XXXIII skyrius
Ateis laikas, kai mokslininkai
tiesiog kiekvieną Murteno mūšio (v.p.: Schlacht bei Murten, 1476-06-22) dalelytę išnagrinės iš pagrindų ir nuspręs, kad
Karolis Drąsusis šį mūšį pralošė. Na ir nebus nieko keisto: sunku jį pavadinti
pergalingu, jei burgundai neteko apie aštuonis tūkstančius karių. Ir tai tik
užmušti. Ir dar visą artileriją. Tiesa, atsitraukė drausmingai ir su pilnai
išskleistomis vėliavomis. Be jokios abejonės, kad atkreips dėmesį į tai, kad
Karolis ėmėsi įdomios taktikos, kuri leido nors kažkiek išlaikyti mūšio
pusiausvyrą: išmušti visą Elzaso ir Lotaringijos riterystės pažibą, pridaryti
didelių nuostolių šveicarams ir sudrebinti šveicarų falangos nenugalimumo
šlovę.
O aš... O aš ką? Aš nieko...
Baronas van Gutenas tik savo kukliomis išgalėmis, kiek galėdamas, padėjo
siuzerenui. Įkvėpė, palaikė, petys į patį su savo kuopa badėsi ir kirtosi. Na
ir, aišku, asmeniškai sužeidė Lotaringijos kunigaikštį. Nelaimei... arba laimei
– ne mirtinai..
Trumpiau... jei be patoso. Tai
įvykiai pasisuko taip. Netekę beveik visos savo kavalerijos, konfededatai labai
sulėtėjo. Buvo priversti pastoviai persirikiuoti ir atmušinėti beatodairiškus Burgundijos žandarų smūgius.
Tik šiuo atveju, pasisėmę patirties, niekas neatakavo jų kaktomuša. Apsiribojo
tik provokuojančiais įkandimais ir drausmingai laikėsi savo tikslo: sulaikyti
ar sulėtinti priešo judėjimą, o jei pasiseks, tai dar ir sujaukti falangos
rikiuotę. Manau suprantama, kad iki galo šios užduoties nepavyko realizuoti,
tačiau vis tik, išlošė laiko, kad Žako iš Savojos korpusas, kartu su kažkokiu
pastiprinimu, galėtų ateiti.
Lui Brauno (Louis (Ludwig) Braun, 1836-1916) paveikslas. Murteno mūšis |
Maestro Pelegrinas buvo aukštumoje
ir į tankias priešų eiles iššovė viską ką tik sugebėjo ir pražudė bei sužalojo
ne mažiau kaip penkis šimtus pėstininkų. Na gal panašiai tiek, o gal net gerokai
daugiau. Paskutinį šūvį iš paskutinės jau nuo lafeto nulėkusios serpentinos
iššovė asmeniškai ir su pabūklų įgulos likučiais, visai protingai nusprendęs
nesivelti į peštynes, garbingai atsitraukė.
Manoji, dvidešimt penktojoje kuopoje,
kurią dvidešimt pirmame amžiuje pavadintų nesukomplektuotu batalionu, tarnavo
ispanai ir portugalai. Štai jie ir priėmė pagrindinį smūgį ir susipažino su
šveicarų įniršiu. Na ne, mes jiems karyboje nė kiek nenusileidome ir netgi atvirkščiai,
tačiau tokio beviltiško pasiaukojimo mumyse nebuvo. Šveicarai paprasčiausiai
bukai puldinėjo ant iečių, kurios lūždavo nuo kvapą išleidusių kūnų svorio.
Tiesiogine to žodžio prasme – iki kulkšniukų stovėjau priešo kraujyje, o lavonų
kalnai, kai kuriose vietose, buvo aukštesni už mane. O šiaip jau man gimė viena
tokia idėja! Reikia išprašyti iš valdovo manajai kuopai raudonus batus, kurie
simbolizuotų jų žygdarbį. Nors... pala... mane ir vėl kažkur ne ten nunešė...
Tuo momentu, kai, pagaliau atvyko
de Romono korpusas, maniškių buvo likę gal tik trečdalis. Taip, iš manųjų aštuonių
šimtų kovotojų, rikiuotėje beliko vos šimtas septyniasdešimt. Nesikuklindamas
galiu drąsiai pareikšti – mes nepasitraukėm. Naujai iškeptas ševalje van
Breskensas kovėsi kaip tūkstantis kalniečių ir asmeniškai nukirsdino forchuto
vėliavnešį, prie kurio prisiartino į gabalus sukapojęs kelis vėliavnešį
supusius dopelsoldnerius. Tačiau vis tiek gavo su alebarda per galvą ir dabar
tik mykia. Vaikšto, ėda, šika, o štai kalbos dovana iš vargšo atimta...
- Vyno, kad jus kur... kchr...
blyn...
O, jau nemykia! Prašo vyno: reiškia
– taisosi. Na ir kas gi ten su juo nutiks? Galvelės pas škotus kietos...
- Išgamos, aš jums ne tik užvošiu bet ir pakarsiu!.. – pagrasinau ir likau patenkintas jų išgąstinga reakcija. – Žiūrėkit, jūs man!
Taip... apie ką aš čia? Tai štai...
kada jūsų nuolankus tarnas eilinį kartą susiruošė į aną pasaulį, Karolis
Gražioji Saulutė... tfu... Karolis Drąsusis pergrupavo žandarus į vieną galingą
būrį ir smogė į konfederatų flangą. Šveicarai, kurie buvo pešėsi su mumis,
negalėjo persirikiuoti ir susimaišė. Žandarai, tarsi įkaitintas peilis per
sviestą, perrėžė jų rikiuotę ir tiesiogine žodžio prasme, sumaišė su šūdais.
Tačiau tuo viskas nesibaigė. Šveicarai nebūtų šveicarais, jei taip paprastai
būtų atsitraukę. Antroji ir trečioji falangos persirikiavo ir alebardomis
perkirtusios ežius, pabandė užeiti į mūsų užnugarį. Tačiau kaip tik tuo metu
atvyko Žako iš Savojos korpusas ir stojo su jais į kovą, o žandarai
negailestingai ėmėsi naujo grobio.
Bet vėlgi tai nepadėjo. Prakeikti
konfederatai vis tik prasiveržė per vagenburgą ir net nežinau kuo viskas būtų
pasibaigę, jei ne naujai iškeptas riteris Edvardas Bošanas ir mano ginklanešys
Klausas. Šie vyrukai organizavo mažąjį pragarą žemėje - susprogdino du vežimus
su paraku ir iškepė beveik visą prasiveržusį šveicarų būrį. Na-a taip... labai
įspūdingas reginys... ir kartu šlykštus.
Tik dar bėda ta, kad kartu su
šveicarais pražudė pusę mūsų arbaletininkų iš Lombardijos ir kažkiek anglų
lankininkų. Na bet taip jau būna... Svarbiausia, kad abu gyvi, nors kažkiek ir
paangliję. Ypač Edvardas – britas realiai tapo panašus į lauže keptą bulvę.
Galutiniame rezultate – šveicarus
sustabdėme. Naktį atsitraukėme, nes nematėme jokios prasmės tęsti kovą, o konfederati
priėmę formalią pergalę, mus paleido.
A, dar prie to pačio...
Atsitiktinumo dėka, Žakas Savojietis galėjo sau ramiausiai paimti Murteną. Gynėjai
neįtikėtinai įkvėpti artėjančios pagalbos ir tuo, kad apgulties korpusas paliko
pozicijas, organizavo pramuštgalvišką išpuolį, kuriame dalyvavo beveik visos jų
pajėgos. Tik neapskaičiavo to, kad Žakas apdairiai paliko penkis šimtus žandarų
pasaloje. Savaime suprantama, kad miesto kovotojai gavo per visus galus.
Burgundai negailestingai juos mušdami, kaip kokią avinų bandą ginė atgal į
miestą ir vos neprašoko hersos Tačiau laiku sustojo, nes puikiausiai suprato,
kad miesto gatvių mūšyje nieko gero nebus.
, kuris iškrenta iš aukos rankų.
Nušvitimas ir Na, o štai tokio
grožio? Grūdintas, grakšti savo lakonišku išbaigtumu strėlė su muzikiniu
skambesiu sminganti į kirasą, kuri papuošta saikingu ornamentu. Saulės
blyksniai ant kalavijo, kuris iškrenta iš aukos rankų. Galingo ir kupino jėgų
kovotojo veide pasirodantis nušvitimas ir supratimas to, kas mums, gyviems - dar
nesuprantama ir nesuvokiama. Ir kraujo purslų aureolė...
Tfu, kad mane kur... ot tai
sukirbėjo! Ne, aš ne psichas, o paprasčiausiai kiekviena kova, kiekviena mirtis
mūsų sieloje palieka pėdsaką, kuris deformuoja pasaulio suvokimą. Ir aš ne
išimtis. O gal aš išties kvanktelėjau ir pavirtau į kraugerį maniaką? Žodžiu...
tai nesvarbu...
Net ir nežinau, kaip pats išlikau.
Mūsų pusėje žuvo labai daug kilmingų ir garbingų kilmingųjų. Tame tarpe ir
Žoržas de Roziumbo, su kuriuo jau nebebūtų galima išvengti dvikovos, jei šis
garbingas žmogus būtų likęs gyvas. Amžina tau šlovė, kabaljero! Velnias... vėl
ašara nori prasiveržti... Kur gi ten ta mano taurė?
- Šlovė didžiosios Burgundijos
gvardijos vadui!!! – išrėkė visiškai apsinešęs seras Džonas Midletonas ir
išmaukęs taurę, sudribo kažkur po stalu.
- Šlovė!!! – nuo Burgundijos didikų
balsų gausmo nukrito didžiulis tinko gabalas.
O grafas Pilypas de Krua,
taikydamas į viešnamio šeimininkės batelio aukštą kulną, dar iššovė ir iš
pistoleto.
De Romono grafas, tai yra Žakas
Savojietis ir de la Roš-en-Ardeno grafas, tai yra didysis bastardas Antuanas –
sumąstė ant stalų sutrypti kažką panašaus į džigą.
- Broliai!!! – ryžtingai
pastuksenau durklo rankena per bokalą. – Aš laikysiu garbe po savo vėliava
priglaudęs pačius veržliausius šio pasaulio karius. Hip-Hip!!!
Taip, štai tokie reikalai. Olivje
de la Maršas, būdamas nemalonėje, liko tik didžiuoju dvaro prievaizdu, de
Roziumbo – danguje šoka su angelais, o aš, šiandieną, iš pačio valdovo rankų,
perrištą lazūrinės spalvos atlasine juosta, gavau kapitono buožę ir tapau visos
Burgundijos gvardijos dalinio vadu. Tuo pačiu tapau ir pagrindiniu didžiuoju
vyriausiuoju kamerheriu (v.p.: vok.: Kammerherr – pažodžiui – kambarių ponu. Tačiau tai
ne prievaizdas. Iš esmės visai kita pareigybė, kuri priklauso nuo atitinkamo
valdovo dvaro statuto ar papročių, tačiau bet kokiu atveju, tai valdovui
artimiausias žmogus, patikėtinis, patarėjas ir t.t.., ir pan.) – sau ant sprando pasikabinau
valdovo apsaugą. Tik savo darbą sau sėkmingai permečiau Loganui. Užsitarnavo
kipšas. Štai taip. Okupavę geriausią viešnamį visame Nansyje, švenčiame.
Nusikratome stresu, o tai iki žagsulio prisikentėjome kovos lauke. Minime
žuvusiuosius, o kartu ir pilamės į gerkles. Velnias... kad kaip nors ir šio
viešnamio nesudeginus...
Nesudeginom, bet atsipalaidavom neblogai.
Taip gerai, kad net neprisimenu, kaip atsidūriau savo viloje, o apie
vakarykščius įvykius teko sužinoti iš tetulės Lilitos. Senoji čigonė iš pačio
ryto, rūpestingai, kaip kokia motina, atitempė puodą ugninio buljono ir ėmėsi
maitinti iš šaukštelio.
- Na ir kam tu taip padarei, Žanai?
– čigonė priekaištingai palingavo galvą.
- Ką?.. – palaikęs burnoje karšto
buljono atgavau kalbos dovaną.
-Ką?! – Lilita net mostelėjo
rankomis ir vėl ėmėsi šaukšto. – Štai ką! Savęs nemyli, savo smegenų nemyli,
pilvo savo nemyli. Kodėl?
- Žinai, dAi (v.p.: kirtis ant „a“ – pagarbus kreipinys pas
čigonus)... –
pabandžiau pasikelti ir savo nuostabai supratau, kad skausmo kūne nėra ir
ypatingų pastangų nereikia. – Žinai, kai kada norisi paprasčiausiai užsimiršti
ir pasislėpti. Aplinkui būna taip baisu...
Čigonė supratlingai linktelėjo ,
įdėmiai dėbtelėjo į mano akis ir staiga pasidomėjo:
- Sūneli, o aš tau niekada
nebūriau?
- Ne. O tu gali?
- Žinoma. – Lilita linktelėjo. Jos
veidas buvo visiškai rimtas. - Aš juk kažkiek esu „čuvichani“.
- Ragana?.. Niekam apie tai
nesakyk.
- Aš ir nesakau... – šyptelėjo
Lilita ir iš kažkur išžvejojo tuščią
sidabrinį dubenėlį ir kamuoliuką vilnos su prismaigstytomis į jį adatomis. –
Dabar užmerk akis ir ramiai gulėk. Aš kalbėsiu, o tu jei norėsi, galėsi
klausinėti
Pasigirdo vandens teliuskavimas ir
po akimirkos čigonė ėmė kalbėti:
- Vai-bai, berniuk mano. Tu
neseniai pasiėmei daug gyvybių, bet reikiamų taip ir negavai...
- Kas su jomis?
- Vienam visai blogai, bet
išgyvens. O kitas sveikas, nors tu jį pirmą turėjai...
Smegenys suprato čigonės žodžius.
Tas, kuriam blogai, bet kuris gyvens – Rene, o antrasis, kuris sveikas
–prakeiktasis Kampobasas. Gudročius lombardas mūšio metu, metęs savo žmones,
kažkur dingo, bet pabaigoje apsireiškė ir net įsigudrino patekti Karoliui į
akis surengęs bereikšmę, parodomąją ataką su savo palydovais. Ot gi, kalės
vaikas...
- Yra dar vienas... – man pasirodė
kad čigonės balsas sunerimo. – Tačiau jis... jis ir miręs, ir gyvas. Tuo pačiu
metu. Kaip tai gali būti? Papasakok man.
- Kažkada, labai seniai, užmušiau
labai blogą žmogų. Ir štai, neseniai sužinojau, kad jis gyvas. Arba jį išspjovė
net pats pragaras...
- Mielasis, ką jis padarė?
- Jis užmušė mano tėvą, o po to ir
mano pamotę, kartu su dar negimusiu kūdikiu... – nevalingai suspaudžiau
kumščius.
- Tu jį sutiksi dar ne greitai... –
čigonė ramindama padėjo savo ranką ant mano peties. – Bet užteks kalbėti apie
liūdnus dalykus. Nieko ypatingo nematau, o tai ką matau, tau nebūtina žinoti.
- Kuo daugiau žinių, tuo daugiau
vargų?
- Tu labai protingas, mielasis.
Nors bendrai paėmus, geriausiai, kad visų pirma susitvarkytum su savo meilės
reikalais.
- Nepradėk, dAi... – nuleidau kojas
iš lovos, pasiraukiau pagalvojęs, kad reikės užsiimti reikalais, ir paprašiau:
- Lilita, geriau padėk apsirengti...
Iš kovos grįžau visiškai sveikas,
tačiau vis tiek jaučiausi kaip sukultas obuolys, tarsi visas kūnas būtų viena
skausminga mėlynė, tad dabar, paryčiais, kol neprasivaikščiosiu, kai kurie
judesiai ganėtinai skausmingi.
- Dar ko... – prunkštelėjo čigonė
ir suplojo delnais du kartus. – Ir be manęs yra kam padėti.
Girgžtelėjo durys, aš pasisukau,
bet vietoje dvynių, lengvai nustebęs pamačiau rytietišką gražuolę. Arba
guriją...
Priešakyje dviejų tarnaičių su
nukrautais padėklais, sustingo neįtikėtinai graži mergina su rytietiškais
apdarais.
Ilga brokato liemenę juosė pynutė,
kuri paryškino neįtikėtinai liauną taliją, ilgas kojas puošė šarovarai ir
šlepetės su užriestais galais. Juodus plaukus prilaikė plonytė diadema, o
apatinę veido dalį slėpė lengvas, tarsi besvoris vualis...
- Sveikinu tave, mano pone... –
Zemfiros balsu ištarė gurija ir skambčiodama nesuskaičiuojamomis apyrankėmis
ant rankų ir kojų, nusilenkė.
- Na jūs čia aiškinkitės, o aš ir
taip turiu kuo užsiimti, - Lilita iš kambario tarsi išgaravo.
Štai tau kad nori... Dar tada, kai
išvykau iš Nensio, Zemfira atrodė kaip visiškai išsekusi suglebėlė. Aišku, kad
buvo kažkokios užuominos, kad tai simpatiška mergina, bet štai ši mergina...
Net ir nežinau ką pasakyti... Pala! O ką Lilita turėjo galvoje sakydama:
„...geriausiai, kad visų pirma susitvarkytum su savo meilės reikalais“? O,
blyn... ir vėl moteriški suokalbiai...
Tarnaitės, gavusios merginos
įsakymą, pasišalino iš miegamojo, o sirė vikriai prisiartino ir suklupusi
paslėpė savo veidą mano delnuose:
- Aš savo ponui paruošiau pusryčius...
- Chm... – kažkodėl jaučiausi
sutrikęs. – Na... tada valgydink, ar ką...
Akimirksniu ant mažo stalelio,
kuris stovėjo šalia lovos, atsirado padėklas... O Dieve Šventas! – Padėklas
buvo nukrautas pačiais tikriausiais čeburėkais (v.p.:
iš esmės „burėkų“ yra labai daug rūšių ir jie žinomi nuo pačių seniausių laikų.
Pas mus labiausiai paplitęs „skanus burėkas“ – krym.: „çiberek“ arba turkiškai: Çiğ börek ar çibörek „žalias burėkas“ – žaliasis, kadangi į
tešlą dedama termiškai neapdorotas faršas ir kepamas/verdamas kartu), gausybe pijalų (v.p.: persų k.; sk. pijala) - kūgio pavidalo puodukas be
ąselės, į viršų platėjantis) su
padažais, pachlava (v.p.: arba dar
bachlava - tradicinis pyragaitis/saldumynas su riešutais), kažkas nepažįstamo ir kavos
servizas.
- Labai skanu... – su didžiausiu
pasimėgavimu atsikandau sultingo čeburėko.
- Jūsų neverta vergė ilgai ieškojo
tinkamo avinėlio, o po to tris mėnesius stebėjo, kad jį teisingai šertų... –
patenkinta ištarė mergina ir nuščiuvusi delnu burną.
- Paduok man štai tą skrynelę, -
kavos puodeliu parodžiau į dėžutę ant stalo. – Ir jei dar kartą save pavadinsi
verge, aš tave... aš tave...
Ką gi aš su ja padarysiu, taip ir
nepasakiau. Kaip nepagarsinau ir keletą vaizdinių iškilusių mano galvoje. Vardan
moralės. Ir šiaip...
- Viską ką pageidausite, mano
pone... – mergina akimirksniu įvykdė prašymą ir vėl klūpodama sustingo su
dėžute ant ištiestų rankų.
- Čia tau. Ir tavo ponas pageidauja
pasidalinti su tavimi pusryčius.
- Man?.. – didelėse migdolinės
formos sirės akyse sužibo džiaugsmas, bet iškart jose pasirodė ir ašaros. –
Tačiau aš neverta jūsų malonės, pone...
- Tu verta daugiau, mergaite, -
atsargiai nubraukiau ašaras nuo Zemfiros skruostų. – Įsakau tau daugiau
neverkti.
- Neverksiu, pone... – sirė
akimirksniu atidariusi dėžutę pasipuošė ten gulėjusiais auskarais ir kolje (v.p.: pranc. collier – dažniausiai prabangus moteriškas kaklo papuošimas – puošnus
vėrinys),
pakštelėjo man į ranką ir įsitaisė prie stalelio.
- Va štai taip, jau gerokai
geriau... – aš atvirai gėrėdamasis mergina, karštligiškai ieškojau išeities iš
susidariusios situacijos.
Kokios situacijos? O štai tokios...
Velniai rautų! Aš matau akis, kurios pripildytos meilės ir pagarbos. Na ir
pats, kad mane kur... velnias... O gal viską paleisti ir tegul būna kas bus?
Tikrai, tegu būna taip, kaip bus.
- Pone, aš turiu jums papasakoti
savo istoriją...
- Aš viską žinau... – perbraukiau
pirštais per merginos delną. – Ir aš tavęs visiškai nesmerkiu.
Aš iš ties viską žinau – Chotabyčius
pasialino keliomis smulkmenomis. Ir ką čia pasakysi? Gal tik tiek, kad dėl
meilės daromoms kvailystėms ir niekšybėms nėra jokių ribų. Bet tai jau visai
kita istorija ir aš ją papasakosiu kitą kartą. Mano, žmogaus, kuriame dar liko
šiek tiek anos gyvenimo suvokimo, tai iš vis nieko baisaus nenutiko. Visi gali
klysti – ypač jaunystėje. Na, o portugalų ruterį, kuris apgavo merginą ir įkišo
ją į vienuolyną, po to kai ji jį atstūmė, nubaus pats gyvenimas. Arba aš – jei
sutiksiu jį savo kelyje.
- Aš savo tikėjimo neišdaviau... –
matomai Zemfira nusprendė paaiškinti jai pačiai gana svarbią aplinkybę. – Mano
šeima ir aš pati, krikščionys. Mus dar vadina maronitais (v.p.: Maronitai - krikščionių etnoreliginė grupė Levante. Jų
pavadinimas kilęs nuo sirų šventojo Marono, kurio pasekėjai persikėlė iš
Šiaurės Sirijos į Libano kalnus ir ten įkūrė Maronitų bažnyčią. Šiuo metu maronitų
daugiausia yra Libane, kur rezidentas privalo būti maronitas, ministras
pirmininkas – sunitas, parlamento pirmininkas – šiitas, viceministras
pirmininkas ir parlamento vicepirmininkas – stačiatikis). Taip, kad...
Maronitai (senovinė graviūra) |
- Man tai neturi jokios reikšmės,
mergaite, - atidžiai tyrinėjau sirę ir niekaip negalėjau suprasti, kaip
galėjau nepastebėti tokio grožio. – Geriau tu man pasakyk štai ką: tu nori
namo?
- Namo? – sirės akutės
išgąstingai blykstelėjo. – Ponas mane išveja?
- Ne, mergaite mano, aš turiu
galimybę tave išgabenti į tėvynę pas tėvus.
- Ne!.. – Zemfira krito ant grindų
ir apkabino mano kojas. – Aš nenoriu!..
- Kodėl? Tu bijai tėvo? Neverta –
kiek man žinoma, tavo tėvas sugniuždytas skausmo ir su džiaugsmu tave priims
atgal.
- Mano vieta šalia jūsų kojų, pone!
– sirė dar stipriau įsikabino į kojas. – Nevykite!!! Meldžiu!!!
Še tau, kad nori. Kažkokios tai
melodramiškos aistros...
Pasistengiau kuo greičiau ją
pakelti nuo kilimo, priglaudžiau prie savęs ir sušnabždėjau į ausį:
- Na ką tu... Na iš tikro... Niekas
tavęs be tavo sutikimo neišsiųs. Nusiramink...
- Tiesa? – šniurkštelėjo mergina.
- Tikrų tikriausia. Neverk...
Na ir nebežinau ką su ja daryti.
Panašu, kad mergina įsimylėjusi iki ausų. O aš? O aš – ne. Graži, patraukli, ne
juokais jaudina... bet ne daugiau. Nors... niekas gi neverčia jos man mylėti.
Meilė - labai kaistas dalykėlis. Būna,
kad užgriūna ant galvos kaip sniego lavina, o būna, kad ateina su laiku. Ir
visai nebūtinai ji pirmuoju atveju bus stipresnė ir ilgaamžiškesnė, nei
antruoju. Tiek to, vis tiek anksčiau kaip po metų nepavyks merginos
išsiųsti namus... O per metus dar daug
kas gali nutikti.
Zemfira po mano pažadų taip
nušvito, lyg aš ją būčiau pavadinęs mylimiausiąją žmona ir iš miegamojo išbėgo
vos ne pasišokčiodama. Na-a taip... mergaičiukė.
Apsirengti padėjo pačiu laiku
pasirodę dvyniai ir aš nužingsniavau aplankyti sužeistųjų bendražygių. Ne vila,
o karo lauko ligoninė – lazaretas kažkoks (v.p.: lazaretas kilęs iš pranc. Lazaret ar it. Lazzaretto - stacionari gydymo
įstaiga prie kariuomenės dalies, skirta ligoniams, kuriems nereikia ilgo ir
specializuoto gydymo). Su Loganu, tai viskas
aišku. Beje jo čia ir nėra – dar negrįžo iš po išgertuvių. Apie Klausą jau
pasakojau – šiek tiek vargšelis apdegė ir dabar nuo kojų iki galvos aptepliotas
siaubingai smirdančiu tepalu, kurį pagamino Samuelis. Beje, Samuelis taipogi tarp
nukentėjusiųjų – žydų daktariūkštis gavo strėlę klubus. Ir tai dar ne viskas.
Chorstas neteko gabalioko ausies, o Fenui su alebarda trinktelėjo per pakaušį
ir dabar vaikšto susisukęs kaip šimtametis senis. Van Risas pavyzdingai
sveikas, nors neteko mažojo pirštelio, o Askensui sulaužytas raktikaulis.
Žodžiu, kaip sakoma – iki vestuvių išgis. Pyktis tik ir ima.
Na taip ir reikia. Reikalas tame,
kad ši pašlemėkų komanda nepaklausė mano įsakymo ir vietoje to, kad
išsinešdintų į saugią vietą, pasislėpė netoli visų įvykių sūkurio. Na ir aišku,
kad gavo per kaulus, kai ant jų, persigrupuodamas netyčia užvirto Elzaso
riteris Osvaldas fon Tierstenas su visa savo palyda. Maniškiai išliko tik
todėl, kad paskutinę akimirką su jais išsiunčiau dešimt arbaletininkų, o
riterio palyda nebuvo gausi. Žodžiu, per susidūrimą krito šeši manieji šauliai,
o anie gavę geros pylos , pabėgo. Knechtus – ietininkus sukapojo ir papjovė, o
patį Osvaldą fon Tiersteną bendromis pastangomis paėmė į nelaisvę. Be viso to,
paaiškėjo, kad Osvaldas fon Tierstenas buvo ne šiaip eilinis riteris driskius,
o tikras aukštutinio Elzaso balji – administratorius. Jis buvo vos ne antrasis
asmuo tarp Elzaso riterių vadovybės. Prieš pat kovą, būtent jis, įšventino Rene
į riterius. Štai taip. Sėdi dabar požemyje ir liūdi dėl tokios beviltiškos
padėties ir gėdingos nesėkmės. Žodžiu, laukia išpirkos. Na bet nieko, panašu,
kad jo pasiimti jau išvyko, tad greitai su ramia sąžine galės keliauti laisvėn.
- Na ką, maestro Fenai, nugarėlę
skauda? – įėjęs į kambarį, kur jis buvo įkurdintas kartu su Chorstu,
plekštelėjau per nugarą.
- Ouuu-u-u!.. – užkaukė inžinierius
ir braukdamas iš skausmo nuriedėjusias ašaras chalato rankove, pabandė
nusilenkti. Tačiau nesugebėjo, nes ir taip jau buvo susisukęs.
- Ir ne stūgauk. Ačiū sakyk, kad iš
vis galvos nenurideno. Kur gi aš dar naują kokį kiną surasiu? Štai taip... –
pagrasinau kumščiu architektui ir
pasisukau į Chorstą, kuris buvo sustingęs nusilenkime. – Kur ausis, aš
tavęs klausiu? Pasivaikščioti išėjo? Gal ir antrą išleisti? Aš galiu.
- Pone!..
- Šeimininke!..
-Tylėt! Visus nubausiu! – ypatingai
tai nepykau, bet šaukiau dėl profilaktikos. – Va, štai, ką dabar veikiat?
Tinginiaujat?
- Konkubinatą studijuojam (v.p.: lot.
concubinatus concubina – sugulovė. Terminas kilęs iš Romos teisės. Tai yra teisiškai sureguliuotas nesantuokinis
gyvenimas tarp laisvo vyro ir laisvos moters. Viduramžiais dažnai buvo taikomas
sprendžiant ginčus tarp skirtingų luomų sugyventinių, kaip pavyzdžiui tarp
kokio didiko ir kurtizanės. Dar pavyzdžiui, atskirais atvejais, tai net vedybos
pagal susitarimą ar sutartį (nepainioti su šiuolaikine santuokos sutartimi) –
galėjo būti laikoma konkubinatu, o ne tikrąja santuoka)...
–
išrėžė Chorstas. – Gal būt jums greit prireiks.
- O aš iš
atminties į frankų kalbą verčiu karvedžio Sun-Tzu traktatą (v.p.: Sun Tzu, Sun Zi arba Sun Wu buvo šešto amžiaus
pr.Kr. Kinijos generolas ir karo strategas. Jis yra plačiai žinomas dėl jo
veikalo "Karo menas", kuris darė įtaką viso pasaulio karybos
istorijai)... – skausmingai
raukydamasis pralemeno Fenas.
- Išgamos, aš jums ne tik užvošiu bet ir pakarsiu!.. – pagrasinau ir likau patenkintas jų išgąstinga reakcija. – Žiūrėkit, jūs man!
Sun Tzu |
Po to atėjo eilė van Risui ir
Askensui, tačiau paskutinę akimirką persigalvojau ir su šiais veteranais tik
maloniai paplepėjau. Tuo pačiu išsiklausinėjau apie susidūrimo smulkmenas ir
iki ašarų prisijuokiau iš Feno, kuris pasišokėdamas pabandė išmušti fon
Tiersteną iš balno.
- Na tai reiškiasi, siauraakis
sukaukė kaip skerdžiamas, ir kaip pašoks!.. – Askensas nuoširdžiai nusijuokė ir
čia pat susigriebė už peties.
- Ir kaaaaaip tvojosi!.. –
purtydamas sutvarstytą ranką užkaukė Piteris. – Idiotas!
- Baik jau... – stumtelėjo
atsigavęs Askensas. – Palašu tai jis puikiai mojavo. Tik šokinėjo kaip ožys ir
kriokė, kaip nebaigtas pjauti paršelis...
Garbieji veteranai vėl ėmė
kvatotis.
- Gerai jau, brolužiai, su jumis
gerai, bet reikalai patys nesusitvarkys... – paplekšnojau per pečius seniesiems
draugams ir susiruošiau išeiti.
- Kapitone... – Askensas pagarbiai
mane sulaikė. – Jūs savo mažuosius kaip nors apdovanokit. Tai jie įsigudrino
riterio žirgo kojas perpjaut. Be jų - net ir nežinau kuo viskas būtų baigęsi...
- Būtinai. Na, laikykitės ir labai
jau ne girtuokliaukit... – nuėjau aplankyti Klauso.
Atidarau jo kambario duris ir
sutrikęs sustingstu...
Man vaidenasi?..
Aš gi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą