IV. Skyrius
- Turiu tau, Žanai, dvi naujienas. –
Antuano akys juokėsi. – Viena gera, o kita ne itin. Tiksliau, visi negera. Na,
tai nuo kokios pradėti?
Štai taip... tiesiog kaip anekdote.
Tačiau Didysis Bastardas, jo tikrai nežino. Na, o iš tikro, nuo kokios?
- Aišku, kad nuo geros, jūsų
šviesybe.
- Geras vynas... – Antuanas kiek
gurkštelėjo. – tikiuosi, kad ne iš anos statinaitės?
Ir patenkintas savo juokeliu
nusižvengė. O štai man, kažkodėl nejuokinga...
Šiaip jau Antuanas buvo garsus savo
proto aštrumu ir apdairumu. Mano, asmenine, nuomone, tai jis visu tuo, gerokai
lenkia savo suvestinį brolį. Ir kartu su visu tuo, garbingas ir riteriškas
didikas. Ir kovotojas puikus. Ja, skirtingai nuo jo brolio, užtenka proto
nelėkti ataką priešakyje visų su nuogu kardu ir ant balto arklio. Na, bet jo
juokeliai...
- Žanai, jūs prisimenate savo
prašymą? – tęsė bastardas.
- Žinoma, kad atsimenu, jūsų
malonybe. Ir be galo dėkingas už jūsų
sutikimą dalyvauti.
- Niekai, - numojo Antuanas. – Jūs
man padarėte didelę paslaugą. Ir dar padarysite. Jums reikiamas žmogus – surastas.
Tik turiu klausimą...
Bastardas nutilo norėdamas iš
anksto gauti mano atsakymą į savo neužduotą klausimą. Protingas rupūžė – ką
turi, tai turi. Na ir koks gi klausimas ant jo liežuvio galo? Aš jo buvau
prašęs surasti tokį Pjerą le Goržiją. Antuanas tokias galimybes turi. Slaptoji
Burgundijos tarnyba dirba ir turi gana plačius ryšius visose Europos šalyse.
Na, o kaip „žmonės šneka“, būtent Antuanas šiai tarnybai ir vadovauja. Nors, ko
gero tiksliau - tai kuruoja. Tai tą išgamą rado? Rado tą niekšą, nuo kurio
rankos krito mano tėvas?
- Kokį, jūsų šviesybe? –
pasidomėjau stengdamasis neišduoti savo nekantrumo.
- Puikios puliarkos! (v.p. – pranc.: poularde;
maistui atšerta, kastruota višta) – ignoravo mano klausimą Antuanas. – Reikia savo
netikšą virėją, pas tavąjį atsiųsti, kad kiek pasimokintų. Mmm... tiesiog
puiku! Muskatas ir šafranas, tiesiog priteikia skoniui daugiau nuostabios
įvairovės...
Nutylėjau, nors jau norėjosi tą
gyvulį tiesiog prismaugti. Tiksliau, ne aš, o tikrasis Armanjakas, kuris tvirtai
įsitaisė mano smegenyse. Nors ir aš visai nebuvau prieš, išgirsti kūno, kurį
perveria mano kalavijas, čežėjimą. Turiu asmeninę priežastį neketi to niekšo.
Na, Antuanai, gimdyk greičiau...
- Šis žmogus, kai buvo gerai
pagėręs, gyrėsi, kad savo ranka nudaigojo paskutinįjį Dievo, o ne karaliaus, malone
pateptąjį...
- ...grafą Žaną Penktąjį
d‘Armanjaką, - užbaigiau Antuano frazę. – Taip, jūsų mylista, taip ir yra.
- Kyla klausimas, barone. O kam
jums tas žmogus? Ar neturite sąsajų su tuo liūdnu įvykiu?
- Taip, būtent sąsajas su šiuo
įvykiu, jūsų šviesybe... – linktelėjau. Skolas visuomet reikia grąžinti.
- Jūs teisus... – susimąstęs, lėtai
ir pedantiškai valydamasis pirštus į servetėlę, atsakė bastardas. – reikia
grąžinti...
Antuanas tiesiogine to žodžio prasme,
tiesiog mane persmeigė savo žvilgsniu.
Ir net manau, kad žinau ką jis
dabar man pasakys. Žinau ir pasiruošęs, nes jokių iliuzijų neturiu. Tokie
gamtos dėsniai, kad visos paslaptys vėliau ar anksčiau išlenda į paviršių. Ar
penkioliktam, ar dvidešimt pirmame amžiuje. Šiuolaikiniai žmonės netapo
protingesni. Gal net atvirkščiai. Ir aš ne išimtis...
- Žanai, reikiamas žmogus dabar
gyvena Bretanėje - Nanto mieste. Jis
smuklės pavadinimu „Girta plekšnė“ – šeimininkas ir vadinamas Nikolu Džulianu.
Jis jūsų. Na, o aš turiu keletą rekomendacinių laiškų kai kuriems asmenims,
kuriuos jūs pateikęs, gausite reikiamą pagalbą. Arba ją gaus žmogus, kurį
pasiųsite vietoj savęs.
Antuanas man padavė odinį futliarą.
- Tai mano asmeninis reikalas,
sere.
Lengva pauzė...
- Aš žinau. – Bastardas aiškiai
ištarė šiuos žodžius ir net pakartojo: - aš žinau, koks jums svarbus šis
reikalas, todėl drįsau jūsų vardu pasirūpinti dviejų mėnesių atostogomis.
Tarkim, kad dėl galutinio pasveikimo. Pasibaigus šiam terminui, turite būti sugrįžęs,
nes artėja tokie reikalai, kuriuose jūsų talentai labai pravers. Ir dar... Mūsų
siuzerenas taip pat supranta, kaip baronui van Gutenui svarbu grąžinti skolą.
Supranta ir jus, ir priežastis, kurios jus stimuliuoja.
- Dėkoju, mano pone. Norėčiau, kad
jūs žinotumėte: mano asmenyje, jūs visada rasite ištikimą bendražygį ir draugą.
Daugiau net ir negaliu pasakyti, bet ir tai kas nuskambėjo – taip pat teisinga,
kaip ir mūsų tikėjimas į Jėzų Kristų!
- To pilnai pakanka, - ramiai
atsakė Antuanas ir elegantiškai pakeitė pokalbio temą: - Tai kas ten bus
desertui? La Maršas gyrėsi, kad pas jus ragavo kažkokius pofitrolius... (v.p.: plikyti pyragaičiai su kremu arba eklerai)
Na, koks ten posakis yra – kuo
mokytesnis, tuo kvailesnis? Beveik kaip apie mane. Konspiratorius, blyn...
Manau, kad Karolis mane perkando jau per pirmą susitikimą. Na negalėjo jis
nepažinoti d‘Armanjakų bastardo. Juk kartu vienoje Visuotinės Gerovės Lygoje
Vorui subinę spardė. O aš... Kvailys, žodžiu.
O koks kunigaikščio kilnumas?!
Gerbdamas mano inkognito ir norą viską pradėti nuo švaraus lapo, , net žodžiu
neišsidavė. Na ir Antuanas, kaip ir jo brolis – pokalbyje mano buvę titulai
nenuskambėjo. Dabar jau visiškai tapo aišku, kuo šiuolaikiniai didžiūnai
skiriasi nuo būsimųjų – riteriškumu ir kilnumu. Velnias... jaučiuosi kaip namo
papuolęs! Mano tai laikai! Ir ne kitaip! Nenoriu į jokį dvidešimt pirmą amžių
ir man nusispjaut ant visokių „Žilet“ skustuvų ir kitokių patogumų – man ir
manojo durklo pakaks, o prie šosų jau visai ir pripratau. Niekalai. Tuštybė!
Svarbiausia, kad galiu būti pačiu savimi!
Mes tęsėme pietus palaikydami vangų
pokalbį įvairiausiomis temomis. Žirgai, Toledo ir Milano šarvų pranašumai ir
silpnos vietos, Zolingeno ginklai, vynas, damos... Taip... Būtent tokia seka.
Paaiškėjo, kad aš didžiajam Bastardui, kaliu atlikti paslaugą, kuri man buvo
visiškai niekinė. Reikėjo tik tam tikriems žmonėms nugabenti ir perduoti
depešas į Kale, Le-Rošelį ir Nantą. Beje, Antuanas prižadėjo parašyti keletą
rekomendacinių laiškų įtakingiems šių miestų kilmingiesiems. O, beje, tai būtų
visai neblogai – neamžinai juk man kariauti – juk komercija man taip pat
patinka. Na ir mano laivas tuščiai stoviniuoja. Tiesa, dvarininkui prekiauti
nepritinka – greit gali būti išdrėbtas iš šio luomo ir likti be jokios garbės.
Tačiau šiuos draudimus labai lengva apeiti. Kaip spėjau pastebėti, tai daugumas
kilmingųjų visai nesibaido nuo panašių užsiėmimų. Tik veikia per patikėtinius.
O aš kuo blogesnis?
Jaučiausi... net nežinau, kaip
nusakyti... kaip ant sparnų, ar ką? Kaip pilną induligenciją gavęs! Nuotaika
pakilo iki debesų, bet liko šioks toks neramumas. Su gerom naujienom, kaip ir
išsiaiškinom, bet Antuanas minėjo ir blogąją...
Nors... Nors nusispjaut man ant jos
nuo aukšto bokšto.
- Kaip jūs manote, Žanai, kiek
kainuoja jūsų galva? – netikėtai paklausė Antuanas.
Klausimas buvo kiek netikėtas ir,
tiesą sakant – pribloškė. Tačiau pasistengiau neparodyti savo nuostabos ir kiek
galima atsainiau linktelėjau ir atsakiau:
- Žiūrint kam, mano pone. Man,
asmeniškai, tai ji neįkainuojama. Bet, manyčiau, jei kas sumastytų už ją skirti
atlygį, tai jis kažin ar būtų didesnis už šimtą auksinių.
Ir susikaupiau. Kaip suprantu,
Antuanas pagaliau nusprendė įgarsinti blogąją naujieną. Spėjant iš įžangos –
tiesiog šlykščią...
Didysis Bastardas lūpų kampučiais
lengvai šyptelėjo:
- Aš, barone, visada maniau, jog
jūs esate įžvalgus ir kaip matau, neapsirinku. Ką jūs žinote apie Ašmenų Lygos
meistrus?
- Beveik nieko, mano pone. Vien tik gandus, kurie neverti dėmesio, -
atsakiau ir dar labiau įsitempiau.
Na, taip. Kuo toliau į mišką, tuo
daugiau malkų. Apie tą mitinę organizaciją man teko girdėti. Tik kalbėjo apie
ją, kaip apie fechtavimo mokytojų draugiją. Tik iš tikro po visu tuo maskavosi
profesionalūs žudikai, kurie imdavosi „delikačių“ reikaliukų. Viskas paprasta
ir elegantiška: išprovokuojamas ginčas ar barnis, dvikova, „objektas“ visai
teisėtai siunčiamas į Dausas, o atpildas – kišenėje. Tarp kitko, meistras
Ponsas iš Perpinjano taip pat buvo šios Lygos narys.
- Ši organizacija iš ties
egzistuoja, - trumpai konstatavo Antuanas, - ir didesnė gandų dalis – teisinga,
nors, kaip žinia, be jokių abejonių pervertinta. Man pranešė, kad jiems bandė
užsakyti jus ir jūsų eskudero. Užsakyti kaip baroną van Guteną ir junkerį
Viljamą van Breskensą. Viskas vyko Saragosoje prieš tris mėnesius, tačiau,
deja, užsakovo nustatyti nepavyko. Nors išsiaiškinome, kad jis ne iš kilmingųjų
ir galime numanyti, kad kilęs iš šių vietų, iš flandrijos. Tai liudijo
specifinė kalbos maniera ir tarimas. Turite kokių nors minčių, Žanai?
- Ačiū, pone. – dėkodamas kiek
nusilenkiau bastardui. – Kaip sakoma: įspėtas – apginkluotas. Ypatingų minčių
kaip ir neturiu. Iš ties, tai gali būti kas tik nori...
Kalbėdamas karštligiškai galvoje
sukau visą galimų kandidatų sąrašą. Precedentų jau buvo... ir ne vienas. Aš
apie dvikovą Logano vestuvėse ir bandymą nunuodyti. Tačiau bastardas sako, kad
užsakyti bandė tik prieš tris mėnesius. Tad dvikovą atmetam. Be to, nevykėlis
žudikas mane pavadino bastardu, o tai reiškė, kad mano asmenybė jam buvo
žinoma, o čia „užsakinėjo“, kaip baroną van Guteną. Ir dar su Loganu. O škotą
tai už ką? Taip... rebusas, vienok.
O jei šitas?.. Po galais, kad kur
šikantį sutrauktų! Taigi Rafas! Kalės vaikas Rafas! Ir su nunuodijimu pilnai
gali būti susijęs. Vienareikšmiškai – jis. Na, šlykštyne... Puiku! Vykstu į
baroniją, „šveinchundui“ nurėšiu ausis (v.p.:
„šveinchundas“ – kiaulašunis: „schwein“+“hund“), o po to jau su šebeka (v.p.: šebeka – laivo tipas. Smulkiau Armanjakas-2) lėksiu toliau. Juolab, kad taip
bus greičiau ir patogiau...
- Mes taip pat nežinome ir ar užsakymas
buvo priimtas, - tęsė Antuanas, - bet, manau, reikia manyti, kad priėmė.
Siūloma suma už „paslaugą“, buvo ganėtinai solidi...
Toliau tik apie tai ir kalbėjome.
Bastardas, kaip tokių reikalų žinovas, davė kelis vertus dėmesio patarimus,
aptarėme mano būsimą maršrutą ir mandagiai, dar kartą apsikeitę frazėmis ir
formulėmis apie nuoširdžią draugystę ir palankumą, atsisveikinome.
Išlydėjęs svečią užsidariau
kabinete. Labai daug ką reikėjo apgalvoti... ir dar kartą pamastyti. Ištiesiau
ant stalo žemėlapį ir kliukstelėjau sau kiek Anžu vyno. Taigi...
Teks vėl apsimesti ševalje de
Driuonu arba ševalje de Segiuru. O tai ir abi pakaitomis. Patys suprantate, po
tokių naujienų, puikuotis savo baronijos vardu – ne itin protinga. Pasistengsiu
pabūti pilka pelyte ir sulakstyti niekieno nepastebėtas. Bretanė – dar toli
gražu ne Voro valdos, nors įtaka ir
pasiutusiai didelė.
Tukas liks tarnyboje tarnauti ir už
mane, ir už save. Tad su kuo keliauti? Visai be palydovo – negalima: nepritinka
ir pavojinga. Jostas ir Klausas? Abu per daug krenta į akis. Tai ką: jostą ar
Klausą? Velnias... Klausas ne pagal amžių stiprus, net Tuką per
treniruotes su alebarda ar kitais
ilgakočiais priverčia paprakaituoti. Nors velgi...
Pasigirdo nedrąsus barbenimas į
duris.
- Taip... – mintyse pasiruošiau ant
išdrįsusio mano ramybę sutrikdyti interesanto išlieti visą pagiežą.
Kaip ten kas išdrįso savo pono
apmąstymus pertraukti? Čia brautis leidžiama tik Tukui ir niekam kitam.
- Pone... – kabinete pasirodė
grakšti, sulysusi – beveik besvorė mergina tamsia suknia. Ji padėjo padėklą ant
stalelio ir iš karto parklupo.
Na štai. Nepavyks išsisiautėti. Tai
Zemfira. Nuostabi savo kiek keistoku laukiniu grožiu. Visai jauna mergelikė. Ta
pati, kurą aš išlaisvinau iš požemių. Ji išgyveno, nors niekas jau nesitikėjo.
Pasiųsti ją į visas keturias pasaulio šalis – ranka nekilo. Kitaip – kam tada
laisvinau? Jai eiti nėra kur. Teko palikti šalia savęs. Kada nors mano gerumas
prieš mane patį apsigręš. Na, o kai pradėjo kalbėti, viskas paaiškėjo...
Paaiškėjo, jog ji Zemfira –
saracėnė, o tiksliau – sirė. Nors išoriškai ne itin buvo panaši į arabę: motina
– slavė iš Tverės. Iš pradžių sugulovė, o vėliau Hasano ibn Zulfikaro, turtingo
ir įtakingo pirklio iš Alepos mylimoji žmona. Tad kaip Zulfikara atsidūrė
abatijoje?.. Jos istorija verta smulkaus pasakojimo, nors gana panaši į mano
negrų istoriją. Tad trumpai...
Laivą, su kuriuo tėvas ją išsiuntė
pas giminaičius į Aleksandriją, užgrobė portugalai. Įprastas reikalas.
Krikščionys su muhamedonais vienodai plėšikauja, nors ir vieniems, ir kitiems,
subines spardo berberai. Žodžiu, sirę daug neklausdami jos pačios nuomonė –
krikštijo ir prieš jos pačios valią įgrūdo į vienuolyną. Po galais, tie
velniniški netikšos tokiu būdu platino tikėjimą... Tačiau mergina turėdama
nepalenkiamą ir, kažkokia tai prasme, karštakošišką charakterį, susitaikyti net
neketino. Ir prisižaidė. Be jokios abejonės šita istorija ne be baltų dėmių,
kažin ar ji čia man išklojo, bet tardyti su kankinimais aš net nesiruošiu. O
kam?
- Kelkis, Zemfira. – Priėjau prie
merginos. – Kiek kartų tau sakiau, kad tu ne tarnaitė ir ne vergė...
- Aš tavo vergė, pone! – karštai
paprieštaravo mergina ir lūpomis prisiglaudė prie mano rankos. – Mano gyvenimas
priklauso tik tau...
Na, velniai žino kas. Žinai,
mergužėle, dabar tikrai man ne iki tavęs...
- Aš įsakau, Zemfira.
Pagaliau mergina atsikėlė ir
nulenkusi galvą ištarė:
- Gerbiamoji Lilita jums, mano
pone, atsiuntė vakarinį gėrimą.
- Perduok jai mano dėkingumą. O
dabar prisėsk. – Parodžiau jai sofą. – Prisėsk ir papasakok: kaip jus įkurdino,
ar nieko netrūksta?
Zemfyrą ėmėsi globoti čigonė, o aš,
savo ruožtu, jų poreikiams atidaviau visą fligelį ir šiek tiek atbėriau
įsikūrimui. Lilitai aš skolingas iki grabo lentos, nors ji nieko iš manęs
nereikalauja ir nereikalavo. Šiuolaikinė čigonė visiškai nebuvo panaši į man,
mano laiku, žinomas josios gentaines. Stotinga pagyvenusi moteris, kurios veidą
žymėjo buvusio grožio likučiai. Ir pagal išvaizdą, ir pagal rūbus – ispanė. Katalikė.
Netgi demonstratyviai krikščioniška. Protinga, būtent protinga – be tipiškai
čigoniškų gudrybių. O jei tokios ir yra, tai nepastebėjau. Ir vis tik ji čigonė
– kas yra, tai yra. Na ir aš, ligos metu, visai prie jos pripratau. O ji prie
manęs. Net kažkaip atgavus sąmonę, supratau, kad ji sėdėdama šalia – niūniuoja
lopšinę...
- viskas gerai, pone. Jūsų
pastangomis, mums nieko netrūksta, pone... – prisėdusi ant sofos krašto,
greitakalbe sušnabždėjo mergina ir vėl pabandė pabučiuoti mano ranką.
Na kas per velnias, po galais?
Reikia kažkaip su tuo išsiaiškinti...
- Ko tu man vis tą ranką bučiuoji?
- Tai ištikimybės ženklas! –
teisuolės balsu ištarė mergina. – tu išgelbėjai man gyvenimą, tad dabar jis
tavo.
- Niekalai, Zemfira. Tau teks
priprasti. Pas mus moterys vyrams rankų nebučiuoja. Jei tie, žinoma, ne
bažnyčios tarnai. Ir netgi atvirkščiai... – aš be jokių „užpakalinių minčių“,
priglaudžiau savo lūpas prie josios rankutės. – Štai taip...
- Pone!!! – didžiulėse migdolinėse
Zempfiros akyse įsiplieskė liepsna, o ji pati nusliuogė nuo sofos ir apkabino
mano kojas. – Tu neturi taip elgtis! Aš neverta!!!
Na... taip. Pedagogas, blyn. Kodėl
neverta? Na ir gerai... Tegu savo pagarbą reiškia, kaip žinosi. Na ir jos
atžvilgiu nejaučiu visiškai nieko. Šelmė graži, aišku – be jokių žodžiu, bet
kažkaip jokie atsakomieji jausmai nekyla. Net paprasčiausias vyriškas noras
„tyli“. Kodėl? Na, pirmiausia, tai ji jaunutė: beveik kūdikis. Aišku, kad šią
sirę reiktų kažkaip išsiųsti į Alepą ir, gal būt, įsigyti alepų pirklių malonę
ir naudingus ryšius. Bet kaip? Į lėktuvą neįsodinsi, o pačiam tenai keliauti –
visiškai kvaila mintis. Greit vergų turgų papildysi. Na, bet apie tai galvosim
vėliau, daug vėliau... gal ketvirtoje knygoje... Knygoje?.. Kokioje dar
knygoje? Visai jau su savo raportais nusivariau...
Pažadėjęs apsilankyti jų namo
pusėje, greit išlydėjau merginą ir grįžau prie žemėlapio. Taip... Na... Čia ne
kruizas Lazūrine pakrante. Prancūzija, kaip monolitinė valstybė dar atsiras ne
greitai.
O kol kas, kaip viesului reikės
praūžti per...
Normandiją! Beveik – Voro tėviškę!..
Bretanę! Čia jau kiek geriau. Jie
kol kas ant Liudviko spjaudo nuo aukšto... barbakano.
Kale aplankyti – jis kol kas anglų.
Bet tai tik pačioje kelionės pradžioje.
Na ir, tiesą sakant, ne pramogai, o
valstybiniais reikalais. Nors meluoju: Bretanę aplankyti – savo pačio reikalu.
O-ch ir pasismaginsiu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą