"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XVI skyrius. 2017-05-12.

XVI skyrius

 

- Na, pasiruošę?

Jostas ir Klausas vienu kartu linktelėjo. Jų snukučiai vis dar buvo perbalę ir neįtikėtinai nelaimingi.

- Taip, monsinjore.

- Na nesiraukykit, gi taip. Taip reikia... – paguodžiau vaikinukus. – Jūs turite atrodyti kaip visiški prasčiokai.

Pasižiūrėjau į save... na taip, lyg ir nebepanašus į didiką. Nutrintas žvejo apsiaustas iš ruonio odos, susiklaipusios ir jau beformės kurpės, platus diržas, prie kurio kabojo tuščia šikšna ir trumpas žvejo peilis nutrintose makštyse. Na tik, aišku, šukuosena ir gaurai neprasčiokiški, bet tai pataisoma – dvi trys dienos snukiui apželdinti ir kažkiek įrambėjusio purvo. Na ir mano ginklanešiai pritinkantys – kaip nulieti žvejai, kurių Kale uoste kiek tik nori.

Maskaradas, būgtai. Na ir pati „Viktorija“ pagal popierius priklauso „Iveno Ridelcholo ir kompanijos“ prekybos namams... tai yra Izaokui ir man (bet tiesiogine prasme – man vienam). „Viktorijai vadovauja Izaoko patikėtinis Albrechtas Borelis, o van Guteno tarsi ir visai nėra. Ne, aš ne paranojos apimtas ligonis, o veikiu pagal le Granje nurodymus. Tiesą pasakius, jau spėjau įsitikinti, kad kunigaikščio juokdarys gerokai protingesnis nei maniau kažkada anksčiau, tad ignoruoti jo nurodymų neketinau.

- Tili, grįšiu vakare. Būt pasiruošus, variklio negesinti,  o komandos į krantą neleisti. Supratai?

- Ko negesinti, jūsų mylista?.. – sutrikęs perklausė Verenvenas.

- Nieko... tik būt pasiruošus bet kurią akimirką išplauti.

- Kaip įsakysite, pone šautbenachte! – išsitiesė flamandas.

- Štai taip...

Anglai laivo apžiūrą jau buvo baigę. Gavo letenon porą sidabrinių ir išsinešdino. Paskui juos į krantą išlipo Borelis su patikėtiniais, kuriam uosto kontoroje reikėjo atsižymėti – palikti taip vadinamą „time sheet” – laivo ir atvykimo laiko bei tikslo duomenis. Kartu turėjo išžvalgyti bendrą komercinę padėtį, pasidomėti ruonių odų realizavimu ir pakeleivingais frachtais. Na, o paskui jį „iščiuožėm“ ir mes.

- Šventoji Mergele! – Jostas po kojomis pajutęs tvirtą žemę tiesiog akyse atgijo ir tris kartus persižegnojo.

Klausas nuo jo neatsiliko ir vos nekrito ant kelių: laiku pagavau už pakarpos. Na velniai žino kas! Na ir kaip iš judviejų jūreivius padarysi? Tiek jau to, ką nors sugalvosiu.

Taigi, Kalė - anglams priklausantis miestas. Kodėl anglų? Ogi stipriausiojo teise. Britai jį užgrobė nežinia kada ir atsisveikinti su juo net nesiruošia. Bet galvoje sukasi, kad grąžins. Juk Prancūzijoje jokių anglų teritorijų juk nėra. Štai tik kada? Galvoje kažkas sukasi, bet tiksliai nepamenu.. Gal po šimto metų? O gal ne? Tiesą sakant, tai vienodai ir šviečia. (v.p.: pranc. Calais. Anglams priklausė nuo 1347 m. iki 1558 m.)  Ir be to, turiu apie ką pamastyti. Taigi, kur keliaujam? Dieve, koks purvas... ir mėšlynas...

Turgaus aikštė, katedra ir pilis – trys poliai ant kurių stovi bet koks stambesnis viduramžiškas miestas. Na, prie viso to dar reikia pridėti smarvę ir purvą.... be jų čia niekaip.

Na ir Kalė – ne išimtis. Šio miesto turgaus aikštė gana įspūdinga ir vadinama – Ginkline aikšte. Katedra, aišku, taip pat yra – Dievo Motinos bažnyčia. Graži ir didinga – ko jau ko, bet to jau neatimsi. Ir, beje, kaip bebūtų keista – baigta, tai yra – pastatyta. Na, o kas dėl visokiausių tvirtovių ir įtvirtinimų – tai čia jų didžiausia galybė. Net pagrindinėje aikštėje sargybinis bokštas stūkso. Na ir prie visos tos tvyrančios smarvės dar reiktų pridėti žuvies tvaiką, kuris iš uosto sklinda link viso miesto. Žodžiu – vietelė dar ta... linksma...

- Mums link katedros, - pasakiau ginklanešiams ir pirmas žengiau į šlykščią pliurzą, kuri dengė grindinį. – Tai visai greta... – pabandžiau padrąsinti savo palydovus ir užsikirtau. Arti tai arti – va, varpinės kuoras stūkso, atrodo tik ranką tereikia ištiesti... bet tai nereiškia, kad tenlink greit nusigausim. Štai, gatvė kažkur į kitą šoną suka...

Prakeikti architektai! Tačiau toks siaubingas planavimas visai ne iškrypusios fantazijos vaisius, o paprastas ir grynas funkcionalaus požiūrio rezultatas. Viduramžių miestas, visų pirma – tai tvirtovė, kurioje viskas pajungta gynybai. Netgi ir tas pats planavimas: kiekvienas skersgatvis ir kiekvienas namas gali tapti neįveikiama kliūtimi priešui. Bet mums nuo to nelengviau...

Gatvelė mus atvedė į jūreiviškų smuklių kvartalą. Jas čia vadina austerijomis (v.p.: lot. austerus – aižus, kartus, tamsus, rūstus. Austerijomis, avsterijomis ar osterijomis buvo vadinamos smuklės skirtos prasčiokams. Rusijoje taip buvo vadinamos skurdžios smuklės įkurtos Petro I laikais pagal europietišką pavyzdį, o Italijoje dar ir dabar taip gali būti pavadinti skurdūs nakvynės namai)  Tai tvirti akmeniniai namai su klaikiai nutapytomis iškabomis, o smarvė dar tirštesnė ir aižesnė, apsauginiai prie durų ir pergėrę jūreivukai besivoliojantys purve. Panašu, kad gyvi, bet išrengti iki pačių apatinių. Na ir kviesliai plyšauja:

- Šviežias alus! Šviežia žuvis! Užeik į „Pasiutusią silkę“, jūreivuk!

- Mūsų mergaitės  - pačios gražiausios! Imi mergšę – gauni ąsoti alaus nemokamai...

- Pigūs kambariai, geriausias alus! Aplankyk „Jūros karvę“...

Pro atidarytus langus sklido siaubingas daugiabalsis ir daugiakalbis ūžimas. Linksminasi žmogiukai.

Išgąstingai dairydamasis į šonus atitrepsėjo šešių žvyrų patrulis, kuris visiškai nereagavo į jiems pro langus skriejančius prakeiksmus, tačiau nusitašiusį, bet iš pažiūros mokų jūreivuką, kuris išskrido čia pat jiems po kojų iš už smuklės durų, pasičiupo ir už parankių nusitempė...

- Prakeikti britai! – įsijautęs tarstelėjo Klausas.

- Šunsnukiai... – susiraukė Jostas žengdamas per besivoliojantį kūną.

- Na ir ko jums staiga tie anglai neįtiko? – pasidomėjau galvodamas į kokį skersgatvį sukti.

- O už ką juos mėgti, monsinjore? – filosofiškai paklausė Klausas.

- Ir tai tiesa... O jei dar kartą prie žmonių mane „titulinsi“ – kailį iškaršiu...

- Kaip pasakysite, mon... – vaikinas užsikirto ir užsidengė ranka burną, kai pamatė šalia savo nosies kumštį.

- Štai taip... Berods čionai...

Skersgatvis mus nuvedė į ginklinę aikštę. Kodėl turgaus aikštė buvo pavadinta Ginkline aikšte – nežinau. Tiesą pasakius, tai buvo pati paprasčiausia turgaus aikštė ir ginklų visiškai nesimatė. Nors meluoju... štai iškaba. Ir dar... kitu metu, būtinai užsukčiau, bet ne dabar. Na ir grynųjų tik sauja variokų. Velnias... jaučiuosi, lyg būčiau plikas. Pripratau jau prie visokių gelžgalių, kurie skirti badyti ir pjauti, tad dabar kenčiu ir jaučiuosi nejaukiai. Šiame mieste uždrausta nešiotis ginklus. Aišku, tik ne kilmingiems. Tačiau pagal susikurtą legendą aš šiam luomui dabar nepriklausau. Be peiliuko prie diržo dar kai ką turiu ir rankovėje, bet to rimtu ginklu vis tiek nepavadinsi...

- Iš kelio!.. – didžiulis ir platus vyrukas apsirengęs geltonai žalia livrėja šiurkščiai mane stumtelėjo į balą.

- Aš tave, blyn... – iš inercijos jau pasiruošiau nusukti sprandą, bet laiku susivokiau ir vietoj to žemai nusilenkiau turtingai uždarai portšezei (v.p.: pranc. „porter“ - nešioti ir „chaise“ krėslas; tangl.: sedan chair. Tai palankinas, kuriame buvo įtaisytas krėslas, kur asmuo galėjo sėdėti arba pusiau gulėti) ir už rankovės pačiupau Jostą, kuris jau norėjo pulti nešyklę lydėjusį sargybinį: - Ramiau, kvaiša...

Ot velnias, vos neišsidavėme! Ne... vis tik reikėjo eiti vienam. Vaikinai na niekai negali apsiprasti su savo vaidmeniu. Net nesupranta savo statuso nužeminimo priežasties. Jų prigimtinė natūra tam pati priešinasi. Na ir laikai tokie: šiais laikas kilmingajam pats baisiausias dalykas, kuris gali nutikti, tai netekti garbės. Na ir kaip nebūtų keista, labiausiai snukį suka Jostas, kuris iš tikro visai ne kilmingo kraujo. Įsijautė į savo vaidmenį vaikinukas. Ta-aip, bet čia jau aš kaltas. Velnias... pasirodė ar mus seka? Gal ne...

Galingi vyrai, kurie buvo įsikinkę į portšezę staiga sustojo ir langelyje, kuris buvo uždengtas barchatine užuolaida, šmėstelėjo pirštine apmauta moteriška ranka, o priešais mane į purvą nukrito blizganti moneta.

O, Dieve mano! Vis tik sunkus tų šnipų gyvenimas... Net ir patį pykina, o tai jau pripratau prie savo privilegijuoto gyvenimo. O čia...

- Didžiai dėkingas, nuostabioji ponia... – nusilenkiau kaip tik galėjau ir pagriebiau monetą.

- Kas gi čia darosi! – Josto veidas iš nevilties net persikreipė. – Kaip gi galima taip žemintis!

- Galima! Mokinkis skirti tikrą ir apgaulingą garbę. Būna tokių darbų, kurie aukščiau už garbę ir jie vadinami valstybiniais.

- Bet!..

- Užsičiaupk šunyti! Neversk manęs gailėtis...

- Kaip pasakysite... – Jostas susigūžė.

- Atėjom jau. Pasivaikščiokite šalia įėjimo...

- Kaip įsakysite...

Taigi... Kelis kartus įkvėpiau-iškvėpiau, apraminau prabudusį pyktį  ir įėjau į katedrą. Atsiklaupiau ir prieš Skaisčiosios Mergelės atvaizdą kelis kartus persižegnojau. Po to, pastebėjęs skurdžiai atrodantį patarnautoją, timptelėjau jam už rankovės.

- Man reikalingas šventas tėvas Kristoforas.

- atsiknisk...

- Greit varai pas tėvą Kristoforą! Ir pranešk jam, kad jam nori atlikti išpažintį Žeromas Žene.

Vienuolis beviltiškai pabandė išsilaisvinti ir taškydamasis seilėmis per savo zuikio lūpą sušveplavo:

- Na ir perduosiu! Aš taip perduosiu...

- Gero kelio... – paleidau rankovę. – Ir mikliai!

Dar kartą kelis kartus demonstratyviai persižegnojau ir sustingau šalia skliautus remiančios gotiškos kolonos. Gražu, didinga ir niūru. Nenoromis apie dangų susimąstysi. Net aš pasinėriau, o ką jau apie nusmurgusią penkiolikto amžiaus paprastą liaudį kalbėti? Šiuo metu bažnyčiai – tai viskas: pagrindinis gyvenimo variklis. Jei ji dingtų, tai ateitų visaapimantis chaosas, kad...

- Štai jis!.. – patarnautojas mane parodė pagyvenusiam, išdidaus stoto ir aštrokų bruožų šventikui.

- Ko tau reikia, sūnau mano? – šventikas mane nudelbė visai negeranorišku žvilgsniu.

- Sub tuum praesidium confugimus, sancta Dei Genetrix... (a.p.: Tavo globon ateiname, Šventoji Dievo motina!) – ištariau.

- …nostras deprecationes ne despicias in necessitatibus: sed a periculis cunctis libera nos semper, Virgo gloriosa et benedicta (a.p.: ... neatstumk mūsų maldų nelaimėje ir apsaugok nuo visų pavojų), - šventiko veide šmėstelėjo vos pastebima nuostaba ir jis mostelėjo ranka į duris. – Sekite paskui, sūnau mano.

Asketiškai apstatytame nedideliame kambarėlyje šventikas klausiamai į mane pažvelgė.

Aš vietoje atsakymo lengvai nusilenkiau  ir ištiesiau laišką:

- Priimkite, tėve. Manau, kad jums nereikia aiškinti kam jis adresuotas?

- Nereikia. – Šventikas greit apžiūrėjo antspaudą ant futliaro. – Kas dar?

- Atsakymas?

- Laukite... – ištarė ir staigiai apsisukęs išėjo iš kambario.

- Na ir kiek gi, įdomu?.. – pasidomėjau pats pas save ir prisėdau ant siauros lovos. – Velnias... blogiau nebūna: laukti ir vytis....

Apie valandą apžiūrinėjau iliustruotą Evangeliją , kuri gulėjo ant spintelės šalia lovos. Velniai rautų...

Nereikia būti dideliu išminčiumi, kad nuspėtum laiško turinį. Kunigaikštis pas Eduardą Anglą prašo sąjungos. Galbūt net karinės. Ne paslaptis, kad Karolio priešų koalicijai vadovauja Liudvikas Voras. Na ir mano manymu, kovoje prieš vokiečius, lotaringus ir šveicarus Burgundija pralaimi. Taip, pralaimi nežiūrint šiokios tokios taktinės pergalės ir miklios Lotaringija aneksijos. Na, o pralaimėjimas prie Gransono – tai tik pirmoji kregždė. Tfu, jau pranašauti pradėjau! Neduok Dieve...

- Štai... – į celę įsmuko tas pats švepluojantis patarnautojas ir ant spintelės pastatė padėklą, kuris buvo uždengtas drobe.. – Va, reiškiasi... paragaukit, ką Dievas davė...

- Škic... – tiesiog vėjavaikiškai riktelėjau ir vos nenusijuokiau, kai išsigandęs tarnautojas vos nesusikūlė kaktos į staktą.

Na ir ką gi čia mums Dievas atsiuntė? Puodelis su vandeniu ir dubenėlis virtų pupų. Patys ėskit...

Dar kažkiek laiko pasklaidžiau Evangeliją ir susiruošiau eiti į lauką pasižiūrėti ką ten veikia Jostas ir Klausas, bet nustebęs supratau, kad durys užrakintos. Net la-abai įdomu...

Dar valandėlė prabėgo vaikštinėjant iš kampo į kampą. Velnias, na nepatinka man visa tai: slegia. Tik dėl ko? Būtent šiuo metu į Kalė atvykęs pilnateisis Eduardo pasiuntinys lordas Vorvikas. Pasak le Granje, kaip tik jis ir turėtų parašyti atsakymą. Jis turi pilniausius įgaliojimus ir jo atsakymas būtų tolygus Britanijos karaliaus atsakymui. Velnias... Na nesusideda mozaika. Mano požiūriu, tai lordas Vorvikas – visai nereikalinga grandis. Taip elgiamasi, kai norima mandagiai pasiųsti velniop. Ar Edikas grakščiai perdeda atsakomybę ant šio lordo pečių? Ta-aip... užteks spėlioti, politika ne man.

Netikėtai girgžtelėjo durys  ir tarpduryje pasirodė tėvas Kristoforas.  Uch...

- Atsakymas. – Šventikas perdavė man užantspauduotą futliarą. – Nedrįstu jūsų užlaikyti ir rekomenduoju kaip galint greičiau palikti miestą.

- Aš įsiklausysiu į jūsų rekomendacijas, tėve...

Taigi, pirmoji spektaklio dalis baigta. Dabar jau į šebeką, gerai nusiprausti, persirengti ir vakarieniauti.

Lauke jau visai sutemo. Kelią apšvietė tik blankūs šviestuvai prie kai kurių namų. Bet nieko – dangus vaiskus. Šviečiant mėnuliui nusigausim. Velniai griebtų, visai pamiršau pasidomėti ar mieste nėra kokios komendanto valandos. Tetrūko tik į belangę pakliūti....

- Nurėšim kelią? – Klausas mostelėjo į skersgatvį. – Ten lyg geriau apšviesta.

- Galim...

Išmindžiojom purvą iki pat ausų, bet kelią realiai sutrumpinom  beveik per pusę. Išgirdome jau mūšą ir pajutome aštrų jūros kvapą, kuris šiek tiek permušė šlykščią miesto smarvę.

- Jėzusmarija!!! – Jostas nespėjo pasisukti ir papuolė po paplavomis, kurias kažkas išpylė į gatvę. – aš tau tuoj ausis nupjausiu!!!

- Vaikšto čia visokie... – pasigirdo girgždantis moteriškas balsas. – Tuoj sargybą pakviesiu...

- Kad tu susprogtum, senas žarstekli! – nusikeikiau ir truktelėjau už rankovės Klausą, kuris jau susiruošė mesti akmenį į langą. – atvėsk, viskas. Nešdinamės...

- Ei, draugeli!!! – smuklės tarpduryje pasirodė plati ir svyruojanti figūra su moliniu puodeliu rankose. – Išgeriam, aš vaišinu!!!

Vyrukas kliuvinėdamas pasuko link manęs, bet pakeliui numynė Jostui koją.

- Eik, velniop, išgama... – Jostas su pasišlykštėjimu pastūmė girtuoklį, bet tas spėjo įsikabinti į jo rankovę ir visu svoriu pakibo. Tuo pat metu vaikinukas galiai ir skausmingai sukliko.

- Blyn... – spėjau pamatyti, kaip nepažįstamasis nerealiu greičiu kažką suvarė vaikinukui į pilvą, o Jostas išblyškęs kaip pati mirtis, drimba ant grindinio.

Apimtas siaubo ir vos galėdamas mąstyti pačiupau girtuoklį už plaukų kaire ranka ir truktelėjau į save. Navacha (v.p.: navacha tai lenktinis peilis su tvirtai užsifiksuojančiais ašmenimis. Pavadinimas kilęs iš lotyniško „novacula“ – skutimosi peilis, ispaniškai „navaja“. Ištakos siekia XIII-XV a.. Pasak legendos jas pamėgo prasčiokai, kai ispanijoje buvo uždrausta nešiotis ginklus prasčiokams. Tačiau sprendžiant iš išlikusių egzempliorių ši legenda nepagrįsta ir ji buvo ganėtinai populiari visuose sluoksniuose. Išlikusių gana didelio kiekio prabangių navachų skurdieji visuomenės sluoksniai nebūtų pajėgūs įsigyti. Navacha gali būti laikoma visų lenktinių peilių protėviu), kuri buvo paslėpta rankovėje, slystelėjo į delną, klaktelėjo atlenkiami ašmenys ir lengvai perbraukė gerklę žudikui. Pajutęs kaip kūnas sudribo, stumtelėjau jį į šoną ir kritau ant kelių prie besiraitančio Josto. Atitraukiau rankas nuo jo pilvo ir mane išmušė šaltis.

- Kaip ten, monsinjore? – Klausas prilaikė savo bičiulio galvą.

Netikėtai, visai greta, pasigirdo kelių švilpukų garsas ir kojų trepsėjimas. Sargyba? Po velnių...

- Imk už parankių, - pačiupau vaikinuką ir kartu su Klausu nutempėme jį link skersgatvio.

- Monsinjore... bet kaip... – bandydamas eiti pats, šnabždėjo Jostas. – Monsinjore... kaip gi taip...

-Tylėk drauge, tylėk... viskas bus gerai. – Aš sustojau, greit nusitempiau šalin marškinius ir sukišau juos vaikinukui po megztiniu. – Nedaug liko, visai ne daug...

Stengiausi kalbėti įtaigiai. Nors daugiau įtikinėjau pats save. Nenoriu... netikiu... svarbiausia – pasiekti šebeką... ten Samuelis... Jis padės...

Sargybos postą prie įėjimo į uostą praėjome baubdami dainiušką ir vaidindami, kad prilaikome pergėrusį draugelį. Sargybiniai, laimei, į mus nekreipė jokio dėmesio.  Po to aš pagriebiau vaikinuką ant rankų ir per „Viktorijos“ trapą tiesiog perlėkiau. Įbėgau į savo kajutę ir paguldžiau susmukusį kūną ant stalo.

-Tempkit Samuelį, velniai jus rautų! Greit! Kentėk, vaikine... pakentėk...

- Žibintus!.. – riktelėjo gydytojas ir mandagiai, bet tvirtai nustūmė mane nuo stalo. – Pasivaikščiokite lauke, kapitone.

Akimirkai žvilgsnis užkliuvo už dešimties žaizdų, kurios buvo nusėjusios vaikinuko krūtinę, pilvą ir šonus, ir iššokau ant denio.

Stovėjau atsirėmęs į falšbortą ir bukai, be jokių minčių, žiūrėjau į juodus vandenis. Na ką čia gali pasakyti? Kaltas tik aš vienas. Na ir kokių velnių aš pasiėmiau berniūkščius su savimi? Juk mačiau, kad va, štai tiks veidmainiavimas jiems nesuvokiamas. Blyn, ir tai net ne koks pasikėsinimas, o paprasčiausios gatvinės peštynės, jūreivėliškos durtynės... Kvaila!!! O dabar belieka tik tikėtis stebuklo... nors... nors stebuklais netikiu...

- Kapitone... – už nugaros pasigirdo gydytojo balsas.

Apsisukęs pamačiau Samuelio ištiestoje rankoje skalpelį.

- Tu tikras?

- Aš neklystu, kapitone. Jį jau išpažino. Perdurti plaučiai, kepenys ir skrandis. Aš bejėgis. Jostas mirs ne iš karto, o jo paskutinės minutės pavirs į pragaro kančias. Jei norite, tai aš pats, bet jis prašo jūsų...

Tylomis paėmiau skalpelį ir žengiau į kajutę. Jostas gulėjo be sąmonės, o nuo mirtinai išbalusių lūpų sklido vos girdima dejonė.

- Na ką, berniuk mano... – aš atsisėdau greta ir nuvaliau nuo jo kaktos ledinį prakaito lašelį. – Štai taip viskas ir baigta...

- Monsinjore... – Jostas netikėtai atsigavo. – Monsinjore... aš... aš... jus pavedžiau...

- Tu pragyvenai tikro ir kilmingo kavalieriaus gyvenimą. Niekas tau negali papriekaištauti.

- Tiesa?..

- Grynų gryniausia tiesa, damuazo Jostai Gekerenai. Išsakyk savo paskutinį norą. Prisiekiu aukščiausiuoju – aš ją išpildysiu.

- Ne... e... – vos girdimai sušnabždėjo Jostas.

- Gal surasti ir padėti tavo kokiems giminaičiams?

- Aš turėjau tik jus... ir buvau laimingas jums tarnaudamas...

- Dėkoju tau, damuazo, už tarnybą. O dabar paimt šitą... – į jo rankas įdėjau savo durklą, - kartok paskui mane. Ave Domine...

- Ave Domine...

Po viskam nutrenkiau kampan kruviną skalpelį ir išėjau ant denio. Atsikvėpiau ir užmerkiau akis. Iškilo paveikslėlis, kur Jostas kaukdamas kaip garvežio švilpukas lekia link pilies po to kai aš pamėginau jį išmaudyti jūroje. O štai jis su ašaromis akyse atsisako eiti į užnugarį prie Neiso tilto... Priklaupęs ant kelio ir, įšventinimo į eskudero metu, bučiuojantis kalaviją... Po velnių!!!

Mane užgriuvo laukinio pykčio banga ir aš tiesiog į žvaigždėtą dangų išrėkiau:

- Na ką, barone, ką tu ten sapaliojai apie rojų? Gera tau? Dar tokios palaimos pas Dievą paprašysi, išgama?..

- Nereikia, monsinjore... – šalia stovintis Klausas savo galva įsirėmė į mano petį. – Viešpats taip nusprendė ir nereikia jo rūstinti.

- Nebliauk, - priglaudžiau vaikinuką.

- Jis man buvo brolis, monsinjore...

- Vis tiek nebliauk. Laikyk... paminėsim Dievo sūnų Jostą...

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XV skyrius. 2017-05-05.

XV skyrius

 

Tarsi aikštinga kumelė, laikas nuo laiko lengvai suvirpėdama šebeka be didelių pastangų skrodė bangas ir tarsi skriejo jūros paviršiumi. Tarškėjo blokai, girgždėjo ir švilpė virvės ir kartais kurtinančiai suplodavo burės. Klykavo baltaplunksnės audronašos (lot.: Pagodroma nivea),

kurios praskriedavo vos neliesdamos savo sparnais bangų keterų purslus. Aštrus ir sūrus vėjas, tarsi ledo kristalėliais mušdamas į veidą teikė nenusakomą žvalumo jausmą. Taip ir norėjosi sutrypti kokią džigą ir abordažu paimti bet kokį pirmą pasitaikiusį laiveliūkštį. Velniai mane rautų... kaip gera!!!

- Einam pavėjui, pone šautbenachte (v.p.: nl.: schout-bij-nacht. Pažodžiui tai žiūrintis į naktį, o pagal prasmę – admirolas: pagal dabartinę sampratą kontradmirolas arba generolas-leitenantas)... – Jansenas plačiai išsižergęs laikė šturvalą. – Jei vėjas taip ir toliau laikysis, tai jau apie pusiaudienį būsime Kalė uoste.

- Taip laikyt... – sugriebiau turėklus ir palaukiau kol „Viktorija“ nuslys nuo eilinės bangos. – Aš einu pas save. Atsiųsk man Adrisą.

Kaip koks berniūkštis nučiuožiau turėklais žemyn nuo tiltelio ant denio – nuotaika buvo tokia, kad galėjau čia pat sutrypti kokį step-tapą. Praalkau... na ir burnelę reiktų praskalauti... sušilimui, taip sakant...

- Šturmaną pas poną šaubenachtą!!! – išgirdau šaukiant. – tempkit Tilgauto tėtušį pas poną...

Na taip... Šautbenachtas tai aš. Įžūliai nusisavinau šį laipsnį ir įsakiau laivo ekipažui į mane kreiptis tik taip ir ne kitaip.  Patinka man šio žodžio skambesys ir nusispjaut, kad pagal prasmę tai tik kontradmirolo laipsnis, o pažodžiui iš flamandų tai ir iš vis kažkoks nesusipratimas: „naktinis stebėtojas“. Na, bet tai ne vien tik mano užgaida: turiu ir papildomus argumentus...  Na, kažkaip taip...

O šiaip tai... man jau vaidenasi, kad papuoliau į kažkokį rojų. Savo mirties faktą dvidešimt pirmame amžiuje neigti būtų kvaila. Aišku, kad ten aš vienareikšmiškai žuvau. O kur žmonės po mirties papuola?  Teisingai, pasirinkimas ne koks: rojus arba pragaras, priklausomai nuo buvusios gyvensenos. Štai... na, pragaru dabartinio mano gyvenimo – nepavadinsi. Na ir rojumi – taipogi nepavadinsi, bet „Rojus“, kaip alegorija – net labai tinkamas įvardinimas. Nes „Rojus“ ten kur žmogui gerai ir kur jis laimingas. Ir kiekvienam, aišku, skirtingas. Tokia mintis šiems laikams – visiška erezija. Štai man papuolė toks... ir aš jame bendrai paėmus – laimingas. Už kokius nuopelnus mane nusviedė į tokį „Rojų“?.. Nežinau, bet vėlgi, bendrai paėmus, tai aš visai buvau neblogas vaikinas. Kai kada ir visai „auksinis“. Kai kad ir niekšas, na bet aš tą ir pripažįstu... Pripažįstu ir atgailauju...

Taigi, ką aš ten ruošiausi daryti? Taip, aišku: maktelt. Mano vardo „Spiritus vini“. Turiu neblogų atsargų. Velnias, na vis tik aš visiškai neteisingas „papuolėlis“: netgi krūminukės varymo agregato nesukonstravau... Na, bet tiek to – spėsiu dar...

Uždariau kajutės duris, nusimečiau neperšlampamą žvejo apsiaustą ir tiesiu taikymu nutapšnojau link podėlio. Atvožiau dangtį ir išsitraukiau gertuvę. Įsilašinau į taurelę gintarinės spalvos skysčio ir pasicaksėdamas su malonumu išgėriau. Akimirkai sulaikiau kvėpavimą ir iškvėpiau:

- Ooooch... kad ją kur...

Lėkštutėje sugraibiau gabalėlį rūkytos šernienos ir kramtydamas nupėdinau link veidrodžio:

- Cha, tikras šautbenachtas!

Ir nereikia juoktis... Nuotaika puiki, o ir aš pats sau su savo nauja apranga patinku. Trumpas paltas-švarkas, kelnės suimtos žemiau kelių, dryžuotos vilnonės kojinės ir bateliai. Lengva ir patogu. O visa tai su pistoletais užkištais už plataus odinio diržo ir talvaru prie šono - tai ir visai grėsmingai madingas (v.p.: talwar, indiškas, mongolų kilmės lengvai lenktas, apie metro ilgio, kardas. Kai kada buvo daromos išilginės įpjovos, kuriose buvo laisvai judantys metaliniai rutuliukai “moti-dawati”. Jie kertant priduodavo papildomos jėgos smūgiui. Šis žodis apibūdinant šį kardą naudojamas Europoje ir kitose šalyse, nors pačioje Indijoje žodis “talvaras” gali būti naudojamas kaip bendrinis bet kokio kalavijo ar kardo pavadinimas. Beje, kai kur talvarai literatūroje taip pat priskiriami prie kalavijų)!

Tikrų tikriausias piratas... net juoda bandana ant galvos užrišta (v.p.: hindi बन्धन, bandhana „rišti“ – galvos skepeta). Net ankstesniojo kapitono papūgą turėjau, bet ji taip ir neprisitaikiusi prie vietinių realijų nudvėsė.

Už pertvaros pasigirdo dejonė. Ot tai nabagėliai... Pabandžiau dirstelti į kamaraitę, bet susiraukęs nuo rūgščios smarvės užtrenkiau durele. Kenčia vaikinukai nuo jūrligės. Na, šioms sausumos žiurkėms aš jau ne pagalbininkas – turi perkentėti patys. Nors...

- Pjetro, Luidži!!! Neklaužados, kur jūs?

- Taip, jūsų mylista!!! – su trenksmu į kajutę įvirto abu brolužiai. – Ką įsakysite?

Su malonumu nužvelgiau pažus. Va taip... Šitaip tai tikrai gerai! Abu berniūkščiai aplandžiojo šebeką nuo kilio iki špilo, vandens nebijo, o jūrligė jų nekankina – tarsi, velniūkščiai, būtų jūroj gimę. Žodžiu, šaunuoliai.

- Pašaukite budintį ir tuos du ruonius tempkite ant denio. Pririšti abu prie fokstiebio ir be perstojo girdyti vynu skiestu per pus su vandeniu. Jei reikės – priverstinai. Aš leidžiu. Į maldavimus, aimanavimus ir grasinimus – nekreipti dėmesio. Atrišti tik Kalė...

- Monsinjore!!! – iš už pertvaros pasigirdo bendras Klauso ir Josto šauksmas. – Pasigailėkite!!!

- Liautis snargliuotis! Vykdyt! – įsakiau ir vėl patraukiau link podėlio. Visa esybė reikalavo dar vieno armanjkao gurkšnio.

- Pone šautbenachte, - kajutėje pasirodė susikūprinęs ir žilas kaip mėnulis senis, - reiškiasi, taip, jūsų įsakymu atvykau.

Jį prilaikantys anūkai – Vilemas ir Gudas – pataisė ant senio galvos plačiabrylę žvejo kepurę, į rankas įkišo ramentą ir man nusilenkę tarsi išgaravo.

Na taip, senas mano šturmanas... Kiek jam metų – nežinia. Pats nežino, bet manau, kad gerokai daugiau nei šešiasdešimt. Šiems laikams tai jau geras amžius – beveik ilgaamžis. Tačiau senio protas aiškus, o atmintis puiki: nuo Pa de Kale (v.p.: Pas de Calais arba Duvro sąsiauris, pietvakariuose pereina į La Manšo sąsiaurį) iki Biskajos (v.p.: Atlanto vandenyno įlanka prie vakarinių Prancūzijos ir šiaurinių Ispanijos krantų)
prisimena kiekvieną seklumą ir kiekvieną užutekį.

Pas de Calais.
 Žemėlapis datuotas 1602 m.

Tokio šturmano dar paieškoti reikėtų. Todėl jis man ir vertingas: jūrų moksluose jis man kaip tikras mokytojas, o tai pats aš, aišku, reikiamų žinių ne itin turiu, o kai kur tai ir visiškas nulis. Na ir tą ką žinojau – čia beveik neturi jokios naudos: jūriniai terminai dar nesusiformavo, o po jūras žmonės vaikšto kaip kam į galvą šauna... du sprindžiai kairiau nuo saulės ir tada sukam dešiniau... na kažkaip taip... Bet nieko, išsiaiškinsiu...

- Prisėskit, šturmane. – Parodžiau seniui kėdę ir iš podėlio ištraukiau antrą taurelę. – O kol kas priimk, kad sušiltum...

- Kchhh-ch... – Adrisas garsiai kostelėjo, persibraukė ūsus ir godžiai susipylę taurelę. – Jūsų sveikaton, pone šautbenacht...

- Jo... Pakartokim kelio atkarpą tarp Kalė ir Nanto... taigi, sakai, kad sekluma klajoja-vaikšto štai čia?

Taip pora valandų mes ir prasėdėjom, kol užsiėmimų nenutraukė vyriausias bocmanas (v.p.: ol.: bootsman iš boot „valtis“ + „man“ žmogus. Jaunesniųjų vadų pareigybė. Denio ar laivo įgulos komandos viršininkas) Andersenas.

- Pone šautbenachte, tiesiai priešais kursą plūduriuoja karinis nefas su lelijomis ant burių! (v.p.: pranc. „Nef“ – laivas. Šiuo pavadinimu vadinami laivai su būdingu pietų Prancūzijos ir Viduržemio X-XVI a. laivai su charakteringais pūstais bortais ir antstatais virš smarkiai užriestų laivo nosies ir laivagalio. Antstati netgi buvo kelių perdengimų (aukštų). Labai aukštai pakelti bortai, o lentos suleistos lygiai(neklotos viena ant kitos). Daugelis jų turėjo du stiebus su stačiakampe bure (burėmis) ir stiebą su lotyniška bure. Nuo XV a. kariniai nefai turėjo patrankas. Vėliau nefų takelažai keitėsi, vietoje dviejų virairklių atsirado vairalazdė. Vidutiniškai dydis buvo nuo 200 iki 600 tonų ir talpino iki 1000 žmonių, bet jau Kryžiaus žygių metu buvo statomi 1200 tonų ir galėjo pervežti 1500 žmonių. Didieji nefai turėjo iki 7 inkarų. Gramzda iki 4 metrų).

- Voro gelda? Po galais, ką ji čia, Burgundijos vandenyse - veikia?

- Nežinau, pone šautbentache! – sukranksėjo Andersenas ir sustingo išpūtęs krūtinę su pilvu. – Tačiau manau, kad štai kas: jis kažko laukia, nes stūkso lygiai per farvaterį (v.p.: ol. vaarwater; iš „varen“ plaukti + water „vanduo“, reiškiantis laivo kelią) Šioje vietoje tokiu kursu gali arba judėti arba apeidinėti, o tai labai ilgam: srovė... na ir su vėju prisikankinsi.

- Švilpk pavojų...

Akimirksniu nuotaika pasikeitė į padūkusiai linksmą. Aš, aišku, ne itin įsitikinęs, kad ten laukia būtent manęs, na ir, aišku sąvoka „Burgundijos vandenys“ ganėtinai ištęsta, nes aiškių vandens sienų nėra, kaip ir sistematizuoto jūrų teisyno, bet skuduras su lelijomis man, kai raudonas skuduras buliui. Juk tai Voro gelda! O tai jau savaime suprantama, kad ji turi būti sunaikinta. Suplėšysiu tas išgamas! Nors iš pradžių reikia pasidairyti, o tai riešutėlis gali pasirodyti ne pagal išgales...

Užsimesti jušmanui (v.p.: totor. — grandininiai šarvai su vertikaliai įpintomis didelėmis metalo plokštelėmis), daug laiko nereikėjo ir jau po penkiolikos minučių per žiūroną stebėjau griozdišką ir nerangų irklinį burlaivį su griozdišku laivagaliu ir aukšta nosimi.

- Trys šitai galvų, o gal ir daugiau... – pasufleravo Jansenas ir vilties pilnu balsu pridūrė:  -  Mes nuo jų kaip nuo stovinčio paspruksim.

- Paspruksim... bet po to. Ralfą pas mane...

Prie manęs prišoko laivo arsenalo valdytojas (v.p.: vok.: Zeugwächter. Kariniuose laivuose – asmuo atsakingas už arsenalą ir artileriją)  Ralfas Simeonas. Pelegrinas liko namuose. Jis kartu su inžinieriais turėjo iki galo sutvarkyti „vienaragį“. Na bet ir šis ne ką prastesnis ir talentais apdovanotas – ne veltui buvo Pelegrino numylėtiniu.

- Pone?..

- Pabūklus „špūlėmis“ užtaisykite pilnu užtaisu (v.p.: pailgas sviedinys su platėjančiais galais, primenantis siūlų ritę). Nustatyti tiesiai į taikinį. Falkonetus perneškite prie dešinio borto. Ugnis vienu metu pagal komandą. Užtruksit nors sekundę – visus kartu nuskandinsiu, kaip kokius šunyčius. Jansenai...

- Aš!..

- Vėjas rimsta, tad viskas turės būti taip... Kurso nekeičiam...

Na ką, įsakymus išdalinau ir sustingau ant tiltelio. Dabar beliko tiktai laukti. Šiaip jau, visa jūrų mūšio prasmė – manevravimas, kuris užtrunka ganėtinai ilgai. Pati kova, paprastai, trunka ne itin ilgai, o štai palankios pozicijos užėmimas artilerijos salvei ir abordažui – ištisas menas, kurio aš dar neperpratau. Nors šiuo atveju, mano reikalas – paaiškinti ko noriu, o jau norus pildys žmonės kurie gerokai geriau nutuokia apie tokius reiklus. Na aš labai jau muštis ir nesiruošiu...

Nefo denyje ėmė rinktis iš kart keli būriai. Sublizgėjo šalmų plienas ir iečių antgaliai. Nejaugi iš tikro mano imtis abordažo? Nieko sau!..

Frankų laivagalyje sušmėžavo kelios vėliavėlės ir nuo jų laivo pakilo iš kart keli akmeniniai luitai, kurie nukrito tiesiai priešais mūsų kursą.

- Trebušetai (v.p.: pranc.: trébuchet. Svertinė akmensvaidė skirta įtvirtinimų šturmui. Mažesnės modifikacijos buvo statomos ir laivuose. Trebušetas tam, kad galėtų sviesti akmenį, naudoja krentančio svorio energiją, o katapulta vienokios ar kitokios konstrukcijos timpą). Kviečia nuleisti bures... – pakomentavo Jansenas ir sukando ūsą. – Gerą turi kapitoną. Erodas mus nori prispausti prie seklumos...

- Per šikną jam su inkaru...

- Ką, pone?.. – išplėtė akis Tilis.

- Nešik į kepurę, admirole... Bocmane!

- Visi viršun! Į vietas! – užbliovė Andersenas. – Pasiruošti pasisukimui!..

Stati nefo nosis, kuri buvo papuošta kažkokiu neaiškiu mediniu vyruku, pjovė bangas jau už poros šimtų metrų. Dešimtys irklų darniai leidosi į vandenį...

- Pakelt bredvimpelą (v.p.: ol: brede wimpel – stačiakampė plati vėliava siaurėjanti į galą ir baigiasi dviem atšakom: „kregždės uodega“. Ši vėliava skirta pažymėti laivo priklausomybei (būriui, šeiminikui, šaliai).

Ant „Viktorijos“ grotstiebio (v.p.: didysis stiebas, kuris paprastai būdavo ir pagrindinis) pliauškėdama pavėjui suplazdeno kraujo spalvos vėliava. Va, jums, kalės vaikai ir rebusas... Gal turėsit laiko pamąstyti, ką tai reiškia.

- Varyk! – pagaliau parinkęs tinkamą momentą mostelėjau.

- Vairą kairėn! Bizan-giko škatoriną sutempt! (v.p.: bizanstiebis – mažasis stebas už grotstiebio; gikas – horizontalus buomas prie kurio tvirtinasi apatinė burės škatorina, ją ištempia ir palaiko; škatorina – čia turima galvoje apatinę škatoriną – burėsapatinė dalis iki apatinio kraštu)  - užbaubė Jansenas ir užvirto ant šturvalo. – Kliver-škatoriną ištempt! (v.p.: kliveris – trikampė burė tarp laivo nosies ir fokstiebio – pirmojo laivo stiebo)

„Viktorija“ bedėsi nosimi į bangą ir praktiškai iš kart sustojusi, praleisdama frankų laivą pro dešinį bortą, pasisuko. Manevras buvo atliktas taip greitai, kad net aplinkui skraidęs karmoranas trenkėsi į falšbortą (v.p.: vok.: Falschbord – virš denio pakilęs ištisinis denio apvadas).

- Ugnis, po velnių!!! Ugnis, sušikti asilai!!! – užrėkiau beveik užkimdamas ir pertekęs jausmų audros šoviau iš pistoleto į nefą.

Sudundėjo griaustinis, kurį lydėjo ugnies stulpai ir viską aptempė dūmais, o po to burės treškėdamos pagavo vėją ir šebeka, kaip koks kurtas, su kiekviena akimirka vis greitėdama šovė į priekį.

- Blyn, kas per šūdas? – nustebęs sužiurau į nefą. – Po galais... nejaugi... negali būti...

Porą minučių niekas nevyko: nefas staigiu kampu pasuko dešinėn ir nuėjo pagal kursą...

- Va-a-alio!.. – staiga nuaidėjo jūreivių sutartinis šauksmas. – Šlovė ponui šautbenachtui!..

- U-f-f-f... – su palengvėjimu atsidusau ir persižegnojau. Pagaliau tapo aišku, kad voro gelda užvirto ant kairio borto ir gana greitai ėmė grimzti.

- Puikiai visą žandikaulį nurėžėt... – išdidžiai pareiškė Jansenas, o po to pataikaudamas pridūrė: - O jūs pone šautbenachte iš savo pistoleto frankų kapitoną nuvertėt. Tikrai nuvertėt! Pats mačiau.

- Taip jau ir kapitoną? – suabejojau. – Meluoji, gi.

- Tikrai mačiau... – jis net paspringo...

– Visą makaulę nunešėt... Oj, kaip taikliai pataikėt... – sulojo aplinkui stovinti laivo „inteligencija“: bocmanas, abordažinės komandos šefas, šturmanas, laivo dailidė ir batalierius (v.p.: pranc.: batailleur – senas karys, veteranas. Kariniuose laivuose atsakingas už laivo ūkį, įskaitant proviziją ekipiruotę ir t.t.. atskirais atvejais gali būti auditoriaus arba revizoriaus pagalbininkas-padėjėjas).

- Tiesiai į akį! – choru užbaigė Pjetro ir Luidži... Ir dar pridūrė: - Mūsų ponas į skraidančią kregždę pataiko, ką jau ten kažkoks frankas...

- Na, jei taip... – na negalėjau atsilaikyti prieš tokį pataikavimą. – Batalieriau: komandai duoti po samtį alaus, o jus, broliai, prašau į mano kajutę. Paimsim po burnelę už pergalę, o jau švęsime kai būsime Kale.

- O ką daryt su frankais, pone šautbenachte? – atsargiai pasidomėjo Jansenas rodydamas pusiau apsivertusį nefą.

- O ką su frankais?.. O ką aš žinau? Į Dievo užmančias kištis nuodėmė. Tegu krapštosi...

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XIV skyrius. 2017-04-28.

XIV skyrius

 

- Prašom, įeikit... – neišvaizdus vienuolis nusilenkdamas atvėrė duris. – Jo ekscelencija jūsų laukia.

Įėjęs į kambarį net kažkiek suglumau. Vos nenupurtė drebulys, nes jame buvęs asmuo taip buvo panašus į mano epochos kino filmų apie kardinolą Rišelje herojus, jog akimirkai vos nepagalvojau ar jis nebus vienas iš kokių papuolėlių... tokių kaip aš...

herojaus prototipas
Charles de Bourbon (cardinal)

Labai panašus. Bet vis tik – tik panašus. Kalbėdamas pabandžiau neįkyriai ir užuominomis išsiaiškinti ar pirmasis mano įspūdis teisingas. Net kokį kartą tarsi netyčia panaudojau šiai epochai nepriklausantį žodelį, bet veltui – ne jis nebuvo joks papuolėlis. Na ir puiku. Galiu konstatuoti tik savo esybės unikalumą, kad jį kur...

- Jūsų ekscelencija, - nusilenkdamas sumosikavau beretu, kurio plunksnos pračiuožė nuostabiu ir išblizgintu palisandro parketu ir pasiruošiau (tfu, šlykštyne...) bučiuoti šventiko ranką.

Ir šventikas man šią garbę suteikė. Kardinolas atsistojo ir ištiesė ranką ant kurios buvo užmauta šilkinė pirštinė. Po to, tylomis, rankos mostu pakvietė prisėsti į krėslą šalia židinio.

- Barone... – de Burgonis linktelėjo tarnui, kuris į auksinius bokalus pylė vyną ir tęsė: - barone, teisingumas laimėjo.

- Ačiū Viešpačiui mūsų Dievui. – Aš sąžiningai persižegnojau. – Kitaip negalėjo ir būti, jūsų ekscelencija.

De Burgonis pritardamas linktelėjo, priglaudė bokalą prie lūpų ir neilgai trukus uždavė klausimą:

- Gal galėtumėte paaiškinti, barone, kas šiandien lėmė pasisekimą?

Štai kaip... Ant liežuvio galiuko taip ir kirba mestelti patarlę: „Į dievą viltis dėk, bet ir pats netingėk“, bet neaišku kaip kardinolas į tai sureaguotų. Su tokiais dalykais, šiais laikais, nejuokaujama. Taigi...

- Mane didžiai susižavėjęs jūsų žmonių profesionalumu, jūsų ekscelencija.

- Nereikia kuklintis, barone.

- „Te puošia jus ne plaukų pynimas, auksiniai apdangalai ar kitokios jūsų rūbų prašmatnybės, o skaisčios širdys pirmapradžiame grožyje ir rami dvasia, kas yra brangiausia Dievui...“ – nepraleidau pasipuikuoti citata iš Biblijos. – Berods pirmasis Petro laiškas?

- Jūs teisus. – Kardinolas nustebęs pasižiūrėjo man į akis. – Tęskite, barone. Drąsiau...

- Galiu. – Nutaisiau susimąsčiusį veidą. – Taip... „Girdamasis girkis Viešpačiu...“ – pirmasis laiškas korintiečiams (v.p.: krikščioniškai Korintijos bendruomenei. Graikija). Ir „...brolija, aš nemanau esąs išaukštėjęs; o tik užmiršdamas praeitį ir mąstydamas apie ateitį, siekiu tikslo šlovinti Viešpatį Jėzuje Kristuje...“ – berods apaštalo Pauliaus laiškas filipiečiams (v.p.: Filipai (Philippi) miestas Makedonijoje).

Apaštalas Paulius rašantis laišką krikščionims.  Valentin de Boulogne

Taip, žinau ir atsimenu. Reikalas tame, kad... savo laiku atmintinai iškaliau kelias citatas iš Biblijos. Prisipažinsiu – savanaudiškais tikslais: rėžiau sparną aplink vieną gana savotišką, bet įspūdingą damą – Lukeriją. Taip, štai toks visiškai neseksualus moters, kuri priklausė vienai iš religinių sektų, vardas. Tą sektą mintyse taip ir vadinau – kipšai, nors jie buvo ne tai adventistai, ne tai baptistai... šeštadienistai?.. Na, bet koks gi pagaliau skirtumas?!. Tai štai, padariau sektantei įspūdį ir ištvirkavau su ja iki pilno seksualinio nuspilaidavimo ar atsipalaidavimo... nors po to vos pasprukau... buvo toks reikaliukas... Kartais net pačiam prieš save gėda... Niekšas, vis tik... Bet citatų, štai ir prireikė...

- Įspūdinga. Prisipažinsiu, kad nustebinot. – Kardinolas kažkodėl pabandė pažvelgti man tiesiai į akis. – Nedažnai tarp jūsų luomo žmonių galima sutikti štai tokias žinias.

- Net ir nežinau, ką jums atsakyti, jūsų ekscelencija...

De Burgonis patogiau įsitaisė savo krėsle:

- Jūs mane vis labiau ir labiau stebinate. Aš pabandžiau jus charakterizuoti ir žinot kas iš to išėjo?

- Būsiu didžiai dėkingas sužinojęs, jūsų ekscelencija.

- Maloniai prašom. – De Burgonis eilinį kartą mane įdėmiai nudelbė. – Jūs nevidutiniokas, bet mokate gerai tai slėpti ir stengiatės ypatingai neišsiskirti. Aš ne apie jūsų įspūdingus karinius laimėjimus, kuriuos kažin ar pavyktų nuslėpti. Aš apie jūsų vidines savybes. Norėčiau žinoti, kodėl? Manau kuklumas čia niekuo dėtas.

Aš kažkiek įsitempiau. Su šventeivomis ir taip visada reikia elgtis apdairiai, o su kardinolu – dal labiau. Juolab, kad jis toli gražu, visiškai nepanašus į kokį kvailelį. Atvirkščiai: į labai gudrų ir pavojingą rakštį. Kalbi kaip su kokia gyvate barškuole. O aš turiu dėl ko nerimauti. O dar jei paaiškėtų, kad Zemfirą iš požemių ištraukiau? Ir ne tik tai. Ir, velniai rautų, iš kur jis visa tai ištraukė? Pirmasis susitikimas truko vos pusvalandi, o dabar kalbam ir dar mažiau – ir štai tau, kad nori – jis jau turi susidėliojęs „įspūdžius“. Velnias... Na ir tad ko aš, po galais, čia dabar veidmainiauju?

- Atsakysiu atvirai, jūsų ekscelencija. Man taip patogiau stebėti žmones.

- Taip, jūs atviras... – kardinolo veido bruožai kiek atsileido, tačiau jis tuoj pat pasidomėjo: - Ar negalvojote barone apie bažnytinį kelią? Nors, žinote... galite kol kas neatsakyti. Iki vakarienės mes turime daug laiko, todėl siūlau jį praleisti su ganėtina nauda. Ar galite mane palydėti?

- Su malonumu, jūsų ekscelencija. Aš pilnai jūsų paslaugoms.

Na štai... ko tai man šiandieninis randevu (v.p.: pranc. rende-vous; paskirti susitikimai/pasimatymai; pirminė reikšmė kaip ir įsimylėjėlių pasimatymai, tačiau, pavyzdžiui laivyboje, gali būti naudojami ir tokiame kontekste, kaip laivų susidūrimo taškas…) su kardinolu vis mažiau ir mažiau patinka. Ir kur mes eisim, velniai griebtų?!

Praleisti laiko su nauda, mes patraukėme į požemį. Jei būti tikslesniam, tai į tas pačias inkvizitorių kameras. Priekyje ėjo tarnas su fakelu, paskui jį iškilniai žingsniavo pats de Burgonis, už jų visiškai nenoromis sekė jūsų nuolankus tarnas, o procesiją užbaigė du šarvuoti kariai su partizanais rankose. Žemas skliautėtas koridorius mus nevedė į gana didelę ir gerai apšviestą patalpą. Ši patalpa nė kiek nepriminė kankinimų salės... jei neimti domėn didelio instrumentų arsenalo, kurie be jokių problemų paskatina šios dieviškosios įstaigos klientams išlieti visą sielą.

Na-a... mano pilies tardymo celė gali pasirodyti kaip vaikų žaidimų kambarys iš vaikų darželio „Saulutė“. Po galais... ir klientas jau yra... tiksliau – klientė...

Patalpos centre prie nesuprantamos konstrukcijos ožio buvo prisegta apnuoginta moteris. Jauna ir be proto graži. Jos grožį buvo galima matyti net per jos perkreiptą ir fanatizmo kupiną veidą... na, gal isterijos... arba kančios...

Velnias...

Greta šios konstyrukcijos keletas budelio pagalbininkų visai dalykiškai barškino gelžgaliais, o pats budelis, neaukštas kuprius su raudonu ir pilnai galvą dengiančiu gobtuvu, kažkodėl, skaičiavo merginos pulsą.

- Štai čia atskiriami pelai nuo grūdų, - kardinolas svetingai apvedė ranka patalpą, o po to prisėdo ant krėslo ir mostelėjo, kad prisėsčiau greta. – Sėskite, barone Manau, jums bus įdomu.

- Jūsų ekselencija... – priešais kardinolą nusilenkė laibas šventikas, - ši merginą, Ema Mertensa, neišsigina savo erezijų. Mes nusprendėme jai perskaityti „perspėjimą“.

- Broli Ignotai, mes nesikišame į tribunolo veiksmus, - kardinolas pritardamas linktelėjo, - tęskite savo nuožiūra...

- Jūsų ekscelencija... – inkvizitorius sutrikęs pažvelgė į mane. – Bet...

- Tai mūsų žmogus, - griežtai atsakė kardinolas. – Gale tęsti be jokių baimių.

Aš tylomis prisėdau ant kėdės. Atviravimų vakarėlis, vienok. Štai, aš jau ir „savas žmogus“. Ir kada gi spėjau tokiu patapti? A?.. Tiek to, pagyvensim – matysim...

- Jūs, Žanai, patys to nenujausdami, atvėrėte neįtikėtino gylio piktvotę, - kardinolas permetė akimis kelis lapelius, kuriuos jam padavė inkvizitoriai. – O-o-o... įdomus atvejis... Man dar neteko susidurti su satanizmo apiegų ir judėjiško kerėjimo mišiniu. Reikia gi? Konfiskuotas Chasidėjos Aškenazos „Gyvenimo Dvasia“ veikalas (v.p.: Chasidėjas Aškenazė – pažodžiui – skaistusis aškenazė חֲסִידֵי אַשְׁכְּנַז; aškenazų judėjimo pradininkas. Pasekėjai taip ir vadinami „aškenazėmis“. Tai buvo etno mistinis ideologinis kultas ar mokymas – sekta. Atsirado pietų Vokietijoje – Regensburge. Aškenadzės mokymai apėmė ir gana platų demonologijos klausimų ratą, tačiau iki teologinės sistematizacijos prieita nebuvo, o visa demonologija traktuojama kaip Viešpats pasaulio valdymo įrankiai, pavyzdžiui net golemo sukūrimas yra įmanomas, tačiau neetiška bandyti jį kurti ir t.t. Pasekėjų ratas nebuvo itin platus, iš veikalų išlikę tik atskiri lapai, tačiau jų judėjimas pasiekė gana didelį rezonansą, kol jų neišstūmė kabalistiniai mokymai. Aškenazais taip pat buvo vadinami žydų palikuonys pietų Vokietijoje, bendravo hebrajiškai. Pagal kai kurias versijas tai tiurkiška chazarų atšaka 8-9 amžiuje perėmusi judaizmą. Kaip tik po Chazarų kaganato sutriuškinimo dalis persikėlė į pietų Vokietiją, o dalis į Kijevą, Volynę, Galiciją ir Lenkiją )... įdomu... Ir dar Menaše ben Izraelio knyga? Neįtikėtina...

- Jūsų ekscelencija, leiskite pasidomėti, o koks Cimlerio likimas? – nusprendžiau sužinoti apie mane dominantį asmenį.

De Burgonis atsitraukė nuo skaitymo:

- Jis mirė: nukando sau liežuvį ir mirė netekęs kraujo. Taip, Žaaai, taip būna. Šėtonas...

- Bet kaip?.. – iš nuoskaudos vos susilaikiau nesiplūdęs.

- Aš suprantu, barone. Jus dominančius klausimus galima užduoti ir kerėtojo bendrininkams. Ar jūs abejojate, jog  Cimleris į jus kėsinosi?

- Jau ne, bet...

Staiga patalpoje nuskambėjo ramus ir ryžtingas balsas:

- ...mes, Dievo malone inkvizitorius Ignotas Brumsas, įdėmiai išnagrinėjome visos bylos, kuriame jūs esate atsakovė, liudijimus, parodymus ir daiktinius įrodymus, ir matydami, kad jūs pati painiojatės savo atsakymuose, turėdami pakankamai jūsų kaltės įrodymų, pageidaudami išgirsti tiesą iš jūsų pačios lūpų, tam, kad teisėjai nebebūtų toliau varginami, nutariam, pareiškiam ir nusprendžiam skirti jums apklausą su kankinimais... – inkvizitorius pasisuko į raštvedį: - būtinai užfiksuokite šį momentą, maestro Roberai.

- Aš nekalta!.. – isterišku balsu riktelėjo mergina. – Mane suviliojo Rafaelis Cimleris ir vertė daryti nuodėmes ir nešvankius dalykus...

- Viskas savo laiku, dukra mano... – inkvizitorius švelniai nubraukė plaukų giją nuo merginos kaktos. – Pradėkite...

Priešingai nei aš bijojau, nelaimingosios Rafos meilužės niekas nesiėmė kankinti. Budelis ir jo pagalbininkai paprasčiausiai pademonstravo kankinimo įnagius ir paaiškino jų paskirtį. Netgi keletą pamatavo ant merginos kojų. Elgėsi labai atidžiai, kalbėjo ramiai ir aiškiai ir be jokios pykčio kruopelytės. Blyn... humanistai...

- Tai pirmasis kankinimų lygmuo, - paaiškino man kardinolas. – Bažnyčia rūpinasi žmonėmis ir be jokio reikalo nesuteikia kančių ir skausmo.  Netgi atvirkščiai: mūsų tikrasis tikslas – sugrąžinti pasiklydusią sielą į katalikybės glėbį be jokios prievartos, o tik įkalbinėjimais.

Toliau prasidėjo apklausa, kur jau po pirmo uždelsimo į inkvizitoriaus klausimą, reikalo ėmėsi budelis.

Aprašinėti tuos žiaurumus neverta. Aš per savo viduramžišką epopėją jau daug buvau matęs ir kažkiek-tai supėjau surambėti. Na ir dalelytė tikrojo bastardo niekur neišgaravo. Bet... žodžiu, aš vos save laikiau, kad nesukapočiau vietinę broliją į mažus gabaliukus. Taip, mergina buvo eretikė iki pat panagių; taip, ji patvirtino, kad mano atžvilgiu buvo atliekami iš tikro siaubingi ritualai; bet, velniai rautų, negalima gi taip... Velnias, geriau jau nušautų tą kvailę vietoje. Taip-taip, kvailę. Pačia tikriausią kvailę, nes net man buvo aišku, kad ji pakankamai atsitiktinai papuolė į satanistų kompaniją.

- Jūs patenkintas, barone? – kardinolas į mane pažvelgė tyrinėjančiu žvilgsniu.

- Aš... – suvaidinau, kad susimąsčiau. – Taip, jūsų ekscelencija. Tarkim taip... ne patenkintas, o pasitenkinęs. Juk jūs suprantate, kad pasikėsinimų vykdytojai liko nežinomi.

- Tai kol kas nežinomi, - ramiai atsakė kardinolas. – Apklausos tik prasidėjo ir nusimato dar daug darbo. Jūs pats viską girdėjote: erezija išplito po visą miestą, kaip koks voratinklis. Bus daug darbo... labai daug. Beje, jūs žinote, kad Rafaelio Cimlerio tėvas pabėgo?

- Negali būti! – pasistengiau parodyti nusivylimą. – Kaip gaila...

- Taip, paspruko. Mums pavyko sužinoti, kad jis su visa šeima išplaukė savo laivu į Levantą (v.p. Levanta, sen. pranc. Soleil levant — aušra, saulės pakilimas. Nuo XV a. tai V. Europoje paplitęs bendrinis Artimosios Azijos ir rytų šalių pavadinimas. Žodis XVI a. ypač išpopuliarėjo Anglijoje. Šis žodis reiškia vietovę, bet ne kultūrą. Savo laiku, kelionių užrašuose, net Graikija, kuri priklausė Osmanų imperijai, taip pat buvo minima kaip Levantos šalis. Subyrėjus Osmanų imperijai, jai priklaususios šalys nuo 1920 iki 1946 m. taip pat buvo vadinamos vienu, bendru, „Levantos” pavadinimu).

- Ir kas dabar bus?

- Kol kas sunku pasakyti. Parodymus apie jį mes jau turime, tik, tiesa, netiesioginius, bet patys suprantate – susidėti tik truputį su šėtonu neįmanoma. Juk taip?

- Aišku, jūsų ekscelencija. Piktžolės turi būti išravėtos su šaknimis. Jei reikia net ir su aplinkiniais naudingais augalais, nes šie gali būti jau užkrėsti, - atsakiau kardinolui, o viduje plūdausi paskutiniais žodžiais. Ot tai šunybė kokia... Tenka veidmainiauti, nes aukoti savęs kol kas visai neketinu. Tiksliau iš vis neketinu.

- Labai vykusi alegorija... – de Burgonis nusišypsojęs linktelėjo. – aš jus suprantu: jūs su malonumu ir toliau sektumėte kaip gimsta tiesa, bet turiu jus nuo to atitraukti – mums jau laikas. Koks jūsų požiūris į sausus vynus? Man neseniai atgabeno dešimtį nuostabaus Reino vyno...

Ar jums reikėtų kalbėti jog po viso to reginio netekau apetito? Tačiau po truputį atlėgo ir visai maloniai atidaviau pagarbą puikiam vynui ir dieviškai farširuotoms putpelėms. Taip, aš visiškas nejautrus gyvulys, bet paėsti mėgstu.

- Barone... – Kardinolas atidžiai servetėle nusivalė lūpas, - kaip visgi jūs vertinate karjerą Šventuose dirvonuose?

- Teigiamai, - atsakiau be jokios pauzės, nes apie tai jau buvau spėjęs pagalvoti dar požemiuose. – Tačiau, deja, ji man negalima.

- Kodėl gi? – klausiamai išlenkė antakį de Burgonis. – Kas gali trukdyti Dievo tarnybai?

- Aš nesu idealus ir tai kliūtis, jūsų ekscelencija. Aš vadovaujuosi viena taisykle: geriau būti, nei atrodyti. Aš dieną ir naktį meldžiu Viešpats suteikti man rimastį, bet kol kas jis mano maldų negirdi.

- Bet jūs neneigiate tokios galimybės, - rimtai konstatavo kardinolas. – O tai savaime jau rodo tam tikrą Viešpats nusiteikimą  jūsų atžvilgiu.

- Viešpats keliai nežinomi, jūsų ekscelencija. Be to, mano rankas riša vasalinė priesaika Burgundijos valdovui.

- Aš primygtinai neprašau, barone... – kardinolas, tarsi kažką mintyse spręsdamas, kiek susimąstė, patylėjo ir tęsė: - Be to... be to aš neturėjau mintyse įžadų. Bažnyčiai gali prireikti būtent jūsų drąsos ir kariško šaunumo... ir, aišku, jūsų proto. Patikėkite, jūsų padėtis dėl tarnybos mums, taps tik gerokai aukštesnė, nei dabar. O dėl vasalinės priesaikos... Žinote, prie šios kalbos grįšime kiek  vėliau. Artėja didelės permainos...

Man neįtikėtinai labai norėjosi sužinoti apie artėjančias permainas, bet kardinolas persuko kalbą. Kalbėjo apie ką tik nori: nuo medžioklės sakalais, iki pikantiško buljono receptų, bet tik ne apie politiką. Velnias...

Kai aš jau rengiausi atsisveikinti, netikėtai kardinolas pareiškė:

- Taip, barone... aš uždedu jums epitimiją (gr. epitimion – bausmė; atgaila (3b) - krikščionių bažnytinė bausmė, skiriama tikintiesiems už nuodėmes ar bažnyčios kanonų pažeidimą). Jūs žinote už ką. Katedros statybai paaukosite Tūro livrą (v.p.: svaras arba livras: Prancūzijoje buvo 2 skirtingi svaro standartai: Paryžiaus — 459 g. ir Tūro livras — 365,783 g. Paryžiaus livras atitinka 1¼ Tūro livro; denje, sū ir t.t., žr. aukščiau.), - ir į mano rezidenciją pristatysite penkias statines tos jūsų nuostabios silkės. Na ir... ko gero viskas.


Auksinis Tūro livras

- Penkias statines, jūsų ekscelencija... – aš šypsodamasis nusilenkiau, - ir statinaitę nuostabių slėgtinių ikrų. Ir vežimą lašišinių išpjovų.

Kardinolas tylėdamas paėmė nuo stalo nedidelę skrynutę ir atvėręs ją pademonstravo man iš pirmo žvilgsnio paprastą medinį rožančių:

- Barone, man žinoma, kad jums teks pakeliauti.  Tai štai, pateikus štai šį rožančių, jums pagalbą suteks bet kurioje mūsų buveinėje. Ir dar... taip... atsiųskite man savo patikėtinį... kaip jį ten... na tą, kuris suspėjo nupirkti Cimlerių prekybinę kompaniją. Mano intendantas su juo apsvarstys šiokius tokius pajus būsimuose komerciniuose projektuose...

O kaip... iš nuostabos vos žandikaulis nenukrito...

- Būtinai, jūsų ekscelencija...

Visą kelią į namus, laužiau sau galvą. Taigi? Ką mes turim? Rafas – aname pasaulyje. Todėl pusė visų pėdsakų dėl pasikėsinimų į mane – dingo. Na ir iki galo aš nesu įsitikinęs, jog jis prikišo nagus prie bandymo mane nunuodyti. Kas toliau? Aš su savo spektakliu suerzinau visą širšių lizdą: liaudis pašėlo ir Antverpene prasidėjo peštynės ir riaušės, o inkvizicija viso šio triukšmo fone naikina ereziją. Su visomis šaknimis. O ką tai reiškia – patys suprantate.  Ir aš pats gana lengvai atsipirkau, o tai galėjau ant kankinimų suolo ir pats prigulti: vien už tai, kad, savo laiku, nutylėjau apie prekybą krikščionimis. Panašu, kad Izaokas, kaip ir buvom sutarę, laiku perspėjo vyresnįjį Cimlerį, o po to jau už mano pačio pinigus išpirko kompaniją... ir tai neliko paslaptimi...

- Ta-aip... – sumurmėjau sau po nosimi ir gurkštelėjau iš gertuvės. – Užtat... užtat aš dabar pajininkas su pačiu kardinolu. Ir net turiu kur pasitraukti nuo tarnybos pas Karolį.

Pasukiojau rankose rožančių ir pastebėjau, kad ant karoliukų išpjaustyti vos pastebimi simboliai. Na, ką gi, esant galimybei, patikrinsim kokią galią jie turi.