"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XIII skyrius. 2017-04-20.

 

XIII skyrius

 

Antverpenas. Sostinė, kuri stovėjo abipus didingosios Šeldės (v.p.: ol. Schelde, pranc. Escaut). Šis miestas nė kiek nepanašus į tą, kuris yra, o tiksliau bus dvidešimt pirmame amžiuje. Tai tiesiog paprastas, purvinas ir smirdantis viduramžiškas miesteliūkštis. Tiesa, jau pakankamai didelis. Gavanėje, kuri Briugėje – Antverpeno tiesioginiame mieste konkurente, ne taip seniai ėmė sekti vandenys, todėl Antverpenas pamažėle augo ir jo prekybinės pozicijos Flandrijoje vis labiau tvirtėjo. Tad nenuostabu, jog jis vis labiau turtėjo ir plėtėsi. Bet, tiesą pasakius, Antverpene dar nebuvo nė į ką žiūrėti: net didingoji Antverpeno Dievo Motinos katedra tik pradedama statyti. Savaime suprantama, kad ir Rubenso freskų dar nėra. Na, tiksliai nežinau, bet man atrodo, kad jis dar net ir negimęs, nors be abejo – galiu ir klysti. Na, nebent Steno pilis gali padaryti įspūdį (v.p.: ol.: Burg Steen).

Burg Steen

Tik tiek, kad aš joje ir buvau. Jau seniai praėjo tie laikai, kai aš į viską žiūrėjau dvidešimt pirmo amžiaus žmogaus akimis, tad dabar... net nežinau... Gal kur kas su didesniu malonumu pasižiūrėčiau į Pasaulio prekybos centrą Niujorke „Empire State Building“ (v.p.: 102 aukštų Art Deco stiliaus dangoraižis pastatytas 1929-1931 m.) Tik, kad jis po kokių keturių šimtų metų bus pastatytas... Žodžiu, nuotaika nekokia ir viskas nusibodo. Jau antra para kaip Antverpene sėdžiu. Net palaidų mergų nebesinori...

Už nugaros sugirgždėjo durys. Aš pasisukau:

- Na ką?

- Atvyko, jūsų mylista, - karštai sušnabždėjo Luidžis.

- Ir ne vienas, monsinjore, - ištarė Pjetro, - su juo dar kažkokie žmogeliukai. Snukius po gobtuvais slepia. Iš viso šeši ir viena merga. Tačiau ji kaip ir be sąmonės buvo, kai ją iš palankino išnešė. O prieš tai dar šeši buvo, nors panašu, kad tai moterys.

- Šaunuoliai! Eikit praustis ir persirengti.

Tai mano pažai grįžo: beveik parą lindėjo šalia Rafos namo. Apsirėdė skarmalais, snukučius išsitepliojo pelenais ir tapo panašūs į vietinius vaikiūkščius, kurių kiekviename mieste buvo daugiau nei su kaupu. Šaunuoliai: pavedimą įvykdė be jokios pompastikos ir be jokių nereikalingų kalbų. Nors tai ir suprantama: broliukai jau spėjo prisrėbti pakankamai negandų, tad ir skarmaluotiems vaikščioti jiems buvo jokia ne naujiena.

Taigi. Planas su „kodiniu“ pavadinimu „Suraitom Rafą“ – paskutiniame etape. Realizacijos etape.

- Tėve Mykolai... – aš atsitraukiau per žingsnį ir apžiūrėjau iš šono savo kapelaną.

Įspūdingai tas kipšas atrodė. Suplyšusi sutana iš po kurios matėsi grandinės; basos ir purvinos kojos, snukyje - fanatiko ugnis. Visai kaip tikras... įtikėtinai atrodo... net gal per daug...

- Galite nesijaudinti, mano sūnau, - kapelionas patogiau pasičiupo didelį bronzinį kryžių su kuriuo kelis kartus mostelėjo, - nudėsim netikšas šventuoju kryžiumi...

- Seržante, kaip taviškiai? - kreipiausi į kresną ir visai neįspūdingos išvaizdos vyrą.

- Visi savo vietose... – trumpai atsakė vyrukas.

Tai seržantas Umberto Kjeza, vyresnysis bažnytinio Kambrės arkivyskupijos (v.p.: lot.: Archidioecesis Cameracensis, pranc.: Archidiocèse de Cambrai; (arki ir vyskupija) - krikščionių bažnyčios administracinis-teritorinis vienetas, kurį sudaro viena, o dažniau kelios vyskupijos)  tribunolo antstolis. Kodėl jis čia? O reikalas tame, kad aš visai nenorėdamas įsipainiojau į bažnytinius reiklaus ir intrigas, kurių esmės iki galo nesuprantu. Tad, matyt reiktų pradėt nuo kiek tolėliau...

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad viešumon ištraukti satanistą nekrikštą labai paprasta, bet realybėje, kuri net mane patį nustebino, tai visai nepaprasta. Taip, istorikai tiesiog springdami aprašinėja visokias tas žiaurybes ir inkvizicijos siautėjimo nebaudžiamumą, bet iš tikro tai toli gražu neatitinka realybės. Ypač kai kalbama apie žydus. Yra tokia popiežiaus Mikalojaus Penktojo (lot. Nicolaus V, tikroji pavardė Tommaso Parentucelli, 1397-1455 m) bulė, kurioje jis inkvizicijai nurodo, kad šie kovotų prieš žydų persekiojimą ir mušimą. Netgi dar daugiau: įsako ne tik bausti iniciatorius, bet ir imtis veiksmų, kad žydų teriojimai net nevyktų. Net nežinau kaip jums, bet man pergalėti nusistovėjusius stereotipus buvo ganėtinai sunku... juk tiek daug į galvą apie tai istorikai kalė... ir taip toliau...

Maža to, konversas, tai yra atsivertęs žydas yra tiesioginėje bažnyčios globoje ir jokios savivalės jų atžvilgiu neturėjo ir negalėjo būti. Netgi globoja ir visaip juos saugo. Na ir pats Antverpenas, kaip pakankamai savarankiškas senjoras, gali spjaut ant kažkokio tai ten baroniūkščio, kuris rašo kliaudas ant didžiai gerbiamo turtingo ir žinomo pirklio: ant pirklio, kuris įneša didelę dalį į miesto iždą. Juolab, kad kažkokių įtikinamų įrodymų tai aš neturėjau...

Taip, turime jo prisipažinimą dėl prekybos krikščionimis, bet šis prisipažinimas gali būti pragaištingas ne tik jam, bet ir man. Iš karto viešumon iškils, kad aš nutylėjau apie šį pasibaisėtiną nusikaltimą, ėmiau pakišas ir dar visaip išsidirbinėjau. Tad reikėjo veikti iš užnugario. Mieste kaip tik svečiavosi kardinolas Žanas VI de Burgonis Kambrės arkivyskupijos ordinaras (v.p.: lot.: ordinarius: šventikas tarnautojas ar šventikas valdytojas; einantis kažkokias tai pareigas). Mane su juo suvedė mano senas pažystamas Bolduinas de Lanua – Flandrijos gubernatorius, kuris labai laiku atvyko į Antverpeną. Kardinolas, kaip bebūtų keista turint galvoje, kad Antverpeno šventikams bus riesta už tai, kad šie pražioplino erezijos židinį, bet mano idėją priėmė palankiai, nes tokia situacija jam buvo kažkodėl labai paranki. Maža kaip visi tie reikalai gali apsisukti?..

Kardinolas net išskyrė savo žmones, bet oficialaus orderio neišdavė ir savo dalyvavimą šiame reikale užmaskavo kaip tik galėjo. Na, šį aspektą aš puikiausiai suprantu: kardinolas čia niekuo dėtas, o viską liaudis atskleidė. Jis įsijungs tuo momentu, kai viskas bus paviešinta. Jei, aišku, bus paviešinta. O-ch jau tie šventikai...

Pažvelgiau per langą. Na ką? Belieka melstis, kad Izaoko pateikta informacija pasitvirtintų... Aiškių įrodymų juk nėra. Na ir užteks: laikas veikti, o tai jau temsta.

- Tėve, jūsų scena...

Iš nakvynės namų, kur buvau įkūręs vadavietę, lango, puikiai buvo galima matyti Cimlerių namas. Turtingai gyvena, kalės vaikas. Tvora kaip tvirtovės, o namas trijų aukštų su pagalbiniais priestatais. Na nieko...

Per gatvės purvą nupėdino vienuolis Mykolas ir garsiai bambėdamas maldą, atsistojo tiesiai priešais Rafos namų vartus. Jo įspūdingas stotas iškart patraukė praeivių dėmesį. Keletas net priėjo paprašyti jo palaiminimo. Netoliese stabtelėjo apgirtusių jūreivukų būrelis, kuriuos stengėsi vaidinti hukerio (ol.: hoeker. Iki XV a. buvo statomas kaip žvejybinis dvistiebis plačianosis laivas su užapvalintu laivagaliu. Vėliau paplito po visą vakarų Europą ir dažnai tam , kad žvejybinį laivą atskirti nuo karinio ar prekybinio, buvo pridedamas priešdėlis „fisch“), su kuriuo aš atvykau į miestą, įgula.

Iš už kampo pasirodė Baumgartneris su maniške kariauna ir kitais parinktais artimaisiais. Tarp minios sušmėžavo ir juodaskverniai tribunolo fileriai. Na ko tu tyli, nupenėtas meitėli? Pradėk, šikniau!..

- Šėtonas!!! – vienuolio Mykolo laikomas kryžius pakilo viršun, o po to parodė į Rafos vartus. – Šioje buveinėje matau alkaną šėtoną, kuris trokšta krikščioniškų sielų...

Štai taip jau kitas reikalas...

- ...mačiau aš Viešpats angelus, kurie man į rankas įdėjo teisingumo kalaviją-ą-ą-ą... – kenčiančio balsu užbliovė šventikas.

Pasirodė miesto apsaugos patrulis: sekundei sustingo ir po to iškart pagreitino žinginę, kad išvaikytų nesuprantamą susibūrimą. Tačiau pamatę vienuolį Mykolą, kariai pasitraukė šonan ir užėmė stebėtojų vaidmenį.

- ...išvarysim nelabąjį krikščionišku nuoširdumu ir į dienos šviesą ištrauksime Kristaus pardavėją užsidėjusį katalikišką kaukę-ę-ę... – kapeliono balsas pasiekė maksimalią natą: - ...ateikite vaikai, paklausykite manęs: išmokysiu aš jus dievobaimingumo. Ar nori žmogus gyventi ir ar gali pamatyti gėrį? Laikyk liežuvį savo kuo toliau nuo pikto ir nuo žodžių sunkių, ir klastingų. Venk blogio ir daryk gera. Ieškok skaistybės ir sek paskui ją. Dievo žvilgsnis nukreiptas į ištikimuosius, o jo ausys  - jų maldoms. Tačiau viešpats akyse tverentys piktą...

Kapelionas jau įsijautė ir net krito ant žemės tampomas konvulsijų, o jo balsas griaudėjo kaip tikras Dievo balsas. Ir taip sudriskęs abitas dar labiau nuskaro ir susirinkusieji pamatė stambų kūną su surūdijusiomis grandinėmis. Tuo tarpu minia vis augo ir jos gausmas vis didėjo, kol pagaliau pasigirdo riksmas:

- Mušk Kristaus pardavėjus!!!

Vartus nunešė akimirksniu, sargus ir šeimynykščius, kurie pabandė gintis – iškart nuginklavo ir surišo. Na ir kai ką, man atrodo, apramino amžiams. Įniršusi minia ėmė laužti duris ir langines. Ir vis tik prasilaužė, bet čia jau į kiemą suvirto kelios dešimtys miesto sargų ir su alebardų kotais laukan greit išstūmė kraujo ištroškusius miestelėnus, kurie norėjo susidoroti su netikšomis ir eretikais. Bet išstūmė nevisus: į namą spėjo įlysti bažnytinio tribunolo fileriai ir mano žmonės.

Padirbėjo pagal užrašus. Dabar tik belieka laukti...

- Na kaip? – kambaryje pasirodė uždusęs ir raudonas kaip vėžys vienuolis Mykolas.

- Padarėte įspūdį, tėve.

- Mane vedė Dievo pirštas... – kapelionas godžiai prilipo prie alaus ąsočio. – Oh... koks teisybės troškulys...

- Na taip... būtent jis... troškulys...

- E-ech... jūsų mylista... – vienuolis Mykolas su gailesčiu pasižiūrėjo į ąsočio dugną. – būtumėt jūs mane matęs jaunystėje...

- Tikiu, tėve. – stumtelėjau link jo vyno ąsotį. – Tikiu...

Kita laukimo valanda pasirodė ne trumpesnė kaip už kokį mėnesį. Na ir kokio velnio ten jie rausiasi?

- Sučiupo, monsinjore! – į kambarį įvirto Jostas. – sučiupo visą kompaniją! Kaip jūs ir nurodėte, eretikai spruko per požeminę perėją. Štai kaip tik prie išėjimo juos ir pačiupo!

A-cha... nepamelavo Izaokas. Yra požeminė perėja.

- Tėve persirenkite ir keliaukite į mūsų hukerį kartu su abiem mano pažais. Jostai, paskui mane...

Rafos namų tarpduryje mane pasitiko vyresnysis bažnytinio tribunolo antstolis.

- Na ką?

Umberto Kjeza ramiai kinktelėjo galva:

- Kovenas!

- Veskite.

Namus krėtė juodai apsirengę žmonės. Man net pasirodė, jog jie iš anksto surepetavo savo veiksmus: tiesiog jiems ėjosi kaip iš pypkės. Ir visiškai tyliai: tarp savęs bendravo ženklais, o vaikščiojo tyliai ir plastiškai – kaip kokie sėlinantys grobuonys. Net šiurpuliukai nukrėtė. Namiškius uždarė įvairiuose kambariuose iš kurių šaukdavo po vieną iškart pas kelis tardytojus. Tardytojų vaidmens ėmėsi dominikonų šventikai. Rimta, vienok, organizacija: su savo stiliumi ir mokykla. Kad ir kaip keistai skambėtų kalbant apie penkiolikto amžiaus inkvizitorius, tačiau jau vien tik už tokį profesionalumą jie verti pagarbos...

Umberto palydėjo mane į pogrindį, ant kurio slenksčio deglo šviesoje atsispindėjo kraujo klanas, o prie sienos gulėjo kažkoks lavonas su apsiaustu ir gobtuvu ant galvos.

- Neofitą paliko pridengti pabėgimą... (v.p.: gr. neophytos. Turi kelias prasmes – naujai priėmęs kažkokią religiją arba uolus fanatikas) – antstolis tarsi atsakė į mano nebylų klausimą.

Paklaidžioję po ganą didelį požemį mes prisiartinom prie liuko grindyse.

- Čia...

Nusileidome žemyn ir apimtas nuostabos ir pasišlykštėjimo sustingau. Dideliame kambaryje ant žemės buvo nupaišyta pentagrama. Pentagramos perimetras buvo apstatytas juodo vaško žvakėmis, o jos centre gulėjo visai jauna nuoga mergina su perskrostu pilvu. Tvyrojo šleikštus kraujo ir kažkokių neaiškių smilkalų kvapas.

- Dieve pasaugok... – nejučia persižegnojau ir apsidairiau. – Šalin...

Velnias... tikrų tikriausia satanistų irštva. Džiovintos rupūžės, šunų galvos ir dar kažkokia nesuprantama šlykštynė. O kampe akmeninis sostas ant kurio kiurksojo pasodintas medinis meniškai išdrožinėtas nuogas vyras su ožio galva. Aiškus personažas – su niekuo nesupainiosi. Apsaugok mane Skaisčioji Mergele...

Aš dar kartą persižegnojau ir perverčiau milžiniškos knygos puslapį, kuri gulėjo ant pakylos ir balsu perskaičiau:

- ...už suteiktas jėgas, įrodant savo ištikimybę, bučiuoti mūsų viešpatį reikia į valdžios ir gašlumo susikirtimą...

Tfu... blyn... visai pas išgamą Rafą smegenys persivertė. Reikėjo vis tik jį dar tada nudėt. Kalės vaikas... pasipelnymo troškulys paėmė viršų. Godą tik žemė pasotina... tai būtent apie mane... Tačiau noriu tikėti, jog šis žygis tam šūdžiui bus paskutinis. Tiksliau – prasidės nauji – bet jau inkvizicijos priežiūroje. Bus linksmi, įdomūs ir pamokantys... cha.

- Jie pabėgo štai čia... – Umberto tikro gido gestu parodė į užuolaida pridengtas duris sienoje, - tačiau jūsų dėka, barone, juos sučiupo. Trylika žmonių. Šešios moterys ir septyni vyrai. Cimleris buvo jų magistras. Ir dar: pažiūrėk čia...

Antstolis nuo stalo paėmė vaškinę figūrą, kuri buvo aprengta skarmalais ir ją man parodė.

- Tai juk mano spalvos... – sukrėstas aiktelėjau.

- Nesijaudinkite, jūsų mylista, antstolis atlaidžiai šyptelėjo: - nebaigta ji dar. O štai jei jie būtų gavę jūsų plaukų ar dar ką nors tokio tinkamo kerams...

- Supratau, seržante. Kas toliau? – nusukau šonan nemalonų pokalbį.

- Man įsakyta jums visokeriopai padėti, jūsų mylista.

- Kur jie dabar?

- Pas mus. Tardomi. Drįsiu duoti patarimą...

- Klausau.

- Dabar neverta trukdyti. Ryte visi personažai bus pasiruošę kalbėti, tada ir galėsite užduoti savo klausimus. Atsiprašau, jūsų mylista... – seržantas trumpam nutraukė savo kalbą tam, kad galėtų išklausyti pribėgusio parankinio, o po to vėl pasisuko į mane ir pagarbiai linktelėjo: - Jus pageidauja matyti jo ekscelencija...

Na, ką gi...  pas kardinolą, tai pas kardinolą. Ir labai noriu tikėtis, kad mane kviečia draugiškam pokalbiui... arba vakarienei... arba... Velnias, sušalau ar ką? Tiesiog purto kaip karštinės apimtą. Taip... susiimam į rankas! Ši satanistų irštva taip bjauriai nuteikia. Kaip man įgriso visos tos raganos ir kerėtojai...

Drąsai gurkštelėjau iš gertuvės ir paleidau kariauną į laivą, o pats nukeliavau pas inkvizitorių į svečius. Mane lydėjo raitų bažnyčios sargų dešimtinė.

Labai noriu tikėti, jog tai ne konvojus...

Velnio kodeksas (Codex Gigas) XIII a. Bogemija. Čekija.

Sunaudota 160 odų, 74 kg. Buvo 640 lapų 90x45x22

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XII skyrius. 2017-04-14.

XII skyrius

 

- Užtaisinėk... – atsainiai mostelėjau sidabriniu šaukštu.

Pusryčiauju. Vakar paūžėm kaip reikalas. Oj-jo-joj, kaip paošėm... Viskas kaip priklauso: šaudymu iš patrankų ir pistoletų, stalų kapojimų alebardomis ir dar viena kita linksma išdaiga. Šiandien vos atsikėliau, o dabar atsargiai ir palengva bandau atsigaivalioti srėbdamas buljoną iš gausybės rūšių laukinių paukščių. Nors, manau, be rūgštaus mozelinio vynelio neapsieisiu. Taigi, pusryčiauju ir, kartu, vaidinu priėmimo komisiją viename asmenyje, kuri priiminėja Feno demonstruojamą paslaptingąjį išradimą – „no-hau“ ginklą.

Įrenginys susideda iš dvimetrinio bronzinio vamzdžio, kurio kalibras būtų apie tris šimtus milimetrų. Vamzdis su įvore ir užkeltas ant sunkaus trikojo, kad galėtų sukiotis. Daugiau net nėra ko pridurti. Aš net nesidomėjau jo konstrukcija. Juk ir taip aišku – raketas leis. O štai kaip pati raketa elgsis, tai jau man labai įdomu. Na, bet tuoj pamatysim: šis siauraakis su pagalbininkais jau kiša vamzdin siaurą raketos cilindrą. Panašu, kad jie ją moliu aptepė, ar ką? Reikia atsitraukti nuo tos velniavos tolėliau...

Fenas pasuko į mane savo siauraakį snukutį ir pamatęs pritariamą linktelėjimą, prinešė ugnį prie dagties. Pasipylė linksmosios kibirkštys. Apie sekundę susikaupę visi laukė, o po to iš vamzdžio galo pasirodė galingi liepsnos liežuviai ir kauksmas. Raketa kiek siūbuodama ir paskui save palikdama dūmų šleifą, nulėkė link šiaudinių manekenų, kurie stovėjo jūros pakrantėje. Ir, reikia pasakyti, kad lėkė gerokai su per dideliu lanku... buvo aišku, kad praskris ir nulėks kažkur į tolius... Nepataikė, mūsų mechanikas... Nors vaizdelis buvo įspūdingas... Bet kas tai?.. O dieve Šventas!!!

Virš taikinio raketa subyrėjo į daugybę degančių kamuoliukų, kurie savo ruožtu ne tik susprogo, bet ir pavirto į ugnies sieną.

- Na nieko sau!!! Vyresnysis leitenante inžinieriau – pas mane!

- Pone... – Fenas stengėsi paslėpti patenkintą marmūzę.

- Kaip tu sureguliuoji distancinį vamzdelį?

- Pone?...

A... Na taip, tikra tiesa... Čia jau aš užlenkiau...

- Kaip tu padarei, kad sviedinys sprogtų virš taikinio?

- E-e-e... pone... – sutriko kinas. – Išmatavau atstumą... o po to sukonstravau jam pritaikytą dagtį...

Šis raketos atvaizdas datuojamas 1405 m. Europa.

- Tai yra, jei tau prireiks pasiekti pusę tuazo (v.p. pranc. toise — 1 tuazas — 1,949 metro. Matavimo pagrindas — sieksnis, atstumas tarp ištiestų rankų), tau reikės konstruoti naują raketą?

- Taip, pone. Aš užtaisą skaičiavau šešiems šimtams žingsnių. Kaip tik tiek iki jūros kranto. Bet galiu apskaičiuoti ir didesniam atstumui. Galima padaryti komplektą skirtą įvairiems nuotoliams.

- Aišku. O dabar, pasakyk man, kokia šio stebuklo ir vienos raketos kaina...

Paklausiau, o mintyse jau nusprendžiau sukonstruoti tris tokias laidynes. Su savimi, aišku, jų netempsiu: nėra čia ko savaiminiam karo progresui subinės spardyt. O tai gali taip atsišaukti, kad visą istoriją aukštyn kojom apvers. Na, o ant mano pilies sienų šiems įrenginiams bus pati ta vieta. Jei tik kas pabandys lysti... ups...

- ...o vakare brėžinius į mano kabinetą: pamąstysim, kai būtų galima šį ragožių patobulinti...

Toliau reikėjo išbandyti vienaragį.

Pusryčiauti jau baigiau, sveikata kiek pasitaisė, o kartu ir nuotaika pakilo. Inžinieriai mano veide pamatę šypsnį, net pasitempė. Jiems kažkodėl visą laiką vaidenosi, kad kai tik aš grįšiu, tai pirmu darbu už išlaidavimą tuoj pat sodinsiu ant kuolo. Išlaidos, aišku, buvo ženklios. Bet nepasodinsiu: velniai nematė tų išlaidų. Netgi atvirkščiai – dulkeles nuo jų valysiu. Gražuoliai, vienok...

 

Taigi. Štai jis – garsusis grafo Šuvalovo vienaragis (žr. Armanjakas – 2), kuris buvo pagamintas apie septyniolikto amžiaus vidurį.  Viskas kaip dera ir priklauso, ir turėjo būti, tik meistrai juos nugražino visokiais raižiniais ir ornamentais. Bet tai niekis. Aš jį projektavau mąstydamas apie panašiai šešiasdešimt keturių svarų kalibro., tai yra, apie du šimtus penkiolika milimetrų. Tačiau metrinės liniuotės, aišku, neturėjau, tad nustatytas kalibras buvo tik bendrai orientacijai. Daugiau-mažiau – iš akies...

- Tai prie kokių lydinio proporcijų apsistojote?

- Vienuolika dalių alavo ir šimtą dalių vario., - nusilenkdamas atsakė Fiorovantis. – Įvairius lydmetalius bandėme. Net sidabrą dėjom, bet apsistojom prie šito.

- Ką pasakysite, maestro Rafaeli? – paklausiau savo artilerijos meistro, kurį būtent šiems reiklams ir pasiėmiau.

- Net ir nežinau ką pasakyti, kapitone... – lombardas įkišo ranką į vamzdį kažką tikrindamas. – Reikia bandyti...

- Pabandysim? – paridenau koja ketinį sviedinį. – Kiek jau tokių turit?

- Šiam pabūklui penkias dešimtis tuščiavidurių ir dar tiek pat pilnavidurių... Na ir šimtinę paprasčiausiai apvalių. Ir dar keturias dešimtis padegamųjų... – Fenas mestelėjo akį į užrašus ir tęsė: - bendrai, tai visiems mūsų pabūklams apie penkis šimtus įvairios paskirties sviedinių.  Bet tam kartui, tai viskas. Mano krosnys nebedirba. Žaliavos nebeturim. Jei pageidausite, tai galim užsakyti rūdos...

- Kol kas susilaikysim. Užtaisyk, ar ką?..

Į sviedinį su specialiu samteliu įbėrė parako, kiek sutrombavo ir įkalė medinį kaištį. Po to jį pririšo prie kartuzo ir atsargiai įkišo į vamzdį ant jau esančio parako užtaiso. Viskas kaip viename meno laike skaitytame žurnale, kurį, savo laimei, atsiminiau. Jei būčiau žinojęs, kur mane likimas nutrems, tai matyt bibliotekoj būčiau apsigyvenęs...

Paveikslėlis iš kitos epochos, beveik po 200 metų, bet jame matomas kartuzas

Šaudyt iš šio pabūklo, tai jau šaudėm, bet su bomba, tai dar ne...

Liepsnos blyksnis, kurtinantis trenksmas, vienaragis kaip įkastas šoktelėjo, o bomba paskui save palikdama vos regimą dūmų pėdsaką, lanku nuskriejo medinio statinio link, kurį šiam reikalui ir pastatėme šalia kranto... Bet pritrūko kokių dešimties metrų ir pasirodė tik juodo dūmo debesėlis.

- Po velnių! Ji vis tik sprogo! – užrėkiau netikėdamas savo akimis ir nusispjovęs ant manierų, nulėkiau link taikinio. Akimis permečiau aplinką ir durklu ir rąsto iškrapščiau ketinę skeveldrą.

Po akylų paieškų, radome dar tris dalis ir beveik lygią bombos puselę.

Velniai rautų! Kaip ją priversti suskilti į smulkius gabalėlius?..

Visas bombas išnaudojome ir rentinį sugriovėme iki pat pamatų. Tačiau stabilios skeveldrų sklaidos pasiekti nepavyko. Bombos sproginėjo taip kaip joms pačioms patiko. Arba visai nesproginėjo. Ir ką daryti – galva nenešė. Nebent su pačiu ketumi eksperimentuoti? Kitą vertus, į pėstininkus iš jų šaudyti nesiruošiau, o laivams ir fugasinių bus per akis. Užtat paaiškėjo, kad „Babajus“ – taip buvau pavadinęs vienaragį, gali mestelėti bombas iki pusantro tūkstančio žingsnių, o bronziniai pramušamieji sviediniai, kuriuos sugalvojau turėdamas galvoje paprasčiausią Blondo medžioklinę kulką ir, kuriuos, pavadinau – špūlėmis, tai ir visus du su puse tūkstančio. Beje - visai neblogai išlaikydavo ir šiokį tokį stabilumą per visą trajektoriją. Na, puikumėlis... Taip ir norisi ant ko nors išmėginti. Ir išmėginsiu: pirmai pradžiai „Babajų“ pastatysiu ant jūrinio lafeto.

Pietavau jau įlankoje. Tiksliau – savojoje „Pergalėje“. Žvejai pasistengė ir pateikė eršketą, kurį iškepė ant grotelių su visa pagarba ir išmanumu. Jei dar prie jos pridėti lengvo vyno, karštą duoną ir šiek tiek žalumynų – iki palaimos daugiau r nereikia. Skanumėlis, vienok.

Įlankoje tuo tarpu visai spėriai statė bastioną ir akmeninę krantinę, kuri, beje, jau buvo arti pabaigos. Architektai nusipelnė tikrų aukščiausiųjų pagirų. Ypač patiko nedidelis dviaukštis akmeninis namukas šalia kranto. Toks labai grakštus ir su kinų stiliaus pavėsine kieme, tvenkiniu ir sodeliu. Įtiko, velniai raguoti! Turėsių vilą. Vasarnamį! Ir vaikams gryname ore naudingiau.

Aplandžiojome šebeką nuo nosies iki laivagalio.. Kažin kokių pokyčių nebuvo. Na, gal tik tokie, kad per galą užtaisomi falkonetai pakeisti į penkiolikos kalbirų ilgio falkonetus užtaisomus per laibgalį penkiolikos kalibrų. Na ir dar sumontuoti aštuoni smulkūs falkonetai ant sukiojamų atramų. Kitaip tariant, darbelio su laiveliu nusimato nemažai: iš esmės – pradėti ir baigti, kaip sakoma. Pirmiausiai tai reikia surasti lėšų pasidabruotiems bakams geriamam vandeniui, o tai medinėse statinėse jis jau po savaitės pašvinksta. Na ir su takelažu dar reiktų ką nors priburti: lotyniškos burės, aišku, kad gerai, bet...

Eche-che... pasilikčiau laive, bet visur reikia spėt. Reikia dar aplankyti bravorą, sūrinę, sūdytojus, rūkyklas, aukštakrosnes ir artilerijos cechą... na ir naująjį kaimą reikia apžiūrėti... o kur dar priėmimai, per kuriuos reikės senjoro teismus nagrinėti? Kai kurie valstiečiai patys susitaikyti negali – reikia teisėjauti. Na ir dar keturis brakonierius mano miškelyje pagavo. Prieš tai, kai jiems dešines rankas nukirs, reikia pilnai viską išnagrinėti. Rutininė kasdienybė, tačiau man tai jau ėmė patikti ir visai negąsdino tai, kad ši buitis mane praris.

Patikrinau visokiu gėriu, kuriuos pargabeno manieji piratai, užpildytus sandėlius ir įsakiau:

- Tili, rikiuok komandą pilnam patikrinimui. Pažiūrėsim, kuo jūs čia užsiminėdavote. Ir mitriau!

- Kaip įsakysite, jūsų mylista!

Gana trumpa sumaištis ir denyje išsirikiavo dviguba nelygi rikiuotė.

- Maestro Rafaeli, jūs iškart pasiimkit artileristus ir gerai patikrinkite jų gebėjimus. Jei reikės, galėsime išeiti ir į atvirus vandenis.

Pražingsniavau išilgai rikiuotės ir sustojau priešais petingą barzdotą žaliūką:

- Kas toks? Atsakyk.

- Abordažinės komandos šefas Jupas Zelvegeris! – išpyškino barzdočius ir įvėrė į mane savo ištikimybės kupinas akis.

Ištikimas žvilgsnis – tai gerai. Kritiškai nudelbiau žaliūką... Tvarkingas, išvaizda sveiko vaikio, žvalus. Dantys, kad ir pajuodę, bet visi vietoje. O ką/ sveiki dantys – visų pirma, geros sveikatos požymis. Kirasa iš po kurios matėsi grandijiniai dvigubo pynimo marškiniai, tvarkinga. Ant makaulės nušveistas šapelis su antausiais. Didelis ir ilgas falšionas ant diržo ir apvalus skydas. Ant peties kabo arbaletas su krakinenu (v.p.: specialus užtaisymo suktuvas su viena rankena, dedasi ant arbaleto viršaus. Smulkiau: Armanjakas – 2). Tikra tiesa – šaunus ir net grėsmingas.

Tai prašmatnus arbaletas su krakinenu - paprastiems kariams "neįkanadamas", tačiau gerai matomas veikimo principas

- Kiek žmonių turi, Jupai Zelvegeri?

- Tris dešimtis galvų, o iš jų tik abordažo meistrai – pusė, kiti jūreiviai, kurie man paklūsta pagal sudarytą grafiką!

- Pasakok kokie tavo veiksmai abordažo metu...

Žaliūkas papasakojo, o po to, man reikalaujant dar ir parodė šturmuodamas gukerį (v.p.: didelė žvejybinė valtis. Detaliau – Armanjakas – 2), kuris buvo prišvartuotas šalia šebekos.

Na, ką gi... Juos dar mokyti ir mokyti, bet tam kartui nieko. Rankos atlaisvės – išmuštruosiu. Juolab, kad Tiliui griežčių griežčiausiai uždraudžiau plėšikauti. Kol kas pasisaugosim, o toliau bus matyt.

Pilin grįžau jau beveik temstant ir iš kart nuėjau teisėjauti. Tai pernelyg svarbu, kad būtų galima numoti ranka.: liaudis visada turi jausti teisingą senjoro ranką. Na ir susikaupė reikalų, kuriuose reikėjo asmeninio įsikišimo: feodalinė visuomenė, vienok. Be senjoro leidimo net pirstelt negali. Tačiau iš karto į teismo menę pakliūti nespėjau – pakeliui mane nutvėrė Matilda.

Žmonelė buvo kategoriška:

- apie nieką nenoriu girdėti, jūsų mylista. Nedera tai: visas suplukęs, batai purvini... Gerda, Katerina, Monika! Vandens ir rankšluostį greit čionai...

Toks rūpinimasis džiugina. Teko paklusti ir prieš liaudį pasirodžiau nupraustas ir išpuoštas.

- Jūsų mylista, jūsų sprendimo nuolankiai laukia šie žmogeliai... – seniūnas Jansenas žemai nusilenkė.

- Statyk priešais savo nuožiūra...

Su pirmomis trejomis poromis susitvarkiau be jokių problemų – pasižaisdamas. Nesudėtingi reikalai: jaunieji prašėsi leidimo tuoktis. Negi gaila. O štai po to...

- Tomas Bekeris aš, ponas barone... – sunkus storulis nusiplėšęs kepuraitę, šviesdamas plike, suklupo. – Jūsų malonės prašau, ponas barone...

- Sakyk.

- Neseniai, savo kaimynui Johanui Maineriui, reiškiasi, daviau savo paršą, kad anas galėtų su savo kiaule sukergti. Buvo susitarta, kad jis man atiduos du paršelius. Reiškiasi, jo kiaulė atsivedė...

- Trumpiau.

- Jūsų mylista, apgavo mane Johanas. Prasčiausius paršelius atidavė.

- Ir ką?

- teisingumo prašau. Tegu jis man atiduoda gerus, o ne gaišenas ir dar kaip kompensaciją vieną už apgavystę. – Pareiškėjas įsitempęs ir nerimastingai dėbtelėjo į mano akis. Nerimavo ar neperlenkė su savo prašymu?

Labai įdomu. O ar neįsakyti visai šiai kompanija, įskaitant ir seniūną, rykščių įkrėsti, kad praeitų noras man čia galvą sukti? Blyn... Drakono ordino kavalierius ir pačio šviesiausiojo Europos valdovo leibgvardijos kondjukto dar čia turi paršeliais užsiiminėti... nors... o kodėl gi ne? Vardan pramogos, idant valstiečių tikėjimas senjoro teisingumu sustiprėtų... Gerai jau... tiek to...

- Tegu kalba atsakovas.

Į priekį išėjo ilgas ir plonas barzdočius, kuris taipogi kluptelėjo:

- Johanas Majeris, aš, pone. Tomas čia sako visišką beprasmybę. Viskas įvyko taip, kaip buvo sutarta. Tas prakeiktasis meluoja. Jis pats išsirinko paršelius iš vados.

- Ar taip, tomai?

- Taip, jūsų mylista, bet šis Johanas man trukdė girdamas gaišenas. Štai taip mane ir apmovė.

A-cha. Aišku, kad storulis gudrauja. Nutaisiau marmūzę taip, jog atrodyčiau susimąstęs ir atsakiau ieškovui. O, kad daugiau gudrauti jam nesinorėtų, uždėjau baudą kaip už melagingą iškvietimą... cha...

Na, o toliau ir visai galva susisuko. Įžeidimai išpešiojant barzdą, kaimynų svetimoteriavimai, žemės ginčiai ir kitokie niekalai... Tačiau teko aiškintis ir spręsti. Stengiausi kuo teisingiau. Gal ir pavyko. Dovanų gavau porą avinų, penketą žąsinų ir nesuskaičiuojamą gausybę sviesto, sūrio ir panašių pakišų. Na ne pakišų, o atsidėkojant už sugaištą laiką.

Na, o brakonierius vis tik nuteisiau. Galūnes teks nukapoti... Prakeiktos realijos... Jei nors kiek parodysiu gailestingumo – pačiam sau pakenksiu. Bet gailestingumą vis tik parodžiau – liepiau nukisti tik po smilių.

Po vakarienės griuvau miegamajame į lovą ir iš kart ant staliuko pamačiau rašymo reikmenų rinkinį.

- Kam tai, Mati?

- Oi, mielasis... aš... aš mokausi rašyti... – apsimestinai sutriko moteris.

- Na-na... mokinkis, bet žinok – prisipažinimo aktas jau seniai surašytas...

- Žanai!

- Žiūrėk tu man! Rašyt ji mat mokinasi... Aš ir taip visus savo pažadus pildau... O tu kur?.. Greit eikš pas mane!.. Laikas bernus gaminti...

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XI skyrius. 2017-04-07.

XI skyrius

 

Liuoktelėjau nuo Rodeno ir nekreipdamas jokio dėmesio į keliaklupsčiaujančius šeimynykščius, nulėkiau laiptais į viršų. Atplėšiau duris į miegamąjį ir sustingau ant slenksčio...

- Žanai!!! – aiktelėjo Matilda ir susvyravo tarsi norėtų nualpti.

Neleidau alpti...

Prispaudžiau prie savęs ir įsisiurbiau į tokias saldžias ir trokštamas lūpas... Po to vos ne grieždamas dantimis atsiplėšiau ir sukomandavau:

- Kur? Vesk!..

Tačiau dar nespėjus pabaigti sakinio, iš už pertvaros išgirdau šaižų, pilną nepasitenkinimo inkštimą.

Įsiveržiau ir sustingau kaip užkerėtas...

Dvi stotingos raudonskruostės mergos liūliavo ant rankų vienodus nėriniuotus kokonus, iš kurių nepatenkinti ir susiraukę žvelgė raudonskruosčiai veidukai. Visiškai vienodi...

Matilda išdidžiai krestelėjo galvą, nutarškėjo kulniukais iki auklių ir įteikė man mano atžalas.

- Panašios į tave! – tarstelėjo baigusi šį aktą. – tokios pat gražios!

- O ko jos rėkia? – uždaviau kvailą klausimą ir kažkodėl abiem paeiliui, surietęs iš pirštų „ožį“, pamakalavau prieš veidelius.

Taip... berods aš to paties kvailai paklausiau savo žmonos iš praeito gyvenimo, kai pasiiminėjau iš gimdymo namų. Idiotas...

- Aš gi ir sakau – visiškai, kaip tu! – pareiškė Matilda ir kažkodėl sutrikusi, gailiai pridūrė  - Dievo valia nežinoma...

Viskas aišku. Moteris ruošėsi atsakyti už tokį nesankcionuotą merginų pasirodymą šiame pasaulyje. Tarp kitko, tokia atsakomybė šiame laikmetyje – visai normalus reikalas. Kartais būdavo net...

- Aš džiaugiuosi! – nusprendžiau vieną kartą ir visiems laikams baigti su tokiomis nesąmonėmis. – Aš labai džiaugiuosi, kad tu, mano meile, pagimdei man dukras. Netgi dar daugiau: aš jau ėmiausi visų žygių, kad jos būtų pripažintos. Leidimą gavau. Šiandien vakare tinkamai surašysim dokumentą. Bet tau vis tiek teks man dar prigimdyti sūnų. Aišku?

- Žanai!!! – Matilda tiesiog akyse atgijo.

Net iš akių žaibus paleido į aukles, kurios net išsižiojusios klausėsi ponų santykių aiškinimosi.

Užtvirtindamas savo malonę ir meilę, dar kartą ją pabučiavau ir įteikiau žiedą su milžinišku safyru ir dėžutę su būsimo mažylių kraičio dalelyte. Trofėjiniai... O kaip gi kitaip. Savas gi kraujas...

Myliu aš jas! Ir myliu aikštingąją flamandę! Dabar pat pasiruošęs ją nusitempti lovon. Šosai nuo įtampos tuoj sprogs. Bet negaliu... Laikas! Laikas spaudžia, kad jį kur nelabieji... Kaip jau aš minėjau: apskaita ir atitinkami reikalavimai bei atsakomybė – progresyvaus feodalinio ūkio pagrindas. Na ir toliau arti: niekadėją Rafą į skutelius plėšyti, o po to jau anglai ir prakeiktas Pjero...

- Laikyk... – neužmiršęs pabučiuoti, perdaviau mylimas mažyles. – Būsiu vėlai. Vonią paruoškite ir ataskaitą. Ataskaitą - pirma. Viskas, o aš į... Tuoj atneš skrynią, tai tu ją patalpink į saugyklą...

- Žanai!!! – gailus atodūsis už nugaros.

Atleisk, mieloji...

Išėjau į koridorių ir permečiau akimis susirinkusius artimiausius bendražygius, kurie aktyviai alkūnėmis yrėsi per susirinkusiųjų būrį, norėdami išlysti į priekį. Visus išklausysiu ir visiems surasiu gerų arba blogų žodžių. Tik šiuo momentu, man svarbiausia...

Pamačiau Izaoką, kuris kukliai stovėjo šone ir pamojęs pirštu pasišaukiau pas save. Kartu į savo kabinetą nusivedžiau ir Vilemą Askensą – savo buvusį būrio profostą (v.p. vok. Profos, sen. pranc. provos, provost — karys arba žemesnysis karininkas atsakingas už tvarką ir higieną bei kalinių ar belaisvių saugojimą). Vilemas baigė tarnybą ir tapo baronijos vyriausiuoju kalvystės reikalų valdytoju – tai yra vyriausiuoju kalviu.

Permečiau akimis kabinetą... Na-a taip... pasistengė. Viskas iš naujo nutinkuota, atsirado ąžuolinės panelės ir niūraus gotiško stiliaus baldai. Prašmatnus krėslas su dailiai išraižytomis kaukolėmis ant ranktūrių. Velnias... o čia kas? Ant lubų pamačiau išpaišytas kažkokias velniškas ir pragariškas aistras. Panašu, kad Boschas pasistengė (v.p.: Jeronimas Boschas; ol. Hieronymus Bosch, tikrinis: Jheronimus van Aken. 1450-1515 m.; flamandų dailininkas. Siurealizmo pradininkas. Smulkiau: Armanjakas-2; Vienas iš jo paveikslų viršuje). O ką? Visai į temą... Man patiko. Reikės vaikinukui premiją išrašyti. Bet tik po to, kai apžiūrėsiu viską, ką jis pridirbo ir dirba. Pervedžiau pirštais per komodą. K-ch-mmm... dulkių nėra. O štai čia pakabinsiu skydą ir porelę partizanų (v.p.: angl. partisan, vok. Partisane, rus. протазан. Plačiaašmenė europietiška ietis, kurios platus ietigalis turintis pamate dvi į viršų užriestas skiautes, kurios gali būti statmenos ieties ašiai arba daugiau ar mažiau užlenktos į priekį. Paprastai 2,5 m. ilgio. Šiuo metu jais ginkluoti Vatikano gvardijos šveicarai). O štai čia – savo portretą su visomis regalijomis...

- Jūsų mylista... – pasigirdo nedrąsus Izaoko balsas. – Taigis...

Jį permušė tirštas Vilemo bosas:

- Kapitone!!! Pagaliau, gi! O aš vis galvojau, kam prireikė senojo Vilemo... – profostas jau norėjo pulti bučiuoti rankos, bet laiku prisiminęs jog aš to nemėgstu, tik giliai nusilenkė.

- Džiaugiuosi tave matydamas, senas meškine... – paplekšnojau per profosto nugarą. – Kaip tu?

- Jūsų maldomis, kapitone. Kiek jėgos leidžia. Kaip tik baigiau montuoti naująją hersą su gudriu suktuvu (v.p.: hersa - pranc. herse, nuleidžiamos ir pakeliamos vartų grotos vartų angoje arba prieš juos ar už jų). Asmeniškai nukaliau! O kaip aš džiaugiuosi!.. – universalusis meistras nubraukė sentimentalią ašarą akies kamputyje.

- Gerai jau, brolau. Tu man geriau pasakyk, kaip ten rūsyje tavo įnagiai gyvena?

- A kaip? Viskas kuo puikiausio stovio. Tik, kad be darbo. O kodėl klausiate? Negi klientą turite? – viliamas džiaugsmingai patrynė delnais.

- Visai gali būti, kad atsiras... Labai greitai. Gerai, eik, brolau. Šiandien vakare išmušim poros Mozelio vyno statinaičių kamščius ir maloniai papuotausim. Bet būk pasiruošęs, gali tavęs prisireikti.

- Jūsų mylista... – Izaokas norėjo išsižioti, bet jį permušė virtinė tarnų, kurie į mano kabinetą atitempė padėklus su valgiais.

Taip. Puiku. Matilda nuo šoko atsigavo. Mostelėjau porą gurkšnelių paties vietinio vyno ir peilio galiuku pasmeigiau eršketo gabaliuką. Neblogai...

- Jūsų mylista, galiu duoti ataskaitą...

- Spėsi dar. Greitai man pasakok viską apie Rafos kontorą ir jį patį. Supratai apie ką aš? O viską, tai reiškia – viską. Visiškai viską iki paskutiniųjų pletkų. Ir pagalvok apie tai, kodėl pašaukiau Viliamą.

- Atleiskite, jūsų mylista... aš  nelabai supratau.

- Ko tu nesupratai? Apie krikščionių kūdikių kraują macoje, apie nuodėmingas apeigas ir krikščioniškų simbolių niekinimus. Apie tamsos valdovo garbinimą. Apie visą jo purvą ir šlykščius reikalus. Apie prekybines aferas nepamiršk papasakoti. Ir nesumąstyk meluoti apie tai, kad jis dievobaimingas krikščionis – iš kart ant kuolo sėsi...

- Jū... sų m-mylista... bet aššš... aš...

- Ei, kas ten! Tėvą vienuolį Mykolą čionai ir perduokit Viliamui, tegu ruošia instrumentus! – įsakiau ir atsistojęs nuo krėslo priėjau prie Izaoko, kuris puolė ant kelių. – Žinai ką, Izaokai? Aš tave labai vertinu... Tikra tiesa, bet reikalas tame, kad tai susiję su mano ir mano artimųjų gyvybėmis. Tad aš net nemirktelėjęs pastatysiu tave prie kankinimų stulpo. Nors palieku tau galimybę įrodyti ištikimybę. Tau rinktis, žyde...

Po tokios prakalbos sekusias aistras galima praleisti. Dar tiek nesugyvulėjau, kad mėgaučiausi savo paties bjaurumu. Nors jei mane palyginti su dabartiniais žmonėmis, tai aš tiesiog nekaltas Dievo angelėlis. Tačiau lygiuotis į tokius pavyzdžius nenoriu ir nesilygiuosiu...

- Galite bausti... – Izaokas panarino galvą. – Bet daugiau aš nieko nežinau...

Aš su palengvėjimu atsidusau... Tfu... o aš jau ir iš ties buvau pasiruošęs išgirsti apie kūdikių kraują ir visokias tokias panašias nesąmones. Tačiau reikiamų žinių gavau daugiau nei reikėjo, kad pražudyčiau ne tik Rafą, bet ir jo tėtušį su visa kompanija. Tačiau su tėtušiu, kiek palauksim.

- To, manau, pakaks. Ir nevaidink kankinio. Ar tave nors piršteliu kas palietė?

Izaokas liūdnai krestelėjo galvą.

- Tu užjauti tą išgamą?

Vėl neigiamas gestas.

- Tai kame reikalas?

- Jūsų mylista... – žydas pažiūrėjo į mane liūdnomis akimis. – Aš prisiimu skundiko nuodėmę, todėl ir liūdžiu.

- Tai tavo krikščioniška pareiga. Tu juk pavyzdingas krikščionis, Izaokai? Ar tu pritari visiems tiems šlykštiems reikalams ir Dievo niekinimui?

- Tikras krikščionis! Niekinimams nepritariu! – Žydas plačiu mostu persižegnojo.

- Štai, matai, o tą širšių lizdą anksčiau ar vėliau ir be tavo pastangų priplotų. Ir nesiraukyk, nesiraukyk. Turiu tau ir gerų žinių.

- O kokių, jūsų mylista? – Izaoko akyse suliepsnojo prastai užmaskuotas susidomėjimas.

- Aš pabandysiu viską taip organizuoti, kad Rafaelio Cimlerio verslas būtų parduodamas iš varžytinių, ir spėkit, kas jį įsigis?

- Aš turėsiu problemų su jo tėvu, nes šis gana įtakingas asmuo gildijoje, - susimąstęs atsakė Izaokas. – Bet jeigu...

- Tu į įtariamųjų sąrašą nebūsi įtrauktas. Ir netgi dar daugiau: tam tikra prasme tapsi gelbėtoju. Bet apie tai kiek vėliau. Man pranešė, kad tu Gutene pasistatei namuką?

- Taip jūsų mylista, bet jūs gi pats leidote...

- Nusiramink, aš nerūstauju. Štai dabar pat tenai ir keliauk. Tau bus namų areštas. Ir nevartyk akių!.. Tai tik porai dienų. Pas tave apsilankys mano auditorius Horstas Diulis. Jam tu pateiksi visas ataskaitas. Po to, abu ateisit pas mane. Pateiksite išvadas. Viskas. Laisvas. Ir pakviesk pas mane tėvą Mykolą.

- Jūsų mylista! – kapelionas įeidamas į kabinetą nutaisė mielaširdingą marmūzę ir puolė bučiuoti man rankų. – Tebūnie pagarbinta Šventoji Mergelė!

- Džiugu jus matyti. Prisėskite, tėve. Mums reikia šį tą apsvarstyti...

Nuo reikalų atsiplėšiau tik gilų vakarą, nors spėjau susitvarkyti tik su pilimi. Visa kas už sienų, aprėpti nepajėgiau – pavargau kaip šuo ir nukėliau visus reikalaus kitai dienai. Na, ką gi... Visai patenkintas. Aišku be keiksmų neapsieita, o porą kartų net į skudurus teko duoti, teko ir apdovanoti, bet bendras vaizdelis visiškai neblogas. Pradžiugino...

Pilį pilnai suremontavo. Ir maža to, aš jos iškart net nepažinau. Pasikeitė pati bokštų ir donžono (v.p.: pranc. donjon; viduramžių pilies dažnai apvalus, gynybinis, sargybos ir gyvenamasis bokštas. Pagrindinės gyvenamosios patalpos. Antrame ir trečiame aukšte dažnai įsikurdavo didikai ir jų svečiai, o po stogu ir ant stogo sargyba ir stebėtojai) išvaizda ir architektūra. Atsirado akmeninės mašikulos (v.p.: pranc. machicoulis: mache-col — mušti į galvą, tai ambrazūrų su parapetu tipas — visų pirma skirtas vertikaliam puolančiųjų apšaudymui ar kitokiai gynybai (akmenų mėtymui, karšto vandens pylimui ir t.t.) ir dvigubas barbakanas (v.p.: it. barbacane, tai statinys prieš tvirtovę ar gynybinę sieną prie vartų. Masyvus ir dažnai tai cilindrinis bokštas su šaudymo angomis ir tiltas arba uždara perėja jungiančia bokštą su vartais. Skirtas vartų apsaugai ir sienos sparninei gynybai. Vėliau iš jo išsivystė ravelinas (lot. ravelere) — trikampis pagalbinis pastatas priešais tvirtovės griovį tarp bastionų, iš kurio kryžmine ugnimi apšaudydavo prieigas prie tvirtovės apvado, ugnimi paremiant gretimus bastionus, sienų aukštis gerokai mažesnis už pagrindinės tvirtovės sienas. Beje Vilniaus bastėja klaidingai laikoma barbakanu — Lietuvoje tokie statiniai neišlikę) prieš įvažiavimą.

Griovį aplink pilį išvalė ir pagilino ir net pramušė slaptą tunelį link jūros kranto. Žodžiu – pradžiugino., nors ir reikės perdaryti artilerijos aikšteles bokštuose. Šaudymo kampas manęs visiškai netenkino. Beje, pabūklai juose jau stovi. Dvylika nuo šebekos (v.p.: žr. Armanjakas – 2)  nuimtų iš galo užtaisomų falkonetų, vienaragė mortyra – vienintelė tokia šiame pasaulyje, ir kažkoks Feno konstrukcijos, siaubingos išvaizdos neįtikėtinas pabūklas. Demonstracija bus ryte. Velnias, vėl papuoliau į intensyvaus laiko grafiką: baronijoje aš galiu užsilaikyti tik savaitei ir per tą laiką reikės suvaidinti spektaklį Antverpene...

Laivų arba tvirtovių falkonetai užtaisomi iš galo

- Žanai... – Matilda švelniai nuėmė mano ranką, - padaryk man malonumą.

- Gerai, katinėli, – atsirėmiau į krėslo atkaltę. – Bet iš tikro, gal geriau tu prižiūrėtum mergytes.

Matilda apsireiškė kabinete norėdama pati, asmeniškai, apmazgoti mano kojas. Taip sakant, pademonstruoti savo meilę ir nuolankumą. Velniai žino kas...

- Su jomis viskas gerai, - nusišypsojo flamandė. – Man labai malonu, kad tu taip jomis rūpiniesi... Štai ir viskas, o dabar leisk tave perrengti. Šventei viskas paruošta. Šefas Peteris savo pagalbininkus visai užvaikė ir vis šaukia: neapturėsiu gėdos šeimininką akyse... į purvą nepulsiu!

- Gerai.

Pasižiūrėjau į savo moterį. Flamandė tapo dar patrauklesne. Įgijo kažkokį nenusakomą vidinį žavesį. Po gimdymo kažkiek suapvalėjo, bet jai tas neįtikėtinai tinka. Ko gero labiausiai tinkamas apibūdinimas būtų – subrendo. Tapo tarsi išlaikytas vynas: rafinuotai taurus. Tiesiog neįtikėtina – ji neturė nė lašelio kilmingojo kraujo.

- Mati, tu man niekada nepasakojai iš kur esi kilusi... – ištiesiau rankas leisdamas nutemti marškinius.

- Iš Briuselio, mielasis.

- Kas tavo tėvai?

- Nesijudink, aš bandau atpainioti raištelius...

- Neužkalbinėk man dantų: kas tėvai?

- Tėvas visą gyvenimą keltininku buvo, o motina siuvėja. Tik jų jau nėra... Kurį purpueną nori? Šį ar šį? (v.p.: purpuenas, vėliau gambizonas, tai viduramžių švarkas siauromis rankovėmis kilęs iš šimtasiūlio pošarvio)

Vienas iš daugelio purpueno varinatų

Vienas iš daugelio gambizono variantų

- Apgailestauju... duok barchatinį su odiniais įsiuvais...

Kalbėdamas su flamande aš pajutau pilną ramybę, ir, velniai rautų, netgi malonumą. Gal tai ir yra meilė? Na taip, eržilas aš dar tas – herojiško barono-širdagraužio įvaizdis to reikalauja, bet nė su viena moterimi aš nesijaučiau taip ramiai ir maloniai. Tebūnie prakeikti tie viduramžiai! Niekada aš geresnės žmonos nerasiu, bet prakeikti įstatymai – neįveikiama kliūtis. Na ir velniop juos. Apsieisim ir be „antspaudo pase“. Ką? Na tai: koks dar po galais pasas?.. Tfu, blyn... vėl į galvą visokios dvidešimt pirmo amžiaus nesąmonės lenda...

- Na štai... – Matilda pataisė ordiną ant mano kaklo ir žengtelėjo atgal. – Mielasis, tu taip puikiai atrodai, kad mergos pačios į rietuves krenta.

- Nekalbėk nesąmonių! – pasistengiau nutraukti besivystančią temą. – O tu pati pasiruošusi?

- Aš su mažėmis pabūsiu. – Matilda pakštelėjo man į skruostą ir pasuko link išėjimo. Paskui ją nusekė tarnaičių būrelis, o ji pati pasisuko ir šelmiškai šyptelėjusi pareiškė: - Lauksiu tavęs miegamajame: noriu patikrinti ar tu neišeikvojai savo jėgų kilmingoms kalėms.

- Va ir pamatysi...

Luidžis ir Pjetro atidarė sunkias raižiniais puoštas duris. Žengtelėjau priekin ir sustojau.

Skliautuotos lubos, milžiniškas židinys, kuriame ruseno rąstigaliai, gobelenai vilnija nuo lengvo skersvėjo, o ugnies liežuviai blyksėdami ant išpieštų lubų, tarsi atgaivino nutapytus siužetus. Gražu ir niūru... kaip ir dera tikrai riterio piliai. Juolab manoje.

Salėje nuvilnijo gaudesys. Aš pasižiūrėjau į bendražygius...

Štai Piteris su atsainiai užmaukšlintu šefo kalpoku sustingo su savo pagalbininkų rikiuote šalia milžiniško padėklo, ant kurio gulėjo keptas šernas. Štai Tilis Verenvenas sutrikęs kasosi barzdą. O štai Samuelis ben Gurionas pirštu sukioja savo peisą. O štai šie, tai inžinerijos genijai Fiorovantis ir Fenas. Šalia jų – geraširdiškas vienuolio Mykolo veidukas ir raudonas, kaip nušveistas varinis dubenėlis, platus Vilemo Askenso snukis. Toliau – Gusas Bromelis, Torvaldas Baumgartneris, Miustas Chidelis ir dar keletas ištikimų bendražygių su plėšikų fizionomijomis...

- Džiaugiuosi jus matydamas, broliai! Na, ką? Papuotausim?

- O ka-a-a-ip-gi-i-i!..