"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXVII skyrius. 2017-07-28

XXVII skyrius

 

- ...Klausai, asmeniškai tau kartoju. Dešinė ranka juda nuo krūtinės! Nuo krūtinės, o ne nuo kiaušų. Dar kartą. Pradinė pozicija! O tu, nenaudėle, nežvenk čia kaip kumelė, o į galvą įsikalk. Na ir... viens-du-trys...

Na taip, repetuojame. Vis-tik pas kunigaikštienę, o ne pas kokią nušiurusią baronienę, einam. Šeštą ryto pakėliau visus artimuosius ir priverčiau visu greičiu pakartoti visus tuos nusilenkimus, etiketą ir kitas rūmines nesąmones. Ir pats stengiuosi, nes įvaizdis – tai sėkmės garantas. Nors ir galva, taip pat svarbi.

- Dabar kaip? – po eilinio kolektyvinio nusilenkimo aš pasisukau į Lidiją, kuri vaidindama Bretanės kunigaikštienę, mano krėsle sėdėjo kaip kokiame soste.

- Gražu-u-u! – mergiščia užvertė akis, tarsi būtų pritrenkta mūsų žavesio. – Na tiesiog sutartinai ir vienodai...

- Gerai... užteks... – malonėjau nusileisti. – Dabar praustis ir rengtis.

- O aš? – Lidija pašokusi nuo krėslo čiupo didelį ąsotį su karštu vandeniu.

- O ką tu?

- Su jumis. Štai, kad nors viena akimi į kunigaikštienės dvariškius žvilgtelti...

- Ar su protu susipykai? Ir kas tu ten tokia būsi?

- Na... – suglumo mergina. – Na, gal pažas...

- Nekvailiok. Kunigaikštienė iškart supras, kad tu merga. Moteriškos akies neapgausi. Na ir po to kas? Visa Europa plos liežuviais, kad Burgundijos pasiuntinys savo svitoje mergą vietoj pažo laiko. Nudusiu juos visus dvikovose badydamas...

- Tai jau taip... – Lidija liūdnai sutiko. – Na bet...

- Kas bet?

- Kas su manimi toliau bus? Aš labai bijau į jūsų tėvoniją važiuoti. Ten...

- Ponia Matilda?

- Na taip. Ji mane greit...

- Nebijok. Gutene tu užtruksi tik vieną vienintelę naktį ir iš karto vyksi į mūsų kuopos dislokacijos vietą, kur tavim pasirūpins van Breskensas. O po to ir aš atvyksiu.  Ir šiaip, užteks čia ašaras liet. Kam aš čia tave priglaudžiau, a?  Tai jau tikrai ne tam, kad pavalkiočiau ir išmesčiau...

- Pone!!! – mergina priglaudė prie krūtinės rankas. Aš jus tiesiog labai myliu! O galbūt aš dabar...

Šelmiška rankutė greit nuslydo mano papilve.

Kiek padvejojau įsiklausydamas į organizmą ir sutikau:

- A, žinai, gerai...

Na ir kokio velnio man čia atsisakinėti?  Lidija, ji... žodžiu, tapo meistriška mergina.

Galų gale rengtis teko skubant. Kiek per ilgai pasiautėjom...

Žvilgtelėjau į save veidrodyje. O ką? Labai, netgi, nieko. Na, kaip pasiuntinys, kuris nesiruošia asistuoti kunigaikštienei (bergždžias reikalas), tai atrodau puikiai. Įnoringos vietinės mados fone – gal kiek per paprastai, bet prabangiai. Vien tik plunksnos ant beretės – kainuoja daugiau nei mergos kraitis, o apie brangenybes ir ginklus – net neverta kalbėti. Štai dar va tas žiedelis...

- Na ką, pasiruošę? – priekabiai nužvelgiau savo palydą. – Lygtais pasiruošę. Kaip ten reikalai su portšeze?

- Na, taigi krantinėje, - raportavo tarpduryje stovintis junga.  – Ten jų keletas. Pasirinkimui.

- Na, eime, pažiūrėsim...

Reikalas tame, kad jokių arkliokų neturėjome. Jūrų kelionės ne kaip atsiliepia šiems keturkojams – galima ir visiškai juos numarinti. Tad nenorint pėstute minkyti miesto purvą ir šūdelyną, per kurį išsipurvinsi kaip kipšas ir vizitui nebetiksi, teko samdyti nešikus. Ačiū Dievui, kad Nante buvo viena tokia šios paslaugos teikėjų kontora. Štai va taip.

Portšeze pasirinkimui daug laiko neužgaišom – pasamdžiau turtingai išdabintą keturvietę dėžutę, kurią tempė aštuoni žaliūkai, ir jau po poros minučių siūbavau sėdėdamas ant minkštų barchatinių pagalvėlių ir praskleidęs užuolaidėles dairiausi į miesto vaizdelius.

- Ko toks kaip žemę pardavęs? – stumtelėjau Klausą, kuris niūriai sėdėjo šalia. – Bijai ar ką?

- Aš nieko nebijau, monsinjore, - burbtelėjo vaikinas. Bet kažkaip nerimastauju...

- Tai normalu, - paguodžiau. – Atsimink: šio pasaulio stipriųjų nereikia bijoti, bet su jais reikia būti atsargiems. O bendraujant reikia elgtis natūraliai ir be jokių akibrokštų. Tada ir jausiesi atitinkamai. Ir dar atsimink: valdovai be mūsų yra niekas. Tai mes jų šlovė ir tik mes juos darome didžiais. Tu tai turi suvokti.

- Tad... – kiek pagalvojęs pasukiojo galvą Klausas.

- Taigi, taigi. Klausyk, o kur mes pasukom?

- Tuoj, monsinjore...- Luidži iškišo galvą per langelį. – Ei, jūs kur?

- Taigi, pone, priekyje vežimas su statinėmis apsivertė. Niekaip nepraeisime, o taip mes juos aplenksime. Net neabejokite, kad spėsime laiku. Netgi su atsarga, - atsakė kažkieno balsas.

- Jie apeina...

- Girdėjau...  taigi, apie ką mes čia?..

- Valdovai niekis, o mes viskas! – išsakė savo nuomonę Luidži.

- Na tu čia ir pavarei... Nors kažkiek tiesos tavo žodžiuose ir yra. Tai... kaip čia geriau išsireiškus? Mes ir jie neatskiriami – papildome vienas kitą. Bet užteks tų sąmokslu kvepiančių pliurpalų... Kas per šūdas?

Netikėtai portšezę šiurkščiai pastatė ant grindinio. Beveik numetė be jokios pagarbos ir iš kart prasiskleidė užuolaidėlės ir langelyje pasirodė ūsuočius su armetu (v.p.: uždaro tipo šalmas su atidaromu arba atkeliamu antveidžiu) ant galvos, kurio antveidis buvo pakeltas.

- Baronas van Gutenas? – vidun padvelkė nenusakomas vakarykščių pagirių ir česnako kvapas.

- esmi aš. O tu, kas, snuki? – tiesą sakant aš gerokai įsitempiau. Net iki virpuliukų pirštų galiukuose. Tačiau parodyti nerimo neketinau. Be to, du užtaisyti pistoletai visai neblogai stimuliavo mano pasipūtimą.

- A-a-a... – karys prieš savo snukį išvydęs pistoleto vamzdį, nepatenkintas kriuktelėjo, bet kažkaip ypatingai nesuglumo. – Aš jo šviesybės Seržo Komeno baltosios kuopos seržantas. Turiu reikalą į jūsų mylistą.

- Dėstyk.

- Audiencija įvyks ne rūmuose. Man įsakyta jus pristatyti į kitą vietą. Tad malonėkite persėsti.

Na ką?.. Nepasiginčysi. Išlipau ir pamačiau dešimtį pilnai ekipiruotų raitų žandarų. Viskas kaip turi būti: apsiaustai pamušti šermuonėlių kailiukais, sotūs ir akiplėšiški snukiai ir pilni kastenbrustai (v.p. XV a. vidurio vokiški gotiško tipo šarvai — kastenbrus, kurių ypatumas, kad krūtinę saugant kirasa buvo sudaryta tarsi iš dėžučių — kai kada buvo monolitinė, o kai kada „dėžutės” tik suvirintos ar sujungtos. Ši kirasa sujungta su ilgu metalu kaustytu šarvuotu sijonu. Beje, juos dažnai lydėdavo ir specifinis apvalus baceneto tipo šalmas, dar vadinamas „grand bascinet”, kuris turėjo antveidį ir rėmėsi į pečius. Sprendžiant iš rašytinių šaltinių, jie buvo labai populiarūs, tačiau išliko jų itin mažai).

Žandarai už pavadžių laikė ketvertuką visai neblogai atrodančių kaurserių (v.p.: V.Europoje iš esmės buvo trys išskirtinės kovos žirgų-arklių rūšys. Destrieriai (destrier) — patys brangiausi ir vertingiausi, sunkiasvoriai riterių kovos žirgai, kurie buvo naudojami tik kovai; Kaurseriai (courser) — taip pat sunkiasvoriai, tačiau eiklesni ir grakštesni, buvo naudojai kovai, kurioje reikėjo didesnės ištvermės ir eiklumo, ir dar kai kada medžioklėje; ir Raunsi (rouncey) žirgai — jie buvo pigesni, naudojami mūšyje, kelionėje, medžioklėje, solidžiai palydai, garbės palydai, kai kada specializuoti tik kovai ar tik medžioklei; visi šie kovos žirgai nešuliams ar prie kokių tai ūkio darbų naudojami nebuvo. Pažymėtina, kad kiti — Palfrey ir Hobby tipo arkliai buvo universalesni ir platesnės paskirties ir jau nebebuvo laikomi išskirtinai tik kovos/medžioklės žirgais).

- Štai... – seržantas parodė į ketvertą žirgų. – Prašau neatsilikti.

- Kas sudvejos, savo rankomis suplėšysiu!.. – pikta menančiu balsu sušnabždėjau saviesiems ir čia pat užšokau ant narčiai trypiančio eržilo. – Na ką, seržante? Ko čia stovim?

Kaip pasiutę velniai nulėkėme miesto gatvelėmis sutrypdami gerą dešimtį užsižiopsojusių praeivių. Niekas nekreipė dėmesio į piktus miestiečių šauksmus ir mes labai greitai atsidūrėme užmiestyje. Dar kokia valanda siautulingo šuoliavimo ir priešais mus atsivėrė nedidelė pilaitė, kuri buvo labai panaši į pilį iš Disnėjaus kūrinių. Mano supratimu tai ir buvo Bretanės kunigaikščių užmiesčio rezidencija. Kchmmm... matomai, vis tik,  kunigaikštis teiksis mane priimti asmeniškai...

- Grafas Gugenbachas... – sausai prisistatė tarsi mietą prarijęs stotingas vyrukas. – Prašau sekti paskui mane.

- Su visa pagarba... – mums beliko tik sekti paskui.

Taigi. Bretanės kunigaikštis Pranciškus de Bre (v.p.: François II de Britagne, 1435-1488). Vyrukas kiek virš trisdešimties ir kiek lengvabūdiškos išvaizdos, bet su ganėtinai protingu ir rimtu žvilgsniu. Ir su valingu smakru, kurio turėtojai beveik visu šimtu procentų liudija, jog tai rimtas valios požymis. Kas dar? Purvu apkibę medžioklio batai ir plunksnomis bei šiaudų šapais apkibęs koletas (pranc. collet — apykaklė iš lot. collum — kaklas. Gali būti apykaklė, bet šiuo atveju tai būtų trumpas, dažnai odinis švarkas, kurį mėgo kariškiai ir medžiotojai) Gal iš tikro medžiojo, ar ką? Ir visiškai nekantrus žvilgsnis, kuris galėjo reikšti – kokio velnio čia šlaistaisi, jei jau atvykai, tai ir gimdyk...

Bretanės kunigaikštienė! (v.p.: Margaret de Foix, 1449-1486 m) Smaragdinė barchato suknia iki pat smakro, neaiškios formos kepuraitė, kuri dengė ausis. Ką dar galiu pasakyti?  Pelytė, paprasta pilka pelytė. Bet!!! Mama brangioji! Aš jau įsimylėjau! Ne, ji ne gražuolė, bet, velniai rautų, labiau moteriškos damos šiame gyvenime dar nemačiau. Moteriškumas spindi tarsi saulės spindulys. Moteriškumas ir didingumas. Fua! Ji – Fua! Ir tuom viskas pasakyta! Velnias, prisiekiu, aš ją pavadinsiu savo širdies dama!!! Na, šita... aš čia kiek, aišku, perlenkiau... Bet vis tiek ji nuostabi!!!

Greihaundai

Tarsi iš niekur išdygo impozantiškos išvaizdos senis ir stuktelėjęs savo lazda į parketą, griausmingu balsu mus pristatė. Kunigaikštis nekantriais susiraukė, o kunigaikštienė švelniai už ausies glostydama greihaundą (v.p.: laibakojai skalikai, itin senos veislės medžiokliniai šunys naudoti elnių ir šernų medžioklei, priskiriamas milžiniškų šunų grupei. Nuo XIX a. veisti lenktynėms. Raštuose minimi nuo 1016 metų) malonėjo itin kukliai ir saikingai šyptelėti. Na, o dvariškiai niekaip nereagavo, nes jų nebuvo. Be mūsų medžioklės menėje nieko nebebuvo... Netgi senis mažordomas kažkur išgaravo...

Senutėje Europoje mūsų sutikimo pavydėtų iškart visuose karališkuose dvaruose. Po to žengtelėjau kelis aiškius žingsnius link sosto ir pusėtinai nusilenkęs įteikiau futliarą su didžiojo Bastardo laišku.  Nors aš visai rimtai įtariu, jog tai pačio Karolio depeša, o Antuanas tai tik priedanga.

Kunigaikštis nekantriai čiuptelėjo tubą ir čia pat perdavė žmonai. O pats, tarsi bambėdamas pasidomėjo:

- Ar nebūsite toks malonus, barone, ir nepaaiškinsite dėl kokių tokių priežasčių net visa frankų karaliaus delegacija reikalauja jūsų galvos? Taip-taip, būtent jūsų, nes būtent jūs atvykote su laivu, kurio vardas „Viktorija“.

Viduje net apšalau, bet pasistengiau neišsiduoti. O ko gi aš tikėjausi? Juk iš ties, pakeliui išdaigų prikrėčiau. Na ir ką? Išduos? Kažin...

Nusilenkiau ir sąžiningai atsakiau:

- Visiški niekai, sere. Nuleidome į dugną frankų nefą... na ir dar keletas nekaltų išdaigų.

Apie sudegintą viešnamį aš, aišku, nekalbėjau.

- Ir tai jums smulkmenos?! – grėsmingai ištarė kunigaikštis. Nors, tiesą sakant, jo akyse šokinėjo linksmos kibirkštys.

Och, bijau, kad jis ir apie viešnamį žino...

- Paprasčiausiai frankų valdovo žmonėms labai norėjosi gauti šią depešą, o aš, kaip jūs teisingai spėjate, visiškai nesinorėjo jos jiems atiduoti.  Štai todėl ir kilo tokie nesusipratimai... – eilinį kartą nusilenkiau, o Klausas su dvyniai sinchroniškai pakartojo.

Kunigaikštis susimąstęs linktelėjo ir kreipėsi į sutuoktinę:

- Brangioji, aš jus paprašysiu nusiųsti barono palydovus jūsų merginų globon.

- Kaip pasakysite, jūsų šviesybe, - kunigaikštienė meiliai šyptelėjo ir iš kažkur iš po savo sijonų išžvejojo sidabrinį varpelį. Akimirksniu iš šoninių durelių pasirodė vyriausioji kunigaikštienės palydos dama ir mano palydovai nusekė paskui ją.

Leonardo da Vinčio „Dama su šermuonėliu“

Tačiau prieš tai karališkajai porai įteikiau dovanas. Ir buvo panašu, kad įtikau. Na patys pagalvokite, kokia dama liks abejinga didelėje pintinėje gūžtą susukusiai sniego baltumo šermuonėlių perui? O be to kas pavaizduota Bretanės kunigaikščių herbe? Teisingai – šermuonėliai.

Suverenios Bretanės
kunigaikštystės (1316-1514 m.)
herbas

Tiesa, kunigaikštienės greihaundas  juos sutiko visai ne draugiškai – matyt nujautė, jog tuoj nueis į antrą planą.

Na, o kunigaikštis gavo itin retą baltąjį medžioklinį sakalą (v.p.: lot.: Falco rusticolus – didžiausias iš sakalinių genties. Lietuvoje neperi) Ir, lygtais, taip pat liko patenkintas. Kcmmm... man šis sakalas tikrai nemenkai kainavo. Dama Šarlotė van Grude, tarsi keršydama  apiplėšė savo siuzereną, tai yra mane. Na ir tegul...

Po to mes perėjome į kitą menę, kur jau buvo nuklotas stalelis trims asmenims. Taip, kunigaikštienė nusekė paskui. O tai liudija, kad ši kilnioji dama yra ne tik savo vyro dekoracija. Dargi gali būti ir atvirkščiai.

Apie ką kalbėjome? Apie daug ką, bet pagrindinis akcentas tai buvo padėtis Burgundijoje. Ne, aišku, kad tiesioginių klausimų nebuvo – jie buvo švelniai paslėpti. Man tapo aiški jų potekstė ir kunigaikščio nuomonė šiais klausimais – taipogi. Stačiokiškai tariant, tai ant Karolio dėjo skersą ir net su priedais. Netgi jau išmetė iš įtakingiausiųjų  žaidėjų sąrašo. O ar ne per anksti? Bet tai tik mano, profano, kuris nežino visų slaptų srovių ir politinių susitarimų tarp šio pasaulio stipriausiųjų, neįmantrus požiūris.

Mane priėmė ganėtinai maloniai, bet, ko gero, tai tik liudijo apie tai, kad Antuanui, tai yra Karoliui – bus pateiktas neigiamas atsakymas. Atsakymo į laišką – neįteikė.  Štai ir viskas.

Atsisveikinant Pranciškus pasidomėjo:

- Ar, barone, galiu jums būti kuo nors naudingas?

- Sere, man visko pakanka.

- Netgi taip? – kunigaikštis nepatenkintas susiraukė. – Gal jums reikia laiko pagalvojimui?

- Jūsų šviesybe... – kunigaikštienė švelniai atsirėmė į vyro parankę, - šio vyro kilnumas neleis savęs žeminti prašymais. Tam, mes ir esame valdovai, kad savo nuožiūra teiktume malonę vertingiausiems.

- Na taip, mano brangioji, jūs kaip visada teisi... – kunigaikščio žvilgsnis nuskaidrėjo. – Tada bus taip. Mūsų valdose jūs visada rasite prieglobstį. Na... jei jo jums prireiks po eilinių išdaigų su frankais. Suprantate, kokių išdaigų?

- Žinoma, sere. Aš negaliu nieko geriau net ir norėti. O su frankams aš dažnai krečiu visokias panašias išdaigas. Štai, neseniai...

- Ir ką? – iš smalsumo kunigaikščio akys net susiaurėjo.

- Neseniai man pavyko perimti prieskonių siuntą frankų karaliaus rūmams ir dabar visiškai nežinau ką su ja daryti.

- Aš duosiu nurodymus ekonomui, - kunigaikštienė supratlingai šyptelėjusi linktelėjo. – Ir nesijaudinkite, ateityje pas jį su tokiais mažmožiais visada galite kreiptis.

- Aš kupinas padėkos...

Va štai tokia mažorine gaida ir baigėsi mano audiencija. Ko gi galima dar daugiau norėti? Panašu, kad visiškai teisėtai Nantas taps viena iš mano grobio realizavimo vietų. Ech... kad dar kaperio patentą išgauti... Bet tai jau dešimtas reikalas. Pirmiausiai tai karą išgyventi reikia...

Tačiau greitai pasiekti laivo nepavyko. Pranciškus ištesėjo savo pažadą ir prie manęs prišoko kažkoks rašeiva su rašaline ant kaklo. Šis tipelis greit surašė raštą, pagal kurį „Viktorija“ tapo Nanto prekybinio uosto laivu su visai nejuokingomis švartavimosi laiko ir sandėliavimo  lengvatomis. Ir net galėjo kelti Bretanės vėliavą.  Štai kaip...

Šito valdovų porai pasirodė maža: kunigaikštienė mane pristatė savo dvarui, o toks pristatymas turėjo nemenką reikšmę. Matyt gerai su dovanomis įtaikiau, o gal buvo dar ir kitų išskaičiavimų. Žodžiu, iki pat vakaro man teko linksminti dvariškius pasakojimais, šaudyti akimis  ir blizgėti kurtuaziniuose žaidimuose bendraujant su damomis. Klausas žaidė su tokiomis pačiomis didikų padaužomis, tik jū žaidimai buvo panašesni į „išplėšk akį“ ar „pritrenk draugą su kuoka“. Na, o dvyniai lakstė su merginomis, žaidė slėpynių ir landžiojo po krūmus. Kitaip tariant papramogavom į valias ir nusipelnėme pagarbos. Ir svarbiausia, kad su niekuo nesusipykome. 

Na kaip ir viskas. Iš ryto mano patikėtinis derėsis su rūmų ekonomu, o aš nulėksiu pas vieną bankininką ir apie pietus grįšime į laivą. Reikia ir ribas žinoti.

Iki Bretanės sienos mane palydės karinis bretanų nefas. O kas toliau? Toliau jau mūsų Viešpats valia. Kaip ten anoje mano epochoje sakydavo? A... nei pats velnias nelaimės, kai klebonas bylinės... Ar kažkaip taip...

Château des Ducs de Bretagne (Bretanės kunigaikščių pilis)

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXVI skyrius. 2017-07-21

XXVI skyrius.

Su savimi pasiėmiau Klausą, dvynius ir penketą iš abordažinės komandos, kuriems vadovavo vyresnysis bocmanas. Kaip svitai – pakankamai. Netikėtumo atveju taip pat užteks – ne su kažin kuo susitinku.

Susitikimui saracėnas parinko negyvenamą pakrantės gabalą, kuris buvo gana tolokai nuo uosto. Netgi suteikė jam ir šiokio tokio komforto – žinoma tokio, kaip jis tą komfortą. Įspūdingas priėmimas: iškart trys kepsninės, nuo kurių sklido aromatingas dūmas, nedidelė kilimais nuklota pakyla su daugybe pagalvėlių, na, o stalas... apie stalą nieko kol kas pasakyti negaliu, bet aukso kiekis įspūdingas... Vis tik – rytiečiai: jei miglos į akis nepripūs, tai savęs nebegerbs...

- Hasanas Abdurachmanas ibin Hotabis... – aukštas ir stuomeningas pagyvenęs saracėnas mane pasitiko saikingu rytietišku pasisveikinimu.

- Baronas Žanas van Gutenas... – tuo pačiu atsakiau jam neminėdamas kitų savo laipsnių ir apdovanojimų.

Nereikalinga. Čionai atvykau ne pimpalais matuotis. Kita vertus, nusibodo iki kaulų smegenų tie visi trenkti etiketo reikalavimai. Žodžiu, galiu tik mielai pasveikinti saracėno užduotą susitikimo toną. Kažkuom man šis vyrukas patinka.

Ganėtinai kalorigas personažas... Net nežinau kaip jį tinkamai charakterizuoti. Chotabyčių iš pasakos įsivaizduojate? Tai štai, veidas, kaip ir barzdelė – tipiškai Chotabyčiaus, bet tai ir viskas. Kaip ten jam sekasi su stebuklais, bet kad anksčiau jis buvo neblogas smarkuolis, tai buvo aišku. Galite manimi patikėti kaip šį reikalą išmanančiu žmogumi. Stuomuo tvirtas, sausas. Pečiai ir riešai, nežiūrint amžiaus, vis dar tvirti ir padengti tinkleliu smulkių žaizdelių, kurias kai kada palieka kirčiai. Ir žvilgsnis... Žodžiu, įnirtingas kovotojas. Ką dar čia pasakius? Nebent galiu pridurti, kad protingas ir gudrus saracėnas...

- Prašau, jus, gerbiamasis pasivaišinti prie šio kuklaus stalo kartu su manimi... – kapitonas atsainiu gestu parodė į įspūdingą dastarchaną (v.p.: dastarchanas, daugiareikšmis žodis. Šiuo atveju, tar rytuose naudojamas pietų stalelis ant pakylos, kurio aukštis apie 35 cm. svečiai sėdi ant kilimų ir t.t.)

- Neatsisakysiu...

Žingsniuojant link pakylos, apmečiau akimis aplinką. Šalia kepsninių sukiojasi storas mažaūgis – matyt virėjas ir patarnautojas viename. Už jo puslankiu sustoję stypsojo keturi žaliūkai su lamelariniais šarvais (v.p.: lot. lamella. Bendrinis pavadinimas, kai šarvai iš plokštelių, kurios tarpusavyje sujungtos virvelėmis. Plokštelių dydis taip pat buvo įvairus, kaip įvairūs ir patys šarvai – nuo kirasos/korsažo tipo iki ilgų kelius dengančių su pridedamais antpečiais, papildomomis pasaugomis ir t.t.)

ir misiurkomis. Apsiginklavę taip pat visai padoriai: trumpos ietys su plačiais apvalėjančiais antgaliais ir ilgais lenktais kardais, kurie labai buvo panašūs į turkišką kylyčių (v.p.: vienarankis lengvai lenktas, dažniausiai vienašmenis kardas. Lenkiasi antrame kardo trečdalyje iki ~5 cm, smaigalys galandamas iš abiejų pusių, vėliau, Europoje davė pagrindą karavelų atsiradimui) Ir dar kaustyti geležimi apvalūs skydai. Na, o pasiuntinys ir arabiukai buvo išgaravę. Panašu, kad už stalo būsime tik dviese. Beje, aš kaip ir ne prieš.

Kiličius

Klausas su dvyniais prisijungė prie abordažo komandos, kurie atsistojo tokiame pačiame nuotolyje nuo dastarchano, kaip ir machometono asmens sargybiniai. Na, o aš ignoravau venecijietišką kėdę ir įsitaisiau ant pakylos.

Hasanas pritardamas linktelėjo ir įsitaisė taip kaip ir aš. Storuliukas akimirksniu ant stalelio centro pastatė milžinišką dubenį su svaiginančio aromato kebabu (šašlyku), greta dubenėlį su plovu, o po to man prinešė auksinį dubenį su šiltu vandeniu, kuriame plaukiojo žali lapeliai. Įdomu tai, kad man pirmam. Gal būt tai banalus svetingumas, o gal... velniai žino – neesu didelis rytietiškos kultūros ir etiketo žinovas. Kažkada norėjau pasidomėti, kai sužinojau, kad mane perša į Kataro trenerius, bet nespėjau. Jūs gi žinote kodėl.

Pamirkiau pirštus, palaukiau kol kapitonas pakartos procedūrą ir paklausiau:

- Leiskite sužinoti, kaip jums sekasi, gerbiamasis Hasanai?

Na, kažkaip juk reikia pradėti pokalbį. Iš kažkur toli...

- Šlovė Viešpačiui... – nesileisdamas į smulkmenas, trumpai atsakė saracėnas. – Tikiuosi, kad Visagalis ir jums maloningas, gerbiamasis Žanai van Gutenai?

- Galima paprasčiausiai Žanai. Taip, Viešpats mielaširdingas.

- Gerbiamasis Žanai... – pakartojo kapitonas linkteldamas. – aš džiaugiuosi. Prašau jus paragauti štai šio...

- ...plovo, - tęsiau toliau aš. – Matau, kad pas jus, gerbiamasis Hasanai, puikus virėjas. Visada maniau, kad truputėlis anyžių ir granatų sėklų gerokai praturtina plovo skonį.

Taip, aš rytietiškame etikete visiškas neišmanėlis, bet ne virtuvėje ir čia jau galiu save vadinti tikru profesionalu.

Jūs mane nustebinote, gerbiamasis Žanai... buvote mūsų kraštuose? – kapitonas nustebo tik savo akimis, o snukis kaip buvo plyta, taip tokia ir liko.

- Deja, ne, - trumpai atsakiau. – Tačiau tikiuosi greit apsilankyti. O plovas? Apie jį gerai pasakė vienas išmintingas mula (v.p.: arab.: mavla — ponas, musulmonų dvasininkas) didžiajam Timūrui (v.p.: Timūras arba Tamerlanas (1336-1405). Timūridų imperijos įkūrėjas – emyras): „Reikia paimti didelį katilą. Jis turi būti toks senas, kad riebalai nuo buvusių valgių net sunktųsi į išorę ir degtų nuo žiežirbų ir ugnies. Į šį katilą reikia įdėti nei per daug jaunų nei per daug subrendusios avienos, atrinktų ryžių, kuris brinktų ir pūstūsi vien nuo minties, kad jį valgys drąsiausieji kariai, šviežios ir jaunos morkos, kuri raudonuotų iš džiaugsmo, ir aštraus svogūno, kuris geltų tarsi didžiojo emiro kalavijas. Visa tai reikia virti ant laužo iki tol, kol ruošiamo valgio kvapas nepasieks Alacho, o virėjas paragavęs dieviškojo valgio neišgrius“.

Kapitonas manęs išklausęs beveik sušuko:

- Tikrų tikriausia tiesa! Jūs mane stebinate gerbiamasis Žanai!

- Deja, bet mano žinios skurdžios... – žvelgdamas į plovą, nuleidau žvilgsnį. Na iš tikro – jau ir neatsimenu, kada jo mėginau. Dabartinėje Europoje ryžių ir dieną su žiburiu nerasi, o jei ir rasi, tai už tokią kainą, kad ir mėginti neužsinorėsi. Beje, reikės iš Hasano bent porą maišų išžvejoti...

- Galiu jums, Žanai, pasiūlyti nuostabaus rožinio vyno iš Cemeschijos. Tiesa, turiu pastebėti, kad apie jį galiu tik spręsti iš atsiliepimų, kadangi viešpats draudžia tikratikiams vartoti vyną... – kapitonas Hasanas apgailestaudamas skėstelėjo rankomis.

Man pasirodė, kad jis kažkiek gudrauja. Netikiu aš visiška machometonų blaivybe. Be to, Korane pilna visokiausių išlygų dėl visų draudimų, kuriomis pranašo sekėjau kuo puikiausiai naudojasi. Nors, gal ir klystu.

- Aš turiu kitą pasiūlymą... – neatsigręždamas daviau ženklą dvynukams. – Deja, aš nepratęs už vaišių stalo gerti vienas, tad naudojuosi progą šį bei tą jums pasiūlyti. Tai statinaitė dieviško sidro, kurio pagamina ne daugiau kaip šimtą statinaičių per sezoną, nes labai sudėtinga jo gamybos, išlaikymo ir sudėtinių dalių parinkimo technologija.  Sako, kad iš dešimties tūkstančių obuolių jam parenkamas tik vienas.  Priimkite tai kaip mano pagarbos ženklą, gerbiamasis Hasanai. Tikiuosi, kad jis jums suteiks nemažai malonių akimirkų.

Sumelavau, aišku... Truputuką. Sidras, aišku, ne iš pigiųjų, bet, žinoma, ir ne toks kaip apibūdinau. Nieko, tokiame reikale galima kiek ir liežuviu pamaskatuoti. Trumpiau... arčiau reikalo: kokio kipšo tau iš manęs reikia?

Kapitonas patenkintas linktelėjo galva ir ištarė:

- Dėkingas už jūsų prabangią dovaną, bet deja, pranašas yra pasakęs: „viskas kas svaigina – charamas, o bet koks charamas yra draustinas“ (v.p.: arab. haram – draudžiamas veiksmas arba draudžiamas daiktas)

Vienok tarnai greit nusirideno statinaitę.

Aš vietoje atsakymo tik skėstelėjau rankomis tarsi sakydamas „atleisk, bet dovanojau iš visos širdies“.

Toliau mes prisilaikydami rytietiškų ceremonijų valgėme. Na niekaip kapitonas neišsitarė kam jam aš reikalingas. Reikalai, šeima, politika ir, iš vis – velniai žino kas, bet tik ne apie tikrąjį reikalą. Velnio neštas saracėnas...

- Pas jus puikus laivas, gerbiamasis Žanai... – kapitonas tarsi susižavėjęs paplekšnojo liežuviu per gomurį. – Leiskite sužinoti, kokioje statykloje jį statė?

Suklusau, nors jau seniai numaniau, kad saracėno smalsumas susijęs su šebeka. O su kuo gi dar? Mano laivas trofėjinis, paimtas mūšyje pas tuos pačius saracėnus, tad kapitonas net galėjo jį pažinoti. Hasanas ne kvailys ir puikiausiai supranta, kad laivas nepirktas ir nedovanotas, ir jo šeimininko niekas neįkalbinėjo jo parduoti. Netgi nenustebčiau, jei ši šebeka buvo jo kokio nors giminaičio ar pažystamo kapitono. Tačiau jau tada tikrai su manimi nevakarieniautų. Tad toks variantas atkrenta. Tada kame reikalas?..

- Gerbiamasis Hasanai, deja, man nėra žinoma, kokioje statykloje šią šebeką statė, nes į mano rankas ji papuolė visiškai atsitiktinai. Tačiau manau, kad tokiam patyrusiam jūreiviui, kaip jūs, aišku, kad ji buvo statyta rytuose. Galbūt jūs net buvote ją sutikęs savo kelionėse, kai ji vadinosi „Pranašo strėle“.

Hasanas solidžiai linktelėjo ir įrėmęs į mane akis uždavė klausimą:

- Giliai gerbiamas Žanai, tada galbūt jums žinomas žmogaus pravarde Džabaras Šunsnukis likimas?

Kapitonui užduodant klausimą nesujudėjo nė vienas veido raumuo ir nors intonacijoje jautėsi atsainumo gaidelės, bet man pasirodė, kad atsakymas į šį klausimą jam labai svarbus. Gali būti, kad visas šis susitikimas buvo organizuotas būtent dėl atsakymo į šį klausimą.  Na, ką gi, pateisinsiu Hotabyčiaus viltis – veidmainiauti prasmės nėra.

- Gerbiamasis Hasanai, man nežinomas Džabaras, pravarde Šunsnukis, bet man žinomas žmogus vardu Džabaras Achmedas Amiras Suleimanas Šarafas al Masris.

- Tai gal jums žinomas šio asmens likimas? – Hasanas tiesiog buvo pavyzdinio ramumo pavyzdys. Net žvilgsnio į šoną nenudelbė ir pabrėžtinai demonstravo abejingumą atsakymui.

- Žinoma... – nerūpestingai atsakiau ir tyčia nukreipiau dėmesį į gražų ąsotį iš beveik juodo metalo, kuris buvo išdabintas arabiškais rašmenimis. – Gerbiamasis Hasanai, koks nuostabus ąsotis! Kaip suprantu, jis iš tų, kuriuose vanduo lieka ledinis net per didžiausius karščius?

N, o ką? Aš taip pat galiu megzti žodinius voratinklius, na ir bjaurumo, visgi, prilaikau. Paklaustų tiesiai-šviesiai, o tai štai kokius „ach-och“ vadelioja... Och jau tie rytiečių kapitonai...

- Tegu Iblis neša sau ir tą ąsotį, ir jo meistrą (v.p.: Iblis – vienas iš džinų, kuris dėl savo pastangų buvo priartintas iki pat Dievo ir beveik tapo angelu, tačiau tapo tuščiagarbiu ir buvo nutrenktas iš dangaus. Jį apėmė neapykanta žmonijai ir ėmėsi juos vesti iš doros kelio)! – neišlaikė Hasanas. – Gerbiamasis Žanai, sakykite, kas nutiko tam išako vaikui?!

Ibis džinas



Aš pasidžiaugdamas, kad mano šaunuoliai į aną pasaulį nuvarė ne kokį šio kapitono giminaitį, kiek patylėjau, sulaukiau tos akimirkos kai Hasano veidas ėmė spinduliuote spinduliuoti nekantrumą ir su atodūsiu ištariau:

- Net negaliu pasakyti ar liūdesiui ar džiaugsmui, bet Džabaras dabar mėgaujasi hurijomis rojuje (v.p.: musulmonų rojaus mergelės, amžinai jaunos ir gražios, baltaodė ir juodaakės. Bendravimas su jomis esąs viena pomirtinio atpildo išganytiesiems formų). Arba atvirkščiai, jo sielą skaistykloje drasko demonai. Bet kaip ten bebūtų, jis paliko gyvųjų pasaulį – tai jums, didžiai gerbiamas Hasanai –garantuoju.

- Iš tiesų aukščiausiais gailestingas!!! – Hasanas su palengvėjimu atsiduso ir kilstelėjo rankas į viršų. – Teisingumas nugalėjo!

Aš tylėjau ir, spėliodamas, kuo tas Džabaras, užkliuvo Hasanui, laukiau. Nors koks skirtumas... ne apie tai galvoju: reikia kalti geležį kol ji karšta ir melžti Hotabyčių kaip kokią karvę. Jei pavyks, žinoma., o tai kapitonas nepanašus į žmogų, kuris geranoriškai atvers savo saugyklas. Nagai į save...

- Žanai... – saracėnas trumpam nutilo ir iš jo veido greit dingo ką tik buvę džiaugsmo pėdsakai. – Gal būsite toks malonus, jog papasakosite šią istoriją?

Aš buvau malonus ir išliejau siaubingą, dramatišką istoriją. Tiesa, ganėtinai, kaip jūs suprantate, redaguotame variante, kur žiaurus piratas laužydamas pažadus ir priesaikas, netgi niekšingai, užpuolė taikų laivą. Nepasakosiu gi, kad tai mano šaunuoliai tai elgėsi. Na ir save paminėjau: tik labai kukliai. Na... taip... prabėgomis... Tarsi ėjau pro šalį nurėžiau piktam kraugeriui galvą ir nuėjau savo keliu... ir taip toliau tokia dvasia. Paminėjau sąmoningai, kad saracėną padaryčiau man tiesiogiai dėkingu.

Po pasakojimo Hasanas padėkojo alachui ir atsargiai pasidomėjo:

- giliai gerbiamas Žanai, sakykite, o pas jus kartais neliko asmeninių Džabaros daiktų?

Klausdamas jis tiesiog akimis rijo mano pistoletus. Špygą tau, saracėne – neatiduosiu.

- Galbūt... – aš kiek atšlijau nuo kebabų dubenio. O kas būtent, jus domina?

Hotabyčius lūpų galiukais šyptelėjo ir trumpai tarstelėjo:

- Viskas. O jei konkrečiai, tai papūga.

- Papūga? Buvo toks, bet dėl pasikeitusio klimato nudvėsė. Liko tik narvelis. Tačiau prašau paaiškinimų. Patys suprantate, gerbiamasis Hasanai, jūs negalite atimti iš manęs malonumo išgirsti jūsų istorijos.

Saracėnas nesimaivydamas papasakojo tokią pačią siaubingai tragišką istoriją. Atseit piktas piratas Džabaras užpuolė jo tolimo giminaičio laivą, kuris visgi išsigelbėjo, bet prarado visus turtus, tarp kurių buvo ir šiokios tokios smulkmenos, kurios neturėjo kažkokios ypatingos vertės, bet jas sugrąžinti giminei buvo garbės reikalas.

- suprantate, gerbiamas Žanai... – kapitonas atsiduso. – Aš jūsų prašysiu atiduoti man tas smulkmenas. Pavyzdžiui, tą sušvilptą papūgos narvelį. Jis kažkada priklausė mūsų giminės įkūrėjui, tad aš privalau jį išpirkti.

- Aš negaliu neatiduoti jums jūsų giminės relikvijų... – sutikdamas linktelėjau galva. – tik prašau atleisti man, gerbiamas Hasanai, aš turiu jus palikti, nes reikia įsakyti, kad juos čionai atgabentų.

Na štai, prasideda pats įdomumas. Man kaip ir negaila – išskyrus pistoletų, žinoma. Atiduosiu... pala, bet kuo čia dėtas narvelis? Man atrodo jog mane bando „išdurti“...

Dvyniams įsakiau vykti į šebeką ir atvežti buvusio šeimininko daiktus. Tai yra: nuostabaus darbo smėlio laikrodį, prausimosi dubenį, kilimėlį maldai, Koraną, asmeninį antspaudą ir žiedą. Na ir nelaimingosios papūgos narvelį. Tik jau tą narvelį liepiau labai atidžiai apžiūrėti... Šiaip, dėl visa ko: patikrinti ar nėra kokio dvigubo dugno. Aišku galima visa tai nukelti rytojui ir pačiam apieškoti, bet nenoriu. Nenoriu parodyti savo šališkumo. Kažin ar ten bus kažin kokie nenusakomi lobiai... Na ir šiaip, kilnumo dar niekas neatšaukė. Na ir aš toks jau esu.

Pažų nebuvo apie gerą valandą, o atitempę visus tuos rakandus davė ženklą prieiti.

- Kas?

- Štai... – Luidži ištiesė man pergamentą, kuris buvo prirašytas arabiškais rašmenimis, auksinė plaukų sruoga šilkiniame skudurėlyje ir paprastutis auksinis žiedas. – Visiškai atsitiktinai radome. Vieną iš narvelio virbalų reikėjo paspausti.

Ta-aip. Panašu į kažkokią meilės istoriją, kuri susijusi su pačiu Hasanu. Ne kitaip... žodžiu, nėra ko galvos laužyti. Vis tiek ji man liks nežinoma.

Hasanas visai abejingai visus daiktus pavartė, ignoravo slėptuvę ir klausiamai žvilgtelėjo į mane. Tarsi klausdamas kainos.

- Džiaugiuosi jums padaręs paslaugą, gerbiamasis Hasanai...

- Bet?..

- Nieko.

- Taip negalima... – kapitonas nesutikdamas papurtė galvą. – aš atsisakau priimti jūsų paslaugą.

- Kodėl gerbiamas Hasanai? Tai dovana. Nors visai neatsisakyčiau nuo jūsų dėkingumo, bet tik jūsų pačio nuožiūra.

Tikiuosi, kad jūs nepagalvojote jog aš išprotėjau ir nusprendžiau likti be dovanų?

- Tebūnie taip! – iškilmingai išdainuodamas pasakė saracėnas ir pridūrė: - Dar vienas patikslinimas. Aš matau, kad jūs nešiojatės pistoletus, kurie priklausė tam prakeiktam Iblio sūnui. Prisiekiu, jei jūs man juos atiduosite, tai aš jums surasiu tinkamą pakaitalą.

Lengvai žvangtelėję pistoletai nugulė ant auksinės lėkštės. Taip, gaila, bet manęs niekas neprivers žaisti kilniaširdiškumo. Hotabyčius – garbus vyrukas, tad nemanau, kad kažką prarasiu. O jei?.. Na ir velniai jo nematė.

Dabar saracėnas nuėjo pakalbėti su saviškiais ir po kažkiek laiko prie staliuko prisiartino tarnai.

Kapitonas buvo dosnus. Iki tokio laipsnio dosnus, kad dabar jau man teko formaliai priešgyniauti.

- Tai garsiojo meistro Fachado al Nasirijaus pistoletai. Aš pats jam iš Europos gabenu kai kuriuos reikalingus komponentus.. – Hasanas pademonstravo porelę ilgavamzdžių pistoletų su ganėtinai įmantriais skiltuvais. – Prašau jus, Žanai, priimti iš manęs šią dovaną.

Pasukiojau ginklus rankose. O ką... visai netgi nieko. Ir papuošti kukliai, taip kaip man patinka. Ilgi daugiakampiai vamzdžiai... kokių penkiolikos milimetrų skersmens.

Lengvai riesta rankena su masyviu bumbulu ant galo – tokiu stuktelėti gali geriau nei su kokia buože. Spynos... kchmmmm... aš taip suprantu, kad prieš mano akis titnaginių skiltuvinių spynų prototipas. Netgi kažkiek keista. Aš maniau jog tokios gerokai vėliau atsirado. Bet čia jau kaip ir nieko keisto: aš jau seniai nebesistebėjau buvusių stereotipų neatitikimu. Būsimųjų epochų istorikams reiktų snukius daužyt (išskyrus vieną, kurį labai gerbiu)! Ir tai sakau aš, žmogus, kuris gali jų „perliukus“ sulyginti su tikromis viduramžių realijomis. Pavyzdžiui, aš visai neseniai mačiau graižtvinį vamzdį. Taip-taip, nesistebėkite – be proto šiurkščiai padarytą, su dviem stambiomis vijomis, bet vis tik tai buvo graižtva. Vedinas savo kūrybinio polėkio, vienas iš ginklakalių Briugėje sumeistravo. Aišku, kad jo niekas nesuprato ir gildija grasindama, kad išvarys iš savo gretų, uždraudė gaminti štai tokius išsigimėlius. Berods, netgi baudą skyrė... Bet kaip ten bebūtų, bet dabar ir čia tik penkioliktas amžius ir jau graižtva!

Taip ir su titnagine spyna. Meistrų-individualų su polėkiu – visais laikais pakako. Kitas reikalas, kad jų šedevrai aplenkia laikmetį, niekam neįdomūs ir jų gaminiai užmiršti pasimeta laike niekeno nepastebėti. Bet vis tiek tokie buvo... Na, bet tiek to, užteks filosofuoti – aišku, kad kapitonas įsiteikė. Rytoj išmėginsiu... Pala, o kodėl rytoj? Dabar pat!

Na ir poroje su kapitonu, pabandėme. Visi reikmenys buvo kartu su pistoletais. Žodžiu, visai neblogai į riedulius pašaudėm ir paskutinis dar tarp mūsų buvęs ledas ištirpo. Bendrauti tapo lengviau ir mes apsvarstėme nemažai svarbių dalykų. Netgi susitarėme dėl šiokių tokių abiem naudingų prekybinių sandėrių kitam sezonui. Bet apie tai dar anksti kalbėti – iki tol dar išgyventi reikia.

Bekbutas

Be pistoletų iš Hasano dar gavau maišą saracėniškų sėklų, tai yra kavos pupelių ir penkis maišus puikių ryžių. Be viso to dar ir plokštelinius iki veidrodžio blizgėjimo nušveistus šarvus – aiškiai indiškos kilmės. Porinius subtilaus kalimo durklus, kurie buvo labai panašūs į bekbutus (v.p.: pers. behbūd из tiurk.: bekbut (bek + but (koja-dubuo) – iraniškos ar persiškos kilmės lenktas dviašmenis universalus peilis-durklas iki 50 cm. neišraiškinga kryžma/rankos apsauga. Dažniausiai su grioveliais ant geležties. Vėlesniais laikais virtęs kaukazietišku durklu, kai kur nacionaliniu atributu), ir porinius kardus – jei neklystu – marokietiškus nimšus (v.p.: vienašmenis kardas su labai nedideliu lenktumu, medine rankena su riešo apsauga ir specifine kryžma, kai kryžma kai kada buvo iš keturių į geležties pusę nulenktų stipinų, kurie baigiasi bumbulais ir gali būti naudojami, kaip priešininko ginklo gaudyklė).

Nimša kardas

Ganėtinai rimti ginklai: sunkūs, subtiliai išpuošti, puikaus plieno ir išgaląsti kaip kalavijai. Na ir pilną dėžutę saracėniško stiliaus moteriškų papuošalų bei po porą rulonų parčės (v.p.: storo šilko medžiaga įmantriai siuvinėta auksiniais ir sidabriniais siūlais) ir šilko – žmonai. Žodžiu, pažėrė baronui senasis saracėnas.

Išsiskyrėme jei ne bičiuliais, tai bent jau neblogais draugais. Kaip nebūtų keista, nežiūrint į visiškai skirtingą mentalitetą,  charakteriai atitiko vienas kitą. Bet, ko gero, tai daugiau mano nuopelnas – aš juk ne visiškai viduramžiškas kipšas, o kažkiek ir multikultūrinės visuomenės vaikis.

Jau ruošiantis namo, uždaviau klausimą:

- Gerbiamasis Hasanai, o jūs ar kartais nepažįstate pirklio iš Alepos, kurio vardas Hasanas ibn Zulfikaras?

- Šlovė Alachui, turiu tokią garbę... – kapitonas akimirksniu įsitempė ir šovė į mane žvilgsniu. – Jūs turite jam kokį nors reikalą?

- Gali būti. Ką jūs apie jį galite pasakyti?

- Gerbiamas žmogus, gerbiamas pirklys, bet, deja, netikratikis... – nesileisdamas į smulkmenas išsakė Hasanas. Buvo galima nujausti, kad ne itin nori viską apie išpasakoti.

- Ar turi jis dukterį, kurios vardas Zemfira?

Hasanas kiek patylėjo, o po to sausai atsakė:

- Giliai gerbiamas Žanai, aš kol kas norėčiau susilaikyti nuo atsakymo. Suprantate, svetima širdgėla neturėtų būti atskleidžiama tretiesiems asmenims. Gal jūs geriau malonėsite pasakyti kodėl taip domitės?

- Aš ne veltui uždaviau klausimą... – mano balsas buvo toks pat sausas, kaip ir saracėno. – Nejaugi jūs galėjote pagalvoti, kad mano žodžiai tai tik noras pasijuokti iš gerbiamo žmogaus nelaimių?

- Aš negaliu matyti jūsų sielos, gerbiamasis Žanai... – iškošė kapitonas.

Ta-aip... pasitikėjimo ir pagarbos atmosfera, kuri jau buvo nusistovėjusi, akimirksniu kažkur išgaravo. Na gerai, nekaitinsiu jos, o tai dar betrūko į peštynes su kunigaikščio globotiniais įsivelti... Bet pats saracėnas! Dvasingas, šiknius – gerbiu...

- Gerai, aš paaiškinsiu. Nuo nepavydėtino likimo man, visiško atsitiktinumo dėka, pavyko išgelbėti merginą, kurios vardas Zemfira, kuri pasivadino Hasano ibin Zulfikaro dukterimi.  Manau, kad nupasakoti, kaip ji atrodo, nėra reikalo, nes netikėti jos žodžiais, neturiu jokio pagrindo. Ar jūs patenkinti priežastimi, kodėl aš domiuosi apie gerbiamą pirklį?

- Kokia išpirkos kaina? – ganėtinai rūsčiai burbtelėjo kapitonas. – Aš dabar galiu surinkti, perskaičiavus į jūsų pinigus, apie penkis šimtus turo livrų. Jei jūs sutiksite palaukti dieną, aš galiu dar tiek pat pasiskolinti įkeisdamas būsimus mano tiekimus. Ir maldauju nepasmerkti pažeminimui  nelaimingosios...

- Gerbiamas Hasanai... – priekaištingai palingavau galvą, - prašau nekenkti mūsų santykiams, nes toliau jau mes galime tik susipykti. Aš jums nedaviau jokio pagrindo taip apie mane galvoti.

- Bet tada ko jūs norite? – kapitono veide atsispindėjo pats tikriausias disonansas, tai yra, stereotipų plyšimo procesas.

- Nieko! Dabar mergina laikoma padoriomis sąlygomis ir niekas niekada nedrįs jai pakenkti. Bet ji toli ir artimiausiu laiku aš jums jos perduoti negalėsiu. Tad teks susitarti, jog kitais metais, tuo pačiu laiku, ją čionai atvešiu. Dar kartą kartoju: už gerus darbus aš nereikalauju dovanų ir apdovanojimų. Tačiau yra sąlyga. Atvežkite ką nors iš Zemfiros giminės, ką ji galėtų pažinoti. Kitokiu atveju, jokio perdavimo nebus. Taip... visi mes su dievo palaima šia žeme vaikštom... tad jei dėl kažkokių priežasčių negalėsiu atvykti, merginą vis tiek atveš patikimi žmonės.

- Žanai... – kapitonas prispaudė ranką prie širdies.

- Palikim, aš neįsižeidžiau...

Štai taip ir teko man prisiliesti prie viduramžiškaisiais rytais. Velnias... gal man, vis-tik, romaną parašyti? Labai jau įdomiai ir užvedančiai išėjo! Nors koks aš, po velnių, rašeiva... Tiek to, liko tik pasipuikuoti rūmuose ir namo...

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXV skyrius. 2017-07-14

XXV skyrius

 

Masyvi moneta kelis kartus persisuko ore ir įkrito į delną herbine puse, kurioje buvo atvaizduotas solidžiai atrodantis raitelis. Tai rodanas arba rodanezas, kitiaip tariant rodezos livras (v.p.: 1 rodanoise = ½ turo livro... 1 svaras = 5 Turo livrai arba 4 Paryžiaus livrai). Tai buvo Armanjakų moneta, kurią jie kalė būdami Rodezos grafystės valdovais. Kaldino...

Pavartaliojau monetą rankose ir įmečiau į didelę skrynutę, kuri buvo pilna štai tokių pačių monetų. Lygiai tūkstantis rodezos livrų arba penki šimtai turo livrų. Štai tiek man atiteko iš Armanjakų lobyno. Smulkmena, aišku, bet net jei jų būtų tūkstantį kartų daugiau, tai vis tiek būtų niekalas lyginant su Bazilio išgelbėtomis relikvijomis...

- Štai ir viskas. Istorija baigta, - skrynutės dangtelis negarsiais stuktelėjo užsidarydamas. – Ačiū tėve...

Už nugaros cyptelėjo durys ir iš karto pasigirdo Luidži balsas:

- Jūsų mylista...

- Ką?

- Jūsų pavedimas įvykdytas, monsinjore, - berniukas nusilenkė. – Bretanės kunigaikštienė Margarita de Fua jus priims rytoj pusiaudienį.

- Kunigaikštis?

- Bretanės kunigaikštis, grafas de Monforas de Vertiu de Rišmonas ir d‘Etampas, Pranciškus de Bre, deja, vakar išvyko į medžioklę ir kada grįš į rūmus, nežinoma, - raportavo Pjetro.

- Aš jus išgirdau. Kol kas laisvi...

Taigi, kaip ir tikėjausi, mane priims kunigaikštienė. Apie tokią galimybę mane buvo perspėjęs dar Antuanas. Kodėl? Pabandykim panarplioti...

Pranciškus gudrus kaip gyvatė ir apdairus kaip tūkstantis pranciškonų, todėl nusprendė nesusitikinėti su Karolio Drąsiojo aplinkos žmogumi. Aš ne oficialus Karolio, didžiojo bastardo Antuano pasiuntinys ir nežinia kas ten tame laiške surašyta. Karolis, kaip ir  buvęs Pranciškaus bendražygis, tad per Antuaną gali paprašyti kokios nors pagalbos. Pinigų, pavyzdžiui. O ar kunigaikščiui to reikia? O šiaip tai priims Margarita. Kaip ir visiškai oficialiai – pilnateisė kunigaikštienė. Štai toks Pranciškaus žingsnis kaip ir leidžia pilnai ir teisiškai ignoruoti prašymą. Na ir šiaip, tas Bretanės kunigaikštis, ganėtinai įdomus personažas.

Savo laiku jis buvo vienas iš Visuomenės gerovės lygos, kurioje, kaip prisimenate, gana svarbų vaidmenį vaidino bastardo tėtušis, dalyvių, lygos kariaunai vadovavo Karolis Drąsusis. Savo laiku maištingieji feodalai gerokai aplamdė Liudviką ir Konflanoje privertė jį pasirašyti jam nemalonų paliaubų susitarimą. Rezultate Pranciškus tapo pilnateisiu ir nepriklausomu Bretanės valdovu ir dar prie savo valdų prijungė šiek tiek pačio Voro žemių.  Bet tai jau buvo labai seniai ir jau tapo sena istorija...

Po prijungimo prie Prancūzijos pasikeitė

Normandija, kuri pagal tą patį susitarimą tapo Karolio Berijiečio tėvonija, prieš dešimtmetį sugrįžo Liudvikui, o pats Karolis vos spėjo pasprukti ir pasislėpti pas Pranciškų, kuris griežtai atsisakė išduoti buvusį bendražygį. Aišku, kad Liudvikas pasipiktino ir iškeliavo nukariauti Bretanės. Beje, kovojo jis visai sėkmingai ir Pranciškus buvo priverstas taikos sutartį, pagal kurią Bretanė tapo Voro lenu. Pranciškus net įsipareigojo sukulti Karolio Drąsiojo Burgundiečio puodynes, taip vaizdžiai sakant. Aišku, kad sutartis buvo formali ir niekinė. Kunigaikštis net nemanė aprimti. Jis kiek atsigavęs ir sustiprėjęs po pralaimėjimo iškart užmiršo visas tas sutartis ir įsibrovė į Puatą (v.p.: pranc.: Poitou, istorinė Prancūzijos vakarinės dalies sritis, kuri dabar išdalinta į tris departamentus), bet kažin ko ten neprikariavo.

Žodžiu, oficialiai dabar šiokia tokia trapi taika. Tačiau iš tiesų viskas šiek tiek kitaip. Pranciškus iki galo stovės už savo suverenumą, o Voras stengsis Bretanę prijungti prie savo valdų. Kuo visa tai baigsis kaip ir aišku, nes dvidešimto amžiaus žemėlapiuose tokios valstybės kaip Bretanė – nėra, o yra Prancūzija. Tačiau kada ir kaip Bretanė taps Prancūzijos dalimi – man nežinoma (v.p.: 1532 m. sudarius uniją pagal kurią abi šalys valdomos vieno karaliaus, nežiūrint išlaikyto abiejų šalių suverenumo, jau 1547 m. pagal faktą tampa nebedaloma Prancūzijos dalimi - provincija).

Na, o su kunigaikštiene pabendrauti - visai nieko prieš. Vis tik ji Fua, o tai reiškia, kad graži, protinga ir gudri, kaip ir visos šios giminės moterys. Beje, ji tikroji mano žuvusios pamotės sesuo ir Magdalenos Prancūzietės sūnaus, mažojo Febo, teta. Turėtumėte atsiminti, aš juk pasakojau (v.p.: žr. Armanjakas – 1). Taip, buvo laikai... Bet aš kiek nukrypau.

Kažkokio ypatingo palankumo iš kunigaikštienės neverta tikėtis: kas aš, o kas ji? Jei nebūčiau pasiuntiniu, tai net ir apie audienciją nevertą būtų svajoti. Bet pažiūrėsim, ko čia galvą sukti? Man gi iš jos nieko ir nereikia. Pasisukiosiu rūmuose, numesiu dar vieną laišką vienam bankininkui ir dingsiu. Tai paskutinis pavedimas, kurį įvykdęs išskleidžiu sparnus ir varausi į Guteną. Po to į Burgundiją. Bet ten jau su gerokai menkesniu entuziazmu. Bet nereikia kalbėti apie liūdnus dalykus – geriau jau ant denio pasivaikščiosiu...

Atvėriau kajutės duris ir iš nuostabos sustingau. Už pusės šimto metrų nuo mūsų sustojo didelė galera. Su Bretanės vėliava. Bet...

- Och jėrgutėliau, net iš reido kilti nereikia – galima kuo puikiausiai abordažu imti... – nejučia išsprūdo.

- Kas per šūdas? – sunerimęs, su ataskaita nuo tiltelio nulipo Verenvenas.

- Ar taip būna, Tili?

- Nežinau, pone šautbenachte... – sutrikęs pasikrapštė pakaušį Verenvenas. – O šiaip tai ten pirklys.

- Aišku, kad ne piratas. Kokio velnio jis su Bretanės vėliava? Pjetro, mikliai čionai mano žiūroną...

Prasta viduramžiška optika priartino galerą ir aš supratau, kad man nepasivaideno. Šalia Bretanės uosto į reidą atsistojo saracėnų galera. O tai jau savaime neįtikėtinas dalykas. Kažkodėl saracėnas stovi sau ramiausiai ir niekas jo nepuola. Netgi atvirkščiai – jį lydi Bretanės kogas.

- Pone šautbenachte, jį sargyba lydi! – Verenvenas pasidalino savo brangiais pastebėjimais.

- Ne aklas... – aš nužiūrinėjau išvaizdų saracėną, kuris galeroje žarstėsi įsakymais.

Iš ties neįtikėtinos tos Dievo užmančios. Mahometonų ir kitų saracėnų, kurie tik išdrįs pasirodo šiuose kraštuose, laukia vienas vienintelis likimas. Labai liūdnas. Tikiuosi, kad nebūtina aiškinti koks? Jie tai puikiausiai supranta ir paprastai prekiauja su portugalais ir venecijiečiais, kurie savo ruožtu persiunčia prekes čionai užsukę kelis kartus didesnes kainas. Štai – tau! Ir dar saracėnas su Bretonės vėliava, o tai reiškia, kad pirklį globoja kunigaikštis. Kitokiu atveju tai neįmanoma. Tikėjimo klausimas bekompromisis – ypač šiais laikais. Žinoma, jei šis klausimas nesusikerta su finansiniais interesais. O šiaip jau, man ši galera visai patinka. Kaip sakoma, kas ieško, tas randa...

- Tili...

- Taip, pone šautbenachte.

- Pasiųsk į uostą patikimus žmogiukus ir iki dienos pabaigos sužinok viską ką tik galima apie tą saracėną. Kas, iš kur, ko ir kodėl. Įkinkyk dar ir mūsų prekybininką, tegu tarp savųjų apsiuosto... Vykdyt.

Baigęs įsakinėti, pamačiau, kad ir saracėnų vadeiva per žiūroną nužiūrinėja šebeką. Ir mane. Įdėmiai. Na-na...

Lengvai linktelėjau ir pagal mahometonišką paprotį priliečiau ranka kaktą, krūtinę ir pilvą. O dabar palaužyk galvą, Dievo Karsto užgrobėjau. Nors šiaip, mes gan greitai su tavimi artimiau susipažinsime. Tikiuosi...

Ilgai žinių laukti neteko. Vos spėjau papietauti, kaip sugrįžo pasiuntiniai ir atsiskaitė. Viskas buvo taip, kaip ir maniau. Virš saracėno savo globojančią ranką iškėlė pats kunigaikštis. Kapitonas Hasanas, kitų jo vardų maniškiai paprasčiausiai nesugebėjo ištarti, mažmena neužsiiminėjo ir Nante neturėjo jokios savo pirklių brolijos. Išimtinai vedė reikalus tik su kunigaikščio rūmų ekonomu. Kuo ši porelė užsiiminėjo, sužinoti taip ir nepavyko, bet magiški žodžiai „prieskoniai“, vis-gi – nuskambėjo. Nors nieko keisto – būtent jie ir sudarė pagrindinę apyvartą prekiaujant su Magribu (v.p.: el Magrib – „ten į vakarus“. Taip arabų jūreiviai vadino visas šiaurės Afrikos šalis vakariau nuo Egipto iki Maroko ir Mauritanijos (imtinai)). Beje, o mano komersantas ar jau išsiprekiavo?

- Tu mūsų prieskonius jau pardavei? – bedžiau pirštu į skubiai pašauktą prekybininką.

- Ne, jūsų mylista... – susitaikęs su likimu atsiduso Borelis.

- Kodėl?

- Tikros kainos neduoda... – Borelio akyse spindėjo visas šio psaulio liūdesys.

- Kodėl?

- Mes pirmą kartą atėjome. Aiškiai matosi, kad jie visi susitarę. Jei kas duos daugiau, tas jau čia nebeprekiaus. Bet aš radau vieną žmogelį...

- Supratau. Atsimink, ryt tu šią problemą turi išspręsti. Laisvas.

Aš labai nepergyvenau dėl prieskonių kainos: patys suprantate, aš gi už juos nemokėjau. Bet ir nusipiginti nesinorėjo... Pala! Man atrodo, kad jau sugalvojau, ką daryti! Bet tai jau rytoj. O šiandien...

- Luidži, Pjetro, mikliai neriat į išeiginius rūbus ir nešdinatės į saracėnų galerą. Ten, kaip priklauso ir su visu pietetu (v.p.: lot.: pietatis - su visa pagarba), bet oriai, kviečiate kapitoną vakarienės. Mane pristatote pilnu titulu. Pirmyn.

Dvynių akimis nuslinko sutrikimo šešėlis, bet nereikalingų klausimų neuždavė ir drausmingai ėmė ruoštis. Štai už tai ir branginu šiuos pramuštgalvius. Neabejoja savo šeimininku. Įsakiau – reiškia taip reikia.  O ar ten saracėnas, ar juodasnukis stabmeldys – visai nesvarbu.  Žodžiu – protingi pažai.

Tačiau nuvykti į galerą jiems taip ir nebereikėjo. Su trenksmu atsivėrė durys ir budintysis su išsprogusiomis akimis išrėkė:

- Saracėnai prie borto!!!

- A-cha, labas, labas, sakalėli... – sumurmėjau ir jau žiojausi  įsakyti Verenvenui, kuris buvo čia pat kajutėje, stuktelti tam panikieriui per žandikaulį, bet neprireikė, nes Tilis pats susiorientavo ir jūreivėlis nulėkė į kampą.

- Aš tave, šūdžiau, tuoj užplaksiu: kaip drįsti rautis pas poną?!

- Taip, ko jie nori? – rankos mostu sustabdžiau Tilį.

- Sako... reikalą pas jus turi, pone šautbenachte... – pagarbiai čiupinėdamas savo guzą ant kaktos, atsakė budintysis. – Mūsiškai pliurpė, aišku. Ir berods su išsipustę...

- Na tai kviesk.

Pasiuntinys buvo senstelėjęs ir savimi pasitikintis, ir kupinas savigarbos vyrukas su prabangiu chalatu ir sniego baltumo turbanu, kuris buvo apsuktas perlų vėriniais. Jį lydėjo du arabiukai su atlasiniais ilgaskverniais švarkais. Vienareikšmiškai solidu.

Įėjęs į kajutę, greitu, bet aštriu žvilgsniu nudelbė aplinką, akimirkai sustingo ties papūgos, kuri nugaišo dėl visokiausių ją užpuolusių negandų, auksiniu papūgos narveliu ir gerai nustatytu baritonu ištarė:

- Mano vardas Muradas Seidas Sefulis Rubanis. Mano lūpomis tave, gerbiamasis, sveikina kapitonas Hasanas Abdurachmanas ibin Hotabis, už savo bebaimę drąsą pramintas Jūrų Liūtu. Vienok, jis nežino tavo vardo ir prašo jį ištarti.

Pasakęs užtilo ir sustingo kaip kokia mumija. Tačiau šaudyti žvilgsniu iš po savo vešlių antakių nepamiršo.

Iš karto neatsakiau, o nužiūrinėjau šį vyruką. Iš snukio, tai grynakraujis egiptietis. Grynas. Senovinis. Vėlesniuose amžiuose, matyt, tokių jau ir nebesutiksi – susimaišė ir pavirto į grynus arabus, kurių tautybės jau ir nebenustatysi. Na ir kokio kipšo tau čia reikia Muradai, a? Kas šebekos šeimininkas jūs kol kas neišsiaiškinote. Na ir krikščioniškame uoste sunkoka saracėnams būtų sužinoti. Na ir kaip man pranešė – ant kranto saracėnai neišlipo. Pas juos tik atvyko barkasas su kažkokiu sargybos lydimu vyru. Po šio vizito galerą iš karto prasidėjo krovos darbai. Na, ką gi, tęsime. Velnias, koks barono analogas pas saracėnus? Na ir velniop...

- Aš karališkojo Slibino ordino kavalierius, jo šviesybės didžiojo Vakarų kunigaikščio Karolio Drąsiojo Burgundiečio leibgvardijos vadas, baronas van Gutenas.

Pasiuntinio veidu nubėgo šešėlis: matomai jis tikėjosi sutikti ką nors paprastesnio. .. Tačiau puikiai susitvardė ir vėl nusilenkė: tik žemiau ir pagarbiau.

- Gerbiamasis emiras Hasanas Abdurachmanas ibin Hotabis pavedė man perduoti tau savo kvietimą su juo pasidalinti vakariene... – Muradas kiek patylėjo ir pagarbiai pridėjo: - Jūs, gerbiamasis, galite nesijaudinti dėl savo garbės ir didybės – Hasanas Abdurachmanas ibin Hotabis priklauso vienai iš seniausių ir gerbiamiausių Magribo giminių.

Saracėnai 1486 m.

Štai kaip? Kuo toliau, tuo įdomiau. Ir kokio velnio kapitonas Hotabis panorėjo su manimi perlaužti kepalėlį duonos?  Juk apie mane nė velnio nežino... Tačiau atsisakyti kaip ir neketinu.  Galima neįtikėtinos naudos išpešti. Tik štai...

Vyrukas, tarsi perskaitęs mano minti, pareiškė:

- Hasanas Abdurachmanas ibin Hotabis supranta, kad krikščionio vizitas pas musulmoną gali būti nederamai suprastas, todėl siūlo susitikti neutralioje teritorijoje. Be to, gerbiamasis gali pasiimti tiek karių, kiek tik pageidauja.

- Perduok savo šeimininkui, kad aš priimu pasiūlymą, - ryžtingai atmečiau visas dvejones. – Sakyk laiką ir vietą.

O ką? Įdomu gi... Bet man nuojauta sako, jog kapitonas ne šiaip sau sumąstė visą šį susitikimą. Na ir šiaip, įdomu gi su viduramžių saracėnu pabendrauti...