"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. Epilogas 2017-10-06

XXXVII skyrius

Flambergo ašmenys dusliai perkirto odinę šveicaro kirasą ir skambiai lūžo nuo alebardos smūgio. Antrasis šveicaras nepataikė, prarado pusiausvyrą ir kūliu virto į krauju nudažytą sniegą.

- Kaa-a-lės vaikas... – dribau iš viršaus ir, išsiplėšęs mizerikordą, grūdinto plieno smaigu kelis kartus bedžiau tarp metalinių plokštelių. Negaišdamas nusiritau į šalį ir braukdamas ranka nuo veido kraują, pabandžiau surasti nors kokį nors rimtesnį ant sniego numestą ginklą.

misericorde

- Lo-o-ga-anai!!! – kartu su škoto baubimu, į sniegą nudribo dalis nukirsto pečio su visa ranka. Apmauti grandinine pirštine pirštai konvulsijose sukrutėjo ir suspaudę sulaužytos alebardos kotą, sustingo.

- Atiduok... – išpešiau iš mirusių pirštų ginklą ir atsirėmęs į jį, pabandžiau atsistoti. Atsistojau ir per akis apgaubusį kruviną rūką pamačiau tiesiog stingdantį siurrealistinį paveikslą.

Susimaišę su nužudytais šveicarais ir arklais, visur aplinkui gulėjo sukapoti šambelanų – asmens sargybinių – kūnai. Tukas visiškai nežmogiškai urgzdamas vis dar kapojo į kraujo, mėsos ir metalo košę pavirtusį jau seniausiai žuvusį priešininką. Iš pačių gelmių mykdamas Seras Midletonas bandė pakilti ant kojų. Jis abiem rankom laikė už ieties nuolaužos, kuri smygsojo jo krūtinėje ir vis bandė keltis, ir vis krito, o nuolauža smigo vis giliau ir giliau. Norėjau padėti, bet nespėjau: britas kelis kartus susipurtė... ir sustingo...

Įsitikinęs, kad aplink mus tik žuvę priešai, nušlubčiojau iki škoto ir sugriebęs jam už peties, timptelėjau atgal:

- atvės, po galais...

Škotas sužiuro į mane beprotybės apimtu žvilgsniu ir iš inercijos kleimoru (a.p.: gel.: claidheamh-mòr, ang.: great sword – didysis kalavijas. Škotų kalniečių pusantrinis arba dvirankis kalavijas. Labai retai, daugiau ceremoniniai – vienarankiai škotiški kalavijai. Pradėti naudoti apie XV a. iki XVII a. Išskirtinis bruožas platūs ašmenys ir ilga rankena. Vid. Viso ginklo Ilgis nuo 1,3 iki 1,5 m. Kryžma paprasta, nuleista/išlenkta į ašmenų pusę ir siaurėjantys, o jos galai dažnai paluošti stilizuotu keturlapiu dobilu arba staigiai išplatėjusiu kukliu ornamentu) sudavė dar vieną smūgį ir ant kelių sunkiai susmego į kruviną sniegą.

Akimis dar kartą apmečiau aplinką ir atsisakydamas tikėti savo akimis, surikau:

- Gyvieji, čionai!!!

- Yra dar tokių... – Olivje de la Maršas sėdėjo atsirėmęs į kreivą pušelę ir viena ranka laikė į petį įsmigusią arbaleto strėlę.

- Kelkis, brolau. Reikia valdovą išnešti... – mečiausi link jo ir užkliuvau už siaubingai sukapoti kūno su prašmatniais gotiškais šarvais, kurie buvo papuošti kunigaikščio herbu. – Ką?!.

Ir čia pat, kiliu ir girgždančiu balsu nusijuokiau. Prisiminiau, kad kunigaikštis sužeistas guli netoliese, o šis... šis tai jo ištikimas palydovas juokdarys Le Granje.

- Atleisk man, drauge... – norėjau užverti jo akis, bet sutraiškytame veide jų neradau ir išsigandęs staigiai atitraukiau ranką.

- Einam, Žanai, čia daugiau gyvų nėra... – de la Maršas timptelėjo mane paskui save.

Šalia didžiojo Burgundijos kunigaikščio, kuris gulėjo ant patiesto apsiausto, jau klūpėjo Loganas ir bandė jį pagirdyti iš odinės gertuvės.

- Nedrįsk!.. – išmušiau jam iš rankos gertuvę ir išgirdau piktą la Maršo šnabždesį:

- Žanai... Žanai... mes nespėsim pasitraukti...

Pasisukau ir pamačiau nedidelį šveicarų būrelį, kurie bandė persikelti per siaurą ledine koše virtusį upelį. Jau persikėlę...

Gaila, o mes jau beveik ir išgelbėjom valdovą. Na ką gi...

- Duok čia... – atėmiau iš Tuko kleimorą ir stumtelėjau jį link kunigaikščio. – Olivje, Viljamai, išneškit jį...

- Brolau... – didysis rūmų prižiūrėtojas akimirkai prispaudė mane prie savęs ir ėmėsi apsiausto kraštų.

- Brolau... – Tukas šniurkštelėjo sutalžyta nosimi ir prisilietė lūpomis prie mano šarvuotos pirštinės.

- Mikliau... – prisipratindamas prie savo rankos naują ginklą, krestelėjau kalaviją rankoje ir pasisukau į priešus.  – Ir nereikia manęs laidoti anksčiau laiko...

Kalbėjau ir puikiausiai žinojau, kad pats sau meluoju. Viskas, bastarde... Baigta Armanjake... Dabar tai tikrai jau pabaiga. Taip, tikrai taip – nesugebėjau išpildyti savo įžadų, bet gražiai pragyvenai savo gyvenimą ir sugebėjai gražiai numirti. Silpna paguoda, aišku, bet vis dėl to... O šiaip jau – kažkaip kvailai viskas susiklostė...

Stuomeningas šarvuotas šveicaras, kuris savo riksmais ragino likusius karius, netikėtai sustingo ir prisidengęs delnu akis nuo saulės spindulių, kurie švystelėjo iš po švininių debesų, įsispoksojo į mane.

- O, senas pažįstamas... – pažinau savo kraujo brolį Hansą Valdmantą ir mostelėjau jam ranka. – Eik čionai, tik nesitikėk drauguži, kad pasiduosiu į nelaisvę...

Pagaliau Valdmanas žengtelėjo link manęs, bet kažkodėl pasisuko  į savo karius, kurie kažką rodydami baksnojo pirštais į sniegą. Įdėmiai įsižiūrėjo ir linktelėjo. Nugriaudėjo šveicarų iškilmingai plėšomos gerklės. Jie čiupo negyvą kūną už kojų ir ėmė jį tempti atgal į kovos lauką. Valdmanas kiek padvejojo, mostelėjo ranka atiduodamas pagarbą ir nusekė paskui juos...

Kas per stebuklai?..

Ir staiga supratau, kas atsitiko. Jie Le Granje supainiojo su kunigaikščiu!!! Juokdarys, ištikimas savo valdovo šešėlis, po mirties pats tapo valdovu. Siaubinga ironija...

Atsitokėjęs dar kiek pamindžikavau ir pasivijęs Viljamą su Olivje de la Maršu, suėmiau už apsiausto krašto. Į nebylų Tuko klausimą tik kinktelėjau ir ištariau:

- Mes gyvensim, brolau. Bent jau kol kas...

O po to tempiau neįtikėtinai sunkų Burgundijos valdovo kūną ir piktai mąsčiau apie likimo vingrius. Likimas... Taip. Būtent šis kalės vaikas valdo pasaulį. Gali sau spardytis ir mėtytis bandydamas ką nors pakeisti, gali net patikėti ir įtikėti savo sėkme, bet... Bet galų gale viskas bus taip, kaip tau lemta. Na ir kas gi galėjo numanyti, kad jaunasis Rene, tik prieš pusmetį tapęs riteriu, taip apdums akis gudragalviams karvedžiams? Tame tarpe ir mane? Ir visgi – apgavo. Jis tik imitavo priešakinę ataką, o su pagrindinėmis pajėgomis, kurioms su neįtikėtino stebuklo pagalba pavyko persikelti per pusiau užšalusią pelkę, smogė į apnuogintą flangą. Na, o pūga šį manevrą vykusiai paslėpė. Likimas, kad jį kur!..

Supratęs, kad mūšis pralaimėtas, ėmiausi vadovauti šambelanų eskadrai ir vildamasis išgelbėti Karolį, prasikirtau per šveicarus. Ir būčiau gi išgelbėjęs! Bet užsirovėme ant visai dar šviežio šveicarų arbaletininkų būrio, kurie dar tik jungėsi į mūšį. Likimas...

Paveiksle kaip tik karys smogiantis Karoliui Drąsiajam (Eugène Delacroix  (1798-1863)

Ir vis tiek būtume išsiveržę... Tačiau po sniegu besislepianti pelkė!.. Ir vėl prakeikta lemtis!.. Eina ji!..

Vos neišsiveržė siaubingi prakeiksmai, bet vis tik sugebėjau susitvardyti ir užsičiaupti. Geriau jau laiku užsikišti ir nerūstinti Viešpats... ir tada...

- O kas tada? Man jau vis vien... – nusispjoviau ir tvirčiau įsikibau į kruviną apsiaustą.

Keisdami vienas kitą, nutempėme Karolį iki į akis nekrintančios daubos ir išgirdę tylų šnabždesį, sustojome:

- Sustokite... stokite... – kunigaikštis vos krutino mirtinai išbalusias lūpas. Su kiekvienu iškvėpimu iš jo burnos išsitėkšdavo tiršto kraujo lašai.

- Sere... aš jus maldauju nekalbėti... – de la Maršas nosine atsargiai nušluostė kraują nuo Karolio smakro. – Greit mes surasime gydytoją...

- Už... tilk... Tu... – Karolis nukreipė akis į mane.

- Sere?

- P-padėk... – kunigaikščio ranka pabandė nuo savęs nutempti auksinę grandinę iš stilizuoto skeltuvo narelių, ant kurios kabėjo aukso vilnos kailio pakabuku. – Ant ke-elių...

- Tai jis jums, Žanai... – susijaudinęs sušnabždėjo de la Maršas.

Man? O kam?

Kunigaikštis kaupdamas jėgas, kelis kartus atsiduso ir iškilmingu, lygiu balsu, tęsė:

- Aš... kunigaikštis Karolis Burgundietis, aukščiausiasis Aukso Vilnos ordino magistras, naudodamasis man suteikta teise, priimu, tave, Armanjakų sosto paveldėtojau...

Bukai žiūrėjau į kunigaikštį ir beveik nesupratau jo žodžių. Aplink mane viskas sustingo, o balsai skambėjo iš kažkur toli. Akys matė tik krūvelę geltono metalo Karolio rankoje...

Aukso Vilnos ordinas...

Aukso ordinas...

Ordinas...

Aš dabar tapsi Aukso Vilnos ordino kavalieriumi? Aš?

- Valdove! – pabandė jį nutraukti de la Maršas. – Bet kaip gi...

- Ant kelių!!! – piktai išrėkė Karolis. Užsikosėjo ir atsikvėpęs, tęsė: - priimk devizą „Pretium laborum non vile“ (v.p.: lot.: „apdovanojimas nemenkesnis už žygdarbį“)...

- Priimu šį devizą, didysis magistre... – iš ledinių rankų paėmiau ordiną ir perdaviau de la Maršui, kuris man greit jį uždėjo ant kaklo.

- Ir nešk garbę, ir šlovę... – išspaudė kunigaikštis ir ilgam nutilo.

Tylėjome ir mes. Supratome, kad Burgundijos valdovas likusias minutes eikvoja paskutinėms savo gyvenimo akimirkoms.

- Olivje... – Karolis atvėrė akis ir prisilietė prie mažordomo rankos. – Kaip ordino ceremonmeisteris, įrašyk viską knygose...

- Tai mano pareiga, sere... – Olivje de la Maršas iškilmingai nusilenkė.

- Saugokite Mariją... – kunigaikštis konvulsingai atsiduso. – Ir maldauju... palaidokite mane slapta. Išgelbėkite mane nuo gėdos...

Užmerkė akis ir mirė...

Nebandydamas slėpti savo sielvarto, Mažordomas balsu užraudojo.

Suėmęs Karolio kalaviją rankenos kryžma į viršų, Tukas iškilmingai užtraukė šermenų maldą.

Pakišau ranką po kirasa ir delne suspaudžiau abiejų medalionų figūrėles:

- Aukso Vilnos Slibinas?

Mažas slibiniukas ir auksinis avino kailis netikėtai tvykstelėjo karščiu ir vos nenudegino mano rankos, o po to lėtai atvėso.  Kūną apėmė neįtikėtina ir nesuprantama energija, o mintys tapo aiškios ir aš supratau, kad gyvenimas nesustojo ir priešakyje dar daug neužbaigtų darbų...

Epilogas

Kapinėse greta vienuolyno, šalia naujo kapo, stovėjo keletas žmonių. Basakojis vienuolis dominikonas su Evangelija rankose ir trys pilnai šarvuoti kilmingi didikai. Įspūdis toks, kad didikai ką tik grįžo iš mūšio lauko. Vieno, žemaūgio ir kresno, perrišta ranka kabėjo ant juostos. Kito, rudaplaukio milžino su tipiškai britišku veidu, buvo perrišta galva. Trečiasis, briunetas su banguotais ir į uodegėlę suimtais plaukais ir kuprota nosimi, iš pirmo žvilgsnio – sužeidimų neturėjo. Tačiau jo šarvai buvo taip sukapoti, kad atrodė tiesiog neįtikėtina, kaip šis didžiūnas galėjo likti gyvas.

- Tėve... – jis ištiesė vienuoliui sunkų verstos odos kapšelį. – Mes dėkojame už dalyvavimą.

- Nereikia, brolau... – dominikonas atitraukė ranką. – Tai mūsų pareiga. Eikite ramybėje.

Ištaręs apsisuko ir lėtai nužingsniavo link vienuolyno.

Didikai pastoviniavo šalia kapo ir lėtai nupėdino link savo arklių, kurie stovėjo pririšti prie kapinaičių tvorelės.

Rudaplaukis britas pasisuko į briunetą:

- Monsinjore, negaliu suprasti, kodėl jis jus pavadino broliu?

Kilmingasis su perrišta ranka paantrino rudaplaukiui:

- Taip, Žanai. Man taip pat nesuprantama. Ir kodėl jūs galvojate, kad mūsų paslaptis bus išsaugota? Aš, pavyzdžiui, įsitikinęs, kad laikant mišias, abatas pažino valdovą.

Tas, kurį vadino Žanu, lengvai šyptelėjo ir atsakė:

- Olivje, Viljamai... Neturiu ką atsakyti. Galiu tik jus patikinti, jog bus taip, kaip aš pasakiau. Bažnyčia šią paslaptį saugos amžinai. Tikiuosi, kad jūs neabejojate mano žodžiais?

- Aš neabejoju... – greitai krestelėjo galvą britas.

- Aš niekada neabejojau jūsų žodžiais... – antrasis didikas pavaizdavo nusilenkimą.

- Tada puiku, - šyptelėjo Žanas.

- Kur judėsime? – britas padėjo savo draugui atsisėsti į balną ir raukydamasis iš skausmo, įsirito į savąjį.

Žanas paplekšnojo savo eržilui per sprandą ir ramiai atsakė:

- Kur?.. Taigi niekas nepasikeitė: mes turime ponią, o tai reiškia, kad mes turime ir už ką žūti, ir kam tarnauti.

Bendražygiai pritardami linktelėjo ir paragino arklius...

2015 m.