"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XIV skyrius. 2017-04-28.

XIV skyrius

 

- Prašom, įeikit... – neišvaizdus vienuolis nusilenkdamas atvėrė duris. – Jo ekscelencija jūsų laukia.

Įėjęs į kambarį net kažkiek suglumau. Vos nenupurtė drebulys, nes jame buvęs asmuo taip buvo panašus į mano epochos kino filmų apie kardinolą Rišelje herojus, jog akimirkai vos nepagalvojau ar jis nebus vienas iš kokių papuolėlių... tokių kaip aš...

herojaus prototipas
Charles de Bourbon (cardinal)

Labai panašus. Bet vis tik – tik panašus. Kalbėdamas pabandžiau neįkyriai ir užuominomis išsiaiškinti ar pirmasis mano įspūdis teisingas. Net kokį kartą tarsi netyčia panaudojau šiai epochai nepriklausantį žodelį, bet veltui – ne jis nebuvo joks papuolėlis. Na ir puiku. Galiu konstatuoti tik savo esybės unikalumą, kad jį kur...

- Jūsų ekscelencija, - nusilenkdamas sumosikavau beretu, kurio plunksnos pračiuožė nuostabiu ir išblizgintu palisandro parketu ir pasiruošiau (tfu, šlykštyne...) bučiuoti šventiko ranką.

Ir šventikas man šią garbę suteikė. Kardinolas atsistojo ir ištiesė ranką ant kurios buvo užmauta šilkinė pirštinė. Po to, tylomis, rankos mostu pakvietė prisėsti į krėslą šalia židinio.

- Barone... – de Burgonis linktelėjo tarnui, kuris į auksinius bokalus pylė vyną ir tęsė: - barone, teisingumas laimėjo.

- Ačiū Viešpačiui mūsų Dievui. – Aš sąžiningai persižegnojau. – Kitaip negalėjo ir būti, jūsų ekscelencija.

De Burgonis pritardamas linktelėjo, priglaudė bokalą prie lūpų ir neilgai trukus uždavė klausimą:

- Gal galėtumėte paaiškinti, barone, kas šiandien lėmė pasisekimą?

Štai kaip... Ant liežuvio galiuko taip ir kirba mestelti patarlę: „Į dievą viltis dėk, bet ir pats netingėk“, bet neaišku kaip kardinolas į tai sureaguotų. Su tokiais dalykais, šiais laikais, nejuokaujama. Taigi...

- Mane didžiai susižavėjęs jūsų žmonių profesionalumu, jūsų ekscelencija.

- Nereikia kuklintis, barone.

- „Te puošia jus ne plaukų pynimas, auksiniai apdangalai ar kitokios jūsų rūbų prašmatnybės, o skaisčios širdys pirmapradžiame grožyje ir rami dvasia, kas yra brangiausia Dievui...“ – nepraleidau pasipuikuoti citata iš Biblijos. – Berods pirmasis Petro laiškas?

- Jūs teisus. – Kardinolas nustebęs pasižiūrėjo man į akis. – Tęskite, barone. Drąsiau...

- Galiu. – Nutaisiau susimąsčiusį veidą. – Taip... „Girdamasis girkis Viešpačiu...“ – pirmasis laiškas korintiečiams (v.p.: krikščioniškai Korintijos bendruomenei. Graikija). Ir „...brolija, aš nemanau esąs išaukštėjęs; o tik užmiršdamas praeitį ir mąstydamas apie ateitį, siekiu tikslo šlovinti Viešpatį Jėzuje Kristuje...“ – berods apaštalo Pauliaus laiškas filipiečiams (v.p.: Filipai (Philippi) miestas Makedonijoje).

Apaštalas Paulius rašantis laišką krikščionims.  Valentin de Boulogne

Taip, žinau ir atsimenu. Reikalas tame, kad... savo laiku atmintinai iškaliau kelias citatas iš Biblijos. Prisipažinsiu – savanaudiškais tikslais: rėžiau sparną aplink vieną gana savotišką, bet įspūdingą damą – Lukeriją. Taip, štai toks visiškai neseksualus moters, kuri priklausė vienai iš religinių sektų, vardas. Tą sektą mintyse taip ir vadinau – kipšai, nors jie buvo ne tai adventistai, ne tai baptistai... šeštadienistai?.. Na, bet koks gi pagaliau skirtumas?!. Tai štai, padariau sektantei įspūdį ir ištvirkavau su ja iki pilno seksualinio nuspilaidavimo ar atsipalaidavimo... nors po to vos pasprukau... buvo toks reikaliukas... Kartais net pačiam prieš save gėda... Niekšas, vis tik... Bet citatų, štai ir prireikė...

- Įspūdinga. Prisipažinsiu, kad nustebinot. – Kardinolas kažkodėl pabandė pažvelgti man tiesiai į akis. – Nedažnai tarp jūsų luomo žmonių galima sutikti štai tokias žinias.

- Net ir nežinau, ką jums atsakyti, jūsų ekscelencija...

De Burgonis patogiau įsitaisė savo krėsle:

- Jūs mane vis labiau ir labiau stebinate. Aš pabandžiau jus charakterizuoti ir žinot kas iš to išėjo?

- Būsiu didžiai dėkingas sužinojęs, jūsų ekscelencija.

- Maloniai prašom. – De Burgonis eilinį kartą mane įdėmiai nudelbė. – Jūs nevidutiniokas, bet mokate gerai tai slėpti ir stengiatės ypatingai neišsiskirti. Aš ne apie jūsų įspūdingus karinius laimėjimus, kuriuos kažin ar pavyktų nuslėpti. Aš apie jūsų vidines savybes. Norėčiau žinoti, kodėl? Manau kuklumas čia niekuo dėtas.

Aš kažkiek įsitempiau. Su šventeivomis ir taip visada reikia elgtis apdairiai, o su kardinolu – dal labiau. Juolab, kad jis toli gražu, visiškai nepanašus į kokį kvailelį. Atvirkščiai: į labai gudrų ir pavojingą rakštį. Kalbi kaip su kokia gyvate barškuole. O aš turiu dėl ko nerimauti. O dar jei paaiškėtų, kad Zemfirą iš požemių ištraukiau? Ir ne tik tai. Ir, velniai rautų, iš kur jis visa tai ištraukė? Pirmasis susitikimas truko vos pusvalandi, o dabar kalbam ir dar mažiau – ir štai tau, kad nori – jis jau turi susidėliojęs „įspūdžius“. Velnias... Na ir tad ko aš, po galais, čia dabar veidmainiauju?

- Atsakysiu atvirai, jūsų ekscelencija. Man taip patogiau stebėti žmones.

- Taip, jūs atviras... – kardinolo veido bruožai kiek atsileido, tačiau jis tuoj pat pasidomėjo: - Ar negalvojote barone apie bažnytinį kelią? Nors, žinote... galite kol kas neatsakyti. Iki vakarienės mes turime daug laiko, todėl siūlau jį praleisti su ganėtina nauda. Ar galite mane palydėti?

- Su malonumu, jūsų ekscelencija. Aš pilnai jūsų paslaugoms.

Na štai... ko tai man šiandieninis randevu (v.p.: pranc. rende-vous; paskirti susitikimai/pasimatymai; pirminė reikšmė kaip ir įsimylėjėlių pasimatymai, tačiau, pavyzdžiui laivyboje, gali būti naudojami ir tokiame kontekste, kaip laivų susidūrimo taškas…) su kardinolu vis mažiau ir mažiau patinka. Ir kur mes eisim, velniai griebtų?!

Praleisti laiko su nauda, mes patraukėme į požemį. Jei būti tikslesniam, tai į tas pačias inkvizitorių kameras. Priekyje ėjo tarnas su fakelu, paskui jį iškilniai žingsniavo pats de Burgonis, už jų visiškai nenoromis sekė jūsų nuolankus tarnas, o procesiją užbaigė du šarvuoti kariai su partizanais rankose. Žemas skliautėtas koridorius mus nevedė į gana didelę ir gerai apšviestą patalpą. Ši patalpa nė kiek nepriminė kankinimų salės... jei neimti domėn didelio instrumentų arsenalo, kurie be jokių problemų paskatina šios dieviškosios įstaigos klientams išlieti visą sielą.

Na-a... mano pilies tardymo celė gali pasirodyti kaip vaikų žaidimų kambarys iš vaikų darželio „Saulutė“. Po galais... ir klientas jau yra... tiksliau – klientė...

Patalpos centre prie nesuprantamos konstrukcijos ožio buvo prisegta apnuoginta moteris. Jauna ir be proto graži. Jos grožį buvo galima matyti net per jos perkreiptą ir fanatizmo kupiną veidą... na, gal isterijos... arba kančios...

Velnias...

Greta šios konstyrukcijos keletas budelio pagalbininkų visai dalykiškai barškino gelžgaliais, o pats budelis, neaukštas kuprius su raudonu ir pilnai galvą dengiančiu gobtuvu, kažkodėl, skaičiavo merginos pulsą.

- Štai čia atskiriami pelai nuo grūdų, - kardinolas svetingai apvedė ranka patalpą, o po to prisėdo ant krėslo ir mostelėjo, kad prisėsčiau greta. – Sėskite, barone Manau, jums bus įdomu.

- Jūsų ekselencija... – priešais kardinolą nusilenkė laibas šventikas, - ši merginą, Ema Mertensa, neišsigina savo erezijų. Mes nusprendėme jai perskaityti „perspėjimą“.

- Broli Ignotai, mes nesikišame į tribunolo veiksmus, - kardinolas pritardamas linktelėjo, - tęskite savo nuožiūra...

- Jūsų ekscelencija... – inkvizitorius sutrikęs pažvelgė į mane. – Bet...

- Tai mūsų žmogus, - griežtai atsakė kardinolas. – Gale tęsti be jokių baimių.

Aš tylomis prisėdau ant kėdės. Atviravimų vakarėlis, vienok. Štai, aš jau ir „savas žmogus“. Ir kada gi spėjau tokiu patapti? A?.. Tiek to, pagyvensim – matysim...

- Jūs, Žanai, patys to nenujausdami, atvėrėte neįtikėtino gylio piktvotę, - kardinolas permetė akimis kelis lapelius, kuriuos jam padavė inkvizitoriai. – O-o-o... įdomus atvejis... Man dar neteko susidurti su satanizmo apiegų ir judėjiško kerėjimo mišiniu. Reikia gi? Konfiskuotas Chasidėjos Aškenazos „Gyvenimo Dvasia“ veikalas (v.p.: Chasidėjas Aškenazė – pažodžiui – skaistusis aškenazė חֲסִידֵי אַשְׁכְּנַז; aškenazų judėjimo pradininkas. Pasekėjai taip ir vadinami „aškenazėmis“. Tai buvo etno mistinis ideologinis kultas ar mokymas – sekta. Atsirado pietų Vokietijoje – Regensburge. Aškenadzės mokymai apėmė ir gana platų demonologijos klausimų ratą, tačiau iki teologinės sistematizacijos prieita nebuvo, o visa demonologija traktuojama kaip Viešpats pasaulio valdymo įrankiai, pavyzdžiui net golemo sukūrimas yra įmanomas, tačiau neetiška bandyti jį kurti ir t.t. Pasekėjų ratas nebuvo itin platus, iš veikalų išlikę tik atskiri lapai, tačiau jų judėjimas pasiekė gana didelį rezonansą, kol jų neišstūmė kabalistiniai mokymai. Aškenazais taip pat buvo vadinami žydų palikuonys pietų Vokietijoje, bendravo hebrajiškai. Pagal kai kurias versijas tai tiurkiška chazarų atšaka 8-9 amžiuje perėmusi judaizmą. Kaip tik po Chazarų kaganato sutriuškinimo dalis persikėlė į pietų Vokietiją, o dalis į Kijevą, Volynę, Galiciją ir Lenkiją )... įdomu... Ir dar Menaše ben Izraelio knyga? Neįtikėtina...

- Jūsų ekscelencija, leiskite pasidomėti, o koks Cimlerio likimas? – nusprendžiau sužinoti apie mane dominantį asmenį.

De Burgonis atsitraukė nuo skaitymo:

- Jis mirė: nukando sau liežuvį ir mirė netekęs kraujo. Taip, Žaaai, taip būna. Šėtonas...

- Bet kaip?.. – iš nuoskaudos vos susilaikiau nesiplūdęs.

- Aš suprantu, barone. Jus dominančius klausimus galima užduoti ir kerėtojo bendrininkams. Ar jūs abejojate, jog  Cimleris į jus kėsinosi?

- Jau ne, bet...

Staiga patalpoje nuskambėjo ramus ir ryžtingas balsas:

- ...mes, Dievo malone inkvizitorius Ignotas Brumsas, įdėmiai išnagrinėjome visos bylos, kuriame jūs esate atsakovė, liudijimus, parodymus ir daiktinius įrodymus, ir matydami, kad jūs pati painiojatės savo atsakymuose, turėdami pakankamai jūsų kaltės įrodymų, pageidaudami išgirsti tiesą iš jūsų pačios lūpų, tam, kad teisėjai nebebūtų toliau varginami, nutariam, pareiškiam ir nusprendžiam skirti jums apklausą su kankinimais... – inkvizitorius pasisuko į raštvedį: - būtinai užfiksuokite šį momentą, maestro Roberai.

- Aš nekalta!.. – isterišku balsu riktelėjo mergina. – Mane suviliojo Rafaelis Cimleris ir vertė daryti nuodėmes ir nešvankius dalykus...

- Viskas savo laiku, dukra mano... – inkvizitorius švelniai nubraukė plaukų giją nuo merginos kaktos. – Pradėkite...

Priešingai nei aš bijojau, nelaimingosios Rafos meilužės niekas nesiėmė kankinti. Budelis ir jo pagalbininkai paprasčiausiai pademonstravo kankinimo įnagius ir paaiškino jų paskirtį. Netgi keletą pamatavo ant merginos kojų. Elgėsi labai atidžiai, kalbėjo ramiai ir aiškiai ir be jokios pykčio kruopelytės. Blyn... humanistai...

- Tai pirmasis kankinimų lygmuo, - paaiškino man kardinolas. – Bažnyčia rūpinasi žmonėmis ir be jokio reikalo nesuteikia kančių ir skausmo.  Netgi atvirkščiai: mūsų tikrasis tikslas – sugrąžinti pasiklydusią sielą į katalikybės glėbį be jokios prievartos, o tik įkalbinėjimais.

Toliau prasidėjo apklausa, kur jau po pirmo uždelsimo į inkvizitoriaus klausimą, reikalo ėmėsi budelis.

Aprašinėti tuos žiaurumus neverta. Aš per savo viduramžišką epopėją jau daug buvau matęs ir kažkiek-tai supėjau surambėti. Na ir dalelytė tikrojo bastardo niekur neišgaravo. Bet... žodžiu, aš vos save laikiau, kad nesukapočiau vietinę broliją į mažus gabaliukus. Taip, mergina buvo eretikė iki pat panagių; taip, ji patvirtino, kad mano atžvilgiu buvo atliekami iš tikro siaubingi ritualai; bet, velniai rautų, negalima gi taip... Velnias, geriau jau nušautų tą kvailę vietoje. Taip-taip, kvailę. Pačia tikriausią kvailę, nes net man buvo aišku, kad ji pakankamai atsitiktinai papuolė į satanistų kompaniją.

- Jūs patenkintas, barone? – kardinolas į mane pažvelgė tyrinėjančiu žvilgsniu.

- Aš... – suvaidinau, kad susimąsčiau. – Taip, jūsų ekscelencija. Tarkim taip... ne patenkintas, o pasitenkinęs. Juk jūs suprantate, kad pasikėsinimų vykdytojai liko nežinomi.

- Tai kol kas nežinomi, - ramiai atsakė kardinolas. – Apklausos tik prasidėjo ir nusimato dar daug darbo. Jūs pats viską girdėjote: erezija išplito po visą miestą, kaip koks voratinklis. Bus daug darbo... labai daug. Beje, jūs žinote, kad Rafaelio Cimlerio tėvas pabėgo?

- Negali būti! – pasistengiau parodyti nusivylimą. – Kaip gaila...

- Taip, paspruko. Mums pavyko sužinoti, kad jis su visa šeima išplaukė savo laivu į Levantą (v.p. Levanta, sen. pranc. Soleil levant — aušra, saulės pakilimas. Nuo XV a. tai V. Europoje paplitęs bendrinis Artimosios Azijos ir rytų šalių pavadinimas. Žodis XVI a. ypač išpopuliarėjo Anglijoje. Šis žodis reiškia vietovę, bet ne kultūrą. Savo laiku, kelionių užrašuose, net Graikija, kuri priklausė Osmanų imperijai, taip pat buvo minima kaip Levantos šalis. Subyrėjus Osmanų imperijai, jai priklaususios šalys nuo 1920 iki 1946 m. taip pat buvo vadinamos vienu, bendru, „Levantos” pavadinimu).

- Ir kas dabar bus?

- Kol kas sunku pasakyti. Parodymus apie jį mes jau turime, tik, tiesa, netiesioginius, bet patys suprantate – susidėti tik truputį su šėtonu neįmanoma. Juk taip?

- Aišku, jūsų ekscelencija. Piktžolės turi būti išravėtos su šaknimis. Jei reikia net ir su aplinkiniais naudingais augalais, nes šie gali būti jau užkrėsti, - atsakiau kardinolui, o viduje plūdausi paskutiniais žodžiais. Ot tai šunybė kokia... Tenka veidmainiauti, nes aukoti savęs kol kas visai neketinu. Tiksliau iš vis neketinu.

- Labai vykusi alegorija... – de Burgonis nusišypsojęs linktelėjo. – aš jus suprantu: jūs su malonumu ir toliau sektumėte kaip gimsta tiesa, bet turiu jus nuo to atitraukti – mums jau laikas. Koks jūsų požiūris į sausus vynus? Man neseniai atgabeno dešimtį nuostabaus Reino vyno...

Ar jums reikėtų kalbėti jog po viso to reginio netekau apetito? Tačiau po truputį atlėgo ir visai maloniai atidaviau pagarbą puikiam vynui ir dieviškai farširuotoms putpelėms. Taip, aš visiškas nejautrus gyvulys, bet paėsti mėgstu.

- Barone... – Kardinolas atidžiai servetėle nusivalė lūpas, - kaip visgi jūs vertinate karjerą Šventuose dirvonuose?

- Teigiamai, - atsakiau be jokios pauzės, nes apie tai jau buvau spėjęs pagalvoti dar požemiuose. – Tačiau, deja, ji man negalima.

- Kodėl gi? – klausiamai išlenkė antakį de Burgonis. – Kas gali trukdyti Dievo tarnybai?

- Aš nesu idealus ir tai kliūtis, jūsų ekscelencija. Aš vadovaujuosi viena taisykle: geriau būti, nei atrodyti. Aš dieną ir naktį meldžiu Viešpats suteikti man rimastį, bet kol kas jis mano maldų negirdi.

- Bet jūs neneigiate tokios galimybės, - rimtai konstatavo kardinolas. – O tai savaime jau rodo tam tikrą Viešpats nusiteikimą  jūsų atžvilgiu.

- Viešpats keliai nežinomi, jūsų ekscelencija. Be to, mano rankas riša vasalinė priesaika Burgundijos valdovui.

- Aš primygtinai neprašau, barone... – kardinolas, tarsi kažką mintyse spręsdamas, kiek susimąstė, patylėjo ir tęsė: - Be to... be to aš neturėjau mintyse įžadų. Bažnyčiai gali prireikti būtent jūsų drąsos ir kariško šaunumo... ir, aišku, jūsų proto. Patikėkite, jūsų padėtis dėl tarnybos mums, taps tik gerokai aukštesnė, nei dabar. O dėl vasalinės priesaikos... Žinote, prie šios kalbos grįšime kiek  vėliau. Artėja didelės permainos...

Man neįtikėtinai labai norėjosi sužinoti apie artėjančias permainas, bet kardinolas persuko kalbą. Kalbėjo apie ką tik nori: nuo medžioklės sakalais, iki pikantiško buljono receptų, bet tik ne apie politiką. Velnias...

Kai aš jau rengiausi atsisveikinti, netikėtai kardinolas pareiškė:

- Taip, barone... aš uždedu jums epitimiją (gr. epitimion – bausmė; atgaila (3b) - krikščionių bažnytinė bausmė, skiriama tikintiesiems už nuodėmes ar bažnyčios kanonų pažeidimą). Jūs žinote už ką. Katedros statybai paaukosite Tūro livrą (v.p.: svaras arba livras: Prancūzijoje buvo 2 skirtingi svaro standartai: Paryžiaus — 459 g. ir Tūro livras — 365,783 g. Paryžiaus livras atitinka 1¼ Tūro livro; denje, sū ir t.t., žr. aukščiau.), - ir į mano rezidenciją pristatysite penkias statines tos jūsų nuostabios silkės. Na ir... ko gero viskas.


Auksinis Tūro livras

- Penkias statines, jūsų ekscelencija... – aš šypsodamasis nusilenkiau, - ir statinaitę nuostabių slėgtinių ikrų. Ir vežimą lašišinių išpjovų.

Kardinolas tylėdamas paėmė nuo stalo nedidelę skrynutę ir atvėręs ją pademonstravo man iš pirmo žvilgsnio paprastą medinį rožančių:

- Barone, man žinoma, kad jums teks pakeliauti.  Tai štai, pateikus štai šį rožančių, jums pagalbą suteks bet kurioje mūsų buveinėje. Ir dar... taip... atsiųskite man savo patikėtinį... kaip jį ten... na tą, kuris suspėjo nupirkti Cimlerių prekybinę kompaniją. Mano intendantas su juo apsvarstys šiokius tokius pajus būsimuose komerciniuose projektuose...

O kaip... iš nuostabos vos žandikaulis nenukrito...

- Būtinai, jūsų ekscelencija...

Visą kelią į namus, laužiau sau galvą. Taigi? Ką mes turim? Rafas – aname pasaulyje. Todėl pusė visų pėdsakų dėl pasikėsinimų į mane – dingo. Na ir iki galo aš nesu įsitikinęs, jog jis prikišo nagus prie bandymo mane nunuodyti. Kas toliau? Aš su savo spektakliu suerzinau visą širšių lizdą: liaudis pašėlo ir Antverpene prasidėjo peštynės ir riaušės, o inkvizicija viso šio triukšmo fone naikina ereziją. Su visomis šaknimis. O ką tai reiškia – patys suprantate.  Ir aš pats gana lengvai atsipirkau, o tai galėjau ant kankinimų suolo ir pats prigulti: vien už tai, kad, savo laiku, nutylėjau apie prekybą krikščionimis. Panašu, kad Izaokas, kaip ir buvom sutarę, laiku perspėjo vyresnįjį Cimlerį, o po to jau už mano pačio pinigus išpirko kompaniją... ir tai neliko paslaptimi...

- Ta-aip... – sumurmėjau sau po nosimi ir gurkštelėjau iš gertuvės. – Užtat... užtat aš dabar pajininkas su pačiu kardinolu. Ir net turiu kur pasitraukti nuo tarnybos pas Karolį.

Pasukiojau rankose rožančių ir pastebėjau, kad ant karoliukų išpjaustyti vos pastebimi simboliai. Na, ką gi, esant galimybei, patikrinsim kokią galią jie turi.

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XIII skyrius. 2017-04-20.

 

XIII skyrius

 

Antverpenas. Sostinė, kuri stovėjo abipus didingosios Šeldės (v.p.: ol. Schelde, pranc. Escaut). Šis miestas nė kiek nepanašus į tą, kuris yra, o tiksliau bus dvidešimt pirmame amžiuje. Tai tiesiog paprastas, purvinas ir smirdantis viduramžiškas miesteliūkštis. Tiesa, jau pakankamai didelis. Gavanėje, kuri Briugėje – Antverpeno tiesioginiame mieste konkurente, ne taip seniai ėmė sekti vandenys, todėl Antverpenas pamažėle augo ir jo prekybinės pozicijos Flandrijoje vis labiau tvirtėjo. Tad nenuostabu, jog jis vis labiau turtėjo ir plėtėsi. Bet, tiesą pasakius, Antverpene dar nebuvo nė į ką žiūrėti: net didingoji Antverpeno Dievo Motinos katedra tik pradedama statyti. Savaime suprantama, kad ir Rubenso freskų dar nėra. Na, tiksliai nežinau, bet man atrodo, kad jis dar net ir negimęs, nors be abejo – galiu ir klysti. Na, nebent Steno pilis gali padaryti įspūdį (v.p.: ol.: Burg Steen).

Burg Steen

Tik tiek, kad aš joje ir buvau. Jau seniai praėjo tie laikai, kai aš į viską žiūrėjau dvidešimt pirmo amžiaus žmogaus akimis, tad dabar... net nežinau... Gal kur kas su didesniu malonumu pasižiūrėčiau į Pasaulio prekybos centrą Niujorke „Empire State Building“ (v.p.: 102 aukštų Art Deco stiliaus dangoraižis pastatytas 1929-1931 m.) Tik, kad jis po kokių keturių šimtų metų bus pastatytas... Žodžiu, nuotaika nekokia ir viskas nusibodo. Jau antra para kaip Antverpene sėdžiu. Net palaidų mergų nebesinori...

Už nugaros sugirgždėjo durys. Aš pasisukau:

- Na ką?

- Atvyko, jūsų mylista, - karštai sušnabždėjo Luidžis.

- Ir ne vienas, monsinjore, - ištarė Pjetro, - su juo dar kažkokie žmogeliukai. Snukius po gobtuvais slepia. Iš viso šeši ir viena merga. Tačiau ji kaip ir be sąmonės buvo, kai ją iš palankino išnešė. O prieš tai dar šeši buvo, nors panašu, kad tai moterys.

- Šaunuoliai! Eikit praustis ir persirengti.

Tai mano pažai grįžo: beveik parą lindėjo šalia Rafos namo. Apsirėdė skarmalais, snukučius išsitepliojo pelenais ir tapo panašūs į vietinius vaikiūkščius, kurių kiekviename mieste buvo daugiau nei su kaupu. Šaunuoliai: pavedimą įvykdė be jokios pompastikos ir be jokių nereikalingų kalbų. Nors tai ir suprantama: broliukai jau spėjo prisrėbti pakankamai negandų, tad ir skarmaluotiems vaikščioti jiems buvo jokia ne naujiena.

Taigi. Planas su „kodiniu“ pavadinimu „Suraitom Rafą“ – paskutiniame etape. Realizacijos etape.

- Tėve Mykolai... – aš atsitraukiau per žingsnį ir apžiūrėjau iš šono savo kapelaną.

Įspūdingai tas kipšas atrodė. Suplyšusi sutana iš po kurios matėsi grandinės; basos ir purvinos kojos, snukyje - fanatiko ugnis. Visai kaip tikras... įtikėtinai atrodo... net gal per daug...

- Galite nesijaudinti, mano sūnau, - kapelionas patogiau pasičiupo didelį bronzinį kryžių su kuriuo kelis kartus mostelėjo, - nudėsim netikšas šventuoju kryžiumi...

- Seržante, kaip taviškiai? - kreipiausi į kresną ir visai neįspūdingos išvaizdos vyrą.

- Visi savo vietose... – trumpai atsakė vyrukas.

Tai seržantas Umberto Kjeza, vyresnysis bažnytinio Kambrės arkivyskupijos (v.p.: lot.: Archidioecesis Cameracensis, pranc.: Archidiocèse de Cambrai; (arki ir vyskupija) - krikščionių bažnyčios administracinis-teritorinis vienetas, kurį sudaro viena, o dažniau kelios vyskupijos)  tribunolo antstolis. Kodėl jis čia? O reikalas tame, kad aš visai nenorėdamas įsipainiojau į bažnytinius reiklaus ir intrigas, kurių esmės iki galo nesuprantu. Tad, matyt reiktų pradėt nuo kiek tolėliau...

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad viešumon ištraukti satanistą nekrikštą labai paprasta, bet realybėje, kuri net mane patį nustebino, tai visai nepaprasta. Taip, istorikai tiesiog springdami aprašinėja visokias tas žiaurybes ir inkvizicijos siautėjimo nebaudžiamumą, bet iš tikro tai toli gražu neatitinka realybės. Ypač kai kalbama apie žydus. Yra tokia popiežiaus Mikalojaus Penktojo (lot. Nicolaus V, tikroji pavardė Tommaso Parentucelli, 1397-1455 m) bulė, kurioje jis inkvizicijai nurodo, kad šie kovotų prieš žydų persekiojimą ir mušimą. Netgi dar daugiau: įsako ne tik bausti iniciatorius, bet ir imtis veiksmų, kad žydų teriojimai net nevyktų. Net nežinau kaip jums, bet man pergalėti nusistovėjusius stereotipus buvo ganėtinai sunku... juk tiek daug į galvą apie tai istorikai kalė... ir taip toliau...

Maža to, konversas, tai yra atsivertęs žydas yra tiesioginėje bažnyčios globoje ir jokios savivalės jų atžvilgiu neturėjo ir negalėjo būti. Netgi globoja ir visaip juos saugo. Na ir pats Antverpenas, kaip pakankamai savarankiškas senjoras, gali spjaut ant kažkokio tai ten baroniūkščio, kuris rašo kliaudas ant didžiai gerbiamo turtingo ir žinomo pirklio: ant pirklio, kuris įneša didelę dalį į miesto iždą. Juolab, kad kažkokių įtikinamų įrodymų tai aš neturėjau...

Taip, turime jo prisipažinimą dėl prekybos krikščionimis, bet šis prisipažinimas gali būti pragaištingas ne tik jam, bet ir man. Iš karto viešumon iškils, kad aš nutylėjau apie šį pasibaisėtiną nusikaltimą, ėmiau pakišas ir dar visaip išsidirbinėjau. Tad reikėjo veikti iš užnugario. Mieste kaip tik svečiavosi kardinolas Žanas VI de Burgonis Kambrės arkivyskupijos ordinaras (v.p.: lot.: ordinarius: šventikas tarnautojas ar šventikas valdytojas; einantis kažkokias tai pareigas). Mane su juo suvedė mano senas pažystamas Bolduinas de Lanua – Flandrijos gubernatorius, kuris labai laiku atvyko į Antverpeną. Kardinolas, kaip bebūtų keista turint galvoje, kad Antverpeno šventikams bus riesta už tai, kad šie pražioplino erezijos židinį, bet mano idėją priėmė palankiai, nes tokia situacija jam buvo kažkodėl labai paranki. Maža kaip visi tie reikalai gali apsisukti?..

Kardinolas net išskyrė savo žmones, bet oficialaus orderio neišdavė ir savo dalyvavimą šiame reikale užmaskavo kaip tik galėjo. Na, šį aspektą aš puikiausiai suprantu: kardinolas čia niekuo dėtas, o viską liaudis atskleidė. Jis įsijungs tuo momentu, kai viskas bus paviešinta. Jei, aišku, bus paviešinta. O-ch jau tie šventikai...

Pažvelgiau per langą. Na ką? Belieka melstis, kad Izaoko pateikta informacija pasitvirtintų... Aiškių įrodymų juk nėra. Na ir užteks: laikas veikti, o tai jau temsta.

- Tėve, jūsų scena...

Iš nakvynės namų, kur buvau įkūręs vadavietę, lango, puikiai buvo galima matyti Cimlerių namas. Turtingai gyvena, kalės vaikas. Tvora kaip tvirtovės, o namas trijų aukštų su pagalbiniais priestatais. Na nieko...

Per gatvės purvą nupėdino vienuolis Mykolas ir garsiai bambėdamas maldą, atsistojo tiesiai priešais Rafos namų vartus. Jo įspūdingas stotas iškart patraukė praeivių dėmesį. Keletas net priėjo paprašyti jo palaiminimo. Netoliese stabtelėjo apgirtusių jūreivukų būrelis, kuriuos stengėsi vaidinti hukerio (ol.: hoeker. Iki XV a. buvo statomas kaip žvejybinis dvistiebis plačianosis laivas su užapvalintu laivagaliu. Vėliau paplito po visą vakarų Europą ir dažnai tam , kad žvejybinį laivą atskirti nuo karinio ar prekybinio, buvo pridedamas priešdėlis „fisch“), su kuriuo aš atvykau į miestą, įgula.

Iš už kampo pasirodė Baumgartneris su maniške kariauna ir kitais parinktais artimaisiais. Tarp minios sušmėžavo ir juodaskverniai tribunolo fileriai. Na ko tu tyli, nupenėtas meitėli? Pradėk, šikniau!..

- Šėtonas!!! – vienuolio Mykolo laikomas kryžius pakilo viršun, o po to parodė į Rafos vartus. – Šioje buveinėje matau alkaną šėtoną, kuris trokšta krikščioniškų sielų...

Štai taip jau kitas reikalas...

- ...mačiau aš Viešpats angelus, kurie man į rankas įdėjo teisingumo kalaviją-ą-ą-ą... – kenčiančio balsu užbliovė šventikas.

Pasirodė miesto apsaugos patrulis: sekundei sustingo ir po to iškart pagreitino žinginę, kad išvaikytų nesuprantamą susibūrimą. Tačiau pamatę vienuolį Mykolą, kariai pasitraukė šonan ir užėmė stebėtojų vaidmenį.

- ...išvarysim nelabąjį krikščionišku nuoširdumu ir į dienos šviesą ištrauksime Kristaus pardavėją užsidėjusį katalikišką kaukę-ę-ę... – kapeliono balsas pasiekė maksimalią natą: - ...ateikite vaikai, paklausykite manęs: išmokysiu aš jus dievobaimingumo. Ar nori žmogus gyventi ir ar gali pamatyti gėrį? Laikyk liežuvį savo kuo toliau nuo pikto ir nuo žodžių sunkių, ir klastingų. Venk blogio ir daryk gera. Ieškok skaistybės ir sek paskui ją. Dievo žvilgsnis nukreiptas į ištikimuosius, o jo ausys  - jų maldoms. Tačiau viešpats akyse tverentys piktą...

Kapelionas jau įsijautė ir net krito ant žemės tampomas konvulsijų, o jo balsas griaudėjo kaip tikras Dievo balsas. Ir taip sudriskęs abitas dar labiau nuskaro ir susirinkusieji pamatė stambų kūną su surūdijusiomis grandinėmis. Tuo tarpu minia vis augo ir jos gausmas vis didėjo, kol pagaliau pasigirdo riksmas:

- Mušk Kristaus pardavėjus!!!

Vartus nunešė akimirksniu, sargus ir šeimynykščius, kurie pabandė gintis – iškart nuginklavo ir surišo. Na ir kai ką, man atrodo, apramino amžiams. Įniršusi minia ėmė laužti duris ir langines. Ir vis tik prasilaužė, bet čia jau į kiemą suvirto kelios dešimtys miesto sargų ir su alebardų kotais laukan greit išstūmė kraujo ištroškusius miestelėnus, kurie norėjo susidoroti su netikšomis ir eretikais. Bet išstūmė nevisus: į namą spėjo įlysti bažnytinio tribunolo fileriai ir mano žmonės.

Padirbėjo pagal užrašus. Dabar tik belieka laukti...

- Na kaip? – kambaryje pasirodė uždusęs ir raudonas kaip vėžys vienuolis Mykolas.

- Padarėte įspūdį, tėve.

- Mane vedė Dievo pirštas... – kapelionas godžiai prilipo prie alaus ąsočio. – Oh... koks teisybės troškulys...

- Na taip... būtent jis... troškulys...

- E-ech... jūsų mylista... – vienuolis Mykolas su gailesčiu pasižiūrėjo į ąsočio dugną. – būtumėt jūs mane matęs jaunystėje...

- Tikiu, tėve. – stumtelėjau link jo vyno ąsotį. – Tikiu...

Kita laukimo valanda pasirodė ne trumpesnė kaip už kokį mėnesį. Na ir kokio velnio ten jie rausiasi?

- Sučiupo, monsinjore! – į kambarį įvirto Jostas. – sučiupo visą kompaniją! Kaip jūs ir nurodėte, eretikai spruko per požeminę perėją. Štai kaip tik prie išėjimo juos ir pačiupo!

A-cha... nepamelavo Izaokas. Yra požeminė perėja.

- Tėve persirenkite ir keliaukite į mūsų hukerį kartu su abiem mano pažais. Jostai, paskui mane...

Rafos namų tarpduryje mane pasitiko vyresnysis bažnytinio tribunolo antstolis.

- Na ką?

Umberto Kjeza ramiai kinktelėjo galva:

- Kovenas!

- Veskite.

Namus krėtė juodai apsirengę žmonės. Man net pasirodė, jog jie iš anksto surepetavo savo veiksmus: tiesiog jiems ėjosi kaip iš pypkės. Ir visiškai tyliai: tarp savęs bendravo ženklais, o vaikščiojo tyliai ir plastiškai – kaip kokie sėlinantys grobuonys. Net šiurpuliukai nukrėtė. Namiškius uždarė įvairiuose kambariuose iš kurių šaukdavo po vieną iškart pas kelis tardytojus. Tardytojų vaidmens ėmėsi dominikonų šventikai. Rimta, vienok, organizacija: su savo stiliumi ir mokykla. Kad ir kaip keistai skambėtų kalbant apie penkiolikto amžiaus inkvizitorius, tačiau jau vien tik už tokį profesionalumą jie verti pagarbos...

Umberto palydėjo mane į pogrindį, ant kurio slenksčio deglo šviesoje atsispindėjo kraujo klanas, o prie sienos gulėjo kažkoks lavonas su apsiaustu ir gobtuvu ant galvos.

- Neofitą paliko pridengti pabėgimą... (v.p.: gr. neophytos. Turi kelias prasmes – naujai priėmęs kažkokią religiją arba uolus fanatikas) – antstolis tarsi atsakė į mano nebylų klausimą.

Paklaidžioję po ganą didelį požemį mes prisiartinom prie liuko grindyse.

- Čia...

Nusileidome žemyn ir apimtas nuostabos ir pasišlykštėjimo sustingau. Dideliame kambaryje ant žemės buvo nupaišyta pentagrama. Pentagramos perimetras buvo apstatytas juodo vaško žvakėmis, o jos centre gulėjo visai jauna nuoga mergina su perskrostu pilvu. Tvyrojo šleikštus kraujo ir kažkokių neaiškių smilkalų kvapas.

- Dieve pasaugok... – nejučia persižegnojau ir apsidairiau. – Šalin...

Velnias... tikrų tikriausia satanistų irštva. Džiovintos rupūžės, šunų galvos ir dar kažkokia nesuprantama šlykštynė. O kampe akmeninis sostas ant kurio kiurksojo pasodintas medinis meniškai išdrožinėtas nuogas vyras su ožio galva. Aiškus personažas – su niekuo nesupainiosi. Apsaugok mane Skaisčioji Mergele...

Aš dar kartą persižegnojau ir perverčiau milžiniškos knygos puslapį, kuri gulėjo ant pakylos ir balsu perskaičiau:

- ...už suteiktas jėgas, įrodant savo ištikimybę, bučiuoti mūsų viešpatį reikia į valdžios ir gašlumo susikirtimą...

Tfu... blyn... visai pas išgamą Rafą smegenys persivertė. Reikėjo vis tik jį dar tada nudėt. Kalės vaikas... pasipelnymo troškulys paėmė viršų. Godą tik žemė pasotina... tai būtent apie mane... Tačiau noriu tikėti, jog šis žygis tam šūdžiui bus paskutinis. Tiksliau – prasidės nauji – bet jau inkvizicijos priežiūroje. Bus linksmi, įdomūs ir pamokantys... cha.

- Jie pabėgo štai čia... – Umberto tikro gido gestu parodė į užuolaida pridengtas duris sienoje, - tačiau jūsų dėka, barone, juos sučiupo. Trylika žmonių. Šešios moterys ir septyni vyrai. Cimleris buvo jų magistras. Ir dar: pažiūrėk čia...

Antstolis nuo stalo paėmė vaškinę figūrą, kuri buvo aprengta skarmalais ir ją man parodė.

- Tai juk mano spalvos... – sukrėstas aiktelėjau.

- Nesijaudinkite, jūsų mylista, antstolis atlaidžiai šyptelėjo: - nebaigta ji dar. O štai jei jie būtų gavę jūsų plaukų ar dar ką nors tokio tinkamo kerams...

- Supratau, seržante. Kas toliau? – nusukau šonan nemalonų pokalbį.

- Man įsakyta jums visokeriopai padėti, jūsų mylista.

- Kur jie dabar?

- Pas mus. Tardomi. Drįsiu duoti patarimą...

- Klausau.

- Dabar neverta trukdyti. Ryte visi personažai bus pasiruošę kalbėti, tada ir galėsite užduoti savo klausimus. Atsiprašau, jūsų mylista... – seržantas trumpam nutraukė savo kalbą tam, kad galėtų išklausyti pribėgusio parankinio, o po to vėl pasisuko į mane ir pagarbiai linktelėjo: - Jus pageidauja matyti jo ekscelencija...

Na, ką gi...  pas kardinolą, tai pas kardinolą. Ir labai noriu tikėtis, kad mane kviečia draugiškam pokalbiui... arba vakarienei... arba... Velnias, sušalau ar ką? Tiesiog purto kaip karštinės apimtą. Taip... susiimam į rankas! Ši satanistų irštva taip bjauriai nuteikia. Kaip man įgriso visos tos raganos ir kerėtojai...

Drąsai gurkštelėjau iš gertuvės ir paleidau kariauną į laivą, o pats nukeliavau pas inkvizitorių į svečius. Mane lydėjo raitų bažnyčios sargų dešimtinė.

Labai noriu tikėti, jog tai ne konvojus...

Velnio kodeksas (Codex Gigas) XIII a. Bogemija. Čekija.

Sunaudota 160 odų, 74 kg. Buvo 640 lapų 90x45x22

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XII skyrius. 2017-04-14.

XII skyrius

 

- Užtaisinėk... – atsainiai mostelėjau sidabriniu šaukštu.

Pusryčiauju. Vakar paūžėm kaip reikalas. Oj-jo-joj, kaip paošėm... Viskas kaip priklauso: šaudymu iš patrankų ir pistoletų, stalų kapojimų alebardomis ir dar viena kita linksma išdaiga. Šiandien vos atsikėliau, o dabar atsargiai ir palengva bandau atsigaivalioti srėbdamas buljoną iš gausybės rūšių laukinių paukščių. Nors, manau, be rūgštaus mozelinio vynelio neapsieisiu. Taigi, pusryčiauju ir, kartu, vaidinu priėmimo komisiją viename asmenyje, kuri priiminėja Feno demonstruojamą paslaptingąjį išradimą – „no-hau“ ginklą.

Įrenginys susideda iš dvimetrinio bronzinio vamzdžio, kurio kalibras būtų apie tris šimtus milimetrų. Vamzdis su įvore ir užkeltas ant sunkaus trikojo, kad galėtų sukiotis. Daugiau net nėra ko pridurti. Aš net nesidomėjau jo konstrukcija. Juk ir taip aišku – raketas leis. O štai kaip pati raketa elgsis, tai jau man labai įdomu. Na, bet tuoj pamatysim: šis siauraakis su pagalbininkais jau kiša vamzdin siaurą raketos cilindrą. Panašu, kad jie ją moliu aptepė, ar ką? Reikia atsitraukti nuo tos velniavos tolėliau...

Fenas pasuko į mane savo siauraakį snukutį ir pamatęs pritariamą linktelėjimą, prinešė ugnį prie dagties. Pasipylė linksmosios kibirkštys. Apie sekundę susikaupę visi laukė, o po to iš vamzdžio galo pasirodė galingi liepsnos liežuviai ir kauksmas. Raketa kiek siūbuodama ir paskui save palikdama dūmų šleifą, nulėkė link šiaudinių manekenų, kurie stovėjo jūros pakrantėje. Ir, reikia pasakyti, kad lėkė gerokai su per dideliu lanku... buvo aišku, kad praskris ir nulėks kažkur į tolius... Nepataikė, mūsų mechanikas... Nors vaizdelis buvo įspūdingas... Bet kas tai?.. O dieve Šventas!!!

Virš taikinio raketa subyrėjo į daugybę degančių kamuoliukų, kurie savo ruožtu ne tik susprogo, bet ir pavirto į ugnies sieną.

- Na nieko sau!!! Vyresnysis leitenante inžinieriau – pas mane!

- Pone... – Fenas stengėsi paslėpti patenkintą marmūzę.

- Kaip tu sureguliuoji distancinį vamzdelį?

- Pone?...

A... Na taip, tikra tiesa... Čia jau aš užlenkiau...

- Kaip tu padarei, kad sviedinys sprogtų virš taikinio?

- E-e-e... pone... – sutriko kinas. – Išmatavau atstumą... o po to sukonstravau jam pritaikytą dagtį...

Šis raketos atvaizdas datuojamas 1405 m. Europa.

- Tai yra, jei tau prireiks pasiekti pusę tuazo (v.p. pranc. toise — 1 tuazas — 1,949 metro. Matavimo pagrindas — sieksnis, atstumas tarp ištiestų rankų), tau reikės konstruoti naują raketą?

- Taip, pone. Aš užtaisą skaičiavau šešiems šimtams žingsnių. Kaip tik tiek iki jūros kranto. Bet galiu apskaičiuoti ir didesniam atstumui. Galima padaryti komplektą skirtą įvairiems nuotoliams.

- Aišku. O dabar, pasakyk man, kokia šio stebuklo ir vienos raketos kaina...

Paklausiau, o mintyse jau nusprendžiau sukonstruoti tris tokias laidynes. Su savimi, aišku, jų netempsiu: nėra čia ko savaiminiam karo progresui subinės spardyt. O tai gali taip atsišaukti, kad visą istoriją aukštyn kojom apvers. Na, o ant mano pilies sienų šiems įrenginiams bus pati ta vieta. Jei tik kas pabandys lysti... ups...

- ...o vakare brėžinius į mano kabinetą: pamąstysim, kai būtų galima šį ragožių patobulinti...

Toliau reikėjo išbandyti vienaragį.

Pusryčiauti jau baigiau, sveikata kiek pasitaisė, o kartu ir nuotaika pakilo. Inžinieriai mano veide pamatę šypsnį, net pasitempė. Jiems kažkodėl visą laiką vaidenosi, kad kai tik aš grįšiu, tai pirmu darbu už išlaidavimą tuoj pat sodinsiu ant kuolo. Išlaidos, aišku, buvo ženklios. Bet nepasodinsiu: velniai nematė tų išlaidų. Netgi atvirkščiai – dulkeles nuo jų valysiu. Gražuoliai, vienok...

 

Taigi. Štai jis – garsusis grafo Šuvalovo vienaragis (žr. Armanjakas – 2), kuris buvo pagamintas apie septyniolikto amžiaus vidurį.  Viskas kaip dera ir priklauso, ir turėjo būti, tik meistrai juos nugražino visokiais raižiniais ir ornamentais. Bet tai niekis. Aš jį projektavau mąstydamas apie panašiai šešiasdešimt keturių svarų kalibro., tai yra, apie du šimtus penkiolika milimetrų. Tačiau metrinės liniuotės, aišku, neturėjau, tad nustatytas kalibras buvo tik bendrai orientacijai. Daugiau-mažiau – iš akies...

- Tai prie kokių lydinio proporcijų apsistojote?

- Vienuolika dalių alavo ir šimtą dalių vario., - nusilenkdamas atsakė Fiorovantis. – Įvairius lydmetalius bandėme. Net sidabrą dėjom, bet apsistojom prie šito.

- Ką pasakysite, maestro Rafaeli? – paklausiau savo artilerijos meistro, kurį būtent šiems reiklams ir pasiėmiau.

- Net ir nežinau ką pasakyti, kapitone... – lombardas įkišo ranką į vamzdį kažką tikrindamas. – Reikia bandyti...

- Pabandysim? – paridenau koja ketinį sviedinį. – Kiek jau tokių turit?

- Šiam pabūklui penkias dešimtis tuščiavidurių ir dar tiek pat pilnavidurių... Na ir šimtinę paprasčiausiai apvalių. Ir dar keturias dešimtis padegamųjų... – Fenas mestelėjo akį į užrašus ir tęsė: - bendrai, tai visiems mūsų pabūklams apie penkis šimtus įvairios paskirties sviedinių.  Bet tam kartui, tai viskas. Mano krosnys nebedirba. Žaliavos nebeturim. Jei pageidausite, tai galim užsakyti rūdos...

- Kol kas susilaikysim. Užtaisyk, ar ką?..

Į sviedinį su specialiu samteliu įbėrė parako, kiek sutrombavo ir įkalė medinį kaištį. Po to jį pririšo prie kartuzo ir atsargiai įkišo į vamzdį ant jau esančio parako užtaiso. Viskas kaip viename meno laike skaitytame žurnale, kurį, savo laimei, atsiminiau. Jei būčiau žinojęs, kur mane likimas nutrems, tai matyt bibliotekoj būčiau apsigyvenęs...

Paveikslėlis iš kitos epochos, beveik po 200 metų, bet jame matomas kartuzas

Šaudyt iš šio pabūklo, tai jau šaudėm, bet su bomba, tai dar ne...

Liepsnos blyksnis, kurtinantis trenksmas, vienaragis kaip įkastas šoktelėjo, o bomba paskui save palikdama vos regimą dūmų pėdsaką, lanku nuskriejo medinio statinio link, kurį šiam reikalui ir pastatėme šalia kranto... Bet pritrūko kokių dešimties metrų ir pasirodė tik juodo dūmo debesėlis.

- Po velnių! Ji vis tik sprogo! – užrėkiau netikėdamas savo akimis ir nusispjovęs ant manierų, nulėkiau link taikinio. Akimis permečiau aplinką ir durklu ir rąsto iškrapščiau ketinę skeveldrą.

Po akylų paieškų, radome dar tris dalis ir beveik lygią bombos puselę.

Velniai rautų! Kaip ją priversti suskilti į smulkius gabalėlius?..

Visas bombas išnaudojome ir rentinį sugriovėme iki pat pamatų. Tačiau stabilios skeveldrų sklaidos pasiekti nepavyko. Bombos sproginėjo taip kaip joms pačioms patiko. Arba visai nesproginėjo. Ir ką daryti – galva nenešė. Nebent su pačiu ketumi eksperimentuoti? Kitą vertus, į pėstininkus iš jų šaudyti nesiruošiau, o laivams ir fugasinių bus per akis. Užtat paaiškėjo, kad „Babajus“ – taip buvau pavadinęs vienaragį, gali mestelėti bombas iki pusantro tūkstančio žingsnių, o bronziniai pramušamieji sviediniai, kuriuos sugalvojau turėdamas galvoje paprasčiausią Blondo medžioklinę kulką ir, kuriuos, pavadinau – špūlėmis, tai ir visus du su puse tūkstančio. Beje - visai neblogai išlaikydavo ir šiokį tokį stabilumą per visą trajektoriją. Na, puikumėlis... Taip ir norisi ant ko nors išmėginti. Ir išmėginsiu: pirmai pradžiai „Babajų“ pastatysiu ant jūrinio lafeto.

Pietavau jau įlankoje. Tiksliau – savojoje „Pergalėje“. Žvejai pasistengė ir pateikė eršketą, kurį iškepė ant grotelių su visa pagarba ir išmanumu. Jei dar prie jos pridėti lengvo vyno, karštą duoną ir šiek tiek žalumynų – iki palaimos daugiau r nereikia. Skanumėlis, vienok.

Įlankoje tuo tarpu visai spėriai statė bastioną ir akmeninę krantinę, kuri, beje, jau buvo arti pabaigos. Architektai nusipelnė tikrų aukščiausiųjų pagirų. Ypač patiko nedidelis dviaukštis akmeninis namukas šalia kranto. Toks labai grakštus ir su kinų stiliaus pavėsine kieme, tvenkiniu ir sodeliu. Įtiko, velniai raguoti! Turėsių vilą. Vasarnamį! Ir vaikams gryname ore naudingiau.

Aplandžiojome šebeką nuo nosies iki laivagalio.. Kažin kokių pokyčių nebuvo. Na, gal tik tokie, kad per galą užtaisomi falkonetai pakeisti į penkiolikos kalbirų ilgio falkonetus užtaisomus per laibgalį penkiolikos kalibrų. Na ir dar sumontuoti aštuoni smulkūs falkonetai ant sukiojamų atramų. Kitaip tariant, darbelio su laiveliu nusimato nemažai: iš esmės – pradėti ir baigti, kaip sakoma. Pirmiausiai tai reikia surasti lėšų pasidabruotiems bakams geriamam vandeniui, o tai medinėse statinėse jis jau po savaitės pašvinksta. Na ir su takelažu dar reiktų ką nors priburti: lotyniškos burės, aišku, kad gerai, bet...

Eche-che... pasilikčiau laive, bet visur reikia spėt. Reikia dar aplankyti bravorą, sūrinę, sūdytojus, rūkyklas, aukštakrosnes ir artilerijos cechą... na ir naująjį kaimą reikia apžiūrėti... o kur dar priėmimai, per kuriuos reikės senjoro teismus nagrinėti? Kai kurie valstiečiai patys susitaikyti negali – reikia teisėjauti. Na ir dar keturis brakonierius mano miškelyje pagavo. Prieš tai, kai jiems dešines rankas nukirs, reikia pilnai viską išnagrinėti. Rutininė kasdienybė, tačiau man tai jau ėmė patikti ir visai negąsdino tai, kad ši buitis mane praris.

Patikrinau visokiu gėriu, kuriuos pargabeno manieji piratai, užpildytus sandėlius ir įsakiau:

- Tili, rikiuok komandą pilnam patikrinimui. Pažiūrėsim, kuo jūs čia užsiminėdavote. Ir mitriau!

- Kaip įsakysite, jūsų mylista!

Gana trumpa sumaištis ir denyje išsirikiavo dviguba nelygi rikiuotė.

- Maestro Rafaeli, jūs iškart pasiimkit artileristus ir gerai patikrinkite jų gebėjimus. Jei reikės, galėsime išeiti ir į atvirus vandenis.

Pražingsniavau išilgai rikiuotės ir sustojau priešais petingą barzdotą žaliūką:

- Kas toks? Atsakyk.

- Abordažinės komandos šefas Jupas Zelvegeris! – išpyškino barzdočius ir įvėrė į mane savo ištikimybės kupinas akis.

Ištikimas žvilgsnis – tai gerai. Kritiškai nudelbiau žaliūką... Tvarkingas, išvaizda sveiko vaikio, žvalus. Dantys, kad ir pajuodę, bet visi vietoje. O ką/ sveiki dantys – visų pirma, geros sveikatos požymis. Kirasa iš po kurios matėsi grandijiniai dvigubo pynimo marškiniai, tvarkinga. Ant makaulės nušveistas šapelis su antausiais. Didelis ir ilgas falšionas ant diržo ir apvalus skydas. Ant peties kabo arbaletas su krakinenu (v.p.: specialus užtaisymo suktuvas su viena rankena, dedasi ant arbaleto viršaus. Smulkiau: Armanjakas – 2). Tikra tiesa – šaunus ir net grėsmingas.

Tai prašmatnus arbaletas su krakinenu - paprastiems kariams "neįkanadamas", tačiau gerai matomas veikimo principas

- Kiek žmonių turi, Jupai Zelvegeri?

- Tris dešimtis galvų, o iš jų tik abordažo meistrai – pusė, kiti jūreiviai, kurie man paklūsta pagal sudarytą grafiką!

- Pasakok kokie tavo veiksmai abordažo metu...

Žaliūkas papasakojo, o po to, man reikalaujant dar ir parodė šturmuodamas gukerį (v.p.: didelė žvejybinė valtis. Detaliau – Armanjakas – 2), kuris buvo prišvartuotas šalia šebekos.

Na, ką gi... Juos dar mokyti ir mokyti, bet tam kartui nieko. Rankos atlaisvės – išmuštruosiu. Juolab, kad Tiliui griežčių griežčiausiai uždraudžiau plėšikauti. Kol kas pasisaugosim, o toliau bus matyt.

Pilin grįžau jau beveik temstant ir iš kart nuėjau teisėjauti. Tai pernelyg svarbu, kad būtų galima numoti ranka.: liaudis visada turi jausti teisingą senjoro ranką. Na ir susikaupė reikalų, kuriuose reikėjo asmeninio įsikišimo: feodalinė visuomenė, vienok. Be senjoro leidimo net pirstelt negali. Tačiau iš karto į teismo menę pakliūti nespėjau – pakeliui mane nutvėrė Matilda.

Žmonelė buvo kategoriška:

- apie nieką nenoriu girdėti, jūsų mylista. Nedera tai: visas suplukęs, batai purvini... Gerda, Katerina, Monika! Vandens ir rankšluostį greit čionai...

Toks rūpinimasis džiugina. Teko paklusti ir prieš liaudį pasirodžiau nupraustas ir išpuoštas.

- Jūsų mylista, jūsų sprendimo nuolankiai laukia šie žmogeliai... – seniūnas Jansenas žemai nusilenkė.

- Statyk priešais savo nuožiūra...

Su pirmomis trejomis poromis susitvarkiau be jokių problemų – pasižaisdamas. Nesudėtingi reikalai: jaunieji prašėsi leidimo tuoktis. Negi gaila. O štai po to...

- Tomas Bekeris aš, ponas barone... – sunkus storulis nusiplėšęs kepuraitę, šviesdamas plike, suklupo. – Jūsų malonės prašau, ponas barone...

- Sakyk.

- Neseniai, savo kaimynui Johanui Maineriui, reiškiasi, daviau savo paršą, kad anas galėtų su savo kiaule sukergti. Buvo susitarta, kad jis man atiduos du paršelius. Reiškiasi, jo kiaulė atsivedė...

- Trumpiau.

- Jūsų mylista, apgavo mane Johanas. Prasčiausius paršelius atidavė.

- Ir ką?

- teisingumo prašau. Tegu jis man atiduoda gerus, o ne gaišenas ir dar kaip kompensaciją vieną už apgavystę. – Pareiškėjas įsitempęs ir nerimastingai dėbtelėjo į mano akis. Nerimavo ar neperlenkė su savo prašymu?

Labai įdomu. O ar neįsakyti visai šiai kompanija, įskaitant ir seniūną, rykščių įkrėsti, kad praeitų noras man čia galvą sukti? Blyn... Drakono ordino kavalierius ir pačio šviesiausiojo Europos valdovo leibgvardijos kondjukto dar čia turi paršeliais užsiiminėti... nors... o kodėl gi ne? Vardan pramogos, idant valstiečių tikėjimas senjoro teisingumu sustiprėtų... Gerai jau... tiek to...

- Tegu kalba atsakovas.

Į priekį išėjo ilgas ir plonas barzdočius, kuris taipogi kluptelėjo:

- Johanas Majeris, aš, pone. Tomas čia sako visišką beprasmybę. Viskas įvyko taip, kaip buvo sutarta. Tas prakeiktasis meluoja. Jis pats išsirinko paršelius iš vados.

- Ar taip, tomai?

- Taip, jūsų mylista, bet šis Johanas man trukdė girdamas gaišenas. Štai taip mane ir apmovė.

A-cha. Aišku, kad storulis gudrauja. Nutaisiau marmūzę taip, jog atrodyčiau susimąstęs ir atsakiau ieškovui. O, kad daugiau gudrauti jam nesinorėtų, uždėjau baudą kaip už melagingą iškvietimą... cha...

Na, o toliau ir visai galva susisuko. Įžeidimai išpešiojant barzdą, kaimynų svetimoteriavimai, žemės ginčiai ir kitokie niekalai... Tačiau teko aiškintis ir spręsti. Stengiausi kuo teisingiau. Gal ir pavyko. Dovanų gavau porą avinų, penketą žąsinų ir nesuskaičiuojamą gausybę sviesto, sūrio ir panašių pakišų. Na ne pakišų, o atsidėkojant už sugaištą laiką.

Na, o brakonierius vis tik nuteisiau. Galūnes teks nukapoti... Prakeiktos realijos... Jei nors kiek parodysiu gailestingumo – pačiam sau pakenksiu. Bet gailestingumą vis tik parodžiau – liepiau nukisti tik po smilių.

Po vakarienės griuvau miegamajame į lovą ir iš kart ant staliuko pamačiau rašymo reikmenų rinkinį.

- Kam tai, Mati?

- Oi, mielasis... aš... aš mokausi rašyti... – apsimestinai sutriko moteris.

- Na-na... mokinkis, bet žinok – prisipažinimo aktas jau seniai surašytas...

- Žanai!

- Žiūrėk tu man! Rašyt ji mat mokinasi... Aš ir taip visus savo pažadus pildau... O tu kur?.. Greit eikš pas mane!.. Laikas bernus gaminti...