"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XX skyrius. 2017-06-09

XX skyrius

 

- Ryto saulė nušvietė senovinės tvirtovės b-o-o-o-kštus!!! A-a-a!!! – neištvėręs pojūčių aštrumo, perpildytas jausmų, išrėkiau. U-u-ch, kaip gerai!!! Dar!!!

Dvynukai susiėmė ir ant manęs išpylė dar vieną lovį šalto vandens.

- Brr... u-užteks. Šluostytis... – sugrabaliojau storą lininę paklodę, kurią padavė Lidija, išsišluostęs numečiau šalin, o gavęs naują, ją užsisukau kaip romėniškąją togą. – O dabar pusryčiauti...

Kajutėje gurkštelėjęs karštos žolelių trauktinės, pagaliau atkreipiau dėmesį į prie slenksčio mindžiukuojantį admirolą.

- Na, ką pasakysi, admirole?

- Taigi sėdom, pone šautbenachte...

- Tą jau aš ir pats matau. Kaip korpusas?

- Lygtais nieko, neleidžia.  Tik kilis įklimpo. Kas gi žinojo? Bet per potvynį pajudėsim, būkit tikri...

Reikalas tame, kad jūra nuseko apie dešimt metrų. Įlankoje vandens pakako tiek, kad laivas dar liktų stabilus, bet pajudėti jau nebegalėjo, nes kilis įsirėžė į dumblą. Ar tai problema, aš tikrai dar nežinojau – per potvynį viskas ir paaiškės. Tačiau Tilis jaudinasi – formaliai, tai jau jo neapdairumo pasekmė.

- Tikiuosi, Tili, tikiuosi. O kol kas – laisvas...

Paleidęs kapitoną susimąsčiau. Mes dabar tarsi bejėgės žuvytės, kurias išmetė į krantą. Jokios manevro laisvės – ateik ir plikom rankom mus paimk... Aišku, aš čia kiek perdedu, bet mūsų taip paprastai nepaimsi, o ir šebeką gali pasiekti tik valtimis. Tačiau vis tiek nemalonu. Nors, bendrai paėmus – nieko čia ypatingo nenutiko – vis tiek būtume iki pietų šioje įlankoje kukavę.

- Monsinjore, o jei mes sausuma iki Šerburgo nusivarytume? – tyrinėdamas žemėlapį, pasiūlė Klausas. Čia jei tiesiai – vos keturios lje (v.p.: angl.: leagu, pranc. lieu arba lieue. Tikslaus mato nebuvo, bet viena lyga, tai apie 3 mylias. Lietuviškai kai kada verčiama kaip mylia, tačiau su dabartine mylia neturi nieko bendro, nes lyga arba „lje“ sausumoje ~4,5 km., o jūroje ~5,5 km. Pavyzdžiui, vertimas „20000 mylių po vandeniu“, be papildomo paaiškinimo, jog turima galvoje senovinė mylia,  yra nevisai korektiškas, nes orginale „Vingt mille lieues sous les mers“ -  pažodžiui būtų „Dvidešimt tūkstančių lje po vandeniu“, t.y.: visai kitokie atstumai) Arba penkios...

- Duok čionai žemėlapį, - nustūmiau šonan dubenėlį su pakepintomis duonelėmis. – Penkios, sakai?..

Labai įdomu. Penkios – ne penkios, o netgi šešios ar septynios. Vaikinas visai nemoka žemėlapių skaityti. O tai, perskaičiavus į man įprastesnius kilometrus mano paskaičiavimu – nuo dvidešimt iki trisdešimt kilometrų, jei ne kiek daugiau. Mes esame šiaurinėje Kotentino (v.p.: pranc.: Cotentin) pusiasalio dalyje, o Šerburgas jo tolimajame vakariniame kampe... Nors mintis visai nebloga. Į uostą su „Viktorija“ neįeisi – tai būtų visiška idiotizmo viršūnė – priimtu su visu deramu „vaišingumu“... ir čia būtų kelionės pabaiga. Aišku, gal aš ir pervertinu esamą situaciją, bet statymai pernelyg dideli ir persistengti su budrumu būtų visai ne gėda. K-chm... o-gi visiškai šviesi to vaikinuko galvelė. Tik štai...

- Tu ką? Su manimi susiruošei?

- Monsinjore, - Klausas nusilenkė, - o kaip gi kitaip? Mano pareiga lydėti savo poną visur, nežiūrint kur.

- Aš kilme puikuotis nesiruošiu.

- Tai neturi jokios reikšmės, monsinjore. Aš gerai išmokau jūsų pamokas.

- O mes, sere? – dvyniai pavyzdingai žengtelėjo priekin. – Mūsų pareiga...

- Ramiai. Jūsų dalyvavimas net nesvarstomas! – aš kategoriškai atsisakiau juos imti į išvyką, bet pamatęs nuliūdusius berniukų snukučius ir norą beviltiškai protestuoti, truputį pasaldinau jų kartėlį: - Tik nereikia liūdėti. Nante jums reikės mane lydėti į Bretonijos kunigaikščių dvarą. Lydėsite pilnai paradine apranga ir, gal būt, net būsite pristatomi. Štai šiai misijai ir ruoškitės. Viskas, kalba baigta...

Lidija kukliai sėdėjo ant kėdutės kajutės kampe ir į mūsų kalbas nesikišo. Išmintinga. Šaunuolė.

Abejojau visai nedaug. Gal būt eilinį kartą elgiuosi kaip kvailys, bet nuo vaikino nuo viso pasaulio blogio neatitversi. Savaiminė atranka: gyvenimas pats nuspręs, o vienam keliauti visai neprotinga.

- Pusryčiaujam ir ruošiamės...

Susiruošti ilgai netruko. Šį kartą rengiausi kaip plikbajoris. Mažažemis, o tai ir bežemis kavalierius. Tokių dabar nors vandeniu skiesk. Siuzereno neturi, dvaro neturi, pareigų neturi, titulų neturi, o už pečių tik arogancija ir labai abejotina kilmė. Tokie nesusitupėję kavalieriai valkatauja po pasaulį ieškodami kuo turtingesnio šeimininko, kad galėtų kuo brangiau parduoti savo kalaviją. Dažniausiai žūsta taip ir neišgarsėję, bet būna, kad ir ištraukia savo laimingąjį bilietą. Na, o manasis kavalierius ar, tiksliau – kabaljero – iš La Mančo, o jo vardas don Kichotas Lamačietis. Na ir pažyma, tai yra raštas, kuris liudija šios pavardės tikroviškumą. Padirbta, aišku – Horstas mano pavedimu prieš pat kelionę pagamino. Na, o Klausas, savaime aišku, kad mano tarnas – baskas, kurio vardas Sančo Pansa. Ir niekas manęs po šia kauke neatpažins, nes kol kas nemirtingojo Servanteso kūrinio dar nėra, beje, kaip ir pačio autoriaus. Na, o jei ir yra, tai jis kol kas kūdikis. Ar vis tik dar negimęs?

A, kipšai jį ten žino... (v.p.: Migelis de Servantesas Savedra - Miguel de Cervantes Saavedra, 1547-09-29 – 1616-04-22; Don Kichotas isp.: Don Quijote, o sen. isp.ortografijoje: Don Quixote; Kūrinio orig. pagal dabartinę ortografiją „El ingenioso hidalgo Don Quijote de la Mancha“ parašytas dviem tomais: I-asis išleistas 1605 m., o antrasis - 1615 m.)

Rudi nutrinti batai, nenusakomos spalvos odinė liemenė, vietomis iki pat pagrindų nutrinta beretė ir vienspalviai šosai. Ant diržo ilgas ir siauras kalavijas ir beveik visiškai nugaląstas durklas. Ant kaklo kukli sidabrinė grandinė, ant riešo rožančius, kurį Antverpene man padovanojo arkivyskupas. Na ir kapšas prie diržo su sauja sidabriokų. Na, o švarko – koleto (v.p.: senov. pranc: collet) pamušale - užsiūta porelė auksinių dukatų (v.p.: it. ducato – Venecijoje 1284 m. Pradėta kaldinti auksinė moneta, kuri paplito įvairiose šalyse. Svoris svyravo apie 3,5 gramus ir aukso praba apie 980; Panašaus standarto buvo ir LDK dukatai nuo 1547 m iki 1666 m., taip pat 10 dukatų – portugalai (35 gr.), pusdukačiai ir t.t.), šiaip, dėl viso pikto... Ant visos aprangos užsimečiau kažkada buvusį žaliu, vilnonį ilgą apsiaustą. Na, kaip ir viskas. Labas, kilmingasai kavalieriau don Kichotai Lamančieti. Aš juokais atidaviau pagarbą savo atvaizdui veidrodyje ir ant kulniukų pasisukau į Verenveną:

- Pakilus jūrai, nusiimate nuo inkaro ir kur nors netoliese į reidą. Krante paliksi budintį jalą (v.p.: ol.: jol; jalas – jūrinė, plačios paskirties, neplokščiadugnė, bet be falškilio, dažniausiai vienstiebė-irklinė valtis, borto lentos suleidžiamos užklojant), kuris mūsų lauktų. Turiu atvykti ryt vakare. Jei neatvyksiu, tai lauksite lygiai savaitę, skaičiuojant nuo šio momento. Nesulaukęs keliauji į Guteną, kur prisistatai ponios Matildos žinion. Ji žinos ką daryti. Na ir tu viską žinai. Sančo, tu pasiruošęs?

- Tikrai taip, monsinjore... – bandydamas falšiono ašmenų aštrumą, atsiliepė Klausas.

- Pone... – prie manęs prasibrovė Lidija ir nudegino ranką bučiniais ir liejamomis ašaromis. – Pone, viskas bus gerai. Aš žinau, aš laimę atnešu – tokia mano dovana. A matau...

Mergina, paspringusi ašaromis, nebaigė sakyti. Panašu, kad ašaros buvo lyg ir tikros.

- Na-na, ramiau... ramiau... – ranka pašiaušiau jai plaukus ir pasukau link išėjimo. – Ot gi akys, lygioj vietoj...

Jalas greit mus nugabeno į krantą, o po to dar porą valandų kabarojomės į uolų viršūnes. Užsikabarojom ir pamažėle nutipenom link artimiausios gyvenvietės. Reikėjo nusipirkti arklį ir mulą. Galima ir asiliuką.

Oras buvo visiškai neblogas. Vėjelis beveik dingo, dangus praskaidrėjo, o saulutė netgi kažkiek pradėjo kepinti. Vėlgi, ir peizažas akiai malonus. Keliauk, kiek tik širdis geidžia. Tiesa, aš visai atpratau keliauti pėsčiomis, tad jutau šiokį tokį nepatogumą. Bet nieko, kažkur juk turi būti kelias, o ten kur kelias, tai ir iki svečių namų netoli.

Laimei, ypač ilgai klajoti neteko. Radom takelį, kuria einant jau po valandos pasiekėme kelią, kur vietomis buvo galima buvo matyti nugludintus grindinio akmenis. Romėnai – šaunuoliai – statė amžiams. Beje, visų pirma – klojo kelius. Tai nešiuolaikinė karta, kuri ne tik sustingo, bet ir buvo apimti... kaip jos ten? Stagnacijos? Na, taip – stagnacijos. Taip, tai kurgi mums čia? Lyg ir dešinėn...

- Monsinjore... – Klausas nuo energijos pertekliaus pagaliu mušinėjo pakelės žoles.

- Ko?

- Va, aš vis galvoju, monsinjore... – vaikinas prisitaikė ir spyrė į arklio kaukolę, kuri voliojosi tiesiai ant kelio, - o kas bus po mūsų?

- Na ir ką prigalvojai?

- Tik nesijuokit, monsinjore...

- Nesijuoksiu, gimdyk greičiau.

- Štai, žiūrėkite... Dar kelis dešimtmečius atgal kariavo visiškai senoviškai. Strėlės, ietys ir kalavijai. Dabar jau atsirado pistoletai, patrankos ir arkebūzos. Ir kiekvienais metais ugniniai ginklai tampa vis geresni. Dagčius keičia į spynas ir taip toliau. Štai, kad ir senosios bombardos (v.p.: minimu laikotarpiu, lauko patrankos ir bombardos dar nebuvo visiškai atskira pabūklų rūšimi. Tuo metu tai labiau bendrinis pavadinimas naudojamas artilerijai pavadinti priklausomai nuo regiono) ir naujieji falkonetai... Senuosius pusdienį užtaisinėti reikia, o naujuosius – viens, ir viskas. Na ir muša jie nepalyginamai toliau ir taikliau. Na, o kas bus po šimtmečio? Po tūkstantmečio? Kaip tada kariauti? Kaip riterišką šaunumą parodyti? Trinktels koks nors šūdas, suguldys visus ir mūšio pabaiga? Gali būti net pats šauniausias, o pražūsi net necyptelėjęs. Štai aš ir manau...

Aš nuo tokių netikėtų, eilinio viduramžiško berniūkščio išvadų net suglumau, jei galima pavadinti taip mano nuostabą. Aiškiaregis, vienok. Taip, viskas teisingai, vaikinuk, bet tu net neįsivaizduoji kokias aukštumas žmogeliūkščiai pasieks, idant galėtų naikinti į save panašius. Bumbtels – ir mūšiui galas... tai tik menkniekis. Gali taip trinktelti, kad ir visai gyvybei Žemėje ateis galas. Velnias, kaip gerai, kad mane nunešė į istorijos gilumą...

- ...kad kada nors susirinks protingiausieji ir kilniausieji vyrai ir lieps baigti bedieviškus ginklų tobulinimus, nes per juos vyriškumas, šaunumas ir didvyriškumas nebeteks prasmės. Kaip jūs manote, monsinjore?

- Susirinks. Būtinai. Ir ne kartą. Tik kas jų klausys? O šiaip jau – užteks į galvą kvailystes kimšti. Nors pripažįstu: tavo žodžiuose yra tiesos... Žiūrėk, ar ten ne svečių namai už posūkio?

- Tie patys, monsinjore...

Didelis, šiaudais dengtas dviaukštis namas su nusmurgusia ant grandinių tabaluojančia iškaba. Pastatas atrodo ganėtinai pasiturinčiai – matomai kelias judrus ir klientų netrūksta.

Na taip, kaip tik šiuo keliu į Ruano mugę visa pakrantė ir keliauja.  Daug ūkinių pastatų  ir net kiemo vidurys grįstas akmenimis, kurie išlukštenti iš romėnų kelio.

Kaip tik tai, ko mums reikia.

Eidamas pro vartus susiraukiau nuo kiaulės, kuri lakstė po kiemą nuo vyruko su odine prijuoste, laukinio žviegimo. Vyrukas mojavo grėsmingos išvaizdos milžinišku peiliu, o iš jo juokėsi gal dešimtis po stogine sėdinčių ir alų gurkšnojančių vyrukų grandininiais marškiniais. Kas jie tokie? Geri arkliai avižas kramsnoja, ginklai ir šarvai, apsiaustais su herbu... Tikrų tikriausia kokio smuklėje pakeliui į Šerburgą papietauti apsistojusio kilmingojo kariauna ar palyda. O gal ne Šerburgą, o kur nors kitur. Tiesą sakant – man nusispjaut...

Apeidamas šūdinas balas, nukeliavau link prieangio. Gerklę praskalaut būtų visai neblogai. Po to jau ir apie neskeltakanopinius gyvulius pasiteirauti galima...

Metalo juostomis kaustytos durys prieš pat mano nosį netikėtai atsivėrė ir ant slenksčio išdygo sočiai raugėjantis storulis, kuris buvo užsidėjęs prabangiai puoštus, bet nuo skirtingų komplektų surankiotus milanietiškus šarvus. Du jį lydintys stuobriai vilkėjo apsiaustus su jo herbu. Ant herbo: per pusę perskelta tvirtovės siena su virš jos kabančiu medžioklės ragu. Velniai žino, kas jis toks...

Užleisdamas kelią, žengtelėjau į šalį ir vos išsisukau nuo spjūvio, kurį į vieną iš mano batų paleido storulio palydovas.

- Kur lendi!!! – antrasis ginklanešys stuktelėjo mane pečiu nustumdamas nuo laiptelio į purvą. – ar nematai, kad pats baronas de Driukas žingsniuoja!

- Kalės vaikas... – neįtikėtinomis valios pastangomis susilaikiau ir iš vis nusisukau. Paieškojau akimis Klauso ir visiškai nusiraminau. Vaikinukas stovėjo netoliese ir ramiai kramtė smilgą. Jau gerai...

Baronas pakeliui nudelbdamas mane paniekinančiu žvilgsniu, nutrepsėjo link savo arklių. Vienareikšmiškai – niekšas. Kažkas išrėkė įsakymą ir šarvuočiai ruošdamiesi keliauti, ėmė vikriai ruoštis. Po kelių akimirkų būrys paliko kiemą ir nulėkė link Šerburgo.

Peržengiau per slenkstį ir vos susilaikiau nuo spazmų: viduje neįtikėtinai ir negailestingai smirdėjo rūgščiu alumi, česnaku, svogūnais ir paplavomis. Salėje sukiojosi keletas susivėlusių ir neišvaizdžių mergų, kurios rinko išėdas nuo stalų. Už purvino, aukšto šeimininko stalo stovėjo didelių apimčių ūsuotas vyras su ruda prijuoste. Garsiai dūzgė keletas musių eskadrilių.  Ta-aip, mačiau ir prastesnių įstaigų. Tfu... čia kažkas nusivėmė, ar ką?

- Kuo galiu pasitarnauti?.. – smuklininkas guviai permetė mane akimis ir kiek pamąstęs, pridūrė: - pone.

Šviežio sidro ąsotį... – mestelėjau ant stalelio monetą. – Ir dar man arkliuką reiktų nusipirkti...

- Arkliuką? – sujudo smuklininkas ir tarkštelėjo į barą porele medinių puodelių. – Arkliuką galima. Tik, štai, šita... ar ponas turi kuo sumokėti?

- Taip. Aišku jei kainą suderėsim. – pasitikinčiai linktelėjau. – Ir dar mulas, mano tarnui,  reikalingas.

- Magda, pakeisk mane! – kranktelėjo smuklininkas ir parodė į duris: - Eime, parodysiu...

Po pusvalandžio jau buvau laimingas pilvoto, rudo ir atlapausio kastrato savininkas. Tiesą pasakius – labai liūdno vaizdelio arkliokas, kaip ir prastai pasiūti pakinktai. Na, o Klausas tapo pagyvenusio ir žilo asilo savininku. Vitoj balno ant jo buvo užmestas kelis kartus perlenktas demblis. Na-taip, vaizdelis, vienok. Bet ne į paradą susiruošėm. Geriau važiuoti, nei pėdinti. Net jei transportas štai toks nekoks... Oi, koks gėdingas nuopuolis...

-Kiek jis iš jūsų paėmė, monsinjore? – sutrikusiu balsu paklausė Klausas bandydamas įtaisyti savo užpakalį ant aštraus asilo nugurkaulio.

- Dešimt liardų (v.p.: pranc.: liard. Labai smulki ir prastos kokybė moneta. Liudvikas XI valdymo metu ji tapo bendranacionaline Prancūzijos moneta. Ji svėrė 1,2 gr., o sidabras buvo 250 prabos. Kokybė vis silpnėjo ir galų gale (1648) jis tapo 4 gr., o vėliau 3 gr. varioku santykiu  panašiai ¼ su „su“ iki kol 1856 metais nebuvo įvestas frankas, kuris skaidėsi į 100 santimų). Niekšas...

liardas

- Niekšas! – jausmingai pritarė vaikinukas. Gal grįžtant mes jam raudoną gaidį po stogu paleisim?

- Gera mintis: gal ir paleisim. Judam, reikia iki vakaro nusigauti...

Kelionė praėjo taip ramiai, kad net nėra apie ką pasakoti. Reti pakelės kaimeliai, reti gojai ir laikas nuo laiko pakelėje pasitaikančios įvairios būklės dvėselienos. Gana daug išdirbtos žemės, bet daug daugiau vaismedžių sodų. Kelis kartus sutikome keliaujančius piligrimus, o kartą net praleidome prekybinį karavaną su ganėtinai didele apsauga. Vakarop mus aplenkė stambus šarvuotų raitelių būrys su Voro vėliava. Štai ir visi įspūdžiai.

Neužilgo pasirodė ir miesto siena. Tiesą pasakius, ne itin įspūdinga. Vietomis nušerpėjusi, kai kur nusėdusi, o kai kur ir sutrūkinėjusi bei vietomis su skubiai užtaisytais plyšiais. Be reikalo, toks nerūpestingumas gali blogai baigtis. Nors, gali būti, jog miestas paprasčiausiai remontui neturi pinigų.

Stabtelėjome, perkandome tuo, ką turėjome ir kiek pailsėję, neskubiai patraukėme link vartų.  Nėra kur skubėti. Šiandien spėsim tik nakvynę susirasti. O štai jau rytoj... rytoj ir pažiūrėsim, nėra ko spėlioti.

Priešais vartus stovėjo gana ilga eilė susidariusi iš vežimų ir vežėčių, bei gera dešimti kartuvių ant kurių siūbavo pusiau supuvę ir išdžiūvę pakaruokliai. Jie čia, kad gąsdintų ir drausmintų – taip kaldinamas garsusis europietiškasis paklusnumas teisingumui. Na, o eilėje, matomai, aplinkiniai valstiečiai skubėjo pakliūti į miestą, kad ryt iš pačio ryto kuo daugiau išsiparduoti sekmadieniniame turguje. Taip pat nieko keisto: liaudis, aišku, skriaudžiam ir engiama, pasitaiko, kad badauja, tačiau bendrai paėmus, taikos metu gyvena visai ir neblogai. Va, kokius kalnus maisto ir kitokių atsargų bando pravežti į miestą... Nors ne viskas taip jau vienareikšmiška. Žodžiu – man nusispjaut.

Denje

Nežiūrint to, kad eilė buvo ilga, ji slinko gana sparčiai: sargyba gana vikriai ir profesionaliai peržiūrėdavo vežimus ir pernelyg nepriekabiavo: apžiūra, moneta, kuri dingsta kastuvo pavidalo dešimtininko delne, ir po skubaus bei didingo mosto – vežimas juda pirmyn. Į mus ir mūsų ginklus sargyba visiškai neatkreipė jokio dėmesio, bet mokestį paėmė. Kapšas palengvėjo dvejais denje (v.p.: denje arba dinarai; pranc.: denier, lot.:  denarius. Apyvartoje buvo nuo Merovingų dinastijos pradžios. Menamu laikotarpiu, 3 denje buvo vienas liardas. Tai buvo sidabrinė kurią sudarė 1/3 vario, o nuo XVI a. jie jau tapo 1,5 gr. variokais), tačiau sargybinis prirodė „alia“ gerą viešbutį, kuris šliejosi prie sienos. Panašu, kad viešbučio šeimininkas jiems primokėdavo už klientus. Na ir velniai jų nematė – spjoviau nuo aukšto bokšto ant tų visų vietinių savitarpio dovanų ir dovanėlių ir išleistų variokų – svarbiausia, kad mudu įsigavome į miestą ir turime kur pernakvoti.

Viešbutis su skambiu pavadinimu „Normandijos rožė“ buvo visai ne toks ir prastas, nei buvau nusiteikęs ir mes gavome visai padorų kambarėlį su dviem grubiai sukaltais gultais ir šienu prigrūstais čiužiniais. Vakarienei pribaigėme savo atsargas, o tai vietine virtuve nepasitikėjau, ir atsigulėme. Visą naktį mano kūną rijo blakės, o ryte, prie visų tų įspūdžių, radau nugaišusį kastratą. Šiknius!!! Galėjo juk į savo gyvulių rojų nusivaryti dienele vėliau! Išėjo kanopinis. Vienok, linksmai prasideda diena...

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XIX skyrius. 2017-06-02

XIX skyrius

Ganėtinai įdomiai prasidėjo mūsų kelionė. Žodį „įdomiai“, tai reiktų suprasti perkeltine prasme. Per vieną savaitę – trys susidūrimai. Penki žmonės pražuvo, o apie sužeistus net ir nekalbu. Tikras plaukiojanti ligoninė, o ne laivas. Vakarykštis nuotykis taip pat savo pasiėmė, bet ačiū Skaisčiajai Mergelei, sunkiai sužeistų nėra. Nors vienaip ar kitaip, nukentėjo visi. Net nenoriu mąstyti apie tai kas dar mūsų laukia. O svarbiausia, kad nė per nago juodymą man nesuprantama kas gi, vis dėlto, vakar įvyko. Kur to įvykio šaknys?

- Na... –Andersenas nulenkė galvą. – Pone... šitai...

- Koks „na“?

- Reiškiasi taip, pone šautbenachte... Mudu su Bromeliu nusileidome žemyn pasiimti vyno... – vyriausiasis bocmanas kažkodėl sutriko ir užtilo.

- Taip... šitai... nusileidom... – tęsė Bromelis. – Reiškiasi, gerklėje perdžiūvo, o šitos lervos jau buvo spėję viską išmaukti...

- Toliau.

- Na... o ten... apačioje...

- Nebandyk mano kantrybės.

- Na, o ten stovi šitas, šiknius. Na, tas, kuriam jūs makaulę nunešėt. Och ir šlykštus snukis... buvo... O su juo sargybiniai... Ir kalbino šeimininką... ar jo klausinėjo...

- Ko klausinėjo?

- Nežinau, pone šautbenachte... – Andersenas įtraukė galvą į pečius.

- Aš ir nesupratau, - pritardamas linktelėjo Bromelis, - bet buvo labai tartina...

- Aišku... – Po truputį ėmiau suvokti, kad vakarykštės makalynės priežasčių man taip ir nepavyks išsiaiškinti. – Na ir?..

- Na, staiga išdygo Askensas su savo naujais draugeliais... – vyriausiasis bocmanas pirštu parodė į norvegus, kurie rūpestingai gremžė denį, o po to į laivo kalvį, - jis ir jų kraujo... lygtais...

- Dieve Šventas!!! – jau ėmiau virti. – Toliau, po velnių!!!

- Na ir šitai... paėmė, reiškiasi, suolą ir trenkė šikniui... – tarsi pasmerktasis Askensas pasitrynė mėlynę ant kaktos. – O po to va kaip užsisuko. Na ir...

- Ir visi galai, kaip į vandenį... – pats sau konstatavau.

- Na lyg nieko neskandinom... – suabejojo Andersenas. – Ar skandinom?

- Idiotai!!! Išgamos!.. – rėkiau ant jų apie dešimt minučių. Į flamandų kalbą įsigudrinau netgi pervesti visus keiksmažodžius, kurie man buvo žinomi net iš ano gyvenimo ir, ne gana to – išgalvojau dar dešimtį naujų. Po to, išsisėmiau... Kokia prasmė...

Vyriausias kokas, pagavo šį momentą ir nusilenkęs ištiesė kaušą sidro:

- Atsigaivinkit, ponas šautbenachte. Ir šitą... kaip ir papietauti jau jums nepamaišytų...

- Eik šikt, niekše.Toks pat šiknius! Kas vakar iš viešnamio nukniaukė du kumpius ir dar bandė nusitempti pusveršį? Bedieviai jūs! Tik ir žinote, kaip man gėdą daryti.Bedieviai! Plėšikai! Na ar nors suprantate?.. – nutilau, nes supratau, kad nė velnio manieji šaunuoliai nesupranta.

Ir nenori suprasti. Tačiau gailisi. Giliai gailisi – va, ant snukių tiesiog surašyta. Velnias, vardan saugumo reikia manyti, kad sargyba ieškojo būtent mūsų.

- Eikit, silpnapročiai, kol aš geras... – rankos mostu išvijau iš kart pralinksmėjusius bendražygius ir nuėjau link tiltelio toliau semtis jūros mokslų.

Pa-de-Kale sąsiaurį arba, kaip jį dar vadina – Duvro sąsiaurį mes jau palikome ir dabar teškenomės per La Manšą arba, kaip britai sako – per Anglų kanalą. O jei dar tiksliau, tai per Senos įlanką. Ypatingo skirtumo nepastebėjau, bet vanduo tapo drumstesnis dėl į įlanką atitekančio upės vandens. Aišku, kaip jūs jau ir supratote, ta upė ir buvo Sena. Už kairio borto liko Harflerio uostas (v.p.: pranc. Harfleur, Normandija. Pirmosios rašytinės užuominos III a.). Jis vos ne vos buvo matomas, nes mes plaukėme toli nuo kranto. Smalsumo vedinas, pabandžiau žemėlapyje paieškoti Havro. Šis stambus uostas kaip tik ir buvo įsikūręs Senos žiotyse, tačiau, aišku, žemėlapyje jo dar nebuvo. Jis bus kurta

Havras

s tik po kokių šimto metų… ar panašiai… Vis tik, istorija – ne mano arkliukas (v.p.: pranc.: Le Havre. Nedidelės gyvenvietės jau buvo neolito laikais, tačiau miestas pradėtas statyti Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I (1994-1547m.) 1517-10-08 įsakymu, nes gretimi uostai, tokie kaip Harflerio ir Honlioro (Honfleur) tuo metu tapo nebepatogūs ir nebetenkino augančios prekybos. Gana greitai šis miestas tapo stambiu uostu ir jau 1555 m. iš jo išplaukė Nikolas Durandas de Vileganjonas (Nicolas Durand de Villegaignon, 1510—1571m.), kuris Brazilijoje įkūrė prancūzijos koloniją Fort-Koljinją, o 1564 m. Išplaukė Rene Gaulanis de Laudonierius (René Goulaine de Laudonnière) į Šiaurės Ameriką, kuris įkūrė Fort-Karoliną šalią dabartinio Džeksonvilio).

Kovoje žuvusio tėtušio Tilgauto anūkas paveldėjo šturmano pareigybę ir vietinę lociją (ol.: loodsen – laivavedybos mokslo skyrius apie apie vandens kelius ir naudojimąsi jūrlapiais) žinojo geriau už „Tėve mūsų“ – senelis į jo galvą tiesiog kalte sukalė visas žinias. Tačiau, deja, šios žinios, didesne apimtimi, buvo teoretinės. Vien jau todėl nusprendėme nerizikuoti ir eiti toliau nuo kranto.

Apie pietus rūkas išsisklaidė ir ėmė kepinti saulė. Vėjas sustiprėjo, bet, laimei, išlaikė mums palankią kryptį. Šebeka  kiek pavirtusi ant kairio borto lengvai raižė bangas ir stebino savo greitumu.

Šerburgas XVII a.

Mano manymu, jei taip seksis, tai Nante  - mūsų kelionės tiksle, mes būsime po keturių dienų. Na, o Šerburgą (v.p.: Cherbourg, o nuo 2000 m. - Cherbourg-Octeville) – paskutinę tarpinę stotelę, pasieksime ryt paryčiais. Na, bent jau apie pietus. Nors šiame miesteliūkštyje man sustoti visai ir nesinori. Ten dar Normandija – priešiška teritorija. Vienas kipšas težino, kas gali atsitikti. Ypač po mūsų „žygių“ Djepėje. Pašto karveliai laksto. Vienareikšmiškai išsiuntė pranešimą. Nors aš manau, kad mūsų kelionė ir taip sulaukusi dėmesio; ylos maiše nepaslėpsi, tad ramiau galėsiu jaustis tik Bretanijoje. Ten ant Voro spjaudo su ramiu šypsniu. Bent jau norisi tuo tikėti.

Papietavau skubotai, suvalgiau tik dviejų sprindžių dydžio duonos gabalą su paštetu iš kapotų kiaušinių, rūkyto kumpio ir triufelių sviestu. O visa tai užgėriau nuostabiu kriaušių sidru. Kol kas tiek pakaks. Nėr kada: stoviu už šturvalo, o tai atsakingas ir malonus darbas. Nors, kartu, ir sunkus. Na ir šitą konstrukciją nelabi galima vadinti šturvalu. Aš pats tik užduodu kryptį, o vairuoja du stambūs jūreiviai,kurie po tiltelį tampo milžinišką vairalazdę – kažką panašaus į rumpelį (v.p.: ol. roerpen, nedidelio laivo vairalazdė (nepainioti su vairairkliu). Na nieko, pastatysiu naują laivą, o

jame jau ir atsiras visiems žinomas gražus ir elegantiškas šturvalas. Būtinai – aš čia apie naują laivą... ir, taipogi – šturvalą.

Klauso jūrligė jau nebekamavo ir jis šmirinėjo šalmais. Galų gale, neiškentęs uždavė eilinį klausimą: ar baronui, sėkmingam leibgvardijos vadui, baneretui ir taip toliau, va, šitaip, prasčiokų akivaizdoje, teršti savo garbę vairuojant šiuo keistu agregatu.

Teko atsakyti...

- Įsivaizduok, kad tu kavalerijos eskadrono vadas.

- Aš? – nustebęs perklausė Klausas, o po to, matomai įsivaizdavęs tokią šaunią perspektyvą, išdidžiai sutiko: - o ką? Aš galiu, jūsų mylista.

- Tau reikia vesti raitelius į ataką. Tiesiog judant persigrupuoti, duoti komandas ir iš vis, dar daug visko. Tai kaip gi?

- Taip, monsinjore... – sukluso vaikinas.

- Tu drąsus, kilmingas, pasiryžęs priešus sukapoti į gabalus, bet tavo žinios ne kokios. O seržantas, senas karys, visa tai puikiausiai žino, bet jis tik seržantas ir vesti eskadroną į mūšį, na niekaip negali – juk esi tu. Na, ir, pavyzdžiui - jis prasčiokas. O vesti karius reikia. Jei ne dabar, tai jau greitai. Na ir kaip tokioje situacijoje pasielgti?

- Kaip? – susimąstė Klausas. – Na... reikia kuo skubiau visko išmokti? Taip, monsinjore?

- Teisingai, berniuk mano. O mokytis reikia nuo pačių pagrindų. Štai aš ir mokausi. Ir tai visiškai negėdinga, nes vadas, kuris susipažinęs su karyba, o šiuo atveju laivavedyba – mažiau nei jo pavaldiniai, tai ne vadas, o išsipustęs ir pasipūtęs juokdarys. Aišku?

- Na taip, monsinjore, - sutikdamas linktelėjo Klausas, o po to susirūpino: - O šitą... o jei...

- Taip pat vairuoti nori? Na tai stok greta...

Štai taip: ne tik geležtėmis mojuoti tenka, bet dar ir mokytojauti reikia. Bet tai niekis, svarbiausia, kad grūdas krenta į tinkamą dirvą. Jostą praradau per savo kvailumą, tai nors šį pasistengsiu išgelbėti...

Vėjas vis stiprėjo ir grasino pereiti į tikrą štormą ir pakeitė kryptį, tad, kad ir kiek stengėmės manevruoti, mus ėmė nešti link kranto. Beje, vėjui dar padėjo ir srovė. Kad ją kur velniai rautų tą srovę. Jei nesiartinanti naktis, tai būtų galima dar pasukti į atvirą jūrą, bet, kad taip jau susiklostė, nusprendėme pasislėpti įlankoje, kur buvo sąlyginai ramu: iškyšulys ir virtinė rifų dengė nuo vėjo.

Nio vadovavimo mane nušalino: mandagiai leido suprasti, kad kol kas dar seilinuką nusirišti ankstoka. Na, o toliau, viskas kas vyko, nežinančiam šiuolaikinės laivavedybos, galėjo pasirodyti panašiau į tikrą šamanavimą, nei į laivo valdymą ir „Viktorija“ neužilgo nuleido inkarą. Na, o aš nupėdinau tiesiai į savo kajutę, apsiprausiau, persirengiau prieš vakarienę ir pats sau prižadėjau, jog savo „mechanikus“ priversiu nulieti tikrą inkarą – su karūna, su kotu, štoku, su lopetomis ir kabliais. O tai dabar šūdas kaškoks: beformis švino luitas su skyle. Gėda kažkokia, o ne inkaras. Na, o kajutėje vos ne netekau amo...

Ant lovos, sukryžiavęs apautas mano herbiniais šosais kojas, su berete nusmaukta ant pakaušio, sėdėjo kažkoks berniūkštis ir kažką rankdarbiaudamas murkė sau po nosimi man labai pažįstamą dainelę:

- ...eik iš čia, man nereikia ubagų... (v.p.: realiai pas autorių buvo kita daina iš muzikinio filmo „Trys muškietininkai“, kurią dainavo Ket – Miledės kambarinė, tačiau, kadangi Lietuvoje ši daina menkai žinoma ir praktiškai neturi jokios prasmės, drįsau pakeisti)

- Kas čia dabar, blyn... – pagaliau pažinęs Lidiją, riaugtelėjau grėsmingu balsu.

- Oi!... – mergaičiukė išsigandusi cyptelėjo ir akimirksniu nulėkusi nuo lovos suklupo. – Atleiskite, pone!..

- Monsinjore!!! – iš už šonio kambariuko išlėkė dvyniai ir nusilenkė. – Mes jums viską paaiškinsime, monsinjore...

- Klausau. – Aš labai ir nerūsavau, bet dėl visa ko išlaikiau grėsmingą povyzą.

- Monsinjore, tai mes visi... – pradėjo Luidži.

- Ne ji, o mes... – tęsė Pjetro.

- Jos paltukas buvo visiškai...

- Tikra tiesa, ne paltukas, o tikra begėdystė, skylė ant skylės...

- Štai mes ir išdrįsome...

- Moteriškų rūbų neturime...

- Nėra ko jūreiviūkščiams į šeimininko moterį spoksoti...

- Juolab, kad neturėjo į ką persirengti...

- Suprantame, kad nuodėmė bobą vyriškai rengti...

- Bet mes atgailausime ir pasiruošę bausmei...

- Ji nenorėjo, tikra tiesa, kad nenorėjo...

- Mes privertėme...

Lidija išsigandusi kaip pelytė spaudėsi prie mano kojos ir vogčiomis disteldavo iš apačios į viršų – gali būti, kad įsivaizdavo jog jau lekia už borto su prie kojos pririštu sviediniu. Aba kažką panašaus.

Aš norėjau rūstauti, bet nesugebėjau. Prieš akis kaip gyva išniro Fransua-Fransuaza (v.p.: žr. – „Armanjako Šalis. Bastardas“), kurią aš neretai prisimindavau. M-taip... kokiu sentimentaliu tapo tas Armanjakas... Nors ne – viskas daug paprasčiau. Aš geras. Sentimentalus geruolis ir nieko su tuo padaryti negaliu, nors jau suspėjau papjauti ar kitokiais būdais nuo šios žemės nušluoti nemažai žmonių. Na, o vidus - jis visada išlys: ar slėpsi tu jį, ar neslėpsi. Žodžiu, jei pats savęs nepagirsi,  tai niekas ir nepagirs.

Na, o jei gerai viską supratau, tai vaizdas labai aiškus. Pasirodo, kad Lidija buvo protinga mergaitė ir visų pirma užmezgė draugiškus kontaktus su dvyniais. Nežinau, kuo ji juos papirko, bet bernai buvo pasiruošę savanoriškai gauti niuksus, nors galėčiau lažintis, kad persirengimo idėja priklauso ne jiems. Na, o juos papirko savo protu, bet ne kūnu – berniukai, paprasčiausiai, nebūtų išdrįsę, nes dabrtinę savo padėtį labai brangino. Na ir, aišku, patys nekvaili, o netgi atvirkščiai – proto dvyniai dar ir kam paskolint gali. Tad jų elgesyje galėjo būti ir išskaičiavimas, nes mane jau spėjo perprasti ir puikiai supranta jog šeimininkas ilgai nepyks, o gal būt, už savalaikį rūpestį pono bobai, netgi ir apdovanos. Na ir už išmislą – taipogi. O bendrai paėmus, tai sąmokslas. Bet nieko, viskas vėliau ar anksčiau išlenda, o tada jau...

Gal profilaktiškai paurgzti ar ką? Pasukiojau galvą ir kajutėje radau idealią tvarką... net indus lentynose iššveitė iki neįtikėtino blizgesio. Aiškiai moteriška ranka. Rūbai ir baltiniai rūpestingai ant lovos į krūvelę sudėti. Na taip, kaip tik mergina juos ir tvarkė. Na ir ko urgzti? A?

- Nagi, kelkis... pasisuk...

Lidija koketiškai skėstelėjo rankomis ir kelis kartus pasisukusi, kukliai nuraudo. Ar šelmiškai?

O ką? Pažas, kaip pažas. Pernelyg moteriškas, aišku: merginos krūtinė kukli, bet užpakalis visai įspūdingas. Ne man pratintis – jau buvo vienas toks. Na ir daugelio kilmingųjų svitose, jei ne visai visose, tokių užpakaliukų pilna. Ypač pas tuos,kurie iš pietinių regionų. Tfu... šunsnukiai sadomitai. Inkvizicijos ant jų galvos nėra. Tiksliau inkvizicija yra, bet ne tuo užimta. Na, o mano komandai toks merginos virsmas – visiškai iki vienos vietos. Kapitonas – jis antras po Dievo. Na ir maža kas ponui gali šauti į galvą? Kerėjimais neužsiima, šėtono negarbina - tai kaip ir viskas gerai. Svarbiausia, kad mielaširdingas ir teisingas.

- Tiek jau to. Bet žiūrėkit! Kailį nudirsiu! O dabar aš pageidauju persirengti. Taip... ir šitą... duokite jai kokį durklą prie diržo, juk kaip ne kaip,o ji kariniame laive. O tu net ir nesitikėk, kad taip visą laiką vaikščiosi. Kai ateisim į uostą – pasirūpinsim moteriškais niekalais...

Visi liko patenkinti. Na, o dvyniams paslapčiomis įdaviau kelias monetas. Už nuovoką.

- Klausyk, admirole, o per atoslūgį mūsų ant uolų ar neužmes? – pasidomiu išeidamas iš kajutės.

- Ne, pine šautbenachte. Mes ant kranto mirtiną inkarą pastatysim, - Verenvenas mostelėjo į prie barkaso besisukiojančius jūreivius.

- Tu geriau žinai. Bet, kaip suprantu, per kitą potvynį mes iš vietos vis tiek nepajudėsim?

- Tikrai taip, pone šautbenachte. Galėsim pajudėti tik ryt apie pietus. Bet iki vakaro Šerburgą pasieksime. Iki jo tik Agos iškyšulį ir tereikia apsukti.

- Na ir gerai... Aš pasidairiau į šonus. Panašu, kad vietovė negyvenama, o tai reiškia, kad saugi ir net kažkiek jauki: krante tik šliaužiančia žaluma apaugusios uolos, o vėjo beveik ir nėra, nors jūra šėlsta, čia bangavimas vos juntamas.

- Pone šautbenachte... – gretimai išdygo vyriausiasis bocmanas Andersenas, - leiskite tarti žodį...

- Kalbėk.

- Leiskite kiek papramogauti.

- Kaip?

- Johansenas sako, - Andersenas parodė į vieną iš prisiplakusių norvegų, - kad įlankoje galima kongerių pagaudyti (v.p.: lot. Conger conger; jūrinis ungurys, kuris užauga iki 3 metrų ir 60-70 kg.). Sako jog čia jų būtinai turi būti. Leiskite pamėginti.

Plimute sugautas 130 pėdų (apie 4,5 m.) jūrinis ungurys

- Kas per žvėris? – dėl visa ko pasiteiravau.

- Taigi jūrų ungurys. Milžiniškas. Būna tokio ilgio kaip barkasas...

- Kaip barkasas? Na tai aišku, kad bandykit.

Tuo tarpu, kol kokas mane maitino beprotiškai skaniomis geldutėmis grietinėlės padaže, tarp jūreivių užvirė visai nejuokinga veikla. Išilgai borto pakabino ir uždegė gal kokią dešimtį žibintų ir išstatė sargybinius su harpūnais. Porelė norvegų jūrine valtimi nusiyrė į įlankos vidurį ir ėmėsi trankyti ir pliuškenti irklais vandenį. Ypatingu ritmu.

Na, o aš mėgaudamasis vynu, kurį Djepėje nupirkau už skatikus, su normandišku nešatelio sūriu (v.p.: pranc.: Neufchâtel), smalsiai stebėjau šią neįprastą žvejybą nuo tiltelio ir, tiesą sakant, nelabai tikėjausi rezultato. Kas per kongeris? Toks įspūdis, kad jie ne ungurį, o banginį gaudo. Ką?.. Na nieko sau!..

- Po galais!!! – aš net pašokau iš krėslo kai pamačiau milžinišką juodą kūną, kuris sudrumstė įlankos vandens paviršių. – Taigi čia... Griebk! Griebkit, po velnių, kad jus kur!..

Na, o toliau laksčiau per denį, keikiausi ir kaip koks driskius su visais kartu traukiau harpūno persmeigtą jūrų pabaisą. Išsipurvinau kaip velnias, nuplėšiau balsą, bet grobis buvo to vertas. Ungurys buvo ne mažiau kaip kokių trijų metrų, na ir malonumas buvo ne menkas. Na ir rūkytos mėsos atsargos nepamaišys. Beprotiškai ji pas ungurius skani. Žodžiu, visi trisdešimt treji malonumai...

Po viso to dar gavau ant anglių keptą steiką ir gausybę vyno su alumi. Palaima!!! Prasiblaškiau, vienok. Jau gerokai po vidurnakčio, praktiškai miegodamas, visu griežtumu patikrinau budinčius, apsimazgojau ir kritau miegoti. Tik-tik galva prisilietė prie pagalvės, kai pajutau prisišliejantį karštą kūną, o Lidijos balsas sušnabždėjo man į ausį:

- Pone, gal norėtumėte patikrinti mano burnytę? Jūs kažkada žadėjote... Man jau ir pačiai įdomu, o gal, staiga, netilps?..

- O ką tu ten niūniavai?

- Kada? – Lidijos galva iščiuožė iš po apkloto.

- Na tą... kažką apie pinigus ir ubagus...

- A-a-a, tai... ne, neprisimenu, pone... – Lidija neigdama energingai mostelėjo galva ir vėl panėrė po apklotu ir man jau tapo ne iki klausimų apie dainiuškas...

Ir vis tik, gerai padariau, kad jos nemečiau. Man tiko. Protinga ir gudri.

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XVIII skyrius. 2017-05-22

XVIII skyrius

 1863 m. tap.: Dante Gabriel Rossetti

Labai keista, tačiau Diepėje karinių laivų su karališkosiomis lelijomis nebuvo. Be abejo keista, tačiau man visai paranku. Gana didelis uostas buvo užpildytas žvejų laivais, nors netolimajame reide (v.p.: prieuostis) stovėjo ir keletas pirklių laivų. Pats miesteliūkštis buvo išsistatęs dešiniajame Arkos (v.p.: pranc.: Arc) krante. Beje, upė buvo ganėtinai vandeninga ir tiko laivavedybai. Ko gero ši upė ir davė vardą tai pačiai mergelei Žanai, kurią vadino Orleano Mergele. Visai netoli šių vietų – Ruanoje, ji ir pasitiko savo paskutiniąsias minutes (v.p.: pranc. Jeanne d'Arc; 1412-1431 m.). Prisišokinėjo kvailutė. Kai į areną išeina didieji politikai, užleista ir paleista šizofrenija - tik iki vienos vietos... Nors turiu pripažinti – pasilinksmino mergaitė neblogai. Verta pagarbos. Na ir Dievai su ja, su ta nelaimėle...

Šiame miestelyje laukiau ne mažesnių nemalonumų kaip ir Kalė mieste, bet jų nebuvo. Kuo puikiausiai nusigavau iki Švento Remigijaus bažnyčios ir įteikiau laišką storam protingo ir išmintingo veido bruožų abatui. Gavau atsakymo rašteliūkštį ir nulapnojau laivan, be jokių nuotykių. Pakeliui, netgi, viename iš uosto smuklių su visiškai neoriginaliu pavadinimu „Raudonas gaidys“, prigriebiau dar vieną laišką. Štai ir viskas. Net nuobodu ir neįdomu.

Taip belakstant ir bebendraujant po truputį ėmė aiškėti didžiojo bastardo Antuano ir didžiojo juokdario Le Granje užmančios. Dėl „didžiojo juokdario“  - tai juokauju, aišku, dovanokit, nors dalelytė tiesos tame vis tiek yra.

Jeigu britai vis tik sugalvos padėti Karoliui, tai jūrų desantas išsilaipins pakrantėje. Paprasčiausiai jie neturi kito kelio. Tad be vietinių dvarininkėlių ir didikų palaikymo jiems tektų maudytis kraujyje. O tai ir visai jame nuskęstų. Štai taip, dirbdamas kurjeriu, aš dar ir žinučių apie vietinės aukštuomenės pasiruošimą... arba nepasiruošimą palaikyti Karolį surinkėjas. Žemos agentų pareigos neturėtų gluminti: už kiekvieno iš jų stovi gana didingos asmenybės, kurios iki tam tikro laiko pasislėpusios ir veikia tyliai. Žinoma, kad kyla klausimas: o kokiems velniams jiems tokia avantiūra reikalinga. Gyvena sau po voro sparneliu ir vargo nemato. Tačiau, vis tik, priežastis yra... Ir netgi ne viena. Savarankiškumo noras, kad juos kur. Nuoskauda dėl sutryptų laisvių ir privilegijų ir geresnės vietos po saule troškimas, persiduoda iš kartos į kartą. Kita vertus, šiais laikais visokie neramumai, tai pats tiesiausias kelias pralobti. Viduramžiai, kad juos kur... Bendrai paėmus, tai  visos Prancūzijos suvienijimas ir pavertimas į galingą valstybę, kaip ir neblogas dalykas, tačiau pritarimo iš šio pasaulio stipriausiųjų  beveik nesulaukė. Na ir kaip kitaip? Buvo pats sau valdovas nepriklausomoje kunigaikštystėje ir še tau, kad nori – vieną gražų rytą tapo ne itin jau labai kilmingo Liudviko vasalu... Taip neturėjo atsitikti. N, o jei to pačio nužeminto grafo ar kunigaikščio jau nėra, tai erzeliuoja jų palikuonys, buvę vasalai ir visi jų buvę pavaldiniai. Nepavydžiu Vorui: nors visa širdimi jo nekenčiu, bet nuvertinti jo talentų  - negaliu. Kolkas šūdžius laikosi ir savo idėjų neatsisako. Kalės vaikas!!! Na negaliu aš jo pasiekti. Kol kas tai ne mano nosiai. Tačiau laikui bėgant -  pasieksiu. O gal kokiais kerais jį į kapines nuvaryti? Reikės apie tai dar pagalvoti...

Mieste dar kiek užsilaikėme: Izaoko patikėtinis, tas neštas ir pamestas suktas kipšas užraitė kažkokius verslo reikaliukus. Kažkam įgrūdo skystus jūrų žinduolių taukus ir ruonių odas, o vietoje jų supirko alyvuogių aliejų, vašką, druską odų apdirbimui ir dažų fiksavimui. Neplanuotai išėjo, bet negi praleisi progą, kai uoste buvo sustoję pirkliai keliaujantys į Ruano mugę. Ten jiems už savo prekes dar būtų reikėję sumokėti gerokus muitus, o čia mes pasirodėm. Visiems naudingi mainai, turint galvoje, kad ir mes Diepei muitų nemokėjom. Visa ta avantiūra buvo neteisėta, nes prekiauti per bortą į bortą – uždrausta... bet pelninga. Nedidelė dovanėlė valdininkėliams – nieko nekeitė. Aš į šituos reikalus nesikišu, bet bendrai paėmus – laiminu: kelionė jau atsipirko. Na dar liko išparduoti užgrobtus prieskonius, bet juos jau parduosime Nante: Borelis sako, jog ten galima iškart viską urmu prastumti.

Diepėje apsirūpinome gausiomis šukučių (v.p.: moliuskai Pectinidae) ir kitų jūros gėrybių atsargomis. Saviems poreikiams. Prisipažįstu – nuodėmingas: mėgstu pilvą palepinti. Peteris žadėjo pagaminti kažkokį nuostabų jūsų gėrybių asorti ant grotelių su grietinėlės padažu. Bet tai jau vėliau, o kol kas...

- Pone!!! Pone!!! A-a-a!.. – mažytė ir daili mergiotė krestelėjo savo garbanotus rudus plaukus ir kelis kartus geidulingai truktelėjo ir inkšdama krito ant mano krūtinės. – Pone-e-e... a-a-a...

Na taip, ištvirkaujam. Kadangi nepajutau jokio įtartino ir nepageidaujamo dėmesio mano ir mūsų atžvilgiu, užpirkau pusę vietinių šliundrų ir nėriau į patį prabangiausią viešnamį. Įgula siautė apačioje eiliniuose kambariuose, o aš su artimiausiais bendražygiais, tiksliau su Klausu ir dvyniais – geriausiuose apartamentuose. Beveik karališkuose – beveik visame antrame aukšte. Na ir mergos, aišku, pačios geriausios – nenuvalkiotos. Na, aišku tokios tik man, o laivo inteligencijai: Verenvenui, Andersenui, Samueliui, Bromeliui ir Askensui – kiek padėvėtos, bet irgi neblogos... Beje, o koks jos vardas? Katerina? Elena? Ana tai buvo Ana... O šita? Šita – Lidija? Tiksliai!

- Ko verki čia kvaiša? – pirštu atitraukiau plaukų sruogą nuo mergaitės veido.

- Nežinau, pone, - mergina sutrikusi prisidengė delnu. – tikrai nežinau... To su manim dar nebuvo...

- Ką? – nustebęs išsižiojau.

- Na... – Lidija visai sutrikusi paslėpė galvą po pagalve.

Įdomu... Na taip... Visiška nemokša ir... ir beveik merga... Tai yra, jei kas su ja ir padirbėjo, tai visiškai paviršutiniškai. Arba... Velnias... kokias aš čia nesąmones tauzyju? Paliečiau pirštu lašelį kraujo ant paklodės...

- Tai tu mergaitė?

- Ne, pone. Mama Felicija savo ranka pertvarėlę...

- Kaip tai? Kas per nesąmonė? Kokia dar mama? – atsisėdau. – Greit atsakyk: kiek metų, velniai rautų?!

- Nesiplūskit, pone! – išsigandusi sucypė mergina ir akimirksniu nudundėjo į kitą lovos galą – kuo toliau nuo manęs. – Aš... aš...

- Kalbėk!

- Na... šeimininkė mano... mama... Felicija. Mane jai mano tėvas pardavė... tikras...

Čia tai bent. Pasirodė, jog ji buvo penkiolikmetė italė Lidija Čikonė, kurią atidavė į viešnamį. Beje, šioje epochoje, tai pilnai suaugusi moteris. Keturiolikos jau ir porelė vaikų į sijoną įsikibę. Pagal prigimtį, tai Lidija buvo laisva. Jos tėvas buvo nušiurusių nakvynės namų, kurie stovėjo netoli miesto, savininkas. Laikui bėgant tėvas nuskurdo, o visą šeimą ir giminę pakirto nežinoma liga. Žemė atiteko vietiniam vyskupui už skolas. Pats tėvas už skolas tapo servu, bet prieš pat baudžiavą nuvedė dukrą į miestą ir pardavė viešnamiui. Taip Lidija formaliai liko laisva. Abejotinas toks sprendimas, bet taip jau įvyko. Viešnamio šeimininkė, kurią vadino mama, prieš „darbymetį“, specialiu įranku atėmė jai mergystę. Jei gerai supratau, tai paprasčiausiu kreivu ragu. Keista, vienok... Juk skaisčios turėtų brangiau kainuoti, ar ne? Nors gali būti, kad dėl to kalti čionykščiai prietarai. O gal atvirkščiai – mamulė mergaitės pagailėjo: čionykščiai eržilai delikatumu šiuose reikaluose nepasižymi, tad net jau pirmoji pažintis galėjo baigtis labai ir labai liūdnai... neatmetant ir tolimesnio tinkamumo šiai profesijai. Ta-a-ap...

- Tai aš čia tau pirmas, ar ką?

Lidija tyliai linktelėjo ir baugščiai pasislinko dar toliau.

- Meluoji, ko gero?

- Nemeluoju, pone. Prieš jus buvo vienas vietinis bali (v.p.: pranc. bailli – ikirevoliucinės Prancūzijos karaliaus vietininkas ar valdytojas. Pietų Prancūzijoje tokias pat pareigas atlikinėjo senešaliai), bet nusitašė ir visą naktį vėmė, o prie manęs taip ir neprisilietė...

- Be smulkmenų... Ir nedrebėk gi taip, nenuskriausiu...

Mergelikės supratusi, kad jos ne tik niekas nesiruošia lupti ar mušti, bet net ir rodo kažkiektai užuojautos, atsisėdo ant lovos ir parėmusi smakrą ant kumštuko, ėmė mane nužiūrinėti.

- Ko spoksai? – pasikėliau nuo lovos ir basomis kojomis nušlepsėjau iki staliuko. – Imk, išgerk ir pavalgyk... leidžiu...

Lidija greit susikimšo vištieną, užgėrė ją vynu ir pareiškė:

- Į jus, pone žiūriu, nes jūs gražus! Ir švelnus!

Aš tik vyptelėjau. Ot kipšiukė...

Po to merginos žvilgsnis nusileido kiek žemiau, akyse blykstelėjo šelmiškos liepsnelės ir ji įtikinamu balsu vėl pareiškė:

- Ir vyriškas! O-ch, koks vyriškas! Tik aš daugiau negaliu... oiii... skauda man ten visur... nebent kaip jūs mene mokėte... burna... oiii...

Netikėtai apačioje kažkas trinktelėjo ir pasigirdo garsūs šauksmai.

- Kas per velnias?

Iš gretimo kambario išvirto dvyniai, o po to tempdamasis šosus – Klausas.

- Monsinjore?

- Užsičiaupkit ir renkitės! – įsiklausiau. – Kas gi ten bilda?

- Pone!!! – triukšmingai trinktelėjo durys ir ant kambario slenksčio išdygo Samuelis vienais apatiniais, bet su skalpeliu rankoje. – O! Pone! Filistinai puola!!! Oh! (v.p.: Filistinai (hebr. פְּלִשְׁתִּים = Plishtim) – senovės Artimųjų Rytų (Istorinės Sirijos) etninė grupė, XII–V a. pr. m. e. gyvenusi Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje. Pasak Senojo Testamento, tai gentis ir dar prieš Abraomo laikus užėmė derlingą žemumą Viduržemio jūros pakrantėje nuo Jafos iki Egipto dykumos. Daugelį metų vyko ginkluota kova tarp filistinų ir izraelitų. Galiausiai neoficialiai Palestina imta vadinti visą Šventosios žemės teritoriją)

Samsonas žudo filistinus

- Kas?! – užrėkiau ir šokau rengtis. – spjauk kamštį iš srėbtuvių, durniau, užriškit man tuos šūdinus raištelius!..

- Sargybiniai!!! – Samuelis pagaliau atgavo kvapą. – Miesto sargyba ir dar kažkokie kariai. Mūsiškiai juos sulaikė apačioje, bet reikia maut iš čia, kol nevėlu. Tie gojai (v.p.: hb. Goi, gojim - nežydas, kitatikis; vulgarus, tamsus, prastas žmogus), marods, pagalbos nuskuodė...

- Po velnių!!! – patikrinau paraką ant pistoletų spynų ir užsikišau juos už diržo. Išsitraukiau talvarą. – Paskui mane!!! Kokio velnio stovit!

- Pone!!! – mergaičiukė nulėkė nuo lovos ir įsikabino į koją. – Pone, paimk mane sus savimi!!! P-a-s-i-i-m-k... pra-v-e-r-s-i-u...

- Kas per velnias... – pabandžiau nupurtyti prakeiktą mergšę, bet nesugebėjau ir netikėtai pačiam sau riktelėjau. – Atsikabink, kvaiša! Renkis, kad tave kur!

- Pone!!! – Lidija akimirksniu užsimetė paltuką ir nusičiupusi masyvią bronzinę žvakidę uždarė mūsų būrelio ariergardą (v.p.: pranc. arriere – garde, tai užpakalinė apsauga – karinis dalinys ar padalinys, kuris privalo pridengti pagrindines atsitraukiančias pajėgas).

- Na... su Dievo palaiminimu... – iššokau į koridorių ir stumdydamas šalin pusnuoges prostitutes ir jų sutrikusius klientus nulėkiau žemyn.

Bebėgant stuktelėjo šelmiška mintis ir pakeliui nugriebiau aliejinę lempą ir mečiau ant portjeros. Šastelėjo liepsnos liežuviai ir ugnis nubėgo užuolaidomis. Štai taip! Tik, kad pačiam dabar neužsidegt...

Apačioje virė tikra kova. Sargyba su miesto herbiniais apsiaustais bandė įveikti iš baldų suręstą barikadą, o margaspalvė ir pusnuogė liaudis – beje ne tik manieji šelmiai, sėkmingai gynėsi. Linksma, vienok! Viešbučio holas jau net neremontuotinas.

Pastebėjau antraeilėse gretose stovintį juodomis drapanomis vilkintį vyruką, kuris energingai vadovavo puolantiesiems ir atidžiai nusitaikęs šoviau jam į galvą. Kai išsisklaidė dūmai, vyruko akiratyje jau nebebuvo, tačiau siena nusidažė siurrealistine kraujo dėme. Menininkas, blyn, velniai griebtų...

Įkvėptas savo talentų, pabandžiau nutapyti dar vieną tokį paveikslą, bet nepataikiau ir tik lengvai kliudžiau sargybinį. Po to į kareivėlius ėmė lėkti buteliai su aliejumi ir deglai. Dekite, šikniai! Ot, tai bent!!! Įspūdį paliko didelis, pusplikis, barzdotas dičkis, kuris mitriai mojavo didžiuliu iešmu, kaip kokia ietimi. Na, bet ir manieji nenusileidžia.

Įkvėpti sėkmės jūreiviai ėmė virsti ant sargybos ir išstūmė juos laukan. Dar kiek sąmyšio – ir kareivukai buvo suguldyti taburečių ir iešmų pagalba. Nors, keli kareivukai sėkmingai išsisuko vikriai mojuodami alebardomis ir garbingai atsitraukė laukan.

- Maniškiai, pas mane!!! – užrėkiau mosteldamas talvaru. Griebiat ginklus ir pas mane!!! Varom uostan...

- Parodysim kelią! – priekin iššoko dvyniai ir mūsų būrys šuoliai nudrožė per tamsias gatves.

Nežinau, kaip nepasiklydom – matomai Aukščiausiasis buvo mūsų pusėje, tad iki uosto nulėkėm be jokių trukdžių. Tačiau jau prieš pat jį teko susiimti su įlankos sargyba. Dešimt apsimiegojusių ietininkų sus seržantu pabandė mus sulaikyti, bet jų sėkmė nelydėjo, nors ir visai rimtai bandė kautis. Mūsų pusėje buvo netikėtumo faktorius ir gerokai didesnis kovotojų skaičius, na o aš pasižymėjau sėkmingai nukirsdinęs seržantą ir dar porelę ietininkų, kurie papuolė ant kardo ašmenų. Šaunuolis, vienok! Moku ir galiu...

Nuo krantinės nustūmę paskutinius karius, sušokome į barkasus ir nusivarėm link „Viktorijos“, kuri stovėjo netolimame reide. Tačiau jau čia mūsų laukė nemalonumai: miestiečiai atsitokėjo ir ėmė į mus laidyti strėles ir viską kas jiems papuolė po ranka... Beje, ne tik kariai, o ir miestiečiai... Kalės vaikai... O nuo vieno bastiono (v.p.: šiuo atveju, iš gynybinės sienos išsikišęs bokštas skirtas apšaudyti besiartinantį priešą arba priešą pakliuvusį į sienos gynėjų nematomąją erdvę) trinktelėjo iš patrankos. Aišku, kad nepataikė, bet vis tiek šiurpu...

- Škic!.. – nustebęs šalia savęs pamačiau Lidiją ir pakišau ją po suolu.

Ot, šelmė – neatsiliko. Na ir tegu – pagalvosiu kur ją dėt. Mano apatinius bus kam skalbt... Na ir merga visai švelni, o prakeiktą „noriuką“ irgi reikia apraminti. Kiekvieną dieną. O gal net dukart per dieną... Na ir dėl moterų laive, tai man atrodo, jog iki šiol jokių prietarų neteko girdėti.

- Uoliau!!! –Verenvenas savo įpročiu perėmė vadovavimą laiveliui. – Irrrr-viens... irrrr-viens!..

- Monsinjore! – už rankos mane nutvėrė Luidži. – Žiūrėkite! Motina Švenčiausioji!..

- Jėzus-Marija... – aš taip pat pamačiau didelį pakrantės laivą, kuriame knibždėte knibždėjo ginkluotų žmonių ir, kuris, ėjo kirsdamas mūsų kryptį.

- Prasimušim!.. – suurzgė Askensas ir užgulė irklą.

- O ne prasiveršim, tai žūsim,  - dviprasmiškai, bet linksmai palaikė jį Bromelis.

- Ui, kvailiai!!! – pasipiktinęs ištarė Samuelis. – Kam gi mirti? Aš dar ženytis noriu. Och-Sara!!! Arba Riva?.. Koks gi skirtumas?.. Ei, šebekoje!!! Padėkite, kad jus kur gojai!!!

Gydytojas atsistojo laivelio priekyje ir ėmė šokinėti mojuodamas žibintu ir savo šosais, kurių taip ir nespėjo užsidėti.

Matomai į viešnamį, kartu su mumis, nudundėjo ir mūsų angelai sargai. Na, kitaip tokio stebuklo nepaaiškinsi, nes kai jau ginkluotų žmogėnų laivas buvo visai arti, šebekoje sudundėjo du sukiojami falkonetai.

Pirmasis kartečės debesis trenkėsi į vandenį visai šalia mūsų barkaso. Vos neužkabino, šunsnukiai. Na, o antrasis prašniokštė tiesiai per persekiotojus...

- Aleluja!!! – Bromelis atsistojo barkaso gale ir plačiai žegnodamasis užtraukė maldą. Nežiūrint to, kad vilkėdamas vien tik ilgus marškinius jis atrodė gana juokingai, niekas net nešyptelėjo, o tik žegnojosi ir traukė maldą paskui. Net aš persižegnojau.

- Pone, pone!!! – šebekoje aplink mane iš nusivylimo laužydamas rankas šokinėjo Borelis. – Su mums... su mums gi... dar pilnai neatsiskaitė! Na kaip gi taip! Ryte turėjo penkias statines aliejaus atgabenti!.. O pinigėliai jau sumokėti... Mane ponas Izaokas iš šio pasaulio išgyvendins...

- Dink iš akių... – net nežiūrėdamas mostelėjau ranka. – Verenvenai, kelk inkarą ir keliaujam. Mikliau, mikliau! Taip, ir greit suskaičiuoti įgulos narius...

Pasirodė, jog mes iš tiesų nieko krante nepalikome. Netgi atvirkščiai: įsigijome keturis norvegų jūrininkus, kurie įsitrynė į mūsų kompaniją. Rudaplaukiai barzdočiai buvo ganėtinai stipraus sudėjimo. Tikri vikingai, kad juos kur. Na ir Lidiją aš prigriebiau. Niekada nežinosi, kur pamesi, o kur rasi.

- Ar man tarnausite? – pasidomėjau barzdočių. – Jūreiviais laive. Dėl atlyginimo ir laisvių galite nepergyventi. Na, o kitaip...

- Taigi, o kur mes dėsimės... – sutikdami linktelėjo barzdočiai ir vienbalsiai pasiteiravo: - o po žygio namo paleisi?

- Paleisiu. Andersonai, pasirūpink. Samueli, prakeiktas daktariūkšti! Greit apžiūrėk sužeistuosius ir galų gale užsimauk kelnes...

Šebeka apsisukusi vietoje, už laivagalio palikdama liepsnojančio miesto pašvaistę,  pasuko link atviros jūros. Pasilinksminome, taip sakant...

- Lidija, paskui mane. Patikrinsim, ką tu ten apie burną pliauškėjai...

Na, o ką? Velnias... o vardan ko, vis tik, mus norėjo sulaikyti? Ir ar tikrai mus?