XXXIV skyrius
Idilija, blyn... Tiesiog
pastoralinis vaizdelis (v.p.:
pastoralinis, iš it. Pastorale, nuo lot. Pastoralis – piemenų.
Viduramžių ir ypač renesanso epochoje mėgstama literatūrinė ar dailės sritis
vaizduojanti idilišką kaimą, piemenų meilę ir gyvenimą). Lidija, koketiškai juokdamasi, matavo ramunėlių
vainikėlį ant Klauso galvos, o šis prietranka tiesiog lydėsi iš malonumo.
- Lauk už durų... ir lauki ten
manęs...
Lidija išsigandusi aiktelėjo ir
nėrė iš kambario.
- Monsinjore!!! – vaikinas pašoko,
bet čia pat man mostelėjus, iš karto sėdo atgal ant patalynės.
- Na ir seniai?
- Monsinjore, aš niekada savo
gyvenime, sau neleisiu bet ko kas jus užgautų... – Klausas išdidžiai krestelėjo
galvą ir įsitikinusio savo teisumu balsu, pridūrė: -geriau jau atiduosiu save
ketvirčiavimui...
- Gerai... – prisėdau greta. – Tada
paaiškink kas vyko.
- Mes... aš...
- Dar geriau... – pažvelgiau į
ginklanešio akis, kuriose neįžvelgiau jokio melo, - paklausiu kitaip. Kaip
seniai ši snarglė krito tau į akį?
- Iškart... – vaikinas nuolankiai
nuleido galvą. – Bet aš net mintyse...
- O ji?
- Ji taip pat! Tačiau visuomet sakė
jog priklauso tik jums, - karštai išbubeno Klausas. – Mes... mes
paprasčiausiai...
- Ką?
- Šiek tiek svajodavome, kaip būtų
gerai, jei būtume drauge... – išsisakė eskudero ir čia pat užsikirto ir paraudo
kaip virtas vėžys.
Ta-aip... štai tokios tokelės...
Hormonai pas jaunuolį fontanuoja? Kaip ir ne: pas mergas laksto ir karštį
nuleidžia. Užsižaidė? Tfu... kvailystės kažkokios...
- O tu sava makaule galvoti moki?
Ji gi tau ne lygiavertė... – pabandžiau prisibelsti į Klauso smegenis... ir
užsikirtau.
Auklėtojas, blyn... Pats gi pavyzdį
su sava Matilda rodau.
- Bet ji gali paprasčiausiai tik
būti su manimi... – paprieštaravo Klausas, o akys degte degė. – Nors...
monsinjore, tai tuščios kalbos. Mes surišti priesaika, kurios niekada
nesulaužysim.
- Na ir ką čia su tavimi dabar
daryti? – atsistojau ir prasiėjau. – Netylėk, kalbėk.
Ypatingo pykčio – nejaučiau...
Visiškai jokio: juk ragų man niekas neįstatė, o su galva dar sudraugauju. Na ir
į šiuos jaunuosius pramuštgalvius daugiau žiūriu kaip tėvas ar globėjas. Tad ir
dabar – vietoj to, kad nervintis ir pykti, paprasčiausiai jų gailiu...
- Sere!!! Paleiskite ją!.. –
Klausas nusivertė nuo lovos ir šnypšdamas iš skausmo, suklupo: - maldauju
jus...
- Kelkis ir nekvailiok... – tiesiog
paėmęs už pakarpos, timptelėjau jį atgal. – Na ir kur tu ją dėsi? Pats
nesupranti, su ja šalia manęs negalėsi būti.
- Monsinjore... Klausas įkišo ranką
po pagalve ir ištraukė ritinėlį. – Vakar atlėkė pasiuntinys iš Breskenso ir
atnešė laišką nuo mano sesers. Ji... ji...
- Ką ji? – vos sugebėjau numalšinti
viduje užsiliepsnojusį dirgulį. – Ko čia marmaliuoji?
- Motušė amžiną atilsį. Man paliko
savo dvarą Hafene.
- Užjaučiu... ir sveikinu... pala,
kodėl aš apie viską sužinau paskutinis?
- Taigi jūs vakar su ševalje van
Breskensu... šitą... – Klausas skėstelėjo rankom. – O naktį Lidiją išvarėte iš
kambario ir grasinotės visus sukapoti... Tad aš ir neišdrįsau...
Mano galvoje staiga gimė planas.
Panašu, kad visai neblogas. Ir jo realizacija man padėjo pažaboti siaubingą
sudirgimą. O ką? Taip, aš sudirgęs, bet nekapoti gi šitas kvaišas? Tai yra,
šitą jaunimėlį...
- Tau už drąsą mūsų valdovas lygtais padovanojo gerą frizą (v.p.: arklių veislė) ir šarvus?
 |
| Fryzas |
- Taip, monsinjore... – sukluso
Klausas.
- Ir aš tau kai ką padovanosiu. Bet
iš pradžių... kur tavo pistoletas? O tu gulėk ir užmerk akis. Mikliai...
Pabėriau parako ant lentynėlės,
atlaužiau gaiduką ir iššoviau į lubas. Dūmai dar nespėjo išsisklaidyti, kaip į
kambarį, lydima laukinio riksmo, įlėkė Lidija. Pamačiusi ramiai ant lovos
gulintį kūną, metėsi prie jo. Sugriebė menamą lavoną už rankos ir žemu balsu
liūdnai užkaukė...
- Nerypauk, kvaiša...
-Už ką, pone? – gražios Lidijos
akyse blykstelėjo pyktis. – Už ką? Mes jūsų niekada neapgaudinėjom!
O-cho... betrūksta tik kad pultų...
Tada jau tikrai būsiu priverstas ją pakarti. Gerai, nevarysiu į nuodėmę. Tegu
myluojasi kvaišos balandėliai. E-ech... vis tik aš per daug geras...
- Kelkis gi jau... – nusivylęs
bakstelėjau Klausui, - ji tuoj iš širdgėlos dar išprotės...
- Lidija!!!
- Klausai!!!
- Žiūrit į mane! – užriaumojau. –
Reiktų jus čia pat vietoje pribaigti, bet aš mielaširdingas. Paleidžiu ją. Bet
kad vakarop, čia jūsų nė kvapo neliktų. Važiuok ir priimk deramai palikimą. Su
savimi pasiimsi Chorstą – padės su formalumais. Siauraakį, Samuelį ir Askensą
su Piteriu – taip pat su savimi prigriebi. Tegu sėdi Gutene, luošiai, kad
juos kur. Dvejiems mėnesiams išleidžiu. Tfu, ant jūsų...
Apsisukau ir išėjau iš kambario. Mylista,
blyn, po velniu. O ant ko dabar išsikrausi, pagalvojai? Na ir velniai jų
nematė. Tegu burkuoja, o aš ir taip ką nors prasimanysiu... Arba dar sau ką
nors susirasiu... Blyn...
- Ko spoksot? – užrėkiau ant Luidži
ir Pjetro, kurie sekiojo mane tarsi šešėliai. – Ko gero žinojot ir tylėjot?
- Sere... – dvyniai idealiai
sinchroniškai nusilenkė. – Mes džiaugiamės tarnaudami tokiam teisingam ir
kilniam ponui, su kurio išmintimi gali lygintis tik valdovai...
Na-a, taip. Protingi šikniai. Moka
laiku ir vietoje pameilikauti. Nagi jie čia ir nė prie ko, tiesą pasakius.
- Va, taigi taip...
Paslampinėjau po namą, kažkiek
paspardžiau baldus, pavaikiau tarnus ir galų gale susigalvojau užsiėmimą –
nudaigoti prakeiktą lombardą: apsirėdžiau kaip priklauso ir išvykau... Tačiau
užmušti, taip ir nepavyko – valdovas jį surinkti naują korpusą... Velnio
vaikas...
 |
| Karolis Drąsusis, 1477 m. |
Tačiau į vadavietę vis tiek atvykau
ne veltui, nes kaip tik pas mane siuntė pasiuntinį, kad atvykčiau pas siuzereną.
Sudalyvavau kariniame pasitarime ir sužinojau paskutines visai neblogas
naujienas. Šveicarai apsiribojo tik mus išmušė iš konfederacijos ir nekreipdami
dėmesio į Rene prašymus, paleido šauktinius. Pats Rene tai gyvas, tačiau kol
kas ne neįgalus. Austrijokai ir elzasai, lyg irgi apsiraminę, patraukė į namus.
Na nesusiklijuoja pas juos koalicija, o tai visai ne juokais džiugina
Burgundiją, kuri dabar gerokai nukraujavo ir, karine prasme, ne visiškai
pajėgi. Tačiau ypatingam džiaugsmui dar laikas neatėjo: kantonų taryboje,
kunigaikščiui Rene, vis tik, leido rinkti į savo kariauną šveicarus. Tačiau
buvo sąlyga, kad samdymo kaina bus ne mažesnis kaip keturi florinus į mėnesį.
Taip sakant – alebardos kaina. Kitaip tariant, konfederatai ne už kalnų ir tik
laiko klausimas, kada Rene iš kur nors išpeš pinigų. Kai tik gaus, taip vėl ir
susipešim. Tas pats ir su Karoliu – tas taip pat neatsisakė minties nubausti
šveicarus ir taip pat ieško pinigų. O kol kas, Burgundijos kariaunos likučiai,
palikdami mažas įgulas visoje Lotaringijoje, traukiasi į Flandriją, kur buvo
nuspręsta persigrupuoti. Štai tokios tokelės.
Tačiau man neteko džiaugtis vien
tik dalyvavimu pasitarime – gavau užduočių iki pat ausų. Ir niekur nesidėsi –
taip sakant, pagerbtas pasitikėjimu. Na ir be visa ko, kai kuriuos mano prašymus
valdovas patenkino. Kaip ten toje dainelėje: vėl po šikna girgžda nuzulintas
balnas?.. Vargšas mano pasturgalis...
- Na ką, mažumėlę atsipeikėjai? –
vos ne vos susilaikiau, kad nenusižvengčiau žiūrėdamas į pagiringą Tuką.
- A-ha... – burbtelėjo Loganas ir
truputį mikčiodamas tęsė: - p-pamiegot... t-taip i-ir negaliu...
- Pamiegosi... iki aušros. Varyk
namo į lovą. Žengte... Stok. Sveikinu tave: tavo uošvė kanopas užvertė.
- Ką?.. – škotas sutrikęs pasikasė
neskustą snukį.
- Anapilin iškeliavo.
- A-a-a... – patenkintas linktelėjo
Loganas. – Ten jai ir vieta... O dvaras? Lygtais ten pas ją kažkas...
- Klausui liko. Dabar jis Klausas
van Chafenas. Po to kai priims paveldėjimą, aišku. Ir po to, kai bus tą
gabalėlį prijungsiu prie savo baronijos. Beje, klausimas beveik išspręstas.
Valdovas maloningas – formalumai jau vykdomi.
- Na-a jo... – Logano snukyje
galima buvo įžvelgti visišką nusivylimą. Na ir tegul...
- Nesiraukyk gi taip. Tau vis tiek
nieko nesišvietė. Be to ten pilna visokiausių nesąmonių – užsiknisi tą naštą
vilkti, nes lygtais tavos uošvės siuzerenas buvo Antverpeno miestas, o gal ir
ne... Trumpiau, sprandą nusisuksi, na ir koks tau skirtumas?.. Viskas, varyk
namo, prisikirsk kaip reikalas ir į lovą. Auštant išžygiuojam.
Išsiuntęs Tuką namo, aplankiau
penktosios kuopos, kuri bebuvo tik eskadros dydžio, stovyklą ir asmeniškai
atsirinkau žandarus, kurie mane lydės. Dar kažkiek pasisukiojau, išgėriau porą
ąsočių sidro su pagiringais bendražygiais ir dingau namo. Reikalų iki smakro ir
dar daugiau.
Nusprendžiau namą Nensyje parduoti,
o šeimynykščius, tie kurie norės, perkelti į Gentą. Kuo toliau nuo bėdų, kol
dar yra tokia galimybė. Taip, padėtis tokia, kurią galima pavadinti-
„liūdnoka“. Ne, aš ne pesimistas, o tik realiai žiūriu į esamą padėtį. Gerą
pusmetį atgal, Gente nupirkau neblogą vilą su šiokia tokia infrastruktūra ir
užleistu sodu, bet rimtai juo pasirūpinti, taip ir nepavykdavo. Štai, ir
pasirūpinsiu.
Tačiau pailsėti nepavyko: atvyko
pasiuntinys su laišku, kuriame garbingieji Elzaso didikai siūlė susitikti, kad
suderėtume dėl Osvaldo fon Tiersteno išlaisvinimo. Aišku, kad už skambią
monetą. Na ir labai laiku. Tik kokio velnio jų riteriai paskyrė susitikimą
velniai žino kur? Bijo? Tačiau tai spjūvis mano pusėn – pasiuntiniai turi
neliečiamumo teisę. Ir aš, kaip šeimininkas už juos galva atsakau. Keistoka, vienok... keistoka, bet tiek to.
- Luidži, bėgte pas Almeidą ir tegu
kelia visus savus ant kojų čionai. O tu, Pjetro, varyk pas Baumgartnerį...
Susiruošimas daug laiko neatėmė ir
dar likus trims valandoms iki saulėlydžio jau buvau pusiaukelėje iki Mezo upės akmeninio
tilto, kur ir buvo paskirtas susitikimas. Šį bei tą įsakiau palydovams ir jau
su nedidelę palyda tęsiau kelionę. Pažiūrėsim ar apgavo nuojauta, kuri manęs
niekada nenuvylė, ar ne.
O štai ir vokiečiai. Ir jų
nemažai...
- Jūs norite mane įžeisti? – dėl
vidinio nuovargio, bei dėl mano eskudero bei meilužės pokštų dar nepraėjusio
irzlumo, balsas nuskambėjo kiek griežčiau, nei to iš ties reikėjo. – Kokio
velnio? Aš gi laiške aiškiai parašiau, kad išpirka lygiai du tūkstančiai
florinų.
- Jūs laisvas savuose
troškimuose... – storulis su prašmatniai papuoštu kastenbrustu iškart pasipūtė.
– Tačiau jūsų reikalavimai visiškai neįvykdomi.
Per platų šarvinį sijoną, kuris
buvo būtinas šio tipo šarvams, jis negalėjo prisėsti ant kelioninės kėdės ir
dabar stovėdamas mindžikavo.
- Neprieštarauju.
- Ponai, iš ties nevertą
konfliktuoti... – į pokalbį įsikišo antrasis pasiuntinys – ganėtinai jaunas
elzaso riteris su saldžiu snukučiu ir baltaplauke galva. – Barone, mes remiamės
realia padėtimi. Neturime jokių ketinimų jūsų įžeisti.
At šykštuoliai! Dėbtelėjau į nuošalyje
apsaugos apsuptą nelaimingąjį Osvaldą ir nusprendžiau derėtis iki paskutiniųjų.
O per daug pūsis, tai išprovokuosiu barnį ir visus sukaposiu velniop.
- du tūkstančiai florinų.
- Velniai žino kas! – užstaugė
Hansas fon Zeidlicas – tas pats storulis. – Osvaldai, brolau, atleisk, bet mes
nusiplaunam rankas.
Osvaldas gailiai atsiduso ir
įsmeigė žvilgsnį į žemę.
- Tūkstantis. Iš jų penki šimtai grynais
– sidabru, o likusieji vekseliu. Velzero banko atstovas su mumis, - vėl įsiterpė
jaunasis riteris. – Patikėkit, tai daugiau nei puikus pasiūlymas. Juolab, kad
visa Osvaldo ekipiruotė lieka jums.
Dar vienas gailus fon Tiersteno
atodūsis. Na taip, gaila vokiečiui tokį lobį prarasti. Jojo gotikiniai šarvai –
tiesiog neįtikėtinos vertės. Ir dar kartu su nugaišusio destrierio šarvais,
kuriuos pagamino Insbursko meistrai. Praktiškai jie net nesubraižyti. Na ir
velniop, nusibodo...
- Sutinku...
Atsiskaitėme negaišdami. Chorstas
patikrino vekselį ir nusprendė, jog šis nepriekaištingas. Na ir puiku.
- Mes galime manyti, kad visiškai
atsiskaitę? – jaunasis riteris įdėmiai pasižiūrėjo man į akis. – Jei yra kokių
pretenzijų, tai išsakykite dabar.
- Visiškai atsiskaitę... – atsakiau
ir sugriebiau kalaviją, nes kylančio mėnulio šviesoje pamačiau, kad visi Elzaso
riterių palydovai jau pasiruošę kovai.
- Oto, baik su ceremonijomis. Mūsų
jau niekas nebesaisto!.. – patenkintas išpyškino storulis ir čia pat įsakė: -
kirskit niekšus!!!
Iš čia pat, iš karto, gavęs porelę
arbaleto strėlių, žvangindamas gelžgaliais krito ant žemės.
Priešais mane išžygiavo šauliai su
paruoštais šūviui arbaletais. Nuskambėjo įsakymai ir riterių palydovus iš karto
atkirto: pasirodė mosarabų arkebuzierų dagčių žiežirbos, nuaidėjo šūviai ir
viskas tuo pasibaigė. Jaunasis elzasas pasimetęs apsidairė, nusispjovė ir metė
ant žemės jau nebereikalingą kalaviją.
- Jūsų mylista, ką mums su jais
daryti? – Almeida dūrė pirštu į surištus ir apkultus elzasus.
- Kaip, ką? Išrengti iki apatinių
ir pakarti, - keikdamas klastingus vokiečius paskutiniais žodžiais,
apžiūrinėjau įlenkimą ant krūtinės apsaugos. Vis tik niekšai spėjo paleisti
strėlę. – Pala, palauk. Banko tarnautojo ir Tiersteno neliesk. Iš pradžių noriu su jais pakalbėti.
- Jūsų mylista, prieš tai, kai
baigsite tvarkyti mūsų likimus, prašau suteikti galimybę pakalbėti su anuo Oto
fon Martenu. – Išbalęs kaip pati mirtis, Osvaldas von Tierstenas nusilenkė.
- Neprieštarauju.
Osvaldas priėjo prie surišto
riterio ir spjovęs jam į veidą sušnabždėjo:
- Kaip tu galėjai, Oto?.. Kam gi?
Taigi ne tavo pinigai...
- Eik tu... – abejingai sušvokštė
riteris. – Jei viskas būtų išdegę, pats ačiū būtum pasakęs. O dabar jau vis
vien...
- Prisiekiu, kad jei Viešpats neapleis
manęs savo malonėse, padarysiu viską, kad tu netektum visų privilegijų ir
atiduotų anatemai (v.p.: gr. Ανάθεμα - atskyrimas, pašalinimas -
klaidatikių atskyrimas nuo krikščionių bendruomenės, gali reikšti ir
prakeikimą. Tai aukščiausia bažnytinė bausmė, griežtesnė nei ekskomunikacija (lot. excommunico) – atskyrimas nuo bendruomenės), kaip paskutinį niekšą, - rūsčiai
pažadėjo fon Tierstenas. – Valdovas mane palaikys...
- Kokios malonės, Osvaldai? Koks
dar valdovas? – ironiškai šyptelėjo Otas. – Į pragarą kartu su manimi. Barone, kaip ten tave... tai Osvaldas mus
paprotino atsiųsdamas užšifruotą laišką...
- Užsičiaupk melagi. Barone, aš...
Aš visai niekuo nenustebčiau. Taip –
riteriškumo ir kilnumo amžius, kuris, kaip visuomet, lygiai tiek pat atmieštas
klastomis ir niekšybėmis. Niekas iki sandėrio ant manęs nepuolė – pirmiausiai
patenkino visus garbės reikalus. O štai jau po to... o po to kvailas burgundų
baronas jiems tapo paprasčiausiu priešu, kurį apskusti visiškai jokia nuodėmė.
Juolab, kad mes ant beveik neutralios teritorijos. Viskas iki padorumo normalu.
Gerai, kad įtariau klastą ir pasiėmiau pakankamai karių, juos paslėpti ir
išprovokuoti užpuolimą. O šiaip...
Tiek to, nuotaika pirmą kartą per
šią dieną pagerėjo. Laikas pasipuikuoti savo kilnumu. Šiaip, kad būtų šioks toks kontrastas.
- Nemanau... – įbrukau į Osvaldo
drebančias rankas gertuvę su vynu. – Jūs gi čia prie ko? Išpirką gavau, tad
Sudiev. Naktį nerekomenduoju keliauti, bet siūlau jums pastogę ir šiltą
priėmimą... kaip svečiui.
- Barone!!! – Elzaso riteris net
susvyravo.
- Baikit jau, atsiskaitysim...
Banko klerkui taip pat suteikiau
malonę. Šis senučiukas tai jau tikrai niekuo dėtas. Na ir dar vienas
liudininkas niekada nepamaišys.
Grįžęs namo dosniai atsiskaičiau su
pagalbininkais, puikiai pavakarieniavau su buvusiu belaisviu ir įlindau į
karšto vandens sklidiną statinę surikiuoti savo minčių. Ryt nusimato ilga ir,
gal būt, pavojinga kelionė, tad tikrai nepamaišys apgalvoti veiksmų plano.
Pats nepastebėjau, kaip užsnūdau, o
prabudęs pastebėjau, kad vanduo atšalęs. Ot tai kūtvėla! Net neatmerkęs akių
surikau:
- Civeta, užmigai?! Karšto vandens
duok...
Padvelkė puikiai pažįstamas jazminų
kvapas ir per akmenines grindis basos šlepsiančios kojytės ir iškart į statinę
pradėjo lietis karštas vanduo.
- Užteks, o dabar pamankštink
pečius. Tik atsargiai su savo letenomis...
- Aš būsiu labai atsargi, mano
pone... – pasigirdo plevenantis minkštas balselis ir vandenin šliūžtelėjo
kažkieno nuogas kūnas.
Atvėriau akis...
- Zemfira?!
- Taip... mano pone...
 |
| Philippe-Jacques van Bree "La première pose". Atelier de l'artiste à Rome. |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą