XI skyrius
Liuoktelėjau nuo Rodeno ir
nekreipdamas jokio dėmesio į keliaklupsčiaujančius šeimynykščius, nulėkiau laiptais
į viršų. Atplėšiau duris į miegamąjį ir sustingau ant slenksčio...
- Žanai!!! – aiktelėjo Matilda ir
susvyravo tarsi norėtų nualpti.
Neleidau alpti...
Prispaudžiau prie savęs ir
įsisiurbiau į tokias saldžias ir trokštamas lūpas... Po to vos ne grieždamas
dantimis atsiplėšiau ir sukomandavau:
- Kur? Vesk!..
Tačiau dar nespėjus pabaigti
sakinio, iš už pertvaros išgirdau šaižų, pilną nepasitenkinimo inkštimą.
Įsiveržiau ir sustingau kaip
užkerėtas...
Dvi stotingos raudonskruostės
mergos liūliavo ant rankų vienodus nėriniuotus kokonus, iš kurių nepatenkinti
ir susiraukę žvelgė raudonskruosčiai veidukai. Visiškai vienodi...
Matilda išdidžiai krestelėjo galvą,
nutarškėjo kulniukais iki auklių ir įteikė man mano atžalas.
- Panašios į tave! – tarstelėjo
baigusi šį aktą. – tokios pat gražios!
- O ko jos rėkia? – uždaviau kvailą
klausimą ir kažkodėl abiem paeiliui, surietęs iš pirštų „ožį“, pamakalavau
prieš veidelius.
Taip... berods aš to paties kvailai
paklausiau savo žmonos iš praeito gyvenimo, kai pasiiminėjau iš gimdymo namų.
Idiotas...
- Aš gi ir sakau – visiškai, kaip
tu! – pareiškė Matilda ir kažkodėl sutrikusi, gailiai pridūrė - Dievo valia nežinoma...
Viskas aišku. Moteris ruošėsi
atsakyti už tokį nesankcionuotą merginų pasirodymą šiame pasaulyje. Tarp kitko,
tokia atsakomybė šiame laikmetyje – visai normalus reikalas. Kartais būdavo
net...
- Aš džiaugiuosi! – nusprendžiau
vieną kartą ir visiems laikams baigti su tokiomis nesąmonėmis. – Aš labai
džiaugiuosi, kad tu, mano meile, pagimdei man dukras. Netgi dar daugiau: aš jau
ėmiausi visų žygių, kad jos būtų pripažintos. Leidimą gavau. Šiandien vakare
tinkamai surašysim dokumentą. Bet tau vis tiek teks man dar prigimdyti sūnų.
Aišku?
- Žanai!!! – Matilda tiesiog akyse
atgijo.
Net iš akių žaibus paleido į aukles,
kurios net išsižiojusios klausėsi ponų santykių aiškinimosi.
Užtvirtindamas savo malonę ir
meilę, dar kartą ją pabučiavau ir įteikiau žiedą su milžinišku safyru ir dėžutę
su būsimo mažylių kraičio dalelyte. Trofėjiniai... O kaip gi kitaip. Savas gi
kraujas...
Myliu aš jas! Ir myliu aikštingąją
flamandę! Dabar pat pasiruošęs ją nusitempti lovon. Šosai nuo įtampos tuoj
sprogs. Bet negaliu... Laikas! Laikas spaudžia, kad jį kur nelabieji... Kaip
jau aš minėjau: apskaita ir atitinkami reikalavimai bei atsakomybė –
progresyvaus feodalinio ūkio pagrindas. Na ir toliau arti: niekadėją Rafą į
skutelius plėšyti, o po to jau anglai ir prakeiktas Pjero...
- Laikyk... – neužmiršęs
pabučiuoti, perdaviau mylimas mažyles. – Būsiu vėlai. Vonią paruoškite ir
ataskaitą. Ataskaitą - pirma. Viskas, o aš į... Tuoj atneš skrynią, tai tu ją
patalpink į saugyklą...
- Žanai!!! – gailus atodūsis už
nugaros.
Atleisk, mieloji...
Išėjau į koridorių ir permečiau
akimis susirinkusius artimiausius bendražygius, kurie aktyviai alkūnėmis yrėsi
per susirinkusiųjų būrį, norėdami išlysti į priekį. Visus išklausysiu ir
visiems surasiu gerų arba blogų žodžių. Tik šiuo momentu, man svarbiausia...
Pamačiau Izaoką, kuris kukliai
stovėjo šone ir pamojęs pirštu pasišaukiau pas save. Kartu į savo kabinetą
nusivedžiau ir Vilemą Askensą – savo buvusį būrio profostą (v.p. vok. Profos, sen. pranc. provos, provost — karys
arba žemesnysis karininkas atsakingas už tvarką ir higieną bei kalinių ar
belaisvių saugojimą).
Vilemas baigė tarnybą
ir tapo baronijos vyriausiuoju kalvystės reikalų valdytoju – tai yra
vyriausiuoju kalviu.
Permečiau akimis kabinetą... Na-a
taip... pasistengė. Viskas iš naujo nutinkuota, atsirado ąžuolinės panelės ir
niūraus gotiško stiliaus baldai. Prašmatnus krėslas su dailiai išraižytomis
kaukolėmis ant ranktūrių. Velnias... o čia kas? Ant lubų pamačiau išpaišytas
kažkokias velniškas ir pragariškas aistras. Panašu, kad Boschas pasistengė (v.p.: Jeronimas Boschas; ol. Hieronymus Bosch, tikrinis: Jheronimus van Aken. 1450-1515 m.; flamandų
dailininkas. Siurealizmo pradininkas. Smulkiau: Armanjakas-2; Vienas iš jo paveikslų viršuje). O
ką? Visai į temą... Man patiko. Reikės vaikinukui premiją išrašyti. Bet tik po
to, kai apžiūrėsiu viską, ką jis pridirbo ir dirba. Pervedžiau pirštais per
komodą. K-ch-mmm... dulkių nėra. O štai čia pakabinsiu skydą ir porelę
partizanų (v.p.: angl. partisan, vok.
Partisane, rus. протазан. Plačiaašmenė europietiška ietis, kurios platus
ietigalis turintis pamate dvi į viršų užriestas skiautes, kurios gali būti
statmenos ieties ašiai arba daugiau ar mažiau užlenktos į priekį. Paprastai 2,5
m. ilgio. Šiuo metu jais ginkluoti Vatikano gvardijos šveicarai). O štai čia – savo portretą su
visomis regalijomis...
- Jūsų mylista... – pasigirdo
nedrąsus Izaoko balsas. – Taigis...
Jį permušė tirštas Vilemo bosas:
- Kapitone!!! Pagaliau, gi! O aš
vis galvojau, kam prireikė senojo Vilemo... – profostas jau norėjo pulti
bučiuoti rankos, bet laiku prisiminęs jog aš to nemėgstu, tik giliai nusilenkė.
- Džiaugiuosi tave matydamas, senas
meškine... – paplekšnojau per profosto nugarą. – Kaip tu?
- Jūsų maldomis, kapitone. Kiek
jėgos leidžia. Kaip tik baigiau montuoti naująją hersą su gudriu suktuvu (v.p.: hersa - pranc. herse, nuleidžiamos ir
pakeliamos vartų grotos vartų angoje arba prieš juos ar už jų). Asmeniškai nukaliau! O kaip aš
džiaugiuosi!.. – universalusis meistras nubraukė sentimentalią ašarą akies
kamputyje.
- Gerai jau, brolau. Tu man geriau
pasakyk, kaip ten rūsyje tavo įnagiai gyvena?
- A kaip? Viskas kuo puikiausio
stovio. Tik, kad be darbo. O kodėl klausiate? Negi klientą turite? – viliamas
džiaugsmingai patrynė delnais.
- Visai gali būti, kad atsiras...
Labai greitai. Gerai, eik, brolau. Šiandien vakare išmušim poros Mozelio vyno
statinaičių kamščius ir maloniai papuotausim. Bet būk pasiruošęs, gali tavęs
prisireikti.
- Jūsų mylista... – Izaokas norėjo
išsižioti, bet jį permušė virtinė tarnų, kurie į mano kabinetą atitempė
padėklus su valgiais.
Taip. Puiku. Matilda nuo šoko
atsigavo. Mostelėjau porą gurkšnelių paties vietinio vyno ir peilio galiuku
pasmeigiau eršketo gabaliuką. Neblogai...
- Jūsų mylista, galiu duoti
ataskaitą...
- Spėsi dar. Greitai man pasakok
viską apie Rafos kontorą ir jį patį. Supratai apie ką aš? O viską, tai reiškia
– viską. Visiškai viską iki paskutiniųjų pletkų. Ir pagalvok apie tai, kodėl
pašaukiau Viliamą.
- Atleiskite, jūsų mylista...
aš nelabai supratau.
- Ko tu nesupratai? Apie
krikščionių kūdikių kraują macoje, apie nuodėmingas apeigas ir krikščioniškų
simbolių niekinimus. Apie tamsos valdovo garbinimą. Apie visą jo purvą ir
šlykščius reikalus. Apie prekybines aferas nepamiršk papasakoti. Ir nesumąstyk
meluoti apie tai, kad jis dievobaimingas krikščionis – iš kart ant kuolo
sėsi...
- Jū... sų m-mylista... bet aššš...
aš...
- Ei, kas ten! Tėvą vienuolį Mykolą
čionai ir perduokit Viliamui, tegu ruošia instrumentus! – įsakiau ir atsistojęs
nuo krėslo priėjau prie Izaoko, kuris puolė ant kelių. – Žinai ką, Izaokai? Aš
tave labai vertinu... Tikra tiesa, bet reikalas tame, kad tai susiję su mano ir
mano artimųjų gyvybėmis. Tad aš net nemirktelėjęs pastatysiu tave prie
kankinimų stulpo. Nors palieku tau galimybę įrodyti ištikimybę. Tau rinktis,
žyde...
Po tokios prakalbos sekusias aistras
galima praleisti. Dar tiek nesugyvulėjau, kad mėgaučiausi savo
paties bjaurumu. Nors jei mane palyginti su dabartiniais žmonėmis, tai aš tiesiog
nekaltas Dievo angelėlis. Tačiau lygiuotis į tokius pavyzdžius nenoriu ir
nesilygiuosiu...
- Galite bausti... – Izaokas panarino
galvą. – Bet daugiau aš nieko nežinau...
Aš su palengvėjimu atsidusau...
Tfu... o aš jau ir iš ties buvau pasiruošęs išgirsti apie kūdikių kraują ir
visokias tokias panašias nesąmones. Tačiau reikiamų žinių gavau daugiau nei
reikėjo, kad pražudyčiau ne tik Rafą, bet ir jo tėtušį su visa kompanija.
Tačiau su tėtušiu, kiek palauksim.
- To, manau, pakaks. Ir nevaidink
kankinio. Ar tave nors piršteliu kas palietė?
Izaokas liūdnai krestelėjo galvą.
- Tu užjauti tą išgamą?
Vėl neigiamas gestas.
- Tai kame reikalas?
- Jūsų mylista... – žydas pažiūrėjo
į mane liūdnomis akimis. – Aš prisiimu skundiko nuodėmę, todėl ir liūdžiu.
- Tai tavo krikščioniška pareiga.
Tu juk pavyzdingas krikščionis, Izaokai? Ar tu pritari visiems tiems šlykštiems
reikalams ir Dievo niekinimui?
- Tikras krikščionis! Niekinimams
nepritariu! – Žydas plačiu mostu persižegnojo.
- Štai, matai, o tą širšių lizdą
anksčiau ar vėliau ir be tavo pastangų priplotų. Ir nesiraukyk, nesiraukyk.
Turiu tau ir gerų žinių.
- O kokių, jūsų mylista? – Izaoko
akyse suliepsnojo prastai užmaskuotas susidomėjimas.
- Aš pabandysiu viską taip
organizuoti, kad Rafaelio Cimlerio verslas būtų parduodamas iš varžytinių, ir
spėkit, kas jį įsigis?
- Aš turėsiu problemų su jo tėvu,
nes šis gana įtakingas asmuo gildijoje, - susimąstęs atsakė Izaokas. – Bet
jeigu...
- Tu į įtariamųjų sąrašą nebūsi
įtrauktas. Ir netgi dar daugiau: tam tikra prasme tapsi gelbėtoju. Bet apie tai
kiek vėliau. Man pranešė, kad tu Gutene pasistatei namuką?
- Taip jūsų mylista, bet jūs gi
pats leidote...
- Nusiramink, aš nerūstauju. Štai
dabar pat tenai ir keliauk. Tau bus namų areštas. Ir nevartyk akių!.. Tai tik
porai dienų. Pas tave apsilankys mano auditorius Horstas Diulis. Jam tu
pateiksi visas ataskaitas. Po to, abu ateisit pas mane. Pateiksite išvadas.
Viskas. Laisvas. Ir pakviesk pas mane tėvą Mykolą.
- Jūsų mylista! – kapelionas
įeidamas į kabinetą nutaisė mielaširdingą marmūzę ir puolė bučiuoti man rankų.
– Tebūnie pagarbinta Šventoji Mergelė!
- Džiugu jus matyti. Prisėskite,
tėve. Mums reikia šį tą apsvarstyti...
Nuo reikalų atsiplėšiau tik gilų
vakarą, nors spėjau susitvarkyti tik su pilimi. Visa kas už sienų, aprėpti
nepajėgiau – pavargau kaip šuo ir nukėliau visus reikalaus kitai dienai. Na, ką
gi... Visai patenkintas. Aišku be keiksmų neapsieita, o porą kartų net į
skudurus teko duoti, teko ir apdovanoti, bet bendras vaizdelis visiškai
neblogas. Pradžiugino...
Pilį pilnai suremontavo. Ir maža
to, aš jos iškart net nepažinau. Pasikeitė pati bokštų ir donžono (v.p.: pranc. donjon; viduramžių pilies dažnai
apvalus, gynybinis, sargybos ir gyvenamasis bokštas. Pagrindinės gyvenamosios
patalpos. Antrame ir trečiame aukšte dažnai įsikurdavo didikai ir jų svečiai, o
po stogu ir ant stogo sargyba ir stebėtojai) išvaizda ir architektūra. Atsirado akmeninės
mašikulos (v.p.: pranc. machicoulis:
mache-col — mušti į galvą, tai ambrazūrų su parapetu tipas — visų pirma skirtas
vertikaliam puolančiųjų apšaudymui ar kitokiai gynybai (akmenų mėtymui, karšto
vandens pylimui ir t.t.)
ir dvigubas barbakanas (v.p.: it. barbacane,
tai statinys prieš tvirtovę ar gynybinę sieną prie vartų. Masyvus ir dažnai tai
cilindrinis bokštas su šaudymo angomis ir tiltas arba uždara perėja jungiančia
bokštą su vartais. Skirtas vartų apsaugai ir sienos sparninei gynybai. Vėliau
iš jo išsivystė ravelinas (lot. ravelere) — trikampis pagalbinis pastatas
priešais tvirtovės griovį tarp bastionų, iš kurio kryžmine ugnimi apšaudydavo
prieigas prie tvirtovės apvado, ugnimi paremiant gretimus bastionus, sienų
aukštis gerokai mažesnis už pagrindinės tvirtovės sienas. Beje Vilniaus bastėja
klaidingai laikoma barbakanu — Lietuvoje tokie statiniai neišlikę) prieš įvažiavimą.
Griovį aplink
pilį išvalė ir pagilino ir net pramušė slaptą tunelį link jūros kranto. Žodžiu
– pradžiugino., nors ir reikės perdaryti artilerijos aikšteles bokštuose.
Šaudymo kampas manęs visiškai netenkino. Beje, pabūklai juose jau stovi.
Dvylika nuo šebekos (v.p.: žr.
Armanjakas – 2) nuimtų iš galo užtaisomų falkonetų, vienaragė
mortyra – vienintelė tokia šiame pasaulyje, ir kažkoks Feno konstrukcijos,
siaubingos išvaizdos neįtikėtinas pabūklas. Demonstracija bus ryte. Velnias,
vėl papuoliau į intensyvaus laiko grafiką: baronijoje aš galiu užsilaikyti tik
savaitei ir per tą laiką reikės suvaidinti spektaklį Antverpene...
 |
| Laivų arba tvirtovių falkonetai užtaisomi iš galo |
- Žanai... – Matilda švelniai nuėmė
mano ranką, - padaryk man malonumą.
- Gerai, katinėli, – atsirėmiau į
krėslo atkaltę. – Bet iš tikro, gal geriau tu prižiūrėtum mergytes.
Matilda apsireiškė kabinete
norėdama pati, asmeniškai, apmazgoti mano kojas. Taip sakant, pademonstruoti
savo meilę ir nuolankumą. Velniai žino kas...
- Su jomis viskas gerai, -
nusišypsojo flamandė. – Man labai malonu, kad tu taip jomis rūpiniesi... Štai
ir viskas, o dabar leisk tave perrengti. Šventei viskas paruošta. Šefas Peteris
savo pagalbininkus visai užvaikė ir vis šaukia: neapturėsiu gėdos šeimininką
akyse... į purvą nepulsiu!
- Gerai.
Pasižiūrėjau į savo moterį.
Flamandė tapo dar patrauklesne. Įgijo kažkokį nenusakomą vidinį žavesį. Po
gimdymo kažkiek suapvalėjo, bet jai tas neįtikėtinai tinka. Ko gero labiausiai
tinkamas apibūdinimas būtų – subrendo. Tapo tarsi išlaikytas vynas: rafinuotai
taurus. Tiesiog neįtikėtina – ji neturė nė lašelio kilmingojo kraujo.
- Mati, tu man niekada nepasakojai
iš kur esi kilusi... – ištiesiau rankas leisdamas nutemti marškinius.
- Iš Briuselio, mielasis.
- Kas tavo tėvai?
- Nesijudink, aš bandau atpainioti
raištelius...
- Neužkalbinėk man dantų: kas
tėvai?
- Tėvas visą gyvenimą keltininku
buvo, o motina siuvėja. Tik jų jau nėra... Kurį purpueną nori? Šį ar šį? (v.p.: purpuenas, vėliau gambizonas, tai viduramžių
švarkas siauromis rankovėmis kilęs iš šimtasiūlio pošarvio)
 |
Vienas iš daugelio purpueno varinatų |
- Apgailestauju... duok barchatinį
su odiniais įsiuvais...
Kalbėdamas su flamande aš pajutau
pilną ramybę, ir, velniai rautų, netgi malonumą. Gal tai ir yra meilė? Na taip,
eržilas aš dar tas – herojiško barono-širdagraužio įvaizdis to reikalauja, bet
nė su viena moterimi aš nesijaučiau taip ramiai ir maloniai. Tebūnie prakeikti
tie viduramžiai! Niekada aš geresnės žmonos nerasiu, bet prakeikti įstatymai –
neįveikiama kliūtis. Na ir velniop juos. Apsieisim ir be „antspaudo pase“. Ką?
Na tai: koks dar po galais pasas?.. Tfu, blyn... vėl į galvą visokios dvidešimt
pirmo amžiaus nesąmonės lenda...
- Na štai... – Matilda pataisė
ordiną ant mano kaklo ir žengtelėjo atgal. – Mielasis, tu taip puikiai atrodai,
kad mergos pačios į rietuves krenta.
- Nekalbėk nesąmonių! –
pasistengiau nutraukti besivystančią temą. – O tu pati pasiruošusi?
- Aš su mažėmis pabūsiu. – Matilda
pakštelėjo man į skruostą ir pasuko link išėjimo. Paskui ją nusekė tarnaičių
būrelis, o ji pati pasisuko ir šelmiškai šyptelėjusi pareiškė: - Lauksiu tavęs
miegamajame: noriu patikrinti ar tu neišeikvojai savo jėgų kilmingoms kalėms.
- Va ir pamatysi...
Luidžis ir Pjetro atidarė sunkias
raižiniais puoštas duris. Žengtelėjau priekin ir sustojau.
Skliautuotos lubos, milžiniškas
židinys, kuriame ruseno rąstigaliai, gobelenai vilnija nuo lengvo skersvėjo, o
ugnies liežuviai blyksėdami ant išpieštų lubų, tarsi atgaivino nutapytus
siužetus. Gražu ir niūru... kaip ir dera tikrai riterio piliai. Juolab manoje.
Salėje nuvilnijo gaudesys. Aš
pasižiūrėjau į bendražygius...
Štai Piteris su atsainiai
užmaukšlintu šefo kalpoku sustingo su savo pagalbininkų rikiuote šalia
milžiniško padėklo, ant kurio gulėjo keptas šernas. Štai Tilis Verenvenas
sutrikęs kasosi barzdą. O štai Samuelis ben Gurionas pirštu sukioja savo peisą.
O štai šie, tai inžinerijos genijai Fiorovantis ir Fenas. Šalia jų –
geraširdiškas vienuolio Mykolo veidukas ir raudonas, kaip nušveistas varinis
dubenėlis, platus Vilemo Askenso snukis. Toliau – Gusas Bromelis, Torvaldas
Baumgartneris, Miustas Chidelis ir dar keletas ištikimų bendražygių su plėšikų
fizionomijomis...
- Džiaugiuosi jus matydamas,
broliai! Na, ką? Papuotausim?
- O ka-a-a-ip-gi-i-i!..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą