mane.

- Štai vėl...

Per kambarį nuvilnijo lengvas, vos girdimas, atodūsis. Tylus ir kartu šiurpus, kaip skersvėjo truktelėjimas. Patys pagalvokit... Nelygi deglų šviesa, kuri vos apšviečia skliautus, kerpėmis apaugusios sienos, grotos, kaladės, kaulai grandinėsi ir staiga – kančių pilna aimana... Siaubas!

- Dieve Šventas! – visi, kaipo susitarę persižegnojo, o Piteris Niderbrokeris, augalotas galvažudys ir nepataisomas drąsuolis, kaip stovėjo, krito be sąmonės.

Man ir pačiam plaukai pasišiaušė, o ranka pati savaime uždėjo kryžiaus ženklą.

- Čia!.. – vienintelis iždininkas nepersižegnojo ir, aišku, net nesiruošė alpti. Jis prišoko prie kraštinės užmūrytos nišos ir pridėjo ausį prie akmens.

Aš nugriebiau laužtuvą, bet kelią užtvėrė Michelis Kaufmanas. Ietininkų dešimtininkas – vienas iš vėliausiai samdytų samdinių. Greta jo atsistojo Gvidas, Zeleris ir dar du ietininkai, kurių vardų neatsiminiau. Visus juos, vienu būriu, norėdamas užglaistyti nuostolius, nusamdžiau prieš mėnesį. Jų praeitimi nesidomėjau. Geri ir disciplinuoti kariai. Kuopoje kol kas vykdo antraeiles užduotis – prie Karolio, aišku, kad neprileidžiami.

- Nedera, kapitone, į šituos reikalus kištis... – grasinančiai sušnypštė Michelis. – Mūsų motina bažnyčia neklysta. Nedera į jos reikalus kištis.

- Iš tikro... – jam pritarė Zeleris, - neverta kištis...

Kiti nutylėjo, bet rankos iškalbingai buvo padėtos ant palašų efeso (v.p.: vengr. pallos, angl. backsword. Kalbamu periodu, tai galėjo būti bet koks dviašmenis, vienarankis, sunkus pėstininkų kalavijas su iki 80-90 cm. geležtimi. Nuo XVIII a. vidurio atsirado vienašmeniai kalavijai – sunkieji kardai ir prigijo „backsword“ pavadinimas. Pati realiausia versija, kad „back“ reiškia nugarėlę, tai yra, kalavijas su nugarėle, o ne tai, kad jie buvo nešiojami už nugaros...) ir aiškiai bylojo apie jų ketinimus.

- Traukitės į šonus, kariai! – metaliniu balsu ištarė Jakobas Bolzenas ir atsistojo greta manęs. – Kam pasakiau?! Kitaip!..

Tai štai kaip... Jakobas su manimi nuo pat pradžių ir juo abejoti nereikia. Kas dar? Klausas, Jostas ir iždininkas. Kalės vaikai... vienas seržantas, o pažai be jokių apsaugų, o Chorstas – tai ir visai, kaip Dievo avelė – visiškas nesusipratimas. Tuo tarpu šauliai su kirasomis, šapeliais ir su kalavijais bei alebardomis (v.p.: šapeliai ar kapelinos – „chapel helm“ – skrybėlės tipo, su plačiais kraštais, iškilios formos, dažniausiai atviro tipo šalmai) Ir dar tas Dievo asilas, Niderbrokeris ,guli be sąmonės...

- Ką tai reiškia? – niūriai pasidomėjau ir užimdamas tinkamą poziciją, žengtelėjo priekin. – Kame reikalas, vaikinai? Kaip aš suprantu, jūs nusprendėte man... man, savo vadui, priešginiauti? Aš gi dar nieko ir nesiruošiau daryti. Užmūrijo, vadinasi taip reikėjo...

Dar žingsnelis...

- Ne savo vadui, o žmogui, kuris lenda į bažnyčios reikalus! – pilnu savo tiesa įsitikinusio fanatiko balsu pareiškė Michelis. – Aš statutą žin...

Tačiau kalbėti nebaigė, nes espados ašmenys perkirto jam balso stygas kartu su gomuriu. Kartu ir daga su lengvu terkštelėjimu perdūrė Gvido akiduobę. „Buliaus smūgis“ – taip vadinamas suderintas dagos ir espados smūgis vienu metu skirtingomis kryptimis. Meistras Ponsas ir Prepinjano gali manimi didžiuotis (v.p.: žr. Armanjakas -1), viską atlikau pagal jo vadovėlį...

Pasisukimas su priartėjimu, mostai ir kartu laukiniai abiejų ietininkų kauksmai. Jie nespėjo net savo palašų išsitraukti. Pirmasis ant aslos šleptelėjo su perkirstais kojų sausgyslėmis, o antrasis - spausdamas trykštantį iš papilvės kraujo fontaną...

Na-a taip... Ir iš tikro, velniai žino kas... Kai kada aš krečiu tiesiog grandiozines eibes. Nuo tokio elgesio aš kartais būnu  kaip nesavas. O maniau, kad jau apsipratau, apsišlifavau... Nė velnio! Na kaip gi kitaip gali reaguoti pamaldieji viduramžiški personažai, jei tiesiog jų akyse kažkas rengiasi teisti jų motiną bažnyčią? Retkarčiais galvoti reikia, ponas barone! Galvoti, o tik po to veikti. Tfu... Tokius garus karius savom rankom nudėjau... Juolab, neaišku dėl ko. Bet nieko jau neištaisysi.

- Nieko sau, kapitone! – Jakobas sužavėjęs net išskėtė rankas. – kiek kartų jus mačiau reikale, o vis negaliu nesistebėti. O aš jau kirstis susiruošiau.

- Pribaigti? – traukdami iš makštų durklus, choru pasidomėjo Klausas ir Jostas.

- Taip... Ir, Jakobai... kiek aš jų tada nusamdžiau?

- Dešimtį... – užkiršęs pirštus už salado, pasikasė pakaušį Bolzenas. – Čia keturi. Tris vakar nudėjo gurguolės apsauga. Na taip... liko dar du. Visi – viena kompanija. Jie ir laikėsi atsiskyrėliškai. Aš jau seniai juos stebėjau. Ar aš jus teisingai supratau, kapitone?

- Taip. Iš kart, kai pakilsim viršun... – įsakymo motyvų net nebandžiau aiškinti.

Jakobas ir taip viską kuo puikiausiai supranta. Likusi porelė gali virsti nesantarvės židiniu. Na taip, aš tikras paranoiškas išgama. Taip, aš visiškai sugyvulėjau... iki pat kaulų smegenų. Tačiau aš gyvas. Ir noriu tokiu pasilikti kaip galint ilgiau. Na ir formaliai aš teisus. Maištas – baudžiamas mirtimi. O būtent šiuo momentu – veikiau užkirsdamas tam kelią.

Priėjau prie iždininko:

- Užsiimk iždu. Tau tai įprastas reikalas. O štai su pertvara, mes patys...

Jau tvirtai sukibusiam mūrui pakako vieno trinktelėjimo ir jis subyrėjo ant akmeninės aslos. Norėdamas pasišviesti, prie skylės prinešiau deglą...

Taip ir yra: susisukęs ir išsekęs kūnelis baltu aprėdu. Mergina... visai jaunutė. Beveik kūdikis. Gyva?

Jakobas prie merginos burnos prinešė poliruoto durklo ašmenis ir po kiek laiko atsisukęs papurtė galvą:

- Nespėjome, kapitone. Ji jau išėjo. Mes jos paskutinį atodūsį girdėjome.

- Bet kaipgi?.. Aš beviltiškai bandžiau užčiuopti belaisvės pulsą. – Negali būti...

- Gali, kapitone... – Jakobas atsargiai mane atstūmė nuo kūno. – Gali... Reikalas čia toks... Pasiėmė ją Dievulis pas save...

- Po galais... – beviltiškai nusikeikiau. – Grąžinkit ją atgal, ar ką... Bus nors koks kapas.

- Padarysim, kapitone. – Jakobas ėmėsi gaivalioti vis dar be sąmonės besivoliojantį niderbrokerį.

- Jūsų mylista! Jums tai reikia pamatyti!.. – į kambarį įlėkė Jostas ir Klausas. - Ten! Ten!..

- Kas dar?.. – aš nupėdinau kartu su jais į dar vieną koridoriuką ir vėl nusikeikiau: - tiesiog pragaras ir skaistykla! Aš tą velnio abatiją ir iš ties sudeginsiu!

Narvai... Į stačiakampes dėžutes panašūs narvai, kuriose gulėjo išdžiūvę žmonių kaulai. Kas gi čia, blyn, per šūdas?! Panašu, kad nelaimingąsias moterėles numarino badu. Kam? Blyn, išgamos!

- Ponas kapitone... – lengvai už mano rankovės truktelėjo Chorstas. – čia gyvų jau nebėra. Užsiimkim einamaisiais...

- Pats nuspręsiu, kuo užsiimti. Kaip ten iždas?

- Dvi užanspauduotos statinės su florinais. Sprendžiant iš antspaudų, ten turėtų būti po penkis tūkstančius kiekvienoje. Skryniose visokie brangūs rakandai, auksiniai liejiniai. Pakelsim į viršų ir aš galėsiu detaliau pasakyti kas, kaip ir kiek...

- Na tai kelkite... – burbtelėjau. – Klausai, Jostai, padėkite iždininkui... Jakobai, duok vyno...

Štai taip... Na iš ties, geriau aš jau į tuos požemius nebūčiau lindęs. Ir velniop tą iždą. Žinote... aš tarsi purve išsivoliojau. Prisiliečiau prie šlykštynės... šūdo... Tebūnie prakeikti tie bažnytininkai! Ir kas šlykščiausia... jie taip elgiasi nuoširdžiai tikėdami. Blyn!.. Tie šikniai nuotaiką metams į priekį suėdė, kalės vaikai...

- Kapitone!!! Ji vis tik gyva! – staiga suriko Bolzenas. – Kaip Dievą myliu - gyva!

- Po velnių!.. Tai ko stabdot? Bėgte pas medikusą!..

Mergaitė vėl pradėjo rodyti gyvybės simptomus. Na, brangioji, laikykis, laikykis...

Atvedė maestro Balvederą. Storulis išmintingai pašniurkščiojo ir savo pameistriams įsakė tempti nelaimėlę viršun. Na-a, taip... Belvederas, aišku ne Samuelio lygio, bet jau ir ne šundaktaris. Bent jau rankas prieš apžiūrą plauna. Beveik visada...

Žodžiu, jei merginą prikels – apdovanosiu, o jei nuvarys...Na, jei nuvarys, tai nuvarys. Visi mes Dievo valioje. Reiktų gal gerbiamąją Lilitą paprašyti, kad vargšelę prižiūrėtų. Lygtai mačiau, kad ji su mumis atėjo. Na, ne tos, žinoma, Lilitos, kuri deivė, o Lilitos, kuri čigonė. Sena čigonė. Ji sus savo dukra Jevsenija gurguolės palydoje. Kažkaip prisiplakė ir pasiliko. Rado savo vieta, žodžiu. Bent jau liaudis jų tikrai neatstumia. Nepersekioja. Na, o Lilita su savo dukra Jevsenija, arkliukus gydo, o esant reikalui, savo žolelėmis gali ir kokią trydą sustabdyti. O šiems laikams – tai jau labai daug. Tiek to, viską ką galėjau – jau padariau. Laikas ir iždu pasirūpinti...

Brangenybes tik per tris kartus išnešėme. Viršuje iždininkais jomis ir užsiėmė – skaičiavo ir vertino. Tačiau jau užtikrintai galiu pasakyti, kad maniškė ekspedicija, reidas – puikiausiai nusisekė. Na, sėkmingai-nesėkmingai – ginčytina, bet kad buvo pelninga – tai tikrai. Na, bet kažkodėl ši sėkmė sielos nešildo. Na ir man iš to iždo ne kažin kas tenubyrės. Ir dar savo dalį turėsiu dalintis su Antuanu. Nors vis tiek bus pelninga.

Išsiunčiau pasiuntinį į vadavietę, patikrinau sargybos postus ir pasižiūrėjau, kaip abatija išlaisvinama nuo viso žemiškojo pertekliaus ir išjudinęs Tuką ėmiau liurlinti vyną. Norėjau iki galo išsiaiškinti su Kristaus sužadėtinėmis, o ypač su abate, bet – nusispjoviau. Nuo, kad sužinosiu už kokias nuodėmes buvo marinama nelaimingoji, lengviau nebus. Blyn... kaulų smegenimis jaučiu – baronas vėl į kažkokį šūdą įlipo. Ir dar škotas ėmė niurzgėti...

- Negeras reikalas, jūsų mylista. Nederėtų, jūsų mylista, lysti į bažnytinius reikalus.

- O plėšti, reiškiasi, galima?

- Plėšti galima. Neapsišiks, - įsitikinusiu balsu pareiškė Loganas, - o štai į bažnytinį teisingumą lysti – nedera.

- Na ir ką dabar?

- Ogi nieko. Padaryta, tai padaryta. Kas buvo, negražinsi. Och ir geras vienuolių vynas... – Tukas godžiai pribaigė taurę. – Ir žuvytė prie mozelinio labai tinka...

- Ė, ne, brolau, pala. Tai ką, nelaimėlę reikėjo mesti?

- Na ne... Nors...

- Tai ko čia man galvą suki?

- Na šiaip... na aš... O jūs žinote už ką ją nuteisė?

- Iš kurgi?

- O raganą atsimenate?

- Na, jo, užmirši tu ją... – taip, iš tikro, to neužmiršiu niekada.

Pačioje mano istorijos šioje epochos pradžioje, mes su Tuku, buvome sutikę raganą. Taip, pačią tikriausią. Ją gabeno apklausai pas inkvizitorius. Kaltinimas buvo standartinis: nužiūrėjimas, kerėjims, gyvulių marinimas, pasėlių niokojimas... ir panašūs pliurpalai. Aš tuomet visai naiviai maniau, kad visa tai pasakaitės... Žodžiu, jei trumpiau, nuo to laiko šventai tikiu, kad raganos ir visos kitos legendos šia tema, tikrai turi realų pagrindą. Ir visa kas raganoms pripaišoma – gali būti tikrų tikriausia tiesa. Ba, beveik visada...

- Štai! – škotas tarsi mokytojas ar išganytojas pakėlė rodomąjį pirštą.

- Tai už ką taip baudžia, brolau?

- Tai gana reta mūsų laikais... – Tukas susimastė. Štai ankščiau, tai taip...

- Ne netempk, pikčiurna. Ir kaplūną paduok... (v.p.: maistui augintas kastruotas gaidys)

- Prietaras toks, visiškai eretiškas, buvo. Nors į jį bažnyčia užmerkdavo akis. Jei nuotaką, prieš pat jos ištekinimą gyvą įmūryti į tilto pamatus, ar kokio kito pastato pamatus, tai statinys stovės amžinai.

- Ne, čia ne tas atvejis. Ją užmūrijo ne vėliau, kaip prieš savaitę, o abatija pastatyta prieš porą šimtų metų. Ten, šalia jos dar ąsotis stovėjo – jai vandens buvo palikę... Baltais aprėdais ir kirpta. Mergiščia... ne daugiau penkiolikos... nors velniai žino kiek iš tikro, bet tikrai dar jauna. Juočkė. Ant akmens išskaptuota „in pace“ – lotyniškai „pasaulyje“ ir šalia data.

- Na taip... na taip... – susimąsčiusiu balsu subambėjo škotas. – Na tai raiškia, kad ši prieglauda priklauso broliams celestinams (v.p.: Celestinai. pagal įkūrėjo Petro Muroniečio (Murrone; 1215-1296), popiežiaus Celestino V (1294) vardą. Tai katalikų vienuolių ordinas, įsteigtas 1250 Italijoje. Veikė pagal benediktinų regulą)... Vienuolė, ko gero. Sulaužė įžadus ar kokią griežtą epitimiją (v.p.: gr. epitimion – bausmė. Atgaila - krikščionių bažnytinė bausmė, skiriama tikintiesiems už nuodėmes ar bažnyčios kanonų pažeidimą). O gal ir iš vis, buvo pagauta santykiaujant su šėtonu. Nors gali visko čia būti. Bet kaip du kart du – mergina – vienuolė. Savus bažnyčios tribunolas ypač griežtai baudžia. Ypač Kristaus sužadėtines. Taip va. Aš tokius tik tris atvejus pamenu... ir visi jie susiję su mergom... Gal atsargiai abatės paklausinėti?  Delikačiai? Nors neverta... ech, kad tik triukšmas nekiltų ir viešumon neišlystų...

- Nepamokslauk... – aš jau ir visai nuliūdau, kad mergą išlaisvinau. – Žinai, prisigerkim... O merga, gal ir visai neišgyvens...

Kitos dvi dienos pralėkė, kaip valanda. Žinių iš vadavietės nebuvo: manau, kad jiems toli gražu, ne iki mūsų, o ir pasiuntinys tik ryt-poryt apsireikš. Nepasakyčiau, kad labai liūdžiu. Na ir kareiviai atsiganys. O tai tikrai nebergždžia.

Išgelbėtoji mergina vis dar klajojo kažkur tarp mirties ir gyvenimo. Bet šiame reikale, tai jau aš ne pagalbininkas. Viskas dievo valioje. Nišą, iš kurios ją ištempėme – už-mūrijom ir iškuopėm visus savo pėdsakus. Gal net pavyks nuslėpti savo įsikišimą į bažnytinį teisingumą. Na ir panašu, kad mergina turi ispaniško kraujo... armėniško... gruziniško... mauriško... Žodžiu, aiškiai ne šiaurietė. Ir visai gali būti, kad nebylė...

Žodžiu, viskas kaip ir tvarkoje. Buvo. Kol anksti ryte nepribėgo patrulis-žvalgas ir nepranešė, kad atžygiuoja nemažas pėstininkų būrys , kuriuos lydi keletas riterių.

Iki pilnos laimės, mums to ir betrūko... Na, ką gi. Laikas ir ginklais pamojuoti, o tai ir visai atsipalaidavom.

- Ko stovi? Trimituok rikiuotei...

- O jei patiems smogti? Jų tik du kart daugiau. Na, gal du su puse?.. – Tukas azartiškai stuktelėjo kumsčiu per delną.

- Galima ir smogti... – aš sustūmiau žiūroną ir įsikišau ją krepšin. – Viljamai, Jakobai, Kurtai, Almeida, maestro Pelegrinai: išklausykit mūsų dispozicijos. Arbaletininkus ant sienos – visi turi būti pasislėpę. Matomus palikit tik kelis karius ir tuo pačius aprenkite kaip gurguolininkus. Tegu sargybą vaidina...

- Kapitone, manote nesupras? – suabejojo Loganas.

- Taip, aš taip manau. Jie nežino, kad abatija užimta. O jei ir žino, tai tada jie tikri idiotai. Atvaryti keturis šimtus pėstininkų be artilerijos ir apgulties specialistų prieš storas abatijos sienas, gali tik idiotams proto užtekti. Maestro Rafaeli, pabūklus išdėstote kieme ir nutaikote tiesiai į vartus. Užtaisyti karteče. Būkit pasiruošę ir kai atsivers – šaunate.

- Visų pabūklų nesutalpinsiu... Tiesiai priešais vartus – du pabūklai, ne daugiau, - vyptelėjo maestro Pelegrinas. – Yačiau aš žinau ką daryti. Vykdyti?

- Taip. Laisvas... – eilinį kartą, mintyse, save už nuovokumą pagyriau.

Nemenkai pastangų ir pinigų teko pakloti, kad šį lombardą persiviliočiau pas save. Savo laiku, maestro Gasparas Biudo, burgundijos karinių pajėgų artilerijos vadas, nenorėjo atiduoti man savo pavaldinio. Tačiau, kaip visada, monetos padarė savo darbą. Tačiau lombardas buvo vertas kiekvieno išleisto pinigėlio. Kaip galima būtų jį apibūdinti? Paprasčiausiai. Genialus artileristas. Altirestas nuo Dievo. Esu įsitikinęs, kad jei duočiau jam dvidešimt pirmo amžiaus haubicą, jis per porą valandų iš jos pradės šaudyti ne prasčiau, kaip kitas pabaigęs artilerijos mokyklą. Unikumas. Nors  mano komandoje vien tik talentai – na... bent jau vienaip ar kitaip. Na ir aš... kaip ir ne vidutinybė.

- Almeida. Išstatai savo arkebūzierius ir po salvės pradedi šaudyti į priešo būrį. Arbaletininkai dirba nuo sienų. Pikinieriai turi būti pasiruošę kontraatakai išlėkti pro vartus. Vartus atidarysite, kai priešas bus ant tilto...

Štai toks planas. Jei priešininkas žino, kad abatija užimta, tai, aišku, planas neišdegs, bet mes nieko neprarandam. Abatijos su tokiom pajėgom nepaimsi. Čia net visai kariuomenei ilgai krapštytis tektų. Sienos, aišku, nususo, bet tiktų ir ne vienai tvirtovei. Na ir kanalas nuo upės atvestas. Taip, kad...

Aš vėl žvilgtelėjau per žiūroną. Taip, jiems dar kokius tris šimtus metrų žingsniuoti. Kas gi jūs tokie? Kur vėliava? Kur ženklai?.. Iš apsiaustų nieko suprasti neįmanoma... Velnio rūkas, po galais! Nors tikrų tikriausiai, kad ne mūsiškiai. Kaip ten sakė?.. Mušk visus, o Dievas atsirinks, kas savas, o kas svetimas...

Velnias... šūdina ta optika. Ar jau akyse mirguliuoja? Nors ne... Tiek to, ir be žiūrono jau pakankamai įžiūrėti galima.

Na, mielieji, na...

Dar, dar...

Atidarom vartus...

Salvė!!!

Nesupratau...

Kas per velnias?

Kas?! Kaip?! – už apykaklės pagavau pagyvenusį karį ir truktelėjau link savęs. – Nesugalvok meluoti, šunie. Ketvirčiuosiu!!!

- Prisiekiu Šventa Trejybe ir Jėzum Kristum!!! – mikčiodamas ir kalendamas dantimis išvapėjo šauktinis. – Užvakar kapituliavom, ir mes, reiškiasi, sudėję ginklus ir vėliavas, namo grįžtam... Viskas garbingai ir tvarkingai, pone. Maloningai paties Karolio Burgundiečio paleisti. Su visomis neliečiamumo garantijomis. Šauktiniai mes... iš Sen-Dje miesto... Neliepkite bausti...

- Kad tave kur skradžiai!!! – stumtelėjau nuo savęs kareivuką. Ką, jūs, idiotai?..

Nebaigęs replikos iš visų jėgų kumščiu stuktelėjau per sieną... Išsidūriau... Labai rimtai išsidūriau!!!

Viskas buvo „sugrota“, kaip iš kokių natų. Vos kolona žengė ant tilto, vartai atsidarė ir maestro Pelegrino serpentinos iš jos paliko tik smulkų faršą. Antra ir trečia salvės; po to – mosarabų arkebūzos ir arbaletininkų strėlės užbaigė visą reikalą. Pilna, po galais- pergalė! Trečdalį kolonos, kaip liežuviu kokia karvė nulaižė. Ir ne tik nulaižė, bet sugromuliavo ir dar išspjovė. Likusieji, kaukdami iš baimės šoko šį visas puses, o juos jau mokiniai gaudė ir pjovė kaip kokias avis...

Dieve, koks aš kietakaktis! Netgi dar blogiau!

Vėliava suvyniota.

Nuo apsiaustų herbai atardyti.

Beveik beginkliai.

Gurguolė pilna sužeistų.

O aš ir dėmesio į tai nekreipiau... Kalės vaikas... Pusantro šimto nekaltų sielų pražudžiau. Neskaičiuojant sužalotų... Ir be barono Kalmaro su sūnumis, palyda ir Sen-Dje burmistro...

Amen... Karolis įsakys mane pakarti! Ir net labai nesiaiškins. O likę didikai užspjaudys kaip pirmaklasį niekšą, kuris paniekino riteriškumą. Viename lauke su manimi iš vis niekas net nešiks...

Na ir papuoliau! Ką gi daryti? Ko taip rankos dreba? Lyg vakar vynu nelabai piktnaudžiavau. Po taurę Tuko atvežtojo išmaukėm ir viskas...

- Loganai...

- Taip, jūsų kilnybe?

- Ką daryti?

- O ką daryti?

- Ką mums su viskuo šituo daryti!

- Ogi nieko.  – Škotas sutrikęs gūžtelėjo pečiais. – Pasitaiko. Susipainiojom. Jie susipainiojo.

- Jie?

- O kas gi dar? Jūsų mylista, gal jūs sergate? Man jūsų išvaizda nepatinka...

- Sveikas aš. Jie ar mes?

- Jie, aišku. Mes tai čia kuo dėti? Iš kur mes galėjome žinoti, kad karas baigėsi? Baltos vėliavos nebuvo. Patys kalti. Ne, na jūs iš tikro kažkoks išblyškęs...

- Na taip... – Į pokalbį įsikišo Almeida. – Vėliavos tai nebuvo. O tokiais atvejais, privalėjo ją nešti. Kapitone, ar jūs nesužeistas?

- Eikit velniop! Ta nieko baisaus?

- Taip, žinoma. Ką su belaisviais daryti?

- Ką? Paleiskite. O sužeistiems ir sužalotiems, pagalbą suteikite. Ir baroną... Na... tai kas iš jo liko, tegu su savimi pasiima....

- Tegu pirma savus sulaidoja, o aš mišias atlaikysiu. Visiems iš karto., - pasiūlė Viljamas.

- Daryk kaip išmanai... – mostelėjau Tukui ir prisėdau ant šieno kaugės.

Na-a taip... nuo kada aš čia tokiu jautruoliu paranojiku tapau?.. Baltos vėliavos iš ties nebuvo. Gal ir iš ties susirgau? Galva kažkaip tuščia, o akyse ratilai... Pala, kur?..

- Štai iki ko tu nusivarei, ŽanO... – Iš tamsos išniro žavus ir gražus, vienuoliškoje skraistėje įrėmintas moteriškas veidelis.

- Niekalai! – atmestinai burbtelėjo kresnas barzdotas vyras su giminei priklausančia grafų Armanjakų karūna. – Štai aš, būdamas jo metų!..

- Nenaudėlis, - priekaištingai ištarė kerinčio grožio mergina  su kūdikiu ant rankų. – Visi, jūs, Armanjakai, tokie...

- Per ašmenis tu vaikštai, per ašmenis žingsniuoji... cha-cha-cha... – Žanos de Fua, motinos bei tėvo pamėklės pasikeitė į besikvatojančią čigonių atamanę su frankų karaliaus Liudviko, Pasaulinio Voro, veidu...

- Saugok save, saugok save, saugok save, save, save-e-e... – nugriaudėjo balsas aidu, kuris nutildamas nugarmėjo kažkur tolyn...

- Pagal nuopelnus jį-į-į teeeeisss... – kažkas užtraukė bažnytinio choro balsu.

- Smūgis! Kapitonui priepuolis... – iš kažkur, tarsi iš už užsklandos išgirdau vyriausiojo kuopos gydytojo balsą. – Aš gi žinau. Na, bet nieko. Tuok kraujo nusleisim...

- Tuoj aš pats tau nuleisiu! – užrėkiau ir pagaliau atmerkiau akis. – Kas, po galais, klausiu aš jūsų, atsitiko? Och...

- Atsipeikėjo, Ačiū Dievui!

- Dieve Maloningasai!

- Šlovė per amžius Šventajai Mergelei!

- tegyvuoja kapitonas!!!

Apsupę mano lovą bendražygiai, visi iš vien padėkojo Viešpačiui ir ėmėsi žegnotis.

- Kas per?!... – pabandžiau atsistoti ir savo siaubui suvokiau, kad atsistoti negaliu.

- Ramiau, jūsų mylista, ramiau... – Viljamo letenos prispaudė mane atgal prie lovos. – Negaluojate truputį. O gal iš tikro, kiek kraujo nuleisti? Norite, aš pats...

- Rankas patrauk... – nustūmiau škotą. - Vyno duokit...

- O! Vynas gerai. Jis naudingas. Jis labai tiks. Aš gi iš kart pasakiau, kad vadas paprasčiausiai pervargo! – džiaugsmingai sušuko Bolzenas. – O jūs lot pradėjot... Patys žinot koks jis tarnybai atsidavęs. Vis ant kojų ir ant kojų...

- Na jo... – pritariamai linktelėjo Almeida. – Tos bobos, ką tik nori išsekins. Aš štai pamenu, kažkada iš viešnamio savaitę neišlindau, tai po to vos vaikščiojau.

- O aš sakau, kad priepuolis! – riktelėjo Belverdas. – Ką jūs, nemokšos, išmanote apie priepuolius?!

- tuoj, mokslinčiau, gausi tu nuo manęs! – pasigirdo ietininkų seržanto Kurto Baulingerio balsas. – Ką tu čia nemokšomis pavadinai, gyvulį? Aš rašyti moku...

- Patylėkit... – gurkštelėjau vyno ir svaigimas iš ties išnyko. – Aš ką, apalpau?

- Jo! – džiaugsmingai linktelėjo Loganas.

- Na ir kiek aš čia taip?

- Na, taigi beveik parą, - pasufleravo Baulingeris. – Mes jau manėm, kad ate...

- Aš jums duosiu „ate“... – Nekreipdamas dėmesio į priekaištaujančius vyriausiojo mediko dūsavimus, vėl pabandžiau atsistoti. – Padėkit, gi...

Ir atsistojau... O po to sava eiga nupėdinau link stalo, kuris apsčiai buvo nukrautas įvairiais valgiais. Siaubas, kaip išalkau. Prisikimšau pilną burną duonos su sūriu ir gromuliuodams išbubnyjau:

- Na chodel tchylim?... Sasachochite...

Ir iš karto viską išvėmiau... Visą skrandžio turinį išpyliau ant grindų. Vidurius tarsi susprogdino ugnimi...

- Taigi jį nunuodijo!.. – kažkas aiktelėjo...

 

 

III skyrius

 

Kaip nenumiriau? Nežinau. Dvi savaites buvau kažkur tarp gyvenimo ir mirties. Tapau panašus į vytintą žuvį Ožką (v.p.: lot.: Pelecus cultratus, karpinė žuvis) – toks pat sausas ir skaidrus. Tačiau išsikrapščiau...

Iš Nensio atėjo įsakymas grįžti ir bendražygiai mane pervežė į miestą. Karolio dvaro gydytojai tik skėsčiojo rankomis. Kaip gi kitaip? Juk net vienaragio rago milteliai nepadėjo! Lyg jie kada nors ir kam nors būtų padėję... Idiotai! Apgavikai ir šundaktariai!

Išgelbėjo mane Lilita. Girdė kumelės pienu su kažkokiom žolelėm. Jei ne čigonė, tai būtų viskas. Būtų numušę šlovingąjį baroną ant pačio pakilimo tako.

Aš kaip ir pasiruošęs mirčiai – laikai tokie, giltinė visai šalia vaikštinėja, bet buvo realiai baisu. Vienas dalykas būti nužudytam mūšio lauke ar net dvikoje, ar padėti galvą po budelio kirviu, nors taip pat baisu, bet prognozuojama, ir visai kitas dalykas, štai taip... nežinia iš kur...

Beje, Tuką taip pat apnuodijo kartu su manimi. Tik nuodai jį paveikė kiek savotiškai. Škotas tik didelę trydą pagavo – visą savaitę kaip priplėkusi musė vaikščiojo. O šiaip – ant kojų. Kas tai padarė? Maniau, kad vienuolės, bet po to viskas paaiškėjo. O tiksliau, viskas tik dar labiau susipainiojo. Pasirodė, jog užnuodyta buvo statinaitė vyno, kurią Loganas pakeliui į Lotaringiją pas savo pakeleivį ševalje de Siraką. Tai jo darbelis, nes Tukas visiškai neslėpė jog tarnauja baronui van Gutenui, buvusiam ševalje de Driuonui. Aš net nevykusiai pagalvojau, jog prisikėlė Gijomas de Monfokonas – visa tai būtų jo stiliuje. Tačiau aš de Monfokoną pats, asmeniškai, keršydamas už mano pamotės Žanos de Fua mirtį, nudūriau Biuze Sen Takro pilyje. Su perpjauta gerkle negyvena. Ypač penkioliktame amžiuje. Mįslė, vienok...

Ševalje slaptai ieškomas, bet manau, kad tai jo netikras vardas. Ir taip aišku, kuo tos paieškos baigsis. Pasikėsinimas į mane per Viljamo vestuves, persivertė į štai tokią išraišką. Aš pilnai įsitikinęs, jog tai tęsinys. Ir dar neapleido jausmas, jog prie viso to prikišęs nagus ir pats Pasaulinis Voras. Žiūrėsim. Aš pasiruošęs. Beveik...

- Mūsų pajamos – devyni šimtai penkiolika florinų... – Chorstas pasitaisė akinius ir plunksna brūkštelėjo per praskleistą pergamento ritinėlį. – Tai jau išskaičiavus, patys žinote kam, premijas ir dalį. Ir kartu su pajamomis pardavus perteklinius vežimus ir pono leitenanto van Breskenso išbrokuotus arklius. Ir mulus su kitais trofėjais. Tačiau neįskaitytos mūsų maloningojo valdovo dovanos ir apdovanojimai už didvyriškumą. Visa tai aš atžymėjau, kaip jūsų asmenines pajams. Taigi, o štai ir namo dovanojimo dokumentas...

Florinas

Chorstas bamba. Pagaliau ši popiergalinė dūšelė mane pasiekė ir neatlips, kol neišdėstys visos ataskaitos. Jis jau dvi dienas bandė iki manęs prisibrauti, bet man buvo ne iki to. Na, o kartu tikrinau ar iždininkas, paliktas be priežiūros neišties savo pirštelių į iždą... Neištiesė...

- Mano kuopai atlyginimą išmokėjote? – pertraukiau auditorių.

Guldenas

- Viską iki paskutinio skatikėlio. O taip pat ir maistpinigius, ekipiruotpinigius ir visus kitus. Jūsų, štai, į dėžutę sudėjau. Na, kad jūs po ranka visada turėtumėt. Na ir porą florinų iškeičiau į smulkesnius sidabriokus ir variokus.Kad būtų patogiau...

Aš atidžiai klausiausi ir baiginėjau gerti be proto kartų nuovirą, kurį man pagamino Lilita. Šlykštynė, bet niekur nesidėsi. Ji sako, kad dar visą savaitę teks šį marmalą gerti, o griežtą dietą laikyti net visą mėnesį. Ačiū Dievui, kad nors vyną leido gerti. Saikingai, bet leido. O šiaip – jau sveikas. Netgi svorį ėmiau rinkti ir treniruotes atnaujinau. Tiesa, labai lengvu režimu – per silpnas pilnom apkrovom.

Ir reikia prisipažinti, kad aš nemalonėje. Parodytas didvyriškumas abatijoje – nepraėjo veltui – šventoji kongregacija Karoliui mestelėjo milžinišką skundą. Bažnytininkų žodžiais tariant, Kristaus sužadėtinėms, visoms kaip vienai, buvo užtraukta nešlovė, abatija sugriauta, išplėšta ir taip toliau... Pagražino, niekšai! Nieko tokio nebuvo! Na, bendražygiai, tiesą sakant švelniai, bet aktyviai pabandė pravesti apklausą. Na, gal vietomis, kiek ir persistengė daugiau nei derėjo, bet niekas nenukentėjo. Gal tik tų pačių vienuolių garbė ir skaistybė. Bet ir dėl to nesu įsitikinęs, nes manieji bendražygiai dievagojosi, jog nieko neprievartavo. O aš jais tikiu...

Tai štai, bažnytininkai reikalauja mane jiems išduoti, idant galėtų surengti parodomąjį teismą. Tačiau, jei tai neįmanoma, tai naująjį Lotaringijos valdovą prašo bažnyčios niekintoją nubausti pačiam.

Na, kartu kliuvo ir dėl Sen-Dje miesto šauktinių sušaudymo. Formaliai aš, aišku, teisus, bet precedentą, po kurio būtų svarstoma mano bausmė  - sukūriau. Na, bet jei ir pilnai teisus, tai bausmės tikrai galima laukti  - žuvusiųjų kilmingųjų giminės taip pat ėmė siųsti skundus.

Žodžiu, kartinimų turiu daugiau, nei valkata utėlių. Pasižymėjo baronas, taip sakant...

Tačiau, mano laimei, kunigaikštis manęs niekam neišdavė, o nubaust tai nubaudė. Tik kažkaip keistai.

Patys pasvarstykite. Nuo jo dvaro ir jo personos bei kuopos, aš laikinai atskirtas. Na, bet nebaisu: aš ir taip beveik mėnesį kaip rąstas gulėjau. Na, kol pagulėjau, tai ir bausmės laikas praėjo. A, na vos nepamiršau pasakyti, kad Karolis visam savo dvarui viešai pareiškė, kad manimi nepatenkintas ir uždraudė bučiuoti jo valdovišką ranką.

Na, tiesiog aš labai nusiminiu. Labai čia man reikalinga ta valdovo ranka... Jei lygint su manim, tai pagal kilmę jam dar pasistiebti reikėtų – aš jam lygus. Armanjakų giminė kilo nuo Lupuso Pirmojo (v.p.: lot.: Lupus, pranc.: Loup. Lupusas Pirmasis (gim.? mirė po 670 m.) Akvitanijos ir Gaskonijos kunigaikštis), kuris Pirėnuose garbingajam Rolandui iškedeno plaukus, nors po to bjauriems rašeivoms pasistengus, pavirto į maurą. O jei dar giliau pašniukštinėti, tai ir iki pačio Chlotarijaus galima prisikasti! (v.p.: lot.: Chlotarius, Chlotacharius. Frankų karalius (g. apie 500, mirė apie 561 m.) Frankų, Suasono, Orleano, Avstrazijos, Burgundijos ir Paryžiaus karalius) Štai taip...

Na-a taip... atleiskite. Manyje bastradas prabilo. Kartais prasiveržia. Taigi, grįšiu prie pasakojimo.

Ir kartu su visomis tomis baisiomis bausmėmis, Karolis...

Karolio Drąsiojo atvaizdas florine