Paveikslėlyje Karolio Drąsiojo palapinės rekonstrukcija
XXXVI skyrius.
Vėl karas... Jau ima atrodyti, kad
man ji niekada nesibaigia. Noriu tikėti, kad kada nors, bet... Pala-pala,
barone... Tokiems kaip tu, karas baigiasi tik žuvus tam niekingam kevalui. Tad
neverta net svajoti.
Šiek tiek pareguliavau šviestuvo
liepsnos liežuvėlį ir pats save pagyriau už tai, kad savo artimuosius
išsiunčiau iš Nensio.. Badautų dabar su visais kitais apgultyje esančiais
gyventojais. O gal net blogiau. Ta-aip... Nesugebėjo Karolis išlaikyti Lotaringijos.
Tiesa, dabar ją bando atsiimti, bet kaip man atrodo... O tiesą pasakius, tai
koks gi skirtumas? Barono van Guteno nuomonės vis tiek niekas neklausia.
Karolio makaulė galutinai nučiuožė ir jis kategoriškai svajones priima už
realybę. Aš jam net pinigų parūpinau, net ėmiausi formuoti du naujus korpusus,
o paraleliai, neįtikėtinų intrigų pagalba, pasirūpinau, kad kunigaikščiui dieną
ir naktį kaltų į galvą apie tai, kad visų pirma reikia maksimaliai sustiprinti
savo karines pajėgas, organizuoti atraminius taškus pasienyje, ir jau tik tada
vėl lysti į Lotaringiją ir Elzasą. Tačiau nieko iš to neišėjo. Karoliukas
sužinojęs apie Nansio žlugimą, užrietė uodegą, kaip koks įnirtingas eržilas, ir
nuskuodė įtvirtinti savo „status quo“ (v.p.:
status quo – pozicija, kuri buvo prieš pat karinius veiksmus,
prieš karą).
Jis visiškai ignoravo tai, kad dar praktiškai neturi jokios kariaunos:
paprasčiausiai dar nespėjo jos surinkti ir sutelkti, o tuo tarpu pas jo
priešininką Rene Lotaringietį – viskas atvirkščiai – karinės pajėgos vietoje.
Ir ganėtinai nemenkos. Niekadėjas spėjo pasamdyti pakankamai. Ir vis per tą niekšą
Pasaulio vorą, kuris nepraleido progos įkišti savo ilgos nosies – parūpino pinigų.
Na ir dar Elzaso miestai susimetė paremti savo valdovui. Štai taip... Eina viskas šiknon!!! Geriau jau
sargybą patikrinsiu...
Pasipurčiau nuo šalto skersvėjo,
kuris košė per palapinę, už diržo užsikišau pistoletus, prie perpetinio diržo
prikabinau espadą ir išėjau į koridorių. Ko gi taip šalta? Kunigaikščio
palapinė kaip tikri maži rūmai, nenusakomai išpuoštas ir net galima pasiklysti,
o štai plyšių – kaip čigonų vežime. Velniai rautų, vis tik labai trūksta
normalaus laikrodžio... Na, va štai: na kiek gi dabar valandų? Keturios? Penkios? Žodžiu – švinta... Pala, o
čia kas per šūdas?
- Ar tu visai apspangai, šunie... –
netikėdamas savomis akimis užkriokiau ant asmens sargybinio – lankininko, kuris
sėdėjo atsirėmęs nugara į pertvarą. – Greitai kelkis...
Ir iš karto išsitraukiau kalaviją,
nes čia pat įžiūrėjau milžinišką dėmę ant aprangos ir krūtinėje stirksinčios
sparnuotos strėlės galą.
- Pavojus!!! – užrėkiau ir vos
spėjau atmušti neaiškios figūros, kuri iššokusio iš koridoriaus, smūgį. –
Pavojus...
O po to jau buvo ne iki riksmų, nes
prie pirmojo prisijungė dar keli ir mane nešte išnešė iš posėdžių salės. Nuo kalavijų
smūgių kirasa ir kiti gelžgaliai žvangėjo, kaip varpai... Blyn! Kalės vaikai...
užknisot... kiek gi čia jūsų?..
Įsigudrinau atšokti ir padidinti
atstumą ir skersiniu smūgiu rėžiau per kovos azarto iškreiptą blankų snukį, o
grįžtamuoju smūgiu nukirtau kažkieno plaštaką ir suvariau durklą į gerklę
trečiajam. Kalė-ės vaikai!!! Kokie
debilai pasirūpino mano negrus palikti rūmuose? Jų taip pigiai nebūtų
užklupę...
Likusių sveikų ketvirtas atšoko ir
ėmė skaidytis į visas puses.
- Na kur jūs, po galais?!
Pavojus!!! – vėl užstaugiau ir prisiminęs pistoletus, vieną ištuštinau į kraštinį
vyrą su kirviu rankose. Antro išsitraukti nespėjau, nes vėl teko atmušinėti
kirčius. Kas per...
– La morte ti!.. Muori bastardo!.. Uccidere!.. (v.p.: it. „Mirtis tau! Mirk, išpera! Užmušti jį!“) – save ragino ir drąsino nepažystamieji.
- Lombardai? - supratus kas jie
tokie, mane apėmė laukinė neapykanta. – Prakeikti džakopai!!!
Espados geležtis metėsi volte (a.p.: fechtavimo terminologijoje – pilnas apsisukimas
išvengiant smūgio ar norint suteikti atakai netikėtum. Kariniame fechtavime -
kartais sustiprinant smūgį),
o po to ilgu smūgiu perrėžė vienam klubą, o kitam perkirto kelią. Atsiplėšimas
– distancijos didinimas ir blokas. Atmušęs dūrį, kontratakavau ir trečiasis gargaliuodamas rankomis užspaudęs gerklę, susmuko
ant grindų. Ketvirtasis spėjo atšokti, bet čia pat nuo įsiveržusio žandaro,
kirviu gavo per galvą. Na pagaliau gi...
- Patrikai, nepribaiginėk.
Patikrinti palapinę!.. – mestelėjau vienam iš pasirodžiusių apsaugos karininkų
ir iššokau į koridorių. – Aš paskui pagrindinį žudiką....
Pasičiupęs apsiaustą ir kepurę,
nulėkiau link pirmojo rato apsaugos postų.
- Kas įleido lombardus? –
sugriebiau už gerklės seržantą ir prisitempiau arčiau savęs. – Kas, kad tave
kur?!
- Taigi, tai... – seržantas niekaip
negalėjo surišti savo žodžių.
- Kalbėk, kalės vaike!
- Taigi ponas Kampobosas pravedė...
Slaptažodį pasakė ir įsakė praleisti. Sakė, kad tai sargybos sustiprinimui. Kad
pats valdovas įsakė...
- Pakarsiu tave, idiote... Kur jis
pats?
- Taigi, na iš kur man žinoti...
Anas ponas iškart nujojo.
- Kad tave kur... – piktai
stumtelėjau seržantą į pusnį.
- Žanai, kas atsitiko? – greta
išdygo Midletonas.
- Kėsinosi į valdovą. Ir
pasikėsinimą organizavo de Monforas.
- Jo žmonės vidurnaktį paliko savo
pozicijas... – niauriai pranešė britas. – Kai tik man pranešė, aš iš karto...
- Po galais!!! – nusikeikiau ir
pasilenkiau prie seržanto. – Kaip seniai visa tai buvo?
- Na tą, porą valandų praėjo.
Paspruko. Nebepavysi....
Kunigaikščio palapinės prieigos
buvo apimtos chaoso. Prasistumdžiau
arčiau įėjimo ir iš kart susidūriau su Olivje de la Maršu.
- Žanai, jūs...
- Nespėjau. Matomai jis jau labai
toli. Ir jo korpusas taipogi...
- Dieve Šventas... – Olivje
persižegnojo. – Grįžo mūsų žvalgai ir pranešė, kad Rene kariuomenė jau už
penkiolikos lygų (v.p.: panašiai už
70 km). Bet užteks...
Jus nori matyti kunigaikštis.
Kunigaikščio kabinete jau buvo
susirinkę visi vadai. Pats Karolis sėdėjo savo krėsle ir su neįtikėtinu pykčiu
rankose vartaliojo savo kelioninę karūną. Pamatęs mane atsistojo, pasitikdamas
žengė kelis žingsnius ir tris kartus
apkabino. Po to atsitraukė ir piktai
užrėkė:
- Ką, nematot, kad baronas
sužeistas?! Gydytoją čionai!
- Sere... – pabandžiau nusilenkti
ir tik dabar pajutau skausmą žaste.
- Patylėkite, Žanai, - Karolis
atsargiai pasodino mane į krėslą kuriame ką tik sėdėjo pats ir asmeniškai ėmė
nuiminėti šarvinę pirštinę nuo mano rankos.
- Sere, prašau išsiųsti eskadrą
palei vakarinį kelią išilgai upės. Nikolajus de Monforas, ko gero, pabėgo tuo
keliu. Ir gali būti...
- Jį Dievas nubaus, -
įsitikinusiojo balsu atsakė kunigaikštis. – O mes užsiimsime Lotaringiečio
kariauna...
Na ir ką čia pasakysi? O-gi
nieko...
Kažkokios ypatingos medicininės
pagalbos nereikėjo: vieni niekai – tik porelė negilių įpjovų. Tad už kelių
minučių jau galėjau dalyvauti kariniame pasitarime, kuriame Karolis pranešė,
kad kausimės. Jam bandė prieštarauti. Tarp prieštaraujančių buvau ir aš, bet
pamatęs piktą valdovo žvilgsnį, greitai užsičiaupiau. Aš gi sakau – Karoliuko
stogas visiškai nučiuožęs. Tačiau jo padėtis buvo tokia, kad tramdomųjų marškinių
na niekaip neužvilgsi. Na kur gi rasti protingą ir adekvatų valdovą? Velniai
žino... ech, likime...
Beje, kunigaikštis pasiūlė visai
neblogą dispoziciją. Net aš neradau prie ko prisiknisti. Jis susiruošė Rene
pasitikti ganėtinai patogioje vietoje. Sėdėti už lauko įtvirtinimų visokeriopai
niokojant priešą, o po to jau kontratakuoti su kavalerija. Na ką – gali ir
pavykti... Kaip visada, turime artilerijos pranašumą. Mes su maestro Peligrinu
iš visų saugyklų ištempėm visas senienas ir pagal esamas galimybes, sustatėme
ant naujų lafetų. Netgi spėjome nulieti dešimtį naujų serpentinų, tik, deja,
jos dar neatgabentos. Kažkur pakeliui juda čionai kartu su mano artilerijos
meistru. Tad pabūklų - palygint - pakankamai. Vietovė organizuoti gynybai - visai
patogi. Net kavalerijos kontratakai vietos užteks.
Žodžiu, kaip ir nėra kuo skųstis.
Bet... Mano supratimu po to, kai mus paliko lombardai, mūsų kariuomenė tapo vos
ne keturis kartus mažesnė, nei Rene...
- Barone van Gutenai...
- Sere... – išnėriau iš apmąstymų ir
ištikimai sužiurau į kunigaikštį.
- Mes jums patikime apgulties
korpusą prie miesto tam, kad užkirstumėte miestiečių išpuolį. Į jos sudėtį bus
įtraukta van Breskenso kuopa, dvidešimt penktoji ir dvidešimt šeštoji kuopos.
Išklausiau Karolį ir nulenkiau galvą:
- Sere, mes pasistengsime
pateisinti jūsų pasitikėjimą, bet...
Tačiau manęs jau niekas
nebesiklausė. Pasitarimas pasibaigė ir didikai iškeliavo į savus dalinius.
Kokio velnio? Kodėl jis mane
pasiliko? Bijo, kad vėl kas jo pergalinguosius laurus nepasisavintų? Tik šiuo
atveju gali būti viskas kaip tik atvirkščiai. Kokia, po galais, pergalė? Kodėl?
- Ačiū, Žanai, - prie manęs priėjo
Le Granje. – Aš jums dėkoju už valdovo išgelbėjimą.
- Tai mano pareiga, bet jūs kur
susiruošėt? – nustebęs pamačiau, kad juokdarys užsidėjęs paradinius gotikinius
šarvus iš Karolio arsenalo. Be to, Le Granje
buvo neįprastai rimtas. Netgi
galima sakyti, kad niūrus. Tokio jo dar
neteko matyti...
- Kur? – perklausė juokdarys ir
sukreivinęs veidą šyptelėjo: - suprantate, Žanai, juokdarys tai valdovo dvynys.
Jo, taip sakant, atvirkštinis atvaizdas. Valdovas be juokdario, tai tas pats
kaip juokdarys be valdovo. Tai yra visiškai tuščia vieta. Taip, kad man pats
likimas lėmė...
Le Granje nebaigė minties , o tik
apkabino ir nuėjo link išėjimo.
Viskas aišku.
Stengdamasis vyti iš galvos
niekingas mintis, taip pat išėjau iš palapinės, sėdau ant Kaprizo ir nudundėjau
link Logano stovyklos.
Stovykloje surengiau man pavaldžių
kuopų vadų pasitarimą, o po to juos aplankiau jų dislokacijos vietose ir daviau
atitinkamus nurodymus. Veikiau kažkaip keistokai, tarsi būčiau atsiribojęs nuo
realybės. Kažkaip automatiškai. Bandžiau galvoti tik apie būsimą užduotį.
Galų gale visus išvariau iš
palapinės, susiradau įrankius ir ėmiausi tvarkyti savo flambergą.
Galąstuvas maloniai džergždamas
nubėgo per kalavijo ašmenų bangeles....
Staiga mano galvoje suskambo
klausimas ir aš jį įgarsinau:
- O tu pats, ko nori iš gyvenimo?
A?
Ašuto šepečiu (v.p.: ašutas – arklio uodegos ir karčių plaukas) nubraukiau nuo kalavijo menamas
dulkes ir tvirtai atsakiau:
- Kaip tai ko? Pragyventi gyvenimą
taip, kad jo pabaigoje nebūtų gėda dėl veltui praleisto laiko.
Kalavijo geležtimi pagavau saulės
spindulėlį, susiradau smulkesnį akmenį ir toliau ėjau iš proto:
- O tai kaip? Atseit suręsti namą,
pagimdyti kūdikį ir pasodinti medį?
Čirkšti-čirkšt... negilus įbrėžimas
po truputį nyko...
- Taigi kad ne, mielasis. Štai
kažkokią tokią sentenciją sugalvojo ano laikmečio vyriokai. Ir aš, kaip tu jau
žinai, į dabartinę sąvoką nelabai telpu. Viskas gerokai painiau.
Linų aliejus bespalviais lašais
nubėgo plienu...
- Tai čia tada kaip?
Kiek patylėjau ir aksominės medžiagos skiaute perbraukiau ginklą. Po to įdėjau jį į užvalkalą ir atsistojau
prieš veidrodį:
- Supranti, aš gyvenimo gale noriu
išdidžiai pasakyti, kad niekada neveidmainiavau pats prieš save. Štai toks būtų
atsakymas. Tu patenkintas?
Netikėtai mano veidas veidrodyje ištirpo
ir jame pasirodė grafo Žano V-tojo Armanjako fizionomija. Jis išdidžiai
linktelėjo ir griežtu balsu pasakė:
- Aš patenkintas tavimi, mano
berniuk.
Ir staiga dingo.
Staiga viduje tapo ramu. Aš
persirengiau į šviežius apatinius, pasikeičiau šarvus į tuos kuriuose atsibudau
šiame laike, parašiau laišką dukrelėms ir įsakiau balnoti Morgenšterną. Po to
atidaviau visus reikiamus įsakymus, daviau nurodymus Klausui su dvyniais ir
išėjau iš palapinės.
- Tu vis tik nusprendei? – per visą
tą laiką kai mes pažystami, pirmą kartą Loganas uždavė klausimą nesakydamas
„jūs‘.
- Taip, Viljamai.
- Ir aš nusprendžiau... – škotas
plačiai nusišypsojo ir mirktelėjo.
- Na tu ir stuobrys...
- Aš Viljamas iš šlovingojo Loganų
klano! – nusijuokė Tukas. – Na ką, judam?
- judam. Ogi pasakyk, Viljamai
Loganai, ar tau neatrodo, kad mes panašūs į du idiotus?
- O čia tai kodėl? - škoto veidą
nušvietė nusistebėjimas.
- Viskas aišku. Manykim, kad šio
klausimo aš neuždaviau...
Likus pusei kelio iki mūšio lauko
ėmė pustyti ir beveik iš karto sudundėjo pabūklų salvės. Nesusitarę paraginome
arklius ir po ketvirčio valandos atsidūrėme ant kalvos, nuo kurios pasirodė
įsiplieskiančio mūšio vaizdas.
- Visi šventieji... – pamatęs
šveicarų pėstininkų masę, kurios bangomis ritosi į ataką, Tukas persižegnojo.
- Ne aikčiok... – bandžiau įžiūrėti
vadavietę. – Štai gi vėliavos. Judam ten...
Širdis daužėsi kaip milžiniškas
varpas, bet baimės nebuvo. Visą mano esybę apėmė džiaugsmas ir kovos
troškulys...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą