2016 m. rugsėjo 26 d., pirmadienis

Armanjako šalis. Bastardas. Failai. Ir vėl pakartojimas...





DEJA, BET PASIRODO, KAD PLATINIMUI "ZIPPYSHARE" LAIKO FAILUS TIK MĖNESĮ - TAD, JEI TURITE NORO JUOS ATSISIŲSTI -  TAI RAŠYKITE TIESIAI BRENDIS.ARMANJAKAS@GMAIL.COM ARBA  GALITE SUSISIEKTI PER https://www.facebook.com/profile.php?id=100011374893573 - NESIKUKLINKITE :)





Deja, bet "Armanjako šalis. Bastardas" per www.failai.lt pasiimti nebegalima - kažkas ten lūžo. Viskas perkelta į http://www.zippyshare.com/ .


PDF: Bastardas_AS_ABa.pdf   http://www65.zippyshare.com/v/sKs0lIPI/file.html

El. skaityklėm: Bastardas_Armanjako Salis_el skaityklem.zip
http://www10.zippyshare.com/v/fQIodeyH/file.html


Viskas kartu: Bastardas_Armanjako Salis el skaityklem ir pdf.7z http://www10.zippyshare.com/v/W7rAl9lZ/file.html






        Na štai. Pilna, šiek tiek redaguota, versija. Išgaudyta šūsnis stiliaus ir gramatinių klaidų, bet, nujaučiu, kad dar darbelio liko. Bet šiam tekstui reikia daryti pauzę, taip sakant - "akis užsimuilino". Gal būt, kada nors, po pusmečio ar metų, prisėsiu... matysim...
___________




Taigi. Teksto formatai (nebe)pasiekiami čia:
el skaityklems: epub, mobi, fb2
http://www.failai.lt/7htdic5bu82a/Bastardas_Armanjako_Salis_el_skaityklem.zip
PDF
http://www.failai.lt/fspz5ag6ic8g/Bastardas_AS_ABa_PDF.7z
Pilnas komplektas
http://www.failai.lt/88mqv5j80v8g/Armanjako_Salis._Bastardas.7z







P.S. Jei kam nors, dėl kokių nors priežasčių jie nepasiekiami, rašykite - sutarsim, kaip perduoti...

"Armanjako šalis. Rutjeras". XIV skyriaus pabaiga. Armanjakas - 2. 2016-09-26





Ji nustėro... ir regimai nusiminė - jokių palaidų žaidimų nepamatė... niekas į jos dukružėlės garbę nesikėsino.

- Aš... aš... – pralemeno, - aš štai jums, jūsų mylista, - kamizą atnešiau (v.p. pranc. camise – kamiza, tai apatiniai/naktinai, dažniausiai ilgarankoviai, tunikos formos paprasto kirpimo marškiniai. Vyriškos kamizos  iki kelių, o moteriškos iki kulkšnies. Tai marškinių pirmtakas. Kartais juos nešiodavo ir kaip viršutinius rūbus, perjuostus diržu. Kamizos dažniausiai buvo siuvamos iš lino, bet turtingieji nešiodavo ir šilkines). Juk nedera su kruvina vaikščioti...



- Ačiū, madam Gvendolina... – pasistengiau, kad padėka nuskambėtų itin sausai.

Ir vėl moteriškos pinklės ar tiksliau spąstai su gyvu jauku... Tos moterys... Ot štai špygą jums! Aš jau seniai įtariau, jog įvykiai gali pasisukti štai tokiu kampu – todėl pažų sargybą už durų ir išstačiau. Kad ir kokia arši katė bebūtų, bet visos grietinėlės tai negaus. Ir taip jau dėka manęs palikimą šiandien gavo. Dar nori man ant sprando ir savo dukrelę užkrauti? Ar ne per daug nori? Snukis nepyš?

- Pakvieskite čionai mano pažus. Jie padės man persirengti, o jus abi - paprašysiu palikti kambarį...

Nulydėdamas akimis nusivylusias moteris,  mintyse susukau milžinišką špygą. Na ne jūsų aš lygio, mielosios. Tokie fokusai su manimi nepraeis. Aš, taip sakant, manojo Šarlio (v.p. Karolis, Karalius) vedybinės strategijos rezervas. Ir iš vis... užsisėdėjau aš savojoj baronijoj. Nebenoriu kaimietukių - laikas sparnus apie kilmingąsias rėžt...

Laikas į Burgundiją.

O Šarlotė?.. Dievai nematė tos Šarlotės... Kiek dar tų tokių šarločių bus...

Likusią dieną, kai reikėjo, į merginą ir jos motušę kreipdavausi pabrėžtinai oficialiai. Būtent pabrėžtinai – tai turėjo reikšti, jog jų klastingus planus perkandau ir... ir atleidau.

Mielosios damos visiškai atvirai buvo nusiminusios ir liūdnos.

Ypač Šarlotė. Nežinau ar ji turėjo nors kokią nuovoką apie motušės kėslus, bet susidariusi situacija mane gerokai atšaldė – susidomėjimas dingo. Atleisk mergaite... bet taip jau būna.

Tačiau dovaną iš jos priėmiau. Du šeškų perus. Mieli ir labai švelnūs žvėreliai. Net labai naudingas gyvūnas. Puiki dovana. Jie gerokai geresni žiurkių ir kitų graužikų medžiokliai nei bet kokios katės. Pilyje įkurdinsiu su visais patogumais, o tai jau žiurkės ant galvos vos nelipa.

Na ir dar Feną su Fiorovančiu priversiu Matildos portretą su šešku ant rankų nutapyti. Jei neklystu, berods dabar tokie portretai – tai renesanso klasika.

Ir Jeronimą Boschą... Nors su juo tai neaišku. Gal ir neverta, o tai šio „draugelio“ galvoje tik pragaro aistros puikiai išeina. Neteko girdėti, jog būtų tapęs portretus.

Pjautinė žaizda ant peties nelabai trukdė, tad mėgavausi valgiais ir vynu, o nuo likusių svečių sąmoningai laikiausi per atstumą, nors šie tiesiog kaip išsilydę liaupsino mano žygdarbį. Ypač damos ir jų motušės.
Tik kiek daugiau paplepėjau su ševalje Varnchouterenu.

Na ir priplempiau aišku taipogi su juo.

Bendoje visumoje, tai vestuvės nusisekė. Daug vyno, skanaus valgio, linksmybių ir muzikos... ir peštynės su mano betarpišku dalyvavimu.


Ir dar pravardę gavau. Svečiai prilipdė... Nugirdau ir artimieji įskundė: „Žiaurieji Ašmenys“ arba „Negailestingųjų Ašmenų Baronas“. Kiek stebino - kodėl „žiaurieji“?..

Neabejoju, kad ši pravardė prilips. Gandas apie dvikovą bus perkramtytas, suvirškintas, o kartu ir ta pravardė nukeliaus pletkų ir gandų pavidalu per visą Brabantą. Na ir tegul... Ir pravardė tiks... Nors iškilmės tai man po viso to nublanko ir nublėso. Velniai griebtų...

Ir vėl grįžo įkyrios ir graužiančios mintys apie kerštą Vorui. Be jokių vilčių įgyvendinti šias svajas. Nerealu...

Nelikau nakvoti. Nors ir labai įkalbinėjo.

Palydėjau jaunuosius į miegamąjį, o jei tiksliau, tai Brungildai padėjau nutempti visiškai nusitašiusį Loganą.  Po to, pagal paprotį, kaip vestuvių liudininkas, pastovėjau šalia jaunųjų lovos su apnuogintu kalaviju, kol neišgirdau garsaus „oj...“. Nagi visiškas idiotizmas, gi – juk Brungilda tai našlė – koks dar „oj“ ar „ai“?!

Išėjau iš miegamojo ir svečiams paskelbiau, jog santuokos konsumacija įvyko (v.p. lot. consummatio - užbaigimas. Nors plačiai priimta nuostata, kad konsumacija tai skaistybės įrodymo liudijimas, tačiau iš ties Vakarų Europoje viduramžiais tai dažnai būdavo būtinas ritualas, kadangi santuoka be konsumacijos liudijimo nebuvo laikoma tikra arba buvo laikoma fiktyvia. Šį paprotį palaikė ir bažnyčia. Kaip pavyzdžiui, jei, dėl politinių, turtinių ar kitų priežasčių buvo sutuokiami nepilnamečiai, santuokos konsumaciją buvo galima atidėti iki pilnametystės ar subrendimo. Tuo atveju, jei konsumacija vis tik neįvykdavo arba nebuvo ją patvirtinančių liudytojų, tai ir bažnytinę santuoką bažnyčia galėjo anuliuoti be jokių pasekmių – buvo laikoma, jog santuokos nebuvo). Žodžiu, paliudijau, jog santuoka pilnai įsiteisėjo.

Idiotiškas paprotys... gerai, kad nors žvakės laikyti neprivertė.

Štai taip...

Nedelsdamas atsisveikinau ir išvariau į savo Guteną. Ryt ir poryt kaip reikiant pasilinksminsiu ir pasivysiu – juk vestuvės vyks tris dienas...

 



2016-09-26

 

 

 

 

2016 m. rugsėjo 8 d., ketvirtadienis

"Armanjako šalis. Rutjeras". XIII skyriaus pabaiga ir XIV skyrius. Armanjakas - 2. 2016-09-08.






Žvilgtelėjau į saulę ir supratau, jog reiktų su visu šiuo reikalu baigti. Užtrukom, vienok. Kiek pagalvojau ir egzekuciją perkėliau rytojui – vis tik logika sako, jog be jos niekur nesidėsi, o kažkur pasąmonėje man norisi ją atidėti ir atidėti. Na visiškai širdis ant tokių dalykų neguli. Bet jei parodysiu silpnumą – aplinkiniai nesupras. Jų akyse tapsiu apgailėtinu nevėkšla... Viduramžiai vis tik, po velnių...
Žydus išsiunčiau į galerą, o pats pajudėjau link pilies. Kiek nerimauju dėl to naujai suimto valdytojo. Ta pijokėlių kompanija, su heroldu priešakyje, pasitikėjimo nekelia.
Pilyje iš karto nusileidau į požemius ir išgirdęs iš kankinimų kameros sklindančias kalbas stabtelėjau. Įsiklausiau...
- Atgailauk sūnau mano, atgailauk savo nuodėmes, išgama...
- Šventas tėve-e-e! Nereikia!!! Oj! Oj! Kaltas! Atgailauju… atgailauju!..
- Na va, seniai taip reikėjo... Rašyk, Žiuli, rašyk... Šis ... ik... ožys... ik!.. Buvęs valdytojas Jupas Ribekas prisipažįsta ėmęs kyšius, iždo grobstymu...
- Prisipažįstu! Prisipažįstu! U-u-u!
- Na, tai gal raudono pabandom?..
- Pilstyk...
- Ėmiau, ėmiau iš ekonomo... ir viską nusavindavau, dokumentus klastojau... Nerei-i-i-i kia...
Na va... aišku. Darbas verda. O ko, įdomu, valdytojas taip rėkia? Nesigirdi nei smūgių, nei degėsių neužuodžiu.
Aš tylutėliai pravėriau duris... Profostas, nebūt kalvis – kilpas gerai buvo sutepęs. Na... taip... Vaizdelis. Nors paveikslą su pavadinimu „Girti draugeliai inkvizitoriai“... Persevanas susisukęs į kamuoliuką kampe ant šiaudų miega ir kaip palaimintas knarkia. Auditorius be perstojo krebždena plunksna ant popieriaus. Na, o tėvas Mykolas su maestro Aršambo tvarko didelį ąsotį vyno ir pauzėse tarp gėrimo gąsdina tardomąjį.
Prevas kabo pakabintas nuogut nuogutėlis... Nors „kabo“ – tai per skambiai pasakyta. Paprasčiausiai tik prikaustė, bet dar net nepakėlė. Visiškai sveikas... tik panašu, kad apsišlapinęs.
Na, o Vilemo pagalbininkai paeiliui demonstruoja visokiausius įnagius, daugiausiai reples, tarsi kėsintųsi į vyriškąjį pasididžiavimą. Darbai kaip ir juda. Ir net visai padoriai. Be jokių nereikalingų žvėriškumų.
Įėjau į kamerą ir rankos mostu sustabdęs jau puolusius lankstytis valdininkus, mestelėjau akį į popierių, kuriame rašė auditorius. Pažiūrėjau ir likau patenkintas. Tiesiog gražumėlis: visos iškados, bendrininkai ir taip toliau... Ne veltui šie netikšos duoną valgo. Profesionaliai surašyta. Be reikalo pergyvenau.
Įsakiau valdininkams atnešti daugiau užkandžio, kad kokių baltų arklių nepradėtų gaudyt ir nekreipdamas dėmesio į kabančio kyšininko maldaujančius žvilgsnius, nukeliavau vakarieniauti. Tegu pakaba – nieko baisaus. Fiziškai jo manieji netikšos vis tiek neskriaudžia, o pakabėti jam netgi bus sveika. Turiu aš ir be jo ką veikti, tegu su juo profesionalai užsiima.
Vakarėjant prisistatė seržantas su rekrūtais. Net ir Tukas atvyko, nors, tiesą sakant, baiminausi jog jis suras kokį pretekstą su mylimąja ilgiau užtrukti. Aistra juk ten tarp jų liepsnoja kaip ugnis...
Apžiūrėjau papildymą ir kai kuriems net mečiau akį į dantis. O ką?.. sveiki dantys – pirmasis sveikatos požymis. Neblogas papildymas. Viskas nuostabu.
Štai, faktiškai kuopa ir suformuota... Na, gal dar kur kokią porą dešimčių kur pasamdysiu ir tikrai bus viskas. Paprasčiausiai bus neišpūstas  dalinys prie rūmų. Kuopos sudėtį aš su de la Maršu buvau aptaręs dar prieš išvykstant. Jei spėsim apmokyti naujokus, tai atvykus į Dižoną, net sulauksiu pagyrų. O gal ne tik pagyrų...
Įsakęs nedelsti ir kinkyt darban, su Loganu užsidarėme mano kabinete šiek tiek praskalauti gerklės ir pakalbėti niekieno netrukdome ir be pašalinių ausų.
Gerai siurbtelėjo ir neblogai prisijuokėme... Buvo dėl ko. Motušė Gvendolina ganė savo dukrelę ir sužadėtinį kaip tikras cerberis, bet šiedu vis tiek panuodėmiauti sugebėjo. Aršioji uošvė jaunųjų aistrai nesutrukdė...
- Ir kaip?
- Taigi mes išvykome... – Tukas patenkintas šypsojosi,  o aš lanką padariau ir grįžau. Tuo tarpu Brulė susirado rūpesčių už dvaro...
- Gražuoliai... Žodžiu, rytoj ruoškis į Antverpeną...
- Kaip tai? – škotas net nuliūdo.  – Rytoj juk susiruošėme į Breskensą... tartis...
- Reikia broluži, reikia...
Štai toks aš niekadėjas... Net nepatogu, tačiau asmeniškai į Antverpeną vykti negaliu. Reikalus tvarkyti reikia, o ir nepritinka asmeniškai su pirkliais tokius subtilius klausimus spręsti. Kaip galėjau, kaip sugebėjau, bet iš ties pabandžiau Tukui nosį pakelti ir motyvuoti šiai kelionei. Beje, kelionė tai neturėjo užtrukti.
Kartu ir laišką vietininkui, tai yra gubernatoriui parašiau. Visą reikalą turėjo dar palengvinti ir tai, kad Sen-Polis, kuris anksčiau užėmė šį postą, buvo pervestas į Burgundiją (man apie tai papasakojo Izaokas), o jo vieton Karolis paskyrė savo kovų bendražygį Balduiną de Lanua (v.p. pranc. Baudouin de Lannoy; vok. Balduin von Lannoy), senjorą de Molembo. Be to, generaliniu provincijos, tai yra Flandrijos karinių pajėgų vadu buvo paskirtas Žakas de Savoje (v.p. Jacques de Savoie), de Romono grafas. Su šiuo didiku aš šiek tiek pažystamas. Na kaip „šiek tiek“... hmmm... kartu vyną gėrėm, po viešnamius trankėmės – tie didikai – šelmiai dar tie... Žodžiu, neblogai pažystami, todėl problemų ar sunkumų neturėtų būti.
Prižadėjau, kad Tuko teises būsimose derybose atstovausiu, kaip riaumojantis liūtas ir išsiunčiau jį ruoštis. O pats... O ką pats? Vėl į darbą. Vėl tą patį – pranešimai... pranešimai... ataskaitos..., kad juos kur, visus tuos popierius... Iki miegamojo nukėblinau tik gerokai po vidurnakčio... Bet nors ten apdovanojimą radau. Nuoširdų ir rūpestingą.
Bet ir po to ilgai negalėjau užmigti. Kažkas krebždėjo... kažkas... – taigi kaip ir aišku kas. Ne mano visa tai. Tai yra sėslaus provincijos dvarininko gyvenimas – ne man. Į karą noriu. Iki kaulų smegenų įgriso ta buitis!
Taip, štai toks aš kvaiša...
 
2016-09-08

 
XIV skyrius
 
Na kokios vestuvės be kumštynių? Muštynių? Ir visokių panašių kvailysčių? Teisingai – mažos, siauros ir nekokios. Ir nesvarbu ar tos vestuvės grojamos penkioliktame šimtmetyje ar civilizuotame dvidešimt pirmame. Nors ne, penkioliktame viskas gerokai kultūringiau. Snukių niekas niekam netalžo, už atlapų negraibsto ir vienas kito purvinais žodžiais nekoneveikia. Čia paprasčiausiai kertasi. Kertasi galiniame kieme su daugybe variantų žūti.
Blyn... Nuo pat ryto nuotaika buvo kuo puikiausia... Ir šiaip, per praėjusią savaitę viskas klostėsi kuo puikiausiai. Vestuvinėse derybose pavyko prispausti madam Gvendoliną su jos dukrelėmis ir visas išlaidas pasidalijome per pusę. Gal netgi daugiau Logano naudai. Dvaras, vėl gi, perėjo į Logano naudai be visokiausių juridinių keblumų, nors man tai kainavo milijoną nervinių ląstelių.
Tik per savo vyrišką naivumą su vestuvių data apsirikau. Damos piestu atsistojo ir vestuves teko nukelti dar savaitei. Atseit - svečiai kitaip nespės atvažiuoti... suknią pasiūti... pilaitę išpuošti... Žodžiu, tūkstantis ir viena priežastis. Na, bet ačiū Dievui, viskas išsisprendė.
Mano pilies reikalai taip pat, pagaliau, pasistūmėjo.
Tukas sėkmingai sulakstė į Antverpeną ir grįžo su didikų laiškais, kuriuose anie rašė apie amžiną draugystę, meilę ir ketinimus atvykti į svečius.
Su Cimleriu viskas taip pat puikiai susiklostė. Škotas grįžo su dvejomis pilnai pakrautomis galeromis. Ir štai tokios ateidinės kartą per savaitę iki skolos padengimo pabaigos. Izaokas pats, asmeniškai, atrinko žmones ir medžiagas ir dar įsiprašė į mano prekybinius atstovus.
Tris serpentinas pastatėme ant naujųjų lafetų ir sėkmingai išbandėme. Kiti pabūklai taip pat ruošiami.
Fenas kol kas nieko tokio neišrado, bet jau padėjo pagrindus dviem lydimo krosnims, kurios, pasak jo, galės išgauti tiek ketaus, kiek aš panorėsiu. Tik rūdos trūko. Nors rūda bus, jau ateina.
Krosnis keramikai taip pat pradėjo ręsti.

Fenas savo palapinėje dar ten su kažkuo krapštėsi – net nežinau ką jis ten veikė, bet iš jos kartais smirdėjo kaip iš kokios peklos. Panašu, kad kūrybinis procesas judėjo pilnu pajėgumu.
Žodžiu, reikalai po truputį judėjo...
Ekonomą su sūneliu laimingai nubaudėm... Kad ir kaip nesinorėjo, kad ir kaip su tuo reikalu tempiau, bet teko. Abu ant kuolo sėdo. Šlykštus, vienok, vaizdelis ir šlykštus tas reikalas. Net savęs pradėjau nekęsti, bet nieku nesidėsi. Manau priežastis visi supranta.
Kas dar?..
Į Antverpeną, pabandymui, išsiunčiau dešimt statinaičių su prieskoniais sūdytos silkės. Sako, kad turgus „sprogo“... Škotas parvežė užsakymą šimtui statinaičių per mėnesį, o esant galimybei ir daugiau. Po pusę auksinio guldeno už statinaitę. Ir net avansą įbruko. Štai kaip.
Manau suprantate, kad šio proceso vairą patikėjau Izaokui. Kaip ten bebūtų – aš visko nesuvaldysiu, o juo pasitikiu.
Tad dabar žvejų artelė dirba kaip patrakę. Ant savo galimybių ribos. Manau, kad jiems turėsiu dar porą barkasų nupirkti. O aš tuo tarpu, dar net ne visus receptus iš užančio ištraukiau. Cha... gerai čia nusimato...
Manieji negrai pasirodė kaip puikiausi kariai. Tikrai tam turėjo įgimtų gabumų. Gali pamanyti, kad su ietkočiu rankose ir gimė. O tai džiugina. Na ir rekrūtai visai galvoti vaikiai buvo. Nereikėjo jokių tų papildomų priemonių – je ne ore mokslus graibstė, tai netoli to. Visi jau rikiuotėje.
Lažas mano valstiečiams jokių neigiamų emocijų nesukėlė. Jokio burbuliavimo nebuvo. Štai ką reiškia gera motyvacija ir mokesčių sureguliavimas. Net į eilę rikiuojasi kuriam ir kada užsirašyti į darbus.
Ir svarbiausia... Svarbiau nebūna! Matilda nudžiugino. Tačiau kol kas tyliu. Bijau nužiūrėti...
Ir štai tau. Visą dieną sušiko... Baronas rūstauja... tai yra aš rūstauju...
– Ego conjimgo vos in mat‑rimoiiium in nomine Patris, et Filii, et Spirit! Sancti… (v.p. lot.: „Aš sujungiu jus santuokoje vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios! Švetos)... – tėvas Ignatas, kuris ir tuokė jaunuosius, pasisuko į Brungildą ir Tuką.
Jaunieji paeiliui vienas kitam užmovė po žiedą ir visi dalyvaujantys procesijoje pritariamai sušurmuliavo. Tukas su Brungilda tiesiog švytėte švytėjo ir vienas į kitą žiūrėjo su nenusakomu švelnumu ir aistra. Net aš šiek tiek ištežau... Meilė, vienok... Bet po to greitai susiėmiau save į rankas ir tarp susirinkusių ėmiausi darytis sušvilpto šikniaus, kuriam ruošiausi apkapoti ausis.
Velnio neštas ir pamestas giminaitis! Kas per įžūlumas! Tai, kad jis antros eilės Šarlotės pusbrolis ir josios motušės sūnėnas, jo neišgelbės...
Iš koplyčios visi išvirto į kiemą ir jauniesiems įteikė milžinišką taurę sklidiną vyno. Padarę po keletą gerų gurkšnių jaunieji ją ištuštino ir Brungilda šią taurę sviedė į minią. Geras... Vietoj gėlių puokštės...
Po to su Brungildos bateliu viengungiai dar kažką darys. Įdomu ką?..
- Ponas barone... Tikra tiesa – man labai nemalonu... – nuo žaidimų mane atitraukė šalimais atsistojusi Šarlotė, kuri iš ties atrodė gana sutrikusi.
- Nesąmonės! – sušnypštė harpija Gvendolina ir nuožmiai blykstelėjo savo akimis. – Ponas baronas tiesiog privalo jį paprasčiausiai pribaigti. Mirtinai!
Nieko sau... o čia tai jau kažkas naujo. Arši kokia...
- Taip jau ir mirtinai, madam Gvendolena? – aš pašaipiai žvilgtelėjau į manųjų dvarininkių motinėlę.
Motušė nė kiek nesutriko ir pakartojo:
- Būtent!
- Ir ko taip?
- Jis jus įžeidė...
- Dar kartą: o jums tai kas iš to?
- Viskas vardan vaikų... – kukliai atsakė madam Gvendolena ir nubraukė neegzistuojančią ašarą. – Klausas, mano vaikelis... reikia gi berniukui...
- Ir ką? Pavyks?
- Būtinai! – motušė perkirto orą ranka. – Jei ir ne visas dvarą, tai bent jau namą Antverpene su padoriu sandėliu – tikrai paimsiu. Na ir jūs, tikiuosi, padėsite...
- O aš čia prie ko?
- Na... Jus gi įžeidė!.. – karštai pareiškė senoji harpija ir nutaisė maloningą veidelį – nors prie žaizdos dėk: - Mes juk jūsų ištikimieji vasalai...
- Gerai. Mes prie šios kalbos dar grįšime.
Prapuolė bet koks noras nudobti nelaimingąjį giminaitį. Ne... aš kaip ir ne prieš, įžeidimas tai buvo akivaizdus. Iš mano eržilo bet kam šaipytis neleistina. O tuo pačiu ir iš manęs. Na ir visokios dviprasmybės tėkštos Šarlotei, taip pat užtraukia nykią pražūtį. Tačiau pasitarnauti motušės užmančioms  - taipogi visai nesinori. Nors...
- Paaiškinkite smulkiau, madam Gvendolena: o kas jis toks?
- Kaip čia pasakius... – Moteris suraukė kaktą ir ėmėsi pasakojimo.
Jei trumpai, tai šis atėjūnas buvo trečios eilės pusbrolio, kuris visai, kartu su savo žmona, po sunkios ligos, neseniai paliko šį pasaulį - vienintelis sūnus. Įprastas reikalas. Šiame amžiuje dauguma žmonių labai ilgai negyvena. Taip, kad Dorkas van Hepneris – taip vadino šį šunytį, kuris nuo pat pirmos akimirkos pradėjo mane užgaulioti, -paveldėjo gana nemenką turtą Beje, sūnelis šeimoje apsireiškė kaip tik prieš pat tuos liūdnus įvykius. Kur bastėsi iki tol – niekas dorai nežino. Liežuviai skalambijo jog buvo samdinys. Paveldėjęs pinigus pradėjo palaidą gyvenimą: įklimpo į kelias abejotinos reputacijos istorijas ir sudalyvavo poroje dvikovų, kur savo priešininkus sėkmingai nudūrė. Vestuvėse apsireiškė su dviem draugeliais, kuriuos, nežiūrint į jų pareiškimą jog yra kilmingos kilmės, norėjosi už pakarpos išspirti lauk iš dvaro. Daug negražbyliaudamas turėčiau pasakyti, jog tas šiknius Dorkas – gana šleikštus tipelis.
Aukštas, ilgarankis, arkliško snukio bruožų ir jame sustingusiu pasibjaurėjimu viskuo, kas tik jį supo. Riebūs ilgi plaukai ir apsirengęs visiškai be skonio ir net netvarkingai. Turi jis kažką tokio slegenčio... kažką tokio bjauraus. Gerai jį pamokyti? Bet jis pats prisiprašė. Bet žudyti?..
- Jūs, barone, pasiruošęs? – įžūliai ir niauriai pasidomėjo priėjęs Dorkas van Hepneris. Jį atlydėjo jo šlykštieji draugeliai.
- Visada... – taiki nuotaika dingo, gerosios mintys išgaravo.
Tai tu taip? O tai reiškia, kad fizionomiją jam susiaurinsim per abi ausis.
Nuėjome į sodą už pilies.
Svečiai nesisielojo, o net nudžiugę būsima neplanuota pramoga, suvirto paskui.  Aišku, kad tik vyriškoji dalis. Damos, kaip priklauso pagal papročius, tarytum tame nedalyvavo – jos suvirto į pilį – iš ten irgi neblogai matysis. Pažiūrės, paplos, padūsaus...
Brungilda buvo išimtis. Ji, visa nuostabiai didinga ir savo vestuviniame švelnių, rožinių spalvų aprėde, netikėtai nuostabiai gražiai atrodanti, nulydėjo savo vyrą. Sprendžiant iš jos nuotaikos – ji ir pati būtų mielai pamojavusi kalaviju... arba tuo kas po ranka pasitaikys. Tiesiog verda nuoširdžiu pykčiu. Taip ir veržiasi į kovą. Manajam eskudero bus gera žmona...
- Monsinjore, o gal ir aš dėl kompanijos... – Loganas, nors jau gerokai pasiurbęs, buvo visai ne prieš sudalyvauti įžūliųjų niekadėjų sutramdyme.
Tikrai suįžūlėję. Ji matomai nesupranta, kad juos dabar žudys? Stovi ir paniekos pilnomis šypsenomis šypsosi. Net tarpusavyje juokeliais svaidosi.
- Puiku, Viljamai!.. – Brungilda timptelėjo vyrui už rankovės ir karingai sušnabždėjo: - iškviesk kurį nors, kad ir tą neužaugą... ir užmušk vardan manęs.
- Madam Brungilda, aš pats. Neverta Loganui tokią iškilmingą dieną teptis rankas krauju. Viską pats padarysiu: elegantiškai ir gražiai. Ir pagal taisykles. Visai nereikia, kad kalbos pasklistų, jog Breskensų vestuvėse buvo žmonės pjaunami, o po to jų dvarai atsiteisiami.
Nusimečiau švarką ir likęs tik su liemene kreipiausi į svečius:
- Gal kas nors iš jūsų, gerbiamieji ponai, teiksis apsiimti dvikovos vadovo vaidmens?
- Riteris ir ševalje Georgas van Varnhouteneris, įšventintas riteris, - žengė į priekį pagyvenęs vyras, - jūsų paslaugoms.
- Dėkoju... – trumpai linktelėjau riteriui ir trumpai jį nužvelgiau...
Apsirengęs brangiai, bet kukliai. Prie diržo prikabintas ilgas ir tiesus senovinis kalavijas su patrinta kryžmine garda. Valdingi veido bruožai. Klyno formos prižiūrėta barzdelė – iš kart matyti, jog vyrukas dar to senojo drėbimo. Apie tokius, kaip jie, sako, kad jie iki pat mirties nenustoja svajoti apie eilinį kryžiaus žygį ir net miega su šarviniais marškiniais.  Reikės sužinoti, kas jis toks ir artimiau susipažinti.
- Ar ponai galėtų išspręsti savo ginčą taikiu būdu? – ševalje Varnhouteneris ėmėsi reikalo.
Aš sekundę padvejojau, palaukiau ką pasakys Dorkas.
- Nematau jokios galimybės... – Dorkas sekundei užtilo ir po to pašaipiai ir manieringai uždainavo: - na nebent baronas van Gutenas paprašys... atsistojęs ant kelių.
- Taip, paprašys... – paantrino jo draugelis.
- Būtent... – sušnypštė antrasis.
Blyn... neužauga ir mietgalis. Tikras Patas ir Patašonas. Ir kur gi jūs lendate... Jei tikras rapyras prie šono prisikabinote, tai dar nereiškia, jog gausite teisę į antrą gyvenimą. Nieko nesuprantu... Kam gi? Kažkokia kvaila situacija.
- Neužsimirškite, šuny... – užsidegė Varnhouteneris, bet tuoj pat su regimomis valios pastangomis susiėmė ir kreipėsi į mane: - Jūsų žodis, barone?
- Aš nematau jokio būdo išspręsti šį ginčą taikiu būdu, - pasistengiau atsakyti kuo mandagiau, nors pyktis viduje jau kunkuliavo. – Maža to, aš šaukiu atsakyti už savo žodžius ir šituos du asilus... kartu su jų piemeniu.
Žiūrovai, tai yra, svečiai – vieningai aiktelėjo ir pasigirdo gan garsus šnabždesys:
- Beprotis...
- Argi tai įmanoma?..
- Ko jis tikisi?..
- Jie gi...
- Kartu?.. – suglumo Varnhouteneris ir į mane pasižiūrėjo su ganėtinai išaugusia pagarba. Na, panašiai, kaip į lengvą beprotį.  – Kaip supratau, jūs suruošėte kautis su visais trimis iš karto?
- Taip. Jūs, gerbiamas kabaljero, viską teisingai supratote. – Aš dėbtelėjau į dorko sėbrus. – Jei... jei jie, aišku, priims mano iššūkį ir neišsigąs.
Net nežinau, kas mane taip užsuko. Buvo galima juk visus niekšus iškapoti paeiliui... Pompa?.. Taip... Pompa ir puslitris vyno, kurį jau buvau spėjęs išmaukti. Oj, Žanai Žanovičiau, su tokiais pokštais sėsu tu vieną katrą į kaliūzę... Na, bet tiek to. Kas gi čia galingasis Burgundijos didvyris?.. Taigi aišku, kad aš! Na ir Šarlotė po viso to taps sukalbamesnė. Damas tokie spektakliai veikia kaip katiną valerijonas. Na, aišku, šio laikmečio damas, o mano buvusiojo damas kur kas geriau motyvuoja kailiai ir briliantiniai niekučiai...
Porelė patenkinta linktelėjo. Be jokios abejonės, kad apsidžiaugė ir priėmė iššūkį.
- Chuanas de Solsedo, jūsų paslaugoms. – Tas storasis neužaugą pasirodo, kad buvo ispanas. Gal ne veikiau baskas.
- Pjetro de la San-Simeonas, jūsų paslaugoms. – Lieknas ir aukštas, pasirodo, buvo italas. Arba, kaip juos vadina šiame laikmetyje – lombardas.
Keista... Net labai keista... Keista situacija. Ispanas ir italas? Vyresni už Dorką ir aišku rimtesni. Panašu, kad viską čia jiedu ir vairuoja. O Dorkas tik viską apmoka. Po velnių! Kur ankščiau buvo mano akys?! Abu kavalieriai su kovinėmis rapyromis! O be to, šis ginklas tik-tik ateina į madą. O jie jas jau turi! Net štai ir aš – jau kiek laiko espadą tampausi. Judesiais ir eisenos pasitikinčios, judesių koordinacija puiki... Blyn, velniai rautų! Pas abu riešai stori ir tvirti, o tai tikrų tikriausiai rodo, jog jie fechtuotojai. Blyn... Laikas sušukti – „oj“...
Mintys bėgo, bet čia pat kartu mane apėmė ir ramybė. Nieko atgal jau neatgręši. Pats save užpjudžiau, pats ir krapštysiuos.
Akivaizdu, kad ne visai aš tokį sprendimą priėmiau. Bastardas manyje suliepsnojo. N, nieko nepadarysi: kautis, tai kautis...
Po, pagal taisykles, ginklų pasirinkimo (aš kaip visuomet – dagą ir espadą, o mano priešininkai – rapyras, nes nieko daugiau neturėjo), mes atsistojome į savo pozicijas. Spėlionės iš karto pasitvirtino...
Trijulė nepuolė viena krūva iš karto, o visiškai darniai ėmėsi dvikovų taktikos. Dorkas tapo pagrindiniu priešininku ir pabrėžtai aktyviais veiksmais bandė patraukti į save visą savo dėmesį, o Pjetro ir Chuanas stengėsi pulti iš šonų. Jei prieš juos būtų kiek mažiau patirties turintis priešininkas, tuo viskas ir būtų baigta. Bet prieš juos stovėjau aš...
 

Mažiausiai ko jie laukė, tai to, kad aš juos atakuosiu... Kaip savame traktate rašė Ponsas iš Prepenjano: „tik rezultatas pateisina kovą“... Vienas smūgis – vienas priešininkas – vienu priešininku mažiau...
Espados geležtis susidūrė su Dorko rapyra numušdamas ją į žemesnę poziciją ir grįžtant brūkštelėjo per petį... Pribaigti nepavyko – paruoštas smūgis į klubą su daga – nerado tikslo.
Teko pakeisti poziciją... pavyko išrikiuoti priešininkus į eilutę prieš saulę ir atmušinėti aršius ispano ir italo smūgius. Greiti... labai greiti vyrukai. Ir ne vieną porinę dvikovą turėję – suderintai dirba... Būtent porinę – Dorkas ryškiai išsiskyrė. Kas jie tokie?.. klasikiniu fechtavimu net nekvepia...
Atsitraukiau lanku ir atakavau artimiausią – baską.
- ...mierda! (v.p. isp. šūdas) – Chuanas atšoko atgal susigriebęs už kruvino peties.
Atkirsdamas jo smūgį, atlikau voltą ir sugebėjau pasiekti jį espados galiuku.
Italas pasinaudojo situacija ir slystelėjęs kaip žaltys į priekį pabandė smūgiuoti į paslėpsnius... Jam pavyko prakisti botfortų atraitas ir užsirovė ant prie juosmens laikomos dagos. Ši pozicija vadinama „ponas ir tarnas“. Durklas – daga, kaip ištikimas tarnas pdeda ilgajam ginklui – espadai. Padeda kaip tikras tarnas – tyliai ir beveik neregimai...
- ...mamma mia... – nustebęs sušvokštė Pjetro ir užspausdamas fontanu iš gerklės trykštantį kraują, paleido iš rankos rapyrą, suklupo ir virto ant šono.
Nuvilnijo duslus žiūrovų aiktelėjimas ir susižavėjimo kupinas Brungildos šūksnis...
Minus vienas...
Kažkokiu šeštu jausmu suvokiau pavojų ir žengtelėjęs į šoną išvengiau klastingo Dorko išpuolio.
Stiprus ir švilpiantis rapyros kirtis – o rapyra skirta ne tik durti, bet ir kirsti – prašvilpė pro veidą... net vėjelį pajutau... Vaikinas kirto su geru atsivedėjimu...
Ir vis tik užgavo petį.
Na, berniuk...
Suktelėjau ir sulenkta ranka pagavęs šiknių už kaklo, truktelėjau jį link savęs ir prisidengiau juo kaip skydu nuo atsipeikėjusio ispano išpuolio...
Vėl! Blyn, vėl... Nenoriu aš to... Vėl mane mane apėmė žudymo troškulys ir laukinis pasitenkinimas užuodus kraują...
Kairė ranka slystelėjo žemyn ir daga įsirėžė Dorkui į kaklą. Iki taurės... Net pasisukdama... ir pjaunamu judesiu paliko kūną. Praktiškai šikniaus gerklė buvo išdraskyta...
Toliau tik pajutau šaltą ir blaivų aplinkos suvokimą... ir velniškai laukinį norą... norą žudyti.
Voltas, perėjimas, atsitraukimas ir dūris...
Viskas?..

Sąmonė grįžo tik kai baskas nuslinko nuo abiejų mano ginklų geležčių... Jo lūpos judėjo tarsi kažką šnabždėdamos...
Sugriebiau sau už peties ir kelis kartus mirktelėjau bandydamas išvaikyti kraujo rūką pradedantį dengti mano akis.
Sunku... buvo itin sunku. Net dorai ir nežinau, kaip susitvarkiau... Nužvelgiau kraujo klanuose sudribusius kūnus. Bandžiau įžiūrėti juose nors kiek gyvasties...
Ne paprasti tai sveteliai...
Jie čia specialiai atvyko manęs užmušti...
O aš juos pats sudorojau...
O liežuvis?..
Po velnių, kad kur kas paperstų...
Suklupau ant kelių šalia gargaliuojančio ispano ir, suėmęs rankom jo galvą, išrėkiau į jau priešmirtinių konvulsijų krečiantį veidą:
- Kas? Kas jus siuntė?! Atsakyk, išgama... Išvaduok sielą!..
- Padvėsk, bastarde... padvėsk... padvėsk... – sušvokštė Chuanas ir iš jo burnos pasirodė raudoni burbulai.
Jo kūną sudrebino konvulsijos.
- Jūsų pergalė, ponas barone. – Varnhouteneris delikačiai prisilietė prie mano peties.
- Matau... – pakilau ir nežiūrėdamas į džiaugsmingai ir kartu baugščiai šūkčiojančius svečius, patraukiau į pilį.
Kas jie?
Iš kur žino, kad aš bastardas?
Voras?! Bet kaip?
Aš jau beveik ir pamiršau tuos dviejų metų senumo įvykius... tiksliau ne užmiršau, o atsiminimai šiek tiek jau išblanko. Tokių dalykų niekas nepamiršta... ir štai... sugrįžo.
Ir vėl gi, kaip jis sužinojo? Mano tikrąjį vardą žino tik du žmonės: Tukas ir Izaokas. Tukas tai atkrinta be jokių abejonių – jis visada su manimi. Ir į jį tai visiškai nepanašu. Izaokas? Taip pat – neįtikėtina. Apie tai, kad aš tapau van Gutenu, jis sužinojo tik prieš porą savaičių. Per maža laiko... reikia ne tik pranešti Liudovikui, bet ir dar parinkti žudikus... žodžiu – tai laiko atžvilgiu visiškai nerealu.
Prakeikto Rafos tėtušis? Jis visiškai net nesapnavo ir arti netovėjošalia mano personos.
Tai reiškia, kad virvelė vejasi iš burgundijos. Netgi labai įtikėtina...
Uždavinukas, vienok...
- Žanai... – Šarlotė pirmą kartą mane pavadino vardu ir kerinčiai panarinus galvą nuraudo. – Atleiskite man, jūsų mylista...
Mes buvome josios kambaryje ir ji man tvarstė žaizdą ant peties. Reikia pasakyti, kad visai mikliai. Tuo tarpu likusieji šventė didžiojoje menėje. Mus pasiekė tik muzikos ir girtų balsų nuotrupos. Muzikantai atvyko net iš pačio Antvepeno ir jie dabar stengėsi kaip galėjo. Stengėsi pateisinti jiems sumokėtą honorarą... Nebeturėjau jokio noro linksmintis. Suvokimas, kad tave medžioja, kaip tai nesuderinamas su linksmybėmis...
Valios pastangomis nuvariau šalin įkyrias mintis ir nužvelgiau jaunąją našlę. Reikia kaškaip prasiblaškyti...
- Aš seniai laukiau kada jūs tai padarysite.
- Bet kaip gi... – Šarlotė kažkokiu būdu net sumažėjo ir dėbtelėjo į mane viliūkišku žvilgsniu. – ar aš tam turiu teisę? Jūs gi visų pirma – mano senjoras...
- Aš leidžiu...
- ach, Žanai... jūs šiandien buvote toks... toks... – sutarškėjo mergina ir trumpam mestelėjusi akį į mano jos taliją apkabinusią ranką, savąją padėjo ant mano peties.
Atsargiai priglaudžiau merginą prie savęs ir sušnabždėjau jai į ausį:
- Viskas blanksta prieš jūsų grožį...
- Bet... – Šarlotė silpnai suspurdėjo.
- Aš tiesiog baigiu pamesti galvą. – Ranka nučiuožė ant krūtinės, kurią dengė šiurkštūs auksiniai suknios siuvinėjimai.
Mintys apie prakeiktą vorą ir kvailą pasikėsinimą kažkur išgaravo. Nukrito į antrąjį ar net trečiąjį planą. Tiesą sakant koks dar pasikėsinimas, kai šalia tokia žavi mergina. Ir berods, visai pasiekiama...
- Na... bet...
Nekreipdamas dėmesio į provokuojantį pasipriešinimą lūpomis prisiliečiau prie jos kaklo... ir tik per stebuklą atsitraukiau kai išgirdau koridoriuje  kažkieno greitus žingsnius.
Šalia durų pasigirdo neilgai trukęs triukšmas  - jas iš kitos pusės sergėjo Klausas ir Jostas, bet jie buvo bejėgiai... kaip jau atspėjote, - prieš motušę Gvendoliną.
Prakeikta tuko uošvė. Ji pralaužė vaikinukų užkardą ir įsiveržė į kambarį, kuriame tiesiog sustingo. Ji buvo nustėro... ir nusiminė - jokių palaidų žaidimų nepamatė... niekas į jos dukružėlės garbę nesikėsino.



 
2016-09-08
 

2016 m. rugsėjo 7 d., trečiadienis

"Armanjako šalis. Rutjeras". XIII skyriaus tęsinys. Armanjakas - 2. 2016-09-07.




Ir vis tik – koks įžūlumas?!
- Kaip pasakysite, ponas barone. – Žydas vos matomai šyptelėjo ir jau visai dalykiškai pasiteiravo: - kokia išpirkos suma?
Štai taip jau arčiau kūno... tai yra reikalo. Visada žavėjausi žydų dalykiškumu. Bet tai nereiškia, kad aš nedalykiškas. Nagi-nagi... dabar ir pažiūrėsim...
- Kol kas kalbėsim ne apie kainą, Izaokai. Jos gali ir visai nebūti...
- Kaip tai gaili nebūti? – apsimestinai nustebo žydas. – Kainą turi viskas.
- Jei yra ką įkainoti... – pareiškiau pabrėždamas paskutinį žodį.
Tai turėjo reikšti – pinigai labai reikalingi, bet derybos gali nutrūkti... vos-vos ant plauko kabo.
Izaokas regimai sunerimo, bet išoriškai to niekaip neparodė, o tik klausiamai kilstelėjo galvą.
- Deja, bet apie Rafos išdaigas sužinojo Burgundijos karūnos valdininkai... – liūdnai tęsiau. – Tad dabar pats supranti...
- Vai... ai... negi dabar neturim jokios išeities? – Žydas palingavo galvą ir net per gomurį paplekšnojo liežuviu. Tai labai-labai liūdna, aišku, bet...
- Aš, žinoma, galiu pasistengti... – išraiškingai nutilau.
- Patikėkite, jūs būsite gausiai apdovanotas! – Izaokas taip energingai užkinkavo savo galvą, kad net kepurė nulėkė ant žemės. – Patikėkit, jūsų mylista, Rafaelis vienintelis Cimlerio paveldėtojas.
- Aš tai suprantu, Izaokai... – nelauktai net pačiam sau, griežtai pareiškiau. – Bet aš dar suprantu, ir tai, kad tavajam Jofeliui, kokia jo ten pavardė, likti visiškai be paveldėtojo. Iš to išgamos nieko gero nesigaus. Jo galas vis tiek vienas.
Izaokas tylomis ir matomai puikiai suprasdamas manuosius žodžius, tik skėstelėjo rankomis.
- Prekyba krikščionimis – tai tik gėlelės. Tyrimas be jokios abejonės atras ir ryšius su erezija, ir uždraustų apeigų organizavimą ir krikščioniško tikėjimo išdavystę. O toliau tai pats supranti, ant laužo nužingsniuos ir Rafas, ie Jofė... Tęsti?
- Ponas barone! – maldaujamai sudėjo rankas Izaokas. – Ši misija man labai svarbi. Būtent man.
- Tau?
- Patikėkit...
- Tikiu, Izaokai, tikiu... – susimąsčiau. – Tavimi tikiu. Tiek jau to, pabandysiu pagelbėti. Tik vardan mūsų pažinties.
- Viską ką tik pageidausite... – Žydas su palengvėjimu atsiduso.
- Visko aš nepageidauju... visko man nereikia. – Paėmiau į rankas popieriaus lapą ir permečiau akimis jame surašytą sąrašą. – Penkiasdešimt...
- Penkiasdešimt? – perklausė Izaokas. – Ko penkiasdešimt?
- Tūkstančių, aišku... – kaip įmanoma maloniau šyptelėjau. – Pilnaverčių auksinių guldenų.
- Jokiu būdu! – sukrėstas sušuko žydas. – Neįmanoma, jūsų mylista. Kaip Dievą myliu, neįmanoma...
Netikėtai pertraukdamas Izaoko kalbą, pasigirdo beldimas į kajutės duris. Po šūktelėjimo, kad galima įeiti, įvirto Vilemas, kuris žemai nusilenkė ir džiaugsmingai raportavo:
- Viskas atlikta, ponas kapitone. Visi trys baigti. Ir pakyla, kaip priklauso, pastatyta. Rafai taip pat. Tupės kaip paukšteliai ant tupyklos.
- Kas tie „trys“? – perklausiau.
- Taigi kuolai, kapitone. Viskas labai tvarkingai atlikta. Tik bėda ta, jog nežinome kokio aštrumo tie kuolai turi būti... – Vilemas suglaustais pirštais parodė trikampio formos figūrą. – Taigi jei ant smailo tupdysim, per kokią valandą nusibaigs, o jei ant buko, tai ir dienelę pratempti gali.
Aš sužnairavau į Izaoką ir vos nenusijuokiau. Labai jau laiku profostas pasirodė. Geriau net nebūčiau sugalvojęs. Ir, beje, aš jo apsireiškimo, Dievaži, nelaukiau. Aš apie tą būsimą egzekuciją net užmiršęs buvau. Ir štai – priminė...
Izaokas garsiai žagtelėjo ir garsiai nulijo seilę.
- Aštrius, Vilemai, aštrius. Mes juk ne kokie žvėrys... – leptelėjau nerasdamas kitų žodžių ir išstūmiau profostą lauk.
Izaokas įsistebeilijo į mane savo liūdnomis akimis, kuriose atsispindėjo ir gera dalis baimės.
Na... taip... matomai šis žydas už Rafos išgelbėjimą buvo išsiderėjęs gausias magaryčias. O ko gi dar taip jaudintis?
- Jūsų mylista... – Izaokas ištiesė į mane rankas. – penkiasdešimt tai labai daug! Tokiai sumai surinkti reikės ir viso pasaulio žydų... o tai labai ilgai užtruks...
- Ir ką jūs siūlote?.. – nusivylęs nuobodžiaujančiu balsu paklausiau.
- Dvidešimt. Išmokėtume per pusmetį! – Tvirtai pareiškė žydas. – Galime prekėmis! Vergais! Kuo tik panorėsite!
- Vėl vergais?! – užrėkiau ir trinktelėjau delnais į krėslo ranktūrius. – Visai apspangote! O dabar klausyk atidžiai!..
Po valandos  su nedideliu trupučiu, derybos baigėsi. Įpyliau vyno ir jėga įspraudžiau bokalą į Izaoko rankas.
Nesuprantu ko jis tai tirta?.. Na parėkiau aš ant jo... na espada pamojavau... na... kepurę nutrenkiau... betgi tai aš ne piktai. Galima sakyti – visa mylinčia širdimi. Vis-tik, ne svetimas gi žmogus. Ko gi manęs bijoti?
- Gerk... o tai tu, kaip koks ne žydas...
- Žydas, jūsų mylista. Konversas, po galais... – ir vienu mauku, kartu apliedamas ir savo barzdą, susipylė bokalo turinį į save. – Na bet jūs ir deratės, jūsų mylista...
- Taigi... – patenkintas šyptelėjau ir taip pat gurkštelėjau vyno. – Kaip ten tu sakai tuos dailininkus, kurie man pilį išpaišys, vadina?
- Van Akenai, jūsų mylista. Geri meistrai. Ypač jaunesnysis – Jeronimas, - perspektyvus. Jie visai netoli gyvena. Hertengebose (v.p. ol. Hertogenbosch). Mes jiems buvome suteikę kreditą, tad jie dabar mums skolingi...

- Dar kartą miesto pavadinimą pasakyk... – nutraukiau Izaoką.
Kažkas tokio pažystamo šmėstelėjo atmintyje. Hertengebose... Hertengebose... Jeronimas...
- Hertengebosas... – nustebęs sužiuro į mane žydas. – brabantai sutrumpintai jį dar vadina „Den Bosch“...
- Jeronimas iš Boscho... Velniai griebtų! (v.p. ol. Hieronymus Bosch; tikrinis - Jheronimus van Aken. 1450–1516. Olandų dailininkas. Siurrealistas – tikslaiu XX a. siurrealistai jį laikė šios krypties pradininku. Autentiškais patvirtinti 25 paveikslai. )
- Jeronimas Boschas!.. Čia tai geras... Cha... ir dar kartą ch-cha – mano pilį išpaišys vienas iš mylimiausių viduramžių dailininkų! „Žemiškųjų malonumų sodų“ ir „Švento Antano gundymas“ autorius. Tiesa, viso to jis dar nenupiešė, bet... bet tai vis vien kažkoks pokštelis... Mano pilyje visa tai nupieš! O tada ir mano pilis taps j-UNESCO paveldu! Nors griūk aukštielnyks!!!
- Galim ir ką nors geresnio paieškoti... Garsesnio... –mano veide perskaitęs audringas emocijas Izaokas baugščiai sušnabždėjo.
- Nereikia! – tvirtai pareiškiau. – Tegul jie ir būna. Aš gi ne visiškas tuščiagarbis...
Tikras pokštas! Jau po visų šių pokštų, tik Leonardą da Vinčį beliko susitikti. Ir viskas. O ką? Berods šis draugužis kažkur po Europą bastosi. O ir aš vietoje nesėdžiu – žiūrėk ir neprasilenksim... Nors ką aš toks nemokša apie jį žinau? Gal šiuo metu kur giliai įlindęs kuria ir niekur judėt nesiruošia...
- Kchmm... – delikačiai kostelėjo Izaokas.
- Ką?
- Reikėtų kai kuriuos momentus apkalbėti dalyvaujant mano draugui, jūsų mylista.
- kokius?
- Kaip čia jums pasakius... – Žydas kiek patylėjo. – Na... tai, kad jūs, dengiant Cimlerio skolą,  sutinkate turėti reikalus tik su manimi. Ir aš viską jums tieksiu. Ir net skolos padengimo apskaičiavimai bus vedami tik su manimi.
- Puiku, - sutikdamas linktelėjau.
Tiesą sakant, tai man jokio skirtumo. Nors kitą vertus - Izaokas ne svetimas, o ir uždirbti nori. Na ir liaudis, blyn... Na ir gerai...
Kol suderėjome ir apsvarstėme visus kitus niuansus, praėjo dar valanda. Žydai įsipareigojo nedelsiant, kai tik atvyks į Antverpeną, nedelsiant pakrauti laivą. Na ir darbininkų, kurių reikėjo visai ne mažai, ieškos. O reikės ir akmentašių, stogdengių, mūrininkų, dailidžių, baldininkų ir paprasčiausių juodadarbių.... na ir kitų visokių specialistų. Net varžtų ir veržlių specialistų. Taip, taip – jums nepasigirdo. Sriegimas šiais laikas vyksta gana specifiniu būdu: išlieja strypą, apsuka įmyrkytą siūlą ir pagal šio paliktą pėdsaką paprasčiausia dilde išdildo sriegį. Siaubas...
Žodžiu, vien tik būtinojo krovinio pakrovimui ir atplukdymui – sueis ne mažiau mėnesio. Net nenoriu spėlioti, kiek truks pati statyba. Vienareikšmiškai – ilgai. Ir užmojai grandioziniai.
Pirkliai išvyks rytoj ir juos lydės damuazo Loganas su dešimčia šaulių. Škotas iš Cimlerio priims skolos raštą, kuris bus įformintas pagal visas taisykles ir praneš vietininkui apie apsivogusį valdytoją. Ir jau jam grįžus į Guteną, jei mane viskas tenkins – Rafą paleisiu namo.
Na... taip... bet viena smulkmenėlė ne kokia - rytoj man pačiam teks dėl vestuvių derėtis. Dar tas rūpestėlis... Na ir Brungilda, aišku, bus nusiminusi. Bet nieko nepadarysi... Užtat Tukas jai vestuvinę dovaną iš Antverpeno parveš.
Žodžiu, viskas išsisprendė kuo puikiausiai... mano naudai, aišku. Na, bet ir žydai atrodė visai patenkinti. Be visa ko aš jiems dar pardaviau iš šebekos krovinį – nemenką pinigėlį gavau ir suderėjau su Izaoku, kad šia linkme bendradarbiausim ir toliau... Na, manau suprantama apie kokias prekes kalbu. O, kad toks krovinys dar bus – ta jau be jokių abejonių.
 

2016-09-07