"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXXI skyrius. 2017-08-25

XXXI skyrius

Nenumaldoma ir aštri smarvė, neperbrendama klampynė, amžinas gausmas iš vadų šaukimo, ligonių ir sužeistųjų  stugimo, arklių žvengimo – tai viduramžiškos karių stovyklos realybė. Šiurpus vaizdelis. Pirmapradis pragaras.

Bet, velniai rautų, kaip aš viso to pasiilgau!!! Kaip ten mano aname laike pasakytų išmintingieji psichologai – profesionali deformacija? Degradacija? Bet ne, ko gero dar kaip nors kitaip...

Na ir koks gi, po galais - skirtumas! Vis tiek tų šarlatanų kol kas nėra ir nenusimato.  Na, o jei ir atsirastų koks nors šios brolijos atstovas, tai jų likimą būtų visai nesunku atspėti... aišku, kad laužas – jų paslaugoms! O kas gi dar? Su visokių ten psichologų ar kokių nors apsišaukėlių psichoterapeutų funkcijomis puikiausiai susidoroja šventikai – savotiškai, reikia pripažinti, bet labai efektingai. Bet kokiu atveju – niekas nesiskundžia...

Taip, apie ką aš čia? A, na taip, velniop tuos visokius psichologus. Lygtais daugiau nėra apie ką pamąstyti.

Į Burgundijos karinių pajėgų stovyklą atvykau birželio pirmos vakarą. Apie valandą išstovėjau prie įvažiavimo užkardos ežių, o po to dar ieškojau savo kuopos. Na ir vienam iš naujokėlių per snukį tvojau už tai, kad šis išdrįso savo tėvo-vado neįleisti į leitenanto Logano palapinę. Ilsisi, matote, ponas leitenantas! O šiaip tai vaikinukas šaunuolis. Reikės kaip nors padėkoti už tinkamą tarnybą.

- Monsinjore!!! – mano smarkusis škotas tradiciškai nušluostė susijaudinimo ašarą ir puolė glėbesčiuotis.

- Brolau Tukai!!! – aš taip pat paslapčia nubraukiau ašarėlę ir apimtas jausmų pertekliaus stuktelėjau per škoto pakaušį.

O ką? Na taip, mes siaubingi galvažudžiai, bet kažkokia prasme ir labai sentimentalūs. Ir visai ne gėda. Ašarėlės gi specifinės, kurios kaip tik ir atitinka apibrėžimą „vyriška ašara skurdesnė už šiukšlyno šunį“.

- Monsinjore... kaip gi aš...

- Na užteks, brolau, užteks...

Loganas net šniurkšdamas nosimi, šiltais pasisveikino su Klausu, po to su dvyniais, o po to sutrikęs pasisuko į mane:

- O kur Jostas?

- Neišsaugojau aš jo...

- Bet kaip? – škotas piktai tvojo kumščiu į šarvams skirtą manekeną.

- Taip. Visi ten būsim. Apsiramink ir įsakyk man į palapinę atnešti maisto, vyno ir karšto vandens. Pakalbėsim ir paminėsim...

Bet normaliai prisėsti nepavyko: atlėkė budintysis karininkas ir perdavė įsakymą skubiai vykti pas valdovą.

Na-a, taip... Jau kaip ir įprastas reikalas... Paradinius gotiškus šarvus užsimaukšlint, nepakeičiamąją beretę ant galvos, kojas į botfortus ir prisisgti visokiausius pjaunančius ir duriančius rakandus. Kas dar? Na ir, aišku, bižuterija. Daug bižuterijos. O dabar tai jau viskas. Pasižiūrėjau į save veidrodyje ir kiek nuliūdau dėl savo supliuškusio ir pajuodusio veidelio. Bet niekur nesidėsi – tokia gyvensena ir tokie gyvenimo greičiai prie gero neveda: ačiū ir už tai, kad iš vis ant kojų pastovėti dar galiu.

Šveicarai plėšia Karolio palapinę prie Grandsono

Didysis Vakarų kunigaikštis, tai yra Karolis Burgundietis, jau suspėjo įsigyti naują palapinę vietoje prarastos prie Gransono. Tačiau ši buvo ne menkiau įspūdinga, tad išoriškai vadavietė niekuo nepasikeitė. Na ir sargyboje manieji negrai, aišku. Stovi net nejuda – didžiuojasi savo reikšmingumu, judus snukius atšėrė, o akyse žybsi džiaugsmas – ponas parvyko. Kunigaikštis vėl pakeitė savo asmens sargybinių aprangą ir dabar jie puikuojasi savo barchatinėmis livrėjomis. Nepratusiam prie viduramžiškų realijų, turėtų atrodyti siaubingai. Siaubingai nuostabiai. Žodžiu, šaunuoliai. Kiekvienam rasiu po gerą žodį, bet tik vėliau – po vizito pas Karolį.

- Kaip jūs čia? – tiesiog formaliai pasidomėjau pas asmens sargybos ietininkų seržantą Gabrielių Zenegerį, kurio pasaulietinis vardas – Mvebė arba tiesiog Gabris.

- Pone... – seržantas dėbtelėjo į šonus ir staiga suklupęs ant kelių ėmė tarškėti: - pone, mes stipriai laukti, jūsų mylista. Bloga, laba bloga...

- Kas atsitiko? – čiupęs už kirkos pastačiau jį ant kojų. – Ką tu čia darai šuns vaike?

- Į kovą veržiasi, - nusijuokė Loganas. – Nori žudyti. Sako – nusibodo stulpais stovėti.  O šiaip tai viskas gerai.  Tiesa, šioks toks nesusipratimas buvo: skundėsi kareivėliai. Mergos po šitų, tai po savaitę toliau nieko neaptarnauja – sako per daug šie naršūs.

- Reikia žudyti! Reikia! – išpūtęs akis patvirtino Gabrielius. – Karys visada žudyti. Jei nežudyti – visai ne karys. O mergos silpnos visai – visai, bet geros.

- spėsit dar. O su mergom tai gerai – šaunuoliai. Taip ir reikia... – nutraukiau kalbas ir nuėjau paskui budintį karininką.

Pasirodė, jog mane kvietė visai ne Karolis – jo šviesybė šiuo metu planavo mūšius – o didysis bastardas Antuanas.

- Žanai! – Antuanas pakilo iš už stalelio, kuris buvo nuklotas kažkokiais popieriais, ir labai nuoširdžiai ir šiltai pasisveikino.

Antuano, didžiojo Burgundijos
bastardo (balta juosta simbolizuoja
nesantuokinį pripažintą vaiką) herbas




Anthony, bastard
of Burgundy, (1451-1504)

- Visada jūsų paslaugoms, sere... – nė akimirkai nepatikėjau parodytai šilumai ir nusilenkiau pilnai, kaip reikalauja rūmų etiketas.

- Liaukitės, barone, - Bastardas ironiškai nusijuokė, pastūmė man krėslą ir parodė į sidabrinį ąsotį.  – Įpilkite mums ir pasakokite, dėl Dievo meilės. Kaip ekspedicija? Išsprendėte savo problemą?

- Aš visada išsprendžiu savo problemas... – kiek pasipuikavau ir ištraukiau futliarus su laiškais. – Viskas čia. Bendrai paėmus – viskas gerai. O apie kai kurias smulkmenas tuoj papasakosiu...

Na ir pasakojau. Antuanas susimąstęs skaitinėjo pranešimus, o aš liejau šiek tiek redaguotą mūsų nuotykių versija. Kai kur pasigyriau, kai kur sutirštinau spalvas, o kai kur atvirkščiai – prigesinau žiežirbas. Raportavau ir akies krašteliu stebėjau Didįjį bastardą. Aš nesu talentingas mimikų skaitovas, bet šiokius tokius nusivylimo ir nusiminimo šešėlius aiškiai pastebėjau. Ir tai dar mažai pasakyta.

Na, ką gi, nuojautos manęs neapvylė – belieka tik pasikliauti Karolio kaip karvedžio talentu... na ir savimi, aišku.

Nors šiuo momentu viskas kaip ir neblogai. Kunigaikštis įsigudrino atkurti visą prie Gransono prarastą artileriją, kuri visais laikais buvo jo koziris. Tiesa, kokybiškai ji buvo kiek prastesnė – iš arsenalo išžvejotos visos senienos, bet ir tai jau nemaža. Kariuomenės skaitlingumas taip pat neblogas. Karui pinigų turi, tad ir su samdiniais viskas neblogai. Kaip jau spėjau sužinoti, tai daugiau ar mažiau trisdešimt tūkstančių po savo vėliavomis pastatė. Su tokia kariuomene jau galima ir kariauti. Jei moki, aišku.

Pats žygis taip pat prasidėjo visai pakenčiamai. Visas pakeliui sutiktas įgulas nušlavė be didesnių vargų. Šveicarų konfederacija ganėtinai nevienareikšmis junginys: kantonai retai kada vienas su kitu sutaria ir ganėtinai lėtai vienas kitam skuba į pagalbą. Štai ir dabar – Karolio kariauna jau stovi prie pat Berno, o šie niekaip nesusiorganizuoja. Beliko paimti tik Murteną ir kelias į Šveicarijos širdį atviras. Tik noriu šiek tiek perspėti: apie visa tai sužinojau iš Logano, tad iš tiesų viskas gali būti kiek kitaip.. netgi visai atvirkščiai. Reikia pačiam viską apgalvoti.

- Opa-pa!!! – netikėtai į Antuano kabinetą įsirito Le Granje. – Čia jūs, barone?

- Visu gražumu, monsinjore, - nusilenkiau juokdariui. – Sveikas ir drūtas.

- Smagu, - juokdarys atsakė į mano nusilenkimą ir atsisėdęs į laisvą krėslą kreipėsi į Antuaną: - Na ką, sere?

- Ogi nieko... – didysis bastardas nusivylusio žmogaus gestu numetė į šoną laišką ir ištiesė į mane ranką: - barone, pateikite man britų atsakymą.

Pagavau juokdario vos matomą pritariantį linktelėjimą, išsitraukiau likusį futliarą, bet atiduoti neskubėjau. Štai tokie reikalai, vienok... O aš maniau, kad į anglus kreipėsi pats Karolis tarpininkaujant La Granje. Ir čia paaiškėja: Antuanui viskas žinoma ir netgi turi teisę perskaityti laišką. Tada peršasi klausimas ar pats Karolis nors kiek nutuokia apie visus šiuos trypčiojimus? Jei ne, tai...

- Kame reikalas, barone? – Antuano balse pasigirdo metalinės gaidos.

- Taigi aišku kas... – juokdarys spragtelėjo pirštu per varpelį pakabintą ant kepurės. – Baronas praregėjo.

- A... jūs apie tai... – Antuano veidas šiek tiek pragiedrėjo. – Barone van Gutenai, duodu jums savo žodį: viskas kas vyksta šiame kabinete, vyksta vardan Burgundijos gerovės. Ir su mūsų valdovo žinia.

Na-a, taip... Na ir nė velnio nesuprantu. Tačiau per daug delsti ir kabinti akis, šiuo momentu, nerekomenduotina. Galima viską per vieną akimirką prarasti. O nesinori...

- Aš laimingas jums pasitarnaudamas... – nusilenkdamas atidaviau futliarą. – drįstu jus užtikrinti: mano abejonės buvo visiškai dėl ko kito.

- Jau nesvarbu... – futliaro dangtis nulėkė į kampą ir bastardas įsigilino į laišką.

- Netrukdysime... – juokdarys ištempė mane iš kabineto. Man reikia jums kai ką paaiškinti. Eime, eime...

- Iš pradžių... – atsisėdau ant nedidelės kėdutės mažame kambarėlyje. – Iš pradžių aš turiu dėl kai ko pasidomėti.

- Malonėkite... – juokdarys sukryžiavęs kojas įsitaisė tiesiog ant kilimo.

- Kaip manote, kam aš tarnauju?

- Ir kam gi? – Le Granje nutaisė įžūlų snukutį.

- įsivaizduokite, kad jo šviesybei Karoliui Burgundiečiui. Ne didžiajam bastardui Antuanui, ne jums, o būtent jam. Tikiuosi aiškiai paaiškinau?

- Aiškiau nei aišku... – juokdarys mostelėjo lyg būtų vijęs įkyrią musę. – Jums jau atsakė pats Antuanas. Kol kas daugiau jums nedera žinoti. Tačiau galiu užtikrinti, kad sužinosite. Aišku? Taip, matau, kad aišku. Taigi, tęskim. Su pavedimais jūs susitvarkėte tiesiog nuostabiai, o tai reiškia ką?..

- Neturiu net menkiausio supratimo. Ir ką gi?

- Na taip... – Le Granje eilinį kartą sukreipė veidą. – Na ir gerai, manykim, kad tai dėl nuovargio. Atėjo laikas susimokėti sąskaitas.

- Jūs man nieko neskolingas, - aš vis dar vaidinau kiek bukoką tarnybininką.

Juokdarys, aišku, nepatikės, bet kartais apsimesti avinu – nekenkia. Rūmų intrigos – jos jau tokios....

Le Granje priekaištingai palingavo galva ir tęsė:

- Mums galutinai pavyko išsiaiškinti, kad pasikėsinimą į jus organizavo grafas de Monforas, Kampobaso kontas – kunigaikštis.

- Panašiai ir numaniau. Kokios priežastys?

- Pavydas. Paprasčiausias pavydas, - juokdarys skėstelėjo rankomis.

- Dėkingas jums... – galvoje jau sukosi mintys kokiu būdu nubausti šį šiknių.

Ot, tai kalės vaikas...

- Maža to... – tęsė juokdarys, - mes galime jums padėti su satisfakcija (v.p.: lot. satisfactio — patenkinimas. Atlyginimas už padarytą nusikaltimą. Dažnai naudojamas kaip iššaukimo į dvikovą už įžeidimą, terminas)

- Kokiu būdu?

Kokios problemos? Iššauki į dvikovą ir užmuši...

- Ačiū. Bet manau, kad valdovas tokia įvykių eiga nebus patenkintas.

- Patikėkite, už šią dvikovą jūsų niekas nebaus, - plėšriai šyptelėjo juokdarys. – Mes pasistengsime. Rytoj vakare...

Toliau Le Granje papasakojo apie savo sumanymą ir aš eilinį kartą įsitikinau jo visai nesilpnu protu. Ir dar supratau, kad lombardas įsigudrino perbėgti per kelią kol kas man nežinomai partijai, kuriai priklausė pats juokdarys ir, aišku, pats didysis bastardas Antuanas. Štai tokiu negudriu būdu jie jį numeta nuo svarstyklių, o kartu padaro ir paslaugą man. Na ir šiknon, šiuo atveju tegu manimi naudojasi – aš neįsižeisiu.

- Sutinku. Manykim, kad skola padengta. Tačiau yra šioks toks niuansas...

- Jūs apie ką?

- Leitenantas van Breskensas. Jūs žadėjote pagelbėti jam gauti auksinius pentinus... – nusprendžiau pabūti šiek tiek labiau įžūlus.

- Kaip tik, taip iš karto, - atsakė juokdarys. – Dėl šito tai aš laikau pirštus ant pulso. Būkite tikras, esant pačiai pirmiausiai galimybei, jūsų škotas taps riteriu...

Neužilgo už palapinių sienų užbliovė trimitai. Tai reiškė, kad Karolis grįžo į vadavietę. Tai reiškė skubaus karinio pasitarimo sušaukimą.

Pasirodo, jog šveicarų kariuomenė jau atžygiavo iki Martenos ir ten, kažkodėl, sustojo. Karolis nusprendė jog tai liudija apie jų neryžtingumą, negalėjimą susitarti tarpusavyje arba tai, kad jie laukia pastiprinimo. Išvada buvo tokia: artimiausiu metu jokio generalinio mūšio nebus ir galima ramiai tęsti miesto apgultį. O jei šveicarai, vis tik, ryšis, tai mes juos pasitiksim už lauko įtvirtinimų ir gerokai juos apšaudę savąja artilerija, kontratakuosim.

Labai įdomus manevras. Netgi išmintingas. Tik bent viena akimi norėtųsi pamatyti už kokių tokių įtvirtinimų mes įsikursim... Bet tai jau ryt.

Mane taip pat pamalonino savo dėmesiu. Paspaudė ranką, dėmėjosi sveikata ir suteikė panašias malones. Tačiau nė žodeliu neužsiminė apie tai, kad žino apie mano slaptą žygį.  Nejaugi Antuanas žaidžia paslėptomis kortomis? Nors kažin. Kažin ar didysis Burgundijos bastardas kažką rengia prieš savo brolį. Ne tas žmogus.

O bendrai paėmus, tai Karolis man patiko. Gyvas, linksmas ir kupinas entuziazmo. O tai negali nedžiuginti.

Tiek jau to. Rytas už vakarą protingesnis. Velniop tuos šveicarus ir visokius šturmus. Ryt vakare papjausiu tą lombardų šiknių. O tai gerokai įdomiau.

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXX skyrius. 2017-08-18

XXX skyrius

 

- Jūsų ekscelencija, aš tiesiog sužavėtas jūsų įžvalgumu.

- O būtent? – de Burgonis atsitraukė nuo farširuoto fazano ir klausimai kilstelėjo antakį.

- Grįžęs nespėjau nusitempt šalin botfortų, o jūsų kvieslys jau pribuvo... – suvaidinau susižavėjimo kupiną šypseną.

- A, tai... – kardinolas kukliai šyptelėjo. – Iš tiesų tai niekis. Geriau papasakokite kaip jus priėmė Bretanės rūmuose.

- Nuostabiai, jūsų ekscelencija. Nuostabiai... – mažumėlę sutrikęs ėmiau mąstyti kiek plačiai galiu pasakoti.

- Kaip jūsų dovanos? Valdovams patiko? – de Burgonis leido man suprasti, kad jis informuotas.

- Tikiuosi, jūsų ekscelencija. Bent jau jokio atstūmimo nepastebėjau.

- O kaip depeša? – kardinolas staigiai pakeitė balso toną ir temą. – Kokia reakcija buvo į laišką?

Užduodant paskutinį klausimą, iš mielaširdingo šeimininko, kurį vaidino šventikas, neliko nė šešėlio: išplaukė šaltas protas – tikroji jo esybė. Nors ji pasirodė tik itin trumpai akimirkai, o po to vėl pasislėpė po mandagia šypsena.

Ta-aip... kažkodėl man atrodo, kad iš manęs dabar pat reikalaujam apsispręsti dėl prioritetų. Tai turėtų skambėti taip: „ tu kieno, žmoguti? Mūsų ar...“ Ir ką gi atsakyti?

- Jūsų ekscelencija... – aš įdėmiai žvilgtelėjau į kardinolą. – Manau, kad jūs ir taip žinote. Ar visgi man reikia atsakyti?

- Reikia, Žanai, reikia... – de Burgonis mielai šyptelėjo.

Plėšrūniškai mielai.

Pagalvojau ar neverta suvaidinti atgailos prašančio nuodėmingojo, bet... bet pamaniau, kad nepavyks. Na, o vaidinti besilaužančią prostitutę – man nesinorėjo. A... tebūnie kas bus...

- Jūsų ekscelencija, aš galiu jums papasakoti tik apie savo asmeninius įspūdžius. Kurie, beje, gali būti ir klaidingi. Tačiau kas depešoje...

- Man užteks ir jūsų nuomonės, - šventikas pritariamai linktelėjo.

- Man atrodo, kad mano siuzerenas Bretanėje nerado sąjungininko.

- O Anglijoje?

- Taip pat. Nors...

- Užteks, barone, - kardinolas rankos mostelėjimu mane sustabdė. – Kol kas užteks.

- Kol kas?

- Taip, kol kas. Žanai, aš puikiausiai suprantu jūsų padėties dviprasmiškumą. Jūs turite siuzereną, kuriam tarnaujate. Beje, ištikimai. Ir visiškai nesirengiu vesti į nedoros kelią.

- Dėkingas jums, jūsų ekscelencija... – iš tikro buvau kardinolui dėkingas.

Kodėl? Ogi todėl, kad aš jokiomis aplinkybėmis esant, nesirengiau išduoti Burgundijos kunigaikščio. O jei tai padarysiu, tai išduosiu ir pats save. Štai toks monas...

- Tačiau kita vertus... – kardinolas intriguojančiai trumpam nutilo, - jūs kuo puikiausiai galite suderinti tarnybą savo siuzerenui su tarnyba su mūsų motina katalikų bažnyčia. Jokios priešpriešos nebus. Ir nereikia raukytis – aš tai jums garantuoju.

- Gali būti, kad aš jus užrūstinsiu, bet vis tik išdrįsiu pasidomėti: kaip tai įmanoma?

Na štai – tiesos momentas – dabar gausiu pasiūlymą, nuo kurio, iš esmės – atsisakyti negalima. Ar, vis tik, galima?

- Žanai... – kardinolas su lengvo nusivylimo grimasa ignoravo mano klausimą,  - aš noriu jums kai ką pasiūlyti.

- Aš visas dėmesyje, jūsų ekscelencija.

- Didžiajai Romos inkvizicijai reikia jūsų talentų, - de Burgonis tai ištarė visiškai ramiu balsu – be jokio patoso, o po to mano veide įžiūrėjęs nuostabos šešėlį, taip pat kasdieniškai paaiškino: - Ne

taip seniai, pritarus popiežiui Sikstui IV (v.p.: lot.: Sixtus IV, tikroji pavardė Francesco della Rovere, 1414-1484. 212 popiežius: 1471-1484) šalia Didžiosios romėniškosios inkvizicijos buvo įkurtas slaptas riterių – tikėjimo gynėjų – ordinas. Šiuo metu šio ordino magistru esu būtent aš. Užbėgant už akių kai kuriems klausimams, skubu nuraminti – ordinas ne vienuolių, tačiau nariai turi šiokių tokių apribojimų.

- O...

- Pavyzdžiui: santuokinė ištikimybė, - de Burgonis atsakė į mano taip ir neužduotą klausimą.

Pamatęs manyje palengvėjimą, netikėtai nusikvatojo.

- Jūsų ekscelencija?.. – nustebau.

- Na gerai jau, gerai... – kardinolas baigė juoktis. – atleiski, bet kartais jūs mane iš ties linksminate, Žanai.

- Džiaugiuosi suteikęs jums malonumą... – burbtelėjau bandydamas paslėpti nepasitenkinimą.

O tu kalės vaike! Juokinu, matote, aš jį! Už tokius žodžius bet kam širdį išrausiu! Na... beveik, bet kam...

Kardinolas tarsi nepamatęs mano nepasitenkinimo, tęsė:

- Faktiškai šis ordinas tai inkvizicijos baudžiamasis kalavijas. Nors, ne tik – einant kovos su velnio pramanais keliu, nebūna paprastų ir vienareikšmiškų sprendimų.

- Aš tikrai pamalonintas jūsų pasitikėjimu, jūsų ekscelencija, bet išdrįsiu pranešti: aš jau esu Slibino ordino paladinas. Be to, kaip jūs teisingai pastebėjote, aš surištas vasaline priesaika su jo šviesybe Karoliu Burgundiečiu. Ar šios aplinkybės tikrai neprieštaraus viena kitai... – dėl visa ko pabandžiau atsikalbėti. Nors... pasakysiu sąžiningai: de Burgonis mane labai sudomino. Reikalas tame, kad dabartyje, tokio kaip aš, vidutiniokiško dvarininko padėtis visiškai priklausoma nuo jo siuzereno. Tokios realijos, kad niekieno baronų nebūna. Jų dalia visada susijęs su jų siuzereno likimu. O štai jau ta dalia būna įvairi: gali pražūti, o gali ir prie ko nors prisišlieti. Tai ko gi man iš anksto nepasirūpinti nauju busimuoju šeimininku? Šventoji katalikų bažnyčia nė kiek ne blogesnė nei kokie karaliai ar visokie ten suverenūs princai ir kunigaikščiai. Na, o man dar be palankumo siūlomas ir visai nemenkas statusas. Suprantama – atsargoje turiu ir kaizerio pasiūlymą, bet dar vienas – tikrai nepamišys.  Beje, neužbėgsiu į priekį – viskas turi savą kainą...

- Neprieštaraus, - kategoriškai pertraukė kardinolas. – Maža to, jums niekas nekliudys tęsti savos ištikimos tarnybos siuzerenui. Netgi atvirkščiai, tai netgi labai pageidautina.

- Mano statusas ordine?

Kardinolas pritariamai, tarsi suprasdamas ir pritardamas klausimui, palenkė galvą:

- Statutas kol kas nebaigtas, kadangi mes tik pradėjome rinkti brolius, bet jau galiu pasakyti: užimsite jums deramą vietą.

Man pasirodė ar iš tikro šis pasiūlymas ganėtinai miglotas? Kita vertus, o kokio velnio aš čia kaip kokia skaistuolė laužausi? Juolab neaišku kaip de Burgonis sureaguos į atsisakymą. Jei panorėtų, tai jo ekscelencija gali gyvenimą itin padoriai apkartinti. Ir niekas tada jau nepadės. Tai reiškia, kad...

- Jūsų ekscelencija, aš būsiu laimingas tarnaudamas mūsų motinai bažnyčiai.

- Aš visada buvau įsitikinęs, kad jūs, barone, mokate priimti teisingus sprendimus... – kardinolas akies krašteliu pamatęs iš už portjeros išdygusį tarną nutilo, perėmė iš jo dėžutę ir tęsė: - Taigi, pasielgsime taip... sekite paskui mane...

Na-a, taip... praeitas vizitas klostėsi panašiai kaip ir šis. Pradžioje vakarienė, o po to, po žodžių „...sekite paskui mane...“, mane nusitempė pramogauti į kankinimų kamerą.

Vienok, manau, kad šiandien, pramogauti teks kiek kitaip, nes artėja įžadų davimo ritualas! Na kur gi be jo: vis tik penkioliktas amžius ant nosies – visos tokios procedūros – baisiai iškilmingos... Na ir šiaip baisu... Ypač, kai kalbama apie bažnytines procedūras. Labai norisi tikėtis, kad nevers pajausti pilno ir visiško sielos išsivalymo ir proto...

Nevertė. Mano didžiai nuostabai ir, kažkokia tai prasme, nusivylimui, jokio ypatingo ritualo nebuvo. De Burgonis nedidelėje asmeninėje koplytėlėje priėmė kažką panašaus į vasalinę priesaiką. Prisiekti reikėjo jam asmeniškai – kaip ordino magistrui ir pačiam ordinui. Laimei be jokių tokių kažkokių materialinių ir finansinių įsipareigojimų. Ir ganėtinai išplaukusiomis frazėmis: neleisti sklisti velnio pramanams, nešti tikėjimo šviesą, būti pavyzdžiu kitiems, šviesti ir vesti, kovoti ir nenuilsti, telkti krikščioniškas sielas ir taip toliau. Keista...

O šiaip tai čia kažkas ne taip. Arba ši organizacija iš tikro slapta, arba... ji kol kas egzistuoja tik pačio kardinolo ir dar jo kelių bendraminčių galvose. Ta-aip...

Po visko šventikas iš dėžutės paėmė ganėtinai kuklią grandinėlę su kryžiuku, kurio galai baigėsi liepsnos liežuviais ir uždėjo man ant kaklo. Iškilmingai peržegnojo, tris kart aplaižė, tai yra pabučiavo, pavadino broliu ir grąžino į akmeninę menę tęsti vakarienės. Ir palaikyti pokalbį...

Bet apie tai kiek vėliau. Galiu tik pasakyti, kad po pokalbio, ryte iškeliaudamas į Gentą aš save neįtikėtinai keikiau. Kad kur šikantį sutrauktų!!! Įkliuvo baronas. Iš tiesų dykai tik sūris pelėkautuose. Nors, kita vertus, galimybė prisijungti prie žmonių, kurie realiai kuria Europos politiką, ne juokais glosto savimeilę. Och, kaip glosto...

Gente, kur buvo įsikūrusi kuopa, Tuko neradau. Leitenantas Loganas, paklusdamas jį pasiekusiam įsakymui, baigė rekrūtų rinkimą ir išvyko į Lotaringiją (v.p.: pr. Lorraine, нем. Lothringen, Dabartinės prancūzijos teritorija šalia Vokietijos ir Liuksmburgo sienų. Sostinė Mecas) – kunigaikštis Karolis Drąsusis Burgundietis, kurį apsėdo keršto šveicarams troškimas, iškeliavo į Berną.

Lotaringijos herbas

Rūmuose pasisukiojau tik dieną – patikrinau savo tiekimo eigą, išmušiau atsiskaitymą ir surinkau visas paskutines naujienas ir gandus. Ir visai ne juokais susirūpinau – koks dar, velniai rautų, žygis į Berną? Čia kalaviju ir ugnimi pavaldinius reikia tvarkyti ir paklusnumo mokyti. Jei būtų mano valia...

Tačiau - ne mana. Nors truputį prie nepaklusnumo sutramdymo prisidėjau...

- Dzin, dzin... – žingsniuojant per parketą sidabriniu skambesiu suskambčiodavo pentinų varpeliai.

Kur einu? Kunigaikštienė Margarita, mano siuzereno Karolio Drąsiojo sutuoktinė, sužinojusi, kad baronas van Gutenas atvyko į rūmus, tuoj pat pageidavo jį pamatyti pas save. Manau, kad ir Marija bus patenkinta. Na ir aš ne prieš. O gal nuskils? Nors yra protinga patarlė: „kvailys turtingas savo svajonėmis“...


Margarita Jorkietė (Margaret of York)

- Žanai... – koridoriuje prie manęs prisijungė Olivje de la Maršas.

- Olivje... – aš stabtelėjau, kad galėčiau apkabinti savo senąjį draugą ir bendražygį. – kaip tu brolau?

- Gyvas... – Olivje nervingai truktelėjo žandikauliu. – Čia tokie reikalai...

- Susitvarkysim. Tu kodėl ne su kariauna? Dėl istorijos su Savojos kunigaikštiene ir jos sūnumi?

Mane jau buvo pasiekę gandai, kad Karolis paliepė Olivje suimti kunigaikštienę. Jai tai pavyko. Bet... jos sūnus laimingai paspruko. Ir dar po arešto. Tai ir yra tikrasis de la Maršas – riteris iki kaulų smegenų. Na ir, manau, be jo įsikišimo pabėgimas neįvyko. Už tai ir nukentėjo... nušalintas nuo valdovo.

- Taip... – išdidžiai linktelėjo mažordomas. – Bet kalba ne apie tai...

- Išsiaiškinsim... – net nestabtelėjęs perėjau į Margaritos apartamentus ir iškart susilenkiau nusilenkdamas. – Ponia...

Kunigaikštienė Margarita sėdėjo savo soste ir nejučiomis kiek kilstelėjo norėdama pasisveikinti, bet laimingai susilaikė ir išdidžiai linktelėjo prileisdama mane prie savo rankos.

Marija, Karolio duktė, sėdėjo greta ant mažojo sosto apsiėjo be jokių išorinių polėkių, bet jos akyse mačiau neslepiamą džiaugsmą. Beje, kaip ir Margaritos žvilgsnyje... Po galais, kas čia dedasi? Suplėšysiu į gabalus prakeiktus maištininkus!

- Palikite mus... – Margarita išsiuntė savo palydovus.

Marija Burgundietė (duktė) - Karolis Drąsusis (tėvas) - Margarita Jorkietė (motina)

- Ponia, aš nuolankus jūsų tarnas... – beretės plunksnos eilinį kartą slystelėjo palisandriniu parketu. – Paprasčiausiai pasakykite vardus ir savo aukščiausiąją valią...

- Vyksta nesuprantami dalykai ir aš susirūpinusi.... – kunigaikštienė tragiškai atsiduso. – Mane pasiekia gandai... O neseniai šis senjoras drįso mane pertraukti...

Trumpiau – Margarita pareiškė savo valią...

Na ką gi... metam per petį savo sąžinės priekaištus ir visokias dvejones. Taip, man iš ties simpatiški laisvamaniai flamandai, bet atsiprašau...

- Ką jūs pasakėte? –eidamas pro nedidelę dvariškių grupelę aš staigiai pasisukau ir įbedžiau akis į apkūnų storulį su didele nosimi, kuris vilkėjo violetinį purpueną.

- O jūs kas per toks? – atsainiai pasidomėjo storulis.

Labai gera pradžia. Mane rūmuose žino kiekvienas šuo. Ir tu pilvūze žinai... Na-na...

- Slibino ordino kavalierius, jo šviesybės kunigaikščio Karolio Burgundiečio leibgvardijos kondjuktoi, baronas van Gutenas... –pavaizdavau kažką panašaus į reveransą ir čiuožtelėjęs į priekį, krūtine truputį stuktelėjau šį įžūlų dvariškį. – Tai ką jūs pasakėte?

- Boschštato senjoras, baronas van Gremsdorfas... – storulis sutrikęs ir ieškodamas savo sėbrų pritarimo, suktelėjo galvą. – Nieko apie jus aš nesakiau. Ir iš vis...

- Tikras vyras visada turi ką pasakyti! – paniekinančiai išspjoviau žodžius. – Tai ką čia veikiate, barone?

Galvoje sukosi šio personažo charakteristika. Kaloringas flamandų aukštuomenės atstovas. Nors kilminguoju, tiesiogine šio žodžio prasme, jį pavadinti sunkoka. Pramoninkas ir komersantas... ir panašūs titulai, bet tik jie neturėjo nieko bendro su kilmingumu.  Praktiškai vienas iš bręstančių neramumo Flandrijoje pradininkų, kuris jau buvo taip suįžūlėjęs, kad išdrįso atvirai priešgyniauti kunigaikštienei ir peikti naujus mokesčius, kuriuos Karolis uždėjo savo valdoms. Čia tai aš sutinku – Karolis, aišku, labai netgi neteisus... bet dabar tai neturi jokios reikšmės.

Karolis atvirai žaidė su flamandų diduomenės atstovais ir atleisdavo daugelį užgauliojimų mainais į lojalumą ir pinigus. Ir ką? Vos jo šlovė susiūbavo ir šie kraugeriai, tame tarpe ir šis storulis, ėmė pernelyg įžūliai reikštis. Na... bet tai pataisoma...

Atvirai išdavyste, ir dar nesant kunigaikščio – neapkaltinsi, o ieškoti erezijų – laiko nėra. Tad susitvarkysim paprasčiau.

- Jūs, barone, drįstate abejoti mano vyriškumu? – storulis demonstratyviai pasitaisė savo gigantišką klyną ir vėl pasisuko į sėbrus. – Jūs girdėjote, ką jis sakė?

- Kaip galima abejoti tuo, ko nėra? Barone, o kodėl jūs ne kare?

- Aš... aš sumokėjau skydpinigius dešimt metų į priekį... – baronas išdidžiai pasukiojo nosį. – Taip, kad...

- Kas „taip“? A... aš supratau: namuose pataluose sėdėti ir mergas volioti gerokai saugiau nei kariauti...

- Kaip jūs drįstate?!! – atvirai užrėkė baronas.

- Kame reikalas, ponai? – greta mūsų išdygo de la Maršas. – tuoj pat baikite kivirčus!

- Tai įžeidinėjimas!..

- Baronas van Gutenas pirmas pradėjo!..

- Jis, tai jis įžeidė!..

- Negirdėtas įžūlumas!.. – paantrino storulio draugužiai.

- Tylos! – valdingai riktelėjo de la Maršas. – Ar taip buvo, barone van Gutenai?

- Ne... – kukliai atsakiau. – Visiška netiesa. Šie ponai meluoja į akis.

- Aš paduosiu skundą... – įniršęs išrėžė storulis ir iš jaudulio visas nukaito.

- Aš gerai išgirdau? – mažordomas primerkė kairę akį. – Jūs teiksite skundą? Kalbame apie asmeninį įžeidimą, o ne apie žemės gabalą. Nuo amžinų amžių tokie reikalai spręsdavosi  vieninteliu būdu – dvikova!

Baronas neryžtingai nužvelgė savo palydovus ir linktelėjo...

Na štai... reikalas kaip ir sutvarkytas – Olivje sudirbo kaip iš natų. Ir daugiausia kuo galiu pasitarnauti kunigaikštienei. Tiesa, visiškai neįsitikinęs, kad barono mirtis kažkaip labai ypatingai pakeis politinę padėtį Flandrijos valdose. Reikalingas realus Karolio triumfas, kuris užkištų visas kakarines. Na ir, aišku, greitos karo pabaigos. Žodžiu, belieka tikėtis. Aš, aišku, pritariu savo naujiesiems globėjams, bet, visgi manau, kad Karolį laidoti dar ankstoka. Taip, visi prieš jį... tačiau paleistuvė Fortūna – savo žodžio netarė.

Taip, visai užmiršau... Baroną tai aš papjoviau. Tiesiogine to žodžio prasme, nuleidau į žemę. Bet ne pirmu numeriu – pirmasis į amžinus medžioklės plotus išėjo ganėtinai miklus ir ševalje, kurį baronas išstatė vietoje savęs. Beje, ir Klausas pasižymėjo – netikėtai vikriai atvėrė makaulę savo priešininkui – ginklanešiui.

Po šio barbarizmo kunigaikštienė mane pasišaukė ir kaisdama kaip kokia mergelikė, įteikė įspūdingo dydžio grandinę su milžinišku rubinais ir smaragdais nusėtu medalionu. Ištarė keletą meilių žodelių ir net nusišypsojo Klausui, kuris iš laimės vos neišprotėjo. Na, o po to, prieš visus rūmininkus išbarė ir atskyrė nuo rūmų svitos  visam mėnesiui. Na, o Mariją nuo manęs paslėpė. Štai taip...

Po visų šių įvykiu apsireiškiau pas de la Maršą ir mudu nusitašėme iki žemės graibymo. Ėdėme avieną ir kaplūnus, į gerkles pylėme puikų vyną iš de la Maršo vynuogynų ir baubėme žygio dainas. Žodžiu – pilnai atsipalaidavom. Na, o ką? Kareiviu buvau, kareiviu ir likau, taip, kad viskas kaip priklauso.

Ryte su neįmanomai treškančia galva išvykau į karą.

- Monsinjore...

- Atstok... – bandydamas prasiskverbti pro nenumaldomai skaudančią galvą, bandžiau apmąstyti priežastis dėl kurių kunigaikštienė mane supjudė su vargšu baronu. Kiek begalvočiau, bet buvo panašu, kad Margaritukė turėjo savo asmeninę priežastį. Arba, paprasčiausiai, jai užsinorėjo, kad dėl jos bent jau formaliai susikautų, na o nepaklusnūs pavaldiniai čia reikalas visai dešimtas, jei ne šimtasis.

- Ji tokia!!! – Klausas nė kiek nekreipdamas dėmesio į mano burbėjimą, užvertė susižavėjimo kupinas akis. – Ne tokia kaip visi!!!

- Na taip... – sutikau su vaikinu, o pats pagalvojau visai apie kitką.

Visos jos vienodos...

Jau kas, ne kas, o aš tai žinau...

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXIX skyrius. 2017-08-11

XXIX skyrius

 

- Skauda? –prisiliečiau prie Lidijos tvarsčių.

- Ne-a... – mergina saldžiai pasitempė ir nutaisė liūdną veidą. – Gaila, kad randas liks.

- Niekis.

- Na taip... – Lidija prisiglaudė visu kūnu. – Jei jūs pone sakote, kad niekis, tai taip ir yra.

- Nemeilikauk.

- Aš tik vos-vos... – šelmiškai šyptelėjo mergina. – Tik truputį...

Pasigirdo barbenimas į duris.

- Kas?

- Pone šautbenachte, - iš už durų pasigirdo Verenveno balsas, - už trijų valandų būsime Gutene. Liepėte pranešti, taip sakant...

- Gerai.

Apsirėdžiau ir išėjau į denį. Brr... kokia čia po galais vasara? Tikra žiema! Velnias, ko gi taip šalta? Žiūrėk ir vėl sniegas pasirodys...

Užlipau ant tiltelio ir pasiėmiau žiūroną. Taip, panašu, kad baigėsi eilinės avantiūros epopėja. Ir ganėtinai sėkmingai. Sąlyginai, aišku. Baigėsi ir atnešė begalę rūpesčių. Nors ne pirmą kartą. Susitvarkysiu.

Nuo netikėto gūsio gailiai sugaudusi šebeka slystelėjo bangomis.

M-taip... Ne šiaurės jūrų laivelis. Grįžtant mes papuolėme į gana padorią audrą, kuris visų mūsų vos nenuskandino. Manasis „luotas“, nepritaikytas šioms jūroms tiek vandens prisigraibė, kad jau maniau jog viskas... Gerai ją supurtė – teks remontuoti. Tačiau ir gerąją pusę parodė. Nuo porelės prancūziškų nefų, kurie sumąstė mus prigauti, nulėkė lyg šie vietoje būtų stovėję. Tiek jau to – visi rūpesčiai jau po to. Dabar apie šeimą reikia pagalvoti. Kažkokių ypatingų nuojautų nėra, tačiau turint reikalą su Gijomu de Monfokonu, atsipalaiduoti negali. Blyn... moku gi aš gyvenimą susitvarkyt...

- Verenvenai...

- Taip, pone šautbenachte.

- Rėjos pilną burę dar atlaikys?

- Atlaikys... – pritariamai linktelėjo kapitonas ir pasikasė barzdą. – Atlaikys, bet neilgai.

- Įsakyk pakelt. Nusispjaut.

- Kaip įsakysite.

Braškėdama visais savo sanariais ir sujungimais šebeka šoko į priekį, o aš likau denyje. Vis gaudžiau momentą kai pasirodys mano tėvonija. Ganėtinai netikėtai pasiilgau savo mažučių.

Įlankon laivą įvedžiau savarankiškai. Ir panašu, kad susitvarkiau... Na... beveik. Po to, vos sulaukęs kol atves arkliokus, užšokau ant Rodeno ir nulėkiau namo. Įlėkiau pilies kiemą ir tiesiog su palengvėjimu atsidusau, kai pamačiau savo nuostabiąją, kuri įsijautusi vaikė šeimynykščius. Na, ačiū dievui...

- Ponas barone... – pamačiusi savo vyrelį Matilda jausmingai aiktelėjo, susvyravo, bet akimirksniu susitvardė ir pasisveikindama tūptelėjo.

- Ponia... – paklusdamas jos reikalaujančiam žvilgsniui, tiesiog suspaudęs dantis, suvaidinau ponišką ceremoniją, o po to pačiupęs žmonelę už parankės, nusitempiau į pilį.

- Ilgam? – pradingus iš tarnų akiračio, Matilda davė valią savo jausmams ir prilipo prie manęs. 

Na, kaip visuomet: ašaros, atodūsiai ir taip toliau. Standartas, kitaip tariant.

Porai dienų. Kur jos?

- Taigi štai kur, - Matilda atplėšė duris ir pademonstravo dvi maitintojas, kurios prie krūtinės laikė du ryšulėlius.

- Pati nemaitini?

- Prieš miegą, - koketiškai šyptelėjo žmonelė. – Ėdrios, kaip nežinia kas. Man visai dienai pieno nepakanka.

- Tai gerai... – Pagriebiau iš persigandusios žindyvės kūdikį ir... iškart įgrūdau atgal. Dukrelė atjungta nuo krūties iškart visą erdvę užpildė bliovimu, o jai, akimirksniu, solidariai pritarė sesutė. Ot, tai...

- Tegu baigia maitintis, - Matilda įsakmiai paėmė mane už parankės ir ištempė iš kambario. – Spėsite, ponas barone, prisižaisite.

- Kažin...

Kas toliau? Aišku, kad miegamasis. Žinote... seniau netikėjau, kad taip gali būti. Daug turėjau moterų. Ir įvairių: akinančiai gražių, jausmingai aistringų ir taip toliau, kurios iš pirmo žvilgsnio buvo pranašesnės už Matildą, o vis tik aistra jai niekur neišgaravo. Netgi atvirkščiai. Tad reikalų ėmiausi visai negreitai. Bet teko...

- Pilyje naujų žmonių nepasirodė?

- Ta prasme? – Matilda žaismingai piršteliu vedžiojo per krūtinę.

- Ta prasme, kad nauji. Svečiai, nauji tarnai ir taip toliau.

- Lyg ne, - nesuprasdama gūžtelėjo pečiais mergina. – Nors...

- Ką reiškia „nors“?

- Na...

- Kalbėk, moterie.

- Mielasis... – Matilda nuraudo. – Mes juk nuodėmėje gyvenam... na... štai aš idant išpirktume, priglaudą piligrimams įkūriau. Bet ji tuščia – remonto nebaigėme.

- Tai niekis, bet jei nors vienas piligrimas pasirodys pilyje – pakarsiu. Nauji tarnai yra?

- Tarnų nėra, o štai konditerių iš Antverpeno pakviečiau. Šiandien kaip tik ir atvyko. Žadėjo vakare nustebinti. O jo žmoną į pagalbą sandėlininkei paskyriau. O ką?

- Velnias!!! – karštligiškai ėmiau rengtis.

- Nerūstink Dievo! – išsigandusi cyptelėjo Matilda. – Kas per reikalas?

- Po to... – iššokau už durų ir lydimas sargybos nulėkiau į virtuvę.

Plikas kaip kiaušinis ir ūsuotas kaip lenkas, storas vyrukas pasidainuodamas kažką veikė su pyragu. Pamatęs mane aiktelėjo ir užkliuvęs už kėdutės dribo ant grindų. Du pagalbininkai akimirksniu dingo po stalu.

- Kas toks?

- K-karolis... – vyrukas su siaubu žiūrėjo į espados galiuką. – K-konditerius. S... su rekomendacijomis...

- Konditerius, sakai? – nučiupęs už prijuostės pastačiau ant kojų. – Ką gamini, konditeriau?

- P-piragą su m-marcipanais ir lježo s-sufle... – storuliukas nenulaikė danties ant danties. – I... ir py-yragaičiai, a-lia Vineron...

Nuodytojas! Ant snukio pas išgamą parašyta! Sukaposiu nelabąjį! Iš pykčio beveik nieko nemąstydamas norėjau čia pat vietoje nudėti konditerių, bet po to neįtikėtinos valios pastangomis susiėmiau į rankas. M-taip... Nervai jau visai niekam tikę. Bet po tokio kiekio pergyvenimų ir pasikėsinimų – nieko keisto – net ir savąjį katiną imsi įtarinėti.

- Ėsk!

- K-ką?..

- Viską.

- T-taigi... jis nebaigtas...

- Ėsk, sakau, - espados smūgiu perkirtau pyragą pusiau. – Ėsk sakau! Ir pyragaičius!

Konditerius liedamas ašaras ėmė šlemšti tešlą. Rūpestingai kimšo į burną, netgi su aistra. Negi apsirikau? Ta-aip...

- Užteks. O dabar čiupkit tą balandėlį ir į požemį. Žmoną taip pat.

- Už ką!!! – užkaukė storulis.

- Dar nežinau, - atsakiau. – O jei sužinosiu, tai lauže atsidursit. Chorstai!

- Ką įsakysite, jūsų mylista? – šalimais tuoj išdygo vyriausiasis auditorius.

- Pravesk apklausą. Kas, ko, iš kur rekomendacijos, žodžiu – viską. Kol kas be prievartos, bet griežtai.

- Bus padaryta! – Chorsto Diulo veidas švietė paklusnumu. – O kokia priežastis?

- Už galimą pasikėsinimą į mane. Vykdyt.

- Kaip pageidausite.

- Likę, paskui mane... – pasukau į kabinetą. Paskui mane, viduje drebėdami, nusekė susibėgę bendražygiai.

Na tai, sutinku – kiek pasikarščiavau. Tačiau kai kalbama apie pasikėsinimus, tai geriau kiek persistengti. Po galais, pilyje reikia keisti visą nusistovėjusios apsaugos sistemą. Net įsteigti... kaip juos ten... ragautojų pareigybes, kad juos kur.

Bendražygių ataskaitos užtruko iki gilaus vakaro. Labiausiai pradžiugino inžinieriai, kurie kartu su Pelegrinu vis tik baigė bombardą  - vienaragį. Na ir kiti pasistengė. Ūkis idealiai tvarkingas. Tačiau apimti viską, aišku kad nespėjau – tik viršūnėles. Giliau kapstyti jau teks rytoj.

Chorstas raportavo, kad sprendžiant iš visko, storulis konditerius jokiais niekingais reikalais neužsiėmė. Pasirodė jog tai iš ties tam tiktuose sluoksniuose žinomas kulinaras, kurį rekomendavo pats Antverpeno burmistras. Samuelis ištyrinėjęs vargšo gaminius, taip pat nerado jokių nuodų pėdsakų... kaip ir tarp kulinaro asmeninių daiktų. Ta-aip, prašoviau pro šalį, vienok.

Na ir gėrėme, aišku. Kaipgi be to? Gi šeimininkas grįžo – džiaugsmas! Tačiau labai stipriai palėbauti nepavyko: raitas ant suplukusio arklio pasirodė pasiuntinys ir perdavė laišką nuo kardinolo de Burgonio. Jo ekscelencija pusiau prašė, pusiau įsakė tuoj pat pas jį atvykti. Ir iš kur tas šiknius sužinojo, kad atvykau? Na ką gi, panašu, kad už bažnyčios malones teks susimokėti. Na ir gerai...

Bet tai jau bus rytoj, o tiksliau – poryt. Anksčiau į Antverpeną vis tiek nepapulsiu. O iš jo keliausiu tiesiai į Gentą, nes kitaip nieko katastrofiškai nespėju.

Kaip galvojau, taip ir atsitiko. Antroji diena baronijoje pralėkė kaip akimirka. Įsijaučiau į šeimininko vaidmenį ir nuodugniai patikrinau visą ūkį. O tai pagyros tai viena, o savos akys – tai visai kas kita. Tai aišku, kad už aplaidumą kai kas ir pipirų gavo. Ta prasme piršteliu pagrūmojau. Tačiau vis tiek daugiau profilaktiškai, nei buvo būtina, nes žmonės, kaip bebūtų keista – iš tikrųjų stengėsi.

Pagaliau iš Akenų šeimynėlės priėmiau darbą. Tai tie patys, kurių atžala ir buvo Jeronimas Boschas.

Asmeniškai Janas van Akenas, ilgabarzdis ramus senukas, kaip vyriausiasis, pristatė visą darbą. Na ką aš galiu pasakyti? Neįtikėtinai nuostabu. Net kūnas pagaugais nueina. Dailininkai taip pažaidė su šešėliais, kad vaizdai iš ties atrodė kaip gyvi. Maža to, mane – ateistą pagal prigimtį, apėmė šventas virpulys. Bet ne visur: ponų miegamąjį ištapė ganėtinai žaismingai – žaidžiančios nimfos, piemenaitės ir visokie satyrai. Čia jau minčių religinis virpulys netrikdė. Kita vertus, bendrai paėmus – kažkas keista: dailininkai dar buvo pakankamai konservatyvūs ir tokių laisvių dar sau neleisdavo.

Mano kabinete tapė Jerūnas, kaip dabar buvo vadinamas būsimasis dailės genijus – Jeronimas Boschas. Pasistengė jaunuolis – pasistengė. Nežinau kas ten jo galvelėje verda, bet kažin ar visi namie. Nors darbas – tiesiog nuostabus ir prašmatnus – tikras pragaras iki pat dantų girgždėjimo. Iškilmingai baisu – visai gali būti, kad pasitaikys lankytojų, kurie įpuls į religinę ekstazę, kurį nenustebsiu jei lydės šlapimo pūslės nelaikymas. Na, o jei prie viso to, kaip papildomą efektą dar pridėti ir piktą, žiaurų ir savivaliaujantį viduramžių baroną, tai...

Beje, labai panašu į jo garsųjį triptiką „Žemiškų malonumų sodas“. Bet nepilnai.... Bet tai ir suprantama: kūrybiniai žmonės – jie tokie – niekada nenuspėsi, kas jiems šaus į galvą. Na ir tą savo garsųjį šedevrą jis nutapė gerokai vėliau.

Bendrai paėmus – patenkintas. Labai patenkintas. Todėl dosniai atsilyginau ir prikalbėjau Jerūną ištapyti pilies koplyčią. Tik reikės palaukti, kol ją baigs statyti. Ir tuo neapsiribosiu – tegu visą mano ūkį padabina.

Po to nustebino Fiorovantis. Garbusis architektas pristatė beveik baigtą švyturį ir bastioną įlankoje, ir parašė leidimo...

- Monsinjore... – italo reveransui galėjo pavydėti bet koks rūmų  dvariškis, - aš noriu jums pranešti visai džiaugsmingą naujieną ir paprašyti palaiminimo.

Tuo metu mes kaip tik bandėme vienaragį, o jei tiksliau, buvome padarę pertraukėlę kirtome ėriuką, kurį jau spėjo iškepti, tad aš ne iš karto supratau ko jis nori.

- Kalbėkite, gerbiamas Petro.

- Likimo vingiai... – sutrikęs pradėjo. – Likimo vingiai...

- Trumpiau, vyriausiais inžinieriau leitenante.

- Garbingoji dama Anetė Heiden... našlė...

- Sunkiai verčiasi ar ką? – niekaip nesupratau ko iš manęs nori.

- Kol kas ne... – tarsi su palengvėjimu atsikvėpė Fiorovantis. – Bet aš...

- Nori vesti? Kas ji?

- Garbiojo pirklio Jakobo Heideno našlė.

- Turtinga?

- Paveldėjo audimo manufaktūrą (v.p.: pirmosios manufaktūros atsirado jau 14 a. Lombardijoje, po Nyderlanduose. Joje dirbantiems meistrams nebuvo taikomos cechų taisyklės. Jie galėjo nepriklausyti jokiam cechui. Jau buvo darbų pasidalijimas ir vienam gaminiui pagaminti jau buvo suskaldytos operacijos, buvo darbo specializacija) ir dvi krautuvėles. Turtinga... – architektas sutrikęs susimuistė. – Be to protinga ir daili. Vaikų neturi.

- O ar neskubi, mielas drauge? – užsinorėjau kiek paerzinti. – Laisvė saldi, o be to, Burgundijoje galiu tau parinkti naudingesnę partiją. Na ir, berods, tu juk namo ruošeisi?

- Ne, - tvirtai atsakė architektas. – Namuose manęs niekas nelaukia.

- O kaip? Na tai, meilė – didi jėga. Na ir tegu: gaila ar ką? Vėlgi – visada po ranka bus. Aš netgi laibai patenkintas, kad šis architektas lieka. Puikus specialistas, normalus žmogus – dar prireiks, o tai planai pas mene nemenki...

- Tada tebūnie. Sutinku. Vestuves planuok vasaros pabaigai – pasistengsiu sudalyvauti. Pala, o tavo draugai?

- Pasibaigus darbui išsivažinės, - lombardas liūdnai palingavo galva. – Bet galimi ir variantai...

Fenas taip pat nustebino. Aš jau buvau pastebėjęs, kad mano mechanikas kinas kažkiek jau nuobodžiavo. Sukumpo, dingo gyvybingumas judesiuose ir žvilgsnyje. Pradžioje maniau, kad jį kamuoja gimtų kraštų ilgesys – mentalitetas tai visai kitoks. Na ir kitų kinų su kuriais ar kuriomis galėtų pabendrauti – nenusimato. Bet paaiškėjo kad kažkiek klydau...

Kinas nusprendė prašytis su manimi į karą. Taip – į karą. Mat jis pradėjo rašyti monumentinį veikalą apie savo nuotykius apskritakių ir ilganosių barbarų žemėse. Iki pilnos laimės jam trūksta dar pakeliauti ir, aišku, pabuvoti kare. Pageidautina, kad karas būtų kuo kruvinesnis ir didesnis. Ta-aip...

- Maestro Fenai, jūs savame prote? Būna, kad kare ir užmuša...

- Anksčiau ar vėliau mes visi išeisim ir jokio skirtumo kaip tai atsitiks, - nežiūrint to, kad kinas nutaisė abejingumo pilną veidą, mimika išdavė užsispyrimą eiki iki galo.

- Labai įdomu... – karštligiškai ieškojau priežasties, kad galėčiau atsisakyti. – O... o kaip keramikos gamyba? Jau viską suderinai?

Galiu, aišku, numoti ranka ir paprasčiausiai neleisti išvykti. Tačiau bus problemų – kinas neįtikėtinai užsispyręs. O ir po užraktu gi nelaikysi?

- Leiskite, ponas barone... – į kalbą įsikišo Chorstas ir sumosikavo savo užrašų knygute. – Taigis, reiškiasi, atvyko žmogėnai, kurie pasiruošę pasirašyti sutartį dėl dviejų Antverpene statomų bažnyčių čerpių tiekimo. Ir iš Briugės taip pat norinčių atsirado. Na, o servyzai tai tie iš vis žaibo greitumu išgraibstomi. Na, tie su povais ir slibinais. Antai, ponas Redercholas prašė šimto. O tai ne mažiau kaip pusantro šimto florinų. Taip, kad...

Fenas nužvelgė mano iždininką abejingu žvilgsniu ir spragtelėjo pirštais. Akimirksniu prišoko neišvaizdus vaikiščias ir griuvo ant kelių.

- Paskutinę partiją išpaišė jis. Sudėtį maišymui, taip pat jis. Gali mane su kaupu pakeisti. Tinkami jam pagalbininkai taip pat parinkti. Ketaus sakėte kol kas nevirti. Na, o kitkam aš ir nereikalingas. Maestro Fiorovantis taip pat pasiruošęs mane paleisti. Taigi...

Ot tai šiknius...

- Kiek gi tau metų? – pasidomėjau vaikinuko. – Ir kuo vardu?

- Bertas Vertinsonas, - vaikinukas stuktelėjo kakta į purvą. – Per Velykas trylika bus.

- Susitvarkysi?

- Taigi, o kaipgi. Reikalas neįmantrus... – vaikinukas dėbtelėjo į kiną. – Jei bus tam jūsų valia...

Ne, na velniai žino kas... Na nenoriu su savimi imti feno ir viskas – užmuš gi tą užsispyrėlį!

- Monsinjore, monsinjore... – nuo šuoliais atlėkusio arklio nučiuožė Luidži. Monsinjore, ponia Matilda įsakė pas ją atvesdinti Lidiją. Ją tiesiai nuo į Gentą judančių vežimų ir nukrapštė.

- Kas nukrapštė? – pasiteiravau ir mintyse nusprendžiau niekadėją pakarti.

Ar ne per daug čia Matilda sau leidžia? Abu tuoj kilpoj kabaros, o dukreles ir žindyvės išmaitins.

- Tie sargybiniai, kuriuos jūs prie vaikų kambario pastatėte. O įsakė būtent Matilda... – skundė Luidži. – O kas jai išpliurpė, tai dar nežinau, bet įtariu.

- Pakarti niekšus, - sušnypštė greta esantis Klausas. – Įsakysite?

- Būtinai įsakysiu! – pažadėjau ir užšokęs ant arklio jau jodamas šūktelėjau Fenui: - Apie tavo prašymą dar pagalvosiu!

Artėjant prie žmonelės kambario kiek apsiraminau. Kažin... kažin ar Matilda sumanė iškrėsti kokią šunybę konkurentei. Flamandė per daug protinga. Na ir ne konkurentė ji jai. Maža su kuo žygyje vyras miega? Šiems laikams tai įprastas reikalas. Tada kokio velnio? O-ch tos bobos!

Įėjau į kambarį... ir kažkiek apšalau. Matilda ir Lidija gurkšnodamos „saracėnišką užkratą“ (v.p.: kavą) mielai tarškėjo, o aplink jas mosikuodamas savo aukšta krakmolyta kepure plazdėjo iš belangės paleistas nelaimėlis konditerius. Siūlė visokiausius gardumynus... Po galais...

Pamatęs mane konditerius susirengė nualpti, bet neįtikėtinomis pastangomis susitvardė ir nusilenkęs pasiūlė:

- Galiu, jums, pone, pasiūlyti nuostabios kavos su plutele iš vanilinės karamelės ir subtilaus skonio pyragaitį su vyšnaite...

- Siūlyk... –apsaugodamas vargšą nuo širdies smūgio, mielaširdingai sutikau ir atisėdau šalia staliuko. – Na ir?..

Klausimas buvo nukreiptas Matildai.

- Pone barone! – įsigudrinusi mestelti nelaimingosios žvilgsniuką, flamandė atliko ceremonialinį reveransą. – Mes čia kiek paplepėjom. Lidija kaip tik pasakojo apie liūdną įvykį, per kurį jai sužeidė ranką...

Štai tau, kad nori...

- O ponia Matilda mane perspėjo apie neleistiną jūsų potraukį keptam ir riebiam maistui... – Lidijos balse girdėjosi pilnos nekaltybės gaidos.

Dar geriau...

- Ir aišku, kad dar vynu... – nusišypsodama linktelėjo Matilda. – Ypač ant tuščio skrandžio...

- Ir apie nuovirus prieš miegą – aš tvirtai įsiminiau... – su tokia pačia šypsena atsakė Lidija.

Štai tokie reikalai. Susičiulbėjo, jos mat.

- Pačios savo nuovirus gerkit... – kažkiek sutrikęs burbtelėjau ir norėdamas nuleisti garą riaugtelėjau ant konditerio: - Kur po galais tie tavo pyragaičiai? Vėl į požemius užsimanei?..

Jau prieš pat miegą Matilda bakstelėjo man į šoną:

- Ir ką gi tu Žanai pagalvojai? Aš gi sau jau baigiau galvą nusisukti galvodama kaip sau pakaitalą surasti. O tai plavinėsi per kilmingas kekšes ar kokius viešnamius. Dar kokį užkratą namo parsitempsi... O taip, po priežiūra – merga švareiva ir nekvaila. Tik žiūrėk, vaikų jai neužtaisyk. Prižadėk!!!

- Gerai jau... – po nėriniais apčiuopiau flamandės šlaunį. – O sargybinius vis tiek įsakysiu nuplakti.

- Net negalvok! – cyptelėjo žmonelė. – Pats juos mano žinion perdavei. Ar užmiršai? Ir šiaip, rankas šalin!

- Kas čia dabar?.. – sutrikęs pasipiktinau.

- Nieko. Aš tik vėl ne viena... – sumišusi šyptelėjo Matilda. – Nors šiandien dar nieko, dar galima...

- O tu mano džiaugsme!..

O Feną vis tik pasiėmiau. Likimas toks dalykas, kad jei jau skirta Anapilin, tai saugokis nesisaugojęs... ir kaulu paspringsi...