2017 m. rugsėjo 22 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXXV skyrius. 2017-09-22




XXXV skyrius
 
Mestelėjau akį į ąžuolo šakelių viršūnėles, kurias nuspalvino aušra, ir spirtelėjau Tukui, kuris išsitiesęs ant gūnios sau saldžiai šnorpavo.
- Kelkis, prakeiktas škote, o tai visą karą pramiegosi.
- Ką? – Loganas pašoko kaip paleistas iš laidynės. – Jau?
- Dar ne. Bet užteks miegoti.
- A-a-a... – Škotas nusižiovavo, pasikasė susivėlusią barzdelę. – Taigi, ir nemiegojau visai.
- Savo uošvei papasakok.
Škotas krūptelėjo nuo netikėtai šaižiai surikusio kažkokio paukščio ir nuoširdžiai persižegnojo:
- Tfu, nelabasis... Paminėsi ją nelaiku...
- Tai jau taip. Na, prabusk ir žmones kelk....
Pats nubridau link upelio, kuris čiurleno tarp samanomis apaugusių riedulių. Apsitaškiau kažkiek veidą ir pajutau, kaip snaudulys ištirpsta.  Na, ką gi: ar pasiruošęs... visada pasiruošęs... Taip sakant, plėšikauti pasiruošęs. Taip-taip, nepasigirdo: baronas van Gutenas, kavalierius, baneretas ir taip toliau, ir panašiai, nusirito iki visiško plėšiko. O bendrai sakant – šiek tiek juokauju, nes būsimas mano ir mano žmonių užsiėmimas, išties bus panašus į patį banaliausią plėšikavimą...
Pastebėjęs tarp šakų sušmėžavusį žalią gobtuvą, pamojau, kad barzdotas stipruolis, neįtikėtinai panašus į brolužį iš Robino Lokslio kompanijos, prieitų arčiau.
- Nesidrovėk, o raportuok.
- Jūsų mylista... – plėšikas nusiplėšė gobtuvą ir nusiėmęs nuo peties arbaletą, žemai nusilenkė. – Reiškiasi taip. Reikalas pajudėjo. Išjudėjo.
- Kiek?
- Dvi dešimtis raitų šaulių, apie dešimtį žandarų ir sunkiai šarvuotų pėstininkų - apie porą dešimčių. Na ir dar du dengtus furgonus ir dar du vežimus su atsargomis.
- Kada bus čia?
- Aš juos lenkiu per gerą valandą.
- Supratau tave, Micheli. Dirbam.

Mums reikės perimti vilkstinę, kuri veža pinigus Rene Lotaringiečio kariaunai. Netgi labai garbingas užsiėmimas, ar ne? Mane taip pat vemt verčia, bet niekur nesidėsi. Juolabiau, kad ši operacija, tai mano iniciatyva. Beveik mana.
Nuo to momento, kai pralaimėjome prie Murteno, prabėgo apie trys mėnesiai. Karolis atsitraukė į Flandriją ir bando suformuoti naują kariuomenę. Rene tupi Elzase ir užsiima tuo pačiu. Formaliai Lotaringija dar burgundų valdžioje, o realiai tai niekeno. Kai kad būna šiokie tokie susidūrimai, na dar gyventojai šiek tiek maištauja. Bet įgulos dar susitvarko. Beveik visada.
O aš... o aš neišlipu iš balno. Maniau, kad teks savo nemenkus talentus panaudoti gvardijos atkūrimui – turiu galvoje kovai pasiruošusios gvardijos – ir vardan Burgundijos, truputį apšokant laikmetį, net norėjau ją šiek tiek modernizuoti. A nė velnio. Beveik niekas neišdegė, nes pastoviai žygiuose. Netgi Frydricho Habsburgo dvare suspėjau pabuvoti: teko sudalyvauti vienoje tokioje delikačioje misijoje.


Ši koalizija turi šiokias tokias priežastis. Nuėjo gandelis, kad burgundus prie Murteno nuo visiško sutriuškinimo išgelbėjo vienas toks baronas van Gutenas. Be visa ko, tai jis ir vadovavo mūšiui su savo karvedžio talentu užgožęs jo šviesybę Karolį Drąsųjį . Linksma, ar ne? Ne, aš visiškai ne nemalonėje ir esu gvardijos vadas, o valdovas malonus, maloningas ir dosnus, bet faktas lieka faktu – surado gausybę pretekstų, kurie leido didvyrį atitolinti nuo kariuomenės ir rūmų.
Le Granje skėsčiojo rankomis ir patarinėjo išlaukti momento per daug nešmėžuojant prieš valdovo akis. Ir primygtinai mėto užuominas, kad tuos niekingus gandelius paleido išgama Kampobasas, kurie niekaip ir nenudaigosi, nes reikiama proga jau praleista ir reikia laukti naujos. Knygose tai viskas labai paprasta: pone, jūs niekšas, toliau trenki pirštine per snukį ir griebiesi rapyros. Realiai viskas daug kebliau. Mano ir taip abejotina padėtis gali tapti ir visai niekinga, jei nudurčiau vieną iš artimesniųjų valdovo bendražygių. Na ir aišku, kad lombardas supranta, jog baronas van Gutenas trokšta jo kraujo, tad ir vengia įvairių susitikimų – net iš Gento išvažiuoja, kai aš atsibeldžiu į miestą. Štai tokie reikalai.
Mano naujieji globėjai – aš apie bažnytinį ordiną – iki pastarojo laiko niekaip neapsireiškė. Tačiau prieš dvi savaites klajojantis vienuolis parodė man rožančių su jau pažįstamais simboliais ir perdavė laišką apie šį Rene konvojų. Iki šiol nesuprantu, kam to reikia  bažnytininkams, bet tokios progos praleisti neketinu dėl labai paprasto dalyko: kuo silpnesnis Rene, tuo stipresnis Karolis. Na ir šiaip, pinigai ant kelio nesivolioja. Žodžiu, vadavietėje įgarsinau reido planą nenurodydamas priežasties, gavau leidimą ir kondjukto Viljamo van Breskenso leibgvardijos kuopos pajėgomis su šiokiu tokiu pastiprinimu iškeliavau į Lotaringijos ir Elzaso pasienį. Tiesa, kuopa – tai skamba iškiliai, bet iš ties, be trijų dešimčių mosarabų atrinkau tik šešias dešimtis medžiotojų. Tačiau beveik visi  - veteranai. Na ir nereikia man daugiau, nes operacija ganėtinai delikati.
Iki reikiamos vietos, užuolankomis, vengdami pagrindinių kelių,  nusigavome beveik be nuotykių...
- Jūsų mylista, laikas. Jie jau arti, - mano antpetį prilietė vienas iš šaulių.
- Einu...
Kelias, kuriuo turėjo praeiti konvojus, lengvai vingiavo ir tiesėsi iki pat seno miško pamiškės. Kitoje kelio pusėje buvo gili dauba, kurios dugne sruveno nuo lietaus gerokai išaugęs upeliūkštis. Teisingai pasalai – labai vykusi vieta. Ir patikėkit – aš tai jau sugebu gerai spąstus spęsti.
Buvau užsidėjęs jušmaną, tad užsiropšti ant gyvenimo mačiusio ąžuolo nereikėjo ypatingų pastangų. Nulipti bus kebloka, bet manau, kad susidorosiu. Po velnių, užkniso tos šakutės...
Pirmieji judėjo raitieji arbaletininkai. Geri raunsiai, raudonai pilkai balti apsiaustai su baltu „lotaringijos: dvigubu kryžiumi, barbutai (v.p.: barbutas — vientisas aptakus šalmas dažnai be antveidžio su uždara veido dalimi, turinčia aiškų T ar Y pavidalo plyšį akims ir burnai) ir budrūs ūsuoti snukiai – ko gero asmeninė kunigaikščio gvardija.
Itališki barbutai
 

Paskui pėdino pėstininkai – samdiniai iš Šveicarijos. Taip pat puikiai pasiruošę: ant pečių ietys ir alebardos. Furgonus, kuriuos vilko po šešetą arklių, apsupę ir raiti ant galingų destrierių lydėjo Elzaso riteriai. Šarvai, kaip ir ginklai - įvairūs. Tikras margumynas. Aiškiai galima matyti, jog tai šauktiniai iš didikų tarpo. Bet vis tiek tai ganėtinai rimtas priešininkas. Pala... o štai kaip tik ir pats Žanas de Bido, de Pon-Sen-Vinsento senjoras (v.p.: Žanas de Bido buvo lotaringijos kunigaikščio Rene vėliavnešys ir asmens sargybinis) Taip, tai jis: gerai matomas jo herbas su vienaragiu žaliame fone. Mūsų motinos bažnyčios informacija pasitvirtino visu šimtu procentų. Kad taip sužinojus, kam jiems viso to reikia... Variantų tai iš tikro labai daug. Pavyzdžiui, žinant lotaringiečio poreikius, šventoji motušė jam kukliai pasiūlė paskolą su teisingomis palūkanomis ir, aišku, šiokiomis tokiomis sąlygomis, bet kunigaikštis užsispyrė ir paėmė pinigus iš kitų.  Bažnytininkai užsigavo ir vardan nedorėlio atvedimo į teisingą kelią, nusprendė užsispyrusį berniūkštį šiek tiek pamokyti. O kuo ne versija? Nors tiesą pasakius, nenoriu net galvos laužyti. Mane, kol kas, viskas tenkina. Na, kas ten toliau?

Paskui riterius sekė pėstininkai ir ariergardą uždarė vėl raitieji arbaletininkai. Daro įspūdį, bet... kaip ir laikas...
- Pirmyn, vaikinai.
Luidži ir Pjetro sudėjo delnus, priglaudė juos prie burnos ir rytinę tylą perdrėskė aštrus varnų kranksėjimas.
Priešais kavalkadą treškėdamas virto šakotas ąžuolas, iš už jo išbėgo arbaletininkai ir pirmąjį lotaringų dešimtį tarsi mostelėjus burtų lazdele išvertė iš balnų. Kartu iš miško darniai nugriaudėjo arkebūzų salvė ir sutarškėjo arbeletai. Šveicarų samdiniai pabandė persirikiuoti, bet kulkų ir strėlių kruša juos gerokai sutrikdė.
- Pirmyn, barone, - įsakiau pats sau ir nučiuožiau nuo medžio.
Įšokau į balną ir stengdamasis nepapulti ant šakų, lauždamasis per jauną riešutyną, per daubą išlėkiau į kelią. Greit įvertinau padėtį ir kartu su Loganu ir dar penkiais žandarais, taškydami šveicarus į šalis, įsirėžėme į mėginusius gintis Lotaringijos didikus.

Šaižiai švilptelėjęs sunkusis dvirankis kalavijas trenkė riteriui, kuris bandė sutramdyti sužeistą žirgą. Atidengdamas nuo prakaito sulipusius tiesius plaukus, skambiai nulėkė saladas. Ot, koks tvirtuolis, šiknius! Kirtau dar kartą ir pagaliau išmušęs iš balno, čiuptelėjau Kaprizo vadeles. Apsukau žirgą ir jau ruošiausi užlėkti ant vado, bet šis šuoliu išsinešė iš kirstynių ir nulėkė atgal keliu su savo destrieriu vartydamas ir savus ir svetimus. Paskui jį pabandė nulėkti ir jo ginklanešys, bet kartu sus savo arkliu, greit nusivertė ant žemės.
- Baugartneri, kad jus kur, ko žiopsot?! Greit jį verskit žemėn!!! – užrėkiau akimis ieškodamas savo arbaletininkų vado.
Neradau bet supratau, kad komanda suveikė  - Žano de Bido destrieris, apsmaigstytas strėlėmis, prispausdamas savo raitelį, žvengdamas griuvo ant kelio. Labai gerai...
Apsidairiau ir su giliu pasitenkinimu pastebėjau, kad viskas beveik baigta. Keletas riterių visai vykusiai mojuodami kalavijais ir valdydami žirgus bandė atsiginti, bet juos vis labiau spaudė link daubos. Kuo baigsis ši kova – nebeliko jokių abejonių. Juolab, kad tenlink nuskuodė Loganas su žandarais.
- Dirbam, dirbam! Gyvi mums nereikalingi! – paraginau savuosius ir nušokau nuo kaprizo prie dengto furgono.
- Imam. Imam... varom... dirbam...– pasičiupo komandą seržantai ir dešimtininkai.
Gražuoliukai! Pasidžiaugiau savo galvažudžių darniais veiksmais ir nuplėšiau užuolaidėlę nuo durelių. Su didžia nuostaba viduje pamačiau jauną moterį apsisiautusią visiškai juodu apsiaustu su gobtuvu ir lygiai taip pat apsirengusią sauso asketiško veido vyresnę moteriškę. Ot tai kas per...

Daugiau nespėjau nieko pagalvoti, nes jaunoji moteris ištiesė ranką, žybtelėjo kibirkštys...
- Kad tave kur... – net nežinau kaip spėjau truktelti galvą į šalį ir išvengti kulkos.
Visai šalia žando tvykstelėjo ugnis, galvoje suskambėjo fanfarai, akyse aptemo, o mano vargšas kūnelis, žvangėdamas metalu virto ant žemės.
- Kapitone, kapitone, jūsų mylista... – atrodė, kad balsai girdisi kaip iš už vatinio apkloto ir kaip milžiniški varpai, skamba mano galvoje.
- Tyliau, gi jūs... – bandydamas numalšinti skambesį ausyse, kelis kartus trinktelėjau sau per ausį, grybštelėjau kažkieno ištiestą ranką ir atsistojau ant kojų. – Kas čia, blyn, po velnių buvo?
- Va... – Bumbgartneris už rudaplaukės kasos laikė į mane šovusią merginą.
- Kas tokia? – pagaliau sufokusavęs akis, pamačiau, kad mergina visai daili.
- Būk tu prakeiktas, šlykštus plėšike! – vokiškai išrėkė mergina ir staiga iš už korsažo ištraukusi ilgą ploną stiletą, dūrė sau į krūtinę.
- Op-pa... – pasimetęs aiktelėjo Burbgartneris ir paleido merginą, kuri nevalingai krito ant kelio.
- O ši, kaip ir be sąmonės!!! – kažkodėl linksmai šūktelėjo vienas iš mosarabų ir čiuptelėjęs jai už kojos, timptelėjo lauk iš vežimo. – Ot kvaiša...
- Kokio velnio akis išsproginot? – piktai spyriau į vežimo ratą. – Greit ieškokit pinigų.
- O ko jų ieškoti? – Almeida pridėjęs gerokas pastangas iš vežimo išvertė mažą statinaitę, kuri dusliai stuktelėjo į žemę. – Dar dvi tokios...
- Imam ir dingstam. Mikliai... – pritūpiau ir ramindamas sąžinę, ant laibo merginos kaklo pabandžiau apčiuopti pulsą.
Ne, gaila gi... aišku, kad ji norėjo išvengti gėdos, nes šiais laikais, kitokios baigties mergaičiukės belaisvės ir negalėjo tikėtis. Bet, velniai rautų, aš visiškai jos nesiruošiau atiduoti kareiviams. Ir pats nesiruošiau... Pala... pulsas yra!
Klaikiai daužosi, bet stiprus ir ryžtingas. O-ch tu mano gudruole... o štai ir vokas nervingai truktelėjo. Taigi tavo korsetas iš banginio ūso su plieninėmis plokštelėmis! Štai, žinodamas, kad nepramuš, ir bedė į save. Norėjo mums apsukti galvą. Na-na...
- Ką su juo? – prie manęs pritempė nurengtą, kaip kokį bėdžių, pusnuogį vyruką.
- Žanas de Bido, Pon-Sen-Vincento senjoras?
- Tas pats. Su kuo turiu garbės? – vyrukas išdidžiai sušniurkštė savo sudaužyta nosimi.
- Senjore, kas ji? – parodžiau į gulinčią merginą.
- Madam Felicija Kori, Belbriuko senjora... – vyrukas iš nevilties truktelėjo ir iki kraujo prikando lūpą. – Mano sužadėtinė...
- Na ką aš galiu pasakyti: meilės ir santarvės... – linksmai nusijuokiau ir draugiškai plekštelėjau vyrukui per petį. – Dovanoju gyvenimą. Kai mes išeisim, kaip nors patys atsirišit. Ir šitą... nepamirškit pranešti savo sužadėtinei, kad užtenka apsimetinėti. Ir dar... branginkite ją.
Nežiūrint į skambančia makaulę, tiesiog plyšau iš džiaugsmo. Ir reikalas visai ne gausiame grobyje ir dešimtyje tūkstančių florinų, už kuriuos mano siuzerenas galės paruošti du korpusus ir galų gale apspardyti šveicarus ir visokius ten lotaringus. Na, šitai, žinoma – tiesiog nuostabu, juolab, kad dešimt procentų nukeliaus į mano šikšną. Bet labiausiai tai džiugino, kad šita trapi ir gudri mergaičiukė liko gyva Aš jos nepažystu ir kažin ar kada nors ją dar pamatysiu, bet nuoširdžiai džiaugiuosi tokiu sumanumu. Kodėl? Viskas labai paprasta – aš geras ir teigiamas personažas. Taip-taip, žinau: taip neatrodau. Ir netgi dažnai atvirkščiai, bet gėris – tai vidinė būsena, o visa kita tik skydas, kuriuo mano trapi esybė prisidengia nuo žiauraus išorinio pasaulio.
- O brač, tai bent pasakiau! – balsu nusistebėjau. – Filosofas, tu, brolau. Tiesiog Ciceronas!
- A?.. –perklausė šalia jojantis Tukas.
- Nieko! Žvalgus priekin išsiuntei?.. Visai sukvaišėjai ar ką?! Vykdyt, o tai velniop išmesiu iš kuopos... Mikliai tu man...


P.S. Kai kurie paveikslėliai pasiskolinti iš čia...
 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą