“Armanjako šalis. Bastardas”. IV skyrius tęsinys. 2016-02-24

 - Tukai, atgal! – surikau. – Jis mano!

Škotas nubėgo į šoną ir pasislinko man už nugaros. Šaunuolis... Va tik kokio šūdo aš taip surėkiau... Vėl prakeiktas bastardas iš manęs šoktelėjo...

- Eikš čia, smirdžiau.

Atsistojau į klasikinę pozą. Daga sulenktoje rankoje prie krūtinės, espados smaigalys žiūri stuobriui į veidą.

Plėšikas nevertė savęs įprašinėti, pribėgo su riksmu ir kirto kardu iš viršaus žemyn.

Na tai per daug paprasta, vaikine... Aš barkštelėjau espada per jo falšioną numušdamas geležtį į šoną, ir, tuo pačiu metu žengtelėjęs į priekį dūriau daga į kaklą iki pat dagos taurės. Suktelėjau riešu pasukdamas ašmenis. Žingsnis atgal... Viskas!

Stuobrys burbtelėjo, sušvokštė užspausdamas žaizdą iš kurios mušėsi tamsaus kraujo srovės ir griuvo ant kelių.

Su nesuprantamu malonumu, beveik besiribojančiu su seksualiniu pasitenkinimu, aš koja spirtelėjau kūną koja parversdamas ant šono ir skurpulingai į jo kelnes nuvaliau dagos ašmenis.

Nesupratau...

Po galais, kas su manimi? Man TAI patinka... Vimdantis kraujo kvapas svaigina kaip subtilaus vyno aromatas, o priešmirtinis švokštimas džiugina ir gaivina.

Kas per šūdas?

Nuvydamas euforiją net papurčiau galvą... ne, nepraėjo, taip ir trykšta...

Adrenalinas smegenis sprogdina...

Kiekviena kūno ląstelė persijaudinusi ir mėgaujasi šituo šlykščiu vaizdu...

Po velnių, gi pas mane stovi! Ne, pergalės džiaugsmas ant takelio, ypač kai aš laimėjau Olimpiadoje, buvo labai panašus, na bet ne iki tokio lygio!..

Reikia greit išsiblaškyti ir po to su savo įspūdžiais susitvarkyti. Bet kokiu atveju, tai ne aš, o tas prakeiktas bastardas d‘Armanjakas. Konkrečiai aš, toksai koks buvau - jau vemčiau toliau nei matau.

Apsidairiau... Tukas pančiojo likusį gyvą plėšiką.

Tas, kuriam aš įsodinau espadą į pilvą, susisukęs ant žemės vibruojančiai kaukė.

Dar vienas, kuris gavo strėle į krūtinę, spazmavo konvulsijose ardamas kojomis žemę ir spazmiškai rankomis raustė žolės kuokštus.

Su likusiais lyg baigta.

Dieve, be lavonų, kuriuos mes suorganizavome, laukymėje gulėjo dar dešimt kitų... žiauriai sužalotų ir sukapotų.

- Tukai, padėk jiems... – mostelėjau į nenusibaigusius plėšikus. – Ne, palauk, iš pradžių pas mane. Kaip tu ten sakei? Kas aš?

- Ševalje (v.p.: pranc. chevalier — riteris, kavalierius; tame laikotarpyje kuriame vyksta veiksmas, tai žemiausias didikų luomo titulas (analogiškai kaip LDK – šlėkta). Vėlesniais laikais – jauniausi sūnūs, jei neturėjo kito titulo, kaip pavyzdžiui baronas ar grafas ir pan.) de Segiur, jūsų mylista, - suokalbiškai sušnabždėjo Tukas. – Vykstate į Aragoną norėdamas įsilieti į krikščionišką kariauną kovoje prieš nekrikštus aragoniečius.

- Gerai, supratau... – Ir nužingsniavau link surištų žmonių.

Priėjau arčiau ir supratau, kad jie ne dvarininkai. Galbūt, prasigyvenę miestiečiai, bet jokiu būdu ne kilmingojo luomo. Tai buvo galima matyti iš aprėdų. Medžiagos geros, galbūt – brangios, tai net aš galiu suprasti, bet išdirbimas ir spalvos prasčiokiškos ir viskas vieno spalvinio tono.

Nupjoviau virves, žengtelėjau atgal, kiek palenkiau galvą ir patetiškai pratariau:

- Jums daugiau niekas negresia. Jūs laisvi.

Pagyvenęs vyras iš karto puolė ant kelių bandydamas pabučiuoti mano batus, o pagyvenusi moteris, suklikusi, taip pat griuvo ant žemės, o dvi merginos, labai panašios viena į kitą, tokios garbanotos juodaplaukės meilutės, paprasčiausiai apsikabino ir apsiverkė.

 - Užteks ašaroti... – aš žengtelėjau atgal. – Kas jūs tokie ir kaip čia papuolėt?

- Isakas ben Matafijus, jūsų mylista, juvelyras iš Lekturo, jūsų mylista... – Vyriškis niekaip nenorėjo paleisti mano botfortų.

Va taip... Pasakyk dar, kad mane pažysti...

- Jūs mane turite atsiminti, jūsų mylista, jūs teikėtės užeiti į mano krautuvėlę...

N-a-a-a taip, už ką kovojom nuo to ir prapuolėm. Gal įsakyti Tukui sukapoti ir juos... o merginomis prieš tai pasinaudoti?.. Na nė per nago juodymą netikiu, kad žydas manęs neišduos. Tik pasieks pirmus karališkuosius sargybinius – ir prašom...

Pala, o kaip jis išsikrapštė iš miesto?

- Kaip išsikrapštei iš miesto? – įgarsinau savo mintį.

- Vargas... vargas užgulė miestą... Nėra daugiau šlovingojo Lekturo, - verksmingai sušuko moteris, matomai juvelyro žmona.

- Kaip nėra? Kas su mano tėvu? – sugriebiau juvelyrą už kalnieriaus ir kilstelėjau į viršų.

- Nėra, jūsų mylista, šlovingojo konto Žano Penktojo. Kaip dievą myliu... suplėšė frankai į gabalus jūsų tėvelį,  - stengdamasis nežiūrėti man į akis, sušnabždėjo juvelyras.

- Pasakok!

- Išsikovojo jis garbingą kapituliaciją ir įsileido kardinolo Žofrua kariuomenę į miestą, o jie pradėjo pjautynes, ir jūsų tėvelį pirmąjį nudūrė ir išmetė į gatvę... kokia nelaimė, jūsų mylista...

- Užsičiaupk... – atstūmiau juvelyrą į šoną ir nuėjau link miško.

Kaip gi taip? Kas dabar? – uždavinėjau vieną ir tą patį klausimą iš įvairių pusių ir niekaip negalėjau rasti atsakymo.

Jokių giminiškų jausmų savo hipotetiškam tėvui nejaučiau, na ir koks jis man tiesą sakant tėvas? Nebent buvusiam kūno šeimininkui, iš kurio, be pačio kūno, paveldėjau neaiškų atsiminimų gabalėlius ir likutinius charakterio vingrius. Aš tai puikiai supratau, bet vis tiek jaučiau keistą liūdesį dėl žmogaus, kurio niekada nemačiau. Įsivaizdavau jį kaip vienintelį sąjungininką  šitame visiškai svetimame pasaulyje ir štai netikėtai jį praradau...

- Na ir kas toliau... – Aš piktai nukirtau paparčio krūmą.

Atvažiavom! Nei titulo, nei vardo... Visiškai nieko, po velnių. Nors su maurais važiuok kovot. Na, Lui... uždavei tu man uždavinuką...

Staiga galvoje iškilo visiškai aiškus pribloškiančiai gražios moters su vienuoliška apranga vaizdinys...

Kas ji?

Ot kvailys... Tai gi mano motina! Aiškiai gi dienoraštyje buvo parašyta, kad aš pradėtas tarp brolio ir sesers. Kur ji? Atmintis paslaugiai priminė, kad mano motina Valensijos vienuolyne, ir pridėjo, kad po jos įšventinimo tėvas teisėtai vedė Žaną de Fua (v.p.: Jeanne de Foix; galima būtų versti ir kaip Joana Fuakietė (Fua  - miestas Arježe), Gastono grafo de Fua, Vianos princo ir Eleonoros Aragonietės, Navaros infantos (v.p.: infantas arba infanta – karališkosios Ispanijos ir Portugalijos giminės princų ir princesių titulas), dukrą. Ir Žana buvo kartu su tėvu mieste... Ji gi laukėsi... Taigi, ji nešioja mano brolį ar seserį.

Ne-e-e... Niekas dar nesibaigė! Ir dėdulė Šarlis Bastilijoje sėdi... Yra ką gelbėti. Na, Lui, palauk...

Toli aš nenuėjau, apsisukau ir nuskuodžiau atgal į laukymę – užputojo naujai atrasta gyvenimo prasmė šiame pasaulyje. Būtent užputojo: ką daryti detaliau, aš kol kas neįsivaizdavau.
Tukas, kiek supratau, pribaigė sužeistuosius plėšikus ir dabar ramiausiai, metodiškai, švarino numirėlių kišenes.
Senis žydas su žmona ir dukterimis stovėjo ant kelių prie negyvėlio kūno ir meldėsi man nežinoma kalba.
Dar dvi merginos, atrodo, kad tarnaitės, būtent tos, kurias plėšikai krušo, rinko išmėtytus daiktus ir dėjo juos į vežimą.
Kažkoks neaiškus žydas... Kiek atsimenu, jie šiais laikais turėjo kitaip rengtis. Ženklą ant jų kabino, atrodo, ar kepures specialias vertė nešioti... tiksliai neatsimenu. Na ir juvelyru jis negali būti... Iš cechų visus kitatikius varė lauk. Jau daug vėliau jie šią profesiją okupavo. Tiksliai nežinau. Na ir tuos trupinius aš pasisėmiau iš senos knygelės be viršelio, dulkančios tėvų namuose. Kaip tik buvau nuvykęs padėti prie ūkio ir namą pataisyti... Na tiek-to... Tuoj viską ir išsiaiškinsiu. Man svarbiausia sužinoti apie pamotę.
Tuo metu juvelyras baigė melstis ir, palikęs moteris prie kūno, priėjo prie manęs.
- Kas ten guli? – paklausiau.
- Mano sūnėnas, jūsų mylista... – liūdnai atsiliepė žydas. – Puolė ant plėšikų ir žuvo kaudamasis. Karingas buvo berniukas.
- Visi mes kada nors mirsime. Pasakok viską nuo pradžios iki pabaigos ir nesugalvok nieko slėpti. Kodėl be ženklo? – su judėju skaitytis net nesiruošiau.
Su jais, kiek aš žinau, niekas būtent šiais laikais ir nesiskaitė. Nieko prieš juos neturiu... savo laike, bet, kaip bebūtų gaila, aš dabar ne jame. Dabar svarbiausia neišsiduoti su per didele tolerancija ir kantrybe. Pasekmės gali būti visai prognozuojamos.
- Aš ir mano šeima krikštyti. Jūs tai turėtumėt žinoti, jūsų mylista... kitaip aš juvelyru netapčiau.
Na va, vėl leptelėjau nepagalvojęs, reikia taisyti padėtį.
- Aš beveik nieko neatsimenu, žyde. Buvau sužeistas išvykstant iš miesto ir praradau atmintį, bet kalba ne apie tai. Tu ir tavo šeima prie kūno vykdėt ne krikščioniškas apeigas! Žinai kas už tai būna? Tu, nežiūrint į krikštą, toliau neišsižadi savo tikėjimo? – tyliai paklausiau žydo.
- Žinau, Jūsų mylista... – Juvelyras vėl puolė ant kelių. – Neišduokit, jūsų mylista, iki grabo lentos mes  jums dėkingi ir dar būsim dėkingi. Jūsų tėvas visada mums buvo geras...
- Kodėl tu pasivadinai žydišku vardu, o ne krikščionišku?
- Tai jūs gi pažinojot mane būtent šiuo vardu... kam slėpti...
- Stok seni. Neišduosiu aš tavęs. Stok, sakau. Pasakok viską iš pradžių. Kaip žuvo mano tėvas? Pala... Iš pradžių viską apgalvok, o aš turiu kelis paliepimus tarnui.
Palikau senį ir nuėjau link Tuko.
- Visus apšvarinai?
Taip, jūsų mylista! – džiaugsmingai išsišiepė škotas ir mestelėjo ant delno prikimštą kapšį. – viską čia surinkau. Dar neskaičiavau, bet čia beveik vien sidabras. Vario mažai. Tai plėšikai žydus apipešiojo. Patys tai jie nudriskėliai. O štai čia aš surinkau „cackes“ visokias. Įsakysite dar žydukus nuodugniau papurtyti?
- Ne. Iš pradžių aš su jais pakalbėsiu. Tu kol kas pasirink sau tinkamus ginklus ir aprėdus. Ir šarvus jei yra. Taip... nueik Rodeno ir nusižiūrėk sau čia arklį,  - parodžiau į pririštus žydų šeimos arklius. – Tarnaites krušt - tik su jų sutikimu. Supratai? Ir stebėk aplinką.
- Supratau... – Tukas bemat nuliūdo, bet garsiai nepasitenkinimo nepareiškęs nubėgo vykdyti parėdymus.
Grįžau pas juvelyrą. Senis stovėdamas laukė manęs ten, kur jį palikau.
Jo tarnaitės žolėje jau patiesė kilimą ir padėjo kelias pagalves.
Taip... keistenybių vis daugiau. Jei juvelyras sako, kad miestą apiplėšė, tai kaip jis pabėgo su visa manta? Tik tegu pabando, šunsnukis, meluoti – Tuką ant jo užleisiu...
- Jūsų mylista, leiskite jums pasiūlyti atsisėsti... – Dar kartą nusilenkė senis.
- Leidžiu... – nusileidau ant kilimo ir ranka parodžiau jo vietą prieš save.
Na net nežinau, teisingai elgiuosi ar ne. Lyg normaliai. Senis krikštytas, tai yra visai jau ir ne žydas. Na ir negaliu aš versti jį pasakoti stačiam. Sprendžiant iš visko, jam stipriai nuo plėšikų teko.
- Nagi pasakok, kaip žuvo mano tėvas.
- Užvakar jis paskelbė garbingą kapituliaciją su sąlyga dėl jo ir miesto žmonių neliečiamybės. Frankų rua dovanojo jam teisę atvykti ir pateikti pasiaiškinimus. Bet kai tik kardinolo Žofrua kariai įėjo į miestą, prasidėjo pjautynės...
- Smulkiau...
- Pradėjo jas Gijomo de Monfokono laisvieji lankininkai samdiniai... o jo šviesybę grafą asmeniškai užmušė kažkoks Pjeras le Goržija. Taip pat lankininkas. Aš girdėjau, kaip jis prigėręs gyrėsi.
- Aš įsiminiau šiuos vardus... – piktai sugriežiau dantimis.
Na nelaukiau aš iš savęs tokių emocijų. Iš esmės man gi grafas tai niekas... o pasąmonėje giminiški jausmai vis tiek ima savo.
Įsakiau:
- Tęsk. Kur mano tėvo žmona?
- Ji sveika. Ją šiandien turėjo nuvežti į Rodezą su visa svita ir apsauga. Tai aš girdėjau iš pačio kardinolo.
-Toliau.
- Miestą pilnai apiplėšė ir sugriovė, o po to dar ir padegė. Gyventojus beveik visus užmušė... – Senio skruostu nutekėjo ašara. – Ten liko mano sūnus ir brolis su šeima. Aš nespėjau jų išgelbėti.
- Kaip pats išsigelbėjai? Aš žiūriu, tu dar ir mantą pasiėmei? Sakyk tiesą.
- Išpirką sumokėjau... Išpirką! Mane iš karto su šeima ir tais kas buvo namuose paėmė į nelaisvę pačio kardinolo žmonės ir grasindami mirtimi uždraudė daryti mums žalą. Reikalas tame... – senis  užsikirto.
- Sakyk. Nebijok.
- Aš... aš anksčiau su juo turėjau reikalų... ir su pačiu frankų rua taip pat. Organizavau jiems paskolas, jų vardu derėdavausi su kai kuriais žydais Ošoje ir kituose miestuose, ir net Valensijoje, Aragone ir Barselonoje.
- Kaip? Tavęs neniekina tavo gentainiai už tikėjimo pakeitimą?
- Ne, jūsų mylista. Mes labai nukentėjusi tauta ir mūsų įstatymai leidžia priimti svetimą tikėjimą, tam kad nukreiptume nuo savęs mirtį. Be to, piniginiai reikalai neturi nei tikėjimo, nei tautybės. Aš tarp savų – gerbiamas žmogus... ir ne tik. Jūs gi žinote, šmeižia mus prasčiokai ir žemesnieji šventikai, o šio pasaulio stipriausieji linkę priartinti mus prie savęs ir naudotis mūsų paslaugomis...
- Šitą aš žinau... – sumelavau, nors nieko panašaus neįtariau.
Taip, viskas teisingai. Pinigai, pinigai... ir dar kartą pinigai.
Pasidomėjau:
- Kaip įkliuvot plėšikam?
- Iš Lekturo mus išvedė kardinolo žmonės ir palydėjo Švento Jakobo keliu penkias lygas kaip jiems įsakė kardinolas Žofrua... O po to, staiga ėmė reikalauti visiškai nerealios sumos, kad saugotų mus toliau... – Žydas rūsčiai skėstelėjo rankomis. – Taip, jūsų mylista, reikalavo labai didelių pinigų už palydėjimą iki Ošo. Iš kur pas mane? Viską, viską iki paskutinio išpirkai atidaviau.
- Ir nutarėte toliau keliauti patys. Taip?
- Taip, jūsų mylista. Su manim buvo šeši stiprūs tarnai ir Samuilas... atsiprašau, jūsų mylista... Simonas, sūnėnas mano. Puikiai valdantis ginklą berniukas, drąsus ir stiprus kaip Dovydas. Link čia atkeliavom visai gerai, aš turiu apsauginį raštą nuo kardinolo, bet pradėjo temti, ir mes nukrypom nuo kelio nakčiai. Kas gi galėjo įtarti, kad šitie klastingi filistinai tykojo. Mus užklupo netikėtai... Jūsų mylista, kalnas raumenų be galvos – tai bėda. Taip, tai mano tarnai  - juos papjovė labai greitai. Simonas kovojo kaip liūtas ir nugalėjo keturis plėšikus. Bet nespėjo užsidėti šarvų ir jį klastingai užmušė strėle. Tegu pelenai man byra  ant mano galvos, neišsaugojau aš mūsų giminės vilties... - pravirko žydas.
- Neskubėk barstytis galvos pelenais. Aš matau turi dvi gražuoles dukras.
- Taip, jūsų mylista. – Juvelyras išdidžiai nusišypsojo ir pakvietė dukras. – Mergaitės mano, eikit čionai ir padėkokite mūsų išgelbėtojui.
Merginos kartu su motina priėjo. Motina liko kiek nuošalyje, o juvelyro dukros krito man prie kojų.
- Kelkitės, mergaitės, ir prisistatykit, - įsakiau, jausdamasis nejaukiai.
Kas per blyn per mada: vos tik kas - kristi į kojas...

2016-02-24

“Armanjako šalis. Bastardas”. IV skyrius. 2016-02-23

IV skyrius

 

- ...atsimink, sūnau mano, sunkūs šie laikai, jaučia mano širdis – jie ateis labai greitai... – Neaukštas tvirtas vyras su galva, augančia tiesiai iš pečių, su fakelu rankose kreipėsi į mane.

- Taip tėve... – pats to nesuvokdamas, atsakiau. – Prisiekiu gimine ir garbe: reikalui esant tvarkysiu taip kaip liepėte.

Stovėjome mes ilgoje, tamsioje patalpoje su skliautinėmis lubomis, sudėtomis iš tašyto akmens. Prie priešingos sienos stovėjo keletas metalu apkaustytų skrynių ir uždarytų statinių.

- Tėvas mano taip pat liepė... – Vyras staiga ištirpo ryškiuose saulės spinduliuose.

- Ką jis jums liepė, ką?.. – aš staiga pabudau ir prisimerkiau nuo saulės spindulių prasimušusių per gausią lapiją.

Tfu... Sapnas prisisapnavo, kaip tikras, Žano Žanovičiaus atmintis prasimušė... Kas ten apie tas skrynias įdomu? Tikrai auksas ir briliantai, o kas dar... Prie progos reikia sapną iki galo pažiūrėti: gal ką gero ir pamatysiu.

Pasirąžiau ir atsikėliau.

Tukas buvo su arbaletu ant kelių.

Rodenas, šnorpuodamas, skabė rasotą žolę; pamatęs, kad atsibudau, prunkštelėjo, žengtelėjo link manęs ir įkišo galvą į pažastį.

- Geras, geras arklys... – paplekšnojau per sprandą. – Tuoj tave pagirdysiu, gražuoli.

Nuėjau prie upelio, iki pusės apsiprausiau, prisėmiau į odinį kibirą vandens ir pagirdžiau arklį.

Tukas dar negulė.

- Ko sėdi, kvaily, gulkis, porą valandų snustelsi. Aš tau vakar sakiau...

- Aš ne kvailys, jūsų mylista... – įsižeidė Tukas. – Aš lotynų mokytas. Tėvas prižiūrėtojas du vėzdus į mane sulaužė, bet privertė maldyną atmintinai išmokti...

- Na ne kvailys ir gerai, vis tiek gulkis... – Matomai aš vėl kažką ne taip leptelėjau.

Čia viskas išeina atvirkščiai. Gerai, kad dar žvilgtelėjau, kaip čia žegnojasi, dar betrūko į eretikus įsirašyti. Va, Baltramiejaus naktis ne už kalnų (v.p.: iš tikrųjų tai toli nuo pasakojamų įvykių - veik 100 metų skirtumas - Massacre de la Saint-Barthélemy - 1572-08-24).

Riktelėjau ant tarno:

- Gulk, sakau!

Nusimečiau koletą ir, vienmarškinis, išsitraukiau espadą ir dagą. Reikia treniruotis, kaip galima dažniau. Bet kuriuo momentu gali prireikti. Kad dar geresnį mokytoją susirasti... Visa darbo su daga patirtis susivedė į du meistro Pablo Fernandeso seminarus ir dar šiek tiek pats treniravausi. Su kardu, aišku, viskas atvirkščiai, bet, kaip jau sakiau, tai ne visai tai, ko reikia čia ir dabar.

Iš pradžių pakartojau visus įtupstus, po to visus judesius ir sūkius, po to pynutes ir užbaigiau fintais (v.p.: gudrybės, klaidinantys judesiai...). Prakeikto kabaljero kūnas priešinosi, stabdė, bet nuvariau save, kaip arklys, sušlapau ir vis tiktai likau nepatenkintas. Dirbti ir dar kartą dirbti, nors progresas kiek ir yra.

Norėjau vėl eiti prie upelio, kai pamačiau išpūstas Tuko akis, kuris net nemanė miegoti, o slaptai mane stebėjo.

- Ko išsilupai, vienuoli?

- Jūsų mylista... jūs... jūs didis meistras, aš to niekad nesu matęs.

- Kas ne taip? Ir ką tu iš vis galėjai matyti, kaimieti?

- Aš mačiau daug susirėmimų, aš pastoviai patarnaudavau vienuolyne, kai mūsų abatas treniruodavosi, o jis didis meistras, jis netgi leisdavo kartu su juo pasitreniruoti, jūs gi viską darote labai greitai, gerokai greičiau ir kitaip.

- Tu moki laikyti ginklą?

- Taip, jūsų mylista. Labiausiai mėgstu škotišką palašą (v.p.: kleimorą - (ang.: claymore), gleivą ir alebardą. Nuo vaikystės tėvas mokė. Ir patirties turiu, du kartus už klano ribų ėjau prieš Makgi giminę.

- Šaunuolis. Jei nenori miegoti – vadinasi nemiegosi. Einam papilsi man...

Kiek buvo laiko, kai pajudėjom į kelią, aš nežinau, nes tokia sąvoka kaip rankinis laikrodis, bus aktuali tik po kelių amžių. Reikėjo orientuotis pagal saulutę. Tai štai, ji jau pakilo apie delną virš medžių viršūnių, užtat aš suspėjau gerai pasitreniruoti, sočiai papusryčiauti keptos mėsos likučiais ir suskelti kelis antausius Tukui, kai jis sugalvojo atsisakyti praustis.

Miškas retėjo. Galingi ąžuolai vis labiau keitėsi su takiais lapuočiais, porą kartų takelis dingo, bet škotas be dvejonių jį rasdavo.

- Visai nedaug liko, jūsų mylista, greit bus piligrimų kelias, jūs bent apsuktumėt herbu į vidų, ar ką...

Kokių piligrimų kelias? Nusprendžiau neklausinėti: vistik mano žemės, ir aš paprasčiausiai privalau tai žinoti, bet skydą uždengiau dangalu rastu balnakrepšyje.

Staiga atskriejo bauginantys riksmai ir veriantis moteriškas klyksmas, persimaišęs su garsiu kvatojimu ir šiurkščiais riksmais...

- Kas per velnias? Kažkur netoliese...

- Neminėkite nelabojo balsu, jūsų mylista, nuodėmė tai. Aš greit... – Tukas, užtempinėdamas arbaletą, dingo krūmuose.

Aš nušokau žemyn, pririšau Rodeną ir, pagyręs save už toleregiškumą, privertusį iš ryto užsidėti grandininius marškinius ir kirasą, taip pat pajudėjau į priekį. Štai, atrodo atėjo laikas panaudoti savo gebėjimus praktikoje...

Velnias, o baisu gi...

Tuo tarpu vyriški balsai nutilo, girdėjosi tik moteriški riksmai, kvatojimas ir triukšmas.

Susigaudžiau kryptyje ir ėmiau atsargiai brautis pro krūmus. Balsai tapo aiškesni...

- Jūsų mylista... – pasirodė škotas. – Ten plėšikai. Plėšikauja, vienok.

- Kiek jų?

- Dešimt. Apsiginklavę kuo papuolė. Turi lankus ir ragotines, pas kelis – kalavijai. Aš galiu kokius tris nušauti, kol susigaudys. Bet jie mums ne priešininkai. Be to ten pora mergų yra, vyrus tai pribaigė. Na, ką einam? – Tuko akyse liepsnojo azartas.

- Suka...(v.p.: kalė, bet reiktų versti kaip bl...) – leptelėjau rusiškai.

Štai tau neganda! Reikės lysti į tą košę. Betrūksta tik savo tarno akyse nukristi žemiau grindjuostės. Dešimt žmonių! Tai gi tikra armija.

- Jūsų mylista, reikia galvoti greičiau... – paskubino škotas. Kol jie užsiėmę.

- Srėbtuvę uždaryk, dantis išmalsiu... „Я“ čia sprendžiu, smirdžiau, - sušnypščiau ant Tuko, atkurdamas savo statusą. – Žiūrėk. Šaudai kiek išeina, o kai jie susigriebs, jų imsiuos aš. Tu gi, kai aš juos užimsiu, šaudyk toliau. Supratai?

- Jo... – džiaugsmingai kinktelėjo škotas.

- Paimk nuo arklio kalaviją; ne duok Dieve pamesi – asmeniškai nukryžiuosiu. Einam.

Turėčiau pilną raitelio šarvuotę ir mokėčiau raitas kovoti, kaip bet koks kabaljero, tai taktika būtų paprasta ir ypatingai efektinga. Dešimtukas lengvai ginkluotų plėšikų riteriui visai ne priešininkai. Išmėtei arkliu, nuo balno nukirsdinai likusius ir visi reikalai... Bet ne, negaliu. Arklį pražudysiu ir pats prapulsiu. Neįvaldęs šito meno.

Keikdamasis nusekiau paskui Tuką. Kai šauksmai ir triukšmas pasigirdo visai greta, daviau ženklą škotui apeiti laukymę iš kitos pusės.

Pats, pasilenkęs, pasėlinau dar kelis žingsnius ir atsargiai praskleidžiau šakas.

Blynnn... Klasikinis paveikslėlis. Pikti plėšikai išmoningai engia geruosius peizanus. Konkrečiau šiuo atveju, tik peizanes.

Didelėje laukymėje stovėjo keletas vežimų ir nedidelis dengtas vežimaitis. Arkliai pririšti prie medžių. Voliojasi apie dešimt lavonų kraujo klanuose, o žolėje prie vežimų įvairiaspalviai apsirengę vyrai pagal paskirtį naudoja porą moterų. Vargšės jau net ne inkščia, tik tylai ir skausmingai dejuoja.

Dar keletas piktadarių kuičiasi skryniose ir krepšiuose.

Kiek jų iš bviso... taip, taip ir yra, dešimt.

Keturi prie mergų, šešeri grobikauja.

Dar trys moterys ir pagyvenęs vyras prie vežimaičio sėdi surišti.

Plėšikaujanti brolija apsiginklavusi įvairiai. Bent jau pas du tiesūs kalavijai, pas trečią – ilgas peilis ir lankas. Pas kitus duriančio ir pjaunančio ginklo nesimatė, numetė matyt, trukdo mėgautis.

Na vienuoliuk, neišduok: mažiausiai trys – tavo.

Jergutėliau, ko taip kojos dreba...

Nuošalyje nuo kitų esantis plėšikas, kuris įsijautęs kuitėsi po juodą odinį lagaminą, staiga be garso sukniubo veidu žemyn. Iš jo pakaušio styrojo arbaleto strėlė. Arklių žvengimas, plėšikų kvatojimas visiškai nustelbė šūvio spragtelėjimą, ir likusieji neatkreipė dėmesio į staiga mirusį draugą. Vienas kaip tik apsigobė nėriniuotą kepuraitę ir maivėsi vaizduodamas merginą.

Na gi... Yra! Antras, leisdamas kraujuotus burbulus ir spazmiškai griebdamasis už gerklės, kurioje smygsojo strėlė, nukrito ant šono.

Šį kart plėšikai pašoko ir keikdamiesi griebėsi ginklų.

Vienas ant didelio lanko templės strėlę ir sustingo žiūrėdamas į krūmynus.

Na gi... Turi suspėti...

Yra!

Vaikinas su lanku, krito ant nugaros su strėle krūtinėje.

Mano išėjimas. Jie jau suprato, iš kur šaudo...

Iššokau iš krūmų ir, prabėgęs kelis metrus, judesyje kirtau per pakaušį artimiausiam prie manęs plėšikui su tamsiai rudomis pėdkelnėmis ir sudriskusiai grandininiais šarvais iki juosmens. Vyras krito ant žemės su beveik per pusę perkirsta galva. Išsukau ranką ir atgaliniu mostu perskėliau veidą antram, suspėjusiam atsisukti. Ir eigoje dūriau į pilvo apačią, po surūdijusiu antkrūtiniu trečiajam. Suspėjau pamatyti Suspėjau jo išžiotoje burnoje pamatyti supuvusių natų šaknis ir spyriau koja ištraukdamas geležtį.

Pasisukau į vežimus ir kaip tik pamačiau, kaip susmunka su strėle pilve dar vienas plėšikas. O po to, laužydamas krūmus į laukymę su riaumojimu išlėkė Tukas ir vienu mostu nunešė galvą kitam.

Iš dviejų likusių vienas puolė ant žemės ir užsidengė galvą rankomis, o štai paskutinis likęs gyvas, didžiulis stuobrys su gerais plokšteliniais šarvais iki kelių ir su misiurka šalmu (v.p.: plokščio rytietiško šalmo atmaina su ant pečių krintančia grandinine kaklo (kartais ir dalies veido) apsauga), suspėjo atšokti ir netgi atsimoti ilgu falšionu (v.p.: falchion  - vienašmenis, masyvus vienarankis ar dvirankis kertamasis ginkas, primenantis į persišką kardą) nuo škoto.

- Tukai, atgal! – surikau. – Jis mano!

2016-02-23

“Armanjako šalis. Bastardas”. III skyriaus pabaiga. 2016-02-23

- Ne bambėk... Na, perdarysi – ir ką? Maža to, kad už tokią nuodėmę pragare man degti, tai ir mieste apgaulę gali atpažinti...

- Jūsų nuodėmę aš ant savęs pasiimsiu... – Tukas tris kartus iš eilės persižegnojo. – Na ir nedidelė tai nuodėmė. Lenas tas - tai jūsų ir jūs visada galite prisiimti jo pavadinimą. Na ir miestuose mes gi nesilaikysime... O kur, tiesą sakant, mes judam, jūsų mylista?

- Ne nenaglėk, šunie. O keliauju aš į Aragoną, į rėjaus Chuano dvarą, o tu... atsimink, storžievi, tu lydi mane. Štai taip! – pamokančiu tonu riaugtelėjau ir mečiau kaulą į škotą.

Tiesą sakant, na negulėjo man dūšia taip elgtis su savo naujai iškeptu tarnu, bet savo vaidmenį reikėjo vaidinti iki galo. Kiek suprantu, nebuvo tais laikais geručių ponų, ir dar besibičiuliaujančių su savo tarnais. Kai ateis laikas, pakelsiu jį iki ginklanešio... Žinių atplaišos sufleruoja, kad galima, o tada ir pažiūrėsim, o kol kas va tik taip. Na ir mielaširdingas, žinoma, kaip galėsiu, būsiu.

- Gerai, arčiau miesto dar pakalbėsim... Tau kiek pinigų reikia įsigyti rūbams, šarvams ir ginklams, tinkančių mano tarnui?

- Na, nežinau, jūsų mylista... Kiek manysit kad reikia ir kaip panorėsite mane aprėdyti... – sutriko Tukas.

- Negudrauk, gyvulį...

Pasikuičiau kapše, kabančioje prie mano diržo. Rodos dvi auksinės monetos, tokios pačios, kaip mano atsargose, trys sidabriniai ir sauja variokų... Taip, atitinkamai frankas, su ir denje... Kiek gi duot? A, kas bus-tas bus... sugriebiau abu auksinius ir mestelėjau Tukui.

- Laikyk, šunie, ir atsimink mano gerumą.

- Jūsų mylista... – aiktelėjo škotas ir puolė bučiuoti rankas.

- Į vietą... – paslėpiau rankas, bet nepakankamai greitai: suspėjo apseilėti, išgama.

E-che, atrodo, vis tik apsikvailinau. Daug daviau... Na ir gerai, neatsiiminėti gi.

- Tai tau ir atlyginimas toli į priekį, supratai?

- supratau, supratau, - greitai sukinkavo škotas ir užsikišo monetas už žando. – apsirėdysiu kaip priklauso. Viską paimsiu, ne abejokit.

- Aš ir neabejoju, - burbtelėjau. – Taip, aš miegosiu. O tu budėk. Paryčiui pažadinsi ir pats kiek pailsėsi. Taip... surink maisto likučius ir laužą palaikyk... viskas, poilsis.

Atsiguliau ant gūnios, susisukau į apsiaustą, po galva padėjau balną ir beveik akimirksniu užmigau. Vynas ir sotus valgis atpalaidavo, na ir nuotaika nebuvo prasta.

Viskas kol kas klostėsi puikiai, ir jaučiau, kad taip bus ir toliau.

Ech, Žan Žanyč... mes dar miestus papurtysim ir išpirkas už belaisvius imsim... Žmonės tai savotiškai naivūs, rupūs miltai. Čia kaip anekdote apie Vasilijų Ivanovičių ir Petką: „Ir čia man kaip pradėjo korta eiti...“.

Riteriškas toks gyvenimas!

Ir hercogienes... šitą... valiūkiškai suriesti noriu... būtinai...

Ir apskritai visus suriesti.

Romantika, kad ją kur...

 

2016-02-23; 10:40

“Armanjako šalis. Bastardas”. III skyriaus tęsinys. 2016-02-22

- Man nusispjaut, čia mano žemė ir aš vienas sprendžiu, kas nusikaltėlis, o kas ne. Aš taip noriu, o bandysi ginčytis, gausi per makaulę... Na? Spręsk! – leidau sau supykti.

- O kur jūsų ginklanešys? – Viljamas šiek tiek apsiramino: matyt šįkart atitikau savo vaidmenį.

- Žuvo. Svita taipogi. Visi mirė. Vienas aš likau... ir užteks apie tai. Čia klausimus užduodu aš. O aš tau jau sakiau... nenori - nešdinkis.

- Aš sutinku.. na bet aš...

- Tu dabar nusikaltėlis, kurio laukia nesulaukia Ošo (v.p.: pranc.:Auch [ɔʃ]; gaskoniškai. Aush [awʃ]) budelis, daugiau niekas... o lerdas tu ar kas, tai dar neaišku. Dvarininkai po miškus nesislapsto ir su vėzdais nepuldinėja. Tu supratai? Tarnauk ištikimai, ir mano malonė tavęs neaplenks, - pareiškiau škotui piktu arogantišku balsu.

Štai kaip... greit aš čia įsijaučiau. Net patikti padėjo. Ir gerai. Reikia iš karto į vietą statyti, tarnams tik laisvės duok. Norėjau iš karto jį pakelti į ginklanešius, bet po to nusprendžiau luktelti ir geriau pažinti savo naujai iškeptą pakeleivį. Tegu iš pradžių patarnauja. Na ir kipšas jį žino, kas per žmogus. Dideliu žmonių žinovu aš savęs niekad nelaikiau. Matydamas, kad Loganas dar kiek abejoja, paskubėjau užtvirtinti sėkmę.

- Vėliau ar anksčiau tu nudvėsi šitam miške arba pakliūsi į kartuves. Aš tau siūlau gyvenimą. Ir galimybę pakilti.

- Aš sutinku, pone... – Viljamas išlindo iš upelio ir atsiklaupė. – Aš jums tarnausiu negailėdamas savo gyvasties, ir nuo dabar mano gyvenimas – jūsų.

- Va taip, jau geriau. Imk. – Aš mestelėjau savo senąja kottą ir atsarginius... trumpiau, apatinius.

Kito šių trumpų kelnių iš audinio su raišteliais po kelėnais aš nežinojau, o Žan Žanovičius sufleruoti neskubėjo.

Po valandos prieš mane stovėjau jaunas vaikinas. Nuo to skirtumo lyginant su ankstesniuoju – net švilptelėjau.

- Kiek gi tau metų?

- Per Marijos apsireiškimą dvidešimt bus... – paaiškino Viljamas ir kažkodėl paraudo žiūrėdamas į savo atvaizdą pelkutėje.

- Aišku; dabar užsimesk kas yra. Nesušalsi... Nusigausim iki miesto, įsigysim tau drabužių.

- Ačiū pone... - padėkojo škotas. – Jūs man labai geras. Atsidėkosiu kaip galėsiu.

- Kur tu dingsi... Nuo dabar tavo vardas Tukas, mano tarnas, - iškilmingai pradeklamavau. Na kaip kitaip jį pavadinti?

Vienuolis!

Iš Anglijos!

Diktas kaip šernas!

Pagal analogiją, tai tikras Tukas.

- Tukas pranciškonas buvo (v.p.: vienuoliai pranciškonai; (ispaniškas vardo variantas yra Franciskas), - kaip įprastai burbtelėjo Viljamas.

- Tai tu žinai...

- Kas Britanijoj nežino Robo Lokslio, Chatingtono grafo ir jo draugo brolio tuko! – mane giliai nustebinęs pranešė škotas.

Ir bosuodamas užtraukė:

 

Virpa turtuoliai,

Švenčia varguoliai:

Garsusis Robin Hudas

Į jomarką traukia...

 

Aš tylai susilydžiau. Štai kaip... neišgalvojo legendos. Tiesa vadinasi. Kad kur kumelė snukį nulaižytų... prie gyvos istorijos prijunkau. Taip dar ir d‘Artanjaną susitiksiu... pala, na nebent jo prosenelį, atrodo. I ką, jis taip pat gaskonas ir kažkur šiose vietose laikosi. Bearne... štai.

Pats sau nusistebėjau, bet neišsidaviau ir riktelėjau ant savo naujo tarno:

- Man nusispjaut, kas jis buvo. Štai dar tau sūrio gabaliukas, ir einam. Ėdi sūri, eini prieš arklį miesto kryptimi ir pasakoji man viską, kas aplinkui vyksta. Eik.

- Jums, pone, nereikėtų rodytis šiose apylinkėse, - netikėtai pranešė man naujai iškeptas Tukas.

- Kodėl gi?

- Jūs pats turėtumėt žinoti...

- Tęsk... man kovoje per galvą trinktelėjo, parą be sąmonės gulėjau... beveik viską pamiršau, - pasistengiau išsisukti.

Ši versijai veik netoli nuo tiesos ir buvo.

- Jo, taip būna, - patvirtino Tukas. – Mano dėdulei per galvą kovos kirviu taip trinktelėjo, kad ne tik atmintį prarado, bet ir kalbą. Mykė kaip karvė iki pat mirties.

- Prie reikalo. Mane tavo dėdulė mažai domina. Kodėl neverta rodytis?

- Jūs gi iš Lekturo su kova išsiveržėte? – paklausė Tukas ir, nelaukdamas atsakymo, tęsė: - kai prasidėjo Lekturo apgultis, aš kaip tik paskutines dienas Oše buvau. Jis seniai jau buvo valdomas frankų rua senešalių (v.p.: pranc. sénéchal; Frankų valstybėje – karaliaus rūmų vyriausiasis valdytojas; pareigūnas, vadovavęs administracinei ir teisminei apygardai). Visi žino, kad buvęs ponas, jūsų tėvas Žanas penktasis d‘Armanjakas nemalonėje ir apgultas Lektur. Na ir jūs, aš taip suprantu, su juo buvote, o dabar išsiveržėte iš miesto. Kai tik miesto sargyba ar kas kitas iš garnizono pamatys jūsų herbą, tuoj pat sučiups. Na ir ant kelio kariuomenės pilna. Pastiprinimai ir gurguolės... taip, kad pone, jei norite sužinoti mano nuomonę...

- Be vingrybių. Kalbėk. – Aš tylai pasidžiaugiau, kad radau šitą žaliūką.

Pats, nė kiek nedvejodamas, nuvaryčiau į miestą, ir, aišku, pakliūčiau. Ne kitaip kaip angelas sargas mane naujajame kūne globoja.

- Tik nerūstauk, pone... – Tukas susuko liūdną veidą. – tik jumis besirūpindamas siūlau ir jokiu būdu nenoriu įžeisti jūsų garbės, kabaljero...

- Broluži Tukai, jei nori gerų santykių, išmok šnekėti tiesiai, o ne uodegą vizginti... – Mane jau pradėjo užknisti Logano maniera vinguriuotai ir po arbatinį šaukštelį per valandą, pateikinėti informaciją.

- Reikia pakeisti herbą ir jūsų spalvas...

Akimirksniu manyje sukilo buvęs mano kūno savininkas, ir aš, traukdamas espadą  užšaukiau:

- Aš gi tave į gabalus sukaposiu, šunie!..

Tukas mikliai atšoko į šoną ir papriekaištavo:

- Aš gi sakiau... kodėl iš karto „į gabalus“... protingas į sieną nesikabaros, protingas per vartus įeis... pats prapulsite, o man ką daryti?

Aš iš karto pasistengiau suimti save į rankas. Nežinau, ką Žan Žanovičius tokio pikto atrado tuko žodžiuose, o man tai jo pasiūlymas pasirodė priimtinas ir dalykiškas.

- Tylai; nepriekaištauk, prieik... – mostelėjau ranka Tukui. – Kaip tu sau tai įsivaizduoji?

- Aš galėčiau jums nupiešti naują herbą tinkantį naujam titului ir vardui, bet pas mane nėra dažų. Bet aš galiu nueiti į Fleransą ir nupirkti jų pas dažytoją. Bet taip atrodantį mane iškart suims. Vat kaip...

- Toliau...

- Jei paskolinsite man savo kalaviją, aš pasėdėsiu prie kelio ir apsirengsiu, o po to ir į miestą nubėgsiu...

- Plėšikaut susiruošei? – konstatavau.

- Na, o kaip... drapanos jūsų man per mažos ir ne pagal rangą. Vėl gi... spalvos... – Tukas kiek sutriko. – Jūs neabejokit, jūs mano geradarys, nepabėgsiu ir neišduosiu, pone. Na, dar yra vienas būdas... Jūs palauksite kokio nors kabaljero ir iškviesite jį į dvikovą. Na, o toliau – kaip Dievas duos.

- Va taip paprastai ir iškviesti į dvikovą?

- Na o kas? Už širdies damą ar dar dėl ko... Ir viskas. O po to jo turtas pereis jums. – Tukas stebėdamasis mano nesupratingumu skėstelėjo rankom.

Na taip... laikai tokie, vis niekaip neįsipaišau. Viskas labai paprasta. Bet iškvietinėti man į dvikovą ką nors man nesišviečia. Lazda su dviem galais vis dėlto, žinote. Tie patys riteriai ir mane patį gali...

- Neskubėk... – nusprendžiau kiek galint toliau nutęsti šio klausimo sprendimą. – Eikim iš palengvos link kelio, o ten bus aišku. Ir tu, šitą... per daug sau leidi, priplosiu už begėdiškas tavo kalbas... supratai?

- Jo... – patenkintas kinktelėjo Tukas. – O galima, jūsų malonybe, dar gabalėlį sūrio?..

- Imk... ir šitą... dainą kokią ten žinai, uždainuok, apie bobas... nuobodu man.

Tukas džiaugsmingai prisigrūdo pilną burną sūrio, žvaliai pasuko link takelio ir, sukramtęs, užgerkliavo boseliu:

 

Aš vaikystėje buvau smarkus vyrukas...

Aš pimpu vinis mušiau...

 

Taip... su tarnu man pasisekė. Na, bent jau – kol kas. Kas toliau bus – nežinau, bet labai norisi tikėti, kad ne blogiau.

Rodenas neskubėdamas turseno paskui Tuką, o aš, pasukiodamas galvą į šonus, mąsčiau, kaip prašokti visus priešų piketus (postus).  Tukas teisus, herbai ir spalvos čia beveik kaip pasas, gal ten patikimiau už pasą. Išeina, kad nė vienas dvarininkėlis savo noru nepersidažys: giminės, šeimos garbė ir taip toliau. Ir nesumeluos, kai jo paklaus, kas jis toks, dėl tų pačių priežasčių. Bet tai vietiniai šio laikmečio kilmingieji, o ne aš.

Ot naivuoliai...

Dabartinio žmogaus smegenys, išmitrinti visokiose kazuistikose, visiškai neprotestavo prieš kaukės pakeitimą. Va kiek titulų turiu; išsiaiškinti gi dar ką jie reiškia. Bet kiek suprantu, garsūs titulai ir pavardės, kaip mano, pavyzdžiui, visiems matomi, o mažo dvarininkėlio iš pakraščių gali ir nežinoti. Na, keliauja sau kabaljero, na ir tegu keliauja. Maža kur, gal su nekrikštais kariauti arba į šventas vietas. Jeigu spręsti pagal Valterį Skotą, galima ir sau kokį įžadą išsigalvoti. Ir praeis, reikia tik su Tuku pasikonsultuoti, o tai gali prisigalvoti...

Apsižiūrėjau aplinkui. Miškais baigtis neketino – atvirkščiai, tapo tankesnis, pasirodė išgriuvusių medžių, bet takelis, kuriuo vedė škotas, aiškiai matėsi...

- Jūsų milysta, o galima man jūsų arbaletą? – paprašė Tukas pažadinęs mane iš apmąstymų. – Gal kokį žvėrelį pašausiu. Tai vakare šviežia mėsa pasilepinsim.

- Kiek dar iki kelio? – pasidomėjau.

Ir negalvodamas perdaviau arbaletą su strėlėmis škotui... Po to susigriebiau ir supratau, kad pasielgiau kvailai. Siektelėjau espados, bet Tukas, kaip supratęs mano nuogąstavimus, nutaisė rimtą veidą, priklaupė ant vieno kelio ir pareiškė:

- Jūsų milysta, negalvokit apie mane blogai. Prisiekiu: niekada ir jokiomis aplinkybėmis aš jums nepakenksiu. Loganų giminės vyrai nė karto nesulaužė savo priesaikos. Iki paskutinio atokvėpio aš saugosiu jums ištikimybę ir ginsiu jūsų kūną.

- Gerai, jau gerai... nieko tokio aš negalvojau, - nesumišusiu balsu ištariau, žinoma gerokai melavau. – Tu klausimą girdėjai? Kiek dar iki kelio?

- Iki nakties nusigausim, jūsų milysta. Aš kaip galima toliau įlindau, na ir jūs taipogi, - kaltai paaiškino Tukas apžiūrinėdamas arbaletą.

- Gerai. Tada pradėk ieškoti vietos nakvynei.

- O ko jos ieškoti – greit bus seno romėnų bokšto griuvėsiai, aš joje, kol netoliese nepamačiau žmonių, anksčiau nakvojau. Ten ir sustosim. Nuo jos kaip tik pora valandų kelio.

- Vesk ir pliurpk mažiau... Na ir mėsa pasirūpink, - pasakiau ir toliau vaidindamas tikrąjį bastardą Žaną d‘Armanjaką de Lavardano ir Rokebreno vikontą. Nors, kiek aš spėju, melagystės nelabai man ten išeina. Tikru kabaljeru reikia gimti ir būti savo epochos kūdikiu. Na, o aš visai ne to molio. Na ir tiek-tos: manau apsitašysiu iki tam tikrų ribų, na ir dar likusi dalelė  d‘Armanjako patars.

Tęsėme kelionę, persikėlėme per mažyti upeliuką ir pelkę ant jo krantų. Ten aš įsakiau Tukui priskinti sedulos (v.p.: greičiausiai turima galvoje Geltonžiedė sedula; lot.: Cornus mas) ir jis stenėdamas iš pastangų pririnko visą pošalmį.

Dar po poros šimtų metrų škotas vikriai pašovė mažą stirnaitę iššokusią tiesiai į mus. Užsimetė ją ant peties ir patraukė tolyn vėl gerkliuodamas begėdiškas balades.

M-taip... žmogeliai nors ir viduramžiški, bet šita kryptimi ne labai nuo dabartinių skiriasi... cha... netgi išmoningesni, nors šiurkštesni ir vulgaresni.

Kai saulė medžių viršūnes nudažė raudoniu, pasirodė gebenėmis apaugęs beveik sugriuvęs bokštas. Kažkada jis išdidžiai stiebėsi į viršų, gąsdindamas galus ir keltus ir net dabar, beveik sugriuvęs, kėlė pagarbą.

Prisiliečiau ranka prie šiurkštaus, apaugusio samanomis paviršiaus ir staiga maža sekundės dalele pamačiau rūsčius karius romėnų šarvais ir skiauterėtais šalmais. Nors regėjimas buvo akimirksninis, bet stebino savo realistiškumu... taip... už kiekvieno akmens čia – istorija. Kraujas, mūšiai... Ne iš karto romėnams pasidavė išdidūs galai ar kas čia begyveno.

- Pasirūpink arkliu, po to laužą įkurk, - įsakiau Tukui. – skiltuvas krepšyje, o stirnaitę duok čia.

Pabandžiau durklo galiuką nagu ir žvėriuką greitai nulupau. Nesudėtingas mokslas. Medžioklę nuo vaikystės mėgau. Ant kailio greitai sukapojau mėsą į gabalus, lengvai nuploviau vandeniu, po to įtryniau druska iš bronzinės druskinės ir pabaigai ant mėsos išspaudžiau uogas.

Nemėgstu blogai paruoštos mėsos. Mėsa, kaip moteris, jai reikia dėmesio, bet, kartu, ir lengvo neatidumo kiek atskiesto šiurkštumu. Jokio siusiukavimo. Ir tada ji bus verta tikro vyro. Būtinai dideliais gabalais, kiek padegusi iš viršaus ir iškepusi viduje, su pelenu kruopelėmis ant ružavų šonų, su dūmų kvapu... mm... Dieve, koks aš alkanas!..

Greit nužievinau kelis riešutmedžio virbus, užmoviau mėsą ir ėmiausi laukti kol išdegs didelis Tuko įkurtas laužas.

- Ko sėdi, vynmaišį duok.

Prieš mėsos kepimą reikia išgerti. Šventa tradicija. Rankoje pasiūbavau vynmaišį... Pora litrų liko. Pakankamai... Na, bet kur Tukui įpilti?

Staiga pamačiau lengvą blizgėjimą krūmuose prie pat bokšto sienos.

- Pažiūrėk, brolyti, kas ten blizga?

Škotas pakasinėjo ir ištraukė senovinę purviną ir kerpėm apaugusią taurę.

- Duok čia... – Pasukiojau rankoje ir pagramdžiau durklu... čia tai bent! Sidabras, na ne kitaip, ir net su raudonais akmenimis. M-taip... mūsų laikais iš kart praturtėčiau su tokiu radiniu. O čia? O čia va taip bus...

Šūktelėjau škotui.

- Išvalyk ją, ir kuo geriau. Smėliu patrink. Bus tau iš ko vyną siurbti. Ir vikriau.

Kol Tukas darbavosi, aš nustūmiau išdegusias anglis į šoną ir ant ragelių įtaisiau improvizuotus iešmus. Akimirksniu padvelkė kerinčiu kvapu, anglyse sučerškėjo tirpstantys riebaliuko lašeliai.

Mm, kartu su supančiu natūraliu vaizdeliu – pilnas „paradaizas“...

Įpyliau škotui į taurę vyno ir pats gurkštelėjau.

- Na ką, nevidone? Puikumėlis?

- Jo, milysta. Mergų dar...

- Tai tikrai... – pritariau.

Jaunas organizmas tiesiog jau tiesiai rėkia ir reikalauja. Bet nutariau paerzinti buvusį vienuolį:

- Kokios tau mergos? Tu gi vienuolis?

- Nepatiko, jūsų milysta, man  visas šis reikalas, atleisk Dieve už akiplėšiškas kalbas... – Tukas persižegnojo. – Per jėgą atidavė. Na koks iš manęs vienuolis? Juokas ir tiek...

- Na gerai... gerai, laikyk, kad nuo šventų įžadų tave atleidau... Pasuk mėsą.. Taip, va taip ir vynu iš savo taurės apšlakstyk. Šaunuolis... ko įsistebeilijai – stebiesi, kaip kilmingas seras su mėsą ruošia?

- Ne, - palingavo galvą Tukas.

- Nemeluok, šunie... na tiek to, paaiškinsiu. Tai kas aš?

- Jūsų kilnybė...

- Na čia tai aišku, - pertraukiau škotą. – Dar kas?

- Na... – pasimetė Tukas. – Kabaljero.

- Na tai irgi aišku. Kas dar? Pala... neatsakyk; iš pradžių mėsą duok. – Paėmiau iešmą, papūčiau ir įkibau dantimis į deginančią, šnypščiančia mėsą...

M-taip... Vardan to, verta gyventi. Užgėriau vynu ir tęsiau:

- Na, kalbėk.

- Vyras? – pagaliau susiprato škotas.

- O-oo... supratai pagaliau. O kiekvienas vyras turi mokėti apsitarnauti pats save. Net kabaljero. Gyvenimas mūsų pilnas pavojų, akimirksniu galima likti be ginklanešių, svitos – na kaip dabar. Medžioklė viena iš septinių kabaljero aistrų ir kartu tai reiškia ne vien tik mokėjimą medžioti, bet ir mokėjimą žvėrieną paruošti. Štai pasakyk, ką tu su didesniu noru suėstum: gabalą žalios mėsos ar puikiai paruošto kepsnio?

- Na, taigi, aiššku, chepštos... – pabandė atsakyti škotas su pilna burna mėsos.

- Ir aš taipogi. O ką daryti, jei ėst norisi, o nieko greta nėra? Šš-tai... Mėsą kepti, o ją kepti mokėti reikia. Supratai, bėdžaiu?

- Taip, jūsų milysta, viską supratau, - energingai sukinkavo Tukas. – Lenkiuosi jūsų išminčiai, jūsų šviesybe.

- Taigi. Paduok dar mėsos... Šaunuolis... Bet atsimink, tai tik žygyje. Visa kitą tegu ruošia žmonės, kurie tam paruošti ir skirti. Supratai?

- Supratau, jūsų milysta.

- Šaunuolis, tai pasakok dabar, ką ten apie herbą šnekėjai.

- Na, tik... štai nepulkit ant manęs su kalaviju... – Tukas atsargiai pažvairavo į mane.

- Nepulsiu. Pasakok... aš šiandien geras. – Čia aš nesumelavau.

Sotus valgis, puikus vynas ir sąlygiškas komfortas mano šviesybei atgaivino puikią nuotaiką. Kartu Tukas, kaip čia tiksliau pasakius... teisingai elgėsi. Pastebėjau, kad vaikinas pakankamai protingas. Protingas ne tiesiogiai ir pažodžiui, o gyvenimiškai protingas ir išmintingas, moka teisingai išskirti prioritetus. Štai suprato, kad jo atveju vienintelis teisingas sprendimas laikytis manęs – ir demonstruoja savo ištikimybę visomis galimybėmis. Ir kažkaip tikisi, kad pasitaikius progai jis iš tikro gins savo poną visomis išgalėmis. Nežinau, galbūt jis paprasčiausiai savo epochos žmogus, kur viskas priklauso nuo pono ar globėjo, o gal vis-tik tai mokėjimas išskirti prioritetus. Bet kokiu atveju, aš kiek jo atžvilgiu atsipalaidavau, norėtų jis - jau seniai galėtų strėlę įsodinti... bet ne.

- Herbą reiktų pakeisti ir pakeisti titulą su vardu arba visiškai nuimti nuo savęs luominius ženklus... – Tukas atsitūpė pasiruošęs greit dingti jei pradėsiu purkštauti.

- Sėsk... aš du kartus nekartoju. Pasakiau  - nesipiktinsiu, tai reiškia, kad nesipiktinsiu. Va tu, supranti, ką pasakei? Išduoti giminę, išduoti prosenelius... apjuodinti savo vardą, kabaljero vardą... tai negirdėta. D‘Armanjako giminėje niekas taip nesielgė...

Aš stengiausi įmušti škotui į galvą mintį, kad jis man siūlo man šventvagystę ir nepriimtinus kilmingam senjorui dalykus. Visu vidumi jaučiau, kad toks poelgis kertasi su kilmingo kabaljero įvaizdžiu ir tai gali sukelti įtarimus Tukui.

- Paaiškink savo mintį.

- Na kaip, jūsų milysta... suprantate... kai prieš veidą šmėžuoja ešafotas, ne iki kilmingų manierų. Jūs jau atleiskit, bet apie jūsų tėvą legendos vaikšto. Ir kaip jo nekenčia pamaldusis frankų rua Lui – taip pat ne paslaptis. Lui nepaliks jūsų ramybėje. Jūs jo kozeris prieš jo tėvą. Aš, iš savo pusės, suprantu, kad ne šiaip sau jūs iš Lekturo pabėgot. Atleiskit už įžulius žodžius, bet jei yra tikslas, tai jo reikia siekti visomis išgalėmis...

- Ne tavo suknistas reikalas – mano tiklai, pertraukiau Tuką.

M-taip... Vaikinas išties protingas ne pagal luomą ir laiką.

- Aš kenčiu tavo įžulias kalbas, nes šiandien geras. Štai pasakyk, kaip tu galvoji, kodėl tau manęs neįdavus? Ir kaltę savo išpirksi, ir, gal būt, malonių gausi.

- Na kaip? – Vaikinas sunerimo. Aš gi prisiekiau, o Loganų...

- Štai ir nemeluok man... – subariau. – Tikrą priežastį sakyk ir nebandyk mano kantrybės, šunie. Aš tave kiaurai permatau. Atsakyk.

- Viskas labai paprasta, jūsų milysta.- Tukas nulenkė skustą galvą ir tyliai atsakė: - Nebus už jus jokių malonių; bent jau man. Viską gaus tas žmogus, kuriam aš pranešiu... durnas tai reikalas. O aš kaip turėjau eiti ant ešafoto, taip ir eisiu. Bet... galit mane primušti... net nudurti, bet aš irgi garbę turiu, nors ir pridirbau nedorybių. Aš tikras savo giminės sūnus... ir už gerus darbus šimteriopai atsimoku. Jūs juk mane išgelbėjot, neleidot nudvėsti kaip žvėriui. Pavalgydinot, aprengėt, į tarnybą paėmėt... aš iš pradžių net nepatikėjau, blogai apie jus galvojau. Taip nebūna... jūs gi garbingas kabaljero... Kam jūs taip padarėt, jūsų milysta?

- Neverkšlenk... Imk dar vyno ir šakų į laužą mestelk... – Aš nežinojau, ką atsakyti tarnui.

Juk nepasakoti kas aš toks š tikro, ir kad mirtinai bausti pirmą sutiktąjį pas mus nepriimta.

- Kodėl, klausi? Viskas labai paprasta. Pranašišką regėjimą turėjau, kai be sąmonės gulėjau.

- Kokį regėjimą, jūsų milysta? – Tukas šventuoliškai išvertė akis ir man pasidarė netgi šiek tiek gėda už paprasto viduramžių berno apgaudinėjimą.

- Šventasis... – Aš įtempiau smegenis, bandydamas atsiminti nors vieną tinkantį epochai personažą. – šventas apaštalas Petras peržegnojo mane ir palaimino.

- Pats apaštalas Petras... – aiktelėjo škotas ir ėmė greitai žegnotis.

- Taip... būtent jis. Ištarė... – Dabar aš besikankindamas bandžiau sugalvoti, ką gi jis pasakė. – Ištarė jis... sako, nulemta tau išgelbėti sielą dievo sūnaus, kurį sutiksi savo kelyje. Išvalyk jį nuo blogio ir paimk jo likimą į savo rankas. Ir tebūnie jis tavo tikru tarnu, ir taip tu padarysi maloningą darbą... Tai štai, Tukai. O nebūtų regėjimo, mano kalavijas  - tavo galva, nes nusikaltėlis, vagis, nenaudėlis ir nusidėjėlis. Dabar tau aiškus mano elgesys?

- Taip, jūsų milysta, maloninguosius darbus jūs darote.

- Gerai... aš geras mūsų bažnyčios sūnus, skirtingai nuo tavęs, palaidūne. Tu man neatsakei, ką ten mano herbe reikia pakeisti.

- Pas jus bastardo juosta ir raudoni liūtai ketvirčiuose... tai jeigu juostą nuimti ir iš pirmo ir ketvirto ketvirčių liūtus išimti - bus de Segiur ( v.p.: pranc.: de Ségur) herbas.

- Iš kur tie... de Segiurai ir iš kur tu juos žinai?

- Tai vienas iš Jūsų žemių lenų (v.p.: lenas, tai senjoro vasalui iki gyvos galvos (vėliau ir paveldima) žemė su visomis prievolėmis). Kažkada perrašinėjau abato de Briulji veikalą, ten mačiau, o aš jei ką mačiau, tai iki mirties atsiminsiu.

- Ne bambėk... Na, perdarysi – ir ką? Maža to, kad pragare man degti už šią nuodėmę, tai ir mieste apgaulę gali atpažinti...

 

2016-02-22