"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. I skyriaus pabaiga. 2017-01-20.

- Sere... leiskite jus užtikrinti... šventosios seserys liks patenkintos. Vėlgi, sere, atsakomybė jei ir kris, tai tik ant manęs... – tardamas šiuos žodžius pasistengiau visa savo povyza parodyti savo nuolankumą ir pasiruošimą prisiimti būsimą atsakomybę už visas nuodėmes.

 Po galais... rūmuose tarp dvariškių sukiodamasis išmokau ir veidmainiauti. Ir niekur nuo to nedingsi, nors kai kada net vimdo.

- Na ir kaip, barone, jūs tai planuojate įvykdyti? – Karolis Drąsusis nudelbė mane savo skeptišku žvilgsniu.

- Labai paprastai – vienuolių niekas neprievartaus... O jei ir bandys, tai tik tuo atveju, jei jos pačios sutiks...

Žodžiu, po valandos įkalbinėjimų, Karolis pasidavė.

 Tiesa, pažadėjo iškilmingai ir viešai nubausti, jei nors kiek paniekinsim Kristaus sužadėtines. Na, o toliau, tai viskas tik likimo rankose. Palikau stovyklą saugoti negrams, su penkiasdešimčia arbaletininkų ir panašiai tiek pat ietininkų ir mokinių, su savaisiais nepakeičiamaisiais mosarabais ir šešiais pabūklais žaibiškai išžygiavau. Į abatiją įgriuvau pačiu laiku – pataikiau kaip tik, kai joje, pakeliui į Nensį, buvo apsistojusi gurguolė su atsargomis. Naudodamiesi pilnu netikėtumo efektu, visą apsaugą išmušėme – savų beveik ir nepraradome, o vienuoles, kad išvengtume prievartavimo – uždarėme bendroje maldykloje ir pastatėme sargybą. Na, o „vartojimui“ tinkančias davatkėles nusiuntėme į daržinę ant šieno... štai ir viskas... Fortūna vėl atsigręžė į mane veidu.

Šiandien jau antra diena, kaip mes įsikūrėm abatijoje. Visą užgrobtą provizijos gurguolę, jau išsiunčiau mūsų pajėgoms. Galiu tik įsivaizduoti, koks ten kilo triukšmas... vien tik jautukų buvo gera šimtinė. Visa kita, tame tarpe ir lobiai, reikalavo gero pakaušio pasikasymo: kol kas miestelėnų iždo neradome ir vedame delikačią apklausą. Nagi iš tikro, juk nekankinsi vienuolių... Tačiau auditorius – pilnas ryžto.

Tiesą sakant, mano veiksmai – grynų gryniausia avantiūra. Visiškas atsiribojimas nuo kariaujančios kariaunos su tokiomis menkomis pajėgomis – gresia nemalonumais. Ryštingi veiksmai prieš mus – gali būti pradėti bet kada, bet iki tol man reikia pasistengti suspėti įvykdyti savo užmančias. Vis tik, abatijos sienos tvirtos. O kas gi ten per gaudesys?

- Nelieskite manęs, eretikai!!! – už durų pasigirdo moteriškas klykavimas. – Prakeiksiu šventvagius!!!

Aš iššokau į kolidorių ir pamačiau neįtikėtiną vaizdelį: trys, ginklais apsikarstę žaliūkai ietininkai išsigandę spaudžiasi palei sieną, o link jų, mojuodama kumščiais, artinasi vienuolė šilkine sutana...

M-taip... Jei tikėti visokiais istoriniais veikalais, tai su vienuolėmis ypatingai niekas nežaisdavo: prievartavo, plėšė ir paprasčiausiai žudė. Tačiau, kaip liudininkas, galiu pareikšti, kad tokie teiginiai – gerokai perdėti. Būdavo, aišku, visokių niekšybių, kurias krėsdavo niekam nepriklausantys kariai ir laisvieji samdiniai, marodieriai ir visokie ten galvažudžiai ir rutjerai. Pasitaikydavo, kad taip elkdavosi ir kariai gavę tiesioginį savo vadų įsakymą... Buvo ir tokių precedentų... Tačiau iš tikro, visa kas buvo susiję su bažnyčia šioje epochoje, buvo gerbiama ir puoselėjama. Bažnyčia – pakankamai stipri, na ir aš, buvau griežčiausiai įsakęs, kad šventųjų seserų niekas neliestų ir neskriaustų. Tad aš savo ietininkus suprantu. Vienas dalykas kokią davatką užversti, net jei ji kiek ir priešinasi, ir visai kas kita plekštelti abatijos motinėlei...

- Kas čia vyksta?! – kreipdamasis į Jakobą Bolzeną, grėsmingai riktelėjau.

- Taigi... – sutriko seržantas, - vykdom jūsų įsakymą... Atvedam...

- Jie mane norėjo išprievartauti!!! – bjauriai užkaukė abatė. - Niekšai!!!

- Ką, tiesiai čia? Koridoriuje?

Dabar jau sutriko pati vienuolė:

- Ne... bet jų ketinimai buvo aiškūs kaip krislas dievo akyse...

- Aišku. Prašau, jus... – aš atlapojau duris. – O jūs, seržante, vykdykite tolimesnius įsakymus. Vykdyt. Ir prie maldyklos padvigubinkite sargybą. Ir pasirūpinkite, kad šventosioms seserimis būtų pristatyta viskas kas reikia ir jei reikia palydėkit, kur reikia. Ir prižiūrėkit kaip pakraunami vežimai.

Kristaus sužadėtinę celėje pasodinau į krėslą, kuris anksčiau jai ir priklausė, įteikiau taurę su pašildytu vynu ir arčiau jos stumtelėjau vazą su džiovintais vaisiais. Nusprendžiau, kad pilnai įvykdžiau savo kurtuazines prievoles, ir atsisėdau priešais ją. Uždaviau klausimą:

- Kas sukėlė jūsų rūpestį ar nerimą, motinėle?

Tardamas šiuos žodžius, įdėmiai nužiūrinėjau priešais sėdinčia moterį. Taip... visai ne kvailutė ir pakankamai jauna. Štai ir skruostų duobutės – visai simpatiškos... Nors veide atsispindėjo ir šioks toks nervingumas ir gal net niekšiškumas. Na, bet tai suprantama – per ilgas susilaikymą bet kokią moterį į žiežulą pavers. Damutei, ko gero – trisdešimt, ne daugiau. Išvaizdi ir net kilmingų bruožų, aiškiai ne iš prasčiokiško luomo. Na ir tokios turtingos abatijos abatė negalėtų būti kilusi iš prasčiokų. Visai gali būti, jog ji gali būti viena iš kokio kilmingojo dukterų, kuri jau nuo pat mažens buvo sužadėta su bažnyčia. Nors gali būti, kad ir pati, vedina kokių nors ją kompromituojančių reikalų, prisėmė įžadus. Tuoj sužinosiu...

- Kaip jūs drįstat!!! – abatė vėl ėmėsi savosios dainelės, nors reikia pažymėti, kad tardama žodžius, ji vis gurkšteldavo iš bokalo ir savo baltučiais dantukais atkąsdavo cukatų gabaliukus.

- Slibino ordino kavalierius, jo šviesybės Karolio Burgundiečio leibgvardijos kondjukto, baronas Žanas van Gutenas, - vietoje to, kad atsakinėčiau į jos kvailus klausimus, atsistojęs prisistačiau.

- Grafienė Aloiza von Šva... – vienuolė iš inercijos vos neišdavė savo inkognito, tačiau greit susivokusi vėl sukėlė triukšmą: - Šventvagiai, prievartautojai!!! Dievas jus visus nubaus!!!

- Na iš ties, motule... – susiraukiau, – Neverta taip šaukti. O tai ir iš ties kažin kas ką pagalvos. Aš taip suprantu, kad jūs įžadus davėte visai neseniai?

- Tai neturi jokios reikšmės! – abatė išdidžiai krestelėjo galvą. – Bažnyčia nepakęs prievartos. Apie jūsų elgesį sužinos Vatikane!!!

- Dieve... taigi jūsų niekas nesiruošia prievartauti...

- Ką? Visai? – vienuolė įtariai ir, kaip man pasirodė – kažkiek nusivylusiai, įsistebeilijo. – Jūs juk kariai, prievartautojai, visi kai vienas niekšai ir netikšos?..

- Na taip, mes panašiai tokie ir esam, bet neprievartausim. – Aš lengvai nusilenkiau ir papildžiau abatės bokalą. – Visiškai. Nė kiek. Išskyrus tarnaites ir davatkas, žinoma. Bet taip pat be jokio šiurkštumo.

- Pamaldesnės bus... – atsainiai mostelėjo motulė, o po to supratusi, kad pasakė tai ko nederėjo tarti, plačiu mostu persižegnojo.

Tai štai kaip... Ir ko gi ji iš manęs nori?

- Motule, kviečiu jus su manimi paietauti. Patikėkit, mano virėjas daro tiesiog stebuklus. O aš jus asistuosiu su visa derama pagarba. Na ir per tą laiką mums pavyks užglaistyti šiokius tokius nesusipratimus ir nepatogumus, kuriuos sukėlėme švatovėje...

Viršininkė neprieštaravo.

Papietavom...

- Nieko nėra... oj, oj, oj... Dieve pasigailėk!!! – užkaukė Aloiza ir ėmė spartinti tempą aktyviai siūbuodama nuostabiu užpakaliuku. – Oj, oj...

- Visus mulus iš arklidžių pasiimsiu! – vis greitėdamas suspaudžiau tampria abatės krūtinę. – Miesto iždą, kurį jums paliko saugoti – taip pat... ir be jokių atsikalbinėjimų... Ir tu man parodysi kur jis paslėptas....

- Išsiuntėme mes jį. Nieko nėėėė-raaa... – Abatę apsėmė jausmų perteklius ir gailiai raudodama griuvo tiesiai ant manęs.

Toks audringas mano vyriškumo įvertinimas man padarė nemenką įspūdį ir aš paglosčiau kūkčiojančios moters plaukus:

- Na iš tikro, na ką jūs, Aloiza...

- Niekai, Žanai... – Abatė prisispaudė prie mano krūtinės. – Aš apverkiu savo pasaulietinę praeitį...

Na-taip... Štai toks kazusas. Nelaukiau... „Dekameronas“ visame gražume. Nors aš jos tikrai neteisiu. Kaip paaiškėjo, Aloyza savo šventą vietą šioje turtingoje vietelėje gavo tik prieš tris savaites. O iki tol, su visu pasigardžiavimu mėgavosi pasaulietiniu gyvenimu... kol netikėtai nenumirė jos senstelėjęs vyras. Vyro giminaičiai, pasinaudoję tuo, kad nebuvo vaikų paveldėtojų, greit ją išlydėjo į vienuolyną. Nors, reikia pripažinti, dar gana sąžiningai – išlydėjo ne į paprastas vienuoles, o į turtingos ir žymios abatijos abates. Šioje vietoje, kaip tik ir pritiktų šūktelti klasikinį posakį: „O laikai, o papročiai...“

- Žanai, jūs nuostabus... – Aloyza po truputį gaivaliojosi.

- Jūs taip pat, Aloyza, bet gal grįžkim prie mūsų avelių.

- Tai jūs apie iždą?

- Būtent apie jį. Pati suprantate, kad mes ją gausim. Tai tik laiko klausimas. O mano kantrybė nebegalinė. Aš ir taip savo šaunuolius vos tramdau ir laikau. Imkim ir susitarkim.

- Beprasmiška, Žanai. - Abatė lėtai ir viliojančiai pasitempė ir jos ranka nusprūdo link mano tarpkojo. – Viską, ką tik galėjo, jūsų auditorius švariai išvalė. Ir sutramdykite jį pagaliau. Maloningąją Cesiliją vos ne iki širdies smūgio privedė, išgama. Grasino ranką prieš senutę pakelti. Barbaras...

- O kaip su pačios abatijos pinigais?

- O kas su jais? – Nustebo Aloyza ir atšovė: - aš gi jau sakiau, kad aparto, ką rado jūsų žmonės, nieko daugiau nėra. O prie bažnytinių rakandų – net arti nesiartinkit! Žanai, aš perspėju...

Užčiaupiau jos burnytę bučiniu. Kada gi ji dar vyriškas glamones apturės... na ir šiaip, lovoje nuostabi mergina.

- A-ach, Žanai!!!

Aloyza nenusiramino, kol pilnai manęs neišspaudė, o po to užmigo. Pagaliau gavau progą ramiai pamąstyti.

Liūdna, panašu, kad finansine prasme, mūsų ekspedicija nenusisekė. Visiškas fiasko. Neišrinkinėsi gi abatijos iki paskutinio akmenėlio... Geranoriškai užsispyrėlės vienuolės nieko neatiduos. Vis tik, reiktų jas visas nuplakti...

Monetomis gi, radome tik penkiasdešimt Tūro livrų. Auditorius dar patikslins. Visiškas niekalas... Nors ir liūdėti nėra ko: maisto atsargų tiek, kad užteks visai Karolio kariaunai. Kažkaip reikia visa tai dar ramiai išvežti, be jokių nuotykių kelyje... Ir vienuolyno biblioteką apšvarinsiu. Tegu keliauja į manąją pilį...

Pasinaudojęs tuo, kad moteris užsnūdo, užsimečiau chalatą ir nupėdinau link knygų lentynų. Timptelėjau vieną iš prabangiausiai atrodančio, spaustos odos ir auksu inkrustuoto folianto nugarėlės... Kas per velnias?! Prakeikta knyga mirtinai užstrigusi. Vinimis ją prikalė ar ką?

Staiga knyga pasidavė, o kartu su ja, sugirgždėjusi pajudėjo ir spinta.

- Na nieko sau... – sušnabždėjau. – Taigi tai!..

Už į šoną nusislinkusios spintos atsivėrė siaura niša su geležimi kaustytomis durimis. Kinas ir tiek...

- Kelkis, Aloyza! – surikau. – Kas per velnias?

Išsigandęs ir tuo pačiu metu laukinio pykčio apimtas vienuolės veidas viską paaiškino. Ot tai bent aš šaunuolis! O tuo tarpu tas velnio auditorius kažkur ten pertvaras griauna!.. Asilas.

- Renkis! – leptelėjau abatei, o pats, tiesiog eidamas ir rengdamasis, ėmiausi šūkalioti įsakymus sargybai. – Greit pas mane iždininką su visais pagalbininkai. I tegu laužtuvus pasigriebia. Bėgte!  Stot... ir mano netikšas, tinginius pažus suraskite...

Sargybiniai išgaravo tiesiog šviesos greičiu..

- Žanai! Ponas barone! Pasigailėkit! – abatė prispaudė rankas prie krūtinės. Aš neturėjau teisės!

-Man vis tiek! Raktus duokite, o kitaip mes jums išgriausim pusę celės, - tempdamasis botfortus, riktelėjau ant Aloyzos. – Ir mikliau.

- Pone kapitone... – celėje apsireiškė mano vyriausiasis  auditorius ir iš karto žemai nusilenkė, - jūs teikėtės mane pakviesti?

Reiktų kiek atitolti nuo pasakojimo...

Chorstas Diulis – perėmė iš Tuko vyriausiojo auritoriaus – iždininko pareigas. Loganui tapus leitenantu, jo pečius užgulė aibė kitų rūpesčių ir jis jau nebespėjo visus juos tvarkyti. Teko pagalvoti apie kitą kandidatūrą. Tai buvo visai nelengvas rūpestis – ganėtinai specifinis. Kandidatas turėjo turėti ne tik atitinkamus talentus, bet ir iki panagių juodumų būti visiškai lojalus ir ištikimas. Pradžioje norėjau skirti Jostą, bet po to persigalvojau. Vaikinukui šviečia riteriška ateitis ir nėra ko jam biografijos teršti. Ir kaip tik tuo metu, likimas mane suvedė su šiuo mielu senuku. Kaip visuomet – visiškai atsitiktinai. Prie šlovingojo Ipro. Taip-taip, būtent ten. Būtent to miesto vardu buvo pavadintos tos savotiškos dujos. Tai štai, aš jį priglaudžiau prie Ipro miesto. Buvo vos gyvas nuo bado, bet užtat su visu pilnu krepšiu kuo puikiausių rašymo reikmenų ir Miunsterio universiteto diplomu. Vyrukas viską buvo išsipardavęs, o štai rašymo reikmenis pasilikęs. Kam aš jį pasiėmiau? Net nežinau. Tokia buvo mano užgaida. Žmgiukų gaudytojas, velniai rautų... Priglaudžiau ir nusiunčiau į gurguolę pagalbiniams darbams. Nepasakosiu apie šio individo karjeros laiptelius, bet galų gale man jį rekomendavo pats Loganas. Ir nepralošiau. Chorstas – pedantiškas ir įkirus gyvūliukas, kad kai kada net norisi jį pasmaugti plikomis rankomis. Bet visuomet susilaikau, nes šis žmogėnas ištikimas kaip šuo. Jau turėjau galimybių tuo įsitikinti.

- Na kaip? Radai? – pašaipiai pasidomėjau.

- Pone kapitone... – Chorstas atgailaudamas suraukė savo sausą nosį. – Tačiau visu kitkuo jau pasirūpinta ir viskas aprašyta. Malonėkite pasižiūrėti ataskaitą. Vėl gi...

- Tai reiškia, kad neradai, - nutraukiau. – O nori sužinoti kodėl?

- Kodėl? – pats savęs paklausė Chorstas, bet man atsakė: - gal būt todėl, kad ponas baronas neleido išgauti prisipažinimo deramai būdais?

- Todėl, kad ieškoti nemoki! – riktelėjau ir įsakiau: - Paskui mane!

Abatė raktų taip ir neįteikė, o vietoje jo, sugriaudėjo spjaudydamasi keoksmais ir prakeikė mus visus kartu paėmus. Teko ją uždaryti palėpėje. Kuo toliau nuo nuodėmės, nes taip ir niežėjo tą mergą išsiųsti į arklides amžinai moterų ištroškusiems kariams. Bet susilaikiau... kol kas...

Su durimis teko padirbėti. Įstatinėjo jas sąžiningai. Nors, beje, kaip ir viską ką daro šiais laikais. Tačiau, kaip ten bebūtų, bet pagaliau jos beviltiškai sugirgždėjusios pasidavė.

Deglas apšvietė siaurą skliautuotą praėjimą. Taip... Niūroka. Abatija labai senos statybos – kitaip statyti net ir nemokėjo ir, kaip aš suprantu, praėjimas paslėptas donžono sienoje. Pažiūrėsim...

Kiek pasisukioję ėmėme leistis kažkur apačion. Juntamai padvelkė drėgme ir puvėsiais. Tikrai, kad po žeme keliaujame.

Netikėtai atsidūrėme priešais duris ir dar priešais koridoriaus išsiskyrimą. Iš karto pasigailėjau, kad neturiu siūlų kamuoliuko. Velniai griebtų, tik pasiklysti ir betrūko...

Teko išsiskirti. Dar keli posūkiai ir aklavietė. Atėjome... Ėmiau trankyti per visus sienos nelygumus, bet tik nudaužiau kumštį. O ką? Kinuose tik taip kažką kažkur ir spaudžia. Tiesa, juose ant galvos gali ir kokia nors nesąmonė nukristi. Ar strėlėmis subadyti. Tačiau apsiėjo... ir pertvara neatsidarė. Teko grįžti iki takoskyros ir nusivyti pirmąją grupę... ir vėl užsirauti ant aklavietės. Tokios pačios, kaip ir ana.

- Laužk... – mostelėjau ir nusivylusio žmogaus judesiu, spyriau į sieną. – Na, kas per velnias!..

- Drįsiu paprieštarauti... – Chorstas atidžiai akimis čiupinėjo kiekvieną sienos plyšelį. – Tai štai... labiausiai nusitrynęs...

Aš jau rengiausi iždininką aprėkti, tačiau už sienos jau sušnarėjo atsvara ir pertvara ėmė slinktis į viršų. Debilai architektai!

Mes atsidūrėme nedidelėje kamaraitėje su dar vienomis durimis, kurios, mūsų laimei, nebuvo užrakintos. O už jų... už jų aptikome patį tikriausią vienuolyno tamsiąją, Ir, aišku, pačią slapčiausiąją, o tai viešąją jau mes apieškojome.

Ir šioje tamsiojoje...

Nejaugi?..

Tai tiesa?..

Velnio kalė... gyvą sudeginsiu tą „kurvą“...

 

2017-12-20