"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. III skyriaus pabaiga. 2017-02-03.

Na-a taip... atleiskite. Manyje bastradas prabilo. Kartais prasiveržia. Taigi, grįšiu prie pasakojimo.

Ir kartu su visomis tomis baisiomis bausmėmis, Karolis paskelbė slaptą mano nuodytojo paiešką ir pristatė prie manęs savo dvaro gydytojus. Ir dar daugiau: kaip personai, nukentėjusiai dėl valstybės reikalų, pinigėlių atžėrė, naujovišką madingą špagą, padabintą smaragdais, padovanojo ir eilinį tomelį savojo statuto... Ir užleido savąjį dvaro siuvėją, kad mane supakuotų pagal naujausių madų tendencijas. Na, dar ir vilą Nensyje, su visu turiniu, tai yra su tarnais ir apstatymu, padovanojo.

Na ir dar vos ne oficialiai įpareigojo dvariškius mane lankyti – kad man, vargšui, nuobodu nebūtų. Na ir pats pirmas apsilankė ir mene, ligoniuką tokį, iš šaukštelio buljonu valgydino. Ne be naudos sau, aišku – tokiu elgesiu iššaukė dvaro damų „klaikų“, vos ne iki alpulio, susižavėjimą.

Na-taip... bet be šio atlygio paketo, aš puikiausiai išsiversčiau. Dvariškiai svečiuose geria ir ėda, kaip kokie amžinai alkani skėriai: išlaidos – neįtikėtinos. Na ir dar pasitaiko, kad kampuose kai kurie nusičiurkšt sumasto. O kai kurie seni saldofonai, tam manąsias tarnaites ir visai iki žaksulio sutrikdo...

- Ponas barone! Atvyko pasiuntinys su naujienomis. Apie paietus pas jus atvyks Rošo ir Ardeno grafas, senjoras de Bevre, de Krevkeris ir de Vasis, de Granpre grafas, de Gijenas ir didysis bastardas Antuanas...

Tai mažordomas apsireiškė (v.p.: majordom - liokajus. pranc. Majordome, nuo lot. major — vyresnysis ir domus — namas. Vyriausiasis namo, rūmų ar dvaro valdytojas). Jis man atiteko kartu su Karolio dovanota vila. Subrendęs vyras, kuris savo išvaizda man labai priminė filologijos profesorių ir didįjį rūmų etiketo žinovą. Na ir, aišku, viso kito – man reikalingo ir ne itin... žinovą. Ir dar šis girtuoklis taip moka prisėlinti, kad aš artimiausiu laiku iš išgąsčio, rizikuoju mikniumi tapti. Bet be šio tipo – mažordomo – na, niekaip: priklauso pagal mano dabartinį statusą. Štai dabar ir didysis bastardas Antuanas atsivilks. Tačiau jo apsilankymas mene netgi džiugino...

- Įsakyk rengtis ir tegu serviruoja stalą. Ir kiek galint prabangiau...

Paskui mažordomą pasirodė tarnai su mano apranga. O po to Jostas su Klausu ėmėsi savo pareigų: rengti savo poną. Pamenu, pradžioje, man tai nelabai patiko ir aš bandžiau piktintis, bet susitaikiau. Juo labiau, kad vaikinukai į savo pažų pareigas žiūri labai atsakingai ir atsisakymą supranta, kaip privilegijų atėmimą. Visuramžiški niekalai ir papročiai, žodžiu.

- Na, ko snukiai rūškani?  - ištiesiau rankas šviežių marškinių užvilkimui. – Pasiligojot? Ar mergos nebeduoda?

- Na jūs ir pasakysit, jūsų mylista... – užraišiodamas marškinius, prunkštelėjo Klausas. – Kaip gi jos gali atsakyti?

Klausas – Logano giminaitis. Jo žmonos brolis. Linksmas, galvotas, penkilikmetis padauža. Paėmiau į pažus darydamas malonę savo vasalams. Jo sesuo, buvusi madam Brungilda van Breskens, o dabar Logano žmona, būtent tokia ir yra. Kaip ir jos sesuo Šarlotė van Grude. Mano baronijoje du lenai ir abu buvo valdomi minėtų našlių. Dabar našlė tik viena – Loganas, vedamas savo aistros ir mano išskaičiavimų, šią padėtį šiek tiek pataisė.

- Na, tai vėl kažką iškrėtėte nenaudėliai. – aš pasisukiojau prieš veidrodį bandydamas išlyginti savo šosų raukšles (a.p.: šosai – viduramžių Vakarų Europos kelnės – žr. Armanjakas – 1) – Tai kame gi reikalas?

- Niekame, monsinjore... – Jostas, paduodamas auksu siuvinėtą liemenę, pabandė išvengti klausinėjimų.

Jostą aš priglaudžiau dar iki mūšio prie Noiso. Bernas iš žemojo luomo, nors, tiesą sakant, aš šio fakto neafišuoju. Laikui bėgant viską ištaisysiu. Jis to paties amžiaus kaip ir Klausas, bet gerokai protingesnis, nei derėtų jo metų vaikinukui. Gerokai labiau mąstantis, nei jo draugas, ir gerokai ramesnis. Išaugo, išsitempė ir suvyriškėjo – tikras gražuolis. O priglaudžiau, kaip visišką nuskurėlį... Pačioje pradžioje už dominavimą mūsų „gaujoje“, jis su savo porininku negailestingai pešėsi, o po to kažkaip netikėtai susitaikė ir dabar draugauja taip, kad ir vandeniu neperpilsi. Tarsi į vieną visumą pavirto ir dabar vienas kitą tarsi atsveria. Jostas, kaip sulaikantysis faktorius, o Klausas – atvirkščiai – mėgėjas kumščiais pamojuot.

Savo pažais aš patenkintas. Jau buvo galimybių jų ištikimybe įsitikinti. Nors, kaip ir visi bernai jųjų amžiuje – netikšos dar tie...

- Nemeluokite man! Botfortus duokite, o batelius velniop! Chorstai, o tu ko užtilai? Tęskite, aš viską girdžiu.

- O jie laukia, kol aš savo ponui pranešiu apie jų įsiskolinimą, - kandžiai sugirgždėjo iždininkas. – Ir aš, vis tik, pranešiu...

- Tai pranešk... – tryptelėjau botfortu. – Gerai? O gal man pilkus užsimaut?

- Kaip nulieti! – paskubėjo patikinti pažai ir abu kartu nuraudo.

- Taigi... – iždininkas pasitaisė akinius. – Trys steiveriai ir trys patarai Klausui ir tiek pat Jostui. O taip pat senoji, trijų patarų, skola (v.p.: arba patardas. Steiveris (stuiver) ir patardas buvo smulkios monetos Brabante ir Flandrijoje, vertė kito, bet panašiai 34 už vieną floriną). Sakė...

- Mes grąžinsime! – pertraukdamas auditorių, paskubėjo užtikrinti Jostas.

- O kur jūs dėsitės? Atlyginimą išmokėsiu tik leidus ponui kapitonui, ir prieš tai išskaičiavęs skolą. – Iždininkas kerštingai šyptelėjo. – Ir dar jie mane pravardžiavo skūperdėjumi ir šykštuoliu. Reikalavo atidėti mokėjimą ir apie jį niekam neužsiminti. Ponas Klausas tai ir iš vis: grasino mane ant iešmo pamauti.

- Buvo? – pasisukau į pažus.

Atgailaujantys veidukai...

- Kokiam reikalui pinigus ėmėt? Atlyginimo neužtenka? Ar jam jo nemoka? – nutaisau rūstų veidą. Tylėt! O jūs, vyresnysis auditoriau? Kas jums leido duoti kreditą iš iždo šiems ponaičiams? Tylėt!

Kiek parėkavęs, nusiraminau. Nereikia įsijausti. Saikingai. Tiesą sakant, tai visai neturėjau noro barti nė vienos pusės, tačiau auklėjamąjį darbą reikėjo atlikti.

- Mes... – sutriko pažai.

- Aš... – nuo jų neatsiliko ir iždininkas.

- Tylėt. Jūs, Chorstai, išduokite jiems atlyginimą išskaičiavęs skolą. Ir skirkite dviejų... ne, trijų patarų baudą! Viskas, galite eiti.

Sulaukęs kol patenkintas iždininkas išeis, pasidomėjau:

- Pinigus mergom išleidot?

- A-cha... – liūdnai kinktelėjo Klausas. – Kažkaip savaime taip išėjo...

- Mums kaip ir pavyko su baronesės Zelbachos kambarine... – prisipažino Jostas. – Dovanos ir taip toliau... Na ir dar patys apsirengėme. O dar ir ponui Viljamui van Breskensui kauliukais šiek tiek pralošėme. Prisiekiame, daugiau tai nepasikartos, ponas barone!

Aš kiek luktelėjau vaidindamas giliai susimasčiusį, o po to iš skrynutės ištraukiau floriną:

- Gaudykit, netikšos...

- Pone barone! Taigi aš...

- Jūsų mylista! Mes...

- Nedėkokit. Pas iždininką daugiau nevaikščiokit. Jums nedera. Geriau kreipkitės į mane, bet toli gražu tai dar nereiškia, kad pildysiu jūsų užgaidas. Sužinosiu, kad kauliukais lošiate – nubausiu už tą niekingą žaidimą. Vėl gi – jums nepritinkantį. Geriau šachmatais išmokite žaisti, netikšos. Ko sustingot? Beretę duokite. Ne tą – juodą. Ir dėklus su plunksnomis tempkite čionai, kvaišos. Aš jus dar išmokysiu, kaip gerai pareigas vykdyt...

Patenkintas savo pedagoginiu talentu, atsistojau priešais didelį poliruoto metalo lapą – veidrodį. Kitokių dar kol kas – nesugalvojo.

Eech, baronas! Puikus. Ir beretė su povo plunksnomis pompastiškai linguoja. Tiesa, dvare berečių jau seniai nenešioja, o man vis vien – tikras gaskonas beretės į nieką neiškeis. Na ir, kita vertus, nepatinka man visokie šaperonai (v.p.: galvos apdangalas, pranc.: Chaperon) su burginjonais.

Ant kaklo auksinė grandinė su slibino ordinu ir kryžiumi – Slibino ordinu. Tarp šio ordino kavalierių – vieni monarchai arba karališko kraujo asmenys... ir aš. Glosto savimeilę. Man, žinoma.

Ant pirštų keletas žiedų: skirtingai nuo dvaro madistų, aš saiką žinau. Dėjau tik tris, tačiau už kiekvieną galima nusipirkti kovinį dekstrierį (v.p.: kovos žirgas vakarų Europoje. Žr. Armanjakas  - 1, Armanjakas – 2). Na ir kiekvienas žiedas, su sava istorija. Štai šis... Nors, man jau ros, jog pasakojau? Žodžiu, nė vieno nepirkau. Du padovanoti, o vienas paimtas kaip trofėjus.

Ant perpetinės juostos – espada su flamberto geležtimi. Didžio grožio ir brangumo ginklas. Espadą paėmiau kaip trofėjų dar savo nuotykių šioje epochoje pradžioje, dvikovoje nugalėjęs karališkųjų šaulių leitenantą vikontą de Gramoną. Susiginčijome dėl širdies damų. Nors apsiėjome be jokių mirčių ir išsiskyrėme visai draugiškai. Ši geležtis tik kartą buvo panaudota pagal savo paskirtį. Fua grafystėje aš su juo koviausi prieš baronetą Karolį d‘Aiju už Magdaleną Prancūzietę, Prancūzijos Dukrą, Viano, Andoros ir Bearno  princesę. Reto grožio moteris! Papjoviau, aišku, baneretą, bet ir jos man koją prakirto. Tačiau vis tiek iš šios dvikovos nieko gero nesigavo. Teko bėgti iš grafystės pačiu nekingiausiu būdu... skrynioje...

Ech... karšti buvo laikai! Nors kartais atrodo, kad tie laikai nesibaigė. Tiek to, užteks tų prisiminimų... Senti pradėjau, ar ką? Tikrai senti – štai jau iš žilų plaukų sruogos pasirodė... Bet ne bėda – nudažysiu.

Dar kartą nudelbiau save veidrodyje ir pasitaisiau plaukus. Kudlotas, kaip koks hipsteris ir dar pagarbanotas pagal šiuolaikinę madą. Tik nepagalvokite nieko blogo – tai duoklė šių laikų madai, kad ją kur...

Štai dabar puiku. Sulysęs, tiesa, bet priaugsiu. Užtat barzdelė tai šauni! Mirtinai veikia rūmų damas.

Na, kur gi tu, didysis Burgundijos bastarde Antuanai? Puikiai numanau, kad vėjai tave ne šiaip sau atnešė...

Perbraukta įstriža linija, liudijo, kad tai bastardas. Bergundijos herbas su šia linija reiškė, jog herbas priklauso Burgundijos bastardui

2017-02-03