"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XV skyrius. 2017-05-05.

XV skyrius

 

Tarsi aikštinga kumelė, laikas nuo laiko lengvai suvirpėdama šebeka be didelių pastangų skrodė bangas ir tarsi skriejo jūros paviršiumi. Tarškėjo blokai, girgždėjo ir švilpė virvės ir kartais kurtinančiai suplodavo burės. Klykavo baltaplunksnės audronašos (lot.: Pagodroma nivea),

kurios praskriedavo vos neliesdamos savo sparnais bangų keterų purslus. Aštrus ir sūrus vėjas, tarsi ledo kristalėliais mušdamas į veidą teikė nenusakomą žvalumo jausmą. Taip ir norėjosi sutrypti kokią džigą ir abordažu paimti bet kokį pirmą pasitaikiusį laiveliūkštį. Velniai mane rautų... kaip gera!!!

- Einam pavėjui, pone šautbenachte (v.p.: nl.: schout-bij-nacht. Pažodžiui tai žiūrintis į naktį, o pagal prasmę – admirolas: pagal dabartinę sampratą kontradmirolas arba generolas-leitenantas)... – Jansenas plačiai išsižergęs laikė šturvalą. – Jei vėjas taip ir toliau laikysis, tai jau apie pusiaudienį būsime Kalė uoste.

- Taip laikyt... – sugriebiau turėklus ir palaukiau kol „Viktorija“ nuslys nuo eilinės bangos. – Aš einu pas save. Atsiųsk man Adrisą.

Kaip koks berniūkštis nučiuožiau turėklais žemyn nuo tiltelio ant denio – nuotaika buvo tokia, kad galėjau čia pat sutrypti kokį step-tapą. Praalkau... na ir burnelę reiktų praskalauti... sušilimui, taip sakant...

- Šturmaną pas poną šaubenachtą!!! – išgirdau šaukiant. – tempkit Tilgauto tėtušį pas poną...

Na taip... Šautbenachtas tai aš. Įžūliai nusisavinau šį laipsnį ir įsakiau laivo ekipažui į mane kreiptis tik taip ir ne kitaip.  Patinka man šio žodžio skambesys ir nusispjaut, kad pagal prasmę tai tik kontradmirolo laipsnis, o pažodžiui iš flamandų tai ir iš vis kažkoks nesusipratimas: „naktinis stebėtojas“. Na, bet tai ne vien tik mano užgaida: turiu ir papildomus argumentus...  Na, kažkaip taip...

O šiaip tai... man jau vaidenasi, kad papuoliau į kažkokį rojų. Savo mirties faktą dvidešimt pirmame amžiuje neigti būtų kvaila. Aišku, kad ten aš vienareikšmiškai žuvau. O kur žmonės po mirties papuola?  Teisingai, pasirinkimas ne koks: rojus arba pragaras, priklausomai nuo buvusios gyvensenos. Štai... na, pragaru dabartinio mano gyvenimo – nepavadinsi. Na ir rojumi – taipogi nepavadinsi, bet „Rojus“, kaip alegorija – net labai tinkamas įvardinimas. Nes „Rojus“ ten kur žmogui gerai ir kur jis laimingas. Ir kiekvienam, aišku, skirtingas. Tokia mintis šiems laikams – visiška erezija. Štai man papuolė toks... ir aš jame bendrai paėmus – laimingas. Už kokius nuopelnus mane nusviedė į tokį „Rojų“?.. Nežinau, bet vėlgi, bendrai paėmus, tai aš visai buvau neblogas vaikinas. Kai kada ir visai „auksinis“. Kai kad ir niekšas, na bet aš tą ir pripažįstu... Pripažįstu ir atgailauju...

Taigi, ką aš ten ruošiausi daryti? Taip, aišku: maktelt. Mano vardo „Spiritus vini“. Turiu neblogų atsargų. Velnias, na vis tik aš visiškai neteisingas „papuolėlis“: netgi krūminukės varymo agregato nesukonstravau... Na, bet tiek to – spėsiu dar...

Uždariau kajutės duris, nusimečiau neperšlampamą žvejo apsiaustą ir tiesiu taikymu nutapšnojau link podėlio. Atvožiau dangtį ir išsitraukiau gertuvę. Įsilašinau į taurelę gintarinės spalvos skysčio ir pasicaksėdamas su malonumu išgėriau. Akimirkai sulaikiau kvėpavimą ir iškvėpiau:

- Ooooch... kad ją kur...

Lėkštutėje sugraibiau gabalėlį rūkytos šernienos ir kramtydamas nupėdinau link veidrodžio:

- Cha, tikras šautbenachtas!

Ir nereikia juoktis... Nuotaika puiki, o ir aš pats sau su savo nauja apranga patinku. Trumpas paltas-švarkas, kelnės suimtos žemiau kelių, dryžuotos vilnonės kojinės ir bateliai. Lengva ir patogu. O visa tai su pistoletais užkištais už plataus odinio diržo ir talvaru prie šono - tai ir visai grėsmingai madingas (v.p.: talwar, indiškas, mongolų kilmės lengvai lenktas, apie metro ilgio, kardas. Kai kada buvo daromos išilginės įpjovos, kuriose buvo laisvai judantys metaliniai rutuliukai “moti-dawati”. Jie kertant priduodavo papildomos jėgos smūgiui. Šis žodis apibūdinant šį kardą naudojamas Europoje ir kitose šalyse, nors pačioje Indijoje žodis “talvaras” gali būti naudojamas kaip bendrinis bet kokio kalavijo ar kardo pavadinimas. Beje, kai kur talvarai literatūroje taip pat priskiriami prie kalavijų)!

Tikrų tikriausias piratas... net juoda bandana ant galvos užrišta (v.p.: hindi बन्धन, bandhana „rišti“ – galvos skepeta). Net ankstesniojo kapitono papūgą turėjau, bet ji taip ir neprisitaikiusi prie vietinių realijų nudvėsė.

Už pertvaros pasigirdo dejonė. Ot tai nabagėliai... Pabandžiau dirstelti į kamaraitę, bet susiraukęs nuo rūgščios smarvės užtrenkiau durele. Kenčia vaikinukai nuo jūrligės. Na, šioms sausumos žiurkėms aš jau ne pagalbininkas – turi perkentėti patys. Nors...

- Pjetro, Luidži!!! Neklaužados, kur jūs?

- Taip, jūsų mylista!!! – su trenksmu į kajutę įvirto abu brolužiai. – Ką įsakysite?

Su malonumu nužvelgiau pažus. Va taip... Šitaip tai tikrai gerai! Abu berniūkščiai aplandžiojo šebeką nuo kilio iki špilo, vandens nebijo, o jūrligė jų nekankina – tarsi, velniūkščiai, būtų jūroj gimę. Žodžiu, šaunuoliai.

- Pašaukite budintį ir tuos du ruonius tempkite ant denio. Pririšti abu prie fokstiebio ir be perstojo girdyti vynu skiestu per pus su vandeniu. Jei reikės – priverstinai. Aš leidžiu. Į maldavimus, aimanavimus ir grasinimus – nekreipti dėmesio. Atrišti tik Kalė...

- Monsinjore!!! – iš už pertvaros pasigirdo bendras Klauso ir Josto šauksmas. – Pasigailėkite!!!

- Liautis snargliuotis! Vykdyt! – įsakiau ir vėl patraukiau link podėlio. Visa esybė reikalavo dar vieno armanjkao gurkšnio.

- Pone šautbenachte, - kajutėje pasirodė susikūprinęs ir žilas kaip mėnulis senis, - reiškiasi, taip, jūsų įsakymu atvykau.

Jį prilaikantys anūkai – Vilemas ir Gudas – pataisė ant senio galvos plačiabrylę žvejo kepurę, į rankas įkišo ramentą ir man nusilenkę tarsi išgaravo.

Na taip, senas mano šturmanas... Kiek jam metų – nežinia. Pats nežino, bet manau, kad gerokai daugiau nei šešiasdešimt. Šiems laikams tai jau geras amžius – beveik ilgaamžis. Tačiau senio protas aiškus, o atmintis puiki: nuo Pa de Kale (v.p.: Pas de Calais arba Duvro sąsiauris, pietvakariuose pereina į La Manšo sąsiaurį) iki Biskajos (v.p.: Atlanto vandenyno įlanka prie vakarinių Prancūzijos ir šiaurinių Ispanijos krantų)
prisimena kiekvieną seklumą ir kiekvieną užutekį.

Pas de Calais.
 Žemėlapis datuotas 1602 m.

Tokio šturmano dar paieškoti reikėtų. Todėl jis man ir vertingas: jūrų moksluose jis man kaip tikras mokytojas, o tai pats aš, aišku, reikiamų žinių ne itin turiu, o kai kur tai ir visiškas nulis. Na ir tą ką žinojau – čia beveik neturi jokios naudos: jūriniai terminai dar nesusiformavo, o po jūras žmonės vaikšto kaip kam į galvą šauna... du sprindžiai kairiau nuo saulės ir tada sukam dešiniau... na kažkaip taip... Bet nieko, išsiaiškinsiu...

- Prisėskit, šturmane. – Parodžiau seniui kėdę ir iš podėlio ištraukiau antrą taurelę. – O kol kas priimk, kad sušiltum...

- Kchhh-ch... – Adrisas garsiai kostelėjo, persibraukė ūsus ir godžiai susipylę taurelę. – Jūsų sveikaton, pone šautbenacht...

- Jo... Pakartokim kelio atkarpą tarp Kalė ir Nanto... taigi, sakai, kad sekluma klajoja-vaikšto štai čia?

Taip pora valandų mes ir prasėdėjom, kol užsiėmimų nenutraukė vyriausias bocmanas (v.p.: ol.: bootsman iš boot „valtis“ + „man“ žmogus. Jaunesniųjų vadų pareigybė. Denio ar laivo įgulos komandos viršininkas) Andersenas.

- Pone šautbenachte, tiesiai priešais kursą plūduriuoja karinis nefas su lelijomis ant burių! (v.p.: pranc. „Nef“ – laivas. Šiuo pavadinimu vadinami laivai su būdingu pietų Prancūzijos ir Viduržemio X-XVI a. laivai su charakteringais pūstais bortais ir antstatais virš smarkiai užriestų laivo nosies ir laivagalio. Antstati netgi buvo kelių perdengimų (aukštų). Labai aukštai pakelti bortai, o lentos suleistos lygiai(neklotos viena ant kitos). Daugelis jų turėjo du stiebus su stačiakampe bure (burėmis) ir stiebą su lotyniška bure. Nuo XV a. kariniai nefai turėjo patrankas. Vėliau nefų takelažai keitėsi, vietoje dviejų virairklių atsirado vairalazdė. Vidutiniškai dydis buvo nuo 200 iki 600 tonų ir talpino iki 1000 žmonių, bet jau Kryžiaus žygių metu buvo statomi 1200 tonų ir galėjo pervežti 1500 žmonių. Didieji nefai turėjo iki 7 inkarų. Gramzda iki 4 metrų).

- Voro gelda? Po galais, ką ji čia, Burgundijos vandenyse - veikia?

- Nežinau, pone šautbentache! – sukranksėjo Andersenas ir sustingo išpūtęs krūtinę su pilvu. – Tačiau manau, kad štai kas: jis kažko laukia, nes stūkso lygiai per farvaterį (v.p.: ol. vaarwater; iš „varen“ plaukti + water „vanduo“, reiškiantis laivo kelią) Šioje vietoje tokiu kursu gali arba judėti arba apeidinėti, o tai labai ilgam: srovė... na ir su vėju prisikankinsi.

- Švilpk pavojų...

Akimirksniu nuotaika pasikeitė į padūkusiai linksmą. Aš, aišku, ne itin įsitikinęs, kad ten laukia būtent manęs, na ir, aišku sąvoka „Burgundijos vandenys“ ganėtinai ištęsta, nes aiškių vandens sienų nėra, kaip ir sistematizuoto jūrų teisyno, bet skuduras su lelijomis man, kai raudonas skuduras buliui. Juk tai Voro gelda! O tai jau savaime suprantama, kad ji turi būti sunaikinta. Suplėšysiu tas išgamas! Nors iš pradžių reikia pasidairyti, o tai riešutėlis gali pasirodyti ne pagal išgales...

Užsimesti jušmanui (v.p.: totor. — grandininiai šarvai su vertikaliai įpintomis didelėmis metalo plokštelėmis), daug laiko nereikėjo ir jau po penkiolikos minučių per žiūroną stebėjau griozdišką ir nerangų irklinį burlaivį su griozdišku laivagaliu ir aukšta nosimi.

- Trys šitai galvų, o gal ir daugiau... – pasufleravo Jansenas ir vilties pilnu balsu pridūrė:  -  Mes nuo jų kaip nuo stovinčio paspruksim.

- Paspruksim... bet po to. Ralfą pas mane...

Prie manęs prišoko laivo arsenalo valdytojas (v.p.: vok.: Zeugwächter. Kariniuose laivuose – asmuo atsakingas už arsenalą ir artileriją)  Ralfas Simeonas. Pelegrinas liko namuose. Jis kartu su inžinieriais turėjo iki galo sutvarkyti „vienaragį“. Na bet ir šis ne ką prastesnis ir talentais apdovanotas – ne veltui buvo Pelegrino numylėtiniu.

- Pone?..

- Pabūklus „špūlėmis“ užtaisykite pilnu užtaisu (v.p.: pailgas sviedinys su platėjančiais galais, primenantis siūlų ritę). Nustatyti tiesiai į taikinį. Falkonetus perneškite prie dešinio borto. Ugnis vienu metu pagal komandą. Užtruksit nors sekundę – visus kartu nuskandinsiu, kaip kokius šunyčius. Jansenai...

- Aš!..

- Vėjas rimsta, tad viskas turės būti taip... Kurso nekeičiam...

Na ką, įsakymus išdalinau ir sustingau ant tiltelio. Dabar beliko tiktai laukti. Šiaip jau, visa jūrų mūšio prasmė – manevravimas, kuris užtrunka ganėtinai ilgai. Pati kova, paprastai, trunka ne itin ilgai, o štai palankios pozicijos užėmimas artilerijos salvei ir abordažui – ištisas menas, kurio aš dar neperpratau. Nors šiuo atveju, mano reikalas – paaiškinti ko noriu, o jau norus pildys žmonės kurie gerokai geriau nutuokia apie tokius reiklus. Na aš labai jau muštis ir nesiruošiu...

Nefo denyje ėmė rinktis iš kart keli būriai. Sublizgėjo šalmų plienas ir iečių antgaliai. Nejaugi iš tikro mano imtis abordažo? Nieko sau!..

Frankų laivagalyje sušmėžavo kelios vėliavėlės ir nuo jų laivo pakilo iš kart keli akmeniniai luitai, kurie nukrito tiesiai priešais mūsų kursą.

- Trebušetai (v.p.: pranc.: trébuchet. Svertinė akmensvaidė skirta įtvirtinimų šturmui. Mažesnės modifikacijos buvo statomos ir laivuose. Trebušetas tam, kad galėtų sviesti akmenį, naudoja krentančio svorio energiją, o katapulta vienokios ar kitokios konstrukcijos timpą). Kviečia nuleisti bures... – pakomentavo Jansenas ir sukando ūsą. – Gerą turi kapitoną. Erodas mus nori prispausti prie seklumos...

- Per šikną jam su inkaru...

- Ką, pone?.. – išplėtė akis Tilis.

- Nešik į kepurę, admirole... Bocmane!

- Visi viršun! Į vietas! – užbliovė Andersenas. – Pasiruošti pasisukimui!..

Stati nefo nosis, kuri buvo papuošta kažkokiu neaiškiu mediniu vyruku, pjovė bangas jau už poros šimtų metrų. Dešimtys irklų darniai leidosi į vandenį...

- Pakelt bredvimpelą (v.p.: ol: brede wimpel – stačiakampė plati vėliava siaurėjanti į galą ir baigiasi dviem atšakom: „kregždės uodega“. Ši vėliava skirta pažymėti laivo priklausomybei (būriui, šeiminikui, šaliai).

Ant „Viktorijos“ grotstiebio (v.p.: didysis stiebas, kuris paprastai būdavo ir pagrindinis) pliauškėdama pavėjui suplazdeno kraujo spalvos vėliava. Va, jums, kalės vaikai ir rebusas... Gal turėsit laiko pamąstyti, ką tai reiškia.

- Varyk! – pagaliau parinkęs tinkamą momentą mostelėjau.

- Vairą kairėn! Bizan-giko škatoriną sutempt! (v.p.: bizanstiebis – mažasis stebas už grotstiebio; gikas – horizontalus buomas prie kurio tvirtinasi apatinė burės škatorina, ją ištempia ir palaiko; škatorina – čia turima galvoje apatinę škatoriną – burėsapatinė dalis iki apatinio kraštu)  - užbaubė Jansenas ir užvirto ant šturvalo. – Kliver-škatoriną ištempt! (v.p.: kliveris – trikampė burė tarp laivo nosies ir fokstiebio – pirmojo laivo stiebo)

„Viktorija“ bedėsi nosimi į bangą ir praktiškai iš kart sustojusi, praleisdama frankų laivą pro dešinį bortą, pasisuko. Manevras buvo atliktas taip greitai, kad net aplinkui skraidęs karmoranas trenkėsi į falšbortą (v.p.: vok.: Falschbord – virš denio pakilęs ištisinis denio apvadas).

- Ugnis, po velnių!!! Ugnis, sušikti asilai!!! – užrėkiau beveik užkimdamas ir pertekęs jausmų audros šoviau iš pistoleto į nefą.

Sudundėjo griaustinis, kurį lydėjo ugnies stulpai ir viską aptempė dūmais, o po to burės treškėdamos pagavo vėją ir šebeka, kaip koks kurtas, su kiekviena akimirka vis greitėdama šovė į priekį.

- Blyn, kas per šūdas? – nustebęs sužiurau į nefą. – Po galais... nejaugi... negali būti...

Porą minučių niekas nevyko: nefas staigiu kampu pasuko dešinėn ir nuėjo pagal kursą...

- Va-a-alio!.. – staiga nuaidėjo jūreivių sutartinis šauksmas. – Šlovė ponui šautbenachtui!..

- U-f-f-f... – su palengvėjimu atsidusau ir persižegnojau. Pagaliau tapo aišku, kad voro gelda užvirto ant kairio borto ir gana greitai ėmė grimzti.

- Puikiai visą žandikaulį nurėžėt... – išdidžiai pareiškė Jansenas, o po to pataikaudamas pridūrė: - O jūs pone šautbenachte iš savo pistoleto frankų kapitoną nuvertėt. Tikrai nuvertėt! Pats mačiau.

- Taip jau ir kapitoną? – suabejojau. – Meluoji, gi.

- Tikrai mačiau... – jis net paspringo...

– Visą makaulę nunešėt... Oj, kaip taikliai pataikėt... – sulojo aplinkui stovinti laivo „inteligencija“: bocmanas, abordažinės komandos šefas, šturmanas, laivo dailidė ir batalierius (v.p.: pranc.: batailleur – senas karys, veteranas. Kariniuose laivuose atsakingas už laivo ūkį, įskaitant proviziją ekipiruotę ir t.t.. atskirais atvejais gali būti auditoriaus arba revizoriaus pagalbininkas-padėjėjas).

- Tiesiai į akį! – choru užbaigė Pjetro ir Luidži... Ir dar pridūrė: - Mūsų ponas į skraidančią kregždę pataiko, ką jau ten kažkoks frankas...

- Na, jei taip... – na negalėjau atsilaikyti prieš tokį pataikavimą. – Batalieriau: komandai duoti po samtį alaus, o jus, broliai, prašau į mano kajutę. Paimsim po burnelę už pergalę, o jau švęsime kai būsime Kale.

- O ką daryt su frankais, pone šautbenachte? – atsargiai pasidomėjo Jansenas rodydamas pusiau apsivertusį nefą.

- O ką su frankais?.. O ką aš žinau? Į Dievo užmančias kištis nuodėmė. Tegu krapštosi...

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XIV skyrius. 2017-04-28.

XIV skyrius

 

- Prašom, įeikit... – neišvaizdus vienuolis nusilenkdamas atvėrė duris. – Jo ekscelencija jūsų laukia.

Įėjęs į kambarį net kažkiek suglumau. Vos nenupurtė drebulys, nes jame buvęs asmuo taip buvo panašus į mano epochos kino filmų apie kardinolą Rišelje herojus, jog akimirkai vos nepagalvojau ar jis nebus vienas iš kokių papuolėlių... tokių kaip aš...

herojaus prototipas
Charles de Bourbon (cardinal)

Labai panašus. Bet vis tik – tik panašus. Kalbėdamas pabandžiau neįkyriai ir užuominomis išsiaiškinti ar pirmasis mano įspūdis teisingas. Net kokį kartą tarsi netyčia panaudojau šiai epochai nepriklausantį žodelį, bet veltui – ne jis nebuvo joks papuolėlis. Na ir puiku. Galiu konstatuoti tik savo esybės unikalumą, kad jį kur...

- Jūsų ekscelencija, - nusilenkdamas sumosikavau beretu, kurio plunksnos pračiuožė nuostabiu ir išblizgintu palisandro parketu ir pasiruošiau (tfu, šlykštyne...) bučiuoti šventiko ranką.

Ir šventikas man šią garbę suteikė. Kardinolas atsistojo ir ištiesė ranką ant kurios buvo užmauta šilkinė pirštinė. Po to, tylomis, rankos mostu pakvietė prisėsti į krėslą šalia židinio.

- Barone... – de Burgonis linktelėjo tarnui, kuris į auksinius bokalus pylė vyną ir tęsė: - barone, teisingumas laimėjo.

- Ačiū Viešpačiui mūsų Dievui. – Aš sąžiningai persižegnojau. – Kitaip negalėjo ir būti, jūsų ekscelencija.

De Burgonis pritardamas linktelėjo, priglaudė bokalą prie lūpų ir neilgai trukus uždavė klausimą:

- Gal galėtumėte paaiškinti, barone, kas šiandien lėmė pasisekimą?

Štai kaip... Ant liežuvio galiuko taip ir kirba mestelti patarlę: „Į dievą viltis dėk, bet ir pats netingėk“, bet neaišku kaip kardinolas į tai sureaguotų. Su tokiais dalykais, šiais laikais, nejuokaujama. Taigi...

- Mane didžiai susižavėjęs jūsų žmonių profesionalumu, jūsų ekscelencija.

- Nereikia kuklintis, barone.

- „Te puošia jus ne plaukų pynimas, auksiniai apdangalai ar kitokios jūsų rūbų prašmatnybės, o skaisčios širdys pirmapradžiame grožyje ir rami dvasia, kas yra brangiausia Dievui...“ – nepraleidau pasipuikuoti citata iš Biblijos. – Berods pirmasis Petro laiškas?

- Jūs teisus. – Kardinolas nustebęs pasižiūrėjo man į akis. – Tęskite, barone. Drąsiau...

- Galiu. – Nutaisiau susimąsčiusį veidą. – Taip... „Girdamasis girkis Viešpačiu...“ – pirmasis laiškas korintiečiams (v.p.: krikščioniškai Korintijos bendruomenei. Graikija). Ir „...brolija, aš nemanau esąs išaukštėjęs; o tik užmiršdamas praeitį ir mąstydamas apie ateitį, siekiu tikslo šlovinti Viešpatį Jėzuje Kristuje...“ – berods apaštalo Pauliaus laiškas filipiečiams (v.p.: Filipai (Philippi) miestas Makedonijoje).

Apaštalas Paulius rašantis laišką krikščionims.  Valentin de Boulogne

Taip, žinau ir atsimenu. Reikalas tame, kad... savo laiku atmintinai iškaliau kelias citatas iš Biblijos. Prisipažinsiu – savanaudiškais tikslais: rėžiau sparną aplink vieną gana savotišką, bet įspūdingą damą – Lukeriją. Taip, štai toks visiškai neseksualus moters, kuri priklausė vienai iš religinių sektų, vardas. Tą sektą mintyse taip ir vadinau – kipšai, nors jie buvo ne tai adventistai, ne tai baptistai... šeštadienistai?.. Na, bet koks gi pagaliau skirtumas?!. Tai štai, padariau sektantei įspūdį ir ištvirkavau su ja iki pilno seksualinio nuspilaidavimo ar atsipalaidavimo... nors po to vos pasprukau... buvo toks reikaliukas... Kartais net pačiam prieš save gėda... Niekšas, vis tik... Bet citatų, štai ir prireikė...

- Įspūdinga. Prisipažinsiu, kad nustebinot. – Kardinolas kažkodėl pabandė pažvelgti man tiesiai į akis. – Nedažnai tarp jūsų luomo žmonių galima sutikti štai tokias žinias.

- Net ir nežinau, ką jums atsakyti, jūsų ekscelencija...

De Burgonis patogiau įsitaisė savo krėsle:

- Jūs mane vis labiau ir labiau stebinate. Aš pabandžiau jus charakterizuoti ir žinot kas iš to išėjo?

- Būsiu didžiai dėkingas sužinojęs, jūsų ekscelencija.

- Maloniai prašom. – De Burgonis eilinį kartą mane įdėmiai nudelbė. – Jūs nevidutiniokas, bet mokate gerai tai slėpti ir stengiatės ypatingai neišsiskirti. Aš ne apie jūsų įspūdingus karinius laimėjimus, kuriuos kažin ar pavyktų nuslėpti. Aš apie jūsų vidines savybes. Norėčiau žinoti, kodėl? Manau kuklumas čia niekuo dėtas.

Aš kažkiek įsitempiau. Su šventeivomis ir taip visada reikia elgtis apdairiai, o su kardinolu – dal labiau. Juolab, kad jis toli gražu, visiškai nepanašus į kokį kvailelį. Atvirkščiai: į labai gudrų ir pavojingą rakštį. Kalbi kaip su kokia gyvate barškuole. O aš turiu dėl ko nerimauti. O dar jei paaiškėtų, kad Zemfirą iš požemių ištraukiau? Ir ne tik tai. Ir, velniai rautų, iš kur jis visa tai ištraukė? Pirmasis susitikimas truko vos pusvalandi, o dabar kalbam ir dar mažiau – ir štai tau, kad nori – jis jau turi susidėliojęs „įspūdžius“. Velnias... Na ir tad ko aš, po galais, čia dabar veidmainiauju?

- Atsakysiu atvirai, jūsų ekscelencija. Man taip patogiau stebėti žmones.

- Taip, jūs atviras... – kardinolo veido bruožai kiek atsileido, tačiau jis tuoj pat pasidomėjo: - Ar negalvojote barone apie bažnytinį kelią? Nors, žinote... galite kol kas neatsakyti. Iki vakarienės mes turime daug laiko, todėl siūlau jį praleisti su ganėtina nauda. Ar galite mane palydėti?

- Su malonumu, jūsų ekscelencija. Aš pilnai jūsų paslaugoms.

Na štai... ko tai man šiandieninis randevu (v.p.: pranc. rende-vous; paskirti susitikimai/pasimatymai; pirminė reikšmė kaip ir įsimylėjėlių pasimatymai, tačiau, pavyzdžiui laivyboje, gali būti naudojami ir tokiame kontekste, kaip laivų susidūrimo taškas…) su kardinolu vis mažiau ir mažiau patinka. Ir kur mes eisim, velniai griebtų?!

Praleisti laiko su nauda, mes patraukėme į požemį. Jei būti tikslesniam, tai į tas pačias inkvizitorių kameras. Priekyje ėjo tarnas su fakelu, paskui jį iškilniai žingsniavo pats de Burgonis, už jų visiškai nenoromis sekė jūsų nuolankus tarnas, o procesiją užbaigė du šarvuoti kariai su partizanais rankose. Žemas skliautėtas koridorius mus nevedė į gana didelę ir gerai apšviestą patalpą. Ši patalpa nė kiek nepriminė kankinimų salės... jei neimti domėn didelio instrumentų arsenalo, kurie be jokių problemų paskatina šios dieviškosios įstaigos klientams išlieti visą sielą.

Na-a... mano pilies tardymo celė gali pasirodyti kaip vaikų žaidimų kambarys iš vaikų darželio „Saulutė“. Po galais... ir klientas jau yra... tiksliau – klientė...

Patalpos centre prie nesuprantamos konstrukcijos ožio buvo prisegta apnuoginta moteris. Jauna ir be proto graži. Jos grožį buvo galima matyti net per jos perkreiptą ir fanatizmo kupiną veidą... na, gal isterijos... arba kančios...

Velnias...

Greta šios konstyrukcijos keletas budelio pagalbininkų visai dalykiškai barškino gelžgaliais, o pats budelis, neaukštas kuprius su raudonu ir pilnai galvą dengiančiu gobtuvu, kažkodėl, skaičiavo merginos pulsą.

- Štai čia atskiriami pelai nuo grūdų, - kardinolas svetingai apvedė ranka patalpą, o po to prisėdo ant krėslo ir mostelėjo, kad prisėsčiau greta. – Sėskite, barone Manau, jums bus įdomu.

- Jūsų ekselencija... – priešais kardinolą nusilenkė laibas šventikas, - ši merginą, Ema Mertensa, neišsigina savo erezijų. Mes nusprendėme jai perskaityti „perspėjimą“.

- Broli Ignotai, mes nesikišame į tribunolo veiksmus, - kardinolas pritardamas linktelėjo, - tęskite savo nuožiūra...

- Jūsų ekscelencija... – inkvizitorius sutrikęs pažvelgė į mane. – Bet...

- Tai mūsų žmogus, - griežtai atsakė kardinolas. – Gale tęsti be jokių baimių.

Aš tylomis prisėdau ant kėdės. Atviravimų vakarėlis, vienok. Štai, aš jau ir „savas žmogus“. Ir kada gi spėjau tokiu patapti? A?.. Tiek to, pagyvensim – matysim...

- Jūs, Žanai, patys to nenujausdami, atvėrėte neįtikėtino gylio piktvotę, - kardinolas permetė akimis kelis lapelius, kuriuos jam padavė inkvizitoriai. – O-o-o... įdomus atvejis... Man dar neteko susidurti su satanizmo apiegų ir judėjiško kerėjimo mišiniu. Reikia gi? Konfiskuotas Chasidėjos Aškenazos „Gyvenimo Dvasia“ veikalas (v.p.: Chasidėjas Aškenazė – pažodžiui – skaistusis aškenazė חֲסִידֵי אַשְׁכְּנַז; aškenazų judėjimo pradininkas. Pasekėjai taip ir vadinami „aškenazėmis“. Tai buvo etno mistinis ideologinis kultas ar mokymas – sekta. Atsirado pietų Vokietijoje – Regensburge. Aškenadzės mokymai apėmė ir gana platų demonologijos klausimų ratą, tačiau iki teologinės sistematizacijos prieita nebuvo, o visa demonologija traktuojama kaip Viešpats pasaulio valdymo įrankiai, pavyzdžiui net golemo sukūrimas yra įmanomas, tačiau neetiška bandyti jį kurti ir t.t. Pasekėjų ratas nebuvo itin platus, iš veikalų išlikę tik atskiri lapai, tačiau jų judėjimas pasiekė gana didelį rezonansą, kol jų neišstūmė kabalistiniai mokymai. Aškenazais taip pat buvo vadinami žydų palikuonys pietų Vokietijoje, bendravo hebrajiškai. Pagal kai kurias versijas tai tiurkiška chazarų atšaka 8-9 amžiuje perėmusi judaizmą. Kaip tik po Chazarų kaganato sutriuškinimo dalis persikėlė į pietų Vokietiją, o dalis į Kijevą, Volynę, Galiciją ir Lenkiją )... įdomu... Ir dar Menaše ben Izraelio knyga? Neįtikėtina...

- Jūsų ekscelencija, leiskite pasidomėti, o koks Cimlerio likimas? – nusprendžiau sužinoti apie mane dominantį asmenį.

De Burgonis atsitraukė nuo skaitymo:

- Jis mirė: nukando sau liežuvį ir mirė netekęs kraujo. Taip, Žaaai, taip būna. Šėtonas...

- Bet kaip?.. – iš nuoskaudos vos susilaikiau nesiplūdęs.

- Aš suprantu, barone. Jus dominančius klausimus galima užduoti ir kerėtojo bendrininkams. Ar jūs abejojate, jog  Cimleris į jus kėsinosi?

- Jau ne, bet...

Staiga patalpoje nuskambėjo ramus ir ryžtingas balsas:

- ...mes, Dievo malone inkvizitorius Ignotas Brumsas, įdėmiai išnagrinėjome visos bylos, kuriame jūs esate atsakovė, liudijimus, parodymus ir daiktinius įrodymus, ir matydami, kad jūs pati painiojatės savo atsakymuose, turėdami pakankamai jūsų kaltės įrodymų, pageidaudami išgirsti tiesą iš jūsų pačios lūpų, tam, kad teisėjai nebebūtų toliau varginami, nutariam, pareiškiam ir nusprendžiam skirti jums apklausą su kankinimais... – inkvizitorius pasisuko į raštvedį: - būtinai užfiksuokite šį momentą, maestro Roberai.

- Aš nekalta!.. – isterišku balsu riktelėjo mergina. – Mane suviliojo Rafaelis Cimleris ir vertė daryti nuodėmes ir nešvankius dalykus...

- Viskas savo laiku, dukra mano... – inkvizitorius švelniai nubraukė plaukų giją nuo merginos kaktos. – Pradėkite...

Priešingai nei aš bijojau, nelaimingosios Rafos meilužės niekas nesiėmė kankinti. Budelis ir jo pagalbininkai paprasčiausiai pademonstravo kankinimo įnagius ir paaiškino jų paskirtį. Netgi keletą pamatavo ant merginos kojų. Elgėsi labai atidžiai, kalbėjo ramiai ir aiškiai ir be jokios pykčio kruopelytės. Blyn... humanistai...

- Tai pirmasis kankinimų lygmuo, - paaiškino man kardinolas. – Bažnyčia rūpinasi žmonėmis ir be jokio reikalo nesuteikia kančių ir skausmo.  Netgi atvirkščiai: mūsų tikrasis tikslas – sugrąžinti pasiklydusią sielą į katalikybės glėbį be jokios prievartos, o tik įkalbinėjimais.

Toliau prasidėjo apklausa, kur jau po pirmo uždelsimo į inkvizitoriaus klausimą, reikalo ėmėsi budelis.

Aprašinėti tuos žiaurumus neverta. Aš per savo viduramžišką epopėją jau daug buvau matęs ir kažkiek-tai supėjau surambėti. Na ir dalelytė tikrojo bastardo niekur neišgaravo. Bet... žodžiu, aš vos save laikiau, kad nesukapočiau vietinę broliją į mažus gabaliukus. Taip, mergina buvo eretikė iki pat panagių; taip, ji patvirtino, kad mano atžvilgiu buvo atliekami iš tikro siaubingi ritualai; bet, velniai rautų, negalima gi taip... Velnias, geriau jau nušautų tą kvailę vietoje. Taip-taip, kvailę. Pačia tikriausią kvailę, nes net man buvo aišku, kad ji pakankamai atsitiktinai papuolė į satanistų kompaniją.

- Jūs patenkintas, barone? – kardinolas į mane pažvelgė tyrinėjančiu žvilgsniu.

- Aš... – suvaidinau, kad susimąsčiau. – Taip, jūsų ekscelencija. Tarkim taip... ne patenkintas, o pasitenkinęs. Juk jūs suprantate, kad pasikėsinimų vykdytojai liko nežinomi.

- Tai kol kas nežinomi, - ramiai atsakė kardinolas. – Apklausos tik prasidėjo ir nusimato dar daug darbo. Jūs pats viską girdėjote: erezija išplito po visą miestą, kaip koks voratinklis. Bus daug darbo... labai daug. Beje, jūs žinote, kad Rafaelio Cimlerio tėvas pabėgo?

- Negali būti! – pasistengiau parodyti nusivylimą. – Kaip gaila...

- Taip, paspruko. Mums pavyko sužinoti, kad jis su visa šeima išplaukė savo laivu į Levantą (v.p. Levanta, sen. pranc. Soleil levant — aušra, saulės pakilimas. Nuo XV a. tai V. Europoje paplitęs bendrinis Artimosios Azijos ir rytų šalių pavadinimas. Žodis XVI a. ypač išpopuliarėjo Anglijoje. Šis žodis reiškia vietovę, bet ne kultūrą. Savo laiku, kelionių užrašuose, net Graikija, kuri priklausė Osmanų imperijai, taip pat buvo minima kaip Levantos šalis. Subyrėjus Osmanų imperijai, jai priklaususios šalys nuo 1920 iki 1946 m. taip pat buvo vadinamos vienu, bendru, „Levantos” pavadinimu).

- Ir kas dabar bus?

- Kol kas sunku pasakyti. Parodymus apie jį mes jau turime, tik, tiesa, netiesioginius, bet patys suprantate – susidėti tik truputį su šėtonu neįmanoma. Juk taip?

- Aišku, jūsų ekscelencija. Piktžolės turi būti išravėtos su šaknimis. Jei reikia net ir su aplinkiniais naudingais augalais, nes šie gali būti jau užkrėsti, - atsakiau kardinolui, o viduje plūdausi paskutiniais žodžiais. Ot tai šunybė kokia... Tenka veidmainiauti, nes aukoti savęs kol kas visai neketinu. Tiksliau iš vis neketinu.

- Labai vykusi alegorija... – de Burgonis nusišypsojęs linktelėjo. – aš jus suprantu: jūs su malonumu ir toliau sektumėte kaip gimsta tiesa, bet turiu jus nuo to atitraukti – mums jau laikas. Koks jūsų požiūris į sausus vynus? Man neseniai atgabeno dešimtį nuostabaus Reino vyno...

Ar jums reikėtų kalbėti jog po viso to reginio netekau apetito? Tačiau po truputį atlėgo ir visai maloniai atidaviau pagarbą puikiam vynui ir dieviškai farširuotoms putpelėms. Taip, aš visiškas nejautrus gyvulys, bet paėsti mėgstu.

- Barone... – Kardinolas atidžiai servetėle nusivalė lūpas, - kaip visgi jūs vertinate karjerą Šventuose dirvonuose?

- Teigiamai, - atsakiau be jokios pauzės, nes apie tai jau buvau spėjęs pagalvoti dar požemiuose. – Tačiau, deja, ji man negalima.

- Kodėl gi? – klausiamai išlenkė antakį de Burgonis. – Kas gali trukdyti Dievo tarnybai?

- Aš nesu idealus ir tai kliūtis, jūsų ekscelencija. Aš vadovaujuosi viena taisykle: geriau būti, nei atrodyti. Aš dieną ir naktį meldžiu Viešpats suteikti man rimastį, bet kol kas jis mano maldų negirdi.

- Bet jūs neneigiate tokios galimybės, - rimtai konstatavo kardinolas. – O tai savaime jau rodo tam tikrą Viešpats nusiteikimą  jūsų atžvilgiu.

- Viešpats keliai nežinomi, jūsų ekscelencija. Be to, mano rankas riša vasalinė priesaika Burgundijos valdovui.

- Aš primygtinai neprašau, barone... – kardinolas, tarsi kažką mintyse spręsdamas, kiek susimąstė, patylėjo ir tęsė: - Be to... be to aš neturėjau mintyse įžadų. Bažnyčiai gali prireikti būtent jūsų drąsos ir kariško šaunumo... ir, aišku, jūsų proto. Patikėkite, jūsų padėtis dėl tarnybos mums, taps tik gerokai aukštesnė, nei dabar. O dėl vasalinės priesaikos... Žinote, prie šios kalbos grįšime kiek  vėliau. Artėja didelės permainos...

Man neįtikėtinai labai norėjosi sužinoti apie artėjančias permainas, bet kardinolas persuko kalbą. Kalbėjo apie ką tik nori: nuo medžioklės sakalais, iki pikantiško buljono receptų, bet tik ne apie politiką. Velnias...

Kai aš jau rengiausi atsisveikinti, netikėtai kardinolas pareiškė:

- Taip, barone... aš uždedu jums epitimiją (gr. epitimion – bausmė; atgaila (3b) - krikščionių bažnytinė bausmė, skiriama tikintiesiems už nuodėmes ar bažnyčios kanonų pažeidimą). Jūs žinote už ką. Katedros statybai paaukosite Tūro livrą (v.p.: svaras arba livras: Prancūzijoje buvo 2 skirtingi svaro standartai: Paryžiaus — 459 g. ir Tūro livras — 365,783 g. Paryžiaus livras atitinka 1¼ Tūro livro; denje, sū ir t.t., žr. aukščiau.), - ir į mano rezidenciją pristatysite penkias statines tos jūsų nuostabios silkės. Na ir... ko gero viskas.


Auksinis Tūro livras

- Penkias statines, jūsų ekscelencija... – aš šypsodamasis nusilenkiau, - ir statinaitę nuostabių slėgtinių ikrų. Ir vežimą lašišinių išpjovų.

Kardinolas tylėdamas paėmė nuo stalo nedidelę skrynutę ir atvėręs ją pademonstravo man iš pirmo žvilgsnio paprastą medinį rožančių:

- Barone, man žinoma, kad jums teks pakeliauti.  Tai štai, pateikus štai šį rožančių, jums pagalbą suteks bet kurioje mūsų buveinėje. Ir dar... taip... atsiųskite man savo patikėtinį... kaip jį ten... na tą, kuris suspėjo nupirkti Cimlerių prekybinę kompaniją. Mano intendantas su juo apsvarstys šiokius tokius pajus būsimuose komerciniuose projektuose...

O kaip... iš nuostabos vos žandikaulis nenukrito...

- Būtinai, jūsų ekscelencija...

Visą kelią į namus, laužiau sau galvą. Taigi? Ką mes turim? Rafas – aname pasaulyje. Todėl pusė visų pėdsakų dėl pasikėsinimų į mane – dingo. Na ir iki galo aš nesu įsitikinęs, jog jis prikišo nagus prie bandymo mane nunuodyti. Kas toliau? Aš su savo spektakliu suerzinau visą širšių lizdą: liaudis pašėlo ir Antverpene prasidėjo peštynės ir riaušės, o inkvizicija viso šio triukšmo fone naikina ereziją. Su visomis šaknimis. O ką tai reiškia – patys suprantate.  Ir aš pats gana lengvai atsipirkau, o tai galėjau ant kankinimų suolo ir pats prigulti: vien už tai, kad, savo laiku, nutylėjau apie prekybą krikščionimis. Panašu, kad Izaokas, kaip ir buvom sutarę, laiku perspėjo vyresnįjį Cimlerį, o po to jau už mano pačio pinigus išpirko kompaniją... ir tai neliko paslaptimi...

- Ta-aip... – sumurmėjau sau po nosimi ir gurkštelėjau iš gertuvės. – Užtat... užtat aš dabar pajininkas su pačiu kardinolu. Ir net turiu kur pasitraukti nuo tarnybos pas Karolį.

Pasukiojau rankose rožančių ir pastebėjau, kad ant karoliukų išpjaustyti vos pastebimi simboliai. Na, ką gi, esant galimybei, patikrinsim kokią galią jie turi.

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XIII skyrius. 2017-04-20.

 

XIII skyrius

 

Antverpenas. Sostinė, kuri stovėjo abipus didingosios Šeldės (v.p.: ol. Schelde, pranc. Escaut). Šis miestas nė kiek nepanašus į tą, kuris yra, o tiksliau bus dvidešimt pirmame amžiuje. Tai tiesiog paprastas, purvinas ir smirdantis viduramžiškas miesteliūkštis. Tiesa, jau pakankamai didelis. Gavanėje, kuri Briugėje – Antverpeno tiesioginiame mieste konkurente, ne taip seniai ėmė sekti vandenys, todėl Antverpenas pamažėle augo ir jo prekybinės pozicijos Flandrijoje vis labiau tvirtėjo. Tad nenuostabu, jog jis vis labiau turtėjo ir plėtėsi. Bet, tiesą pasakius, Antverpene dar nebuvo nė į ką žiūrėti: net didingoji Antverpeno Dievo Motinos katedra tik pradedama statyti. Savaime suprantama, kad ir Rubenso freskų dar nėra. Na, tiksliai nežinau, bet man atrodo, kad jis dar net ir negimęs, nors be abejo – galiu ir klysti. Na, nebent Steno pilis gali padaryti įspūdį (v.p.: ol.: Burg Steen).

Burg Steen

Tik tiek, kad aš joje ir buvau. Jau seniai praėjo tie laikai, kai aš į viską žiūrėjau dvidešimt pirmo amžiaus žmogaus akimis, tad dabar... net nežinau... Gal kur kas su didesniu malonumu pasižiūrėčiau į Pasaulio prekybos centrą Niujorke „Empire State Building“ (v.p.: 102 aukštų Art Deco stiliaus dangoraižis pastatytas 1929-1931 m.) Tik, kad jis po kokių keturių šimtų metų bus pastatytas... Žodžiu, nuotaika nekokia ir viskas nusibodo. Jau antra para kaip Antverpene sėdžiu. Net palaidų mergų nebesinori...

Už nugaros sugirgždėjo durys. Aš pasisukau:

- Na ką?

- Atvyko, jūsų mylista, - karštai sušnabždėjo Luidžis.

- Ir ne vienas, monsinjore, - ištarė Pjetro, - su juo dar kažkokie žmogeliukai. Snukius po gobtuvais slepia. Iš viso šeši ir viena merga. Tačiau ji kaip ir be sąmonės buvo, kai ją iš palankino išnešė. O prieš tai dar šeši buvo, nors panašu, kad tai moterys.

- Šaunuoliai! Eikit praustis ir persirengti.

Tai mano pažai grįžo: beveik parą lindėjo šalia Rafos namo. Apsirėdė skarmalais, snukučius išsitepliojo pelenais ir tapo panašūs į vietinius vaikiūkščius, kurių kiekviename mieste buvo daugiau nei su kaupu. Šaunuoliai: pavedimą įvykdė be jokios pompastikos ir be jokių nereikalingų kalbų. Nors tai ir suprantama: broliukai jau spėjo prisrėbti pakankamai negandų, tad ir skarmaluotiems vaikščioti jiems buvo jokia ne naujiena.

Taigi. Planas su „kodiniu“ pavadinimu „Suraitom Rafą“ – paskutiniame etape. Realizacijos etape.

- Tėve Mykolai... – aš atsitraukiau per žingsnį ir apžiūrėjau iš šono savo kapelaną.

Įspūdingai tas kipšas atrodė. Suplyšusi sutana iš po kurios matėsi grandinės; basos ir purvinos kojos, snukyje - fanatiko ugnis. Visai kaip tikras... įtikėtinai atrodo... net gal per daug...

- Galite nesijaudinti, mano sūnau, - kapelionas patogiau pasičiupo didelį bronzinį kryžių su kuriuo kelis kartus mostelėjo, - nudėsim netikšas šventuoju kryžiumi...

- Seržante, kaip taviškiai? - kreipiausi į kresną ir visai neįspūdingos išvaizdos vyrą.

- Visi savo vietose... – trumpai atsakė vyrukas.

Tai seržantas Umberto Kjeza, vyresnysis bažnytinio Kambrės arkivyskupijos (v.p.: lot.: Archidioecesis Cameracensis, pranc.: Archidiocèse de Cambrai; (arki ir vyskupija) - krikščionių bažnyčios administracinis-teritorinis vienetas, kurį sudaro viena, o dažniau kelios vyskupijos)  tribunolo antstolis. Kodėl jis čia? O reikalas tame, kad aš visai nenorėdamas įsipainiojau į bažnytinius reiklaus ir intrigas, kurių esmės iki galo nesuprantu. Tad, matyt reiktų pradėt nuo kiek tolėliau...

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad viešumon ištraukti satanistą nekrikštą labai paprasta, bet realybėje, kuri net mane patį nustebino, tai visai nepaprasta. Taip, istorikai tiesiog springdami aprašinėja visokias tas žiaurybes ir inkvizicijos siautėjimo nebaudžiamumą, bet iš tikro tai toli gražu neatitinka realybės. Ypač kai kalbama apie žydus. Yra tokia popiežiaus Mikalojaus Penktojo (lot. Nicolaus V, tikroji pavardė Tommaso Parentucelli, 1397-1455 m) bulė, kurioje jis inkvizicijai nurodo, kad šie kovotų prieš žydų persekiojimą ir mušimą. Netgi dar daugiau: įsako ne tik bausti iniciatorius, bet ir imtis veiksmų, kad žydų teriojimai net nevyktų. Net nežinau kaip jums, bet man pergalėti nusistovėjusius stereotipus buvo ganėtinai sunku... juk tiek daug į galvą apie tai istorikai kalė... ir taip toliau...

Maža to, konversas, tai yra atsivertęs žydas yra tiesioginėje bažnyčios globoje ir jokios savivalės jų atžvilgiu neturėjo ir negalėjo būti. Netgi globoja ir visaip juos saugo. Na ir pats Antverpenas, kaip pakankamai savarankiškas senjoras, gali spjaut ant kažkokio tai ten baroniūkščio, kuris rašo kliaudas ant didžiai gerbiamo turtingo ir žinomo pirklio: ant pirklio, kuris įneša didelę dalį į miesto iždą. Juolab, kad kažkokių įtikinamų įrodymų tai aš neturėjau...

Taip, turime jo prisipažinimą dėl prekybos krikščionimis, bet šis prisipažinimas gali būti pragaištingas ne tik jam, bet ir man. Iš karto viešumon iškils, kad aš nutylėjau apie šį pasibaisėtiną nusikaltimą, ėmiau pakišas ir dar visaip išsidirbinėjau. Tad reikėjo veikti iš užnugario. Mieste kaip tik svečiavosi kardinolas Žanas VI de Burgonis Kambrės arkivyskupijos ordinaras (v.p.: lot.: ordinarius: šventikas tarnautojas ar šventikas valdytojas; einantis kažkokias tai pareigas). Mane su juo suvedė mano senas pažystamas Bolduinas de Lanua – Flandrijos gubernatorius, kuris labai laiku atvyko į Antverpeną. Kardinolas, kaip bebūtų keista turint galvoje, kad Antverpeno šventikams bus riesta už tai, kad šie pražioplino erezijos židinį, bet mano idėją priėmė palankiai, nes tokia situacija jam buvo kažkodėl labai paranki. Maža kaip visi tie reikalai gali apsisukti?..

Kardinolas net išskyrė savo žmones, bet oficialaus orderio neišdavė ir savo dalyvavimą šiame reikale užmaskavo kaip tik galėjo. Na, šį aspektą aš puikiausiai suprantu: kardinolas čia niekuo dėtas, o viską liaudis atskleidė. Jis įsijungs tuo momentu, kai viskas bus paviešinta. Jei, aišku, bus paviešinta. O-ch jau tie šventikai...

Pažvelgiau per langą. Na ką? Belieka melstis, kad Izaoko pateikta informacija pasitvirtintų... Aiškių įrodymų juk nėra. Na ir užteks: laikas veikti, o tai jau temsta.

- Tėve, jūsų scena...

Iš nakvynės namų, kur buvau įkūręs vadavietę, lango, puikiai buvo galima matyti Cimlerių namas. Turtingai gyvena, kalės vaikas. Tvora kaip tvirtovės, o namas trijų aukštų su pagalbiniais priestatais. Na nieko...

Per gatvės purvą nupėdino vienuolis Mykolas ir garsiai bambėdamas maldą, atsistojo tiesiai priešais Rafos namų vartus. Jo įspūdingas stotas iškart patraukė praeivių dėmesį. Keletas net priėjo paprašyti jo palaiminimo. Netoliese stabtelėjo apgirtusių jūreivukų būrelis, kuriuos stengėsi vaidinti hukerio (ol.: hoeker. Iki XV a. buvo statomas kaip žvejybinis dvistiebis plačianosis laivas su užapvalintu laivagaliu. Vėliau paplito po visą vakarų Europą ir dažnai tam , kad žvejybinį laivą atskirti nuo karinio ar prekybinio, buvo pridedamas priešdėlis „fisch“), su kuriuo aš atvykau į miestą, įgula.

Iš už kampo pasirodė Baumgartneris su maniške kariauna ir kitais parinktais artimaisiais. Tarp minios sušmėžavo ir juodaskverniai tribunolo fileriai. Na ko tu tyli, nupenėtas meitėli? Pradėk, šikniau!..

- Šėtonas!!! – vienuolio Mykolo laikomas kryžius pakilo viršun, o po to parodė į Rafos vartus. – Šioje buveinėje matau alkaną šėtoną, kuris trokšta krikščioniškų sielų...

Štai taip jau kitas reikalas...

- ...mačiau aš Viešpats angelus, kurie man į rankas įdėjo teisingumo kalaviją-ą-ą-ą... – kenčiančio balsu užbliovė šventikas.

Pasirodė miesto apsaugos patrulis: sekundei sustingo ir po to iškart pagreitino žinginę, kad išvaikytų nesuprantamą susibūrimą. Tačiau pamatę vienuolį Mykolą, kariai pasitraukė šonan ir užėmė stebėtojų vaidmenį.

- ...išvarysim nelabąjį krikščionišku nuoširdumu ir į dienos šviesą ištrauksime Kristaus pardavėją užsidėjusį katalikišką kaukę-ę-ę... – kapeliono balsas pasiekė maksimalią natą: - ...ateikite vaikai, paklausykite manęs: išmokysiu aš jus dievobaimingumo. Ar nori žmogus gyventi ir ar gali pamatyti gėrį? Laikyk liežuvį savo kuo toliau nuo pikto ir nuo žodžių sunkių, ir klastingų. Venk blogio ir daryk gera. Ieškok skaistybės ir sek paskui ją. Dievo žvilgsnis nukreiptas į ištikimuosius, o jo ausys  - jų maldoms. Tačiau viešpats akyse tverentys piktą...

Kapelionas jau įsijautė ir net krito ant žemės tampomas konvulsijų, o jo balsas griaudėjo kaip tikras Dievo balsas. Ir taip sudriskęs abitas dar labiau nuskaro ir susirinkusieji pamatė stambų kūną su surūdijusiomis grandinėmis. Tuo tarpu minia vis augo ir jos gausmas vis didėjo, kol pagaliau pasigirdo riksmas:

- Mušk Kristaus pardavėjus!!!

Vartus nunešė akimirksniu, sargus ir šeimynykščius, kurie pabandė gintis – iškart nuginklavo ir surišo. Na ir kai ką, man atrodo, apramino amžiams. Įniršusi minia ėmė laužti duris ir langines. Ir vis tik prasilaužė, bet čia jau į kiemą suvirto kelios dešimtys miesto sargų ir su alebardų kotais laukan greit išstūmė kraujo ištroškusius miestelėnus, kurie norėjo susidoroti su netikšomis ir eretikais. Bet išstūmė nevisus: į namą spėjo įlysti bažnytinio tribunolo fileriai ir mano žmonės.

Padirbėjo pagal užrašus. Dabar tik belieka laukti...

- Na kaip? – kambaryje pasirodė uždusęs ir raudonas kaip vėžys vienuolis Mykolas.

- Padarėte įspūdį, tėve.

- Mane vedė Dievo pirštas... – kapelionas godžiai prilipo prie alaus ąsočio. – Oh... koks teisybės troškulys...

- Na taip... būtent jis... troškulys...

- E-ech... jūsų mylista... – vienuolis Mykolas su gailesčiu pasižiūrėjo į ąsočio dugną. – būtumėt jūs mane matęs jaunystėje...

- Tikiu, tėve. – stumtelėjau link jo vyno ąsotį. – Tikiu...

Kita laukimo valanda pasirodė ne trumpesnė kaip už kokį mėnesį. Na ir kokio velnio ten jie rausiasi?

- Sučiupo, monsinjore! – į kambarį įvirto Jostas. – sučiupo visą kompaniją! Kaip jūs ir nurodėte, eretikai spruko per požeminę perėją. Štai kaip tik prie išėjimo juos ir pačiupo!

A-cha... nepamelavo Izaokas. Yra požeminė perėja.

- Tėve persirenkite ir keliaukite į mūsų hukerį kartu su abiem mano pažais. Jostai, paskui mane...

Rafos namų tarpduryje mane pasitiko vyresnysis bažnytinio tribunolo antstolis.

- Na ką?

Umberto Kjeza ramiai kinktelėjo galva:

- Kovenas!

- Veskite.

Namus krėtė juodai apsirengę žmonės. Man net pasirodė, jog jie iš anksto surepetavo savo veiksmus: tiesiog jiems ėjosi kaip iš pypkės. Ir visiškai tyliai: tarp savęs bendravo ženklais, o vaikščiojo tyliai ir plastiškai – kaip kokie sėlinantys grobuonys. Net šiurpuliukai nukrėtė. Namiškius uždarė įvairiuose kambariuose iš kurių šaukdavo po vieną iškart pas kelis tardytojus. Tardytojų vaidmens ėmėsi dominikonų šventikai. Rimta, vienok, organizacija: su savo stiliumi ir mokykla. Kad ir kaip keistai skambėtų kalbant apie penkiolikto amžiaus inkvizitorius, tačiau jau vien tik už tokį profesionalumą jie verti pagarbos...

Umberto palydėjo mane į pogrindį, ant kurio slenksčio deglo šviesoje atsispindėjo kraujo klanas, o prie sienos gulėjo kažkoks lavonas su apsiaustu ir gobtuvu ant galvos.

- Neofitą paliko pridengti pabėgimą... (v.p.: gr. neophytos. Turi kelias prasmes – naujai priėmęs kažkokią religiją arba uolus fanatikas) – antstolis tarsi atsakė į mano nebylų klausimą.

Paklaidžioję po ganą didelį požemį mes prisiartinom prie liuko grindyse.

- Čia...

Nusileidome žemyn ir apimtas nuostabos ir pasišlykštėjimo sustingau. Dideliame kambaryje ant žemės buvo nupaišyta pentagrama. Pentagramos perimetras buvo apstatytas juodo vaško žvakėmis, o jos centre gulėjo visai jauna nuoga mergina su perskrostu pilvu. Tvyrojo šleikštus kraujo ir kažkokių neaiškių smilkalų kvapas.

- Dieve pasaugok... – nejučia persižegnojau ir apsidairiau. – Šalin...

Velnias... tikrų tikriausia satanistų irštva. Džiovintos rupūžės, šunų galvos ir dar kažkokia nesuprantama šlykštynė. O kampe akmeninis sostas ant kurio kiurksojo pasodintas medinis meniškai išdrožinėtas nuogas vyras su ožio galva. Aiškus personažas – su niekuo nesupainiosi. Apsaugok mane Skaisčioji Mergele...

Aš dar kartą persižegnojau ir perverčiau milžiniškos knygos puslapį, kuri gulėjo ant pakylos ir balsu perskaičiau:

- ...už suteiktas jėgas, įrodant savo ištikimybę, bučiuoti mūsų viešpatį reikia į valdžios ir gašlumo susikirtimą...

Tfu... blyn... visai pas išgamą Rafą smegenys persivertė. Reikėjo vis tik jį dar tada nudėt. Kalės vaikas... pasipelnymo troškulys paėmė viršų. Godą tik žemė pasotina... tai būtent apie mane... Tačiau noriu tikėti, jog šis žygis tam šūdžiui bus paskutinis. Tiksliau – prasidės nauji – bet jau inkvizicijos priežiūroje. Bus linksmi, įdomūs ir pamokantys... cha.

- Jie pabėgo štai čia... – Umberto tikro gido gestu parodė į užuolaida pridengtas duris sienoje, - tačiau jūsų dėka, barone, juos sučiupo. Trylika žmonių. Šešios moterys ir septyni vyrai. Cimleris buvo jų magistras. Ir dar: pažiūrėk čia...

Antstolis nuo stalo paėmė vaškinę figūrą, kuri buvo aprengta skarmalais ir ją man parodė.

- Tai juk mano spalvos... – sukrėstas aiktelėjau.

- Nesijaudinkite, jūsų mylista, antstolis atlaidžiai šyptelėjo: - nebaigta ji dar. O štai jei jie būtų gavę jūsų plaukų ar dar ką nors tokio tinkamo kerams...

- Supratau, seržante. Kas toliau? – nusukau šonan nemalonų pokalbį.

- Man įsakyta jums visokeriopai padėti, jūsų mylista.

- Kur jie dabar?

- Pas mus. Tardomi. Drįsiu duoti patarimą...

- Klausau.

- Dabar neverta trukdyti. Ryte visi personažai bus pasiruošę kalbėti, tada ir galėsite užduoti savo klausimus. Atsiprašau, jūsų mylista... – seržantas trumpam nutraukė savo kalbą tam, kad galėtų išklausyti pribėgusio parankinio, o po to vėl pasisuko į mane ir pagarbiai linktelėjo: - Jus pageidauja matyti jo ekscelencija...

Na, ką gi...  pas kardinolą, tai pas kardinolą. Ir labai noriu tikėtis, kad mane kviečia draugiškam pokalbiui... arba vakarienei... arba... Velnias, sušalau ar ką? Tiesiog purto kaip karštinės apimtą. Taip... susiimam į rankas! Ši satanistų irštva taip bjauriai nuteikia. Kaip man įgriso visos tos raganos ir kerėtojai...

Drąsai gurkštelėjau iš gertuvės ir paleidau kariauną į laivą, o pats nukeliavau pas inkvizitorių į svečius. Mane lydėjo raitų bažnyčios sargų dešimtinė.

Labai noriu tikėti, jog tai ne konvojus...

Velnio kodeksas (Codex Gigas) XIII a. Bogemija. Čekija.

Sunaudota 160 odų, 74 kg. Buvo 640 lapų 90x45x22