"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XVIII skyrius. 2017-05-22

XVIII skyrius

 1863 m. tap.: Dante Gabriel Rossetti

Labai keista, tačiau Diepėje karinių laivų su karališkosiomis lelijomis nebuvo. Be abejo keista, tačiau man visai paranku. Gana didelis uostas buvo užpildytas žvejų laivais, nors netolimajame reide (v.p.: prieuostis) stovėjo ir keletas pirklių laivų. Pats miesteliūkštis buvo išsistatęs dešiniajame Arkos (v.p.: pranc.: Arc) krante. Beje, upė buvo ganėtinai vandeninga ir tiko laivavedybai. Ko gero ši upė ir davė vardą tai pačiai mergelei Žanai, kurią vadino Orleano Mergele. Visai netoli šių vietų – Ruanoje, ji ir pasitiko savo paskutiniąsias minutes (v.p.: pranc. Jeanne d'Arc; 1412-1431 m.). Prisišokinėjo kvailutė. Kai į areną išeina didieji politikai, užleista ir paleista šizofrenija - tik iki vienos vietos... Nors turiu pripažinti – pasilinksmino mergaitė neblogai. Verta pagarbos. Na ir Dievai su ja, su ta nelaimėle...

Šiame miestelyje laukiau ne mažesnių nemalonumų kaip ir Kalė mieste, bet jų nebuvo. Kuo puikiausiai nusigavau iki Švento Remigijaus bažnyčios ir įteikiau laišką storam protingo ir išmintingo veido bruožų abatui. Gavau atsakymo rašteliūkštį ir nulapnojau laivan, be jokių nuotykių. Pakeliui, netgi, viename iš uosto smuklių su visiškai neoriginaliu pavadinimu „Raudonas gaidys“, prigriebiau dar vieną laišką. Štai ir viskas. Net nuobodu ir neįdomu.

Taip belakstant ir bebendraujant po truputį ėmė aiškėti didžiojo bastardo Antuano ir didžiojo juokdario Le Granje užmančios. Dėl „didžiojo juokdario“  - tai juokauju, aišku, dovanokit, nors dalelytė tiesos tame vis tiek yra.

Jeigu britai vis tik sugalvos padėti Karoliui, tai jūrų desantas išsilaipins pakrantėje. Paprasčiausiai jie neturi kito kelio. Tad be vietinių dvarininkėlių ir didikų palaikymo jiems tektų maudytis kraujyje. O tai ir visai jame nuskęstų. Štai taip, dirbdamas kurjeriu, aš dar ir žinučių apie vietinės aukštuomenės pasiruošimą... arba nepasiruošimą palaikyti Karolį surinkėjas. Žemos agentų pareigos neturėtų gluminti: už kiekvieno iš jų stovi gana didingos asmenybės, kurios iki tam tikro laiko pasislėpusios ir veikia tyliai. Žinoma, kad kyla klausimas: o kokiems velniams jiems tokia avantiūra reikalinga. Gyvena sau po voro sparneliu ir vargo nemato. Tačiau, vis tik, priežastis yra... Ir netgi ne viena. Savarankiškumo noras, kad juos kur. Nuoskauda dėl sutryptų laisvių ir privilegijų ir geresnės vietos po saule troškimas, persiduoda iš kartos į kartą. Kita vertus, šiais laikais visokie neramumai, tai pats tiesiausias kelias pralobti. Viduramžiai, kad juos kur... Bendrai paėmus, tai  visos Prancūzijos suvienijimas ir pavertimas į galingą valstybę, kaip ir neblogas dalykas, tačiau pritarimo iš šio pasaulio stipriausiųjų  beveik nesulaukė. Na ir kaip kitaip? Buvo pats sau valdovas nepriklausomoje kunigaikštystėje ir še tau, kad nori – vieną gražų rytą tapo ne itin jau labai kilmingo Liudviko vasalu... Taip neturėjo atsitikti. N, o jei to pačio nužeminto grafo ar kunigaikščio jau nėra, tai erzeliuoja jų palikuonys, buvę vasalai ir visi jų buvę pavaldiniai. Nepavydžiu Vorui: nors visa širdimi jo nekenčiu, bet nuvertinti jo talentų  - negaliu. Kolkas šūdžius laikosi ir savo idėjų neatsisako. Kalės vaikas!!! Na negaliu aš jo pasiekti. Kol kas tai ne mano nosiai. Tačiau laikui bėgant -  pasieksiu. O gal kokiais kerais jį į kapines nuvaryti? Reikės apie tai dar pagalvoti...

Mieste dar kiek užsilaikėme: Izaoko patikėtinis, tas neštas ir pamestas suktas kipšas užraitė kažkokius verslo reikaliukus. Kažkam įgrūdo skystus jūrų žinduolių taukus ir ruonių odas, o vietoje jų supirko alyvuogių aliejų, vašką, druską odų apdirbimui ir dažų fiksavimui. Neplanuotai išėjo, bet negi praleisi progą, kai uoste buvo sustoję pirkliai keliaujantys į Ruano mugę. Ten jiems už savo prekes dar būtų reikėję sumokėti gerokus muitus, o čia mes pasirodėm. Visiems naudingi mainai, turint galvoje, kad ir mes Diepei muitų nemokėjom. Visa ta avantiūra buvo neteisėta, nes prekiauti per bortą į bortą – uždrausta... bet pelninga. Nedidelė dovanėlė valdininkėliams – nieko nekeitė. Aš į šituos reikalus nesikišu, bet bendrai paėmus – laiminu: kelionė jau atsipirko. Na dar liko išparduoti užgrobtus prieskonius, bet juos jau parduosime Nante: Borelis sako, jog ten galima iškart viską urmu prastumti.

Diepėje apsirūpinome gausiomis šukučių (v.p.: moliuskai Pectinidae) ir kitų jūros gėrybių atsargomis. Saviems poreikiams. Prisipažįstu – nuodėmingas: mėgstu pilvą palepinti. Peteris žadėjo pagaminti kažkokį nuostabų jūsų gėrybių asorti ant grotelių su grietinėlės padažu. Bet tai jau vėliau, o kol kas...

- Pone!!! Pone!!! A-a-a!.. – mažytė ir daili mergiotė krestelėjo savo garbanotus rudus plaukus ir kelis kartus geidulingai truktelėjo ir inkšdama krito ant mano krūtinės. – Pone-e-e... a-a-a...

Na taip, ištvirkaujam. Kadangi nepajutau jokio įtartino ir nepageidaujamo dėmesio mano ir mūsų atžvilgiu, užpirkau pusę vietinių šliundrų ir nėriau į patį prabangiausią viešnamį. Įgula siautė apačioje eiliniuose kambariuose, o aš su artimiausiais bendražygiais, tiksliau su Klausu ir dvyniais – geriausiuose apartamentuose. Beveik karališkuose – beveik visame antrame aukšte. Na ir mergos, aišku, pačios geriausios – nenuvalkiotos. Na, aišku tokios tik man, o laivo inteligencijai: Verenvenui, Andersenui, Samueliui, Bromeliui ir Askensui – kiek padėvėtos, bet irgi neblogos... Beje, o koks jos vardas? Katerina? Elena? Ana tai buvo Ana... O šita? Šita – Lidija? Tiksliai!

- Ko verki čia kvaiša? – pirštu atitraukiau plaukų sruogą nuo mergaitės veido.

- Nežinau, pone, - mergina sutrikusi prisidengė delnu. – tikrai nežinau... To su manim dar nebuvo...

- Ką? – nustebęs išsižiojau.

- Na... – Lidija visai sutrikusi paslėpė galvą po pagalve.

Įdomu... Na taip... Visiška nemokša ir... ir beveik merga... Tai yra, jei kas su ja ir padirbėjo, tai visiškai paviršutiniškai. Arba... Velnias... kokias aš čia nesąmones tauzyju? Paliečiau pirštu lašelį kraujo ant paklodės...

- Tai tu mergaitė?

- Ne, pone. Mama Felicija savo ranka pertvarėlę...

- Kaip tai? Kas per nesąmonė? Kokia dar mama? – atsisėdau. – Greit atsakyk: kiek metų, velniai rautų?!

- Nesiplūskit, pone! – išsigandusi sucypė mergina ir akimirksniu nudundėjo į kitą lovos galą – kuo toliau nuo manęs. – Aš... aš...

- Kalbėk!

- Na... šeimininkė mano... mama... Felicija. Mane jai mano tėvas pardavė... tikras...

Čia tai bent. Pasirodė, jog ji buvo penkiolikmetė italė Lidija Čikonė, kurią atidavė į viešnamį. Beje, šioje epochoje, tai pilnai suaugusi moteris. Keturiolikos jau ir porelė vaikų į sijoną įsikibę. Pagal prigimtį, tai Lidija buvo laisva. Jos tėvas buvo nušiurusių nakvynės namų, kurie stovėjo netoli miesto, savininkas. Laikui bėgant tėvas nuskurdo, o visą šeimą ir giminę pakirto nežinoma liga. Žemė atiteko vietiniam vyskupui už skolas. Pats tėvas už skolas tapo servu, bet prieš pat baudžiavą nuvedė dukrą į miestą ir pardavė viešnamiui. Taip Lidija formaliai liko laisva. Abejotinas toks sprendimas, bet taip jau įvyko. Viešnamio šeimininkė, kurią vadino mama, prieš „darbymetį“, specialiu įranku atėmė jai mergystę. Jei gerai supratau, tai paprasčiausiu kreivu ragu. Keista, vienok... Juk skaisčios turėtų brangiau kainuoti, ar ne? Nors gali būti, kad dėl to kalti čionykščiai prietarai. O gal atvirkščiai – mamulė mergaitės pagailėjo: čionykščiai eržilai delikatumu šiuose reikaluose nepasižymi, tad net jau pirmoji pažintis galėjo baigtis labai ir labai liūdnai... neatmetant ir tolimesnio tinkamumo šiai profesijai. Ta-a-ap...

- Tai aš čia tau pirmas, ar ką?

Lidija tyliai linktelėjo ir baugščiai pasislinko dar toliau.

- Meluoji, ko gero?

- Nemeluoju, pone. Prieš jus buvo vienas vietinis bali (v.p.: pranc. bailli – ikirevoliucinės Prancūzijos karaliaus vietininkas ar valdytojas. Pietų Prancūzijoje tokias pat pareigas atlikinėjo senešaliai), bet nusitašė ir visą naktį vėmė, o prie manęs taip ir neprisilietė...

- Be smulkmenų... Ir nedrebėk gi taip, nenuskriausiu...

Mergelikės supratusi, kad jos ne tik niekas nesiruošia lupti ar mušti, bet net ir rodo kažkiektai užuojautos, atsisėdo ant lovos ir parėmusi smakrą ant kumštuko, ėmė mane nužiūrinėti.

- Ko spoksai? – pasikėliau nuo lovos ir basomis kojomis nušlepsėjau iki staliuko. – Imk, išgerk ir pavalgyk... leidžiu...

Lidija greit susikimšo vištieną, užgėrė ją vynu ir pareiškė:

- Į jus, pone žiūriu, nes jūs gražus! Ir švelnus!

Aš tik vyptelėjau. Ot kipšiukė...

Po to merginos žvilgsnis nusileido kiek žemiau, akyse blykstelėjo šelmiškos liepsnelės ir ji įtikinamu balsu vėl pareiškė:

- Ir vyriškas! O-ch, koks vyriškas! Tik aš daugiau negaliu... oiii... skauda man ten visur... nebent kaip jūs mene mokėte... burna... oiii...

Netikėtai apačioje kažkas trinktelėjo ir pasigirdo garsūs šauksmai.

- Kas per velnias?

Iš gretimo kambario išvirto dvyniai, o po to tempdamasis šosus – Klausas.

- Monsinjore?

- Užsičiaupkit ir renkitės! – įsiklausiau. – Kas gi ten bilda?

- Pone!!! – triukšmingai trinktelėjo durys ir ant kambario slenksčio išdygo Samuelis vienais apatiniais, bet su skalpeliu rankoje. – O! Pone! Filistinai puola!!! Oh! (v.p.: Filistinai (hebr. פְּלִשְׁתִּים = Plishtim) – senovės Artimųjų Rytų (Istorinės Sirijos) etninė grupė, XII–V a. pr. m. e. gyvenusi Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje. Pasak Senojo Testamento, tai gentis ir dar prieš Abraomo laikus užėmė derlingą žemumą Viduržemio jūros pakrantėje nuo Jafos iki Egipto dykumos. Daugelį metų vyko ginkluota kova tarp filistinų ir izraelitų. Galiausiai neoficialiai Palestina imta vadinti visą Šventosios žemės teritoriją)

Samsonas žudo filistinus

- Kas?! – užrėkiau ir šokau rengtis. – spjauk kamštį iš srėbtuvių, durniau, užriškit man tuos šūdinus raištelius!..

- Sargybiniai!!! – Samuelis pagaliau atgavo kvapą. – Miesto sargyba ir dar kažkokie kariai. Mūsiškiai juos sulaikė apačioje, bet reikia maut iš čia, kol nevėlu. Tie gojai (v.p.: hb. Goi, gojim - nežydas, kitatikis; vulgarus, tamsus, prastas žmogus), marods, pagalbos nuskuodė...

- Po velnių!!! – patikrinau paraką ant pistoletų spynų ir užsikišau juos už diržo. Išsitraukiau talvarą. – Paskui mane!!! Kokio velnio stovit!

- Pone!!! – mergaičiukė nulėkė nuo lovos ir įsikabino į koją. – Pone, paimk mane sus savimi!!! P-a-s-i-i-m-k... pra-v-e-r-s-i-u...

- Kas per velnias... – pabandžiau nupurtyti prakeiktą mergšę, bet nesugebėjau ir netikėtai pačiam sau riktelėjau. – Atsikabink, kvaiša! Renkis, kad tave kur!

- Pone!!! – Lidija akimirksniu užsimetė paltuką ir nusičiupusi masyvią bronzinę žvakidę uždarė mūsų būrelio ariergardą (v.p.: pranc. arriere – garde, tai užpakalinė apsauga – karinis dalinys ar padalinys, kuris privalo pridengti pagrindines atsitraukiančias pajėgas).

- Na... su Dievo palaiminimu... – iššokau į koridorių ir stumdydamas šalin pusnuoges prostitutes ir jų sutrikusius klientus nulėkiau žemyn.

Bebėgant stuktelėjo šelmiška mintis ir pakeliui nugriebiau aliejinę lempą ir mečiau ant portjeros. Šastelėjo liepsnos liežuviai ir ugnis nubėgo užuolaidomis. Štai taip! Tik, kad pačiam dabar neužsidegt...

Apačioje virė tikra kova. Sargyba su miesto herbiniais apsiaustais bandė įveikti iš baldų suręstą barikadą, o margaspalvė ir pusnuogė liaudis – beje ne tik manieji šelmiai, sėkmingai gynėsi. Linksma, vienok! Viešbučio holas jau net neremontuotinas.

Pastebėjau antraeilėse gretose stovintį juodomis drapanomis vilkintį vyruką, kuris energingai vadovavo puolantiesiems ir atidžiai nusitaikęs šoviau jam į galvą. Kai išsisklaidė dūmai, vyruko akiratyje jau nebebuvo, tačiau siena nusidažė siurrealistine kraujo dėme. Menininkas, blyn, velniai griebtų...

Įkvėptas savo talentų, pabandžiau nutapyti dar vieną tokį paveikslą, bet nepataikiau ir tik lengvai kliudžiau sargybinį. Po to į kareivėlius ėmė lėkti buteliai su aliejumi ir deglai. Dekite, šikniai! Ot, tai bent!!! Įspūdį paliko didelis, pusplikis, barzdotas dičkis, kuris mitriai mojavo didžiuliu iešmu, kaip kokia ietimi. Na, bet ir manieji nenusileidžia.

Įkvėpti sėkmės jūreiviai ėmė virsti ant sargybos ir išstūmė juos laukan. Dar kiek sąmyšio – ir kareivukai buvo suguldyti taburečių ir iešmų pagalba. Nors, keli kareivukai sėkmingai išsisuko vikriai mojuodami alebardomis ir garbingai atsitraukė laukan.

- Maniškiai, pas mane!!! – užrėkiau mosteldamas talvaru. Griebiat ginklus ir pas mane!!! Varom uostan...

- Parodysim kelią! – priekin iššoko dvyniai ir mūsų būrys šuoliai nudrožė per tamsias gatves.

Nežinau, kaip nepasiklydom – matomai Aukščiausiasis buvo mūsų pusėje, tad iki uosto nulėkėm be jokių trukdžių. Tačiau jau prieš pat jį teko susiimti su įlankos sargyba. Dešimt apsimiegojusių ietininkų sus seržantu pabandė mus sulaikyti, bet jų sėkmė nelydėjo, nors ir visai rimtai bandė kautis. Mūsų pusėje buvo netikėtumo faktorius ir gerokai didesnis kovotojų skaičius, na o aš pasižymėjau sėkmingai nukirsdinęs seržantą ir dar porelę ietininkų, kurie papuolė ant kardo ašmenų. Šaunuolis, vienok! Moku ir galiu...

Nuo krantinės nustūmę paskutinius karius, sušokome į barkasus ir nusivarėm link „Viktorijos“, kuri stovėjo netolimame reide. Tačiau jau čia mūsų laukė nemalonumai: miestiečiai atsitokėjo ir ėmė į mus laidyti strėles ir viską kas jiems papuolė po ranka... Beje, ne tik kariai, o ir miestiečiai... Kalės vaikai... O nuo vieno bastiono (v.p.: šiuo atveju, iš gynybinės sienos išsikišęs bokštas skirtas apšaudyti besiartinantį priešą arba priešą pakliuvusį į sienos gynėjų nematomąją erdvę) trinktelėjo iš patrankos. Aišku, kad nepataikė, bet vis tiek šiurpu...

- Škic!.. – nustebęs šalia savęs pamačiau Lidiją ir pakišau ją po suolu.

Ot, šelmė – neatsiliko. Na ir tegu – pagalvosiu kur ją dėt. Mano apatinius bus kam skalbt... Na ir merga visai švelni, o prakeiktą „noriuką“ irgi reikia apraminti. Kiekvieną dieną. O gal net dukart per dieną... Na ir dėl moterų laive, tai man atrodo, jog iki šiol jokių prietarų neteko girdėti.

- Uoliau!!! –Verenvenas savo įpročiu perėmė vadovavimą laiveliui. – Irrrr-viens... irrrr-viens!..

- Monsinjore! – už rankos mane nutvėrė Luidži. – Žiūrėkite! Motina Švenčiausioji!..

- Jėzus-Marija... – aš taip pat pamačiau didelį pakrantės laivą, kuriame knibždėte knibždėjo ginkluotų žmonių ir, kuris, ėjo kirsdamas mūsų kryptį.

- Prasimušim!.. – suurzgė Askensas ir užgulė irklą.

- O ne prasiveršim, tai žūsim,  - dviprasmiškai, bet linksmai palaikė jį Bromelis.

- Ui, kvailiai!!! – pasipiktinęs ištarė Samuelis. – Kam gi mirti? Aš dar ženytis noriu. Och-Sara!!! Arba Riva?.. Koks gi skirtumas?.. Ei, šebekoje!!! Padėkite, kad jus kur gojai!!!

Gydytojas atsistojo laivelio priekyje ir ėmė šokinėti mojuodamas žibintu ir savo šosais, kurių taip ir nespėjo užsidėti.

Matomai į viešnamį, kartu su mumis, nudundėjo ir mūsų angelai sargai. Na, kitaip tokio stebuklo nepaaiškinsi, nes kai jau ginkluotų žmogėnų laivas buvo visai arti, šebekoje sudundėjo du sukiojami falkonetai.

Pirmasis kartečės debesis trenkėsi į vandenį visai šalia mūsų barkaso. Vos neužkabino, šunsnukiai. Na, o antrasis prašniokštė tiesiai per persekiotojus...

- Aleluja!!! – Bromelis atsistojo barkaso gale ir plačiai žegnodamasis užtraukė maldą. Nežiūrint to, kad vilkėdamas vien tik ilgus marškinius jis atrodė gana juokingai, niekas net nešyptelėjo, o tik žegnojosi ir traukė maldą paskui. Net aš persižegnojau.

- Pone, pone!!! – šebekoje aplink mane iš nusivylimo laužydamas rankas šokinėjo Borelis. – Su mums... su mums gi... dar pilnai neatsiskaitė! Na kaip gi taip! Ryte turėjo penkias statines aliejaus atgabenti!.. O pinigėliai jau sumokėti... Mane ponas Izaokas iš šio pasaulio išgyvendins...

- Dink iš akių... – net nežiūrėdamas mostelėjau ranka. – Verenvenai, kelk inkarą ir keliaujam. Mikliau, mikliau! Taip, ir greit suskaičiuoti įgulos narius...

Pasirodė, jog mes iš tiesų nieko krante nepalikome. Netgi atvirkščiai: įsigijome keturis norvegų jūrininkus, kurie įsitrynė į mūsų kompaniją. Rudaplaukiai barzdočiai buvo ganėtinai stipraus sudėjimo. Tikri vikingai, kad juos kur. Na ir Lidiją aš prigriebiau. Niekada nežinosi, kur pamesi, o kur rasi.

- Ar man tarnausite? – pasidomėjau barzdočių. – Jūreiviais laive. Dėl atlyginimo ir laisvių galite nepergyventi. Na, o kitaip...

- Taigi, o kur mes dėsimės... – sutikdami linktelėjo barzdočiai ir vienbalsiai pasiteiravo: - o po žygio namo paleisi?

- Paleisiu. Andersonai, pasirūpink. Samueli, prakeiktas daktariūkšti! Greit apžiūrėk sužeistuosius ir galų gale užsimauk kelnes...

Šebeka apsisukusi vietoje, už laivagalio palikdama liepsnojančio miesto pašvaistę,  pasuko link atviros jūros. Pasilinksminome, taip sakant...

- Lidija, paskui mane. Patikrinsim, ką tu ten apie burną pliauškėjai...

Na, o ką? Velnias... o vardan ko, vis tik, mus norėjo sulaikyti? Ir ar tikrai mus?

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XVII skyrius. 2017-05-19

XVII skyrius

 

Jostą palaidojome krante. Jis nemėgo jūros, tad ir nusprendžiau jo bangom neatiduoti. Apmokėjau laidotuves, sumokėjau už vietą kapinėse ir ilgiems metams jo kapo priežiūrą. Na, o pats laidotuvėse nedalyvavau: man taip atrodo, kad Kalė mieste lankausi ne paskutinį kartą ir dar turėsiu galimybę aplankyti kapą. Sunku... Taip, aš praliejau nemažai kraujo ir jau lyg ir apsipratau su mirtimi, kuri iš manęs atima draugus... bet Jostas... sunku...

- Monsinjore...

Atitraukiau akis nuo tyvuliuojančio juodo vandens ir apsisukau.

Klausas. Po Josto mirties berniūkštis kažkaip per akimirką suaugo. Iš šalies pažvelgus kaip buvo bernas, taip tokiu ir liko, o štai viduje kažkas pasisuko. Ir pasikeitė labai staigiai: iš pliurpalo vaikėzo persivertė į mąstantį vyrą. Taip, draugų mirtis palieka savo pėdsaką...

- Taip, Klausai?

- Monsinjore, kas yra garbė?

- Garbė? – aš kiek susimąsčiau. – Tai labai sunki ir, tuo pačiu metu, labai parasta sąvoka.

- Man anksčiau viskas buvo labai paprasta... – abejonių apimtas Klausas palingavo galvą. – O dabar... dabar, net nežinau.

- Paduok vyno... – Aš atsisėdau į krėslą ir pakišau bokalą po rubinine srovele, kuri liejosi iš butelio ir parodžiau vaikinukui kėdę priešais. – Sakyk, ar daug garbės tame, kad Jostas pasibjaurėdamas atstūmė savo žudiką?

- Nežinau. – Berniukas nuleido akis. – Jis... jis smirdžiui parodė savo vietą... lygtais... bet...

- Kalbėk.

- Bet per savo poelgį labai kvailai žuvo. Taip monsinjore?

- Taip. Tęsk.

- Tai kaip jo poelgyje jokios garbės. – Klausas sutrikęs perbraukė ranka savo kaktą. – Aš pradedu lyg ir suprasti, tačiau...

- Garbė, tai visų pirma vidinė kiekvieno asmens būsena, garbė  - tai elgesys ir veiksmai, kurie, visų pirma, leidžia gerbti pačiam save. Garbė, galų gale, tai ištikimybė asmeniniams prioritetams. Prioritetams, kurie labai skurpulingai atrinkti. Gal galvoji, kad manęs nevimdė toks maskaradas? Aš pats save už tokį nusižeminimą galėjau persidurti, tačiau tuo pat metu, puikiai suvokiau, kad, visų pirma, reikia padaryti valdovo pavestą darbą. Išmok, berniuk, pasirinkti prioritetus. Kartais taip jau būna, kad jokios negarbės nebūna net gėdingame pabėgime... Tiek to, manau, kad mes dar turėsime progų šią sąvoką apsvarstyti. O kol kas...

- Monsinjore, vyriausiasis kokas prašo leidimo patiekti vakarienę – priešais mane išdygo porelė neatskiriamų pažų.

- Tegu serviruoja čia, ant tiltelio... – kilniaširdiškai leidau ir tiesiog nejučia šnervėmis sugavau nuostabų keptos žuvies kvapą. – Taip... stot, nenaudėliai. Atsakykit: kas tai yra garbė?

- Mūsų garbė ištikimybėje jums! – kaips susitarę išpyškino berniūkščiai. – visa kita nesvarbu.

- Štai kaip... Gerai, netikšos, laisvi, - patenkintas atsakymu pasisukau į Klausą: - Girdėjai?

Vaikinas sulaukė, kol abu pažai pradings ir sutrikęs išpyškino:

- Taigi jie mūsų klausėsi! Pats mačiau!

- O tai šelmiai! Beržinės košės jiems...

- Nereikia, monsinjore, - užstojo Klausas. – Iš tikro tai jie neblogi vaikiščiai.

- Net nesiruošiau. Kol kas laisvas, tačiau niekur nepradink. Vakarieniausi su manimi.

- Kaip įsakysite, monsinjore...

Nupėdino iki borto ir į jį atsirėmė. Stovim vietoje... sustojome nakčiai. Naktį, kol kas, niekas į jūrą nevaikšto. Ir dar ilgai taip bus. Pavojinga, gi. Ypač Pa de Kale. Sąsiauris ganėtinai klastingas – sekluma ant seklumos ir dar kai kurios juda. Na, bet mums labai skubėti nėra kur. Ryt ryte pakelsim inkarą ir apie pietus būsim Diepe (v.p.: pranc.: Dieppe), o tai jau Normandija. Normandija... voro tėvonija – pilnateisis Prancūzijos domenas (v.p.: nedaloma valda). Kažkada čia buvo toks kunigaikštis Karolis II Prancūzietis – Šarlis de Valua, kuris ranką rankon trynė su mano tėtušiu prieš Liudviką Visuotinės gerovės lygoje. Tačiau gana ankstyva ir paslaptinga mirtis, nuo perteklinio ir besaikio gyvenimo ir meilės nuotykių jį pakirto. Nunuodijo, vargšą? Gal, bet tiesos vardan pridursiu, kad voras Normandiją dar iki jo mirties nusisavino. Ot, niekšas... Žodžiu, reikia būt ausis ištempus ir akis išsprogdinus - neprarast budrumo. Iki pat dabar tas mūsų nuskandintas laiviūkštis iš galvos neišeina. Mūsų laukė? Nežinia... Tačiau Diepėje dėl turėsime žaisti maskaradą. Bet jau man pačiam... Artistą atrado, kad juos kur...

Denyje su savo medinėmis geldomis-geldelėmis pasirodė jūreivėliai ir laukė iš kambuzo (v.p.: ol. kombuis - laivo virtuvė), grįžtančių patikėtinių su menke ir rugine duona. Bocmanas, lydimas jūreiviško ošimo, iš statinės išmušė kaištį ir mitriai įstatė kranelį. Šiandien laivo įgulai leidau įpilti vyno. Malonė, taip sakant, o šiaip jūreiviai turi tenkintis puskaušiu alaus vakarienei.

Tiltelyje įspūdingai mikliai buvo serviruojamas stalas. Žaibišku greičiu atsirado patiekalas su ant anglių keptu paltusu (v.p.: plekšniažuvės porūšis), balta duona, sūriai ir kažkokios salotos su pundeliais žalumynų. Na ir vynelis, be jokių abejonių. Aš be gerų jo atsargų nė iš vietos nekrutu. Nors ir nepiktnaudžiauju.

- Pone šautbenachte... – vyriausias kokas pripylė bokalą vyno ir nusilenkė.

Matydamas savo virėją, viduje net šyptelėjau. Stebint, kaip aš ragauju, jo žvilgsnis tampa įdėmiai išgąstingas. Visuomet tas pats. Nors dar nebuvo nė vieno atvejo, kad išpeikčiau jo kūrybą. Peteris van Risas buvo atsistatydinęs ir pasilikęs pilyje, bet sužinojęs, kad jam nesant mane kažkoks niekšas pabandė nunuodyti, pradėjo rūstauti ir pareiškė, kad dabar nuo manęs neatsitrauks nė per žingsnį. Netgi per šį jūrinį pasivaikščiojimą persikvalifikavo iš vyriausiojo vyrėjo į vyriausiąjį koką. Netgi skarelę pradėjo rištis kaip koks piratas. Aišku, tuo pačiu jau nusavino ir vyriausiojo laivo batalieriaus pareigas. Nors bendrai paėmus, „Viktorijoje“ buvo gana daug iš mano senosios gvardijos. Samuelis pareiškė norą išbandyti jūreivišką gyvenimą ir užimti laivo gydytojo vietą. Buvęs būrio profostas Vilemas Askensas persikvalifikavo į laivo kalvį ir dailidę; na ir, aišku, neapsiėjome bu buvusio būrio, o dabar laivo kapeliono Bromelio. Vėtyti ir mėtyti vyrukai, kuriais aš labai patenkintas. Kchmmm... ko tai pernelyg užsimasčiau – Peteris jau užsilaukė. Reikia paragauti, o tai įsižeis...

Išsirinkau apkepusį žuvies gabaliuką, pabandžiau, užgėriau vynu ir kiek luktelėjęs linktelėjau:

- Kaip visada, nuostabu, Peteri. Perduok įsakymą valgyti.

Kokas nukaitintas pagyrimo tuoj pat sukranksėjo:

- Ponas šautbenachtas įsako vakarieniauti!!!

Aš atsistojau ir pakėlęs bokalą taip pat riktelėjau:

- Būkit sveiki, šaunuoliai!

- Hip-hiiip-hurra!!! – draugišku riaumojimu atsiliepė laivo įgula. – Tegyvuoja ponas...

Per daug teatrališka?  Taip, sutinku. Tačiau tokios scenos nepaprastai naudingos komandos sutelkimui ir ištikimybės ugdymui.  Neužmirškim – penkioliktas amžius, vis tik. Liaudis viską teisingai supranta ir kartas nuo karto įsitikina: ponas mielaširdingas ir teisingas. Na, o jei per snukį gaus ar visus velnius susigaudys, tai mielaširdingumo ir teisingumo fone, tokie barimai, kaip ir niekis....

Vakarienė praėjo puikiai. Puikiausias valgis, puikus vynas, na ir oras nuostabus. Vakarop vėjas visai nurimo, debesys, atvėrę dangų, dingo ir pasirodė miriadai tviskančių žvaigždžių. Vos girdimas bangų pliuškenimas, lengvas laivo skrebėjimas ir lavavirvių treškėjimas. Net karmoranų kranksėjimas buvo mielas ir papildė mielaširdingai nuteikiančią ramybę. O gal aš taip stipriai myliu jūrą? Gali būti...

Po vakarienės kiek prasimankštinau mojuodamas talvarą, o po to nusiprausiau ir pabandžiau užsiimti „išradimais“. Tai yra, pradėjau braižyti vandens gėlinimo aparato schemą. Patys juk suprantate – be vandens nei šen, nei ten. Ypač jei nuspręsiu prigriebti dalelė Kolumbo ar Magelano šlovės. Pati konstrukcija tai gana paprasta, panaši į naminukės aparatą... su šiokiu tokiu skirtumu, aišku. O jei...

Autorius, matomai, turi galvoje tokio tipo gėlinimo konstrukciją O šiaip, yra ir paprastesnių, jei pakankamai daug saulės šilumos, tačiau jų efektyvumai ir pajėgumai ne itin dideli, lyginant su konstrukcijos griozdiškumu

Nugėriau sidro ir patenkintas stuktelėjusia mintimi, nubraižiau didelę įlenktą linzę. Štai taip, tegu saulutė už mus padirbėja – mažiau anglių ir malkų išnaudosime. Žygiuose bus galima ir maistą gaminti. Tik sidabro porą svarų prireiks., bet tokiam reikalui – negaila. Velnias... taigi dar sidabrinius vandens bakus ruošiausi įtaisyti... Ech, pinigėliai, pinigai...  Lyg jokio stygiaus ir nejaučiu, bet jie išeina su laukiniu veržlumu...

Vėlgi, šebeką reikia perstatyti.  Lyg ir viskuom gera: puikus greitis, nuostabus manevringumas ir padori talpa, tačiau stabilumas ir plūdrumas – nekokie. Gimzda maža, o esant štormui – tai gali atsisukti kitu galu. O tikėtis, kad į audras nepakliūsim, būtų visiška kvailumo viršūnė. Bus audros, būtinai bus. Tačiau rezgu mintį apie tokią konstrukciją, kuri kažkada vadinosi „karibų šebeka“. Galima pabandyti ją įgyvendinti. Taip... (v.p.: šebekos Karibų jūroje buvo ganėtina retenybė, nes šie laivai dėl savo stabilumo nebuvo itin stabilūs vandenynuose, nes visų pirma buvo skirti Viduržemio jūros poreikiams. Tačiau šebekos charakteristikos ir galimybės, buvo ganėtinai viliojančios, tad Karibų meistrai ėmėsi jas statyti Karibų jūros poreikiams, tačiau jų konstrukcija šiek tiek skyrėsi ir manevringumas bei greitumas dėl to kiek nukentėjo)

Išbraižęs pundelį popieriaus, nusprendžiau pailsėti. Vis tik jau gerokai po vidurnakčio.

Sapnavau kažkokį matytą ir menkai pažystamą kuprių. Pagyvenęs vyras – apie penkiasdešimt. Juodaplaukis, plačiapetis ir su didele nosim. Lenkstėsi iki pat žemės ir mane kažkur traukė paėmęs už rankos. Bet štai kur, tai aš taip ir nesupratau – sapnas neturėjo jokių garsų. Na ir kur mes nukeliavaom, aš taip pat nemačiau, nes pabudau spaudžiamas pūslės. Nebylus kinas, kad jį kur. Užsitempiau kelnes, įsispyriau į batelius ir atsidūriau ant denio.

Pasidairiau. Aliejinių lempų šviesoje matėsi budėtojų pamaina. Porelė iš abordažinės komandos šalia grotstiebio kažką pliurpė, o dar kita porelė po laivagalio antstatą šmirinėjo. Gerai: akylumas – mums būtinas. Priėjau prie borto ir atsirišau kelnių raištelius. Nagi...

Staiga, šalimais ant falšborto stuktelėjo du skarmalais apvynioti kabliai ir beveik iš karto virš borto pasirodė kažkieno snukis su užmaukšlintu senovišku normandišku šalmu.

Po galais!!! Nustebęs žengtelėjau atgal, bet čia pat atsipeikėjęs, iš visų jėgų smogiau kumščiu per barzdočiaus snukį. Vyras tyliai surikęs nulėkė žemyn, o aš kaukdamas kaip garvežys, nulėkiau ginklų. Blyn!!! Mane, po galais, abordažu ima!!!

Velnias, velnias, velnias!!! Dešine griebiau talvarą, o kaire pistoletą, išvirtau į denį ir iš kart iššoviau į didelių gabaritų vyruką su alebarda, kuris bandė užsklęsti triumo liuką dideliu medgaliu.

Prisukama spyna žagtelėjo, išmušė titnagines žiežirbas, užsidegė parako užtaisas ir po akimirkos trinktelėjo šūvis, o bernas su alebarda krito ant denio. Štai taip...

- Pavojus, po velnių!!! Pavojus!!! – sodindamas balsą surėkiau ir nukirsdinau link manęs prišokantį ietininką.

Ant denio užvirė žvėriškas sąmyšis: visiškai netikėtai užpuolikams mūsų pričiupti nepavyko,  juolab, kad daugelis jūreivių miegojo po atviru dangumi ir dabar priešinosi iš visų jėgų kuom papuolė... Po galais... kiek gi čia jūsų?!!

Man už nugaros dusliai trinktelėjo arkebūza ir pistoletas. Du užpuolikai nuvirto už borto, o vienas raitydamasis kaukė taip, kad galėjo pavydėti net vilkai. Nesidairiau – žinojau, kad tai Klausas. Šaunuolis vaikis – nepasimeta.

Pastebėjau Verenveną ir Anderseną, kurie įnirtingai gynėsi šalia grotstiebio ir ėmiau judėti link jų.

Vienas – kažkieno tesaką laikanti ir taškydamasi kraujo purslais nukrito ant denio... du –lenkti ašmenys perkertą kažkieno storą ir purviną snukį... Trys – numušiau ietgalio galiuką į šoną ir nuverčiau barzdotą galvą, ant kurios buvo užmaukšlinta misiurkė (v.p.: rytietiškos kilmės šalmas. Manoma atėjęs iš Egipto. Šis šalmas buvo nedidelės lėkštutės ar dubenėlio pavidalo, prie kurio buvo prikabinta grandininė galvos ir kartu pakaušio, kaklo ir pečių apsauga. Kartais į šią apsaugą buvo įpinamos metalinės plokštelės), nuo plačių pečių. Ach, blyn, kalės vaikai!!! Paslydau ant šlapių nuo kraujo lentų ir nusiridenau per denį. Užkaukiau nuo petį persmelkusio skausmo, bet kažkokiu būdu pašokau ant kojų...

Misiurka

- O-cho-cho!!! – ant denio išniro kokas ir mojuodamas vindbomu (v.p.: ol. windboom, medinis svertas, kuris buvo naudojamas suktuvams, pavyzdžiui inkaro pakėlimui, kuris atlikus darbui, kad netrukdytų buvo išimamas) iš kart aplink save išvalė visą erdvę. Paskui jį, bliaudami kaip buliai, iššoko Askensas ir Bromelis, kurie paskui save vedėsi pilnai ekipiruotą abordažinę komandą. Puolančiuosius sumaitojo per akimirką, prispaudė prie borto ir atskyrė į dvi grupeles... Jau tik vieną... Uuups... Panašu, kad susitvarkėme...

- Ginklus ant denio, kalės vaikai!!! – užbaubiau. – Tuoj po velnių visus iššaudysim!!!

Matydamas neryžtingumą, mostelėjau ranka. Nuo antstato trinktelėjo arkebūzos šūvis ir arbeletų templių tarkšėjimai. Šauksmai ir priešmirtinės aimanos, o hauberką (v.p.: pilni grandininiai marškiniai) užsitempęs žaliūkas – matyt vadeiva, prisidengė skydu ir suriaumojo:

- Kokios garantijos?!

- Šūdą tau, o ne garantijas! – sakydamas pamačiau ant denio išgriuvusį senį Adrisą ir pajutęs laukinę neapykantą surikau: - verskit visus!!!

Pasipriešinimo beveik nebuvo.  Koks dar pasipriešinimas? Užpuolikų ir taip nuo pat pradžių buvo mažiau nei mūsų, o dabar jų tik dešimtadalis bebuvo likę. Na ir ginkluoti nežinia kuo. Net neįsivaizduoju, ko šitie idiotai tikėjosi. Nors... dar kiek ir būtų jiems ko gero pasisekę – ne kitaip, kaip gerasis angelas sargas mane su mano pūsle į denį išsiuntė.

Netekome keturių žmonių, o penketą gerokai apkapojo. Na ir dešimt dar smulkiai sužeistų. Tačiau Samuelis visus žadėjo ant kojų pastatyti. Kalės vaikai... tėtušį Tilgautą Anapilin išsiuntė. Iškarsiu išgamas!!! Oiiii!!!

- Atsargiau gi tu! – sušnypščiau. – Šundaktari tu blyn!!!

- Na i ko taip rėkt? – Samuelis vikriai tvarkė įpjovą ant mano peties. – Menkniekis...

- Pakalbėk, tu man!.. Vyno duokite, netikšos...

- Štai jis. – Man po kojom numetė supančiotą vadeivą.

- Kas toks? – įsmeigiau žvilgsnį į barzda apaugusį vyrą. – Tyli? Nukirskite jam dešinę ranką.

- Eskiue... eskiue Viktо́ras de Bužas... – burbtelėjo belaisvis ir baimingai dėbtelėjo į koką, kuris žaidė kirvuku. – Gal suderėsim dėl išpirkos?

- Išpirkos? – susimąsčiau.

Šūdžius kilmingo kraujo. Nors nieko ypatingo – įprastas reikalas tarp nuskurdusių dvarininkėlių. Sutelkė aplink save driskių gaują ir plėšikauja: plėšia nakčiai sustojusius laivus. Gal ir šiaip plėšikauja. Atseit – jam tinkamas garbės neatimantis reikaliukas. Šunsnukis... Išpirką, sakai?

- Paskandinkit jį. Prie kojų pririškite sviedinį ir meskit vandenin. O kitus pasmaugti... – atsistojau ir priėjau prie borto. – vykdyt...

- Kaip būtent pasmaugti, ponas šaubentachte? – trindamas rankas pasidomėjo Askensas. – Galima pakarti, o galima ir pasmaugti. Skirtingas, reiškiasi, reikalas...

- Paprasčiausiai pasmaugti.

- Kaip tu drįsti!.. – išgirdau už nugaros.

- Eik tu velniop... – neatsigręždamas atsakiau.

O ką? Niekada nieko tose išpirkose neišmaniau. Na ir ką iš to plikšiaus paimsi? Ne iš gero gyvenimo plėšikauti pradėjo. Pabandžiau pajusti nors kruopelę užuojautos...

Ne, nepajutau... Na ir nesavivaliauju gi aš: užsitarnavo, tai tegu ir pasiima atlygį. Nėra kada čia žaisti. Aišku visai nepamaišytų jo dvare raudonąjį gaidį paganyti (v.p.: padegti), na ir pamokai dar jo žmonių skaičių sumažinti... Padauginti iš nulio... Ar pilį susprogdinti... Bet nėra kada. aušta jau – reikia kelionę tęsti.

Delfinai, ar ką? Vandenyje įžiūrėjau narčius šešėlius. Tikrai delfinai!!! Och gražuoliai! Tuoj jus pamaitins. Ar jūs žmogienos neėdate? Velnias, užmiršau visai...

- Budinčiuosius čionai. Prašiko viską! Nuskandinsiu kalės vaikus...

- Taigi jau nėra jų, - skėstelėjo rankom Verenvenas, - nukirsdinti visi...

- Na ir gerai...

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XVI skyrius. 2017-05-12.

XVI skyrius

 

- Na, pasiruošę?

Jostas ir Klausas vienu kartu linktelėjo. Jų snukučiai vis dar buvo perbalę ir neįtikėtinai nelaimingi.

- Taip, monsinjore.

- Na nesiraukykit, gi taip. Taip reikia... – paguodžiau vaikinukus. – Jūs turite atrodyti kaip visiški prasčiokai.

Pasižiūrėjau į save... na taip, lyg ir nebepanašus į didiką. Nutrintas žvejo apsiaustas iš ruonio odos, susiklaipusios ir jau beformės kurpės, platus diržas, prie kurio kabojo tuščia šikšna ir trumpas žvejo peilis nutrintose makštyse. Na tik, aišku, šukuosena ir gaurai neprasčiokiški, bet tai pataisoma – dvi trys dienos snukiui apželdinti ir kažkiek įrambėjusio purvo. Na ir mano ginklanešiai pritinkantys – kaip nulieti žvejai, kurių Kale uoste kiek tik nori.

Maskaradas, būgtai. Na ir pati „Viktorija“ pagal popierius priklauso „Iveno Ridelcholo ir kompanijos“ prekybos namams... tai yra Izaokui ir man (bet tiesiogine prasme – man vienam). „Viktorijai vadovauja Izaoko patikėtinis Albrechtas Borelis, o van Guteno tarsi ir visai nėra. Ne, aš ne paranojos apimtas ligonis, o veikiu pagal le Granje nurodymus. Tiesą pasakius, jau spėjau įsitikinti, kad kunigaikščio juokdarys gerokai protingesnis nei maniau kažkada anksčiau, tad ignoruoti jo nurodymų neketinau.

- Tili, grįšiu vakare. Būt pasiruošus, variklio negesinti,  o komandos į krantą neleisti. Supratai?

- Ko negesinti, jūsų mylista?.. – sutrikęs perklausė Verenvenas.

- Nieko... tik būt pasiruošus bet kurią akimirką išplauti.

- Kaip įsakysite, pone šautbenachte! – išsitiesė flamandas.

- Štai taip...

Anglai laivo apžiūrą jau buvo baigę. Gavo letenon porą sidabrinių ir išsinešdino. Paskui juos į krantą išlipo Borelis su patikėtiniais, kuriam uosto kontoroje reikėjo atsižymėti – palikti taip vadinamą „time sheet” – laivo ir atvykimo laiko bei tikslo duomenis. Kartu turėjo išžvalgyti bendrą komercinę padėtį, pasidomėti ruonių odų realizavimu ir pakeleivingais frachtais. Na, o paskui jį „iščiuožėm“ ir mes.

- Šventoji Mergele! – Jostas po kojomis pajutęs tvirtą žemę tiesiog akyse atgijo ir tris kartus persižegnojo.

Klausas nuo jo neatsiliko ir vos nekrito ant kelių: laiku pagavau už pakarpos. Na velniai žino kas! Na ir kaip iš judviejų jūreivius padarysi? Tiek jau to, ką nors sugalvosiu.

Taigi, Kalė - anglams priklausantis miestas. Kodėl anglų? Ogi stipriausiojo teise. Britai jį užgrobė nežinia kada ir atsisveikinti su juo net nesiruošia. Bet galvoje sukasi, kad grąžins. Juk Prancūzijoje jokių anglų teritorijų juk nėra. Štai tik kada? Galvoje kažkas sukasi, bet tiksliai nepamenu.. Gal po šimto metų? O gal ne? Tiesą sakant, tai vienodai ir šviečia. (v.p.: pranc. Calais. Anglams priklausė nuo 1347 m. iki 1558 m.)  Ir be to, turiu apie ką pamastyti. Taigi, kur keliaujam? Dieve, koks purvas... ir mėšlynas...

Turgaus aikštė, katedra ir pilis – trys poliai ant kurių stovi bet koks stambesnis viduramžiškas miestas. Na, prie viso to dar reikia pridėti smarvę ir purvą.... be jų čia niekaip.

Na ir Kalė – ne išimtis. Šio miesto turgaus aikštė gana įspūdinga ir vadinama – Ginkline aikšte. Katedra, aišku, taip pat yra – Dievo Motinos bažnyčia. Graži ir didinga – ko jau ko, bet to jau neatimsi. Ir, beje, kaip bebūtų keista – baigta, tai yra – pastatyta. Na, o kas dėl visokiausių tvirtovių ir įtvirtinimų – tai čia jų didžiausia galybė. Net pagrindinėje aikštėje sargybinis bokštas stūkso. Na ir prie visos tos tvyrančios smarvės dar reiktų pridėti žuvies tvaiką, kuris iš uosto sklinda link viso miesto. Žodžiu – vietelė dar ta... linksma...

- Mums link katedros, - pasakiau ginklanešiams ir pirmas žengiau į šlykščią pliurzą, kuri dengė grindinį. – Tai visai greta... – pabandžiau padrąsinti savo palydovus ir užsikirtau. Arti tai arti – va, varpinės kuoras stūkso, atrodo tik ranką tereikia ištiesti... bet tai nereiškia, kad tenlink greit nusigausim. Štai, gatvė kažkur į kitą šoną suka...

Prakeikti architektai! Tačiau toks siaubingas planavimas visai ne iškrypusios fantazijos vaisius, o paprastas ir grynas funkcionalaus požiūrio rezultatas. Viduramžių miestas, visų pirma – tai tvirtovė, kurioje viskas pajungta gynybai. Netgi ir tas pats planavimas: kiekvienas skersgatvis ir kiekvienas namas gali tapti neįveikiama kliūtimi priešui. Bet mums nuo to nelengviau...

Gatvelė mus atvedė į jūreiviškų smuklių kvartalą. Jas čia vadina austerijomis (v.p.: lot. austerus – aižus, kartus, tamsus, rūstus. Austerijomis, avsterijomis ar osterijomis buvo vadinamos smuklės skirtos prasčiokams. Rusijoje taip buvo vadinamos skurdžios smuklės įkurtos Petro I laikais pagal europietišką pavyzdį, o Italijoje dar ir dabar taip gali būti pavadinti skurdūs nakvynės namai)  Tai tvirti akmeniniai namai su klaikiai nutapytomis iškabomis, o smarvė dar tirštesnė ir aižesnė, apsauginiai prie durų ir pergėrę jūreivukai besivoliojantys purve. Panašu, kad gyvi, bet išrengti iki pačių apatinių. Na ir kviesliai plyšauja:

- Šviežias alus! Šviežia žuvis! Užeik į „Pasiutusią silkę“, jūreivuk!

- Mūsų mergaitės  - pačios gražiausios! Imi mergšę – gauni ąsoti alaus nemokamai...

- Pigūs kambariai, geriausias alus! Aplankyk „Jūros karvę“...

Pro atidarytus langus sklido siaubingas daugiabalsis ir daugiakalbis ūžimas. Linksminasi žmogiukai.

Išgąstingai dairydamasis į šonus atitrepsėjo šešių žvyrų patrulis, kuris visiškai nereagavo į jiems pro langus skriejančius prakeiksmus, tačiau nusitašiusį, bet iš pažiūros mokų jūreivuką, kuris išskrido čia pat jiems po kojų iš už smuklės durų, pasičiupo ir už parankių nusitempė...

- Prakeikti britai! – įsijautęs tarstelėjo Klausas.

- Šunsnukiai... – susiraukė Jostas žengdamas per besivoliojantį kūną.

- Na ir ko jums staiga tie anglai neįtiko? – pasidomėjau galvodamas į kokį skersgatvį sukti.

- O už ką juos mėgti, monsinjore? – filosofiškai paklausė Klausas.

- Ir tai tiesa... O jei dar kartą prie žmonių mane „titulinsi“ – kailį iškaršiu...

- Kaip pasakysite, mon... – vaikinas užsikirto ir užsidengė ranka burną, kai pamatė šalia savo nosies kumštį.

- Štai taip... Berods čionai...

Skersgatvis mus nuvedė į ginklinę aikštę. Kodėl turgaus aikštė buvo pavadinta Ginkline aikšte – nežinau. Tiesą pasakius, tai buvo pati paprasčiausia turgaus aikštė ir ginklų visiškai nesimatė. Nors meluoju... štai iškaba. Ir dar... kitu metu, būtinai užsukčiau, bet ne dabar. Na ir grynųjų tik sauja variokų. Velnias... jaučiuosi, lyg būčiau plikas. Pripratau jau prie visokių gelžgalių, kurie skirti badyti ir pjauti, tad dabar kenčiu ir jaučiuosi nejaukiai. Šiame mieste uždrausta nešiotis ginklus. Aišku, tik ne kilmingiems. Tačiau pagal susikurtą legendą aš šiam luomui dabar nepriklausau. Be peiliuko prie diržo dar kai ką turiu ir rankovėje, bet to rimtu ginklu vis tiek nepavadinsi...

- Iš kelio!.. – didžiulis ir platus vyrukas apsirengęs geltonai žalia livrėja šiurkščiai mane stumtelėjo į balą.

- Aš tave, blyn... – iš inercijos jau pasiruošiau nusukti sprandą, bet laiku susivokiau ir vietoj to žemai nusilenkiau turtingai uždarai portšezei (v.p.: pranc. „porter“ - nešioti ir „chaise“ krėslas; tangl.: sedan chair. Tai palankinas, kuriame buvo įtaisytas krėslas, kur asmuo galėjo sėdėti arba pusiau gulėti) ir už rankovės pačiupau Jostą, kuris jau norėjo pulti nešyklę lydėjusį sargybinį: - Ramiau, kvaiša...

Ot velnias, vos neišsidavėme! Ne... vis tik reikėjo eiti vienam. Vaikinai na niekai negali apsiprasti su savo vaidmeniu. Net nesupranta savo statuso nužeminimo priežasties. Jų prigimtinė natūra tam pati priešinasi. Na ir laikai tokie: šiais laikas kilmingajam pats baisiausias dalykas, kuris gali nutikti, tai netekti garbės. Na ir kaip nebūtų keista, labiausiai snukį suka Jostas, kuris iš tikro visai ne kilmingo kraujo. Įsijautė į savo vaidmenį vaikinukas. Ta-aip, bet čia jau aš kaltas. Velnias... pasirodė ar mus seka? Gal ne...

Galingi vyrai, kurie buvo įsikinkę į portšezę staiga sustojo ir langelyje, kuris buvo uždengtas barchatine užuolaida, šmėstelėjo pirštine apmauta moteriška ranka, o priešais mane į purvą nukrito blizganti moneta.

O, Dieve mano! Vis tik sunkus tų šnipų gyvenimas... Net ir patį pykina, o tai jau pripratau prie savo privilegijuoto gyvenimo. O čia...

- Didžiai dėkingas, nuostabioji ponia... – nusilenkiau kaip tik galėjau ir pagriebiau monetą.

- Kas gi čia darosi! – Josto veidas iš nevilties net persikreipė. – Kaip gi galima taip žemintis!

- Galima! Mokinkis skirti tikrą ir apgaulingą garbę. Būna tokių darbų, kurie aukščiau už garbę ir jie vadinami valstybiniais.

- Bet!..

- Užsičiaupk šunyti! Neversk manęs gailėtis...

- Kaip pasakysite... – Jostas susigūžė.

- Atėjom jau. Pasivaikščiokite šalia įėjimo...

- Kaip įsakysite...

Taigi... Kelis kartus įkvėpiau-iškvėpiau, apraminau prabudusį pyktį  ir įėjau į katedrą. Atsiklaupiau ir prieš Skaisčiosios Mergelės atvaizdą kelis kartus persižegnojau. Po to, pastebėjęs skurdžiai atrodantį patarnautoją, timptelėjau jam už rankovės.

- Man reikalingas šventas tėvas Kristoforas.

- atsiknisk...

- Greit varai pas tėvą Kristoforą! Ir pranešk jam, kad jam nori atlikti išpažintį Žeromas Žene.

Vienuolis beviltiškai pabandė išsilaisvinti ir taškydamasis seilėmis per savo zuikio lūpą sušveplavo:

- Na ir perduosiu! Aš taip perduosiu...

- Gero kelio... – paleidau rankovę. – Ir mikliai!

Dar kartą kelis kartus demonstratyviai persižegnojau ir sustingau šalia skliautus remiančios gotiškos kolonos. Gražu, didinga ir niūru. Nenoromis apie dangų susimąstysi. Net aš pasinėriau, o ką jau apie nusmurgusią penkiolikto amžiaus paprastą liaudį kalbėti? Šiuo metu bažnyčiai – tai viskas: pagrindinis gyvenimo variklis. Jei ji dingtų, tai ateitų visaapimantis chaosas, kad...

- Štai jis!.. – patarnautojas mane parodė pagyvenusiam, išdidaus stoto ir aštrokų bruožų šventikui.

- Ko tau reikia, sūnau mano? – šventikas mane nudelbė visai negeranorišku žvilgsniu.

- Sub tuum praesidium confugimus, sancta Dei Genetrix... (a.p.: Tavo globon ateiname, Šventoji Dievo motina!) – ištariau.

- …nostras deprecationes ne despicias in necessitatibus: sed a periculis cunctis libera nos semper, Virgo gloriosa et benedicta (a.p.: ... neatstumk mūsų maldų nelaimėje ir apsaugok nuo visų pavojų), - šventiko veide šmėstelėjo vos pastebima nuostaba ir jis mostelėjo ranka į duris. – Sekite paskui, sūnau mano.

Asketiškai apstatytame nedideliame kambarėlyje šventikas klausiamai į mane pažvelgė.

Aš vietoje atsakymo lengvai nusilenkiau  ir ištiesiau laišką:

- Priimkite, tėve. Manau, kad jums nereikia aiškinti kam jis adresuotas?

- Nereikia. – Šventikas greit apžiūrėjo antspaudą ant futliaro. – Kas dar?

- Atsakymas?

- Laukite... – ištarė ir staigiai apsisukęs išėjo iš kambario.

- Na ir kiek gi, įdomu?.. – pasidomėjau pats pas save ir prisėdau ant siauros lovos. – Velnias... blogiau nebūna: laukti ir vytis....

Apie valandą apžiūrinėjau iliustruotą Evangeliją , kuri gulėjo ant spintelės šalia lovos. Velniai rautų...

Nereikia būti dideliu išminčiumi, kad nuspėtum laiško turinį. Kunigaikštis pas Eduardą Anglą prašo sąjungos. Galbūt net karinės. Ne paslaptis, kad Karolio priešų koalicijai vadovauja Liudvikas Voras. Na ir mano manymu, kovoje prieš vokiečius, lotaringus ir šveicarus Burgundija pralaimi. Taip, pralaimi nežiūrint šiokios tokios taktinės pergalės ir miklios Lotaringija aneksijos. Na, o pralaimėjimas prie Gransono – tai tik pirmoji kregždė. Tfu, jau pranašauti pradėjau! Neduok Dieve...

- Štai... – į celę įsmuko tas pats švepluojantis patarnautojas ir ant spintelės pastatė padėklą, kuris buvo uždengtas drobe.. – Va, reiškiasi... paragaukit, ką Dievas davė...

- Škic... – tiesiog vėjavaikiškai riktelėjau ir vos nenusijuokiau, kai išsigandęs tarnautojas vos nesusikūlė kaktos į staktą.

Na ir ką gi čia mums Dievas atsiuntė? Puodelis su vandeniu ir dubenėlis virtų pupų. Patys ėskit...

Dar kažkiek laiko pasklaidžiau Evangeliją ir susiruošiau eiti į lauką pasižiūrėti ką ten veikia Jostas ir Klausas, bet nustebęs supratau, kad durys užrakintos. Net la-abai įdomu...

Dar valandėlė prabėgo vaikštinėjant iš kampo į kampą. Velnias, na nepatinka man visa tai: slegia. Tik dėl ko? Būtent šiuo metu į Kalė atvykęs pilnateisis Eduardo pasiuntinys lordas Vorvikas. Pasak le Granje, kaip tik jis ir turėtų parašyti atsakymą. Jis turi pilniausius įgaliojimus ir jo atsakymas būtų tolygus Britanijos karaliaus atsakymui. Velnias... Na nesusideda mozaika. Mano požiūriu, tai lordas Vorvikas – visai nereikalinga grandis. Taip elgiamasi, kai norima mandagiai pasiųsti velniop. Ar Edikas grakščiai perdeda atsakomybę ant šio lordo pečių? Ta-aip... užteks spėlioti, politika ne man.

Netikėtai girgžtelėjo durys  ir tarpduryje pasirodė tėvas Kristoforas.  Uch...

- Atsakymas. – Šventikas perdavė man užantspauduotą futliarą. – Nedrįstu jūsų užlaikyti ir rekomenduoju kaip galint greičiau palikti miestą.

- Aš įsiklausysiu į jūsų rekomendacijas, tėve...

Taigi, pirmoji spektaklio dalis baigta. Dabar jau į šebeką, gerai nusiprausti, persirengti ir vakarieniauti.

Lauke jau visai sutemo. Kelią apšvietė tik blankūs šviestuvai prie kai kurių namų. Bet nieko – dangus vaiskus. Šviečiant mėnuliui nusigausim. Velniai griebtų, visai pamiršau pasidomėti ar mieste nėra kokios komendanto valandos. Tetrūko tik į belangę pakliūti....

- Nurėšim kelią? – Klausas mostelėjo į skersgatvį. – Ten lyg geriau apšviesta.

- Galim...

Išmindžiojom purvą iki pat ausų, bet kelią realiai sutrumpinom  beveik per pusę. Išgirdome jau mūšą ir pajutome aštrų jūros kvapą, kuris šiek tiek permušė šlykščią miesto smarvę.

- Jėzusmarija!!! – Jostas nespėjo pasisukti ir papuolė po paplavomis, kurias kažkas išpylė į gatvę. – aš tau tuoj ausis nupjausiu!!!

- Vaikšto čia visokie... – pasigirdo girgždantis moteriškas balsas. – Tuoj sargybą pakviesiu...

- Kad tu susprogtum, senas žarstekli! – nusikeikiau ir truktelėjau už rankovės Klausą, kuris jau susiruošė mesti akmenį į langą. – atvėsk, viskas. Nešdinamės...

- Ei, draugeli!!! – smuklės tarpduryje pasirodė plati ir svyruojanti figūra su moliniu puodeliu rankose. – Išgeriam, aš vaišinu!!!

Vyrukas kliuvinėdamas pasuko link manęs, bet pakeliui numynė Jostui koją.

- Eik, velniop, išgama... – Jostas su pasišlykštėjimu pastūmė girtuoklį, bet tas spėjo įsikabinti į jo rankovę ir visu svoriu pakibo. Tuo pat metu vaikinukas galiai ir skausmingai sukliko.

- Blyn... – spėjau pamatyti, kaip nepažįstamasis nerealiu greičiu kažką suvarė vaikinukui į pilvą, o Jostas išblyškęs kaip pati mirtis, drimba ant grindinio.

Apimtas siaubo ir vos galėdamas mąstyti pačiupau girtuoklį už plaukų kaire ranka ir truktelėjau į save. Navacha (v.p.: navacha tai lenktinis peilis su tvirtai užsifiksuojančiais ašmenimis. Pavadinimas kilęs iš lotyniško „novacula“ – skutimosi peilis, ispaniškai „navaja“. Ištakos siekia XIII-XV a.. Pasak legendos jas pamėgo prasčiokai, kai ispanijoje buvo uždrausta nešiotis ginklus prasčiokams. Tačiau sprendžiant iš išlikusių egzempliorių ši legenda nepagrįsta ir ji buvo ganėtinai populiari visuose sluoksniuose. Išlikusių gana didelio kiekio prabangių navachų skurdieji visuomenės sluoksniai nebūtų pajėgūs įsigyti. Navacha gali būti laikoma visų lenktinių peilių protėviu), kuri buvo paslėpta rankovėje, slystelėjo į delną, klaktelėjo atlenkiami ašmenys ir lengvai perbraukė gerklę žudikui. Pajutęs kaip kūnas sudribo, stumtelėjau jį į šoną ir kritau ant kelių prie besiraitančio Josto. Atitraukiau rankas nuo jo pilvo ir mane išmušė šaltis.

- Kaip ten, monsinjore? – Klausas prilaikė savo bičiulio galvą.

Netikėtai, visai greta, pasigirdo kelių švilpukų garsas ir kojų trepsėjimas. Sargyba? Po velnių...

- Imk už parankių, - pačiupau vaikinuką ir kartu su Klausu nutempėme jį link skersgatvio.

- Monsinjore... bet kaip... – bandydamas eiti pats, šnabždėjo Jostas. – Monsinjore... kaip gi taip...

-Tylėk drauge, tylėk... viskas bus gerai. – Aš sustojau, greit nusitempiau šalin marškinius ir sukišau juos vaikinukui po megztiniu. – Nedaug liko, visai ne daug...

Stengiausi kalbėti įtaigiai. Nors daugiau įtikinėjau pats save. Nenoriu... netikiu... svarbiausia – pasiekti šebeką... ten Samuelis... Jis padės...

Sargybos postą prie įėjimo į uostą praėjome baubdami dainiušką ir vaidindami, kad prilaikome pergėrusį draugelį. Sargybiniai, laimei, į mus nekreipė jokio dėmesio.  Po to aš pagriebiau vaikinuką ant rankų ir per „Viktorijos“ trapą tiesiog perlėkiau. Įbėgau į savo kajutę ir paguldžiau susmukusį kūną ant stalo.

-Tempkit Samuelį, velniai jus rautų! Greit! Kentėk, vaikine... pakentėk...

- Žibintus!.. – riktelėjo gydytojas ir mandagiai, bet tvirtai nustūmė mane nuo stalo. – Pasivaikščiokite lauke, kapitone.

Akimirkai žvilgsnis užkliuvo už dešimties žaizdų, kurios buvo nusėjusios vaikinuko krūtinę, pilvą ir šonus, ir iššokau ant denio.

Stovėjau atsirėmęs į falšbortą ir bukai, be jokių minčių, žiūrėjau į juodus vandenis. Na ką čia gali pasakyti? Kaltas tik aš vienas. Na ir kokių velnių aš pasiėmiau berniūkščius su savimi? Juk mačiau, kad va, štai tiks veidmainiavimas jiems nesuvokiamas. Blyn, ir tai net ne koks pasikėsinimas, o paprasčiausios gatvinės peštynės, jūreivėliškos durtynės... Kvaila!!! O dabar belieka tik tikėtis stebuklo... nors... nors stebuklais netikiu...

- Kapitone... – už nugaros pasigirdo gydytojo balsas.

Apsisukęs pamačiau Samuelio ištiestoje rankoje skalpelį.

- Tu tikras?

- Aš neklystu, kapitone. Jį jau išpažino. Perdurti plaučiai, kepenys ir skrandis. Aš bejėgis. Jostas mirs ne iš karto, o jo paskutinės minutės pavirs į pragaro kančias. Jei norite, tai aš pats, bet jis prašo jūsų...

Tylomis paėmiau skalpelį ir žengiau į kajutę. Jostas gulėjo be sąmonės, o nuo mirtinai išbalusių lūpų sklido vos girdima dejonė.

- Na ką, berniuk mano... – aš atsisėdau greta ir nuvaliau nuo jo kaktos ledinį prakaito lašelį. – Štai taip viskas ir baigta...

- Monsinjore... – Jostas netikėtai atsigavo. – Monsinjore... aš... aš... jus pavedžiau...

- Tu pragyvenai tikro ir kilmingo kavalieriaus gyvenimą. Niekas tau negali papriekaištauti.

- Tiesa?..

- Grynų gryniausia tiesa, damuazo Jostai Gekerenai. Išsakyk savo paskutinį norą. Prisiekiu aukščiausiuoju – aš ją išpildysiu.

- Ne... e... – vos girdimai sušnabždėjo Jostas.

- Gal surasti ir padėti tavo kokiems giminaičiams?

- Aš turėjau tik jus... ir buvau laimingas jums tarnaudamas...

- Dėkoju tau, damuazo, už tarnybą. O dabar paimt šitą... – į jo rankas įdėjau savo durklą, - kartok paskui mane. Ave Domine...

- Ave Domine...

Po viskam nutrenkiau kampan kruviną skalpelį ir išėjau ant denio. Atsikvėpiau ir užmerkiau akis. Iškilo paveikslėlis, kur Jostas kaukdamas kaip garvežio švilpukas lekia link pilies po to kai aš pamėginau jį išmaudyti jūroje. O štai jis su ašaromis akyse atsisako eiti į užnugarį prie Neiso tilto... Priklaupęs ant kelio ir, įšventinimo į eskudero metu, bučiuojantis kalaviją... Po velnių!!!

Mane užgriuvo laukinio pykčio banga ir aš tiesiog į žvaigždėtą dangų išrėkiau:

- Na ką, barone, ką tu ten sapaliojai apie rojų? Gera tau? Dar tokios palaimos pas Dievą paprašysi, išgama?..

- Nereikia, monsinjore... – šalia stovintis Klausas savo galva įsirėmė į mano petį. – Viešpats taip nusprendė ir nereikia jo rūstinti.

- Nebliauk, - priglaudžiau vaikinuką.

- Jis man buvo brolis, monsinjore...

- Vis tiek nebliauk. Laikyk... paminėsim Dievo sūnų Jostą...