"Armanjako šalis. Bastardas". VIII tęsinys. 2016-03-18

Rodenas supyko, atsistojo piestu ir tvojo pranciškonui priekinėmis kanopomis tiesiai kakton.

Aišku, kad galėjau to išvengti – bet nespėjau... Pirma, tai aš ne koks jojimo meistras, o antra... nepanorėjau. Labai jau šlykštus tas vienuolis.

Pranciškonas nulėkė į šoną, atsitrenkė į vežimą ir be sąmonės susmuko. Riebus snukis apsipylė krauju. Toks įspūdis, kad ragana viską metė, nes plonu balseliu ėmė kvatotis.

Sargybiniai pakilo, bet Tuko rankose pamatę arbaletą, greitai atsisėdo ten kur anksčiau sėdėjo ir taikingai pakėlė rankas.

- Jūs matėte, kad šis vienuolis elgėsi itin įžūliai, bet mano ranka jo net neprilietė?.. – paklausiau padėjęs ranką ant espados rankenos.

- Matėme, jūsų mylista. Labai įžūliai elgėsi tėvas Bonifacijus. Matyt jam ragana protą sumaišė, - sargybiniai pritarė ir netgi papildė įvykių versiją.

- Esant reikalui patvirtinsite? – Aš kapšyje užčiuopiau tris sidabrines monetas ir mestelėjau sargybiniams.

- O kaip gi, jūsų mylista. Štai grįšim į Fleransą ir nedelsiant patvirtinsim, - vos ne iki žemės nusilenkė vyresnysis.

- Puiku. – Nuotaika kiek atsitaisė.

Na ir vienuolis, nežiūrint mano abejonių, liko gyvas. Sargybiniai nunešė Bonifacijų į šalikelę ir nuplėšę gabalą sutanos apačios aprišo jo galvą.

Pranciškonis dejavo, bet kol kas sąmonės dar neatgavo.

- Kabaljero... kabaljero... prieik... – iš netikėtumo vos nepašokau.

Mane šaukė ragana.

- Jūsų mylista... – Tukas perspėjamai prašnypštė, tačiau aš vedamas nepaaiškinamos jėgos, nušokau nuo arklio ir priėjau prie narvo.

- Ko nori, ragana?

- Stiprus... stiprus... galingas vyras... – prašnabždėjo ragana. – Kodėl tu manęs nebijai?

- Tu tikrai ragana?

- Taip.

Tas „taip“, nuskambėjo kažkaip kasdieniškai.

- Kodėl atvirauji? Tu gi žinai, ką su tavim padarys.

- Jei bandysiu slapukauti, man bus tik blogiau, - gūžtelėjo pačiais ragana. – Ačiū tau.

- Už ką? Aš tau nepadėjau... ir nepadėsiu.

- Nereikia... manęs nesudegins... mus dabar mažai degina, viskas katarams... viskas katarams,

 o vėliau... vėliau bus baisu... (v.p.: katarai, lot.  catharus; gr. Katharos - švarus, arba albigiečiai (pagal miestą Albi, kuris buvo laikomas katarų arba eretikų sostine). Nors tuometinė katalikų bažnyčia manė, kad žodis „katarai“ kilo iš lot. cattus, tai yra katino, nes manė, kad Liuciferis pasivertęs juodu katinu dalyvavo katarų apiguse ir jie jam bučiuodavo užpakalį. Nuo to laiko juodas katinas ir turi „neigiamą“ įvaizdį ir tapatinamas su tamsos jėgomis (autorystė priskiriama teologui Alain‘ui de Lille, kuriam beje priklauso ir frazė „visi keliai veda į Romą). Tačiau katarai save laikė krikščionimis, skelbė asketizmą, laikė, kad Dievas sukūrė tik dvasinį pasaulį, o šėtonas žemiškąjį. Reikalavo naikinti bažnyčios žemės valdas, dešimtinę ir induligencija, o taip pat tikėjo reinkarnacija. Jie buvo vadinami „šėtono pasekėjais“, „šėtono mokiniais“ ir paskelbti eretikais. Popiežius Inocentas III prieš juos paskelbė kryžiaus žygį, kuris truko nuo 1209 iki 1229 m.

Manoma, kad žuvo daugiau kaip pusė milijono gyventojų. Jie masiškai buvo deginami, o tie, kuriems pasisekė - buvo apklausinėjami (merginos nuo 12, vaikinai nuo 14 metų) ir leisdavo rinktis – išsižadėti ar mirti. Tačiau bendraamžių liudijimu – masiškai atsisakydavo išsižadėti. Inkvizicija su jais baigė susidoroti tik XIV a. pabaigoje. Tai šio kryžiaus žygio metu ir buvo ištarta frazė „Žudyk visus. Dievas atsirinks savus“ (Cezaris Heisterbachas, vienuolyno Heisterbache prioras juos pasakė kryžiaus žygio vadui Arnoldui Amalrikui. Vėlesnė masinė raganų medžioklė buvo kaip ir šio proceso interpretacija ir tęsinys)... – mergina sububeno kaip transe ir staiga ėmė raiškiai dėstyti: - Tavęs du... Jūs dviese... jo du. Vienas mūsų, kitas ne mūsų. Vienas geras, kitas piktas. Vienam bus blogai, o kitam vis vien... Negalima tau būti geram, negalima piktam... eik savo keliu ir rasi juos. Vieną jau praradai... kitą prarasi... eik, skubėk... vis tiek suspėsi ir nesuspėsi...

- Jūsų mylista... Monsinjore, atsigaukit...

- ...du... dvi kunigaikščio žymės ant tavęs... viena ant vieno, kita žymė ant kito... jis jus priims, jie tave priims... pasidalink krauju... pasidalink jėga... išgelbėsi vieną, vieną, visus... atiduok jė-ė-ėgą!!! – Keisti, nesuprantami žodžiai mane suko tarsi į kokoną ir nešė į tamsą.

Staiga stiprus stumtelėjimas išmušė mane iš verpeto ir aš nustebęs pajutau, kad škotas mane už kirkos tempia toliau nuo vežimo.

- Jis ma-ano! – ragana baisiai sukliko ir konvulsijose ėmė drebinti narvą.

Abu sargai metė vienuolį ir prišokę prie vežimo, bukuoju alebardos koto galu, ėmė mušti raganą. Vyresnysis priėjo prie manęs ir pagarbiai patarė:

- Jotumėt jūs sau, jūsų mylista... Nereikia jums čia būti. Ji taip mūsų kapitoną pražudė... Kaip Dievą myliu – pražudė: išdžiūvo visas ir per septynias dienas mirė.

- Tai ji tikra ragana? – nustebęs sumurmėjau.

- O kaip gi kitaip,- šyptelėjo sargybinis, - pati tikriausia. Jokite, tuoj tėvas Bonifacijus atsigaus ir prasidės klausimai. O jums to reikia?

Kaip rūke nusigavau iki bandančio ištrūkti Rodeno, užsikabarojau į balną ir truktelėjau į  galopą tiesiog iš vietos. Pristabdyti sugebėjau gal tik už kokio kilometro.

Man niekaip nesisekė atrišti krepšio raištelių ir pasiekti gertuvę. Atrodė, kad jei staigiai neišgersiu nors gurkšnelio vyno - numirsiu vietoje. Rankos sunkiai drebėjo, o savijauta buvo tokia, lyg būčiau pridavęs porą litrų kraujo, o po to dar laikui nubėgęs porą kilometrų.

- Tukai... duok vyno!.. – užrėkiau priartėjusiam škotui ir nušokau nuo arklio.

- Jūsų mylista, paėjėkim nuo kelio... ten perkąsim ir vyno išgersim, o jums ir pagulėti nepamaišys, - kaip vaiką mane įkalbinėjo škotas ir tempėsi į mišką, - na ir arkliukams laikas pailsėti, va kaip savo žirgą nuvarėt.

- Viskas...viskas, aš tvarkoje... – perėmiau iš rankų Rodeno pavadžius.

Sąmonė po truputį ėmė skaidrėti, bet rankos dar virpėjo.

- Na ir velniava...

- Tai jau taip... – sutikdamas linktelėjo škotas. – Stipri ragana, labai stipri...

- Patiesk staltiesę, - parodžiau į laukymėlę. - Ėst noriu, negaliu.

- Tuoj, jūsų mylista, viską padarysiu... – Tukas pririšo arklius ir ėmė ruošti valgį. – Tuoj pavalgysim, išgersim – ir palengvės, tik man nesuprantama, monsinjore, kokio... jūs prie jos prilindote...

- Pliurpk mažiau. – Aš priguliau ant žolės ir nelaukdamas, kol škotas išdėlios valgį, prisiglaudžiau prie vynmaišio. – O-o-o... Dieviška palaima... vynas gyvenimą gražina. Štai pasakyk tu man... ar daug čia raganų? Gaskonijoj...

- Aš... na šitą... antrą matau, nors dėl pirmos tai greičiausiai buvo apkalbos... Nepiktybinė senutė buvo. Bet sako jų daug yra. Aš skaičiau daug knygų. Ten viskas, kaip į lentynėles sudėliota...

- Tfu... – Aš sugriebiau dantimis duonos gabalą su sūriu. – O aš galvojau, kad tai paistalai...

- Na kokie paistalai, monsinjore. – Tukas įsistebeilijo į mane. – Mūsų motina bažnyčia, visiškai aiškiai yra tai įvardijusi. Negi netikite...

- Tikiu, škote, žinoma tikiu...  – pasistengiau ištaisyti savo klaidą. – Aš apie kitką... Suprantama, kad bažnyčia savo neiginiuose neklysta. Bet, brolau... tu turi suprasti, kad kai kurie bažnyčios tarnai tikėjimą išnaudoja savo tikslams.

- Kaip tai? – Tukas nustebęs sustingo su pasmeigtos ant durklo mėsos gabalu.

- Tu ką, bukas? Štai pasakyk, kokio galo tu iš vienuolyno pabėgai?

- Aš jums, monsinjore, sakiau... A-a-a... aš supratau apie ką jūs... Tai tokie gi nedori bažnyčios tarnai... Na taip, vienuolynuose daromos nuodėmės ir klesti savanaudiškumas. Pats toks buvau... Bet prie ko čia raganos? 

2016-03-18

"Armanjako šalis. Bastardas" VIII skyriaus tęsinys. 2016-03-17



- Ko čia vis loji: „monsinjore“, „monsinjore“... Žiūrėk, o ką čia mums velnias neša? – Aš parodžiau į grupelę žmonių ant kelio.

Priekyje, kažkaip keistai traukuliuodamas kojomis, ėjo kažkoks žmogėnas, o jį sekė nedidelė minia.

- Nežinau... – Tukas pridėjo ranką prie kaktos pridengdamas akis nuo saulės. – Ginklų lyg nėra. Gal piligrimai?

- Kaip pasakysi... jeigu kas, būk pasiruošęs...

Keista procesija priartėjo ir aš juos apžvelgiau nuodugniau. Priekyje, iki pusės nuogas vyras, kažką monotoniškai ir šlykštokai lotyniškai kaukė ar dainavo ir į ritmą lupo save per nugarą bizūnu. Jį sekanti  dešimties žmonių kompanija viską tiksliai atkartojo ir lygiai taip pat kaukė, tik kartu su rimbo smūgiais sukaukdami garsiau.

- Eina šikt... – tik ir sugebėjau ištarti.

Vyrai ne  vaidino, o realiai save plakė. Rimbo kasyčių galiukuose blizgėjo maži vinukai, kuri su kiekvienu smūgiu įsirėždavo į kūną. Kraujas varvėjo srovelėmis, bet procesijos tai nestabdė.

Kai su šia procesija susilyginom, vadeiva išrėkė kažkokią trumpą komandą ir kartu su savo palydovais krito ant kelio. Taip kaip stovėjo. Įvairiausiose pozose. Vieni ant nugarų, o kiti ant pilvo. Pora vyrų ant šono susirietę į embrioną ir prispaudę pirštą prie lūpų, o vienas iš vis ant keturių iškėlęs subinę.

Vadeiva, pagulėję kelias sekundes vėl šūktelėjo komandą, visi pašoko ir nukeliavo tolyn, bet jau  savęs neplakdami. Likau visiškai „apakęs“.

- Tukai, tai vis dėlto, kas čia buvo? – pasidomėjau pas išsišiepusį Tuką.

- Flagelantai, monsinjore (v.p.: lot. flagellare — mušti, plakti, kankinti; lot. flagellum — rimbas, bizūnas. Tai atgailautojų judėjimas atsiradęs XIII a. laukiant 1260 m. išpranašautos pasaulio pabaigos, vėl įgavęs „pagreitį“ per maro epidemiją 1348-49 metais. Iš pradžių bažnyčia šiam judėjimui pritarė, kaip tam tikrai asketizmo rūšiai, bet 1349 m. popiežius Klemensas VI uždraudė. Bet judėjimas, pavirtęs į sektą, tesėsi iki pat XV a. pabaigos nežiūrint visokių persekiojimų ir palaipsniui išnyko, nors jo apraiškos yra likusios ir šiandieną).

- O smulkiau?

- Tai pranciškono Antonijaus Padovos (v.p.: lot.: Antonius Patavinus, ital.: Sant'Antonio di Padova) pasekėjai. Atgailauja niokodami savo kūną.

- O ko ant žemės krito?

- Tai jie visada taip. Tie kurie ant pilvo krito, - ištvirkėliai, ant nugaros – lygtais žmogžudžiai...

- O tie, kurie prie lūpų spaudė, ką nors išpliurpė? – bandžiau spėti.

- Kažkas panašaus. Bet greičiau jau priesaikų laužytojai. Tas, kuris repečkom, tai matyt sadomitas. Anksčiau bažnyčia jų asketizmą laimino, o dabar tam jau nepritaria. Sektantais laiko. Tačiau ir netrukdo. Keisti žmogėnai, monsinjore. Maitinasi tik duona, vandeniu ir dar visokiais grūdais, o miega tik ant šiaudų. Moterų per arbaleto šūvį neprisileidžia.

- Moterys... tai jau tai... – Moterų paminėjimas mano organizme iššaukė tokią reakciją, kuri paskutiniu metu galėjo tapti iš vis pastovia...

Ot bėda, nors Tuką drožk. Tfu, blyn... velnias... visokios nesąmonės į galvą tik ir lenda. Susinervinau.

- O ko tu vaipaisi, gyvulį. Žmonės atgailauja, o tu žvengi. Tuoj gausi per makaulę! O dar buvęs vienuolis...

- Negalima man per galvą, monsinjore, - Tukas šyptelėjo, - aš didvyriškai sužeistas ginant jūsų kilnybę. Ranka jums nepakils.

- Dar ir kaip pakils. Tiek to, „proechali“...

- O kokia kalba jūs kartais kalbat, jūsų mylista? – atsargiai pasiteiravo Tukas. – Kažkas labai pažystamo.

- O tu ką, dar ir kalbų mokeisi? – aš neatsakiau į jo klausimą.

Kažin ar jis turi nors kokią nuovoką apie rusų kalbą. O meluoti nesinorėjo.

- Na taip... Gėliškai, na tai yra savo, škotų, žinau, frankų suprantu, oksitanų, saksų, lotynų... – Tukas kiek pamąstė ir pridūrė, - Beveik žinau. Šiek tiek vokiškai kalbu.

- Tai... Tai rusų kalba. Turėjau vieną... vieną bendražygį, tai ir išmokė.

- A-a... russia... Aš supratau apie kokius rusus, monsinjore. Tai yra aš jų kalbos nežinau, bet porą žodžių girdėjęs. Geri kariai, sako. Bet pats jų niekada nemačiau.

Ot, kad taip susitikti... Bet nėra jų čia.

- O ką, šiose vietose jų visai nėra?

- Nėra, jūsų mylista. Na, nebent vergus pas saracėnus sutiksit.

- O kokius nors rusus tu dar žinai?

- Žinoma, monsinjore. Perpiešinėjau aš kažkada žemėlapį. Tai ten buvo rusai iš Rusijono, to, kuris Provanse (v.p.: pranc. Roussillon, Rusijonas, Rusijono grafystė. Provanse. Prancūzijos provincija pietuose),

dar ten buvo Ruslando kunigaikštystė Austrijoje. Na, kokie dar... Štai dar rusai iš Vengrų karalystės. Arba pietų Jutlande, Šverino grafystėje. Na ir dar žinau rusus iš Arkonos, kuri Riugeno saloje, Varingų jūroje (v.p.; Baltijos jūros pavadininmas nusistovėjęs tik nuo XVI a. Iki tol ji buvo vadinami įvairiais vardas, kaip pavyzdžiui: Svebų jūra, Venedų jūra, Varingų jūra, Variagų jūra ir t.t., nors pirmą kartą Baltijos jūra pavadino XI a. kroninkas Adomas Brėmenietis), bet tai tie dar visiški pagonys. Štai.

- Nieko sau... – tyliai nustebau.

O-cho, kiek rusų. Bet visi jie ne tie, tad ėmiausi klausinėt toliau:

- Aš ne apie tuos, kuriuos minėjai. Aš apie lietuviškus, maskovijos ir naugardiečius. Apie juos ką nors žinai?

- Ne, tik apie tuos kuriuos jums sakiau. Kitų žemėlapyje nebuvo.

- Tai tu nemokša. Tie gi patys pagrindiniai, - pareiškiau.

- Kaip pasakysite, monsinjore.

Aš kartais paskaitinėdavau pseudoistorikų ir įžūlių rašeivų kūrinius, kurie „pezėjo“, kaip rusų karžygiai ridinėjosi skersai ir išilgai per Europą ir dar į kryžiaus žygius ėjo. Tiesą sakant - abejojau tuo. Na nebent galėjo būti vienetiniai egzemplioriai. Na ir tai – visiškai atsitiktinai. Bedieviškai meluoja tie draugužiai. O dar buvo ir tokių, kurie ir italus prie rusų tautos priskyrė: tam užteko vieno žodžio – „ert-ruskai“. Jo... visiški rusai. O Atlantidoje – tai ir visai chocholai! (v.p.: žinomiausi iš tokių „istorikų“ yra A.T.Fomenko ir G.V.Nosovskis, nors reikėtų pripažinti, kad, kai kurios jų teorijos bei idėjos, turi tam tikro racionalumo ir vertos išsamesnio dėmesio. Savo veikaluose jie atskleidžia kai kuriuos nuslėptus archeologinių radinių faktus, neatitikimus tarp archeologijos ir klasikinės istorijos ir t.t., ir pan., kaip pavyzdžiui Kulikovo mūšio tyrinėjimas, Įgorio žygis, Marko Polo kelionės... ) .

Na ir vis dėlto, kas gi dabar Rusijoje, Rusioj ar gal Maskovijoje valdo? Na-a-a taip... Istorija ne mano arkliukas. Greičiausiai koks nors Ivanas. Gal būt Rūstusis... arba Kalita... Ne, nežinau. Ot tai būtų pokštas jei sutikčiau kokį nors karžygį Dobromysių Nikytičių. O ką, juk buvo kunigaikštytė Ana Jaroslavovna frankų karaliene – Ana Rusia (v.p.: Ana Kijevietė, pranc. Anne de Kiev - buvo toks istorinis personažas apie 1034-1070 metus. Jaroslavo (Georgijus; Jurgis) Protingojo, Riuriko palikuonio, duktė Ana (vardų rašyba nebuvo nusistovėjus - rašė pagal klausą, todėl šaltiniuose sutinkama kaip „Anne“, „Ane“, „Angne“, „Agne“, „Annes“) ištekinta už Henriko I.

Anos kilmė nustatyta loginiu būdu, pagal antrinius šaltinius, nes Kijevo Rusioj ar Maskovijoje metraščiauose apie tai nieko nėra, o Vakarų Europos šaltiniai labai menkai teužsimena apie Henriko I žmonos kilmę) kažkokiais prieštvaniniais laikais, tai galėjo ir koks karžygys klaidžioti. Na gerai, sutiksiu – susipažinsiu, o dabar galva dėl kitko turėtų skaudėti.

- Tukai, valgyti nori?

- Ir gerti, monsinjore, taip pat!

- Aš gi ne prieš. Ieškok vietos...

- Palaukite, jūsų mylista... priekyje vėl kažkas. – Akylas Tukas kažką kelio tolumoje įžiūrėjo. – Vežimas ir kariai, atrodo.

To dar betrūko... nors iki pilies nukeliauti ir nieko nesutikti – vienareikšmiškai jokių šansų.

Ir iš tiesų, panašiai už kokių poros šimtų metrų ant kelio stovėjo kažkoks vežimas ir kelios figūros.

- Tukai... tu, jei ką, į peštynes nelysk. Užtaisyk arbaletą ir kaukis per nuotolį. Supratai?

- Supratau, monsinjore... o jeigu...

- jokių „jeigu“. Aš įsakiau – tu vykdai.

Priartėjome.

Na-a taip... Šiandien kažkokia pažinčių viduramžių realybe diena. Jei grįšiu atgal, istorikai mane į gabalus suplėšys kaip ypatingai brangų liudininką.

Ant kelio stovėjo vežimaitis ant kurio buvo pritvirtintas metalinis narvas. Būtent toks, kaip buvau matęs kinuose apie inkviziciją. Narve atsitūpusi, vienmarškinė, su ant galvos užmaukšlintu aklinu odiniu  gobtuvu,  sėdėjo maža ir smulki moterėlė. Net suabejojau ar ji moteris. Figūra buvo panašesnė į berniuko, nors šiokius tokius charakteringus nelygumus  įžiūrėjau. Merginos rankos ir kojos buvo sukaustytos ir grandine pritvirtintos prie pačio narvo.

Arkliokas, kuris tempė vežimaitį, gulėjo ant šono šalio jo ir be nesėkmingai, gailiai suprunkšdamas, bandė atsistoti. Atrodė apgailėtinai.

Viskas buvo aišku, netgi tokiam epochos „žinovui“ kaip aš. Vežime ragana – kas gi dar? Žinau, kine mačiau, jas taip ir vežiodavo. Vietos sau nerandantis tai garbusis inkvizicijos atstovas, o tie du vyrai su alebardomis – sargybiniai. Vaizdelis, kaip paveikslėlyje. Įdomu... O ragana nors tikra?

Tiesą sakant, aš tikiu, kad jos egzistuoja. Mano buvusi žmona ir ypač jos motušė – pačios tikriausios raganos - žiežulos. Juokauju aišku, bet tikiu, kad raganos yra. Buvo šiokių tokių precedentų...

- Tukai, aš viską teisingai suprantu?

- Taip, jūsų mylista... ragana, apsaugok mane Viešpatie... – Škotas nutaisęs išgąstingą veidą tankiai kelis kartus persižegnojo. – Matote, ji ir arklį numarino. Nenori į teismą važiuoti.

- Į herbą pažiūrėk. Iš kur sargyba?

- Kas ten juos supaisys, iš čia nesimato. Lygtais iš Fleranso... Gal mes juos apvažiuokim... arba miške palaukim, kol jie dings. Mes gi užkąsti ruošėmės...- Tukas kalbėjo pašnibždomis lyg mus galėjo kas išgirsti.

Ir tiesą sakant, aiškiai galėjai matyt, kad jis bijo. Tik nesuprantu – ko?

- Ir koks gi tu bailys... nieko nebijok. – Aš pasukau eržilą link vežimaičio. – Manęs kerai neima. O kadangi tu mano eskudero, tai ir tavęs. Nedrebėk, per sprandą gausi.

Kuo labiau artėjom, tuo aiškiau girdėjome šūkaliojimus.

- ...netikšos, darykit ką nors! – šaukė vienuolis ant sargybos.

- O ką mes galime padaryti? Mes jums, tėve Bonifacijau, iš karto pasakėm: arklys prastas, nuvarytas, nugaiš kelyje, o jūs ir girdėt nenorėjote... – bubeno sargybiniai.

- Aš skundą ant jūsų didžiajam inkvizitoriui parašysiu... – grasino tėvas Bonifacijus.

- Rašykit jūs kur norit, padre, o mes čia prie ko?... Gal šitoji tą arklioką ir pražudė, - vangiai atsilojo sargybiniai.

- Na palauk... psieksim Tulūzą... ten tau greit kailį nudirs, velnio išpera... – vienuolis pasisuko į raganą.

- O nenori kartais  vienuoliuk, karšto moters kūno paragaut, ką? Aš tau duočiau... – iš po gobtuvo pasigirdo erzinantis, duslus, jaunas balsas. – Pasinaudok, o tai supyksiu ir paliksiu tave visai be vyriškos jėgos...

- Pranyk šėtone, negundyk, - sumarmaliavo vienuolis ir ėmėsi energingai žegnotis.

- Išsigandai... O tu paliesk mano krūtinę... tampri, graži; o tai gal kiekvieną naktį moteriški gražumai sapnuojasi... O nuodėmė tai saldi-i-i-i, nebijok, vienuoliuk...

- Dieve, apgink mane nuo šėtono... – vienuolis nubėgo nuo vežimo kokią dešimt metrų, pastebėjo mus ir riktelėjo sargybai, kad šie atsikeltų.

- Kas čia vyksta, šventas tėve? – pasiteiravau kaip galint abejingiau.

- O su kuo turiu garbės kalbėtis? – pranciškonų vienuolis įtariai įsmeigė savo mažas akele.

- Aš ševalje de Segiuras. Ir apsiramink. Man tavo akiplėšiškumas nepatinka, vienuoli. Gal tave pamokyti mandagumo? –užrėkiau.

O tai čia kiekvienas ir bet koks sutiktasis paaukštintais tonais su kilmingu kabaljero nekalbės. Netvarka bus.

- Negrasink, kabaljero! – zvimbtelėjo vienuolis. – Tulūzos vyskupo įsakymą vykdau. Gabenu jam ištvirkėlę raganą Marijaną iš Fleranso į šventosios Akvitanijos, Gaskonijos ir Provanso inkvizicijos teismą. Šį atvejį jis tirs asmeniškai,

ir tu, kabaljero, turi man padėti.

- Ką ten balbatuoji, storas žąsine? – kiek susinervinau dėl to, jog nežinau kiek daug jis gali man nurodinėti.

Įdomu, o kokie mano santykiai su inkvizicija ir visokiais ten vyskupais.  Jie bažnyčios valdžia, o aš... Neaišku... Bet kokiu atveju su inkvizicija juokai menki, bet nusilenkinėti šitam kelmui nesinori. O šaukia, gyvulys, kaip prieš kastravimą.

- Ir kaip tu drįsti? Aš raštą turiu... – vienuolis iš krepšio išžvejojo odinį cilindrinį dėklą ir atsitiktinai užgavo Rodeno snukį...

Kaip Dievą myliu: aš visai netroškau tokių įvykių. Kas man darbo visi tie sargybiniai, vienuoliai ir jų ragana? Teisingai – jokio. Gal ji ir iš tikro ragana. Jojom sau ir jojom. Tukas štai... ir iš viso siūlė sukti į šoną ir pavalgyt. O taip...

Rodenas supyko, atsistojo piestu ir tvojo pranciškonui priekinėmis kanopomis tiesiai kakton... 

2016-03-17



"Armanjako šalis. Bastardas". VIII skyrius. 2016-03-15

VIII skyrius

 

- ...prisiekiu, tėve mano, kad gausinsiu ir saugosiu iždą negailėdamas savo gyvybės. Ir leisiu tik vardan mūsų giminės gerovės, - pasakiau padėjęs ranką ant sidabru perrištos Evangelijos.

Tai buvo rytinis sapnas ir prasidėjo būtent nuo tos vietos, nuo kurios buvo nutrūkęs. Ta pats kambarys su prie sienos sukrautomis skryniomis ir statinėmis bei prieš mane meno tėvas, Dievo malone kontas Žanas V d‘Armanjakas.

- Aš priimu tavo priesaiką. – Tėvas sunkiai atsirėmė į mano petį. - Eime. Mums reikės greitai iškeliauti. Aš padėsiu jums. – Paėmiau tėvą už parankės ir, pasišviesdamas į žvakidę įstatyta stora žvake, nuvedžiau jį siauru ir žemu koridoriumi.

Pakilome laipteliais, tėvas atidarė dideliu raktu masyvias grotas, mes praėjome ir jis jas vėl užrakino. Po to pasuko kaustytą žvakidę pritvirtintą prie sienos ir grotas su lengvu čežėjimu uždengė iš viršaus nusileidęs akmeninis blokas.

- Eik, pažiūrėk ar viršuje nieko nėra, - paprašė tėvas.

Aš linktelėjau ir... ir pabudau.

- Po galais... – tiesiog širdyje nusikeikiau. Kada gi aš pažiūrėsiu šį sapną iki galo? Įdomu gi, kur tėtušis lobį paslėpė... Na, tiek to... viskam savas laikas. Man jis vis tiek dabar nereikalingas.

Keliais niuksais išjudinau Tuką ir atsikėliau pats. Laimei jokių pagirių iš po vakarykščio nebuvo. Galva aiški, nuotaika puiki. Eilinis jauno kūno privalumas. Tik štai... Tik štai moters kokios reiktų. Ir greitai. Kitaip... kitaip nežinau. Nuodėmę dar kokią padarysiu.

- Ech... kavos kokios... na bet nėra, - pagailėjau ir juoko dėlei pasiteiravau: - Na ir po kiek dabar kava?

Laukiau, kad škotas nesupras apie ką aš čia, bet mano nuostabai jis atsakė:

- Saracėniškas brudas? Nežinau, jūsų mylista. Brangiai, tikriausiai. Kaip ją iš vis gera valia galima į save pilti? Nesuprantu. Kas saracėnui gėris – tas krikščioniui, kaip mirtis.

- Nu jo, - mintyse pasidžiaugiau.

Tai reiškia, kad kavą Europoje jau žino (v.p.: kava Raudonosios jūros pakrantėje paplito apie XIII a., o XV a. jau Šiaurės Afrikoje, Artimojoje Azijoje ir Pietų Europoje – iš esmės tuose kraštuose, kuriuos valdė machometonai/saracėnai, tai yra kai kuriose Viduržemio jūros salose ir dalyje Pirėnų pusiasalio. Europoje iš esmės ji pradėjo plisti tik nuo XVII a. vidurio iš Venecijos. Laikoma, kad oficiali pirma kavos siunta į Veneciją iš Turkijos buvo atvežta 1630 m.). Taip... o paraką? (v.p.: yra įvairų versijų, netgi tokia, kad parako receptą atvežė Markas Polo, kurio ir pati kelionė jau seniai kelia abejonių, tačiau oficialus aiškus rašytinis šaltinis apie paraką ir jo panaudojimą kovoje yra vienuolio Marko Greko manuskripte pie 1220-1300, tačiau konkrečiai apie receptus jau kalbama tik vienuolio Rodžerio Bekono knygoje „Liber de Nullitate Magiae“ 1242 m.. Tačiau jau iki šių veikalų parakas turėjo būti jau žinomas. Tad, kai kurie mokslininkai mano, kad jis Europoje atrastas IX a visiškai savarankiškai, nors ir panašiu laiku kaip Kinijoje. Tačiau Europoje praktinis parako pritaikymas nuo Kinijos atsiliko, ir dėl salietros gavybos ypatumų, buvo gana brangus. Kai kuriais šaltiniais remiantis, LDK parakas panaudotas 1382 m., o Žalgirio mūšyje jau buvo net 4 ar 6 patrankos. Nors kitą vertus, pasak kai kurių legendų, LDK kažkokius griaudinčius ginklus jau naudojo prieš kalavijuočius, juos gąsdindami. Viskas buvo verčiama ant griaudinčio pagonių velnio, kuris padėjęs brolius žudyti... Ir, turint galvoje, kad LDK turėjo tamprius karinius ir diplomatinius ryšius su Aukso Orda, o pastaroji jau kare su Kinija naudojo parako granatas, tai visai įmanoma versija, nes, 1366 m., pasak Petrarkos – parakas, kaip maras apgaubė visą pasaulį...).

- Tukai, o gera arkebuza po kiek? (v.p.: pranc. arquebuse, išrasta Europoje, manoma, kad Vokietijoje.  Naudojama nuo XIV a. Pirmosios arkebuzos šaudė negi strėlėmis, neturėjo nei buožės nei lovelio, o buvo spaudžiamos po pažastimi, o XV a. jau turėjo ir buožę, ir apsodą, ir gaiduką bei nuleistuką. Svėrė apie 3 kg, o vamzdžio diametras buvo nuo 13 ik 17-20 mm. Manoma, kad iš 30-40 m. galėjo pramušti gotiško tipo šarvus. Tačiau užtaisymas užimdavo daug laiko nes buvo naudojamas parako minkštimas, o ne grūdeliai, kurie išrasti tik XVI a. pradžioje).

- Irgi brangiai, bet tai jau visai niekam tikęs daiktas. Triukšmas, dūmai ir didelis pšikas. Penkis kart iš arbaleto iššaunu, kol jie tą arkebuzą užtaiso.

Štai taip... tiesiog nuostabu. Štai dar viena niša mano žinių panaudojime. Ginkluose, tame tarpe ir šaunamuosiuose, aš neblogai gaudausi. Visai galėsiu vietiniams meistrams pašnabždėti kaip titnaginę spyną sukonstruoti. Jei arkebuzos yra, tai patrankos juo labiau. Na ir čia keletą idėjų galiu mestelti. Gyvenam! M-taip... su nedidele išimtimi – jei išgyvensim.

Apžiūrėjau škoto žaizdas ir likau patenkintas. Pūliavimo, puvimo, uždegimo ar kokios infekcijos nėra. Pakeičiau tepalą ir vėl viską sutvarsčiau. Po to nuvariau škotą praustis.

O pats ėmiau mankštintis su savo naujais ginklais. Nusivariau iki devinto prakaito, bet rezultatu likau patenkintas. Kūnas palaipsniui ėmė paklusti. Nauja espada, tai yra ne visai espada, bet vadinsiu šį kalaviją taip, likau patenkintas. Čia, šioje epochoje, vis tik dar pagrindinis ginklas – sunkus kalavijas ir mano ankstesniąja espada tokių kalavijų kirčius atmušinėti kiek sudėtinga, nes gali sulaužyti. O štai šituo – visai įmanoma.

Nuskutau savo barzdelę, po to papusryčiavau duona ir sūriu, nes daugiau nebuvo kuo: vakarykštį viralą pilnai suvalgėm dar vakar.

Po to nuvariau Tuką šveisti katilo. O ką? Darbelis nesunkus, ne plytas verčiu tampyti.

Tvirtai nusprendžiau šioje vietoje dar dienelę pastovyklauti: tegu triukšmas dėl mano personos kiek nurimsta. Rytoj, pasimeldus, ir trauksim. Na ir Tukas, gal jau normaliau balne galės sėdėti.

Taigi. Iškilo klausimas, ką veikti. Tad pasiėmiau arbaletą. Na iš tikro, škotas šaudo kaip Vilius Telis (v.p.: vok. Wilhelm Tell, pranc. Guillaume Tell, it. Guglielmo Tell, Šveicarų konfederacijos išsivadavimo didvyris – legendinis šaulys. Dažniausiai vaizduojamas su arbaletu) , o aš? Du šūviai ir abu pro šalį. Gėda. Reikia mokytis.

Apžiūrėjau, kad de Gramono strėlės buvo skirtingos. Strėlinė buvo padalinta į dvi dalis.

Išsitraukiau strėlę su medinėmis, juodai dažytomis, plunksnomis. Antgalis – keturbriaunis, su trumpu smaigaliu. Tarp briaunų – lygi plokštuma.

(antgalis rastas Valdovų rūmuose)

O štai iš kito skyriaus: strėlė su raudona plunksna ir antgalis jau tribriaunis, daugiau ištemptas. Tarp briaunų plokštuma su banga ir visas antgalis susuktas kaip spiralė.

(Taip pat rastas Valdovų rūmuose)

- Tukai, o kam ši strėlė? – parodžiau škotui.

- O... jūsų mylista, ji brangi. Viretonė. Tokias vokiečiai daro. Jos pas mus po sū už porą. Užtat toli muša.... Žiūrėkit, jos ir plunksna kaip spiralė. Lėkdama strėlė sukasi ir skrenda toliau ir taikliau. Net jau krisdama gali pramušti šarvus ar šimtasiūlę. Strėlė tarsi įsisuka į kūną. Jei silpna apsauga, gali ir kiaurai pramušti. Pataupykit jas.

- O mano gotiškus šarvus pramuš?

- Ne, matote, smaigalys ištemptas. Sulinks arba sulūš. Per tokius šarvus geriau su šita – bukesne. Bet viretones gamina ir šarvamušes: tokiomis girdėjau šarvus ir išbando. Po to atitinkamai juos ir žymi.

Na nieko sau... Graižtvos idėja jau gimusi. Pataupysim.

Perskaičiavau brangiąsias strėles ir ėmiausi paprastų. Mokiausi praktiškai visą dieną ir vakarop jau užtikrintai pataikydavau į taikinį... Na, beveik užtikrintai. Na ir dar pats sau prisižadėjau susirasti gabesnį meistrą ir paaiškinti jam kaip padaryti normalią buožę ir taikiklius. Įsitikinęs, kad tokiu atveju mano taiklumas keliskart padidės... Vis tik bus įprasčiau nei po pažastimi spausti kablį, kuris tik „vaidina“ buožę.

Taip, su nedidele pertrauka pietums ir katalikiškų maldų kalimui, visa diena ir prabėgo.

Vakare vėl sočiai pavalgėm ir išgėrėm vyno. Gerai išsimiegojome ir iš pačio ryto, kaip ir planavome – pajudėjome.

Sapnų, beje, tąnakt nebuvo.

Kai saulė pasiekė zenitą, išsigavome iš tankumyno. Miškas išretėjo ir nebuvo netgi žabų ir krūmų. Kažkoks sukultūrintas miškas. Tukas paaiškino, kad žabus surinko vietiniai valstiečiai: už medžių kirtimą be leidimo kardavo be jokių skurpulų.

Dar po poros valandų horizonte pamatėme lengvą dūmą. Tai buvo Lekturas. Tai yra tai kas iš jo liko.

Norėdami jį aplenkti, pasukom dešiniau ir po kiek laiko pasiekėm pirmąjį kaimą. Iki pamatų sugriautą kaimą. Irstančius kūnus po gatveles tampė šunys, o artimiausi medžiai buvo pilni varnų apgultais valstiečių pakaruokliais... arba servų... dabar jau nesuprasi.

Norėdamas greičiau palikti šitą siaubą, kurį nupiešti galėjo tik Jeronimas Boschas (v.p.: 1450-1516, viduramžių dailininkas, siurrealizmo pirmtakas. Tapyba niūri, mėgo tapyti pragaro kančias),

pentinais paskubinau Rodeną.

Už ką? Suprantama, kad tėtušis gavo savo dėl konflikto su Pasauliniu Voru, o juos tai už ką? Na paimkite viską, apiplėškite, na pagvaltavokite, bet kam gyvybę atimti? Kokia nauda iš mirusių valstiečių? Nesuprantu beprasmio žiaurumo.

- Tukai.

- Taip, jūsų mylista.

- Nejau visa tai padarė kariai? Kokia prasmė? Kaimelis gi vis tiek kam nors atitektų. O dabar tai ką iš jų paimti?

- Tai ne kareiviai, jūsų mylista.

- O kas?

- Samdiniai. Rutjerai (v.p.: pranc. routiers). Frankų rua visada naudojasi jų paslaugomis. Pigiau, nei laikyti regulirius dalinius. Na ir riteriams po būtinosios keturiasdešimties dienų tarnybos jau mokėti reikia. O jis moka pinigėlį skaičiuoti.

- Kas tie rutjerai? – Aš pabandžiau ką nors tokio prisiminti, bet neprisiminiau.

 (Rutjerai, Sebastian Vrancx, tapyta beveik 100 metų vėliau nei vyksta pasakojimas )

- Samdiniai. Juos dabar visaip vadina: kompanjonai, brigandai (v.p.: atsirado šimtamečio karo metu. Abejose pusėse. Paliaubų metu jie būdavo paleidžiami, tad beveik oficialiai jie tada gyvendavo iš plėšikavimų), skerdikais, bet aš linkęs juos vadinti rutjerais. Jie baisūs žmonės. Visokiausių tautybių atmatos. Laiko save šeima. Keisti pas juos papročiai: sako, kad jie visi lyg vienas eretikai ir meldžiasi šėtonui. Gyvų visai nepalieka. Bet kaunasi kietai. Jie visuomet turi paklausą. Tai greičiausiai, jie ir padarė. Jų braižas, - Tukas parodė į aukštyn kojom pakabintus lavonus, - matote, visiems žarnos paleistos – tikrai jų darbas.

- O kaip į jų darbelius rua žiūri?

- Lyg nežinotumėte, monsinjore. Jam nerūpi. Tiesa, paskutiniu metu kalba, kad juos už žvėriškumą persekioja.

- Tfu... išgamos... Iškrypėliai... – nežiūrėjau į lavonus, kol neprajojom kaimo.

Ką čia galima dar pasakyti? Čia kaip tik kaip sako klasikai: „o laikai, o papročiai...“. Tik nuo to ne lengviau... O dabar dar aiškina apie tolerantiškumą ir visokius niekalus... dar kart tfu...

Pasirodė laukai. Ištrypti ir palikti likimo valiai, o kai kur išdeginti. Greičiausiai, kad tyčiomis. Atrodo, kad voras nusprendė be mano tėtušio nubausti ir liaudį. Ponai kalasi, o mužikams galvos skyla. Karo kaštai. O jis, kad jį kur, humaniškas nebūna... Chmmm... kažko įsijautrinau. Laikas užrišt.

Leidau Rodenui prasimankštinti paleisdamas jį galopu. Eržilas su malonumu pajudėjo ir kaimas greit liko kažkur toli.

Kelias buvo visiškai tuščias.  Tik kai kur, skubėdami į puotą, kurią parengė voro armija, skraidžiojo varnų būriai. Kad tave kur šikantį sutrauktų, išgama...

- Tukai.

- Taip, monsinjore.

- Kaip arkliai? Perkaustyti nereikia? – pasidomėjau, nors puikiai žinojau, kad nereikia.

Paprasčiausiai nusibodo tylėti.

- Na ne, monsinjore... viskas lyg tvarkoje, aš arklius apžiūrėjau.

- Taip?.. O kaip pats jautiesi?

- Gerai, monsinjore. Man kaip šuniui gyja. – Tukas paplojo per krūtinę. Šarvus dėtis aš jam uždraudžiau, o tai jis iš džiaugsmo ruošėsi viską užsidėti, bet dabar jojo tik su apsiaustu.

- Gerai – jei ką, sakyk, sustosim, apžiūrėsim žaizdas.

- Viskas gerai, monsinjore.

- Ko čia vis loji: monsinjore, monsinjore... O žiūrėk, ką gi čia mums velnias neša? – Aš parodžiau į grupelę žmonių ant kelio.

Priekyje, kažkaip keistai traukuliuodamas kojomis, ėjo kažkoks žmogėnas, o jį sekė nedidelė minia....

2016-03-15



"Armanjako šalis. Bastardas". VII skyriaus pabaiga. 2016-03-14.

... Norėjau tik atsigulti ir užmigti. Na ir bastardo kūnas dar nepriprato prie tempo su kuriuo aš mojavau ginklu. Jis beviltiškai protestavo. Skaudėjo visai visi raumenys: jaučiausi šimtamečiu senuku.

Jau vakarėjant įlindo me į tokią tankmę, kad net saulė sunkiai mušėsi per daugiaamžių medžių šakas. Pamačiau nedidelę laukymę prie ežerėlio pakrantės ir liepiau stoti poilsiui.

Tukas jautėsi nekaip. Buvo baltas, kaip kreida. Net kalbėjo sunkiai. Paguldžiau ir apžiūrėjau žaizdas. Laimei uždegimo nesimatė, tik kraštai paraudę. Ir svarbiausia – žaizdos nebekraujavo. Nežinau, kokį tepalą paveldėjau iš bastardo, bet jis veikė neblogai. Vėl jo užtepiau ir pertvarsčiau. Griežčiausiai liepiau škotui iki ryto gulėti nejudant, o kartu dar jį ir aprėkiau, kai vis tiek jis sumąstė keltis rinkti žabų.

Pripyliau jam pilną puodelį armanjako, priverčiau išgerti ir lengviau atsidusau, kai škotas akimirksniu užmigo.

Nubalnojau arklius, nutryniau kaip galėjau ir daviau po gerą porciją avižų. Arkliai – tai didžiausias turtas. Tausoti reikia.

Pagaliau galėjau atsiduoti pats sau. Įlindau į ežerėlį ir ilgai turškenausi bandydamas nudrengti prakaitą ir purvą. Po to atidžiai išvaliau rūbus ir botfortus. Prakeikti kariai... Na niekaip nenorėjo mirti estetiškai. aptaškė visokiomis šlykštynėmis iki pat ausų. Purvinas reikalas – žmones žudyti... n-a taip... tiesiogine ir perkeltine prasme.

- Brrr... šlykštu kaip. – susipurčiau, kai atmintyje iškilo keletas ypač šlykščių epizodų. – Tiek to, bastarde. Pagal šiuos laikus reikalas tai įprastinis... gal kaip nors priprasiu...

Užsinorėjau ko nors karšto. Prisivilkau žabų, užkūriau ugnį ir uždėjau varinį katilą, kurį slapta Tukas „pasiskolino“ iš domininkonų. Vagišius... Džiugina, tik kad viską tempia ne sau... Tiek jau tos, atleisiu aš jam šią nuodėmę.

Pašniukštinėjau po maišus ir radau maišelį su kažkokiomis kruopomis, labai panašią į stambiai maltus kukurūzinius miltus. Bet aišku, kad ne kukurūzai (v.p.: Europoje pirmasis apie kukurūzus rašė Kristoforas Kolumbas apie 1492 m., iki tol buvo nežinoma

), na ir dzin. Suvalgysim. Daugiau kumpio, mažiau kruopų, porą gabaliukų sūrio ir sviesto – štai ir vakarienė...

Na, o kol vanduo užvirs ginklus reikia apžiūrėti. Espados geležtis keliose vietose susibraižė, atsirado keletas špukių, bet laimei nedidelių. Apsiginklavau galąstuvu ir grąžinau juos į pirminę būklę. Ašku nupoliruoti reiktų, bet neturiu kuom. Rasim meistrą – atiduosiu, kad sutvarkytų. Sutepiau geležtį linų aliejumi ir atidėjau į šoną. Išsitraukiau dagą. Su ja reikėjo daugiau pavargti, nes šiek tiek nuskilo smaigalio galas.

Na, o kaip šarvai? Pilnai krauju apipilti. Iki rūdžių – per nago juodymą. O tai jau blogai.

Kol darbavausi, vanduo užvirė. Mestelėjau gerokai druskos ir per daug negudraudamas, viską ką planavau, supyliau iš karto. Pabaigoje džiovintų žolelių įmesiu, kvapas malonus, primena provanso mišinį iš supermarketo. Štai ir bus kabaljero vertas valgis.

Pagalvojau kiek – ir nusprendžiau šarvus su espada supakuoti. O vietoje jų išsitraukiau jušmaną, kurį paveldėjau iš Isako sūnėno, šišaką ir de Gramono espadą-flambergą.

Dar kiek pagalvojau ir flambergą pakeičiau į to pačio sūnėno kalaviją. Gaila tokios brangenybės... Paliksiu jį kaip paradinį. Žydų kalavijas ne blogesnis už mano espadą, beveik toks pat lengvas ir net keliais centimetrais ilgesnis. Gal kiek geležtis prie gardos per plati, na... matysim. Kiek pasimankštinsiu ir viskas bus aišku.

Pasimatavau šarvus ir likau patenkintas. Aišku jis silpnesnis už gotišką, bet daug patogesnis ir kiek lengvesnis. Be to sijonas dengia kojas beveik iki kelių. Na ir užsidėti daug paprasčiau. Kaip liemenė su kabliukais per vidurį.

Šišakas taip pat lengvesnis ir patogesnis už saladą. Na bent jau vaizdo niekas neužstoja. Antdilbiai ir antblauzdžiai taip pat yra.

Kodėl aš taip pasielgiau? Buvo keletas priežasčių.

Noriu pakeisti savo išvaizdą. Ryte barzdelę nuskusiu ir bus visai gerai. O bastardo šarvai įsidėmėtini, visai gali ir tik pagal juos atpažinti. Tuo tarpu mano naujoji apranga, nors ir kiek senoviška, žiūrėjosi impozantiškai, brangiai ir radikaliai keitė išorę.

Na ir dar viena priežastis. Per tas kelias kovas, kuriuose suspėjau sudalyvauti, supratau, kad „gimtieji“ šarvai ir mano fechtavimo stilius mažai suderinami. Mano persvara pilnai priklauso nuo judrumo ir greičio. Kaktą įremti ir varyti tikintis, kad nepramuš kas šarvų, aš nesiruošiu. Kol kas, bent jau, didelių peštynių nenusimato, tad keičiam išvaizdą be jokių abejonių.

Puode užvirė valgis. Įbėriau žolės ir, kad karštis sumažėtų, šiek tiek išsklaidžiau anglis. Dar kiek, ir bus galima valgyti.

Na, o dabar trofėjai... Dvirankis... Na ir sunkus, kad jį kur šiknon. Tukui bus. Čjavonseka taip pat neatleistinai sunki. Paprasčiausias pusantrinis kalavijas su abipusiais ašmenimis nuo gardos iki pat smaigalio. Garda tai keistoka: vienas kryžmos  užsilenkia į rankeną, o kitas į geležtį. Šiaip sau. Nematau jo savo rankose. Škotui gal tiks.

Škotiškas sunkusis kardas? Vėl škotui, vėl tukui, vis tik nacionalinis ginklas. Nors ne, prilaikysiu. Artimoje kovoje geriau už kardą ir nesugalvosi, na ir puikiai pagamintas. Su pretenzija...

Taip, pasikrapštysim krepšiuose... pala, o arbaletas?

Pasiekiau arbaletą... po galais, jis ne strėlėmis, o švininiais rutuliukais šaudo. Tokie, atrodo, šnaperiais buvo vadinami (v.p.: vok. Schnapper).

Kažkas tokio tarpinio tarp arbaleto ir arkebuzos. Gražus...

Dėmesį patraukė kaulinis kriaunos ant buožės... Op! Visai įdomu: viena kriauna pasisuko ir atsidarė nedidelė įleista dėžutė. Ištraukiau dėžutę ir atidaręs radau į batistinę nosinę su užraityta monograma, susuktą sruogą šviesių plaukų.

Naa-taaaip... Pats nežinodamas aš grubiai nutraukiau kažkokią meilės istoriją. Liūdna... Nuotaika sugedo ir nusprendžiau kam nors tą arbaletą greičiau parduoti... arba iš vis padovanoti. Liūdnas mintis tik kelia, blyn, kad jį kur...

Krepšiuose radau įprastą kelioninį rinkinį. Labai panašus į tą, kurį radau pas bastardą, kai čia papuoliau. Tiesa, čia dar buvo kažkoks maža medinė dėžutė su kažkokiais kauliukai: šventi palaikai, greičiausiai, ir nedidelė maldaknygė auksiniame įrišime. Matyt dievobaimingas vikontas buvo... Taigi, apatiniai šilkiniai, visai nauji – imu. Viršutinius drabužius – taip pat., o su likusiu turtu, tegu Tukas dorojasi... arbaletą, kol kas taip pat sau pasiliksiu, juolab atsarginė templė ir maišelis su kulkų liejimo forma atsirado. Nors viskas ir taip mano, tik škotas už priežiūrą atsakingas bus.

Nuėmiau nuo laužo katilą ir nutempiau prie Tuko.

- Kelkis, tinginį, užteks ligonį drožt.

- Kaip tai, Jūsų mylista, „ligonį drožt“? – Tukas praplėšė akis ir triukšmingai įtraukė nosimi orą.

- Tai reiškia apsimetinėti. Laikyk lėkštę ir bokalą. Gersim. Daug. Paminėsim užmuštuosius, vis tik ir jie Dievo tvariniai buvo. O tu perskaityk kokią maldą už vėlių ramybę.

- Gerai, jūsų mylista... – Tukas pasėmė pilną dubenį košės ir pasiuntė geroką jo kiekį burnon. – Mmm... škianu, jūsų mylista...

- Maldą iš pradžių sakyk, apsirijeli, ir garsiau, o aš kartosiu, o po to jau ėsti. Vis tik, kokia tu kiaulė, Tukai...

Pramurmėjau paskui škotą maldą. Keista, bet taip užsinorėjo. Kažkas viduje krebždėjo, kad taip reikia. Nežinau, gal būt, tai bastardas manyje ar dar kažkas, bet pasimeldžiau ir kiek palengvėjo. Kaip sunkumas koks nukrito... Žiūrėk, tuoj dievobaimingu tapsiu. Įdomūs visti, Dieve, tavo darbai.

Košė pasirodė labai skani. Armanjako protėvis kuo puikiausiai tiko. Visai neblogai. Ypač tada, kai statinaitė parodė savo dugną ir jau buvo visai vis vien, ką gerti. Galų gale mes prisiėdėm ir gerokai apgirtom.

- Štai, škote... sakyk, - puodeliu dūriau link Tuko, - Tu šiandien bijojai?

- Nežinau... jūsų mylista.

- Kaip tai? – Aš iš trečio bandymo pasmeigiau kumpio gabaliuką.

- Nespėjau, o po to jau nebuvo kada... ikk...

- Ir aš taip pat... O dabar pasakyk: aš tau matyt atrodau keistai? Tik tiesą sakyk.

- Tiesą... pasakysiu. Iš pradžių atrodėt. Labai į vietinius ne panašus. Dabar matau, kad paprasčiausiai protingas. Raštingas. Kaip čia pasakyti, kad jūsų mylystos nesupykdint...

- Varyk. –Aš atlaidžiai mostelėjau.

- Kaip du žmonės jumyse... – ištratėjo Tukas ir išgąstingai pasižiūrėjo man į veidą.

- Ką, taip panašu?.. – leptelėjau ir suskubau ištaisyti klausimą: - Kodėl tu taip manai?

- Nežinau... – Tukas nejaukiai dirsčiojo. – Aš visai susimaišiau. O koks skirtumas, jūsų mylista? Jūs šeimininkas, mane viskas tenkina, ir dėkui dievui, kad mane radote.

- Aišku... – Aš kiek apsiraminau.

Aš daug žinau, kas nežinoma šioje epochoje ir to negalėjai nuslėpti net prie didžiausių norų. Juo labiau Tukas pastoviai šalia manęs, viską girdi ir mato.

- Tarnas, sakai? Žinai, ką drauge... tu sava darbais įrodei, kad vertas daugiau. Skiriu tave savo eskudero... ką tokiais atvejais reikia sakyti? Aš kažko primiršau.

- Jūsų mylista! – Tukas vėl užsimanė bučiuoti rankas, kad net vos susilaikė.

- Tai ką reikia pasakyti?

- Aš nežinau, - sutriko škotas, - jūs jau viską lygtais pasakėte... tik mažas klausimas... Eskudero visam gyvenimui ar su teise baigti mokymus ir tapti kabaljero?

- Nežinau, vėliau nuspręsiu. Matysim. Tarnauk – ir būsi apdovanotas. Tik štai tarno pareigų neužmiršk. Žinau, kad neteisinga, bet kol kas taip. Nepatinka – gali atsisakyti...

- Ne, jūsų mylista, aš su viskuo sutinku! Aš kito tarno prie jūsų ir neprileisiu... – įsikarščiavo Tukas.

- Na ir šaunu. Išgerkim...

Prisigėrėm iki žemės graibymo. Ir ne perkeltine prasme. Aš net neatsimenu, kaip atsiguliau. Net mažiausios minties nebuvo apie budėjimą. Gal kaip nors, šuo nesukauks, kiaulė nesuės...

2016-03-14