"Armanjako šalis. Bastardas". VII skyriaus tęsinys. 2016-03-10

- Gyvas... jūsų mylista... – Tukas laikė ant krūtinės užspaudęs ilgą, bet negilią žaizdą. Kalavijas perkirto grandininius šarvus ir šimtasiūlę (v.p.: pošarviai arba pranc. gambeson), bet kūno jau stipriai nepažeidė.

- Patrauk rankas... taip... gyvensi, seni, - pasakiau apžiūrėjęs.

Kraujo aišku pritekėjo gausokai, bet pati žaizda einanti per skersai krūtinės iki pat šonkaulių, buvo vos kelių milimetrų.

- Tu sėdėk... aš tuoj... – Patenkintas nulėkiau pasidairyti ar yra dar kas gyvas likęs.

Laidau pasireikšti bastardui ir pribaigiau du pusgyvius lankininkus. Tiesą sakant tai buvo ne žiaurumas, o malonė. Su tokiomis žaizdomis šiais laikais neišgyvena.

Po to radau dar vieną atsirėmusį į medį su strėle krūtinėje (v.p.: originale yra petys, bet pagal tokias žaizdas kaip aprašyta, turėjo būti užgautas plautis).

- Ką jūs padarėte su domininkonų prieglauda? Sakyk – ir aš tau padovanosiu greitą mirtį.

Lankininkas susiraukė, užsikosėjo, po to nubraukė kraują nuo smakro ir pridususiu, laužytu balsu prakalbo:

- Baronas įsakė... Vienuolius sukapojome visus... Su seniu pats žaidė. Bet prioras buvo kietas... Tada baronas įsakė pakarti...

- Kur tas... Simonu jį vadina. Tas, kuris mane išdavė?

- Nežinau... atrodo, pasiliko stovykloje... – Lankininkas vėl užsikosėjo.

Kraujas jau bėgo iš burnos nesustodamas.

- Tiek to... melskis.

Lankininkas pradėjo šnabždėti maldos žodžius, o po to, jausdamas savyje lengvą šleikštulį, aš atidžiai su daga perdūriau jo miego arteriją.

- Na ir vis tiktai tu išgama, Saška... – abejingai pasakiau pats sau ir dar kartą apibėgau laukymę.

Įžiūrėjau kraujo šliūžę vedančią miškan ir nuėjęs palei ją, už kokių dvidešimties metrų radau suspėjusį nušliaužti ietininką. Tai tas pats, kuriame perdūriau koją prie išvirtusio ąžuolo. Pakalbėti su juo nepavyko. Karys sugalvojo gintis kalaviju ir aš su palengvėjimu, daug negalvodamas, pribaigiau jį pakelta nuo žemės ietimi. Iš tiesų su palengvėjimu – neprireikė sužeistojo pribaiginėti.... O taip – kaip lyg ir kovoje.

Susiruošiau paimti vaistinėlę, kurią paveldėjau ir bastardo, ir pastebėjau, kad prakeikti lankininkai vis dėl to suspėjo gerokai pakenkti. Arkliukas, kurį gavau iš de Gramono, kaip išpirką už šarvus, gulėjo ant žemės su trimis strėlėmis šone ir jau spėjo išleisti visą dvasią.

Šūdžiai... tokį arklį pražudė. Po to prisiminiau, kad vis tik paveldėjau gerą dešimtį arklių ir kiek atšalau. Bet vis tiek gaila, nieko nepadarysi.

Prigriebiau vaistinėlę ir statinaitę su armanjaku – tiks vietoj spirito, grįžau pas Tuką. Pakeliui patikrinau bevardį vikontą su nelaimingais vaikėzais, kurių iš tikro ir realiai buvo gaila.

Nežinau... laimei ar nelaimei, – čia matyt žiūrint kam, - vikontas ir jo pažai jau buvo išėję į kitą pasaulį. Verkšlenti dėl jų nebuvo labai kada, na ir blaiviai mąstant, nėra jokio reikalo. Jie žuvo su ginklu rankoje, kaip tikri kabaljero, ir, greičiausiai, patys kitokio galo nenorėjo.

Ginklanešys su perkirstu veidu

 gulėjo be sąmonės, kraujas nenustojo bėgti ir pulsuojančiai šliuksėjo ant žolės.. Na ką aš galiu padaryti, po galais... Pats juk puolė. Kuom aš jam dabar padėsiu? Ne mano tai nuodėmė... Nusispjoviau ir nupėdinau link škoto.

Nuėmiau nuo tuko grandijus, šimtasiūlę ir marškinius.

- Na ką, broleli Tukai, gydisim tave, - pranešiau škotui, kuris su nerimu žvelgė į mano manipuliacijas.

- O ką ten, jūsų mylista, gydyti? Myžtelt ant skuduro ir pridėti, o po to sutvarstyti. Niekis gi.

- Aš tau tuoj ant galvos pamyšiu! Tu, pusdurni, nustipt susiruošei? – užriaumojau ir suvilgiau armanjaku švarų skudurą.

- Tai juk gerti reikia, jūsų mylista, kam gerą daiktą paškudinti? – Tukas nurijo seilę ir viltingai dirstelėjo į statinaitę.

- Gerai... užsitarnavai šiandien. – Aš įpyliau pusę puodelio ir įkišau jį škotui į rankas. – Siurbk ir netrukdyk.

Kažkokių medicininių įgūdžių neturiu: tik tiek kiek visi vyrai. Svarbiausia – ne mokėjimas, o entuziazmas. Na ir be to, bet kokios operacijos garantas – gerai užfiksuotas pacientas.

Veikdamas tik nuojautų, armanjaku dezinfekavau žaizdos kraštus, aišku prieš tai pats maktelėjęs burnelę. Improvizuotu tamponu nuvalęs kraują, nuėmiau nuo abiejų indelių dangtelius.

Na ir kas toliau?.. Pagalvojau ir užtepiau tą, kuri geriau kvepėjo. Nors reikia pasakyti, kad po to žaizda gan staigiai nustojo kraujuoti. Po to keliskart perlenkiau bintą, uždėjau ant žaizdos ir tampriai sutvarsčiau. O ką... mes, medikai, va tokie... išradingi.

- Viskas bičiuk. Dabar gyvensi, - plekštelėjau škotą per koją.

- Aiii!.. Jūsų mylista... Koja!.. – suvapėjo Tukas.

- Tfu, kad tave kur... ko tylėjai, prietranka... – aš įsistebeilijau į gana gilią įpjova ant šlaunies.

- Tai aš maniau, kad matote... o šitą... gal dar šliukšteltumėt? Na jau labai gerai jis skausmą nugesina...

- Alkoholikas... – pareiškiau Tukui, kuris nustebu, bet to žodžio aišku net nesuprato.

- O ar reikėtų, jūsų mylista, kerėti... nuodėmė tai... – nusigando škotas.

- Tai ne burtažodžiai, pusdurni. Gerk... – Įkišau jam puodelį ir, pagal tą pačią schemą, ėmiausi tvarstyti kojos.

Baigiau ir perspėjau:

- Žiūrėk man, gulėk nejudėdamas. Kraujo daug netekai. Laiko turim daug. Kol, baronas atsives pagalbą – ne mažiau dešimties valandų praeis. Mes spėsim toli nueit. Ir gėralo daugiau neliesk, per zaptas gausi.

Kiek pasėdėjau mąstydamas, ką čia dabar veikti. Arklais ir trofėjai... Man visko užtenka, o štai Tuką reikia atsakančiai ekipiruoti... užsitarnavo vaikinas. Bevardis vikontas lyg pagal jo gabaritus. Vadinasi...

Atitempiau vikonto lavoną iki škoto ir prisakiau jam jį pagal galimybes pradėt lukštenti. Po to surinkau visus ginklus ir sumečiau į krūvą, bet be mano požiūriu vertingesnių eksponatų. Nors, beje tai buvo tik vikonto dvirankis ir škotiškas jo ginklanešio kleimoras... Nors meluoju, dar pridėjau to pačio vikonto mizerikordą ir durklą. Kiti ginklai nei kokybe, nei grožiu neišsiskyrė. Na ir be to, kur mums tiek...

Jušmaną taip pat susiruošiau atiduoti škotui, bet pats jį nuo lavono nuimti nesugebėjau. Šlykštu... Kraujo kaip nuo kiaulės pritekėjo.

Po nedidelių dvejonių, aš tą lavoną taip pat nutempiau prie Tuko, kuris nežiūrint žaizdų, vikontą entuziastingai beveik pilnai jau išrėdė.

Didžioji arklių dalis išsilakstė, bet vikonto kovos žirgas ir dar pora arkliukų, pririšti prie medžių taip ir liko stovėti.

Atsargiai priėjau prie juodbėrio. Žvėriukas galingas, atrodo, tos pačios veislės, kaip ir mano Rodenas.

- Ramiau. Ramiau, berniuk, tu juk neprieštarausi, jei gausi naują šeimininką... – švelniai kalbėdamas, stengdamasis neišgąsdinti, užėjau iš šono.

Eržilas sušnarpštė, pašnairavo, susipurtė, bet neįkando.

- Šaunuolis, geras arkliukas... – Paplekšnojau arklį per kaklą ir, apčiuopęs balnakrepšio sagtis, atsargiai jas atsegiau ir numečiau žemėn. Po to nusegiau arbaleto ir pusantrinio kalavijo dėklus. Savotiška garda – pati save įvardijo – čjavonseka (v.p.: ital. - Spada schiavonesca. Dviašmenis kalavijas. Praktiškai espados porūšiu. Garda dengdavo ranką. Dažnai rankena buvo skirta pusantriniam arba dvirankiam suėmimui. Kaldinti Venecijos Respublikoje. Jais ginkluoti buvo Venecijos dožai. Kilmės šalimi laikoma Serbija, bet panašūs pavyzdžiai buvo ir Vengrijoje, ir Bizantijoje. Tiesiogiai verčiasi kaip slaviškas kalavijas, kuris buvo paplitęs pietryčių Europoje XIV – XV amžiuje).

Skjavonos kardo  - kuriuo ginkluojasi Vatikano gvardija, prosenelis. Taip pat numečiau uždengtą tarčą, po to pagal herbą Tukas išsiaiškins, ką aš anapilin išsiunčiau.

Nurišau pavadžius – ir velnio gyvulys... Na kaip dar galiu jį po to pavadinti? Arklys čiupo dantimis man už rankos, išplėšė pavadžius ir užrietęs uodegą, galopu nuvarė į mišką.

- Trenktas gyvulys... – jausmingai nusikeikiau.

Dar gerai, kad ranka su apsauga, o tai perkąstų, kaip Dievą myliu.

- Kad tave kur vilkai suėstų!

- Jūsų mylista... Tai reikėjo jam snukį apsiaustu apvynioti... –prabilo škotas. – Ech... gaila. Geras eržilas buvo. Gerai, kad nors kas nuo jo liko.

- Nesigailėk, Dievo keliai nežinomi. Tik jis žino, ką duoti, o ką atimti. Tu šarvus nulukštenai?

- Na taip, ir dar pas kabaljero šikšnoj tris dešimtis dukatų, ir sidabro kažkiek radau...

- Tai gerai. Dabar visa tai tavo... Be dukatų aišku. Sidabras per pusę.

- Dėkoju, jūsų mylista... – Škotas atsikrenkštęs pakilo ir susiruošė savo dėkojimo ritualui – bučiuoti rankas.

- Liaukis... Pats žinai, kad nemėgstu. Klausyk užduoties. Niekšai nušovė mūsų arkliuką, reiškia reikia atrinkti geresnį arklį ir viską perkrauti. Paimam viską ką reikia ir dingstam iš čia kuo toliau. Kur – po to nuspręsim. Nesigriebk už visko. Aš darau, o tu pasakinėji kaip geriau ir pagal išgales padedi. Laikas nuimtas... tik nosies neriesk, pritrėkšiu...

- Geradari mano... Kaip galima...

- Dar kartą taip išsireikši, šunie, bandymams į inkviziciją atiduosiu. Na, kuris čia arklys geriausias?..

Gana greitai susitvarkėme. Dabar iškilo klausimas kur link traukti.

Savo plano – traukti į Bize pilį, aš nesirengiu atsisakyti. Vis tiek padarysiu ką sumasčiau, bet... Bet baronas visus aplinkui ant ausų pakels ir taip paprastai keliu nepakeliausi: pačiups su visomis pasekmėmis.

- Na? Į kurią pusę?

- Aš manau, jūsų mylista, mums reiktų keliauti taip kaip keliavome. Dideliu lankstu apeisime Lekturą iš rytų. Į mišką jie daugiau nebelys, o va keliuose dabos. Su Dievo pagalba, kaip nors ir prasmuksim. O dabar reiktų nešdintis kaip galint toliau nuo šios vietos ir perlaukti kur dienelę- kitą. Tai tada mums ten. – Škotas ranka parodė į rytus.

- Tenai, tai tenai... – man buvo beveik vis vien, nes kaip tik, po visos įtampos, pradėjau atlyžti ir beveik nieko nebesugebėjau mąstyti.

Norėjosi paprasčiausiai tik atsigulti ir užmigti...

2016-03-10

"Armanjako šalis. Bastardas" . VII skyriaus tęsinys. 2016-03-09.

Po to sutraškėjo krūmai ir prie pirmosios grupės prisidėjo dar būrelis. Sprendžiant iš sunkių ir duslių kanopų trepsėjimo – tai sunkiai ginkluoti riteriai...

Mums amen...

Tukas greit prisitaikė – ir po arbaleto tarkštelėjimo, - pasigirdusi aimana pranešė, kad Tukas ir šį kartą neprašovė.

Tą pačią sekundę per kamieną sukaleno kokia dešimtis strėlių, pavertusių jį improvizuota tvora. Iš išgąsčio rusiškai, keikdamis kaip koks vežikas, vos spėjau pasislėpti...

Neleisdamos iškišti galvos, strėlės skriejo dar apie dešimt sekundžių. Tukas kaip žaltys nušliaužė palei kamieną ir iškišęs arbaletą vėl iššovė. Nežinau, ką jis ten įžiūrėjo, bet tikrai neprašovė. Tankmėje šauksmas persimaišė su aimana, kuri perėjo į kaukimą.

- Apeiti mėgino... – paaiškino škotas ir vėl ėmėsi arbaleto suktuvo.

Ot tai bent vaikinas šaudo! Tikrai geras angelas mane ant jo užvedė. Net kiek susigėdau dėl kai kurių išsireiškimų jo adresu. Be škoto tikrai greit žūčiau. Išgyvensim, paaukštinsiu...

- Nešaudykit, nešaudykit!.. – Į laukymę išėjo jaunas, vilkintis herbiniu apsiaustu, mojuodamas ietimi su pririšta balta nosine, vaikinas. – Baronas Gijomas de Monfokonas siūlo derybas!

- Nuo kada jis čia tapo baronu?! – netikėtai pats sau, surikau.

- Nesutikite, jūsų mylista... – karštai sušnabždėjo Tukas. – Jaučiu aš kažkokią niekšybę. Tai juk jis įsakė užmušti jūsų tėvelį...

- Žinau... – piktai riaugtelėjau.

Taip... Būtent šis gyvulys. Isakas apie jį pasakojo, de Gramonas patvirtino.

Užrėkiau pažui:

- Perduok savo ponui, kad jį į dvikovą kviečia Žanas Šeštasis, Dievo malone grafas d‘Armanjakas!

- Jūsų mylista... – Tukas priekaištaudamas pažiūrėjo į mane.

- Tylėk, aš žinau ką daryti... – uždėjau šalmą ant dagos ir kilstelėjau virš rąsto.

Ir beveik tą pačią akimirką jį su skambesiu numetė į šoną iš karto trys strėlės, o dar kelios prašvilpė pro šalį... tfu, blyn... snaiperiai, kad juos kur... Štai tau ir derybos. Tik išsikiši – pavers į ežį. Išgamos. Blyn, Jergutėliau tu mano - na ir įklimpau... Kokio velnio aš išsidirbinėjau su tais šeichais? Na ne kitaip, kaip godų kenkėjąmane čionai ir įmetė...

 Apsidairom...

Raitiems mus atakuoti beviltiška – į išvartas arkliai kojas išsilaužys. Tik pėsčiomis ir tik kaktomuša, na nebent da prasibraus ant kalvos ir iš ten apšaudys. Šokti nuo viršaus – tikra savižudybė. Aukštai, na ir beveik garantuotai ant šakų pasimausi. Na, o šaudymui turiu Tuką. Šauliams reikės išlysti virš skardžio, kur jie taps puikiausiais taikiniais, o mus dengia šakos...

- Laikyk antrą arbaletą... – pastūmiau ginklą škotui. Žiūrinėk atgalios...

Į laukymė vėl išėjo pažas ir pašaipūniškai manieringai pranešė:

- Ponas baronas liepė perduoti, kad jis pažinojo grafą Žaną Penktąjį d‘Armanjaką, bet jam asmeniškai nukirto galvą. Žano Šeštojo jis nepažysta, o su nepažystamomis, atskirtomis nuo bažnyčios nesantuokinėmis išgamomis jis kautis negali, nes... – Achrr-r...

Pažas nebaigęs kalbos, šniokšdamas ir spausdamas rankas prie pilvo, krito ant žemės. Tai Tukas, per daug nemąstydamas, įsodino arbaleto strėlę.

- Tu ką dirbi?

- Nubausti niekšą už šeimininko įžeidimą, mano teisė. – Škotas truktelėjo galingais pečiais ir įnirtingai ėmė vėl užtaisinėti arbaletą.

Vėl sustukseno strėlės į ąžuolo kamieną ir į laukymę, glausta rikiuote, prisidengę skydais tarp kurių kyšojo trumpos, storos ietys, išėjo devyni kariai. Aš su nesuprantamu palengvėjimu pastebėjau, kad ietininkai be sunkiosios apsaugos: lėkštės formos šalmais be antveidžių ir šimtasiūlėmis, ant kurių buvo pritvirtinta tik  po keletą plokštelių. Jau geriau... Nors tai didelės reikšmės neturėtų turėti... Jų daug; kaip besisuksi – apsups ir ietimis subadys...

- Už Loganus! – staiga suvapėjo škotas, iššovė į rikiuotę vieną nuvertęs, ir, sugriebęs alebardą, ruošdamasis peršokti per rąstą, pašoko.

- Kur, idiote... – aš vos spėjau jį pagauti už diržo. – Sėdėk čia ir prižiūrėk kalvą...

Tukas įsižeidęs sušvokštė, prisėdo ir ėmėsi užtaisinėti arbaletus.

Aš žvilgtelėjau, vėl pasilenkiau ir ėmiausi nagrinėti dispozicijos. Per išvirtusį ąžuolą atakuojantiems lipti prasmės nėra. Iš kairės neapeisi, ąžuolas remiasi į tankias medžių išvartas. Apeidinės iš dešinės...

Tegu būna, kaip bus. Termopilai (v.p.: kalnų perėjos, kurioje kovėsi 300 spartiečių pavadinimas), blyn... o aš vietoj trijų šimtų spartiečių.

Ne, nenoriu būti spartiečiu, pagal legendą šie draugeliai vienas kitą glamonėjo nesigėdydami. Ne mano rūšies jie...

Na ir velniop, Didis Armanjakas, o trauktis nėra kur!

Paėmiau skydą į kairę ranką ir pasiruošiau. Baimės nebuvo... Meluoju. Buvo. Nuo jaudulio krėtė toks drebulys, kad net dantys kaleno. Bet dingti nėra kur. Budeliai viduramžiuose velniškai išradingi. Apie juos net pagalvoti baisu.

Tukas spėjo dar vienam ietininkui pašauti į koją. Antra strėlė nuskriejo dykai: pramušė skydą, bet užstrigo nepakenkdama priešui.

Kariai, vis taip pat prisidengę skydais, suderintai persigrupavo į poras ir pasirodė praėjime.

Pirmoji pora pasišūkčiodama dūrė į mane ietimis. Bet dūrė, niekšai, gan gudriai: vienas dūrė į skydą bandydamas jį numušti į šoną, o kitas šiek tiek užlaikydamas smūgį į jau atsidengusį kūną.

Velnias! Jiems beveik pavyko. Nuo smūgio man nutirpo ranka, skydas pasisuko į šoną, bet štai kitokio scenarijaus jie nenumatė, na, ir negalėjo numatyti. Iš kur šiems kareivėliams žinoti, kad pas šitą bastardą namuose pilna dėžė medalių už visokiausius pasiekimus. Aišku daugumoje auksinių, ir jis įvaldęs per šimtmečius nugludintą fechtavimą, kuris čia tik pradeda užgimti.

Ašmenys žaibu nuskriejo link karių ir perrėžusios veidą pirmajam, nukirto riešą antrajam. Aš čiuožtelėjau priekin link antrosios poros  ir klasikiniu skersu smūgiu perkirtau šalmą kartu su kaušu trečiajam, o po to išsukęs riešą, tiesiu išpuoliu, smaigaliu dūriau į veidą ketvirtajam.

Su šliukšėjimu išroviau espadą iš akiduobės ir iš karto prisidengdamas skydu atšokau atgal. Likę gyvi ietininkai nepabėgo, kaip aš slapta vyliausi, o paprasčiausiai vijo šalin mane trumpais iečių dūriais.

Užtat nemiegojo Tukas. Virš peties dusliai prazvimbė strėlė ir su traškėjimu pramušdama kaulą įsibedė į penktojo ietininko skruostą.  O štai jau šeštajam, aš jau pats, numušęs į šoną ieties kotą, dūriau espada kiek aukščiau šlaunies.

Septintas... septintas išgama raguotas, mano manymu, pasielgė visai ne logiškai, bet, kaip bebūtų gaila, praktiškai. Tas gyvulys metė ietį galutinai atmušdamas man ranką, ir, išsitraukęs trumpą kalaviją, su riksmu smūgiuodamas šoko į priekį.

Vos spėjau atsikirsti, bet buvau priverstas žengtelti atgal ir, užkliuvęs už nugriuvusio bet kaukiančio ir susigriebusio už nukirstos rankos, kario, su trenksmu parvirtau ant nugaros.

Velnio ietininkas skydu pagavo tiesioginę arbaleto strėlę, šūktelėjo (matyt ji vis tik kažkur jį užgavo), susvirduliavo, bet vis tiek žengė į priekį ir, rimtai nusiteikęs mane pribaigti, aukštai iškėlė kalaviją.

Kas toliau įvyko, aš prisimenu ir prisiminsiu visą gyvenimą...

Debiliško šalmo, debiliškas antveidis nuo stuktelėjimo krentant, užsidarė uždengdamas man visą aplinką.

Skydas nukritus atsidūrė man po užpakaliu, o aš su siaubu supratau, kad nespėju jo ištraukti.

Laukdamas, kad mano galva štai išlakstys į gabaliukus, aš užsimerkiau ir espada aklai dūriau kario pusėn... geležtė į kažką įsirėmė, o po to minkštai nučiuožė tolyn. Riksmas, pereinantis į švogštimą... ir sunkus kūnas, šlykščiai smirdantis prakaitu ir kažkodėl šūdu, virto ant manęs galutinai prispausdamas prie žemės.

Konvulsiškai sutramdžiau skrandžio spazmas, suspurdėjau bandydamas nuversti trūkčiojantį kūną, bet Tukas šiuo klausimu turėjo savo nuomonę. Rikteldams jis kirto dar gyvam kariui ir mane apliejo karšto kraujo srovė...

To mano kūnas jau nebeištvėrė ir mano skrandžio tuurinį išvertė tiesiai ant mano botfortų.

- Šiknon... – piktai dūriau daga berankiui ietininkui ir nuo išsiliejusio pulsuojančio kraujo vaizdo skrandis išliejo paskutinius maisto likučius. Tik šį kartą ant nelaimėlio.

- Jūs sveikas, jūsų mylista? – susirūpinęs paklausė Tukas ir nutempė sukapotą kūną į šoną.

- Kas man bus... – aš pažiūrėjau į gulinčius sukapotus kūnus ir mane vos vėl nesupykino.

- O ko jūs čia taip? – nustebo škotas.

- Ne tavo reikalas. Stebėk kalvą, - burbtelėjau ir suminkštėjęs pridūriau: - Tu, šitą... šaunuolis. Puikiai šaudai.

- Na gi ne gudrus tai reikalas. – Tukas tiesiog pražydo, prisitaikė ir krūmuose vėl kažkas sukliko. – Nuo mažens mokytas.

- Išmokinsi... – aš kiek pasikėliau ir gavau strėlę į šalmą, kaip tik ten kur tvirtinasi plunksnos. – Ot išgamos! Kiek jų ten?

- Taigi aišku. Pora kabaljerų, ginklanešiai jų ir pažai. Ietininkus mes išmušėm, na ir lankininkų pusę. Liko tik du šauliai. Štai ir skaičiuokite...

- Pats suskaičiuok... – Aš niekaip negalėjau susiorientuoti kiek žmonių liko.

- Septyni-aštuoni, - pranešė škotas. Pagalvojo ir pridūrė: - Bet šiaip pažų ir ginklanešių gali būti daugiau.

- Bastarde! - Riktelėjo iš miško. – Pasiduok! Garantuoju, būsi mano asmeniniu belaisviu!

- Jūsų mylista... – užsimesdamas už nugaros užtaisytus arbaletus sušnabždėjo Tukas, - kalbėkite ilgiau, aš juos apeisiu...

Pabandžiau pagauti vaikiną už diržo... pražus veltui, bet nespėjau. Škotas jau nušliaužė link išvartų. Teko riktelti atsakant; nenukreipsiu dėmesio, tai bent laiką užtempsiu:

- Tu pirma prisistatyk!

- Baronas Gijomas de Monfokonas, senjoras de Segiuras.

De Segiur! Ne, nu reikia gi taip?!

- Sinjoriją tau Voras už mano tėvo nužudymą atrėžė? – Aš piktai trenkiau kumščiu per medžio kamieną.

- Rua gali su savo valdomis elgtis laisvai, kaip nori, - akiplėšiškai pareiškė nematomas pašnekovas.

- Kol aš gyvas, žemės - ne jo.

- Jei priešinsiesi jo didenybės valiai, tai greitai gyvu nebebūsi, bastarde. Pasiduok. Rua kilniaširdis. Žiūrėk ir išsiderėsi savo niekingą gyvenimėlį ir gyvas-sveikas supūsi kokiam vienuolyne. – Baronas nusijuokė.

- Aš pagalvosiu... Tu, geriau, pasakyk, kaip mane radai?

- Irgi mat, didelė problema... tu pamanei, kad tavęs ieškosim Ošos kelyje, o pats pajudėjai arčiau Lekturo. Aišku kaip dieną, jog susiruošei keliaut per mišką. Neginčiju, bastarde, protinga. Bet aš tą mįslę greit įminiau. Be kita ko, tavo nuodėmklausys tylėjo iki paskutinio...

- Tu pakėlei ranką prieš dvasininką ir degsi pragare! – aš vos neiššokau iš už rąsto.

- Mano gerumas nusvers nuodėmes... – baronas vėl nusižvengė. – Užteks. Pasiduok. Tuoj čionai atvyks trys žandarų (v.p.: senovės Prancūzijoje žandarais buvo bajorų kilmės sunkiai ginkluoti raiteliai. Dažnai jie sudarė įvairių Europos šalių karalių leibgvardija (asmens sargybą), tačiau nuo 1445 m. Prancūzijoje buvo įkurti karališkieji reguliariosios sunkiosios kavalerijos daliniai vadinami žandarais. Palaipsniui žodį „riteris“ išstūmė žodis „žandaras“) kuopos ir mes tave iš čia išrūkysim kaip žiurkę...

- O tu pats, šunie, pabandyk. Ateik čionai, išgama, aš tau visus atsikišimus apgenėsiu.

- Tai žemiau mano savigarbos, bastarde. Trumpiau, turi ketvirtį valandos apmąstymams...

Nieko nesuprantu... Padėtis, žinoma, dar ta. Mes dviese, priešininkų – iki dešimties.. Bet pastiprinimo artimiausioje ateityje negaus – vienareikšmiškai. Kaip jį išsikvies? Abejoju, kad jie turėjo pašto balandžius, o apie raciją žmonės nenutuoks dar keturis amžius.  Netgi jei jie turi balandžius –kol tas taikos paukštelis nuskris, kol pastiprinimas atsivilks... para, ne mažiau. O štai sušiktas baronas manęs paimti negali. Jėgelių mažoka. Mes ir taip didelę dalį išmušėme... ir dar išmušime. Tai kokio šūdo jis man galvą suka?

Na, kalės vaike... tik papulk man į rankas. Lėtoje ugnyje iškepsiu, ant kuolo išgamą pasodinsiu. Koks iškrypėlis išgama turėtų būti, kad išdrįstų prieš domininkonų vienuolį ranką pakelti...

- Ei, barone? Nors koks tu ten baronas? Jei kiaulę aprengti kaip kabaljero, ji vis tiek kiaule ir liks...

Niekas neatsakė...

Kas per...

Nespėjau dar kaip reikiant nusistebėti, kaip tankumyne pasigirdo dusli aimana, po to dar kažkas sucypsėjao kaip kiškis, ir tada jau pasigirdo keletas karingų šūksnių, tarp kurių atpažinau škoto balsą... Po velnių!..

Daug negalvodamas, peršokau per rąstą ir puoliau į tankumyną link kovos garsų.

Priešais išdygo tvirtos išvaizdos, pilna Milano šarvuote ir Voro lelijomis išpieštu apsiaustu, kabaljero. Ant galvos vyrukas buvo užsidėjęs gausiai plunksnuotą saladą su aklinai užvožtu sudedamu antveidžiu. Rankose, atrėmęs į dešinį petį, laikė galingą dvirankį kalaviją.

Už jo kiek tolėliau, stovėjo du berniūkščiai lengvais grandininiais šarvais ir su skirtingais gotiškų šarvų elementais. Vienas turėjo antdilbius, o kitas antblauzdžius. Pirmasis laikė rankose įprastą tiesų kalaviją ir apvalų skydą be herbo, o kitas  - su senoviniu normandų šalmu ir ginkluotas partizanu (v.p.: angl. partisan, vok. partisane, rus. "протазан", plačiaašmenė europietiška ietis, kurios platus ietigalis pamate turi dvi sparniškas skiautes, kurios gali būti statmenos ieties ašiai arba daugiau ar mažiau užlenktos į priekį. Paprastai 2,5 m. ilgio. Šiuo metu jais ginkluoti Vatikano gvardijos šveicarai).

- Aš vikontas...- pradėjo prisistatymą kabaljero, net nusiėmė nuo peties kalaviją, bet aš praleidęs šias mandagybes, tiesiog bėgime kirtau per taip patogiai išstatytą vidinį alkūnės sulenkimą, o po to, kai jį užsuko, iki pat taurės įsodinau dagą po pažastimi.

- Man nesvarbu, kas tu... – Nesustodamas ištraukiau ginklą ir, į mane nustebusiai įsistebeilijusiam bernui, kirtau per petį.

Antrasis berniūkštis suspėjo užsimoti kalaviju, bet gavo grūdinto plieno į pilvą.

- Atleisk, vaikine, nieko asmeniško... – su pasukimu ištraukiau geležtį ir nustūmęs pažą pečiu, nuskuodžiau į tankumyną link šauksmų ir geležies žvangėjimo.

- Tik pabandyk tu man nudvėsti, prakeiktas škote... – prasiveržiau per krūmus ir pamačiau, kaip Tukas bando atsimojuoti savo falšionu iš karto nuo trijų kalavijuočių. Ketvirtasis beviltiškai bandė atsikelti ant kelių vis parvirsdamas ant šono.

Tukas laikėsi, bet aiškiai šlubavo dešine, apipilta krauju, koja.

- Pas mane, išgamos! – užrėkiau ir tą pačią akimirką pamačiau, kaip vienas iš užpuolikų iškirto škoto kalaviją jam iš rankų, o kitas mosteldamas kirto jam per krūtinę.

Tukas sukliko ir sukniubo ant žemės, o kalavijuočiai, visi iš kart, pasisuko į mane ir prisidengę skydais susibūrė į kažkokią rikiuotę.

Tai, greičiausiai buvo man taip ir nespėjusio prisistatyti vikonto ginklanešiai, o gal ir pačio barono. Apsirėdę kur kas geriau nei pažai, ant galvų visi turėjo užsimaukšlinę bacinetus (v.p.: pranc. bascinet – kupolo formos šalmas)

ir ilgus gnadininius šarvus, o vienas tai iš vis kažką panašaus į jušmaną. Antšlauniai, antkeliai ir antdilbiai. Du buvo ginkluoti pusantriniais kalavijais, o trečiasis škotišku kleimoru su išgaubta garda. Laikosi be baimės, judesiai užtikrinti...

O tai kur baronas? Kur tas paršas? Ant dviejų ginklanešių apsiaustų buvo nupaišyti kažkokie raudoni buliai... o ant trečiojo – tvirtovės bokštas ant raudonos juostos ir karėje pusėje vertikalios  mėlyna ir balta juostos. Barono nematau...

- Kur baronas?

- Kas tau rūpi, šlykštus bastarde,- atsakydamas riktelėjo pats stambiausias iš ginklanešių; tas, kuris su jušmanu.

- Kaip tik tai man ir rūpi, varvanosiai... Prižadu: jei pasakysite, paleisiu gyvais... – beveik ramiai prižadėjau.

- Mirtis bastardui! – sušuko visi kartu ir visi kartu iš karto puolė.

Na, patys prisiprašėte. Jūs man dar už tuką atsakysite... Atmušiau kalaviją ir atsakančiu smūgiu dūriau į veidą kraštiniam. Po to atšokau į šalį ir bėgte atsitraukiau keletą žingsnių.

Vaikinas, kuriam smogiau, užspaudęs rankomis besiveržiantį kraują, susmuko ant kelių. Likusieji pristabdė ir pasisuko į mane.

- Paskutinį kartą klausiu, kur de Manfokonas? Prisiekiu, jūs pavydėsite mirusiems, jei nepasakysite... – tramdydamas įniršį paklausiau dar kartą. Palaukiau porą sekundžių ir pridėjau: - Viskas. Laikas išseko...

Jokio apgailestavimo ir juo labiau atviro gailesčio nejaučiau. Netgi daugiau, nuo pat susirėmimo pradžios beveik sau neįsakinėjau viską palikęs instinktams ir emocijoms. Jaučiausi esąs Aleksandru Lemešovu, bet pusę manęs valdė Žanas, d‘Armanjako bastardas. Išėjo gan tokia iškrypusi simbiozė, bet man buvo nenusakomai gerai.

Džiugino ir tai, kad jokio ypatingo malonumo, kaip pirmą kartą, aš nejaučiau. Buvo azartas, buvo noras išgyventi ir laimėti, ir užmušti priešus – irjokio seksualinio susižadinimo. Suprasdamas, kad abi asmenybės, viena kitą papildydamos puikiausiai tarpusavyje susiderino, aš jaučiausi puikiai. Labai patogu: sprendimus, nepageidaujamus Lemešovui, bet būtinus supančioje viduramžių realybėje, priiminėjo bastardas. O veiksmus, nepriimtinus jam, vykdė Lemeševas. Ir jokio asmenybės susidvejinimo aš nejaučiau.

Bet užteks apie tai. Jaučiu, man dar ne kartą reikės apgalvoti visas tas koalizijas su mano asmenybėmis, taip kad nesiblaškykim. Čia mane, jei ką, sukapoti bando...

Galbūt, jei vaikinai turėtų geresnį pasiruošimą ir daugiau patirties, jiems būtų pasisekę pridaryti kokios nors žalos.  Vis dėl to aš su keliais priešininkai iki šiol dar nebuvau kovojęs. Bet, laime, vaikinai neturėjo nei ganėtino pasiruošimo, nei patirties ir po keletos sekundžių raitėsi ant žemės springdami krauju.

Vyriausias spėjo man brūkštelti per antpetį ir dabar su perpjauta kaklo arterija laistė žolę beveik juodu burbuliuojančiu krauju, traukuliuose raudamas žolę kartu su žemėmis.

Jo draugui pasisekė kiek daugiau. Jis žuvo akimirksniu. Espada, kartu su aventailu (v.p. : prie bacineto dažniausiai tvirtindavosi laisvai krintanti grandininė kaklo ir pečių apsauga, kuri vadinosi aventailu),

perkirto ir kaklo slankstelius.

Priėjau prie ant kelių stovinčio paskutiniojo likusio gyvo priešo ir parverčiau jį kojos spyriu ant nugaros. Ginklanešio skruostas ir kairė akis buvo giliai subjauroti. Tačiau vaikinas bandydamas užspausti žaizdą drąsiai pažiūrėjo man į veidą.

- Tu nori mirti, eskudero?

- Aš tavo rankose, bastarde, - vaikinas atsakė lūžtančiu jaunatvišku balsu.

- Kur baronas?

- Jis mus metė ir pabėgo. Apgavo... – Vaikinas beveik prarasdamas sąmonę duso, o iš po rankos veržėsi kraujas. – Sakė apeis tave iš nugaros, įsakė pulti, o pats nušuoliavo... Padaryk taip, bastarde, kad apie tai sužinoti kiekvienas kilnusis kabaljero...

- Padarysiu. Užspausk stipriau žaizdą, aš tavęs pagailėsiu... – nupjoviau jo apsiausto gabalą ir įdaviau į rankas: - Užspausk, gal tau pasiseks ir tu išgyvensi.

Staiga supratau, kad visai pamiršau Tuką, negailestingai save iškonveikiau, apsisukau ir nubėgau prie škoto. Pamatęs, kad jis dar gyvas, lengviau atsikvėpiau.

- Gyvas, nenaudėli! Na tu mane ir išgąsdinai!

- Gyvas... jūsų mylista... – Tukas laikė ant krūtinės užspaudęs ilgą, bet negilią žaizdą. Kalavijas perkirto grandininius šarvus ir šimtasiūlę (v.p.: pošarviai arba pranc. gambeson), bet kūno jau stipriai pažeisti negalėjo.

2016-03-09



"Armanjako šalis. Bastardas". VII skyrius. 2016-03-08

VII skyrius

 - ... mano tėvas paliko man šį iždą taip, kaip aš jį dabar palieku tau, sūnau mano. Atsimink, naudoti jį dera tik mūsų giminės šlovei. Prisiek. – Tvirto stoto žmogus ištiesė man blankioje fakelų šviesoje blykstelėjusį kryžių.

Na, kas per... priorui prisiek, dabar šitam prisiek...

- Prisiekiu, tėve mano... – ištariau suprasdamas, kad žiūriu savo praeito sapno tęsinį, kai staiga žmogus priešais mane dingo ryškioje šviesoje...

- „Daite son dosmotryet, svolochi!“ (v.p.: „Leiskite baigti sapną, niekšai!“) – užrėkiau apimtas beviltiškumo ir atsimerkęs žvakės šviesoje pamačiau prioro veidą.

- Kelkis, Žanai, jums reikia skubiai išvykti.

- Kas atsitiko? – Aš staigiu judesiu pašokau iš lovos.

- Iš prieglaudos dingo Simonas. Vienuolis naujokas. Tas, kuris buvo atėjęs pas mus į celę... – Prioro veide vienu metu atsispindėjo ir nerimas, ir pyktis.

- Kaip tai įvyko? – Viduje keikdamasis pradėjau mautis šosus.

- Jis turėjo atgailauti: keturis kartus per naktį melstis. Brolis Kasparas – tas, kurį tu matei prie vartų, - nuėjo žadinti to nenaudėlio ir rado tik tuščią lovą. Atseit išbėgo nusilengvinti ir perlipęs per tvorą dingo.

- Manote, jis mane pažino ir nubėgo įduoti?

- Greičiausiai taip ir yra... – Prioras padavė man koletą. – Galbūt, jis pasiklausė mūsų pokalbio, galbūt kažkur tave matė anksčiau, bet tai jau nesvarbu. Tau reikia skubiai išvykti.

- Kur jis nubėgo?

- Į Lekturą. Ten link trys valandos greitu žingsniu... Atgal raitiems – apie valandą. Dingęs jis, greičiausiai, jau apie kokią porą valandų. Kasparas matė, kaip jis išeidinėjo į išvietę. Štai ir skaičiuok, kiek turi laiko.

- Kur tas niekdarys... – aš niekaip negalėjau prisegti antpečio prie kirasos. – Išplaksiu šunį!

- Jis balnoja arklius. – Prioras netikėtai vikriai man padėjo. – Aš su juo kalbėjau. Jis šelmis, bet atrodo, patikimas žmogus. Gali juo pasikliausti.

- Kas su jumis bus, „padre“?

- Visiškai nieko... – Senis paniekinančiai vyptelėjo. – Aš priklausau ordinui, su kuriuo Vorui kol kas neužteks jėgų susidoroti. Ir jis tai puikiai supranta. Aš galiu netgi neįsileisti čionai jo karių. Jei jis vyskupijai apsiskųs, tai jam reikės įrodinėti, kad aš slėpiau būtent tave.

- „Padre“... prismauk tą šiknių. Kaip jį... Simoną.

- Kam? – Prioro veidą iškreipė žiauri grimasa. – Jis galės pūti visą amželį vienuolyno cypėje. O amželis jo bus ilgas. Aš tuom pasirūpinsiu.

- Man atrodo, kad reiktų perpjaut gerklę ir viskas. – Užsegiau diržą ir užsimaukšlinau beretę. – Na ką, tėve... Prisėdam prieš kelionę.

- O kam? – nesuprantančiom akim dėbtelėjo į mane domininkonas.

- Prietaras toks yra.

- Viskas mūsų Viešpaties rankose, o prietarai, sūnau mano, - neišmanėliškos pagonybės atgarsiai., - pamokančiai pasakė prioras. – Su Dievu. Nuo kelio eikite kiek galite giliau į mišką. Persekiotojai judės į jus. Kai jie čia jūsų neras, tai, greičiausiai, tikrins kelią į Ošą. Abejoju, kad susiprotės jūsų ieškoti taip arti Lekturo.

- Ačiū tėve už viską. Palaiminkite mane...

- Laiminu, sūnau mano, bet einam, reikia skubėti.

Lauke jau švito, Tukas spėjo pabalnoti arklius ir sudėti daiktus. Prioras peržegnojo mus dar kartą ir uždarė vartus.

- Na ką, Tukai... atrodo, kad dievas mūsų pusėje. – Aš priartėjęs plekštelėjau tarnui per petį išmušdamas visą debesį dulkių. Ot nenaudėlis... taip ir nesusitvarkė savo rūbų.

- Dievas mumyse, Jūsų mylista, - pareiškė škotas įsitikinusiu balsu ir persižegnojo.

- Mumyse, tai mumyse. Į mišką suk. – Truktelėjau iš vietos.

Ee-ch! Gyvenimas, mūsų kilmingųjų, kaip sakoma, ir pavojingas, ir sunkus… nieko... štai šiandieną mums vėl pasisekė, ir nėra jokio pagrindo manyti, kad toliau bus kitaip. Pirmyn į Bize. Tikiuosi, iš manęs išeis pavyzdingas-parodomasis vienuolis-benediktinas...

- Tukai.

- Taip jūsų mylista... – škotas nusižiovavo.

- Srėbtuvę uždaryk, musė įskris. Tu lotyniškai moki?

- Moku... Maldyną atmintinai.

- Tai mokyk mane. Visko ką turi žinoti vienuolis.

- Kam jums tai, monsinjore?

- Ne tavo reikalas, kai atvyksim – sužinosi...

- Na jaučia mano širdis nemalonumus... – pasiskundė Tukas.

- Ne kauk. Na... Kaip bus lotyniškai „Viešpats“?

- Domine.

- Puiku... Domine... O „Dievas su jumis“?

- Dominus vobiscum...

- Dar geriau...

Iki pietų tvirtai įsikaliau keletą lotyniškų frazių. Ne taip jau ir sunku, kaip pradžioje pasirodė. Abejoju, kad paprasti vienuoliai virtuoziškai moka lotynų. Pavyzdžiui Tukas, gali varyt šita kalba gana ilgai ir nesustodamas, tačiau štai didžiosios jo deklamuojamos teksto dalies ir pats nesupranta. Iškalė atmintinai ir viskas. O jis dar iš pažengusių vienuolių. Taip, kad dešimties frazių man per akis... tikiuosi.

Išalkome ir nusprendėme perkąsti vaizdingoje žole apaugusioje laukymėje. Miškan įlindome pakankamai toli ir būti itin atsargiems, kaip ir nebuvo reikalo.

Tukas ant staltiesės išdėjo mėsą, duoną, sūrį ir nuėmė prie balno pririštą statinaitę su sidru. Vaišės iš prieglaudos. Kol aš nerūpestingai drybsojau, mano ištikimas tarnas aprūpino mus atsargomis. Sako – nevogė, ir aš juo tikiu: girdėjau kaip prioras liepė aprūpinti mus atsargomis. Valgis, beje, puikus. Duona, tai dar net šilta. O sūris... O į sūrį įsimylėjau visiems laikams. Rojaus dovana, o ne sūris.

- Tukai.

- Taip, jūsų mylista.

- O štai kodėl tu man tarnauji?

- Kaip „kodėl“? – Škotas vos nepaspringo duonos kąsniu.

- Viskas, klausimas nuimtas... – Na taip, leptelėjau nepagalvojęs.

Likimas jo toks... Karma...

- Gerai jau, kitas klausimas: a... tiek to. Nėra klausimų. Paimk geriau žemėlapį ir pažiūrėk į kurią pusę mums traukti. Tik taip, kad neužliptume ant Voro kariaunos.

Pats pasiėmiau į rankas sidro taurę ir atsirėmiau nugara į ąžuoliuko kamieną.

Valgio yra, pinigų yra, su ginklais viskas tvarkoje. Planas... na bent jau veiksmų instrukciją, kaip ir turim. Persekiotojai, pagal viską, turėtų jau mus pralenkti ir blokuoja kelią į Ošą (v.p.: pranc. Auch) ir Kondomą (v.p.: pranc.: Condom)... Ot tai tie viduramžių gaskonų pokštininkai: taip pavadinti miestą, be jokių tokių priežasčių... Kiek žinau, šis miestelis su žinomu guminiu-silikoniniu daikteliu neturi visai nieko bendro.

Tai štai, persekiotojai mus turėjo pamesti – jei jie žinoma buvo. Vienuoliukas, tai iš tikro galėjo ir pas mergas nutrūkti.

- Tukai, tu į žemėlapį pažiūrėjai?

- O ko man į ją žiūrėti, jūsų mylista, aš ir be jos jus išvesiu. Reikės tik didelį lankstą padaryti.

- Tai nieko. Protingas į kalną nelips, protingas kalną apeis.

- O jei kalnelis nedidelis? – pabandė man paprieštarauti Tukas.

- Nepriešginiauk man, šunie. Pasakiau taip- vadinasi taip ir jokiu būdu ne kitaip. Atsimink dvi parastas tiesas. Šeimininkas visada teisus, o jei jis neteisus – tai tas tau tik pasirodė. Supratai?

- Žinoma...

Netikėtai, panašiai už puskilometrio į vakarus, išgriaudėdamas kažkokią uvertiūrą, pasigirdo rago garsas.

- Kas per... – aš įsiklausiau – ir praktiškai ant klausos ribos išgirdau šunų amsėjimą.

- Nežinau, jūsų mylista. – Tukas pašoko ir ėmė krauti į krepšį valgio likučius. – Gali būti, kad paprasčiausia medžioklė.

Medžioklė? Didoka, ko-tai... velnias... jei jie juda link mūsų, tai išspaus tiesiai ant Voro karių.

- Reikia tenai... – Tukas  pririšo krepšius ir šoktelėjo į balną. – Taip mes prašoksim tarp jų ir Lekturo...

- Jei pasiseks – prašoksim, - pridėjau ir iškonveikiau save paskutiniais žodžiais už perdėtą optimizmą.

Po galais... šunimis manęs dar niekada nepjudė.

Nujojom nedideliu tempu, kad arklių nenuvaryti, miškas tapo tankesniu ir užkliuvęs už šakos laisvai galėjai išlėkti iš balno.

Velnias... nejau mus medžioja? Negali būti... nebent... nebent priorą jau nagingi budeliai tardo ir jis kaip lakštingala čiulba su ispaniškais batais ant abiejų kojų.

Netikiu aš begaliniu žmogiškuoju ištvermingumu, kankinamas prašneks bet kas, net pats stipriausias. Kad kur kipšai nujotų... ir Tuko nepaklausi apie tokio scenarijaus galimybę. Ne, greičiausiai, ne. Domininkonas gi sakė, kad jam ant to Lui nusispjaut nuo aukšto bokšto. Nors, kas ten gali žinoti...

Prašuoliavom porą kilometrų, šunų lojimas tapo aiškesnis, velnio padarai kaip pririšti sekė paskui mus.

Rodenas, nerodydamas jokio nuovargio požymių, šuoliavo lygiai; man atsirodė, kad net su malonumu.

Tukas ant savo Rolando taip pat neatsiliko, na ir nešuliniai arkliukai žvaliai dėliojo kojas.

Šunys, susišaukdami tarpusavyje, periodiškai azartiškai sukaukdavo, nors į ragą pūtė vis dar toli.

Iššokome į neplatų, seklų upelį ir šimtą metrų prašuoliavome vandeniu bandydami supainioti pėdsakus...

Beviltiška.

Visai arti, springdami iš įniršio, sulojo šunys, aš ruošiausi paraginti Rodeną, bet prasidėjo vėtrų išvartos. Toliau galima buvo judėti tik žingine.. Po galais! Atvažiavome...

- Tukai, sugink arklius štai ten prie tų išvartų, - aš bakstelėjau ranka į išvirtusių medžių raizgalynę, - ir pririšk tvirčiau.

Išvartos buvo suvirtusios nedidelės kalvos, kurios vienas šonas nubyrėjęs, papėdėje ir arkliai ten bus saugiai pridengti.

Pats nušokau ant žemės, išsitraukiau iš dėklo arbaletą ir persimečiau per petį diržą su strėlėmis. Po to pririšau Rodeną. Nuėmiau iš Isako sūnėno paveldėtą skydą kartu su trofėjiniu šalmu. Ir nubėgau prie skersai kelio nuvirtusio ąžuolo.

Tukas po akimirkos atsidūrė šalia manęs ir įnirtingai ėmėsi arbaleto suktuvų.

- Na ką, škote, panašu, kad prisilakstėm?

- Tai jie atsilakstė! – Tukas linksmai blykstelėjo akimis ir, pamatęs, kad aš taip pat užtaisinėju arbaletą, patarė: - Kiek žemiau imkite, jūsų mylista, strėlė iššaunant pašoka.

Jie prisilakstė? Ginčytina tezė... gal greičiau jau mes. Įdėjau strėlę į griovelį ir pabandžiau prisitaikyti... Ne, reikės, jei išgyvensiu, sukelti nedidelę revoliuciją ginklakalystėje. Na kur gi tai matyta – nei taikiklių, nei buožės?... Velnias! Taikytis tenka pagal viršutinę antgalio briauną. Ačiū nors, kad arbaletas sunkus, nuo jaudulio virpančios rankos taiklumui neatsilieps.

Su treškesiu prasiskyrė krūmai ir į laukymę įšoko du šniokštuojantys šunys. Pristabdant, įsikasdami letenomis į nukritusius lapus, šunys dairėsi grobio... kad tave kur šikantį... Tai „baskerviliai“ kažkokie. Veršiai su iltimis...

Trumpaplaukiai, keistos šokoladinės spalvos plačiasnukiai šunys. Aš net nežinau, kokią analogija su dabartiniais būtų: greičiausiai dogo ir mastifo mišinys. Su uždėtais grandininiais antkrūtiniais jie vien savo vaizdu galėjo įvaryti siaubą...

Tarkštelėjo Tuko arbaletas. Šuo iš dešinės, gavęs strėlę tiesiai į snukį nusirito žeme. Aš irgi beveik prisitaikęs spustelėjau nuleistuką. Tarkštelėjo, arbaletas gan stipriai krustelėjo ir strėlė... Strėlė sėkmingai pralėkė taikinį ir nuskriejo į tankmę...

Prakeiktas šuo susiorientavo ir rovė į priekį. Aš sugriebiau espadą, bet mane aplenkė Tukas. Peršokęs per kamieną, škotas pagavo šunį kovinio dalgio smaigaliu, įrėmė kotą į žemę ir permetė jį per save, o po to keliskart kirto per kriokiantį ir inkščiantį kūną. Pribaigdamas šunį, bedė smaigaliu ir pergalingai sušuko...

- Kvaiša, atgal!.. – užrėkiau aš ir pamačiau, kaip dar du šunys išskriejo į aikštelę... na štai ir mano didvyriškumo valanda išmušė. Peršokau per kamieną, tiesiu smūgiu smeigiau į šuns nasrus ir numuštas antro šuns, paleidęs espadą nusiritau žeme...

Nosį pasiekė nasrų smarvė, o šuns dantys nuslydo goržetu, prakeiktas šuo taikėsi į gerklę...

- Fu... „nelsya! Nasad, skotina, fu!”... – iš išgąsčio užrėkiau ir šarvuota alkūne užvažiavau šuniui per snukį, kartu įsigudrinęs jį nustumti nuo savęs. Po to įsodinau dagą jam į pilvą.

Kartu su mano smūgiu Tukas savo dalgiu šunį perkirto beveik pusiau...

- Varom atgal... – Įsiręžęs koja į šuns snukį ištraukiau espadą ir puoliau atgal už rąsto. Riktelėjau Tukui: - Užtaisinėk arbaletą, „ne tormozi!..“

- Klausau, jūsų mylista...

- Prakeiktas padaras...- Nuvaliau seiles nuo veido. – Fu... šlykštynė kokia...

Sugaudė ragas ir į laukymę iššoko keletas raitelių.

Pirmąjį akimirksniu išvertė Tuko paleista strėlė: jis skirtingai nuo manęs, šaudė kol kas taikliai.

Aš gi vėl begėdiškai nepataikiau.

Likę balnuose raiteliai susimaišė, pabandė apsukti arklius, ir... Tukas dar kartą mane nustebino. Škotas pašoko ir metė kovinį dalgį kaip ietį išmušdamas iš balno antrą raitelį. Jam dalgis įsirėžė į juosmenį.

Kol aš bandžiau užtaisyti arbaletą, medžiotojai apsuko arklius ir dingo tankmėje.

Įsižiūrėti į užpuolikus nepavyko. Pastebėjau tik, kad jie ne kabaljero. Arkliai ne tokie, na ir sunkiosios šarvuotės nesimato. Greičiausiai, vėl laisvieji lankininkai. Ar Dievai žino kas jie tokie, bet kad jie medžiojo mus, net nekėlė abejonių. Jie buvo su Lui lelijomis ant mėlynų apsiaustų.

Tankmėje vėl keliskart sutrimitavo ragas ir pasigirdo aiškus įsakymas – nulipti nuo arklių.

Po to sutraškėjom krūmai ir prie pirmosios grupės prisidėjo dar būrelis. Sprendžiant iš sunkių kanopų taukšėjimo – tai sunkiai ginkluoti riteriai...

Amen...

2016-03-08