"Armanjako šalis. Bastardas". VI skyriaus pabaiga. 2016-03-07

...Ir bastardas nieko nesiruošia pasufleruoti...

Senis susiėmė į rankas ir pasakė:

- Aš džiaugiuosi, kad tu, kaip visuomet, išlaikei šaltą galvą. Tiek to, apie viską po to. Dabar aš įsakysiu paruošti vandenį, apsimazgosi, po to pavalgysi, o tada ir pakalbėsim. – Senis ruošdamasis išeiti atidarė duris, bet apsisuko ir paklausė: - Beje, kodėl prie vartų nepasakei slaptažodžio?

- Aš jo neatsimenu. Kai prasimušinėjau iš Lekturo, nukritau nuo arklio ir susitrenkiau galvą. – Parodžiau nubrozdinimą ant kaktos. – Daug išdulkėjo iš galvos. Net vos prisiminiau kas esu.

- Taip būna, viešpats padės prisiminti. – Senis mane peržegnojo ir išėjo.

Aš prisėdau ant šalia sienos stovinčios siauros lovos ir apsidairiau. Asketiška aplinka. Labai primena vienuolišką celę. Greičiausiai ji ir yra. Kuklus nukryžiuotasis ant sienos. Grubiai sukaltas stalas ir kėdė. Ant stalo ranka rašyta knyga, rašymo reikmenys ir stora vaškinė žvakė bronzinėje žvakidėje.

Kas gi tas senis?

Jeigu mąstyti logiškai...

Artimai žino bastardą, kreipiasi „tu“...

Voro realiai nekenčia, neapykanta taip ir skverbiasi...

Prieglaudoje – pagrindinis, o gal ir ne tik prieglaudoje. Tai pastebima iš jo valdingumo... Nuolankumu net nekvepia...

Laukė manęs, net slaptažodis buvo slaptažodis; reiškia – realus planas.

O ko spėlioti, kol kas viskas klostosi neblogai... Štai, netgi nelauktas sąjungininkas atsirado.

Dėl visa ko ištraukiau dagą, pasidėjau greta ir priguliau ant lovos.

Tik dabar pajutau koks esu pavargęs; nugara, nepratusi prie ilgų raitų kelionių, mirtinai sustingo. Ne taip dar čia bus. Iki Aragono kelias neartimas... arkliai ir arkliukai, pagrindinė susisiekimo priemonė, kad juos kur... iki garvežių – amžiai ir amžiai...

Girgžtelėjo durys ir įėjo senis. Rankose laikė molinį dubenį uždengtą duonos riekia ir didelis ąsotis.

Pamatęs apnuogintą dagą pasakė:

- Tu čia saugus, Žanai, nėra reikalo niekinti šventoriaus nuogu ginklu. – Vienuolis pastatė valgį ant stalo ir prisėdo ant lovos šalimais. – Kelkis, pavalgyk, vandenį tau šildo, vienuoliai jau prausėsi, taip kad reikės palaukti.

- Kur mano tarnas? – Dubenyje pasirodo buvo virta mėsa su žalumynais ir česnaku, o ąsotyje – nuostabiai skanus, putojantis, šiek tiek turintis stiprumo, gėrimas.

- Jis rūpinasi arkliais. Vėliau jį pamaitins ir apnakvydins. – Vienuolis taip pat įsipylė sau į molinį puoduką iš ąsočio. – Nuo kada tu pradėjai jaudintis dėl tarnų?

- Kai aplink tave vieni priešai, net tarnas tampa draugu.

- Tu bręsti, mano berniuk, - pritariamai linktelėjo vienuolis.

- Geras pas jus... – aš parodžiau pirštu į ąsotį ir užstrigau nežinodamas, kaip pavadinti gėrimą.

- Tas tai taip, - pritariamai linktelėjo vienuolis. – Sidras šiais metais puikiai nusisekė, tėvas Bartolomėjus – žinomas meistras visame Armanjake, tik gaila, kad kenčia nuo nesusilaikymo nuodėmės. Bet užteks apie niekalus. Pasakok, Žanai.

Aš sukramčiau mėsos gabalą, kuri pasirodo buvo labai skani jautiena, gurkštelėjau sidro ir tiesiai šviesiai paklausiau:

- Aš manau, reikia pradėti nuo, „padre“, kad jūs man pasakysite, kas jūs. Aš daug ką atsiminiau, o štai jūsų – ne.

- Nežinomi Viešpaties keliai! – Senis persižegnojo.  – Man labiau patiktų, kad būtum užmiršęs kitus dalykus. Aš tavo dvasiškasis tėvas. Jakobas, mano vardas, aš šios provincijos brolių-pamokslininkų ordino prioras.  Pasaulinį mano vardą nėra reikalo minėti, nors aš ir pats jau jį užmiršau.

Na štai... Pamažėle vis aiškiau, nors kas toks šis nuodėmklausys, man vis tiek nesuprantama.

- O ką, tėve Jakobai, jūs veikiate šioje prieglaudoje? – uždaviau ant liežuvio galio besisukiojantį klausimą.

Mano supratimu, provincijos prioras – per didelis guzas bažnytinėje hierarchijoje, kad tūnotų kažkokioje užkištoje piligrimų prieglaudoje.

- Matomai tu tikrai daug ką užmiršai... – liūdnai pakraipė galvą senis. – Aš čia, kad tave sutikčiau, pagelbėčiau pagal savo galimybes ir esant reikalui suteikčiau prieglobstį. Aš balandžių paštu gavau laišką iš tavo tėvo, amžiną jam atilsį ir tebūnie atleistos jo nuodėmės, ir prisidengdamas prieglaudos patikrinimu, iš karto atvykau. Dabar prisiminei?

- Neaiškiai...

-Nors iš tiesų, tai nebesvarbu. Dabar papasakok apie savo planus. – senis įdėmiai žvilgtelėjo man į akis.

- Planai... – Aš dar į savo ir vienuolio puodelius šliukštelėjau sidro. – O ką jūs, tėve, pats žinote apie mano planus?

- Žanai, Žanai... – palingavo galva senis. Tu koks buvai, toks ir likai, nors per didelis atsargumas – ne blogiausias tavo bruožas.

- Atsargumas dabar gyvybiškai svarbus bruožas, tėve. Prašau atsakyti į mano klausimą.

- Kiek man žinoma, tu turi vykti į Aragoną pas rėjų Chuaną ieškoti pagalbos. Ar ne taip? Ir kaip pats supranti, dabar ši užmančia neteko jokios prasmės, mano berniuk, - Tai sakydamas, senis pirštais perrinkinėjo rožančiaus kauliukus ir nepaliaujamai žiūrėjo man į veidą.

- Kodėl, tėve? Chunas nepradėjo mėgti Lui. Armanjake dar yra mūsų šalininkų, ir kartu su įsiveržimu jie imsis kovos čia, Pasaulinio Voro padėtis labai susvyruos. Britai būtinai pasinaudos šiuo karu ir išsilaipins pakrantėje. Pridėkime Burgundiją ir Gijeną, kurie taip pat paskubės atsiriekti gabalo. Taip, kad ne viskas taip liūdna, kaip atrodo. Sudėtinga, nesiginčiju, bet vis tiek pagrindo nuleisti rankas  neįžiūriu. Aišku aš nupiešiau idealų variantą, bet jei jis nors per pusę išsipildys, Lui ilgam, jei ne su visam, praras savo pozicijas pietuose, - pats iš savęs nelaukęs tokios karštos kalbos, audringai išdėsčiau savo pamąstymus.

Domininkonas nepertraukdamas išklausė iki galo ir uždavė tą patį klausimą, į kurį aš taip ir negalėjau rasti atsakymo:

- Nesiginčysiu, idėja, jei ji būtų teisingai įgyvendinta, nebloga. Bet kas tau iš jos? Kuom tu save matai po šeimyninių žemių išvadavimo?

- Voras turi būti nubaustas už įvykdytas išdavystes ir piktadarybes...

- Žanai! – pertraukė tėvas Jakobas. – Palik Vorą ramybėje, jo likimas nulemtas Dievo, ir patikėk, jam bus atlyginta su kaupu. Aš uždaviau klausimą: ką konkrečiai tu gausi nuo šio karo, išskyrus pasitenkinimo kerštu jausmą?

- Aš grąžinsiu sau savo vietą, tėve!

- Tavo vieta vienuolyne, mano berniuk, - liūdnai pasakė senis. – Tu nuodėmingos kraujomašos vaisius ir tau nėra šiame pasaulyje vietos. Tu užėmei tam tikrą padėtį, kol buvo gyvas tavo tėvas. Po jo mirties, atsimink, niekas ir niekada nepalaikys tavo teisių. Aš manau, kad tai yra didžiausia neteisybė, bet...

- Kaip tai, tėve? Aš gi bastardas, o jūs nepalaikote bažnyčios, mūsų motinos, pozicijų!

Kas aš tuo metu buvau: d‘Armanjako bastardas ar Aleksandras Lemeševas, aš net nežinau. Senis įvardino mano realią padėtį, kurią aš savo dvidešimt pirmo amžiaus žmogaus smegenimis visiškai atsisakiau suprasti ir priimti. Ir dabar mano abejas asmenybes nuo realybės suvokimo manė apėmė laukinė pagieža.

- Taip, nesistebėk, konkrečiai šiuo atveju aš nepalaikau oficialios bažnyčios pozicijos dėl tam tikrų priežasčių... – Senis pabaigė sidro likučius, pastatė puodelį ant stalo, sekundę patylėjo ir tęsė: - Tu meilės vaisius, Žanai... uždraustos, bet meilės. Tu vertas pakeisti savo tėvą. Tu turi viską ko tam reikia. Tu išaugai ant mano rankų. Aš tave myliu, kaip savo pačio sūnų. Ir man to pakanka, kad nesutikčiau su tavo dabartine būkle. Bet, deja... to maža. Tau geriau susitaikyti. Karas tik pasmerks mūsų žemes nesantaikai ir tau visiškai nieko neatneš.

- Tėve... aš nenoriu su tuo taikstytis. Gyvenimas tai kova: nesvarbu, prieš ką, bet esi gyvas, kol kovoji. Man ne vieta vienuolyne...

Senis, išgirdęs medinių padų stuksenimą koridoriuje, mane nutraukė pridėdamas pirštą sau prie lūpų.

Į duris bilstelėjo, o po pakvietimo į kambarį įėjo neaukštas jaunas vienuolis su įspūdingo kablio formos nosimi, mestelėjo į mane žvilgsnį ir nusilenkdamas kreipėsi į priorą:

- Tėve, vanduo paruoštas.

- Gerai, tu laisvas. Dabar pasirūpink mūsų svečio tarnu. – Tėvas Jakobas žestu išsiuntė vienuolį. Palaukė, kol jo žingsniai nutilo ir pasakė: - Baik valgyti, mano berniuk, ir einam, aš tave palydėsiu ir parodysiu kas kur.

Baigti valgyti, tiesą sakant, jau nebuvo ko. Aš kai jaudinuosi, tai ėdu, kaip krokodilas. Na ir mėsa buvo labai skani, nors, kaip man, tai šiek tiek trūko druskos.

- Aš jau. Dėkui jums, tėve. Man reikia pasiimti atsarginius rūbus.

Senis kiek nustebusiai pasižiūrėjo į mane, bet nulydėjo į arklides. Ten greta avižas kramsnojančių nubalnotų arklių sėdėjo Tukas ir stulbinančiu greičiu šaukštu tuštino didelį dubenį.

Pamatęs mane pašoko.

- Jūsų mylista, aš nubalnojau ir nutryniau arklius. Broliai mielai mums išskyrė rinktinių avižų...

Aš pritariamai linktelėjau, pasiėmiau švarius apatinius ir paskutinį švarų rūbų komplektą iš krepšių. Pagalvojęs, kartu prigriebiau ir purvinus. Nedidelis guzas, išsiskalbsiu... svarbiausia, kad niekas nenužiūrėtų, kaip tai darau, - aišku, kad apsišaukėliu palaikys, o dar ir puskvaišiu.

Patalpa, kur prausėsi vienuoliai kiek nustebino. Pirtimi, ji aišku, nebuvo, bet šiokio tokio bendrumo turėjo.

Keletas medinių kubilų, akmeniniai gultai išilgai sienų ir net spintelės be durų su vinukais rūbams. Grindys išdėliotos akmeninėmis plytelėmis, vandens nutekėjimo griovelis. Ir svarbiausia, patalpoje švaru...

Na kaip po to dabartiniams istorikams vaizduojantiems visapusišką viduramžių nešvarą snukin nespjaut? Jų laimė, kad jie ateityje, o aš praeityje.

Man paruošė didelį metalinį katilą karšto vandens ir varinį, mažesnį, su šaltu. Keletą šiurkščių lininių paklodžių, dubenėlis su tiršta, kamuoline, aitriai kvepiančia nenusakomos spalvos substancija ir didelį ąsotį su ramunėlėmis kvepiančiu skysčiu. Na taip, atrodo, tai šampūno ir muilo analogija. Pirtis rojuje... viduramžiškame variante, aišku. Na ir gerai. Kai žuvies nėra... patys suprantate, kaip mes elgsimės. Nieko – išgyvensiu – padarysim viduramžių nevaloms revoliuciją. Dar ir kokią...

Išsiprausiau iki girgždesio; substancija, alia muilas, muilavosi blogai, bet nušveisdavo, o štai šampūno analogas mano plaukams suteikė neįtikėtiną purumą, kur jau ten visokioms „Nifėjoms“ ir „Proktol-gemubugėliams“ kartu paėmus lygintis.

O su skalbiniais teko pavargti ilgėliau. Kiekis nepalyginamai didesnis, nei dabartinių.  Kamiza ir visai į surenkamą sarafaną panaši. Bet susidorojau. Senų drabužių nesivilkau. Ne greitas tai reikalas. Užsimečiau tik paruoštą sutaną ir įsispyriau į sandalus su mediniu padu. Laimei, taip pat švarius.

Štai taip... Dabar tik gaurus nukirpti, pakaušį išsiskusti ir kuom ne benediktinas? Nors ne. Kategoriškai ne. Šiknon jums, o ne vienuolyną.

Niekada ir nė už ką... ne mano tai. Net ir jėzuitai, nors jie su savo veiklumu mano natūrai artimiausi. Senis matyt visai iš proto išsikraustė, jei tokį dalyką man siūlo. Nors nuoširdžiai siūlo... Nuoširdžiai klysdamas.

Netapsiu aš d‘Armanjako kontu, tai taps juo dar negimęs mano brolis. Štai kažkodėl norisi tikėti, kad pamotė nešioja berniuką. Štai jis tai visas teises turi. Blogiausiu atveju dėdulę Šarlį iš Bastilijos išvaduosiu. O pats? Pats prie jų... Pažiūrėsim. Variantų begalė... Mano incestinę kilmę dar dokumentais įrodyti reikia. Aš su motina dar nekalbėjau. Teoriškai nusidėti galėjo? Galėjo... Pilna variantų. Svarbiausia  -  nuvaryti Vorą kur toliau...

Ne! Jokių vienuolynų. Šiknon...

Aš dar viduramžiškų mergelių nebandžiau...

Tik keturis žmogėnus nudaigojau...

Tik vienoje dvikovoje sudalyvavau...

Nė vienos grafienės dar nesuviliojau, o juolab hercogienės...

Štai taip! Nuotaika, jei labai ir nepakilo, tai bent jau aš įgijau žvalaus pasitikėjimo.

Na viskas, Voreli, kas nepasislėpė – aš ne kaltas...

Apimtas jausmų pertekliaus nukirtau pundelį mėtų nuo palubės ir nunešiau Tukui skalbinius, kuriam įsakiau iki ryto išdžiovinti arba ruoštis spyriams.

Dabar galima toliau su prioru padiskutuoti.

Senį taip ir radau kambaryje, ant stalo stovėjo naujas sidro ąsotis ir medinis indas su vaisiais.

- Žanai, man toks keistas jausmas, kad tave pakeitė, - pasitiko mane įžvalgus benediktinas. Nuo šios frazės net nupurtė.

- Kodėl, tėve? – per nugarą nubėgo šiurpuliukai.

Nejaugi aš  išsidaviau?

- Nežinau... – Senio veide matėsi šioks toks pasimetimas. – tu man atrodai kitokiu... Geresniu, ar ką. Ar paprasčiausiai subrendai?

- Netekęs tėvo, „padre“, iškarto suaugi... – atsidusau su palengvėjimu.

Pranešė...

- Na taip. - Senis pritariamai linktelėjo. – Nelengvi išbandymai tau kliuvo. Nieko, berniuk mano, viskas greitai užsibaigs. Aš Italijoje galėsiu išprašyti tau rangą bažnyčioje... arba netgi Vatikane. O kol kas praleisi laiką vienuolyne.

- Tėve... – aš įsipyliau puodelį sidro ir nusitvėriau lėkštėje gulinčios pernykštės kriaušės, - nejaugi jūs mane taip blogai pažystate? Kaip jūs galėjote pagalvoti, kad aš sutiksiu?

- Žanai, tai ne juokai. Lui – labai kerštingas žmogus, jis nenusiramins, kol neišnaikins paskutiniųjų iš Armanjakų giminės. Tu jau žinai, kad tavo dėdė Šarlis tamsiojoje, o de Nemiurą persekioja, ir aš įsitikinęs, kad jį sučiups ir nubaus. Žanai, aš neatkalbinėju tavęs nuo keršto. Bet kerštas yra patiekalas, kuris patiekiamas šaltas (v.p.: „La vendetta è un piatto che si serve freddo“ - nežiūrint visokių „autorysčių“ ir interpretacijų, tai itin senas ispaniškas priežodis, kuris sėkmingai paplito po visą pasaulį). Reikia išlošti laiko.

- Aš visa tai žinau. Yra viena labai svarbi aplinkybė. Jie jau Lui rankose, o aš dar ne.

-Tai laiko klausimas, berniuk mano. Tavęs tikslingai ieško. Kaip tu to nesupranti? – Prioras nusiminęs atstūmė nuo savęs sidro puodelį.

- tėve... – man kažkodėl tapo gaila senio, - aš prižadu pagalvoti apie jūsų pasiūlymą. Tikrai... Aš rimtai pagalvosiu. Padėtis iš tiesų ne iš lengvųjų, bet aš noriu jus patikinti, kad nesielgsiu kvailai ir nekišiu kaklo į kilpą.

- Dieve, apšviesk šitam jaunuoliui protą... – persižegnojo senis.

- Aš atviras Jo priesakams... – Ir taip pat persižegnojau. – Tėve, jūs gi žinote, kad mano pamotė laukiasi?

- Taip, sūnau mano, aš žinau, kad jos pasigailėjo, bet kur ji – neturiu supratimo.

- Kokias paveldėjimo teises turės jos kūdikis? Berniukas. Laikykime, kad berniukas.

- Visas... formaliai – visas. Tavo tėvo santuoka su Žana de Fua bažnyčios palaiminta ir paveldėjimo teisės niekas negalės užginčyti. Bet... – Prioras padarė pauzę. – Bet, Žanai. Tam, kad tos mintys turėtų nors mažiausią prasmę, kūdikiui pirmiausiai reikia gimti, o po to Pasaulinis voras turi panorėti atiduoti jam žemes. Kaip ir pirma, kaip ir antra – mažai įtikėtina. Kaip nebūtų gaila tai girdėti, bet taip yra.

- Aš suprantu. – Pasiekiau ąsotį ir staiga atkreipiau į savo ranką sutanoje... ir netikėtai gimė sprendimas: - Tėve, o toje Biuze Sen-Tarno pilyje yra jūsų ordino atstovas?

- Yra, fra Barsanofijus – piles kapelionas... – Prioras nesuprasdamas kur link lenkiu, įsistebeilyjo į mane.

Po kelių sekundžių jo veide suglumimą pakeitė supratimas, o dar po akimirkos senis piktai pratarė:

- Tu išprotėjai. Aš viską supratau: Žaną pervežė į Biuze pilį? Taip? Ir tu rengiesi kišti savo galvą į liūto nasrus. Tikrai Viešpatis iš tavęs atėmė protą. Ir neprašyk. Aš nenoriu prisiimti tavo mirties nuodėmės...

Greit prioras išsikvėpė, užtilo ir ėmė maukti sidrą puodeliais.

Aš kaip galėdamas ramiau ir aiškiau išdėsčiau savo pamąstymus, po to užtilau porai minučių, pralaukdamas, kol išblės eilinis jo pasipiktinimo proveržis.

Nežinau, kaip man pavyko įtikinti priorą, bet jis mane iškvailinęs, vis tik parašė laišką su lydinčiu laiškeliu Biuze pilies kapelionui.

Laiške nieko tokio suokalbiškai ypatingo nebuvo. Prioras domėjosi kapeliono sveikata ir kvietė jį teologinę priorato konferenciją. Laiškelyje gi parašyta, kad laišką turi atnešti brolis Tomas, kuris privalo įteikti fra Barsanofijui nurodytą laišką.

Sugalvojau aš gana paprastą planą. Prasmukti neatpažintam į pilį. Viskas. Tuom planas ir baigėsi, ir prasideda laukinė improvizacija. Minimali programa: ką nors padaryti, kad nuraminti savo sąžinę. Nors pamatyti pamotę. Maksimali programa: pagrobti pamotę ir nulydėti iki Navaros.

Kol kas neturiu nė menkiausio supratimo, kaip įvykdyti paskutinę savo plano dalį. Kol kas...

- Žanai, pažadėkite man... – Senis jau susitaikė su tuo, kad jam nepavyks manęs įkalbėti tapti vienuoliu.

- Ką tėve?

- Pažadėk man ir prisek ant kryžiaus, kad saugosi save. – Prioras sunkiai atsistojo, nuėmė nuo sienos kryžių ir įdavė man į rankas. – Prisiek, kad po to kai įsitikinsi savo pastangų beprasmybe, tu grįši pas mane ir pasiduosi likimui. Atsigręši į Dievą.

- Prisiekiu, tėve, - nuoširdžiai prisiekiau.

Nemėgstu juokauti su aukščiausiomis jėgomis. Aš iš tikro labai saugosiu savo kailį ir pasistengsiu kvailai nesielgti. Ir iš tiesų, po to, kai suprasiu savo planų niekingumą,  tapsiu vienuoliu. Tai tiesa. Bet... Iš karto sakau, aš kartu prisiekiu, kad išnaudosiu bet kokią, kad ir menkiausią galimybę savo planų įvykdymui ir kovosiu, kol nepasieksiu savo. Aš sąžiningas prieš save ir prieš Dievą.

Antrą priesaikos dalį aš pasakiau pats sau mintyse ir pabučiavau kryžių, kurį gražinau priorui.

Mes trumpai dar kiek pakalbėjome, ir, kai jau buvo visai gili naktis, jis išėjo palikęs mane vieną su savo mintimis.

Tuo metu aš jau buvau beveik be sąmonės. Vienoje dienoje, per daug įvykių ir organizmas įtampos neatlaikė.

Pasidėjau šalia lovos ant kėdutės užtaisytą arbaletą ir espadą. Dagą padėjau kartu į lovą ir tik užmerkiau akis, kaip iškarto nugrimzdau į gilų miegą.

 

2016-03-07



Pauzė...

Gaila, bet tęsinys, geriausiu atveju, bus tik pirmadienį. To mažo "kąsnelio" dėti nėra prasmės.

_________________________

Tačiau, nors ir ne į temą, bet kokie viduramžiai be demonų? Kankinimų? Na nebent Disnėjaus filmukuose wink jaustukas 
Čia keli to laikmečio piešinukai...

"Armanjako šalis. Bastardas". VI skyrius. 2016-03-02

 

VI skyrius

 

- Tukai, šunie, tu kodėl terši mano kabaljero vardą? – pasidomėjau škoto, kai mes nukorėm geroką atstumą nuo susirėmimo vietos.

- Jokiu būdu, jūsų mylista. – Tukas jojo paskui ir kartu mankštinosi gleivos valdyme.

Padovanotą šalmą jis taip pat užsivožė ant galvos – taip  su juo ir jojo.

- Duodu tau paskutinį šansą prisipažinti, - apatišku balsu pabandžiau pasibelsti į jo sąžinę.

Kažkam daugiau neturėjau jėgų. Susirėmimas, vynas ir riebus kumpis nuteikė ramiam pasyvumui. Na ir tiesą sakant, nesipiktinau aš ant jo. Taip sau... paprasčiausiai liežuviu pamalt užsinorėjau.

- Nežinau apie ką jūs, jūsų mylista... – Tuko balsas buvo įtartinai malonus.

- Kas nudžiovė kumpį maiše? Tą, kurį nespėjo papjaustyti ant stalo... Ir nebandyk, šunie, išsisukinėti.

- Na, ar gi tai galima pavadinti vagyste? Vis tiek jie mums skolingi. Tegu sako ačiū, kad jūs taip kilniai su jais pasielgėte.

- Nedrįsk kišti savo knyslės į garbingųjų ponų reikalus. Na ir kaip tave pavadinti, gyvulį?

- Kaip? Pats gi Tuku užvadinot, - atsargiai atsakė škotas.

- Nevaidink durnelio... – Aš mostelėjau nuvydamas didelį vabalą, kuris ruošėsi mano beretę išnaudoti kaip nusileidimo aikštelę. – Tu lerdas. Bent jau pats save taip vadini. Tai yra, esi  iš kilmingojo luomo. Pats sakei, lerdai ir lordų palatoje posėdžiauja. O kartu dar ir bėglys vienuolis, kerėtojas... pats sakei – kaltino; ištvirkėlis, plėšikas, svieto perėjūnas ir dar pabaigai prie to viso rinkinio – vagišius. Gal tave priduoti kur reikia?

- Nereikia, - burbtelėjo Tukas. Aš jums dar praversiu.

- Na štai ir nežinau... pagalvosiu dar. Kaip tau ši dienelė?

- O-ch... – džiugiai prunkštelėjo Tukas. – Puiki dienelė, jūsų mylista. Jūs šiandien buvote nuostabus. Kaip jūs jį per tą šalmą! Aš net dorai suregėti nespėjau. Bum-bum-bum... ir jis jau ant žemės guli. Išmokysit?

- Pagalvosiu. Tu girdėjai, kaip aš tiems frankams sakiau, kad tu eskudero?

- Girdėjau, jūsų mylista, - džiaugsmingai atsakė škotas.

- Kodėl aš padariau nuodėmę meluodamas?

- Na... – Škoto balse džiaugsmo kiek sumažėjo ir jis susimąstė. – Kadangi... kad... frankai suprastų, kad aš turiu teisę būti šalia ir iš vis, kad prigesinti jų pasipūtimą.

- Na, kažkur panašiai taip ir yra. Ko nosį nukabinai?

- Na šiaip...

- Eskudero nori tapti?

- Na...

- Aišku. Tarnauk, o aš pagalvosiu. O kol kas, koks tu eskudero? Va, kumpį pavogei, gyvulį.

- Aš gi gero norėdamas... – susigėdo škotas.

- Gerais norais pragaras grįstas. Supratai? Priprask galvoti, prieš tai kaip daryti.

- Jūsų mylista, atrodo švieselė tolumoj. Ne kitaip, kaip prieglauda.

Priekyje, greitai užslenkančioje tamsoje, mirktelėjo blausi švieselė. Po kiek laiko prieblandoje pasirodė kažkokio statinio siluetas.

Priartėjus, šalikelėje pamačiau keletą nedidelių vienaaukščių pastatų aptvertų aukšta tvora iš plokščių akmenų. Šalia vartų ant stiebo buvo prikabinta maža lempelė, o patys vartai papuošti kriaukle, panašia į tas, kurias aš mačiau ant piligrimų.

- Belskis...

Tukas nusėdo ir kelis kartus stipriai stuktelėjo durklo rankena per vartus, po to – dar kartą.

Už tvoros pasigirdo duslus šunų kauksmas, pasigirdo žingsniai ir žemas gergždžiantis balsas pasiteiravo:

- Kas trikdo keliautojų prieglaudą?

- Jo kilnybė ševalje de Segiur, - škotas užriaumojo tokiu balsu, tarsi už vartų stovėtų pats frankų rua.

- Ko jums reikia? – be jokios pagarbos pasidomėjo balsas.

- Poilsio, nakvynės ir vietos maldai, - atsakiau aš pats.

Tukas savo balsu gali taip išgąsdinti vienuolius, kad jie ant mūsų dar ir šunis užleis.

- Tai piligrimų prieglauda, o ne viešbutis, - ramiai atsakė balsas. - Be to, pas mus perpildyta. Išvykit...

Štai tau naujiena... Atrodo, kad vienuoliai kažkokios pagarbos kilmingiems kabaljero nejaučia. Ar aš per menkos giminės? Nesuprasi. Dominikonai... kažkas tokio pažystamo... taip, Dievo šunys, skaičiau... Vartus išlaužti, ar ką? Ne, negalima. Tada paskui mane dar ir dvasininkai vaikysis, o tai jau bus kur kas blogiau nei Pasaulinis Voras...

Staiga iš už vartų pasigirdo antro žmogaus balsas. Aiškiai vyresnio, bet stipresnis ir labiau pasitikintis:

- Kur keliaujate?

- Į Aragoną tarnauti Krikščioniškam tikėjimui prieš mahometonus, - kad suminkštintume vienuolius pasistengiau užmaskuoti savo tikslus dievobaimingais darbais.

- Kiek jūsų?

- Aš ir mano tarnas, ir keturi arkliai.

- Prieikite prie durų. – Vartuose atsidarė mažas langelis ir už jo, fakelo šviesoje, šmėstelėjo išblyškęs veidas.

Nematomi pašnekovai pasitenkino apžiūra. Sugirgždėję vartai atsidarė. Už jų stovėjo du vienuoliai ilgais, šviesiais abitais apjuostais plačiais odiniais diržais. Aukštesnis ir drūtesnis vienuolis kairėje rankoje laikė stiprią, bet nestorą lazdą, o dešine už pavadžio prilaikė gauruotą gargaliuojantį ir seiles leidžiantį šunį.

Kartu su juo – antrasis vienuolis, ūgiu žemesnis ir lieknesnis – atrodė gerokai vyresnis.

- Praeikite, - pagyvenęs parodė ranka į kiemą. – Arklius ir tarną palydės. O jus, ševalje, prašau kartu.

Tukui įsakęs pirmiausiai pašerti arklius, nulipau žemyn ir pasekiau paskui senį apžiūrinėdamas prieglaudą.

Kieme iš dešinės – ilgas žemas pastatas padengtas šiaudais, akmeninėmis sienomis, o šalia jo po stogine įrengti keli arklių gardai. Tušti. Tik kraštiniame melancholiškai žiaumojo šieną asilas... ar mulas, nežinau, šiuos gyvūnus mačiau tik per televizorių. Na ir tamsu buvo.

Iš kairės  - toks pat pastatas. Iš jo girdėjosi kelių žmonių galingi knarkimai... taip... piligrimai nakvoja...

Akmeninis namas centre, didesnis už likusius, sudarantis įspūdį, kad pastatytas ant senovinių, dar Romos laikų, jei ne ankstesnių, pamatų. Sienose blizga žėručiu stiklinti langai, kurie labiau panašūs į šaudymo angas.

Gebenėmis apaugusios sienos, stogas iš čerpių. Iškart aišku, kad čia įsikūrę vienuoliai, o ne piligrimai.

Kiek galėjau įžiūrėti prieblandoje, kieme švaru, keli takeliai išgrįsti netašytais akmenimis. Kažkur čiurlena upeliukas. Kažkodėl kvepia obuoliais ir kriaušėmis. Stengdamasis smulkiau į viską įsižiūrėti, pasukiojau galvą, bet saulė jau nusileido ir galėjau matyti tik patį kiemą.

Na ką... Pagal savo supratimą apie viduramžius, tikėjausi, kad bus blogiau. Purvo ir šiukšlių kieme nesimatė ir netgi atvirkščiai, viskas prižiūrėta. Gal taip tik vienuolynuose? Kiek aš suprantu, buityje vienuoliai visada buvo priekyje visų. Nežinau... Bet kol kas įspūdžiai neblogi, žiūrėsim toliau...

Senis atvėrė galingas, geležimi kaustytas duris ir įleido mane vidun.

Iš karto, prieblandoje – degė tik dvi aliejinės lempos - aš įžiūrėjau erdvią patalpą su dideliu, apdėliotu akmenimis židiniu ir  viduryje kambario stovinčiu stalu su suolais.

Didelėje sienos nišoje stovėjo medinė, visu ūgiu stovinti, meniškai išpjauta vyro su sutana ir ant jos užmesta pelerina vyro statula. Vyras rankose laikė lazdą su viršuje besibaigiančiu kryžiumi. Šventas kažkoks - Jėzų Kristų taip nevaizdavo.

Už stalo trys vienuoliai kažką valgo iš medinių dubenėlių. Į mus nekreipia nė mažiausio dėmesio.

Kambaryje kvepėjo ladanu ir žolėmis. O štai ir jos, palubėje džiūsta.

Kaip viskas įdomu, aš pirmą kartą vienuolyne. Ar tai ne vienuolynas, o vienuoliška prieglauda? Man skirtumas nesuprantamas, bet vis tiek įdomu.

Knygose apie viduramžius rašytojai ne visada aprašinėja buitį ir aplinką, kurioje vyksta veiksmas. Aš vaikystėje viską vaizdžiai įsivaizduodavau ir ko trūko nuo savęs pridėdavau, bet dabar įsivaizduoti nebuvo reikalo – viskas priešais mane, net pačiupinėti galima. Užgniaužiau savyje norą plekštelti per artimiausio vienulio tonzurą (v.p.: vienuoliška šukuosena)...

Velnias, kaip gi viskas įdomu...

Senis sekundei stabtelėjo prie statulos, persižegnojo ir pasuko į šoninį koridorių. Perėjo jį iki galo ir stumtelėjo duris.

Nedidelėje celėje su kukliu nukryžiuotuoju ant baltos sienos ir blausia lempele po juo, jis apsisuko į mane ir pasakė:

- Šlovė mūsų Viešpačiui Dievui, tu gyvas! Kur buvai prapuolęs, Žanai? Aš jau maniau – tave sučiupo.

Ot, štai taip! Jau ko - ko, bet tokio posūkio nelaukiau.

Ir ką atsakyti?

Vienuolis griežtu, sausu ir net asketišku veidu, nedidele, atidžiai pakirpta barzdele, akys protingos, žiūri kiaurai... taip ir norisi dūšią išlieti.

Taigi, žino bastardą, ir maža to, netgi laukia. O dienoraštyje apie tai nė žodžio. Na-a taip... išsiginti ir muštis į krūtinę, šaukiant, kad aš ne Žanas ir toli gražu ne d‘Armanjako bastardas, prasmės nėra. Jis gi mane pažino...

- Ne viskas vyko sklandžiai... „padre“... – pasistengiau atsakyti aptakiai ir be smulkmenų.

- Tu jau žinai, kas atsitiko su tavo tėvu?

- Taip, „padre“... Jis mirė...

- Jį klastingai užmušė. – Senio veidas iš pykčio persikreipė. – Įsakymą užmušti atidavė pats uzurpatorius. Be jokių abejonių!

- Aš žinau.

- Jį nubaus Dievas! – Senis piktai iškėlė į viršų rankas, o veide šmėžtelėjo laukinis įniršis.

- Aš neabejoju, kad taip ir bus, „padre“, bet dabar man norisi žinoti, ką toliau daryti. Visi planai sugriuvo, - pasistengiau nukreipti kalbą reikiama linkme.

Prakeiksmai ir bausmės ant Lui galvos – tai aišku gerai, bet pageidautina susiorientuoti žemiškuose reikaluose. Mano reikaluose. Pats aš šiame pasaulyje kaip kūdikis, o štai senis – kad nors kiek žinoti, kas jis - gali realiai išaiškinti kas čia prie ko ir nukreipti teisingu keliu. Ir pageidautina, kad tas kelias manęs nenuvestų ant ešafoto... arba kankinimo stulpo... velnias, kas gi jis? Ir bastardas nieko nesiruošia pasufleruoti...

2016-03-02

“Armanjako šalis. Bastardas”. V skyriaus pabaiga. 2016-03-01

- Apšvieskite prašome, mus, ševalje, koks jūsų palydovo statusas. Ar jis turi teisę dalyvauti mūsų pokalbyje?

- Viljamas Loganas iš Loganų klano, Škotijos lerdas. Turi mano eskudero statusą ir ruošiasi įšventinimui į riterius (v.p.: Escudero – ginklanešys, o tiksliau skydnešys. Iš esmės tai jau ne tarno, o palydovo, mokinio ir bendražygio statusas. “Escudero” galėjo tapti tik kilmingieji. Kitaip tariant, tai kandidatas į riterius. Patarnauti savo siuzerenui, skirtingai nu pažo, o juo labiau nuo tarno, galėjo tik tiek, kiek tai nemenkina jo garbės. Dėl kai kurių niuansų, kai kuriose karalystėse (apie tai bus vėliau), kilmingas, nors ir turėdamas krūvą titulų, taip ir galėjo likti tik “escudero”. Dažnas iš pradžių būdavo pažau, po to “escudero” ir tik po to riteriu (kabaljero). Atsižvelgiant į tai, kad  po Servanteso ir visokių anekdotų, žodis “ginklanešys” yra devalvuotas, turi šiokį tokį neigiamą ir ironišką atspalvį ir jau beveik visiškai nebeatitinka savo prasmės, toliau “escudero”, kaip ir kiti titulai - nebus verčiamas). – Išbėręs šią triadą su nelabai man pačiam suprantamais terminais aš grėsmingai įsistebeilėjau į ūsuotąjį... na taip, bastardas pasufleravo. – Be to, ševalje, jis nedalyvauja pokalbyje, o teikia man būtiną pagalbą, kaip tai jam liepia vasalo pareiga. Jūs prieš, ševalje? Tokiu atveju...
- Jokių problemų, ševalje, - paskubėjo pareikšti ūsuotasis, - tai jūsų teisė. Na tai kaip, jūs sutinkate su kaina?
- Sutinku, - rimtai linktelėjau.
- Remiantis laimėtojo teise jūs galite pareikalauti visų įvardintų daiktų arba galite sutikti su kompensacija pinigais, arba kitais vertingais daiktais, - “pradeklamavo” ūsuočius. Ir gailiai atsiduso.
Na taip... teko jau tau derėtis... arba de Gramonas suspėjo iki manęs ant ko nors „užsirauti“, arba patį de Liumjerą “pamylėjo”. Na ką gi... Šarvai ir arklys puikūs, bet karališkųjų šaulių leitenanto išrenginėjimas gresia neprognozuojamomis pasekmėmis. De Gramonas ir de Liumjeras, aišku, garbingi kabaljero, nepaneigsi, bet ir, greičiausiai, nieko nepastebės, kai lankininkai, degdami teisinga nuoskauda už jų vado skriaudą, pavers mus ežiukais.
- Kiek suprantu, jūs nedisponuojate paminėta suma. Todėl sutinku su kompensacija kitais daiktais, - padariau savo ėjimą.
- Puiku. Pradžiai paimkite dešimt frankų ir dešimt sū, - Liumjeras išdėliojo ant kilimo monetas, - o padengti skirtumui vikontas gali pasiūlyti štai ką...
Pažas atrišo ryšulius ir išdėliojo ant kilimo jų turinį.
O-cho... Kiek visko daug. Mano dėmesį iš karto patraukė espada, kuri gulėjo ant visų kitų gėrybių. Gražus ginklas. Makštys papuoštos tamsintu sidabru, be patoso ir saikingai. Jaučiasi, kad meistras turėjo skonį.
Efesas sudėtinis, krepšelio tipo, susirangę ir persipynę lankai gerai uždengia ranką sudarydami savotišką stilizuoto augalo raštą. Rankenos užbaigimas išlietas kaip liūto galva su smaragdo akimis. Stilinga espada, po velnių...
Truktelėjau ginklą iš dėklo... Taigi jis nukaltas kaip flambergas! Banga neryškiai išreikšta, neturi trukdyti išilginiam smūgiui. Viso to pasekoje kertantys smūgiai tokia geležtimi būna siaubingi. Žaizdos ilgai negyja.  Visa paslaptis geležties užaštrinime – ji dviguba, kažkas panašaus kaip pjūklo. Ginklas ko gero bus ilgesnis nei mano, o sveria ne ką daugiau...
- Ši espada vieno iš vokiečių Zolingeno meistrų, - paaiškino de Gramonas. – Brangus daiktas, kerta šarvus kaip sviestą. Man ją padovanojo pats rua Lui.
- Nežinau... lengvoka, - suvaidinau dvejojantį, nors jau nusprendžiau, kad šio ginklo neatiduosiu. – Kiek jį įkainuojate?
- Mes ją įkainuojame dvidešimčia Tūro livrų... – paskubėjo de Gramonas priversdamas susiraukti ūsuotąjį.
Aš pasižiūrėjau į leitenantą. Paprastas toks veidelis, visi jaunas, o gudrauti jau bando...
- Vikonte, aš suprasiu, jei jūs tokia suma įkainuosite savo pusantrinį flambertą. O šis tai žaislas...
- Plieno gamybos paslaptį, iš kurio pagamintas šis žaislas, žino tik vienintelis meistras visoje Vokietijoje. Tai pačio Ambruazo Roitenbergo darbas. Pažiūrėkite, ševalje, į ornamentą ant ginklo, - užprotestavo Liumjeras. – Taip daugiau niekas nepuošia. Jo kaina dvidešimt penki livrai, ne mažiau.
Pilkai melsvos spalvos ginklo plienas buvo padengtas ornamentu iš persipynusių vynogienojų...
Aš pasižiūrėjau į leitenantą.
 - Tai kiek?
- Aš jau ją įkainavau dviem dešimtimis... – nežiūrėdamas į de Liumjerą, burbtelėjo de Gramonas. – Tegu būna taip.
Pasipigino leitenantas. Na, atleisk, niekas už liežuvio netempė.
 - Sutinku. – Perdaviau ginklą Tukui.
Paėmiau nuo kilimo nedidelį baklerį (v.p.: nedidelis skydas, dar vadinamas „kumštiniu skydu“, dažnai buvo naudojamas iki dagos išpopuliarėjimo, kol galutinai jos jį ir pakeitė. http://www.istidom.lt/2015/05/bakleris.html ). Diametras apie trisdešimt centimetrų. Tokie, kiek pamenu, dar kumštiniais buvo vadinami.
Gražus skydas. Antdėklai ornamentuoti, matomai iš bronzos. Ir svarbiausia – nesunkus. Pamenu, kad iki tol, kol dagos liovėsi būti tik prasčiokų ginklu, buvo netgi specialus kilmingųjų fechtavimosi stilius, kuris taip ir vadinosi: „Espada ir bakleris“.
Daiktas reikalingas. Mano tarčas sunkus, jį dar valdyti reikia mokintis , o jei teks... neduok Dieve, aišku, prieš keletą kirstis, visiškai be skydo neapsieisi.
Aš klausiamai žvilgtelėjau į ūsuotį, suprasdamas, kad būtent jis dabar įvardins sumą, ir neapsirikau.
- Livras, - įvardijo Liumjeras. – Didelė retenybė. Dabar tokių nebedaro. Patys suprantate, ševalje, mes jį jums siūlome tik iš pagarbos jums.
- Labai dėkingas... – linktelėjau. – Tebūnie taip.
Kainuoja tik koks trečdalis nuo įvardintos sumos. Na ir tebūnie. Daiktas reikalingas, juolab, neaišku, kada aš dar turėsiu progą savo arsenalo papildymui. Tegu mano, kad apmovė. O dar save kabaljero vadina. Čigonai...
Po to ėjo kelioninių, nuostabiai subtilaus darbo, sidabriniai indai keturiems asmenims mažame odiniame lagamine. Nežinau, kaip čia, bet dabartyje šis rinkinys vertas karališko stalo... arba oligarchų, kas beveik vienodai, jei ne garbingiau. Dabar, tai yra ateityje, karaliai sumenko, nesulyginami su dabartiniais... Tfu... visai susimakalavau. Ateitis-praeitis. Trumpiau, rinkinys prabangus. Kaip tik pagal mane. Liumjeras su Gramonu užlaužė net dvidešimt penkis livrus, motyvuodami, kad tai žinomų tūros juvelyrų darbai, ir vien sidabro juose veik penki svarai. Vėl kažkur pamelavo...
-  O kam jis man? Aš įpratęs gyventi kelionėse. Ta prabanga per daug atpalaiduoja...
- Na nesakykit, ševalje. Mes patys pratę laiką leisti kelionėse, tačiau būna atvejų, kai reikia pasirodyti atitinkamai savo luomui. Jums šis rinkinys, kaip tik ir tiks, - pabandė pameilikauti Liumjeras.
- Na, jeigu jūs taip manote... – abejojančiai pavarčiau padėkliuką rankose. – Dvidešimt livrų sakote...
- Dvidešimt penki, pati geriausia kaina – dvidešimt penki. Bet jums atiduosiu už dvidešimt tris, - paskubėjo Liumjeras ir, kol aš nepersigalvojau, įkišo man į rankas ir didelį bokalą. – Venecijos darbas. Tokiu ne gėda atiduoti pagarbą už stalo karališko kraujo asmenims, tik už penkis livrus.
Tfu, blyn... turgaus boba kažkoks, o ne kabaljero. O kur garbė ir pasipūtimas?.. Ne, knygose viską gerokai iškilmingiau aprašinėja.
Taurė, kaip taurė. Litrinė, jei ne daugiau. Taip pat sidabrinė su emalės intarpais ir sienelėmis išpuoštomis medžioklės su šunimis motyvais. Grubiai apdirbti granatai sudėlioti palei apvadą. Sunkus. Tiek to, imam. Tuką indu aš aprūpinau, netgi romėnišku, raritetiniu netgi viduramžiuose, o pats iš vynmaišio gurkšnoju. Štai dabar, viskas kaip priklauso.
- Trys... ir tik iš didelės pagarbos jums, - įvardijau savo kainą.
De Gramonas susiruošė kažką pasakyti, bet Liumjeras jį aplenkė:
- Trys ir dešimt solių.
Ot rakštis... turgaus boba, gryna turgaus boba, o ne kabaljero.
- Sukertam, ir dar vynmaišis to nuostabaus vyno. Aš gurkštelėjau iš bokalo. Beje, o iš kur jis?
- Iš Konjako, - sutrikdydamas mane paaiškino de Gramonas. – iš Fin-Šampane vynuogių (v.p.: pranc.: Fine Champagne) .
Štai taip... Šampane iš Konjako. Visai pjaunasi su mano žiniomis – nors, kitą vertus, viskas teisingai. Konjako dar neišrado. Armanjakas yra, o konjako nėra. O Fin-Šampane – tai vynuogių rūšis, iš kurio konjaką ir darys. Vis tiek vynas puikus. Saikingai aitrus, su lengvu burbuliuku. Kur tau ten dabartiniam gėralui iš miltelių...
- Jūs gausite vyno, ševalje, - nežiūrėdamas į surūgusį de Liumjero snukį pareiškė de Gramonas. – Aš noriu jums pasiūlyti daiktą vertą tikrų žinovų.
- Jūs mane suintrigavote, vikonte.
Vikontas linktelėjo pažui ir tas išvyniojo ritinėlį.
Šachmatai... Velniai griebtų, šachmatai. Atidariau inkrustuotą saldžiai kvepiančio sandalo medžio dėžutę ir paėmiau į rankas nefritinę, talentingai išpjaustytą figūrėlę su mitra ir mantija. Karalienė? O štai jo ar jos oponentas iš dramblio kaulo. Bokštas... O štai vyras su karūna sėdintis ant sosto su skeptru rankose – karalius. Žirgai yra, o rikių ko tai nematau. Štai pėstininkai konusiniais šalmais, grandininiais šarvais, su kalavijais ir skydais. Šachmatų lenta nesusideda, stovi ant auksinių liūto letenos formos kojelių. Kvadratai iš ebonito ir dramblio kaulo... kraštai inkrustuoti sidabrinėmis ir auksinėmis plokštelėmis.
- Kiek? – pats savaime ištrūko balsas.
Aš noriu šių šachmatų, nors jie padengtų ir likusią de Gramono skolą.
- Trys... – pradėjo leitenantas, bet jį permušė Liumjeras.
- Penkiasdešimt livrų, ševalje. – tvirtai pareiškė.
- Kiek? – nustebęs perklausiau.
- Jie verti to. Juos darė Milane Filipo III Burgundiniečio užsakymu, o jis pralošė juos kauliukais mano tėvui, - pasipūtėliškai pareiškė vikontas.
Ot, velnias... taip... penkiasdešimt... taigi aš dar net ant šimto nesurinkau. Imu nesiderėdamas, gėrybių dar daug... kompensuosiu.
- Gerai, - iššaukdamas pilną puokštę teigiamų emocijų ševalje ir vikonto veiduose, sutikau.
Nesusilaikiau ir kiek sumenkinau jų džiaugsmą:
- Prie šachmatų dar pridėkit keturis maišus atsargų mano arkliams ir štai šį krepšį.
Iš sukrautų daiktų išžvejojau vyrišką, išsiuvinėtą auksu ir perlais, juosmens krepšį.
Didelio džiaugsmo nesumenkinau; atrodo vis tiktai jie mane gerokai apmulkino. Na ir gerai. Vis tiek pasipelniau.
- Pažiūrėkite į šį arbaletą, ševalje. Iš penkiasdešimt žingsnių kiaurai pramuša šarvuotą žmogų. – Liumjeras padavė arbaletą. – Vokiškas darbas. Tik trys livrai.
Arbaletas, kaip arbaletas. Templė užsiveda nuo išilginio suktuko. Visa medinė dalis išpjauta iš šviesaus medžio kažkokios mistinės pabaisos pavidale. Buožė kaip šios pabaisos tęsinys - į lanką susukta uodega. Lankai metaliniai su auksiniu ornamentu. Išilgai apsodo kauliniai raižyti antdėklai. Galima kabinti už specialaus kablio prie diržo ir prie balno. Kiek mažesnis už mano. O jis man reikalingas?
Pakišau savo taurę pažui, sulaukiau, kol jis jį pripildys, nugėriau ir perdaviau arbaletą su strėlėmis Tukui. Pravers. Škotas galės tampyti mano, o aš - šį. Pasimokyti šaudyti reikėtų.
Toliau vikontas išstatė saladą (v.p.: angl.: sallet, salade; pranc.: salade – aptakios formosšalmas, atsiradęs XV a. viduryje Šiaurės Europoje) su nuleidžiamu antveidžiu ir kaip priedą – tris povo plunksnas šalmui.

Net nežinau, ko jam labiau buvo gaila: šalmo ar plunksnų, bet snukis buvo gana liūdnokas.

Šalmą su plunksnomis paėmiau už septynis livrus. Permokėjau, aišku, begėdiškai, bet jis man pasirodė kur kas patogesnis, nei mano barbutas, dydis kaip tik, na ir prie mano gotiškų šarvų pagal spalvą ir stilių tiko. O plunksnos ant šalmo – tai nors griūk aukštelnikas. Beje, keičiamos, galima pakeisti į kitas.
Imu, o barbutą atiduodu Tukui.
Toliau ėjo gleiva su grakščiais, plėšrios formos ašmenimis. Liumjero žodžiais – italų darbas ir taip pat kažkokio žiauriai garsaus meistro.
Aš ją iš karto atidėjau į šoną. Na neįsivaizduoju aš savęs su lazda, kurios antgalis primena dalgio ašmenis. Kažkoks visai ne kilmingojo vaizdelis, na ir mojuoti su ja galiu nebent kaip su vėzdu.
Tačiau į galvą šovė mintis kaip dar kiek prigauti nelaiminguosius riterius.
- Tik auksinis, - Liumjeras pabandė mane įkalbėti. – Su tokia gleiva patogu muštis ir raitam ir pėsčiomis rikiuotėje.
- Aš nesideru, ševalje, - nutaisiau liūdną veidą. – Aš matau, kad daiktas vertingas.
- Tai kame reikalas?
- Gal geriau iš pradžių peržiūrėkim iš ties vertingus daiktus, kurie didesne dalimi padengs skolą, o po to imsimės likučių, - užmečiau meškerę.
Greit aš jau neturėsiu kur tuos daiktus kišt, o jie siūlo visokius mažareikšmius niekalus. Paskelbkite visą sąrašą, prašome...
- Tai teisėta, - linktelėjo jau gerokai apgirtęs de Gramonas ir užriko ant pažo: - Roberai, tempk mano dėžutę su brangenybėmis!
- O-o-o!.. – šūktelėjo de Liumjeras ir maktelėjo iš taurės vyno. – P... pas Žiulį yra gerų akmenų...
- Tai išgerkim iki dugno už... už kabljero garbę... – pakėliau taurę.
Pastebėjęs, kad de Liumjeras ir de Gramonas jau gerokai kaukštelėję, sumaniau juos „pripompuoti“ galutinai. Sukalbamesniais taps. Na ir su mūsų išvykimu mažiau problemų bus. Maža kas ten pas juos galvose... pas tuos viduramžiškuosius kabaljero. Kilniadvasiškumas, pagal man prieinamus šaltinius, gan dažnai keliaudavo greta su atvira niekšybe... ir pirmiausiai pas garbinguosius kabaljero.
Išgėrėm, užkandom...
Vėl išgėrėm ir užkandom...
Tarpe tarp to, už juokingą kainą suderėjau ir tą patį arklį ant kurio atvežė de Gramono daiktus kartu su visais pakinktais. Pravers. Neniekinsiu juk savo Rodeno negarbingu kroviniu.
Baigėm gerti vyną, ir, kai de Gramonas jau ne visai gerai suprato, kur yra, ir pradėjo veržtis kapoti slibinų, o de Liumjenas, nors dar ir sąmonėje, bet vis taikėsi griūti ant šono, ėmėmės brangenybių.

Aš pats gerokai išgėriau, bet kol kas laikiausi;  matomai bastardas neblogai treniravosi maukdamas vyną.

Beveik visą skolos likutį, pagal Liumjero įkainius aišku, padengė masyvi ornamentuota girlianda su nuostabiu topazu ant pakabuko ir du žiedai. Vienas su smaragdu, o kitas su man nežinomu ružavos spalvos akmeniu. Laibai gražiu ir tiesiog milžinišku.

Išeidami prigriebėm ir gleivą. Bus Tukui. Jis jau turi alebardą, o dabar bus dar ir gleiva. Arba aš pats išmoksiu su ja mojuoti.

Taip, dar kartu prigriebėm sidabrinį prausimosi dubenį ir batisto rulonėlį. Autams tiks, jei kas.

Galų gale baigėm. Suderėjom. Aišku, kaip po to man pasakė Tukas, apmulkino jie mane mažų mažiausiai ant šimtinės. Šykštuoliai... Turginiai, o ne riteriai. Nelaukiau. Atrodo, tas viduramžių riterių ne visai riteriškas savybes rašytojai savo knygose paprasčiausiai praleisdavo pro ausis.

Be viso šio kiekio naudingų daiktų aš gavau kur kas didesnę brangenybę. De Gramonas, apgirtęs ir net nepajutęs, išplepėjo visą Armanjako padėtį.

Leitenantas su savo būriu lankininkų vyko pastiprinimui į Fleransą. Miestą, pasirodo, jau valdė frankų rua senešaliai ir, kad niekas nesumastytų palaikyti mano tėtušio, buvo ruošiamasi lengvai miestiečių įbauginimo akcijai
Žinome mes tuos lengvas įbauginimo akcijas. Visus apiplėš, išprievartaus ir taip toliau...
Lekturą iš tiesų beveik pilnai išpjovė. Pabėgo labai mažai gyventojų, o dabar kariuomenė laukė, kol baigsis gaisrai ir ruošėsi netgi nugriauti pilies ir miesto sienas.
Tėvą... Tėvą suplėšė. Isakas nesumelavo. Ir užmušė jį būtent tie, apie kuriuos jis man pasakojo. Žiulis, tokiu vardu buvo de Gramonas, to nepalaikė ir nesivaržydamas koneveikė Gijomą de Monfekoną, kurio poelgis visiškai netiko kabaljerui. Grasino esant progai iškviesti jį dvikovon sukeldamas man dar didesnę simpatiją. Nors jis taip pat nesivaržydamas koneveikė ir mano tėtušį... na bet tiek to. Tėvukas, kaip paaiškėjo, dar tas buvo žaltys.
Na ir dar sužinojau, galbūt pačią pagrindinę naujieną. Pamotę pasiuntė ne į Rodezą, o į Biuze Sen-Tarno pilį (v.p.: pranc.: Buzet-sur-Tarn, Tuluzos grafystė; pilis sudeginta per revoliuciją).

 

Tai gerokai arčiau nei Rodezas. Ir išsiuntė ją šiandien iš ryto sveiką ir gyvą su visa svita. Bet... konvojuoja ją tiek karių ir riterių, kad atmušti pakeliui nepavyks bet kokiu atveju. Paprasčiau pačiam save pasidurti. Štai taip...

Sužinojau dar, kad visos Armanjakų valdos užimtos karališkosios kariuomenės ir visur jau paskirti valdytojai ir vietininkai. Prakeiktas Pasaulinis Voras valdas žeria ir į dešinę, ir į kairę. Tame tarpe ir mano Lavardo ir Rokebreno vikontystę... Kad tave kur... Net Segiur senjoriją...
Ir dar vienas momentas. Manęs ieško, apklausinėja visus ir ieško tarp lavonų. Tiesa, kol kas nežino, kad pabėgau; galvoja, kad sudegiau arba suplėšytas niokojant miestą. Prasiveržiant iš Lekturo mano žmonės vaidino išpuolį ir žuvo visi kaip vienas, tad išduoti mano pabėgimo nėra kam.
Išsiskyrėm visai draugiškai. Vikontas ir ševalje taip ir neįtarė, kad žmogus, kurį sučiupus galėjo iškilti, visą tą laiką gėrė su jais  vyną ir žvejojo visokius daikčiukus. Abi pusės buvo savimi patenkintos.
Aš likau neatskleistas, sužinojau daug naudingo ir net šiek tiek praturtėjau, o tie du skūpuoliai - kad mane apmulkino. Nors jie buvo ir teisūs. Vis tik apmulkino... tačiau mano padėtyje nederėjo perlenkti lazdos.
Atsisveikinome ir pajudėjome. Kabaljero maloniai pasufleravo, kad už lygos link Lekturo, bus piligrimų prieglauda, kurią laiko dominikonų vienuoliai ir ten bus galima papildyti atsargas bei pernakvoti. Tenlink mes ir pasukom. Paskutinių dienų įtampa vis tik davė savo ir norėjosi pagaliau išsimiegoti lovoje, nors labai abejojau, kad prieglaudoje tokia yra.
Na ką, dar vieną dieną pragyvenau. Svarbiausia – gyvas likau... O galėjau ir prapulti, galimybių buvo pakankamai.
Ir piniguose bei daiktuose kiek praturtėjau, krūvą kilnių darbų ir žygių atlikau. Tikras kbaljero, kad jį kur... Ir žinote, nežiūrint į visą krūvą banalių gyvenimiškų nepatogumų, man viskas, kas su manim vyksta, patinka. Kaip būčiau gimęs kilmingu riteriu... gal taip ir yra, ir aš papuoliau į savo vietą ir laiką? Nežinau, tikrai į tai atsakyti negaliu, bet tyliai svaigstu pats nuo savęs dabartiniame vaidmenyje.
2016-03-01