"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXVIII skyrius. 2017-08-04

XXVIII skyrius

 

- Kas siuntė?

- Aš nieko nesakysiu... gali mane nudėt iš karto... – fanatiška neapykanta liepsnojančios akys žiūrėjo tiesiai į mane.

- Kam gi nudėt? – pasisukau į Askensą: - štai, imkis. Viską patas žinai...

- O kaipgi... - senasis bendražygis monotoniškai burbėdamas vikriai truktelėjo atsvaros bloką ir lieso gysloto vaikino kūnas atsidūrė prie sijos: - ech aš senas šiknius, visus savo instrumentus namuose pamiršau... Na kas gi galėjo žinoti?..

- Ai, skauda, gi! Ką čia dirbi, kraujasiurbį prakeiktas!!! – pasigirdo įkirus Lidijos balselis.

Aš priėjau prie stalo, už kurio sėdėdamas siuvo išsižiojusį randą ant merginos rankos.

- Eitumėt jūs geriau į kajutę...

- Ne, pone! – sukandusi lūpą sušnypštė mergina. – Noriu matyti, kaip šis išgama tampysis! Pati jį pasvilinsiu!!!

- Na jau, na jau... – nosinaite nušluosčiau prakaito lašus nuo Lidijos kaktos. – Tavo reikalas: nori žiūrėk, nori – svilink.

- Pone šautbenachte!.. Jūsų mylista... – už nugaros pasigirdo kaltės kupinas vyriausiojo bocmano balsas.

- Jūsų mylista... šeimininke... – jam pritarė Verenveno bosas.

Aš staigiai apsisukau ir nudelbiau komandą. Po velnių, visus kaip šunyčius nuskandinti... tik prieš tai odą nulupti... Nors... nors dėl šio nutikimo jie kaip ir nekalti. Tačiau kalti jau vien iš principo. Aš pats negalvojau, kad prie kajutės durų naktimis reikia sargybą statyti, o šitie šunsnukiai pataikavo. Negaliu gi aš vienas viskuo ir apie viską pasirūpinti? Velnias, na kas galėjo pagalvoti?! Juk saugiame uoste stovim! Taip, taip, jums nepasigirdo – eilinis pasikėsinimas į mane. Ir jei ne Lidija...

Žudikas laivą pasiekė plaukte, užsikabarojo per inkaro grandinę ir per budintį prasmuko į kajutę. Po galais – nindzia kažkoks! Nenutuokiu, kaip mieganti mergina kažką pajuto, bet surikti suspėjo. Na ir aišku, kad gavo durklu. Gerai, kad mergina judri ir mikli, ir vietoje nesėdėjo – spėjo atšokti, tad tik perrėžė jai petį.

Na, o toliau , niekšas, puolė ant manęs, bet, kaip patys suprantate, jau buvo vėlu ir jam nieko nebeišėjo. Sunkus žudiko darbas... na ir į kajutę visa minia sugužėjo. Tačiau niekšas pešėsi kaip tūkstantis kipšų suspaustų į vieną statinę. Net kelis manuosius užgavo. Net ir aš gavau. Ta-aip, kuo toliau, tuo sunkiau šiame pasaulyje gyventi...

- Ei, vei palauk, brolau... – gydytojas baigė tvarstyti Lidiją ir susidomėjo belaisviu. – Nagi, nagi...

- Kas tokio?

- Taigi jis... – Samuelis pravėlė belaisvio akies voką. – Taip ir yra. Jis apkvaišęs! Pažiūrėkit į vyzdžius!

- Ir kuo?

- O kas jį ten žino? – žydas gūžtelėjo pačiais. – Bet labai panašu į tą eleksyrą, kuriuo Didysis Kalno Išminčius girdė savo karius. Reikia porą valandėlių palaukti. Duosiu aš jam vieną tokią mikstūrėlę...

- Kalės vaikas, man čia tik asasinų betrūko (v.p.: asasinai iš arab. Hašišiyyūn – hašišo rūkytojai. Dar vadinami nizaritai – karinga šiitų sekta. Pagarsėjo 1090 metais, kai jiems vadovavo Hasanas I-Sabachas, pravarde „Kalnų Senis“. Sektos nariai pildėsi ir buvo ištikimi ganėtinai efektyvia įtikinėjimo sistema, kuri susidėjo iš nuolatinių maldų, įtikinėjimų ir narkotikų. Dalis karių buvo rengiami kaip žudikai, kurie gaudavo geriausias verges ir dideles dozes opiumo ir hašišo. Žudikams buvo galima nesilaikyti kai kurių Šariato įstatymų: jiems buvo leidžiama nesimelsti, ištvirkauti, lėbauti, gerti.  Ši sekta daugiau kaip šimtmetį  valdė didelę dalį Persijos (šiuolaikinis Iranas). Sektos galia buvo sunaikinta po mongolų ir kiek vėliau -  mameliukų - įsiveržimo į Centrinę Aziją. Nuo šios sektos pavadinimo anglų ir prancūzų kalbose liko žodis „žudikas“) – piktai nusikeikiau. – Gerai, užsiimk juo pagal savo nuožiūrą. Tik žiūrėk – nenumarink. O aš tuo tarpu dar vieną reikaliuką prasuksiu. Bocmane, po galais, mano palydai išskirk penketą iš abordažinės komandos.

Alamuto. Nizaritų tvirtovės kritimas.
Virdžinijos nac, muziejus

Nuotaika galutinai nukrito žemiau kelių. Net keiktis nebeturiu jėgų. Na kas gi per velniai, kad kur ką šikantį sutrauktų... Kol kas sekasi, bet tokia sėkmė vėliau ar anksčiau baigsis... Kalės vaikas – šią rakštį reikia su šaknimis išrauti. Maniau, kad su Rafa viskas ir užsibaigs, ogi – ne. Na gerai, bent jau šis man viską išklos. Po gyslelę ištampysiu...

Galvoje praleisdamas įvairiausiais fantazijas kaip atsiskaitysiu su nežinomu užsakovu, susiruošiau pas bankininką, kuriam turėjau atiduoti paskutinį laišką. Kažkoks Velzeris. Nors kodėl „kažkoks“? tiesą sakant, suspėjau apie šį veikėją susižvejoti truputį informacijos. Gal girdėjote apie Rotšildus ir Rokfelerius? Tai štai, Velzeris – tai jų viduramžiškas atitikmuo. Turtingas, rupūžė: su savo pinigais galėtų visokius kunigaikščius ir grafus supirkinėti ne vienetais, o urmu. Bet negali, nes pagal prigimtį iš trečiojo luomo ir peršokti į kilminguosius – neturi jokių šansų. Aišku, jei kuris nors iš šio pasaulio galingiausiųjų nesusimylės ir nedovanos jam kokio titulo. Bet kažin, šiame laikmetyje kilmingumo ypatumai pernelyg turi didelį svorį. Na ir be reikalo: prijaukintas bankininkas dar niekam nepamaišė. Kita vertus, kilmė Velzeriui ir jo bankui visiškai netrukto užlaužinėti rankas, kad ir tiems patiems grafams ar į juos panašiems. Na, o man nusispjaut. Tegu juos nors kniūbsčius tratina... Galva man dėl visai kitiko skauda. Velniai rautų, kas gi mane taip „myli“?

- A ko? – masyvių ir galingų, geležimi kaustytų durų langelyje pasirodė platus snukis. – A ko barškini? Tuo kai gausi!!!

Visai jaunas, bet neįtikėtinai galingas vaikinas, kuris vaidino sargą, norėjo dar kažką leptelti, bet nespėjo. Visu įniršiu užvažiavau į snukį.

- Jei per sekundę, smirdžiau, neatidarysi, visą šitą irštvą velniop dūmais paleisiu! – žodžius užtvirtinau spyriu į duris.

Už vartų akimirkai nuščiuvo mirtina tyla, o po to pasigirdo susijaudinę šauksmai. Pasigirdo lakstymas, kažkas sužvangėjo, o kai durys atsivėrė, o už jų pasirodė galinga iki dantų ginkluotų kiemo tarnų šutvė. Už jų nugarų šmėžavo gerai ir turtingai apsirėdęs vyrukas.  Su šalmu ant galvos ir su partizanu rankose. Pats Velzeris, ar ką?

- Na po galais... – iš rimto sunerimau. Vienok, smarkus finansininkas! Na nekariaut gi man su juo?

- Tuoj mes tave!.. Suplėšysim į gabalus!.. A eikš čionai!.. tuoj pasmeigsiu!..

Kiemo tarnai neturėjo didelio ryžto stoti į kautynes su tikru kabaljero ir jo palyda, kurie buvo panašūs į profesionalius samdinius, tad jie save drąsino šauksmais.

Ir čia pat, kaip pagal užsakymą, iš abejose gatvės pusėse pasirodė miesto sargyba. Jų snukiuose galėjai įžiūrėti norą tik čiupti ir nepaleisti. Taip... kaip prancūzai sako: „confusion“... Visiškas nesusipratimas. Gresia skandalu. Greit gi juos pasikvietė...

Nežinau kuo viskas būtų baigęsi, bet situaciją suvaldė pats bankininkas.

- Tylos! – riktelėjo stebeilydamasis į mane.  – Greit visi į vietas!

Po to, eidamas kiaurai per šutvę, kaip ryklys per lašišų būrį, atsidūrė prie vartų. Skėlė antausį storžieviui sargybiniui, kuris jau buvo gavęs nuo manęs į savo snukį, ir elegantiškai bet oriai nusilenkė:

- Velzeris. Turiu garbės jus priimti savo kuklioje buveinėje.

- Baronas van Gutenas... – formaliai prisistačiau, nors jau supratau, kad bankininkas puikiai žino kas aš toks. Neblogai jo informatoriai dirba. Vienok...

Prie miesto sargybos pribėgo kažkoks tarnas, greit seržantui rankon kažką įkišo ir teisėsaugos sargai tiesiog apsisuko ir dingo iš akiračio. Na, o aš nusekiau paskui bankininką.

Nedideliame solidžiai ir brangiai apstatytame kabinete šeimininkas tik pasiūlęs prisėsti į krėslą, pasiteiravo:

- Nuoširdžiai malonu susipažinti su nuostabiu didžiojo Vakarų kunigaikščio leibgvardijos vadu, tačiau iš tiesų nelabai suprantu kuo galėčiau būti naudingas...

Tiesiogine to žodžio prasme, bankininkas atrodė kaip savo vertę žinantis ramus didžiūnas – visiškai jokios aistros. Protingas vyrukas. Na ir aš ne koks nors princas, o vis tik, tik baronas iš provincijos, kuriam palankūs Bretanės valdovai (aišku, kad apie tai jis žino).

- Mane stebina jūsų įžvalgumas... – bankininkui leidau suprasti, kad numanau apie jo agentus rūmuose.

Senasis Amsterdamo halės bokštas,
kur buvo Amsterdamo bankas 1609 m.

- Tik gandai ir nieko daugiau... – ramiai atsikirto Velzeris. – Patys suprantate, rūmuose sėkmės nuslėpti neįmanoma.

- Taip, jūs teisus, - ant stalo padėjau futliarą su laišku. – Štai mano vizito priežastis.

Velzerio veidas liko nesujaudinamai ramus. Jis atidavė trumpą įsakymą savo tarnui, atsiprašė ir dingo už nedidelių durelių, kurios atrodė kaip sienos panelės tęsinys.

Grįžo po dešimties minučių ir priešais mane padėjo tą patį futliarą, bet jau su kitu antspaudu:

- Jūsų mylista, štai atsakymas.

- Taigi, viskas.

- Galbūt jūs pas mane turite ir kitokių reikalų? – nutaisęs apgailestaujantį veidą dėl mano tokio trumpo vizito, ganėtinai taktiškai pasidėmėjo bankininkas. 

- Ne, kol kas kitų reikalų neturiu, bet kai tokie atsiras, jus aplankys mano iždininkas... – duodamas užuominą bankininkui, kur jo vieta, pasistengiau atsakyti mandagiai. Deja, bet tokios realijos ir iš jų išsiskirti neketinu. Nors, tiesą sakant, bankininkas man patiko.

Finansininko lūpomis žaidė lengva šypsena, kuri nereiškė nieko daugiau, kaip „dar pažiūrėsim, kas bus, kai šiknon įspirs...“. Prireiks ir atbėgsi kaip mielas.

Pakeliui į laivą, užšokau pas juvelyrą ir beveik nesiderėdamas nupirkau visą komplektą iš auksinių auskarų, apyrankės ir pakabuko su įspaustais agatais. Labai neblogai ir net skoningai pagamintas. Lidijai, aišku. Išgelbėjo mane ši nepilnametė ištvirkėlė – užsitarnavo. Ir ne tik tai...

Štai ir šebeka. Po velnių, nė sekundėlei uoste neliksiu. Pačiupau už diržo patikėtinį ir pritraukiau link savęs:

- Išsiprekiavai?

- su jūsų pagalba! – prekybininko snukyje sustingo pasigėrėjimo ir susižavėjimo kupina mina. – Ponas ekonomas supirko netgi nelikvidą. Ir už tokią kainą!..

- Viskas, laisvas... – susidomėjimas dingo. Vyriausiasis admirole!!! Įsakau rengtis išvykimui. Keliam inkarą vos man paliepus. Vykdyt, prakeiktosios sielos, kad jums kur į subines po inkarą...

Pats nulėkiau į triumą ir timptelėjau pertvaros, už kurios laikinai buvome įrengę kankinimų kambarį, durele.

- Pone...

- Na ką?

- Viskas, - kaltai gūžtelėjo pečiais Samuelis. Kaip ir...

- Kas viskas?! – kampe pamačiau uždengtą kūną ir siektelėjau espados. – aš tave tuoj!!! Aš jus visus!!!

- Aš ir piršteliu prie jo neprisiliečiau!!! Tai vis prakeiktas nekrikštas!!! – apimtas siaubo pasibaidė Askensas.

- Pone šautbentachte... – sušvokštė už gerklės nučiuptas Samuelis. – Taigi tai... kchrr... pasimirė ligonis... uchhh... bet spėjo viską papasakoti....

- Kalbėk, - atleidau pirštus.

- Ne čia, pone... – tvirtai sučirpė gydytojas ir pamasažavo gerklę. – suteikit malonę, pakvieskite mane į kajutę.

Į kajutę aš jo nekviečiau, o nusitempiau tenai už pakarpos. Nudobsiu be liudininkų niekšą... jei kas ne taip...

- Prie durų, kad jokios dvasios neprileistumėte! – išvijau lauk Klausą ir dvynius.

Įsilašinau armanjako, mostelėjau taurelę ir dūriau pirštu į šundaktarį:

- Na, nevykėli, kalbėk ir neužmiršk melsti!!!

- Taigis, pabandžiau ant jo aš vienos mikstūros receptą. Tokį, kuris stebuklingai atriša liežuvius. Ji protą visiškai suardo. Tiesa, mikstūra nepatikrinta... Buvo nepatikrinta. Kas gi žinojo, kad jo širdelė silpnoka...

- Trumpiau.

- jis spėjo pasakyti, kad jį pasiuntė nužudyti didžiai nuodėmingo eretiko, netikšos bastardo, frankų karūnos priešo, kurio vardas Žanas d‘Armanjakas, kurį visi pažysta, kaip baroną van Guteną... – kaip žirnius išbėrė gydytojas, kai mano akyse pamatė piktą lemiančias užuominas.

Štai tau...

- Kas pasiuntė? – kažkokiu būdu sugebėjau sulaikyti rimtą mimiką, bet sugraibiau gertuvę ir siurbtelėjau aštraus gėralo tiesiai iš kaklelio.

- Čia jau reikia prieiti iš toliau... – medikas daugiareikšmiu žvilgsniu nudelbė gertuvę, bet nieko nesulaukė ir tęsė: - taigis, šliužas buvo vardu Rene Forsažas. Buvęs samdinys, kuris pastaruoju laiku buvo susidėjęs su miesto sargyba Ruane. Panašu, kad vaikinas buvo giliai tikintis, praktiškai fanatikas...

Žydas tikrindamas kaip aš reaguosiu į jo suformuluotus žodžius, trumpam nutilo.

- Tęsk.

- Tai štai, prieš pusmetį jis susidėjo su vienu pamokslininku ir tapo aršus jo pasekėjas, o po to metė tarnybą ir iškeliavo kartu su anuoju. Kur ir kaip, nežinia – jis pats painiojosi: matyt tas pamokslininkas jį pastoviai girdė gėralu nepaleisdamas nuo savęs. Beje, ne tik jį – buvo dar šeši adeptai...

- Pala. Kas per gėralas? Kaip tai įmanoma? – nutraukiau pasakojimą.

Na iš ties, juk viduramžiai, koks dar gali būti psichologinis programavimas?

- Tai įmanoma, - pripažino gydytojas. – Šis šlykštus mokslas atkeliavo iš Palestinos.

Hasanas I-Sabachas

Jį tamplieriai atvežė. Sako, kad jie turėjo reikalų net su pačiu Hasanu al Sabachu, su tuo pačiu Didžiuoju Kalnų Seniu. Šašašinų šeimininku. Tai, kaip matote, su tamplieriais šis mokslas neišnyko.

- O iš kur tu tai žinai? – kiek padvejojęs įlašinau gydytojui armanjako.

- Skaičiau, - trumpai atsakė Samuelis. Mokytojas mano...

- Kalbėk.

- Mano mokytojas, garbusis Jeguda, pažinojo daug slaptų mokymų.  Tik štai...

- ...tik man tai visiškai nerūpi, - pratęsiau už jį. – Geriau pasakok toliau...

- Tai štai, kaip jis atsidūrė Nante, žudikas pats nežinojo. Tačiau puikiai žinojo, kad ieškomas Armanjakas yra šiame laive.

- Papasakojo kaip atrodė jo šeimininkas?

- Taip, papasakojo. Aukštas, išdžiūvęs, siauros lūpos, reti plaukai, nosis kaip kabliukas. Ir dar siaubingas randas ant kaklo, kurį pastoviai slepia po šaliku. Save vadina tėvu Jakobu.

- Aišku... – sekundei primerkiau akis bandydamas įsivaizduoti tą asmenį ir apimtas siaubo - iškart atvėriau.

Prieš akis tarsi iškilo šmėkla... Po galais!!! Gijomo de Monfokono šmėkla!!! Kaip gi taip gali būti?! Velnias! Velnias! Man gi Bazilis pasakojo, kad taip ir nesugebėjo rasti to išgamos kapo... Velniai rautų, jis gi žino, kad aš van Gutenas. Tai reiškia, kad žino ir kur mano pilis. O ten Matilda ir mergytės!!!

- Pone? – Samuelis atsargiai prisilietė. – Jums bloga? Gal malonėsite lašų?



Rondel daga (apskritoji daga). Saksonija. 16 a.

- Eik po velnių! – susikaupiau. – Taip, aš tave išklausiau gydytojau. Bus taip... Askensas ar kas kitas girdėjo?

- Ne... – Samuelis išbalo, kai pamatė kaip traukiu lauk dagą. – Tik aš, bet...

- Aš galiu tave užmušti... – subarškėjo ant stalo paguldoma daga. – Kadangi tu, nors ir nenorom, sužinojai mirtiną paslaptį...

Mano žvilgsnis nudelbė gydytoją.

- Ir aš tai padarysiu, jei...

- Pone! – Samuelis iškilmingai atsiklaupė. – Prisiekiu savojo dievo vardu. Tegu negailestinga bausmė krenta ant mano visos giminės, jei ją sulaužysiu. Pone, patikėkite manimi. Jūs man tapote tėvu ir aš greičiau nukąsiu sau liežuvį, nei jus išduosiu.

Kiek dvejodamas patylėjau. Jei čia būtų kokia pjesė, tai Samuelį reikėtų nusiųsti į aną pasaulį. Niekas nepasmerks ir net žodelio neišlemens . Šeimininkas, ponas ir geradarys nusprendė – reiškia taip reikėjo. O kita vertus... panašu, kad mano paslaptis pridengta tik lengva širma, kuri beveik nieko neslepia. Na ir užmušti šį žmogų man bus labai sunku.  Ne tiek fiziškai, kiek morališkai. Susigyvenau, pripratau, artimiausiu bendražygiu laikau. Na ką gi, tebūnie... Tikėkimės, kad jam proto laikyti liežuvį už dantų užteks.

- Tiek to, gydytojau... Gyvenk. Perduok mano įsakymą kelti inkarą, o pats grįžk.  Kalbos dar nebaigėm.

 

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXVII skyrius. 2017-07-28

XXVII skyrius

 

- ...Klausai, asmeniškai tau kartoju. Dešinė ranka juda nuo krūtinės! Nuo krūtinės, o ne nuo kiaušų. Dar kartą. Pradinė pozicija! O tu, nenaudėle, nežvenk čia kaip kumelė, o į galvą įsikalk. Na ir... viens-du-trys...

Na taip, repetuojame. Vis-tik pas kunigaikštienę, o ne pas kokią nušiurusią baronienę, einam. Šeštą ryto pakėliau visus artimuosius ir priverčiau visu greičiu pakartoti visus tuos nusilenkimus, etiketą ir kitas rūmines nesąmones. Ir pats stengiuosi, nes įvaizdis – tai sėkmės garantas. Nors ir galva, taip pat svarbi.

- Dabar kaip? – po eilinio kolektyvinio nusilenkimo aš pasisukau į Lidiją, kuri vaidindama Bretanės kunigaikštienę, mano krėsle sėdėjo kaip kokiame soste.

- Gražu-u-u! – mergiščia užvertė akis, tarsi būtų pritrenkta mūsų žavesio. – Na tiesiog sutartinai ir vienodai...

- Gerai... užteks... – malonėjau nusileisti. – Dabar praustis ir rengtis.

- O aš? – Lidija pašokusi nuo krėslo čiupo didelį ąsotį su karštu vandeniu.

- O ką tu?

- Su jumis. Štai, kad nors viena akimi į kunigaikštienės dvariškius žvilgtelti...

- Ar su protu susipykai? Ir kas tu ten tokia būsi?

- Na... – suglumo mergina. – Na, gal pažas...

- Nekvailiok. Kunigaikštienė iškart supras, kad tu merga. Moteriškos akies neapgausi. Na ir po to kas? Visa Europa plos liežuviais, kad Burgundijos pasiuntinys savo svitoje mergą vietoj pažo laiko. Nudusiu juos visus dvikovose badydamas...

- Tai jau taip... – Lidija liūdnai sutiko. – Na bet...

- Kas bet?

- Kas su manimi toliau bus? Aš labai bijau į jūsų tėvoniją važiuoti. Ten...

- Ponia Matilda?

- Na taip. Ji mane greit...

- Nebijok. Gutene tu užtruksi tik vieną vienintelę naktį ir iš karto vyksi į mūsų kuopos dislokacijos vietą, kur tavim pasirūpins van Breskensas. O po to ir aš atvyksiu.  Ir šiaip, užteks čia ašaras liet. Kam aš čia tave priglaudžiau, a?  Tai jau tikrai ne tam, kad pavalkiočiau ir išmesčiau...

- Pone!!! – mergina priglaudė prie krūtinės rankas. Aš jus tiesiog labai myliu! O galbūt aš dabar...

Šelmiška rankutė greit nuslydo mano papilve.

Kiek padvejojau įsiklausydamas į organizmą ir sutikau:

- A, žinai, gerai...

Na ir kokio velnio man čia atsisakinėti?  Lidija, ji... žodžiu, tapo meistriška mergina.

Galų gale rengtis teko skubant. Kiek per ilgai pasiautėjom...

Žvilgtelėjau į save veidrodyje. O ką? Labai, netgi, nieko. Na, kaip pasiuntinys, kuris nesiruošia asistuoti kunigaikštienei (bergždžias reikalas), tai atrodau puikiai. Įnoringos vietinės mados fone – gal kiek per paprastai, bet prabangiai. Vien tik plunksnos ant beretės – kainuoja daugiau nei mergos kraitis, o apie brangenybes ir ginklus – net neverta kalbėti. Štai dar va tas žiedelis...

- Na ką, pasiruošę? – priekabiai nužvelgiau savo palydą. – Lygtais pasiruošę. Kaip ten reikalai su portšeze?

- Na, taigi krantinėje, - raportavo tarpduryje stovintis junga.  – Ten jų keletas. Pasirinkimui.

- Na, eime, pažiūrėsim...

Reikalas tame, kad jokių arkliokų neturėjome. Jūrų kelionės ne kaip atsiliepia šiems keturkojams – galima ir visiškai juos numarinti. Tad nenorint pėstute minkyti miesto purvą ir šūdelyną, per kurį išsipurvinsi kaip kipšas ir vizitui nebetiksi, teko samdyti nešikus. Ačiū Dievui, kad Nante buvo viena tokia šios paslaugos teikėjų kontora. Štai va taip.

Portšeze pasirinkimui daug laiko neužgaišom – pasamdžiau turtingai išdabintą keturvietę dėžutę, kurią tempė aštuoni žaliūkai, ir jau po poros minučių siūbavau sėdėdamas ant minkštų barchatinių pagalvėlių ir praskleidęs užuolaidėles dairiausi į miesto vaizdelius.

- Ko toks kaip žemę pardavęs? – stumtelėjau Klausą, kuris niūriai sėdėjo šalia. – Bijai ar ką?

- Aš nieko nebijau, monsinjore, - burbtelėjo vaikinas. Bet kažkaip nerimastauju...

- Tai normalu, - paguodžiau. – Atsimink: šio pasaulio stipriųjų nereikia bijoti, bet su jais reikia būti atsargiems. O bendraujant reikia elgtis natūraliai ir be jokių akibrokštų. Tada ir jausiesi atitinkamai. Ir dar atsimink: valdovai be mūsų yra niekas. Tai mes jų šlovė ir tik mes juos darome didžiais. Tu tai turi suvokti.

- Tad... – kiek pagalvojęs pasukiojo galvą Klausas.

- Taigi, taigi. Klausyk, o kur mes pasukom?

- Tuoj, monsinjore...- Luidži iškišo galvą per langelį. – Ei, jūs kur?

- Taigi, pone, priekyje vežimas su statinėmis apsivertė. Niekaip nepraeisime, o taip mes juos aplenksime. Net neabejokite, kad spėsime laiku. Netgi su atsarga, - atsakė kažkieno balsas.

- Jie apeina...

- Girdėjau...  taigi, apie ką mes čia?..

- Valdovai niekis, o mes viskas! – išsakė savo nuomonę Luidži.

- Na tu čia ir pavarei... Nors kažkiek tiesos tavo žodžiuose ir yra. Tai... kaip čia geriau išsireiškus? Mes ir jie neatskiriami – papildome vienas kitą. Bet užteks tų sąmokslu kvepiančių pliurpalų... Kas per šūdas?

Netikėtai portšezę šiurkščiai pastatė ant grindinio. Beveik numetė be jokios pagarbos ir iš kart prasiskleidė užuolaidėlės ir langelyje pasirodė ūsuočius su armetu (v.p.: uždaro tipo šalmas su atidaromu arba atkeliamu antveidžiu) ant galvos, kurio antveidis buvo pakeltas.

- Baronas van Gutenas? – vidun padvelkė nenusakomas vakarykščių pagirių ir česnako kvapas.

- esmi aš. O tu, kas, snuki? – tiesą sakant aš gerokai įsitempiau. Net iki virpuliukų pirštų galiukuose. Tačiau parodyti nerimo neketinau. Be to, du užtaisyti pistoletai visai neblogai stimuliavo mano pasipūtimą.

- A-a-a... – karys prieš savo snukį išvydęs pistoleto vamzdį, nepatenkintas kriuktelėjo, bet kažkaip ypatingai nesuglumo. – Aš jo šviesybės Seržo Komeno baltosios kuopos seržantas. Turiu reikalą į jūsų mylistą.

- Dėstyk.

- Audiencija įvyks ne rūmuose. Man įsakyta jus pristatyti į kitą vietą. Tad malonėkite persėsti.

Na ką?.. Nepasiginčysi. Išlipau ir pamačiau dešimtį pilnai ekipiruotų raitų žandarų. Viskas kaip turi būti: apsiaustai pamušti šermuonėlių kailiukais, sotūs ir akiplėšiški snukiai ir pilni kastenbrustai (v.p. XV a. vidurio vokiški gotiško tipo šarvai — kastenbrus, kurių ypatumas, kad krūtinę saugant kirasa buvo sudaryta tarsi iš dėžučių — kai kada buvo monolitinė, o kai kada „dėžutės” tik suvirintos ar sujungtos. Ši kirasa sujungta su ilgu metalu kaustytu šarvuotu sijonu. Beje, juos dažnai lydėdavo ir specifinis apvalus baceneto tipo šalmas, dar vadinamas „grand bascinet”, kuris turėjo antveidį ir rėmėsi į pečius. Sprendžiant iš rašytinių šaltinių, jie buvo labai populiarūs, tačiau išliko jų itin mažai).

Žandarai už pavadžių laikė ketvertuką visai neblogai atrodančių kaurserių (v.p.: V.Europoje iš esmės buvo trys išskirtinės kovos žirgų-arklių rūšys. Destrieriai (destrier) — patys brangiausi ir vertingiausi, sunkiasvoriai riterių kovos žirgai, kurie buvo naudojami tik kovai; Kaurseriai (courser) — taip pat sunkiasvoriai, tačiau eiklesni ir grakštesni, buvo naudojai kovai, kurioje reikėjo didesnės ištvermės ir eiklumo, ir dar kai kada medžioklėje; ir Raunsi (rouncey) žirgai — jie buvo pigesni, naudojami mūšyje, kelionėje, medžioklėje, solidžiai palydai, garbės palydai, kai kada specializuoti tik kovai ar tik medžioklei; visi šie kovos žirgai nešuliams ar prie kokių tai ūkio darbų naudojami nebuvo. Pažymėtina, kad kiti — Palfrey ir Hobby tipo arkliai buvo universalesni ir platesnės paskirties ir jau nebebuvo laikomi išskirtinai tik kovos/medžioklės žirgais).

- Štai... – seržantas parodė į ketvertą žirgų. – Prašau neatsilikti.

- Kas sudvejos, savo rankomis suplėšysiu!.. – pikta menančiu balsu sušnabždėjau saviesiems ir čia pat užšokau ant narčiai trypiančio eržilo. – Na ką, seržante? Ko čia stovim?

Kaip pasiutę velniai nulėkėme miesto gatvelėmis sutrypdami gerą dešimtį užsižiopsojusių praeivių. Niekas nekreipė dėmesio į piktus miestiečių šauksmus ir mes labai greitai atsidūrėme užmiestyje. Dar kokia valanda siautulingo šuoliavimo ir priešais mus atsivėrė nedidelė pilaitė, kuri buvo labai panaši į pilį iš Disnėjaus kūrinių. Mano supratimu tai ir buvo Bretanės kunigaikščių užmiesčio rezidencija. Kchmmm... matomai, vis tik,  kunigaikštis teiksis mane priimti asmeniškai...

- Grafas Gugenbachas... – sausai prisistatė tarsi mietą prarijęs stotingas vyrukas. – Prašau sekti paskui mane.

- Su visa pagarba... – mums beliko tik sekti paskui.

Taigi. Bretanės kunigaikštis Pranciškus de Bre (v.p.: François II de Britagne, 1435-1488). Vyrukas kiek virš trisdešimties ir kiek lengvabūdiškos išvaizdos, bet su ganėtinai protingu ir rimtu žvilgsniu. Ir su valingu smakru, kurio turėtojai beveik visu šimtu procentų liudija, jog tai rimtas valios požymis. Kas dar? Purvu apkibę medžioklio batai ir plunksnomis bei šiaudų šapais apkibęs koletas (pranc. collet — apykaklė iš lot. collum — kaklas. Gali būti apykaklė, bet šiuo atveju tai būtų trumpas, dažnai odinis švarkas, kurį mėgo kariškiai ir medžiotojai) Gal iš tikro medžiojo, ar ką? Ir visiškai nekantrus žvilgsnis, kuris galėjo reikšti – kokio velnio čia šlaistaisi, jei jau atvykai, tai ir gimdyk...

Bretanės kunigaikštienė! (v.p.: Margaret de Foix, 1449-1486 m) Smaragdinė barchato suknia iki pat smakro, neaiškios formos kepuraitė, kuri dengė ausis. Ką dar galiu pasakyti?  Pelytė, paprasta pilka pelytė. Bet!!! Mama brangioji! Aš jau įsimylėjau! Ne, ji ne gražuolė, bet, velniai rautų, labiau moteriškos damos šiame gyvenime dar nemačiau. Moteriškumas spindi tarsi saulės spindulys. Moteriškumas ir didingumas. Fua! Ji – Fua! Ir tuom viskas pasakyta! Velnias, prisiekiu, aš ją pavadinsiu savo širdies dama!!! Na, šita... aš čia kiek, aišku, perlenkiau... Bet vis tiek ji nuostabi!!!

Greihaundai

Tarsi iš niekur išdygo impozantiškos išvaizdos senis ir stuktelėjęs savo lazda į parketą, griausmingu balsu mus pristatė. Kunigaikštis nekantriais susiraukė, o kunigaikštienė švelniai už ausies glostydama greihaundą (v.p.: laibakojai skalikai, itin senos veislės medžiokliniai šunys naudoti elnių ir šernų medžioklei, priskiriamas milžiniškų šunų grupei. Nuo XIX a. veisti lenktynėms. Raštuose minimi nuo 1016 metų) malonėjo itin kukliai ir saikingai šyptelėti. Na, o dvariškiai niekaip nereagavo, nes jų nebuvo. Be mūsų medžioklės menėje nieko nebebuvo... Netgi senis mažordomas kažkur išgaravo...

Senutėje Europoje mūsų sutikimo pavydėtų iškart visuose karališkuose dvaruose. Po to žengtelėjau kelis aiškius žingsnius link sosto ir pusėtinai nusilenkęs įteikiau futliarą su didžiojo Bastardo laišku.  Nors aš visai rimtai įtariu, jog tai pačio Karolio depeša, o Antuanas tai tik priedanga.

Kunigaikštis nekantriai čiuptelėjo tubą ir čia pat perdavė žmonai. O pats, tarsi bambėdamas pasidomėjo:

- Ar nebūsite toks malonus, barone, ir nepaaiškinsite dėl kokių tokių priežasčių net visa frankų karaliaus delegacija reikalauja jūsų galvos? Taip-taip, būtent jūsų, nes būtent jūs atvykote su laivu, kurio vardas „Viktorija“.

Viduje net apšalau, bet pasistengiau neišsiduoti. O ko gi aš tikėjausi? Juk iš ties, pakeliui išdaigų prikrėčiau. Na ir ką? Išduos? Kažin...

Nusilenkiau ir sąžiningai atsakiau:

- Visiški niekai, sere. Nuleidome į dugną frankų nefą... na ir dar keletas nekaltų išdaigų.

Apie sudegintą viešnamį aš, aišku, nekalbėjau.

- Ir tai jums smulkmenos?! – grėsmingai ištarė kunigaikštis. Nors, tiesą sakant, jo akyse šokinėjo linksmos kibirkštys.

Och, bijau, kad jis ir apie viešnamį žino...

- Paprasčiausiai frankų valdovo žmonėms labai norėjosi gauti šią depešą, o aš, kaip jūs teisingai spėjate, visiškai nesinorėjo jos jiems atiduoti.  Štai todėl ir kilo tokie nesusipratimai... – eilinį kartą nusilenkiau, o Klausas su dvyniai sinchroniškai pakartojo.

Kunigaikštis susimąstęs linktelėjo ir kreipėsi į sutuoktinę:

- Brangioji, aš jus paprašysiu nusiųsti barono palydovus jūsų merginų globon.

- Kaip pasakysite, jūsų šviesybe, - kunigaikštienė meiliai šyptelėjo ir iš kažkur iš po savo sijonų išžvejojo sidabrinį varpelį. Akimirksniu iš šoninių durelių pasirodė vyriausioji kunigaikštienės palydos dama ir mano palydovai nusekė paskui ją.

Leonardo da Vinčio „Dama su šermuonėliu“

Tačiau prieš tai karališkajai porai įteikiau dovanas. Ir buvo panašu, kad įtikau. Na patys pagalvokite, kokia dama liks abejinga didelėje pintinėje gūžtą susukusiai sniego baltumo šermuonėlių perui? O be to kas pavaizduota Bretanės kunigaikščių herbe? Teisingai – šermuonėliai.

Suverenios Bretanės
kunigaikštystės (1316-1514 m.)
herbas

Tiesa, kunigaikštienės greihaundas  juos sutiko visai ne draugiškai – matyt nujautė, jog tuoj nueis į antrą planą.

Na, o kunigaikštis gavo itin retą baltąjį medžioklinį sakalą (v.p.: lot.: Falco rusticolus – didžiausias iš sakalinių genties. Lietuvoje neperi) Ir, lygtais, taip pat liko patenkintas. Kcmmm... man šis sakalas tikrai nemenkai kainavo. Dama Šarlotė van Grude, tarsi keršydama  apiplėšė savo siuzereną, tai yra mane. Na ir tegul...

Po to mes perėjome į kitą menę, kur jau buvo nuklotas stalelis trims asmenims. Taip, kunigaikštienė nusekė paskui. O tai liudija, kad ši kilnioji dama yra ne tik savo vyro dekoracija. Dargi gali būti ir atvirkščiai.

Apie ką kalbėjome? Apie daug ką, bet pagrindinis akcentas tai buvo padėtis Burgundijoje. Ne, aišku, kad tiesioginių klausimų nebuvo – jie buvo švelniai paslėpti. Man tapo aiški jų potekstė ir kunigaikščio nuomonė šiais klausimais – taipogi. Stačiokiškai tariant, tai ant Karolio dėjo skersą ir net su priedais. Netgi jau išmetė iš įtakingiausiųjų  žaidėjų sąrašo. O ar ne per anksti? Bet tai tik mano, profano, kuris nežino visų slaptų srovių ir politinių susitarimų tarp šio pasaulio stipriausiųjų, neįmantrus požiūris.

Mane priėmė ganėtinai maloniai, bet, ko gero, tai tik liudijo apie tai, kad Antuanui, tai yra Karoliui – bus pateiktas neigiamas atsakymas. Atsakymo į laišką – neįteikė.  Štai ir viskas.

Atsisveikinant Pranciškus pasidomėjo:

- Ar, barone, galiu jums būti kuo nors naudingas?

- Sere, man visko pakanka.

- Netgi taip? – kunigaikštis nepatenkintas susiraukė. – Gal jums reikia laiko pagalvojimui?

- Jūsų šviesybe... – kunigaikštienė švelniai atsirėmė į vyro parankę, - šio vyro kilnumas neleis savęs žeminti prašymais. Tam, mes ir esame valdovai, kad savo nuožiūra teiktume malonę vertingiausiems.

- Na taip, mano brangioji, jūs kaip visada teisi... – kunigaikščio žvilgsnis nuskaidrėjo. – Tada bus taip. Mūsų valdose jūs visada rasite prieglobstį. Na... jei jo jums prireiks po eilinių išdaigų su frankais. Suprantate, kokių išdaigų?

- Žinoma, sere. Aš negaliu nieko geriau net ir norėti. O su frankams aš dažnai krečiu visokias panašias išdaigas. Štai, neseniai...

- Ir ką? – iš smalsumo kunigaikščio akys net susiaurėjo.

- Neseniai man pavyko perimti prieskonių siuntą frankų karaliaus rūmams ir dabar visiškai nežinau ką su ja daryti.

- Aš duosiu nurodymus ekonomui, - kunigaikštienė supratlingai šyptelėjusi linktelėjo. – Ir nesijaudinkite, ateityje pas jį su tokiais mažmožiais visada galite kreiptis.

- Aš kupinas padėkos...

Va štai tokia mažorine gaida ir baigėsi mano audiencija. Ko gi galima dar daugiau norėti? Panašu, kad visiškai teisėtai Nantas taps viena iš mano grobio realizavimo vietų. Ech... kad dar kaperio patentą išgauti... Bet tai jau dešimtas reikalas. Pirmiausiai tai karą išgyventi reikia...

Tačiau greitai pasiekti laivo nepavyko. Pranciškus ištesėjo savo pažadą ir prie manęs prišoko kažkoks rašeiva su rašaline ant kaklo. Šis tipelis greit surašė raštą, pagal kurį „Viktorija“ tapo Nanto prekybinio uosto laivu su visai nejuokingomis švartavimosi laiko ir sandėliavimo  lengvatomis. Ir net galėjo kelti Bretanės vėliavą.  Štai kaip...

Šito valdovų porai pasirodė maža: kunigaikštienė mane pristatė savo dvarui, o toks pristatymas turėjo nemenką reikšmę. Matyt gerai su dovanomis įtaikiau, o gal buvo dar ir kitų išskaičiavimų. Žodžiu, iki pat vakaro man teko linksminti dvariškius pasakojimais, šaudyti akimis  ir blizgėti kurtuaziniuose žaidimuose bendraujant su damomis. Klausas žaidė su tokiomis pačiomis didikų padaužomis, tik jū žaidimai buvo panašesni į „išplėšk akį“ ar „pritrenk draugą su kuoka“. Na, o dvyniai lakstė su merginomis, žaidė slėpynių ir landžiojo po krūmus. Kitaip tariant papramogavom į valias ir nusipelnėme pagarbos. Ir svarbiausia, kad su niekuo nesusipykome. 

Na kaip ir viskas. Iš ryto mano patikėtinis derėsis su rūmų ekonomu, o aš nulėksiu pas vieną bankininką ir apie pietus grįšime į laivą. Reikia ir ribas žinoti.

Iki Bretanės sienos mane palydės karinis bretanų nefas. O kas toliau? Toliau jau mūsų Viešpats valia. Kaip ten anoje mano epochoje sakydavo? A... nei pats velnias nelaimės, kai klebonas bylinės... Ar kažkaip taip...

Château des Ducs de Bretagne (Bretanės kunigaikščių pilis)

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXVI skyrius. 2017-07-21

XXVI skyrius.

Su savimi pasiėmiau Klausą, dvynius ir penketą iš abordažinės komandos, kuriems vadovavo vyresnysis bocmanas. Kaip svitai – pakankamai. Netikėtumo atveju taip pat užteks – ne su kažin kuo susitinku.

Susitikimui saracėnas parinko negyvenamą pakrantės gabalą, kuris buvo gana tolokai nuo uosto. Netgi suteikė jam ir šiokio tokio komforto – žinoma tokio, kaip jis tą komfortą. Įspūdingas priėmimas: iškart trys kepsninės, nuo kurių sklido aromatingas dūmas, nedidelė kilimais nuklota pakyla su daugybe pagalvėlių, na, o stalas... apie stalą nieko kol kas pasakyti negaliu, bet aukso kiekis įspūdingas... Vis tik – rytiečiai: jei miglos į akis nepripūs, tai savęs nebegerbs...

- Hasanas Abdurachmanas ibin Hotabis... – aukštas ir stuomeningas pagyvenęs saracėnas mane pasitiko saikingu rytietišku pasisveikinimu.

- Baronas Žanas van Gutenas... – tuo pačiu atsakiau jam neminėdamas kitų savo laipsnių ir apdovanojimų.

Nereikalinga. Čionai atvykau ne pimpalais matuotis. Kita vertus, nusibodo iki kaulų smegenų tie visi trenkti etiketo reikalavimai. Žodžiu, galiu tik mielai pasveikinti saracėno užduotą susitikimo toną. Kažkuom man šis vyrukas patinka.

Ganėtinai kalorigas personažas... Net nežinau kaip jį tinkamai charakterizuoti. Chotabyčių iš pasakos įsivaizduojate? Tai štai, veidas, kaip ir barzdelė – tipiškai Chotabyčiaus, bet tai ir viskas. Kaip ten jam sekasi su stebuklais, bet kad anksčiau jis buvo neblogas smarkuolis, tai buvo aišku. Galite manimi patikėti kaip šį reikalą išmanančiu žmogumi. Stuomuo tvirtas, sausas. Pečiai ir riešai, nežiūrint amžiaus, vis dar tvirti ir padengti tinkleliu smulkių žaizdelių, kurias kai kada palieka kirčiai. Ir žvilgsnis... Žodžiu, įnirtingas kovotojas. Ką dar čia pasakius? Nebent galiu pridurti, kad protingas ir gudrus saracėnas...

- Prašau, jus, gerbiamasis pasivaišinti prie šio kuklaus stalo kartu su manimi... – kapitonas atsainiu gestu parodė į įspūdingą dastarchaną (v.p.: dastarchanas, daugiareikšmis žodis. Šiuo atveju, tar rytuose naudojamas pietų stalelis ant pakylos, kurio aukštis apie 35 cm. svečiai sėdi ant kilimų ir t.t.)

- Neatsisakysiu...

Žingsniuojant link pakylos, apmečiau akimis aplinką. Šalia kepsninių sukiojasi storas mažaūgis – matyt virėjas ir patarnautojas viename. Už jo puslankiu sustoję stypsojo keturi žaliūkai su lamelariniais šarvais (v.p.: lot. lamella. Bendrinis pavadinimas, kai šarvai iš plokštelių, kurios tarpusavyje sujungtos virvelėmis. Plokštelių dydis taip pat buvo įvairus, kaip įvairūs ir patys šarvai – nuo kirasos/korsažo tipo iki ilgų kelius dengančių su pridedamais antpečiais, papildomomis pasaugomis ir t.t.)

ir misiurkomis. Apsiginklavę taip pat visai padoriai: trumpos ietys su plačiais apvalėjančiais antgaliais ir ilgais lenktais kardais, kurie labai buvo panašūs į turkišką kylyčių (v.p.: vienarankis lengvai lenktas, dažniausiai vienašmenis kardas. Lenkiasi antrame kardo trečdalyje iki ~5 cm, smaigalys galandamas iš abiejų pusių, vėliau, Europoje davė pagrindą karavelų atsiradimui) Ir dar kaustyti geležimi apvalūs skydai. Na, o pasiuntinys ir arabiukai buvo išgaravę. Panašu, kad už stalo būsime tik dviese. Beje, aš kaip ir ne prieš.

Kiličius

Klausas su dvyniais prisijungė prie abordažo komandos, kurie atsistojo tokiame pačiame nuotolyje nuo dastarchano, kaip ir machometono asmens sargybiniai. Na, o aš ignoravau venecijietišką kėdę ir įsitaisiau ant pakylos.

Hasanas pritardamas linktelėjo ir įsitaisė taip kaip ir aš. Storuliukas akimirksniu ant stalelio centro pastatė milžinišką dubenį su svaiginančio aromato kebabu (šašlyku), greta dubenėlį su plovu, o po to man prinešė auksinį dubenį su šiltu vandeniu, kuriame plaukiojo žali lapeliai. Įdomu tai, kad man pirmam. Gal būt tai banalus svetingumas, o gal... velniai žino – neesu didelis rytietiškos kultūros ir etiketo žinovas. Kažkada norėjau pasidomėti, kai sužinojau, kad mane perša į Kataro trenerius, bet nespėjau. Jūs gi žinote kodėl.

Pamirkiau pirštus, palaukiau kol kapitonas pakartos procedūrą ir paklausiau:

- Leiskite sužinoti, kaip jums sekasi, gerbiamasis Hasanai?

Na, kažkaip juk reikia pradėti pokalbį. Iš kažkur toli...

- Šlovė Viešpačiui... – nesileisdamas į smulkmenas, trumpai atsakė saracėnas. – Tikiuosi, kad Visagalis ir jums maloningas, gerbiamasis Žanai van Gutenai?

- Galima paprasčiausiai Žanai. Taip, Viešpats mielaširdingas.

- Gerbiamasis Žanai... – pakartojo kapitonas linkteldamas. – aš džiaugiuosi. Prašau jus paragauti štai šio...

- ...plovo, - tęsiau toliau aš. – Matau, kad pas jus, gerbiamasis Hasanai, puikus virėjas. Visada maniau, kad truputėlis anyžių ir granatų sėklų gerokai praturtina plovo skonį.

Taip, aš rytietiškame etikete visiškas neišmanėlis, bet ne virtuvėje ir čia jau galiu save vadinti tikru profesionalu.

Jūs mane nustebinote, gerbiamasis Žanai... buvote mūsų kraštuose? – kapitonas nustebo tik savo akimis, o snukis kaip buvo plyta, taip tokia ir liko.

- Deja, ne, - trumpai atsakiau. – Tačiau tikiuosi greit apsilankyti. O plovas? Apie jį gerai pasakė vienas išmintingas mula (v.p.: arab.: mavla — ponas, musulmonų dvasininkas) didžiajam Timūrui (v.p.: Timūras arba Tamerlanas (1336-1405). Timūridų imperijos įkūrėjas – emyras): „Reikia paimti didelį katilą. Jis turi būti toks senas, kad riebalai nuo buvusių valgių net sunktųsi į išorę ir degtų nuo žiežirbų ir ugnies. Į šį katilą reikia įdėti nei per daug jaunų nei per daug subrendusios avienos, atrinktų ryžių, kuris brinktų ir pūstūsi vien nuo minties, kad jį valgys drąsiausieji kariai, šviežios ir jaunos morkos, kuri raudonuotų iš džiaugsmo, ir aštraus svogūno, kuris geltų tarsi didžiojo emiro kalavijas. Visa tai reikia virti ant laužo iki tol, kol ruošiamo valgio kvapas nepasieks Alacho, o virėjas paragavęs dieviškojo valgio neišgrius“.

Kapitonas manęs išklausęs beveik sušuko:

- Tikrų tikriausia tiesa! Jūs mane stebinate gerbiamasis Žanai!

- Deja, bet mano žinios skurdžios... – žvelgdamas į plovą, nuleidau žvilgsnį. Na iš tikro – jau ir neatsimenu, kada jo mėginau. Dabartinėje Europoje ryžių ir dieną su žiburiu nerasi, o jei ir rasi, tai už tokią kainą, kad ir mėginti neužsinorėsi. Beje, reikės iš Hasano bent porą maišų išžvejoti...

- Galiu jums, Žanai, pasiūlyti nuostabaus rožinio vyno iš Cemeschijos. Tiesa, turiu pastebėti, kad apie jį galiu tik spręsti iš atsiliepimų, kadangi viešpats draudžia tikratikiams vartoti vyną... – kapitonas Hasanas apgailestaudamas skėstelėjo rankomis.

Man pasirodė, kad jis kažkiek gudrauja. Netikiu aš visiška machometonų blaivybe. Be to, Korane pilna visokiausių išlygų dėl visų draudimų, kuriomis pranašo sekėjau kuo puikiausiai naudojasi. Nors, gal ir klystu.

- Aš turiu kitą pasiūlymą... – neatsigręždamas daviau ženklą dvynukams. – Deja, aš nepratęs už vaišių stalo gerti vienas, tad naudojuosi progą šį bei tą jums pasiūlyti. Tai statinaitė dieviško sidro, kurio pagamina ne daugiau kaip šimtą statinaičių per sezoną, nes labai sudėtinga jo gamybos, išlaikymo ir sudėtinių dalių parinkimo technologija.  Sako, kad iš dešimties tūkstančių obuolių jam parenkamas tik vienas.  Priimkite tai kaip mano pagarbos ženklą, gerbiamasis Hasanai. Tikiuosi, kad jis jums suteiks nemažai malonių akimirkų.

Sumelavau, aišku... Truputuką. Sidras, aišku, ne iš pigiųjų, bet, žinoma, ir ne toks kaip apibūdinau. Nieko, tokiame reikale galima kiek ir liežuviu pamaskatuoti. Trumpiau... arčiau reikalo: kokio kipšo tau iš manęs reikia?

Kapitonas patenkintas linktelėjo galva ir ištarė:

- Dėkingas už jūsų prabangią dovaną, bet deja, pranašas yra pasakęs: „viskas kas svaigina – charamas, o bet koks charamas yra draustinas“ (v.p.: arab. haram – draudžiamas veiksmas arba draudžiamas daiktas)

Vienok tarnai greit nusirideno statinaitę.

Aš vietoje atsakymo tik skėstelėjau rankomis tarsi sakydamas „atleisk, bet dovanojau iš visos širdies“.

Toliau mes prisilaikydami rytietiškų ceremonijų valgėme. Na niekaip kapitonas neišsitarė kam jam aš reikalingas. Reikalai, šeima, politika ir, iš vis – velniai žino kas, bet tik ne apie tikrąjį reikalą. Velnio neštas saracėnas...

- Pas jus puikus laivas, gerbiamasis Žanai... – kapitonas tarsi susižavėjęs paplekšnojo liežuviu per gomurį. – Leiskite sužinoti, kokioje statykloje jį statė?

Suklusau, nors jau seniai numaniau, kad saracėno smalsumas susijęs su šebeka. O su kuo gi dar? Mano laivas trofėjinis, paimtas mūšyje pas tuos pačius saracėnus, tad kapitonas net galėjo jį pažinoti. Hasanas ne kvailys ir puikiausiai supranta, kad laivas nepirktas ir nedovanotas, ir jo šeimininko niekas neįkalbinėjo jo parduoti. Netgi nenustebčiau, jei ši šebeka buvo jo kokio nors giminaičio ar pažystamo kapitono. Tačiau jau tada tikrai su manimi nevakarieniautų. Tad toks variantas atkrenta. Tada kame reikalas?..

- Gerbiamasis Hasanai, deja, man nėra žinoma, kokioje statykloje šią šebeką statė, nes į mano rankas ji papuolė visiškai atsitiktinai. Tačiau manau, kad tokiam patyrusiam jūreiviui, kaip jūs, aišku, kad ji buvo statyta rytuose. Galbūt jūs net buvote ją sutikęs savo kelionėse, kai ji vadinosi „Pranašo strėle“.

Hasanas solidžiai linktelėjo ir įrėmęs į mane akis uždavė klausimą:

- Giliai gerbiamas Žanai, tada galbūt jums žinomas žmogaus pravarde Džabaras Šunsnukis likimas?

Kapitonui užduodant klausimą nesujudėjo nė vienas veido raumuo ir nors intonacijoje jautėsi atsainumo gaidelės, bet man pasirodė, kad atsakymas į šį klausimą jam labai svarbus. Gali būti, kad visas šis susitikimas buvo organizuotas būtent dėl atsakymo į šį klausimą.  Na, ką gi, pateisinsiu Hotabyčiaus viltis – veidmainiauti prasmės nėra.

- Gerbiamasis Hasanai, man nežinomas Džabaras, pravarde Šunsnukis, bet man žinomas žmogus vardu Džabaras Achmedas Amiras Suleimanas Šarafas al Masris.

- Tai gal jums žinomas šio asmens likimas? – Hasanas tiesiog buvo pavyzdinio ramumo pavyzdys. Net žvilgsnio į šoną nenudelbė ir pabrėžtinai demonstravo abejingumą atsakymui.

- Žinoma... – nerūpestingai atsakiau ir tyčia nukreipiau dėmesį į gražų ąsotį iš beveik juodo metalo, kuris buvo išdabintas arabiškais rašmenimis. – Gerbiamasis Hasanai, koks nuostabus ąsotis! Kaip suprantu, jis iš tų, kuriuose vanduo lieka ledinis net per didžiausius karščius?

N, o ką? Aš taip pat galiu megzti žodinius voratinklius, na ir bjaurumo, visgi, prilaikau. Paklaustų tiesiai-šviesiai, o tai štai kokius „ach-och“ vadelioja... Och jau tie rytiečių kapitonai...

- Tegu Iblis neša sau ir tą ąsotį, ir jo meistrą (v.p.: Iblis – vienas iš džinų, kuris dėl savo pastangų buvo priartintas iki pat Dievo ir beveik tapo angelu, tačiau tapo tuščiagarbiu ir buvo nutrenktas iš dangaus. Jį apėmė neapykanta žmonijai ir ėmėsi juos vesti iš doros kelio)! – neišlaikė Hasanas. – Gerbiamasis Žanai, sakykite, kas nutiko tam išako vaikui?!

Ibis džinas



Aš pasidžiaugdamas, kad mano šaunuoliai į aną pasaulį nuvarė ne kokį šio kapitono giminaitį, kiek patylėjau, sulaukiau tos akimirkos kai Hasano veidas ėmė spinduliuote spinduliuoti nekantrumą ir su atodūsiu ištariau:

- Net negaliu pasakyti ar liūdesiui ar džiaugsmui, bet Džabaras dabar mėgaujasi hurijomis rojuje (v.p.: musulmonų rojaus mergelės, amžinai jaunos ir gražios, baltaodė ir juodaakės. Bendravimas su jomis esąs viena pomirtinio atpildo išganytiesiems formų). Arba atvirkščiai, jo sielą skaistykloje drasko demonai. Bet kaip ten bebūtų, jis paliko gyvųjų pasaulį – tai jums, didžiai gerbiamas Hasanai –garantuoju.

- Iš tiesų aukščiausiais gailestingas!!! – Hasanas su palengvėjimu atsiduso ir kilstelėjo rankas į viršų. – Teisingumas nugalėjo!

Aš tylėjau ir, spėliodamas, kuo tas Džabaras, užkliuvo Hasanui, laukiau. Nors koks skirtumas... ne apie tai galvoju: reikia kalti geležį kol ji karšta ir melžti Hotabyčių kaip kokią karvę. Jei pavyks, žinoma., o tai kapitonas nepanašus į žmogų, kuris geranoriškai atvers savo saugyklas. Nagai į save...

- Žanai... – saracėnas trumpam nutilo ir iš jo veido greit dingo ką tik buvę džiaugsmo pėdsakai. – Gal būsite toks malonus, jog papasakosite šią istoriją?

Aš buvau malonus ir išliejau siaubingą, dramatišką istoriją. Tiesa, ganėtinai, kaip jūs suprantate, redaguotame variante, kur žiaurus piratas laužydamas pažadus ir priesaikas, netgi niekšingai, užpuolė taikų laivą. Nepasakosiu gi, kad tai mano šaunuoliai tai elgėsi. Na ir save paminėjau: tik labai kukliai. Na... taip... prabėgomis... Tarsi ėjau pro šalį nurėžiau piktam kraugeriui galvą ir nuėjau savo keliu... ir taip toliau tokia dvasia. Paminėjau sąmoningai, kad saracėną padaryčiau man tiesiogiai dėkingu.

Po pasakojimo Hasanas padėkojo alachui ir atsargiai pasidomėjo:

- giliai gerbiamas Žanai, sakykite, o pas jus kartais neliko asmeninių Džabaros daiktų?

Klausdamas jis tiesiog akimis rijo mano pistoletus. Špygą tau, saracėne – neatiduosiu.

- Galbūt... – aš kiek atšlijau nuo kebabų dubenio. O kas būtent, jus domina?

Hotabyčius lūpų galiukais šyptelėjo ir trumpai tarstelėjo:

- Viskas. O jei konkrečiai, tai papūga.

- Papūga? Buvo toks, bet dėl pasikeitusio klimato nudvėsė. Liko tik narvelis. Tačiau prašau paaiškinimų. Patys suprantate, gerbiamasis Hasanai, jūs negalite atimti iš manęs malonumo išgirsti jūsų istorijos.

Saracėnas nesimaivydamas papasakojo tokią pačią siaubingai tragišką istoriją. Atseit piktas piratas Džabaras užpuolė jo tolimo giminaičio laivą, kuris visgi išsigelbėjo, bet prarado visus turtus, tarp kurių buvo ir šiokios tokios smulkmenos, kurios neturėjo kažkokios ypatingos vertės, bet jas sugrąžinti giminei buvo garbės reikalas.

- suprantate, gerbiamas Žanai... – kapitonas atsiduso. – Aš jūsų prašysiu atiduoti man tas smulkmenas. Pavyzdžiui, tą sušvilptą papūgos narvelį. Jis kažkada priklausė mūsų giminės įkūrėjui, tad aš privalau jį išpirkti.

- Aš negaliu neatiduoti jums jūsų giminės relikvijų... – sutikdamas linktelėjau galva. – tik prašau atleisti man, gerbiamas Hasanai, aš turiu jus palikti, nes reikia įsakyti, kad juos čionai atgabentų.

Na štai, prasideda pats įdomumas. Man kaip ir negaila – išskyrus pistoletų, žinoma. Atiduosiu... pala, bet kuo čia dėtas narvelis? Man atrodo jog mane bando „išdurti“...

Dvyniams įsakiau vykti į šebeką ir atvežti buvusio šeimininko daiktus. Tai yra: nuostabaus darbo smėlio laikrodį, prausimosi dubenį, kilimėlį maldai, Koraną, asmeninį antspaudą ir žiedą. Na ir nelaimingosios papūgos narvelį. Tik jau tą narvelį liepiau labai atidžiai apžiūrėti... Šiaip, dėl visa ko: patikrinti ar nėra kokio dvigubo dugno. Aišku galima visa tai nukelti rytojui ir pačiam apieškoti, bet nenoriu. Nenoriu parodyti savo šališkumo. Kažin ar ten bus kažin kokie nenusakomi lobiai... Na ir šiaip, kilnumo dar niekas neatšaukė. Na ir aš toks jau esu.

Pažų nebuvo apie gerą valandą, o atitempę visus tuos rakandus davė ženklą prieiti.

- Kas?

- Štai... – Luidži ištiesė man pergamentą, kuris buvo prirašytas arabiškais rašmenimis, auksinė plaukų sruoga šilkiniame skudurėlyje ir paprastutis auksinis žiedas. – Visiškai atsitiktinai radome. Vieną iš narvelio virbalų reikėjo paspausti.

Ta-aip. Panašu į kažkokią meilės istoriją, kuri susijusi su pačiu Hasanu. Ne kitaip... žodžiu, nėra ko galvos laužyti. Vis tiek ji man liks nežinoma.

Hasanas visai abejingai visus daiktus pavartė, ignoravo slėptuvę ir klausiamai žvilgtelėjo į mane. Tarsi klausdamas kainos.

- Džiaugiuosi jums padaręs paslaugą, gerbiamasis Hasanai...

- Bet?..

- Nieko.

- Taip negalima... – kapitonas nesutikdamas papurtė galvą. – aš atsisakau priimti jūsų paslaugą.

- Kodėl gerbiamas Hasanai? Tai dovana. Nors visai neatsisakyčiau nuo jūsų dėkingumo, bet tik jūsų pačio nuožiūra.

Tikiuosi, kad jūs nepagalvojote jog aš išprotėjau ir nusprendžiau likti be dovanų?

- Tebūnie taip! – iškilmingai išdainuodamas pasakė saracėnas ir pridūrė: - Dar vienas patikslinimas. Aš matau, kad jūs nešiojatės pistoletus, kurie priklausė tam prakeiktam Iblio sūnui. Prisiekiu, jei jūs man juos atiduosite, tai aš jums surasiu tinkamą pakaitalą.

Lengvai žvangtelėję pistoletai nugulė ant auksinės lėkštės. Taip, gaila, bet manęs niekas neprivers žaisti kilniaširdiškumo. Hotabyčius – garbus vyrukas, tad nemanau, kad kažką prarasiu. O jei?.. Na ir velniai jo nematė.

Dabar saracėnas nuėjo pakalbėti su saviškiais ir po kažkiek laiko prie staliuko prisiartino tarnai.

Kapitonas buvo dosnus. Iki tokio laipsnio dosnus, kad dabar jau man teko formaliai priešgyniauti.

- Tai garsiojo meistro Fachado al Nasirijaus pistoletai. Aš pats jam iš Europos gabenu kai kuriuos reikalingus komponentus.. – Hasanas pademonstravo porelę ilgavamzdžių pistoletų su ganėtinai įmantriais skiltuvais. – Prašau jus, Žanai, priimti iš manęs šią dovaną.

Pasukiojau ginklus rankose. O ką... visai netgi nieko. Ir papuošti kukliai, taip kaip man patinka. Ilgi daugiakampiai vamzdžiai... kokių penkiolikos milimetrų skersmens.

Lengvai riesta rankena su masyviu bumbulu ant galo – tokiu stuktelėti gali geriau nei su kokia buože. Spynos... kchmmmm... aš taip suprantu, kad prieš mano akis titnaginių skiltuvinių spynų prototipas. Netgi kažkiek keista. Aš maniau jog tokios gerokai vėliau atsirado. Bet čia jau kaip ir nieko keisto: aš jau seniai nebesistebėjau buvusių stereotipų neatitikimu. Būsimųjų epochų istorikams reiktų snukius daužyt (išskyrus vieną, kurį labai gerbiu)! Ir tai sakau aš, žmogus, kuris gali jų „perliukus“ sulyginti su tikromis viduramžių realijomis. Pavyzdžiui, aš visai neseniai mačiau graižtvinį vamzdį. Taip-taip, nesistebėkite – be proto šiurkščiai padarytą, su dviem stambiomis vijomis, bet vis tik tai buvo graižtva. Vedinas savo kūrybinio polėkio, vienas iš ginklakalių Briugėje sumeistravo. Aišku, kad jo niekas nesuprato ir gildija grasindama, kad išvarys iš savo gretų, uždraudė gaminti štai tokius išsigimėlius. Berods, netgi baudą skyrė... Bet kaip ten bebūtų, bet dabar ir čia tik penkioliktas amžius ir jau graižtva!

Taip ir su titnagine spyna. Meistrų-individualų su polėkiu – visais laikais pakako. Kitas reikalas, kad jų šedevrai aplenkia laikmetį, niekam neįdomūs ir jų gaminiai užmiršti pasimeta laike niekeno nepastebėti. Bet vis tiek tokie buvo... Na, bet tiek to, užteks filosofuoti – aišku, kad kapitonas įsiteikė. Rytoj išmėginsiu... Pala, o kodėl rytoj? Dabar pat!

Na ir poroje su kapitonu, pabandėme. Visi reikmenys buvo kartu su pistoletais. Žodžiu, visai neblogai į riedulius pašaudėm ir paskutinis dar tarp mūsų buvęs ledas ištirpo. Bendrauti tapo lengviau ir mes apsvarstėme nemažai svarbių dalykų. Netgi susitarėme dėl šiokių tokių abiem naudingų prekybinių sandėrių kitam sezonui. Bet apie tai dar anksti kalbėti – iki tol dar išgyventi reikia.

Bekbutas

Be pistoletų iš Hasano dar gavau maišą saracėniškų sėklų, tai yra kavos pupelių ir penkis maišus puikių ryžių. Be viso to dar ir plokštelinius iki veidrodžio blizgėjimo nušveistus šarvus – aiškiai indiškos kilmės. Porinius subtilaus kalimo durklus, kurie buvo labai panašūs į bekbutus (v.p.: pers. behbūd из tiurk.: bekbut (bek + but (koja-dubuo) – iraniškos ar persiškos kilmės lenktas dviašmenis universalus peilis-durklas iki 50 cm. neišraiškinga kryžma/rankos apsauga. Dažniausiai su grioveliais ant geležties. Vėlesniais laikais virtęs kaukazietišku durklu, kai kur nacionaliniu atributu), ir porinius kardus – jei neklystu – marokietiškus nimšus (v.p.: vienašmenis kardas su labai nedideliu lenktumu, medine rankena su riešo apsauga ir specifine kryžma, kai kryžma kai kada buvo iš keturių į geležties pusę nulenktų stipinų, kurie baigiasi bumbulais ir gali būti naudojami, kaip priešininko ginklo gaudyklė).

Nimša kardas

Ganėtinai rimti ginklai: sunkūs, subtiliai išpuošti, puikaus plieno ir išgaląsti kaip kalavijai. Na ir pilną dėžutę saracėniško stiliaus moteriškų papuošalų bei po porą rulonų parčės (v.p.: storo šilko medžiaga įmantriai siuvinėta auksiniais ir sidabriniais siūlais) ir šilko – žmonai. Žodžiu, pažėrė baronui senasis saracėnas.

Išsiskyrėme jei ne bičiuliais, tai bent jau neblogais draugais. Kaip nebūtų keista, nežiūrint į visiškai skirtingą mentalitetą,  charakteriai atitiko vienas kitą. Bet, ko gero, tai daugiau mano nuopelnas – aš juk ne visiškai viduramžiškas kipšas, o kažkiek ir multikultūrinės visuomenės vaikis.

Jau ruošiantis namo, uždaviau klausimą:

- Gerbiamasis Hasanai, o jūs ar kartais nepažįstate pirklio iš Alepos, kurio vardas Hasanas ibn Zulfikaras?

- Šlovė Alachui, turiu tokią garbę... – kapitonas akimirksniu įsitempė ir šovė į mane žvilgsniu. – Jūs turite jam kokį nors reikalą?

- Gali būti. Ką jūs apie jį galite pasakyti?

- Gerbiamas žmogus, gerbiamas pirklys, bet, deja, netikratikis... – nesileisdamas į smulkmenas išsakė Hasanas. Buvo galima nujausti, kad ne itin nori viską apie išpasakoti.

- Ar turi jis dukterį, kurios vardas Zemfira?

Hasanas kiek patylėjo, o po to sausai atsakė:

- Giliai gerbiamas Žanai, aš kol kas norėčiau susilaikyti nuo atsakymo. Suprantate, svetima širdgėla neturėtų būti atskleidžiama tretiesiems asmenims. Gal jūs geriau malonėsite pasakyti kodėl taip domitės?

- Aš ne veltui uždaviau klausimą... – mano balsas buvo toks pat sausas, kaip ir saracėno. – Nejaugi jūs galėjote pagalvoti, kad mano žodžiai tai tik noras pasijuokti iš gerbiamo žmogaus nelaimių?

- Aš negaliu matyti jūsų sielos, gerbiamasis Žanai... – iškošė kapitonas.

Ta-aip... pasitikėjimo ir pagarbos atmosfera, kuri jau buvo nusistovėjusi, akimirksniu kažkur išgaravo. Na gerai, nekaitinsiu jos, o tai dar betrūko į peštynes su kunigaikščio globotiniais įsivelti... Bet pats saracėnas! Dvasingas, šiknius – gerbiu...

- Gerai, aš paaiškinsiu. Nuo nepavydėtino likimo man, visiško atsitiktinumo dėka, pavyko išgelbėti merginą, kurios vardas Zemfira, kuri pasivadino Hasano ibin Zulfikaro dukterimi.  Manau, kad nupasakoti, kaip ji atrodo, nėra reikalo, nes netikėti jos žodžiais, neturiu jokio pagrindo. Ar jūs patenkinti priežastimi, kodėl aš domiuosi apie gerbiamą pirklį?

- Kokia išpirkos kaina? – ganėtinai rūsčiai burbtelėjo kapitonas. – Aš dabar galiu surinkti, perskaičiavus į jūsų pinigus, apie penkis šimtus turo livrų. Jei jūs sutiksite palaukti dieną, aš galiu dar tiek pat pasiskolinti įkeisdamas būsimus mano tiekimus. Ir maldauju nepasmerkti pažeminimui  nelaimingosios...

- Gerbiamas Hasanai... – priekaištingai palingavau galvą, - prašau nekenkti mūsų santykiams, nes toliau jau mes galime tik susipykti. Aš jums nedaviau jokio pagrindo taip apie mane galvoti.

- Bet tada ko jūs norite? – kapitono veide atsispindėjo pats tikriausias disonansas, tai yra, stereotipų plyšimo procesas.

- Nieko! Dabar mergina laikoma padoriomis sąlygomis ir niekas niekada nedrįs jai pakenkti. Bet ji toli ir artimiausiu laiku aš jums jos perduoti negalėsiu. Tad teks susitarti, jog kitais metais, tuo pačiu laiku, ją čionai atvešiu. Dar kartą kartoju: už gerus darbus aš nereikalauju dovanų ir apdovanojimų. Tačiau yra sąlyga. Atvežkite ką nors iš Zemfiros giminės, ką ji galėtų pažinoti. Kitokiu atveju, jokio perdavimo nebus. Taip... visi mes su dievo palaima šia žeme vaikštom... tad jei dėl kažkokių priežasčių negalėsiu atvykti, merginą vis tiek atveš patikimi žmonės.

- Žanai... – kapitonas prispaudė ranką prie širdies.

- Palikim, aš neįsižeidžiau...

Štai taip ir teko man prisiliesti prie viduramžiškaisiais rytais. Velnias... gal man, vis-tik, romaną parašyti? Labai jau įdomiai ir užvedančiai išėjo! Nors koks aš, po velnių, rašeiva... Tiek to, liko tik pasipuikuoti rūmuose ir namo...