"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. Įžanga. I skyrius. 2017-01-13.

(jeigu sudomino ir nežinote kaip gauti 1 ir 2 užbaigtas ir suredaguotas dalis, rašykite, nesidrovėkite)

Aleksandras Bašibuzukas.

Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas.

(v.p.: pavadinimas sudarytas iš dviejų ordinų pavadinimų: Slibino ordino (lot.: Societas Draconistrarum arba Societas Draconis) ir Aukso Vilnos  ordino (lot: Gedeonis signa) – perskaičius šią knygą, paaiškės ir šios „sintezės“ prasmė)

Armanjako šalis – 3

Skiriama mano artimiesiems

 

Anotacija/santrauka

 

Vakarų Europoje siaučia karas. Didysis Burgundijos kunigaikštis Karolis Drąsusis pešasi su Šveicarijos konfederacija, kurią palaiko daugelis Europos valdovų. Karolio Drąsiojo leibgvardijos kuopos komandoras baronas van Gutenas, Armanjako bastardas, visada priešakinėse gretose. Baronas turi ką prarasti – likimas jį apdovanojo šeima ir žeme. Tačiau, kol siautėja karas ir gyvi jo tėvo žudikai, jis nesirengia palikti kovos lauko. Suokalbiai, intrigos, slaptos organizacijos, samdomi žudikai... Kas gi dar daugiau gali pastoti kelią Aleksandrui Lemeševui, kuris kažkada buvo paprasčiausias fechtavimo treneris, kurį ironiška ir paslaptinga lemtis numetė į XV amžių? Jam jau viskas labai paprasta – garbė ir kilnumas – aukščiau visko. Tačiau vėliau ar anksčiau, gyvenimas privers rinktis...

 

Įžanga

 

- ...O tu? – pavarčiau rankose tuščią taurę ir pastačiau arčiau Josto, kuris su ąsočiu rankose stovėjo šalia.

- O ką aš? – liūdnai atsiduso Tukas. – Norėjau jam makaulę perskelt, o po to - ant kuolo.

Mano ištikimasis eskudero, junkeris Viljamas van Breskensas – jis gi bėglys vienuolis Viljamas Loganas, pravarde Tukas, papurtė savo susivėlusių plaukų kupetą ir užtilo.

- Tai ko neperskėlei?  - aš vos nenusijuokiau.

- Neleido... – Tukas vienu mostu susipylė vyno bokalą. – Neleido!!! Jie...

- Brungilda ir Matilda?

- O kas gi dar...- nepakeldamas galvos, murmtelėjo škotas. – Ir ušvė, kad ją kur...

- O jis?

- Nežinau... Paslėpė... – Tukas papurtė sugniaužtą delną: – štai aš jam!..

Ko gero pats laikas paaiškinti kas čia per spektaklis...

Tukas buvo išsirūpinęs trumpas atostogas, per kurias buvo išvykęs aplankyti šeimos, iš savo ir mano valdų pajamas atvežti, na ir šiaip, dėl bendros tvarkos viską apžiūrėti. Bet ne tai svarbiausia...

- Kaip ji galėjo!!! – liūdnai užkaukė Loganas ir vėl papurtė kumščius. – Aš gi berniuką užtaisiau!!! Tikrai, tais išgama su žandenomis‏ (v.p.: ‏turima galvoje žydų tradicinius ilgus smilkinių plaukus - peisus - פאות‏‎; kuriuos pagal vieną iš Toros priesakų, draudžiama kirpti) nužiūrėjo. Suplėšysiu tą žydų išgamą!!!

- O tu žinai kaip berniukus gaminti? – nesusilaikiau nuo pašaipaus klausimo. – Pasidalink savo žiniomis, išminčiau.

Susigėdęs Loganas užsičiaupė ir ėmėsi rūpestingai švarinti kaulą.

Jūs jau, ko gero, viską supratote... Mes su Loganu tapome tėvais. Taip, tėvais. Matilda šiam pasauliui padovanojo dvynukes, o Brungilda, po geros savaitės – Loganą apdovanojo dvynėmis. Gimdymai buvo be ekscesų, motinos ir mergaitės sveikos. Vis tik, tame aš įžiūriu ir mano vyriausiojo gydytojo Samuelio lengvą ranką. Apdovanosiu deramai, kai tik grįšiu namo. Ir, aišku, išgelbėsiu nuo įniršusio Tuko. Dar to betrūko, kad vienintelį turimą padorų ir normalų gydytoją nukirsdintų!

Vis tik tai, mergaitės... Nors Matilda ir Samuelis dievagojosi, kad bus bernai... Bet aš neturiu jokių nuoskaudų. Na ir beveik buvau pasiruošęs panašiems pokštams – motušė sapne buvo perspėjusi. Na, štai... Jau ir nepražūsiu nepalikęs jokio pėdsako. Atžalos jau yra. Didis džiaugsmas, bet kartu ir didingi rūpesčiai. Reikės parinkti pakankamai palankų momentą ir išspręsti klausimą dėl jų legalizavimo. Manau, kad Karolis neatsisakys. Kvaili viduramžiai!..

Mano  brangioji Matilda – kilusi iš pačio, koks tik gali būti, žemiausio luomo. Tad, aišku, aš negaliu jos teisėtai vesti. Nepritinka, na ir Karolis niekada to neleis. Štai todėl mergaitės gimė iš karto su pavainikių, bastardų, žyme. Tiesą sakant, kaip ir aš. Tiksliau, mano kūnas, į kurį įsikūnijau. Pavainikė Marija-Eugenija ir pavainikė Katerina-Karmensita – skamba tiesiog nuostabiai. Taip, jau ir vardus mergaičiukėm sugalvojau. Dabar beliko tik pasirūpinti mano mažylių pripažinimu.

Nugėriau vyno ir durklu pakabinau gabalą rūkytos baltžuvės. Puiki. Ir visa kita – nuostabaus skonio. Tukas iš Guteno atvarė dešimt vežimų įvairios provizijos – maisto atsargų. Na, o pačias geriausias atsargas nepatingėjo ir iki abatijos atridenti. Ištikimieji šeimynykščiai puikiai pasistengė. Šventai vykdo priesakus ir rūpinasi ūkiu.  Izaokas, kurį aš palikau prekybinių reikalų prižiūrėtoju, per Tuką perdavė smulkią ataskaitą. Rašo: dideliu prieaugliu pasibaigė sezonas, nors nenaudėliai iš Burgundijos Rūmų, dar iki galo ir neatsikaitė.

Štai tokių ataskaitų Tukas parvežė gana nemažai. Seniūnas gyrėsi prieaugliu ir derliumi. Vyresnysis seržantas admirolas Verenvenas raportavo, kad kovoje paėmė galerą su prieskoniais, sėkmingai grįžo namo, o dabar, kaip ir dera garbingiems žvejams, žvejoja ir tobulina plėšikavimui skirtą įrangą. Tai yra – tvarko šebeką. Vyresnysis leitenantas inžinierius Petro Fiorovantis ir vyresnysis seržantas inžinierius Fenas Juisianas, pagaliau sėkmingai išbandė „šviežiai“ išrastą bombardą – vienaragį Beje, pirmieji trys bandymai buvo nesėkmingi – jie bandymo metu susprogo ir subyrėjo kartu su lafetais. Gerbiamieji inžinieriai niekaip negalėjo parinkti tinkamos kokybės lydinio. Na, o pilies restauracija beveik baigta ir jau daroma vidinė apdaila, o atsilaisvinusi darbo jėga permesta į įlankos sustiprinimą ir švyturio statybą. Ir šiaip, apie daug ką praneša... Žodžiu – namuose idilija... O tai negali nedžiuginti: pagaliau, pamažėle, pradedu susivokti šiame gyvenime. O pradžioje... dar ir dabar prisiminęs nusipurtau...

Viskas prasidėjo nuo to, kad būdamas fechtavimo rinktinės treneriu Aleksandru Lemeševu aš kaip ir žuvau. Taip-taip, pilnai. Tačiau nežinia kokių jėgų užgaidų pasekmėje, atgimiau pavainikio, bastardo d‘Armanjako, de Levardano ir Rokebreno vikonto, bastardo kūne, kuris bėgo iš priešų apgulto Lekturo miesto, kuriame užsidarė jo intrigantas tėtušis Armanjako grafas ir bandė atlaikyti paskutiniąją jo gyvenimo apgultį. Atsiminęs – susipurtau. Net neįtikėtina, kad išgyvenau. Juk beveik nieko apie viduramžius nežinojau. Tik šiaip... nuoplaišas. Ištikimasis kalavijas išgelbėjo. Štai ką moku, tai moku. Vis tik praeitame gyvenime buvau olimpinis fechtavimo čempionas. Tiesa, ne be fortūnos pagalbos. Be jos niekaip.

Mano tėtušio priešininkas buvo daugiau nei rimtas – pats frankų valdovas Liudvikas XI, pravarde Pasaulinis Voras. Vienas iš jo tikslų buvo pilnai išnaikinti laisvamanę Armanjakų giminę. Beje, šį sumanymą  jis pilnai realizavo. Be manęs, žinoma. Tėtušis, porą dienų iki savo žūties, savo pavainikį išsiuntė į Ispaniją pagalbos. Kaip tik tada, aš ir atsipeikėjau bastardo kūne. Nutariau tęsti misiją, nes net savo dabartine smegenine suvokiau, kad žuvus tėvui, neteksiu nors kokių galimybių kažkiek normaliau egzistuoti. Tačiau misijos įvykdyti nespėjau. Paskutinį, Dievo, o ne karaliaus malone, grafą Žaną d‘Armanjaką, tiesiogine to žodžio prasme, kareiviai suplėšė į gabalus. Tai nutiko antrąją mano kelionės dieną... Ir prasidėjo gyvenimėlis – Dieve, neduok...  Teko nemenkai pasistengti. Mane visai rimtai medžiojo. Vos spėjau atsikirsdinėti, o „kaukes“ ir legendas, per tą laiką,  keičiau kaip kokias pirštines. Kuo tik nebuvau... ševalje (v.p.:titulo paaiškinimą žr. Armanjakas – 1)  de Segiuras, ševalje de Driuonas... netgi samdinių-rutjerų kompanijos vadu pabuvau. Bet išgyvenau. Dabar aš visiškai legalus baronas van Gutenas, Karolio Drąsiojo, Burgundijos kunigaikščio leibgvardijos kondjukto (v.p.: terminopaaiškinimą žr. Armankas – 2). Karjerą, po šimts, gerai palaistęs savą kraują, padariau...

Tukas, vos beįstengęs pribaigti paskutiniąją taurę, knaptelėjo savo smarkiąja galva ir garsiai užknarkė. Cha... pagaliau išsijungė. Nors jau ir atvažiavo beveik visiškai girtas. Sielvartauja škotas... Manasis eskudero (v.p.: titulo paaiškinimą žr. Armanjakas – 1) – ginklanešys. Jis kilęs iš Kaledonijos (v.p.: titulo paaiškinimą žr. Armanjakas – 1)... Tai yra iš Škotijos. Sutikau jį keliaudamas į Ispaniją. Priglaudžiau, sušildžiau ir išaukštinau.  Ir nė karto nepasigailėjau. Myliu šį šiknių kaip kokį brolį.

- nuvilkite jį kur nors į vienuolyno celę, - įsakiau Jostui ir Klausui. – Tegu vargšas išsimiega. O patys varykit maldininkių žnaibyt. Tik be jokios prievartos, o tik joms pačios sutikus ir gera valia. Sužinosiu, kad ką nors nuskriaudėte – pats, asmeniškai, ketvirčiuosiu. Aišku? Taip... ir atsiųskite pas mane vyriausiąjį iždininką su prisiplėštų... tfu... tai yra trofėjų sąrašu. Vykdyt...

Nudžiugę pažai greit pačiupo Loganą už pažastų ir nusitempė.

Aš kiek pasivaikščiojau po celę ir žvilgtelėjau per žėručio langą. Brrr... žiema Lotaringijoje – tai kažkas velniško. Taip iki pat jos galo ir lindėčiau šioje abatijoje. Bet, deja, nepavyks. M-taip... Tad mėgausiuosi, kaip galiu. Mestelėjau porą pliauskų į židinį ir nupėdinau link knygų spintos. Taip... ką gi mes čia turim?  Pavedžiojau ranka per oda trauktas nugarėles ir aklai truktelėjau sunkų foliantą storu odiniu viršeliu.  Taigi-taigi... taip: Sen-Moras, „Traktatas apie vienuolyno virtuvę“. Netgi labai įdomu. Prisipyliau vyno ir įsitaisiau patogiame krėsle. Apie virtuvę – visada verta paskaityti... ypač apie vienuoliškąją....

„...surinkau aš šiuos receptus remdamasis savo pačio patirtimi, idant brolija, rūpindamasi savo kasdieniu maitinimu, galėtų tobulėti ir, kad maistas, būtų skanesnis...“

 

I skyrius

 

- Kapitone... – durys į celę kiek prasivėrė ir tarpduryje pasirodė barzdota makaulė su užmaukšlintu pusiniu saladu (v.p.: šalmas. Paaiškinimą žr. Armanjakas – 1). – atleiskite, kapitone...

- Ką? – perklausiau neatitraukdamas akių nuo skaitymo.

- Vyresnysis auditorius labai atsiprašo“ sako, jog greit baigs savo reviziją ir iš kart stos jūsų akysnon, - sutrikusiu balsu pranešė mano arbaletininkų seržantas Jakobas Bolzenas, kuris šiandieną inspektavo sargybą. – Ir jis nusprendė dar vieną įtartiną pertvarą išgriauti. Sako, nenurimsiu, kol nesurasiu...

- Gerai. – neatplėšdamas akių nuo teksto, linktelėjau. – Laisvas.

- Dar šitą... – Jakobas niauriai susiraukė.

- Kas dar?

- Abatė siautėja. Reiškiasi, grasina jog pakels prieš save ranką visiškai netinkamu būdu...

- Na ir eina ji šikt... – numojau ranka. – argi nematai, kad kapitonas „šviečiasi“... nors... gerai, vesk...

M-taip... ir kokiems velniams man tie rūpesčiai? Bet niekur nesidėsi. Pats jų prisigalvojau, tad pačiam ir srėbt. O reikalas, štai koks...

Vienok, mes kare. Su Karoliu kariaujam prieš Lotaringiją. Sėkmingai. Rugsėjo dvidešimt penktąją Pont-a- Musoną, beveik vienu ypu paėmėm, o štai prieš Nensi – Lotaringijos sostinę, didžiai užstrigom (v.p.: pranc Nancy). Na niekaip, tie prakeiktieji miestelėnai nenorėjo pasiduoti. Aršiai kaunasi, šikniai. Laikas bėga, beveik lapkričio galas, begalinis purvas, atsargos pas burgundus į pabaigą, o nekoviniai nuostoliai – tiesiog remia dangų. Žmonės jau ir murmėti pradėjo – Karolis užlaikė trijų mėnesių atlyginimą. Ir prie visų šių negandų, bet kada gali atkeliauti Rene Antrojo Lotaringiečio (v.p.: žr. Armankas – 2) ir Zigmundo Austrijiečio (v.p.: vok. Siegmund. Viršutinės Austrijos kunigaikštis ir Tirolio grafas. 1427-1496) kariaunos ir visai gali būti, kad pasikartos Noiso istorija (v.p.: vok. Neuss; detaliau žr. Armanjakas - 2).

Nors tada mes atsilaikėm ir vokiečius paspardėm. Jūsų nuolankus tarnas, tai yra aš, dėka savo drąsos prie Noiso, užsitarnavo barono titulą ir tapo Drakono ordino kavalieriumi, kurį įteikė pats Šventosios Romos imperijos kaizeris Frydrichas. Taip. Šioje epochoje, tikrą riterį net priešas gali apdovanoti. Nors, tiesą sakant, iki šiol nesuprantu, kaip likau gyvas. Ribaudekinos (v.p.: termino paaiškinimą žr. Armankas – 2)  sviedinio pramuštą kirasą, asmeniškai pakabinau savo pilies menėje - atžaloms, kad atsimintų savo šlovingąjį protėvį.

Taip, kiek nukrypau į pievas. Taigi, su atsargomis prie Nensio prasti reikalai.

Su pinigais – dar blogiau. Miestas, tikėdamasis sulaukti pastiprinimo iš savo valdovo, nepasiduoda. O aš ir visai puoliau į nuobodulį. Juolab, kad Karolis man kuo griežčiausiai uždraudė dalyvauti antpuoliuose ir miesto šturmuose. Matote, gi, brangus jam baronas van Gutenas... Maudausi jo palankume. Užtikrinu jo artimąją apsaugą su savo ietininkais ir arbaletininkais. Ir viskas... Jokių pramogų, o juolab - grobio. O kam tas karas, jei grobio nėra? Viena nuobodybė, o ne karas...  Dar ir atlyginimo nemoka. Štai, pasinaudojęs patogia proga, šnabžtelėjau savo valdovui apie šiokį tokį manevrą. Aišku, ne be naudos sau... Manieji drąsuoliai, visiškai atsitiktinai, pagavo žmogiuką iš miesto, kuris persigando ir išklojo viską kaip per išpažintį. Pasirodo, prakeiktieji  biurgeriai, prieš pat apgulos pradžią, iš miesto išvežė didesnę dalį iždo į vieną, gana įdomią abatiją.

Sen-Žiustino abatija. Nuo Nensio iki jos – trys dienos pėsčiam. Tokį atstumą, šioje epochoje, galima laikyti giliu priešo užnugariu. Karas iki šių vietovių dar neatidundėjo. O tai reiškia, kad vietovė „žydi“. Paėmus abatiją, buvo galima nušauti kelis zuikius: mes gauname forpostą iš tos pusės, iš kurios gali ateiti pagalba, ir nukertam Nensio ryšius su išoriniu pasauliu. Visai gali būti, kad ir atsargas papildysim, o jei miesto iždo kur nors toliau neišsiuntė – tai puikumėlis bus dar tas.

Tik pasiūlius tokią mintį, Karolis griežtai atsisakė. Jis jau vėl apie save mąsto, kaip apie Lotaringijos valdovą ir visiškai nenori pyktis su vietine bažnyčia. Na ir įsakymą buvo davęs, kad kariai su vietiniais elgtųsi kaip galima švelniau. Pavyzdžiui ir valstiečių mes atsargas perkame, o ne rekvizuojam. Kaip apgailėtina...

Teko gerokai pavargti, kol kunigaikštį įkalbėjau. Kaip dabar, prisimenu...

- Sere... – nutaisęs kiek galimą ištikimybės kupiną žvilgsnį, truputėlį žengtelėjau link milžiniško žemėlapio, - šis manevras jums leis apsaugoti šiaurę... Be to...

- Barone, negi jūs manote, kad mes tai užmiršome? – Karolis surūgo. – Ši abatija, mums kaip akstinas gerklėje. Tačiau aš negaliu dalies savo pajėgų skirti šiai užduočiai. Ten gali būti pakankamai stipri įgula.

- Aš susidorosiu... – kukliai susigūžiau, - neimdamas papildomų pajėgų. Tik su savo ietininkais ir arbaletininkais.

- Na iš tikro, valdove, baronas van Gutenas susidoros, - į pokalbį įsikišo Didysis Bastardas Antuanas (a.p.: nesantuokinis, bet pripažintas Karolio Drąsiojo brolis.  Jo patikėtinis. Jis buvo gavęs pravardę „Didysis Bastardas“. Detaliau žr. Armanjakas - 2). – Jei jau kas su vienuolėmis susitvarkys, tai tik jis.

Didysis bastardas Antuanas

Didysis Bastardas man paslapčiomis mirktelėjo. Ot tai vyras! Gerbiu. Tiesa, teko iš anksto pasirūpinti jo palaikymu. Prižadėjau trisdešimt procentų nuo viso grobio. Kažkoks grobikas ir smaugikas, o ne Didysis Bastardas.

- Jei viskas išsispręs taip kaip reikia, tai baigsis problemos su provizija ir pinigais, - toliau dėstė Antuanas.

- Ar jūs įsivaizduojate, koks triukšmas kongregacijoje, kai ją pasieks gandas apie tai, kad abatija apiplėšta, o kariai „paturėjo“ vienuoles? (lot. congregatio - katalikų vienuolių ir pasauliečių bendruomenių, kurių nariai vadovaujasi bendrais įžadais, rel. susivienijimas) – Karolis pasipiktinęs užkėlė savo įspūdingąją nosį. – Ne, ir dar kartą, ne.

Po to, smarkiau surišęs savo auksu siuvinėtą chalatą, nužingsniavo link savo kelioninio sosto, kur įsitaisė ir ėmė siurbčioti malvaziją. Be manęs, Antuano ir Karolio, menėje nieko nebuvo. Neįskaitant, aišku, tarnų ir manųjų negrų bei lankininkų sargyboje. Tokie kaip dabar reikalai, svarstomi siaurame rate, o tai gali atsirasti pernelyg didelis skaičius nereikalingų kandidatų ant riebesnio kąsnelio.

- Sere... leiskite jus užtikrinti... šventosios seserys liks patenkintos. Vėlgi, sere, atsakomybė jei ir kris, tai tik ant manęs... – tardamas šiuos žodžius pasistengiau visa savo povyza parodyti savo nuolankumą ir pasiruošimą prisiimti būsimą atsakomybę už visas nuodėmes.

 

2017-01-13