2017 m. sausio 27 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. II skyrius ir pusė III skyriaus. 2017-01-27.








II skyrius
 
- Kas čia? – ištiesęs ranką parodžiau į aiškiai išsiskiriančias stačiakampes lenteles, ant kurių buvo parašyta „in pace“.
Bendražygiai slogiai tylėjo. Nors galėjau ir neklausti. Viskas ir taip buvo aišku. Per visą perimetrą ėjo nišos. Pusė buvo užmūrytų, o kitos dar tuščios.
Na, tai buvo visai negilios nišos, su nedideliu laipteliu. Tarsi tam, kad į nišą įtilpęs žmogus, galėtų ant to laiptelio prisėsti. O šalia gulėjo tašyti akmenys...
Kalė... Tai reiškė, kad tiesa...
- Štai jis, iždas!!! – pasigirdo džiaugsmingas Klauso, kuris įlindo slystelėjo pro šonines dureles, riksmas.  – Ponas barone!
- Užsičiaupk! – užrėkiau. – Girdite?
Bendražygiai suglumę įsispitrijo į mane.
- Štai vėl...
Per kambarį nuvilnijo lengvas, vos girdimas, atodūsis. Tylus ir kartu šiurpus, kaip skersvėjo truktelėjimas. Patys pagalvokit... Nelygi deglų šviesa, kuri vos apšviečia skliautus, kerpėmis apaugusios sienos, grotos, kaladės, kaulai grandinėsi ir staiga – kančių pilna aimana... Siaubas!
- Dieve Šventas! – visi, kaipo susitarę persižegnojo, o Piteris Niderbrokeris, augalotas galvažudys ir nepataisomas drąsuolis, kaip stovėjo, krito be sąmonės.
Man ir pačiam plaukai pasišiaušė, o ranka pati savaime uždėjo kryžiaus ženklą.
- Čia!.. – vienintelis iždininkas nepersižegnojo ir, aišku, net nesiruošė alpti. Jis prišoko prie kraštinės užmūrytos nišos ir pridėjo ausį prie akmens.
Aš nugriebiau laužtuvą, bet kelią užtvėrė Michelis Kaufmanas. Ietininkų dešimtininkas – vienas iš vėliausiai samdytų samdinių. Greta jo atsistojo Gvidas, Zeleris ir dar du ietininkai, kurių vardų neatsiminiau. Visus juos, vienu būriu, norėdamas užglaistyti nuostolius, nusamdžiau prieš mėnesį. Jų praeitimi nesidomėjau. Geri ir disciplinuoti kariai. Kuopoje kol kas vykdo antraeiles užduotis – prie Karolio, aišku, kad neprileidžiami.
- Nedera, kapitone, į šituos reikalus kištis... – grasinančiai sušnypštė Michelis. – Mūsų motina bažnyčia neklysta. Nedera į jos reikalus kištis.
- Iš tikro... – jam pritarė Zeleris, - neverta kištis...
Kiti nutylėjo, bet rankos iškalbingai buvo padėtos ant palašų efeso (v.p.: vengr. pallos, angl. backsword. Kalbamu periodu, tai galėjo būti bet koks dviašmenis, vienarankis, sunkus pėstininkų kalavijas su iki 80-90 cm. geležtimi. Nuo XVIII a. vidurio atsirado vienašmeniai kalavijai – sunkieji kardai ir prigijo „backsword“ pavadinimas. Pati realiausia versija, kad „back“ reiškia nugarėlę, tai yra, kalavijas su nugarėle, o ne tai, kad jie buvo nešiojami už nugaros...) ir aiškiai bylojo apie jų ketinimus.
- Traukitės į šonus, kariai! – metaliniu balsu ištarė Jakobas Bolzenas ir atsistojo greta manęs. – Kam pasakiau?! Kitaip!..
Tai štai kaip... Jakobas su manimi nuo pat pradžių ir juo abejoti nereikia. Kas dar? Klausas, Jostas ir iždininkas. Kalės vaikai... vienas seržantas, o pažai be jokių apsaugų, o Chorstas – tai ir visai, kaip Dievo avelė – visiškas nesusipratimas. Tuo tarpu šauliai su kirasomis, šapeliais ir su kalavijais bei alebardomis (v.p.: šapeliai ar kapelinos – „chapel helm“ – skrybėlės tipo, su plačiais kraštais, iškilios formos, dažniausiai atviro tipo šalmai) Ir dar tas Dievo asilas, Niderbrokeris ,guli be sąmonės...
- Ką tai reiškia? – niūriai pasidomėjau ir užimdamas tinkamą poziciją, žengtelėjo priekin. – Kame reikalas, vaikinai? Kaip aš suprantu, jūs nusprendėte man... man, savo vadui, priešginiauti? Aš gi dar nieko ir nesiruošiau daryti. Užmūrijo, vadinasi taip reikėjo...
Dar žingsnelis...
- Ne savo vadui, o žmogui, kuris lenda į bažnyčios reikalus! – pilnu savo tiesa įsitikinusio fanatiko balsu pareiškė Michelis. – Aš statutą žin...
Tačiau kalbėti nebaigė, nes espados ašmenys perkirto jam balso stygas kartu su gomuriu. Kartu ir daga su lengvu terkštelėjimu perdūrė Gvido akiduobę. „Buliaus smūgis“ – taip vadinamas suderintas dagos ir espados smūgis vienu metu skirtingomis kryptimis. Meistras Ponsas ir Prepinjano gali manimi didžiuotis (v.p.: žr. Armanjakas -1), viską atlikau pagal jo vadovėlį...
Pasisukimas su priartėjimu, mostai ir kartu laukiniai abiejų ietininkų kauksmai. Jie nespėjo net savo palašų išsitraukti. Pirmasis ant aslos šleptelėjo su perkirstais kojų sausgyslėmis, o antrasis - spausdamas trykštantį iš papilvės kraujo fontaną...
Na-a taip... Ir iš tikro, velniai žino kas... Kai kada aš krečiu tiesiog grandiozines eibes. Nuo tokio elgesio aš kartais būnu  kaip nesavas. O maniau, kad jau apsipratau, apsišlifavau... Nė velnio! Na kaip gi kitaip gali reaguoti pamaldieji viduramžiški personažai, jei tiesiog jų akyse kažkas rengiasi teisti jų motiną bažnyčią? Retkarčiais galvoti reikia, ponas barone! Galvoti, o tik po to veikti. Tfu... Tokius garus karius savom rankom nudėjau... Juolab, neaišku dėl ko. Bet nieko jau neištaisysi.
- Nieko sau, kapitone! – Jakobas sužavėjęs net išskėtė rankas. – kiek kartų jus mačiau reikale, o vis negaliu nesistebėti. O aš jau kirstis susiruošiau.
- Pribaigti? – traukdami iš makštų durklus, choru pasidomėjo Klausas ir Jostas.
- Taip... Ir, Jakobai... kiek aš jų tada nusamdžiau?
- Dešimtį... – užkiršęs pirštus už salado, pasikasė pakaušį Bolzenas. – Čia keturi. Tris vakar nudėjo gurguolės apsauga. Na taip... liko dar du. Visi – viena kompanija. Jie ir laikėsi atsiskyrėliškai. Aš jau seniai juos stebėjau. Ar aš jus teisingai supratau, kapitone?
- Taip. Iš kart, kai pakilsim viršun... – įsakymo motyvų net nebandžiau aiškinti.
Jakobas ir taip viską kuo puikiausiai supranta. Likusi porelė gali virsti nesantarvės židiniu. Na taip, aš tikras paranoiškas išgama. Taip, aš visiškai sugyvulėjau... iki pat kaulų smegenų. Tačiau aš gyvas. Ir noriu tokiu pasilikti kaip galint ilgiau. Na ir formaliai aš teisus. Maištas – baudžiamas mirtimi. O būtent šiuo momentu – veikiau užkirsdamas tam kelią.
Priėjau prie iždininko:
- Užsiimk iždu. Tau tai įprastas reikalas. O štai su pertvara, mes patys...
Jau tvirtai sukibusiam mūrui pakako vieno trinktelėjimo ir jis subyrėjo ant akmeninės aslos. Norėdamas pasišviesti, prie skylės prinešiau deglą...
Taip ir yra: susisukęs ir išsekęs kūnelis baltu aprėdu. Mergina... visai jaunutė. Beveik kūdikis. Gyva?
Jakobas prie merginos burnos prinešė poliruoto durklo ašmenis ir po kiek laiko atsisukęs papurtė galvą:
- Nespėjome, kapitone. Ji jau išėjo. Mes jos paskutinį atodūsį girdėjome.
- Bet kaipgi?.. Aš beviltiškai bandžiau užčiuopti belaisvės pulsą. – Negali būti...
- Gali, kapitone... – Jakobas atsargiai mane atstūmė nuo kūno. – Gali... Reikalas čia toks... Pasiėmė ją Dievulis pas save...
- Po galais... – beviltiškai nusikeikiau. – Grąžinkit ją atgal, ar ką... Bus nors koks kapas.
- Padarysim, kapitone. – Jakobas ėmėsi gaivalioti vis dar be sąmonės besivoliojantį niderbrokerį.
- Jūsų mylista! Jums tai reikia pamatyti!.. – į kambarį įlėkė Jostas ir Klausas. - Ten! Ten!..
- Kas dar?.. – aš nupėdinau kartu su jais į dar vieną koridoriuką ir vėl nusikeikiau: - tiesiog pragaras ir skaistykla! Aš tą velnio abatiją ir iš ties sudeginsiu!
Narvai... Į stačiakampes dėžutes panašūs narvai, kuriose gulėjo išdžiūvę žmonių kaulai. Kas gi čia, blyn, per šūdas?! Panašu, kad nelaimingąsias moterėles numarino badu. Kam? Blyn, išgamos!
- Ponas kapitone... – lengvai už mano rankovės truktelėjo Chorstas. – čia gyvų jau nebėra. Užsiimkim einamaisiais...
- Pats nuspręsiu, kuo užsiimti. Kaip ten iždas?
- Dvi užanspauduotos statinės su florinais. Sprendžiant iš antspaudų, ten turėtų būti po penkis tūkstančius kiekvienoje. Skryniose visokie brangūs rakandai, auksiniai liejiniai. Pakelsim į viršų ir aš galėsiu detaliau pasakyti kas, kaip ir kiek...

- Na tai kelkite... – burbtelėjau. – Klausai, Jostai, padėkite iždininkui... Jakobai, duok vyno...
Štai taip... Na iš ties, geriau aš jau į tuos požemius nebūčiau lindęs. Ir velniop tą iždą. Žinote... aš tarsi purve išsivoliojau. Prisiliečiau prie šlykštynės... šūdo... Tebūnie prakeikti tie bažnytininkai! Ir kas šlykščiausia... jie taip elgiasi nuoširdžiai tikėdami. Blyn!.. Tie šikniai nuotaiką metams į priekį suėdė, kalės vaikai...
- Kapitone!!! Ji vis tik gyva! – staiga suriko Bolzenas. – Kaip Dievą myliu - gyva!
- Po velnių!.. Tai ko stabdot? Bėgte pas medikusą!..
Mergaitė vėl pradėjo rodyti gyvybės simptomus. Na, brangioji, laikykis, laikykis...
Atvedė maestro Balvederą. Storulis išmintingai pašniurkščiojo ir savo pameistriams įsakė tempti nelaimėlę viršun. Na-a, taip... Belvederas, aišku ne Samuelio lygio, bet jau ir ne šundaktaris. Bent jau rankas prieš apžiūrą plauna. Beveik visada...
Žodžiu, jei merginą prikels – apdovanosiu, o jei nuvarys...Na, jei nuvarys, tai nuvarys. Visi mes Dievo valioje. Reiktų gal gerbiamąją Lilitą paprašyti, kad vargšelę prižiūrėtų. Lygtai mačiau, kad ji su mumis atėjo. Na, ne tos, žinoma, Lilitos, kuri deivė, o Lilitos, kuri čigonė. Sena čigonė. Ji sus savo dukra Jevsenija gurguolės palydoje. Kažkaip prisiplakė ir pasiliko. Rado savo vieta, žodžiu. Bent jau liaudis jų tikrai neatstumia. Nepersekioja. Na, o Lilita su savo dukra Jevsenija, arkliukus gydo, o esant reikalui, savo žolelėmis gali ir kokią trydą sustabdyti. O šiems laikams – tai jau labai daug. Tiek to, viską ką galėjau – jau padariau. Laikas ir iždu pasirūpinti...
Brangenybes tik per tris kartus išnešėme. Viršuje iždininkais jomis ir užsiėmė – skaičiavo ir vertino. Tačiau jau užtikrintai galiu pasakyti, kad maniškė ekspedicija, reidas – puikiausiai nusisekė. Na, sėkmingai-nesėkmingai – ginčytina, bet kad buvo pelninga – tai tikrai. Na, bet kažkodėl ši sėkmė sielos nešildo. Na ir man iš to iždo ne kažin kas tenubyrės. Ir dar savo dalį turėsiu dalintis su Antuanu. Nors vis tiek bus pelninga.
Išsiunčiau pasiuntinį į vadavietę, patikrinau sargybos postus ir pasižiūrėjau, kaip abatija išlaisvinama nuo viso žemiškojo pertekliaus ir išjudinęs Tuką ėmiau liurlinti vyną. Norėjau iki galo išsiaiškinti su Kristaus sužadėtinėmis, o ypač su abate, bet – nusispjoviau. Nuo, kad sužinosiu už kokias nuodėmes buvo marinama nelaimingoji, lengviau nebus. Blyn... kaulų smegenimis jaučiu – baronas vėl į kažkokį šūdą įlipo. Ir dar škotas ėmė niurzgėti...
- Negeras reikalas, jūsų mylista. Nederėtų, jūsų mylista, lysti į bažnytinius reikalus.
- O plėšti, reiškiasi, galima?
- Plėšti galima. Neapsišiks, - įsitikinusiu balsu pareiškė Loganas, - o štai į bažnytinį teisingumą lysti – nedera.
- Na ir ką dabar?
- Ogi nieko. Padaryta, tai padaryta. Kas buvo, negražinsi. Och ir geras vienuolių vynas... – Tukas godžiai pribaigė taurę. – Ir žuvytė prie mozelinio labai tinka...
- Ė, ne, brolau, pala. Tai ką, nelaimėlę reikėjo mesti?
- Na ne... Nors...
- Tai ko čia man galvą suki?
- Na šiaip... na aš... O jūs žinote už ką ją nuteisė?
- Iš kurgi?
- O raganą atsimenate?
- Na, jo, užmirši tu ją... – taip, iš tikro, to neužmiršiu niekada.
Pačioje mano istorijos šioje epochos pradžioje, mes su Tuku, buvome sutikę raganą. Taip, pačią tikriausią. Ją gabeno apklausai pas inkvizitorius. Kaltinimas buvo standartinis: nužiūrėjimas, kerėjims, gyvulių marinimas, pasėlių niokojimas... ir panašūs pliurpalai. Aš tuomet visai naiviai maniau, kad visa tai pasakaitės... Žodžiu, jei trumpiau, nuo to laiko šventai tikiu, kad raganos ir visos kitos legendos šia tema, tikrai turi realų pagrindą. Ir visa kas raganoms pripaišoma – gali būti tikrų tikriausia tiesa. Ba, beveik visada...
- Štai! – škotas tarsi mokytojas ar išganytojas pakėlė rodomąjį pirštą.
- Tai už ką taip baudžia, brolau?
- Tai gana reta mūsų laikais... – Tukas susimastė. Štai ankščiau, tai taip...
- Ne netempk, pikčiurna. Ir kaplūną paduok... (v.p.: maistui augintas kastruotas gaidys)
- Prietaras toks, visiškai eretiškas, buvo. Nors į jį bažnyčia užmerkdavo akis. Jei nuotaką, prieš pat jos ištekinimą gyvą įmūryti į tilto pamatus, ar kokio kito pastato pamatus, tai statinys stovės amžinai.
- Ne, čia ne tas atvejis. Ją užmūrijo ne vėliau, kaip prieš savaitę, o abatija pastatyta prieš porą šimtų metų. Ten, šalia jos dar ąsotis stovėjo – jai vandens buvo palikę... Baltais aprėdais ir kirpta. Mergiščia... ne daugiau penkiolikos... nors velniai žino kiek iš tikro, bet tikrai dar jauna. Juočkė. Ant akmens išskaptuota „in pace“ – lotyniškai „pasaulyje“ ir šalia data.
- Na taip... na taip... – susimąsčiusiu balsu subambėjo škotas. – Na tai raiškia, kad ši prieglauda priklauso broliams celestinams (v.p.: Celestinai. pagal įkūrėjo Petro Muroniečio (Murrone; 1215-1296), popiežiaus Celestino V (1294) vardą. Tai katalikų vienuolių ordinas, įsteigtas 1250 Italijoje. Veikė pagal benediktinų regulą)... Vienuolė, ko gero. Sulaužė įžadus ar kokią griežtą epitimiją (v.p.: gr. epitimion – bausmė. Atgaila - krikščionių bažnytinė bausmė, skiriama tikintiesiems už nuodėmes ar bažnyčios kanonų pažeidimą). O gal ir iš vis, buvo pagauta santykiaujant su šėtonu. Nors gali visko čia būti. Bet kaip du kart du – mergina – vienuolė. Savus bažnyčios tribunolas ypač griežtai baudžia. Ypač Kristaus sužadėtines. Taip va. Aš tokius tik tris atvejus pamenu... ir visi jie susiję su mergom... Gal atsargiai abatės paklausinėti?  Delikačiai? Nors neverta... ech, kad tik triukšmas nekiltų ir viešumon neišlystų...
- Nepamokslauk... – aš jau ir visai nuliūdau, kad mergą išlaisvinau. – Žinai, prisigerkim... O merga, gal ir visai neišgyvens...
Kitos dvi dienos pralėkė, kaip valanda. Žinių iš vadavietės nebuvo: manau, kad jiems toli gražu, ne iki mūsų, o ir pasiuntinys tik ryt-poryt apsireikš. Nepasakyčiau, kad labai liūdžiu. Na ir kareiviai atsiganys. O tai tikrai nebergždžia.
Išgelbėtoji mergina vis dar klajojo kažkur tarp mirties ir gyvenimo. Bet šiame reikale, tai jau aš ne pagalbininkas. Viskas dievo valioje. Nišą, iš kurios ją ištempėme – už-mūrijom ir iškuopėm visus savo pėdsakus. Gal net pavyks nuslėpti savo įsikišimą į bažnytinį teisingumą. Na ir panašu, kad mergina turi ispaniško kraujo... armėniško... gruziniško... mauriško... Žodžiu, aiškiai ne šiaurietė. Ir visai gali būti, kad nebylė...
Žodžiu, viskas kaip ir tvarkoje. Buvo. Kol anksti ryte nepribėgo patrulis-žvalgas ir nepranešė, kad atžygiuoja nemažas pėstininkų būrys , kuriuos lydi keletas riterių.
Iki pilnos laimės, mums to ir betrūko... Na, ką gi. Laikas ir ginklais pamojuoti, o tai ir visai atsipalaidavom.
- Ko stovi? Trimituok rikiuotei...
- O jei patiems smogti? Jų tik du kart daugiau. Na, gal du su puse?.. – Tukas azartiškai stuktelėjo kumsčiu per delną.
- Galima ir smogti... – aš sustūmiau žiūroną ir įsikišau ją krepšin. – Viljamai, Jakobai, Kurtai, Almeida, maestro Pelegrinai: išklausykit mūsų dispozicijos. Arbaletininkus ant sienos – visi turi būti pasislėpę. Matomus palikit tik kelis karius ir tuo pačius aprenkite kaip gurguolininkus. Tegu sargybą vaidina...
- Kapitone, manote nesupras? – suabejojo Loganas.
- Taip, aš taip manau. Jie nežino, kad abatija užimta. O jei ir žino, tai tada jie tikri idiotai. Atvaryti keturis šimtus pėstininkų be artilerijos ir apgulties specialistų prieš storas abatijos sienas, gali tik idiotams proto užtekti. Maestro Rafaeli, pabūklus išdėstote kieme ir nutaikote tiesiai į vartus. Užtaisyti karteče. Būkit pasiruošę ir kai atsivers – šaunate.
- Visų pabūklų nesutalpinsiu... Tiesiai priešais vartus – du pabūklai, ne daugiau, - vyptelėjo maestro Pelegrinas. – Yačiau aš žinau ką daryti. Vykdyti?
- Taip. Laisvas... – eilinį kartą, mintyse, save už nuovokumą pagyriau.
Nemenkai pastangų ir pinigų teko pakloti, kad šį lombardą persiviliočiau pas save. Savo laiku, maestro Gasparas Biudo, burgundijos karinių pajėgų artilerijos vadas, nenorėjo atiduoti man savo pavaldinio. Tačiau, kaip visada, monetos padarė savo darbą. Tačiau lombardas buvo vertas kiekvieno išleisto pinigėlio. Kaip galima būtų jį apibūdinti? Paprasčiausiai. Genialus artileristas. Altirestas nuo Dievo. Esu įsitikinęs, kad jei duočiau jam dvidešimt pirmo amžiaus haubicą, jis per porą valandų iš jos pradės šaudyti ne prasčiau, kaip kitas pabaigęs artilerijos mokyklą. Unikumas. Nors  mano komandoje vien tik talentai – na... bent jau vienaip ar kitaip. Na ir aš... kaip ir ne vidutinybė.
- Almeida. Išstatai savo arkebūzierius ir po salvės pradedi šaudyti į priešo būrį. Arbaletininkai dirba nuo sienų. Pikinieriai turi būti pasiruošę kontraatakai išlėkti pro vartus. Vartus atidarysite, kai priešas bus ant tilto...
Štai toks planas. Jei priešininkas žino, kad abatija užimta, tai, aišku, planas neišdegs, bet mes nieko neprarandam. Abatijos su tokiom pajėgom nepaimsi. Čia net visai kariuomenei ilgai krapštytis tektų. Sienos, aišku, nususo, bet tiktų ir ne vienai tvirtovei. Na ir kanalas nuo upės atvestas. Taip, kad...
Aš vėl žvilgtelėjau per žiūroną. Taip, jiems dar kokius tris šimtus metrų žingsniuoti. Kas gi jūs tokie? Kur vėliava? Kur ženklai?.. Iš apsiaustų nieko suprasti neįmanoma... Velnio rūkas, po galais! Nors tikrų tikriausiai, kad ne mūsiškiai. Kaip ten sakė?.. Mušk visus, o Dievas atsirinks, kas savas, o kas svetimas...
Velnias... šūdina ta optika. Ar jau akyse mirguliuoja? Nors ne... Tiek to, ir be žiūrono jau pakankamai įžiūrėti galima.
Na, mielieji, na...
Dar, dar...
Atidarom vartus...
Salvė!!!
Nesupratau...
Kas per velnias?
Kas?! Kaip?! – už apykaklės pagavau pagyvenusį karį ir truktelėjau link savęs. – Nesugalvok meluoti, šunie. Ketvirčiuosiu!!!
- Prisiekiu Šventa Trejybe ir Jėzum Kristum!!! – mikčiodamas ir kalendamas dantimis išvapėjo šauktinis. – Užvakar kapituliavom, ir mes, reiškiasi, sudėję ginklus ir vėliavas, namo grįžtam... Viskas garbingai ir tvarkingai, pone. Maloningai paties Karolio Burgundiečio paleisti. Su visomis neliečiamumo garantijomis. Šauktiniai mes... iš Sen-Dje miesto... Neliepkite bausti...
- Kad tave kur skradžiai!!! – stumtelėjau nuo savęs kareivuką. Ką, jūs, idiotai?..
Nebaigęs replikos iš visų jėgų kumščiu stuktelėjau per sieną... Išsidūriau... Labai rimtai išsidūriau!!!
Viskas buvo „sugrota“, kaip iš kokių natų. Vos kolona žengė ant tilto, vartai atsidarė ir maestro Pelegrino serpentinos iš jos paliko tik smulkų faršą. Antra ir trečia salvės; po to – mosarabų arkebūzos ir arbaletininkų strėlės užbaigė visą reikalą. Pilna, po galais- pergalė! Trečdalį kolonos, kaip liežuviu kokia karvė nulaižė. Ir ne tik nulaižė, bet sugromuliavo ir dar išspjovė. Likusieji, kaukdami iš baimės šoko šį visas puses, o juos jau mokiniai gaudė ir pjovė kaip kokias avis...
Dieve, koks aš kietakaktis! Netgi dar blogiau!
Vėliava suvyniota.
Nuo apsiaustų herbai atardyti.
Beveik beginkliai.
Gurguolė pilna sužeistų.

O aš ir dėmesio į tai nekreipiau... Kalės vaikas... Pusantro šimto nekaltų sielų pražudžiau. Neskaičiuojant sužalotų... Ir be barono Kalmaro su sūnumis, palyda ir Sen-Dje burmistro...
Amen... Karolis įsakys mane pakarti! Ir net labai nesiaiškins. O likę didikai užspjaudys kaip pirmaklasį niekšą, kuris paniekino riteriškumą. Viename lauke su manimi iš vis niekas net nešiks...
Na ir papuoliau! Ką gi daryti? Ko taip rankos dreba? Lyg vakar vynu nelabai piktnaudžiavau. Po taurę Tuko atvežtojo išmaukėm ir viskas...
- Loganai...
- Taip, jūsų kilnybe?
- Ką daryti?
- O ką daryti?
- Ką mums su viskuo šituo daryti!
- Ogi nieko.  – Škotas sutrikęs gūžtelėjo pečiais. – Pasitaiko. Susipainiojom. Jie susipainiojo.
- Jie?
- O kas gi dar? Jūsų mylista, gal jūs sergate? Man jūsų išvaizda nepatinka...
- Sveikas aš. Jie ar mes?
- Jie, aišku. Mes tai čia kuo dėti? Iš kur mes galėjome žinoti, kad karas baigėsi? Baltos vėliavos nebuvo. Patys kalti. Ne, na jūs iš tikro kažkoks išblyškęs...
- Na taip... – Į pokalbį įsikišo Almeida. – Vėliavos tai nebuvo. O tokiais atvejais, privalėjo ją nešti. Kapitone, ar jūs nesužeistas?
- Eikit velniop! Ta nieko baisaus?
- Taip, žinoma. Ką su belaisviais daryti?
- Ką? Paleiskite. O sužeistiems ir sužalotiems, pagalbą suteikite. Ir baroną... Na... tai kas iš jo liko, tegu su savimi pasiima....
- Tegu pirma savus sulaidoja, o aš mišias atlaikysiu. Visiems iš karto., - pasiūlė Viljamas.
- Daryk kaip išmanai... – mostelėjau Tukui ir prisėdau ant šieno kaugės.
Na-a taip... nuo kada aš čia tokiu jautruoliu paranojiku tapau?.. Baltos vėliavos iš ties nebuvo. Gal ir iš ties susirgau? Galva kažkaip tuščia, o akyse ratilai... Pala, kur?..
- Štai iki ko tu nusivarei, ŽanO... – Iš tamsos išniro žavus ir gražus, vienuoliškoje skraistėje įrėmintas moteriškas veidelis.
- Niekalai! – atmestinai burbtelėjo kresnas barzdotas vyras su giminei priklausančia grafų Armanjakų karūna. – Štai aš, būdamas jo metų!..
- Nenaudėlis, - priekaištingai ištarė kerinčio grožio mergina  su kūdikiu ant rankų. – Visi, jūs, Armanjakai, tokie...
- Per ašmenis tu vaikštai, per ašmenis žingsniuoji... cha-cha-cha... – Žanos de Fua, motinos bei tėvo pamėklės pasikeitė į besikvatojančią čigonių atamanę su frankų karaliaus Liudviko, Pasaulinio Voro, veidu...
- Saugok save, saugok save, saugok save, save, save-e-e... – nugriaudėjo balsas aidu, kuris nutildamas nugarmėjo kažkur tolyn...
- Pagal nuopelnus jį-į-į teeeeisss... – kažkas užtraukė bažnytinio choro balsu.
- Smūgis! Kapitonui priepuolis... – iš kažkur, tarsi iš už užsklandos išgirdau vyriausiojo kuopos gydytojo balsą. – Aš gi žinau. Na, bet nieko. Tuok kraujo nusleisim...
- Tuoj aš pats tau nuleisiu! – užrėkiau ir pagaliau atmerkiau akis. – Kas, po galais, klausiu aš jūsų, atsitiko? Och...
- Atsipeikėjo, Ačiū Dievui!
- Dieve Maloningasai!
- Šlovė per amžius Šventajai Mergelei!
- tegyvuoja kapitonas!!!
Apsupę mano lovą bendražygiai, visi iš vien padėkojo Viešpačiui ir ėmėsi žegnotis.
- Kas per?!... – pabandžiau atsistoti ir savo siaubui suvokiau, kad atsistoti negaliu.
- Ramiau, jūsų mylista, ramiau... – Viljamo letenos prispaudė mane atgal prie lovos. – Negaluojate truputį. O gal iš tikro, kiek kraujo nuleisti? Norite, aš pats...
- Rankas patrauk... – nustūmiau škotą. - Vyno duokit...
- O! Vynas gerai. Jis naudingas. Jis labai tiks. Aš gi iš kart pasakiau, kad vadas paprasčiausiai pervargo! – džiaugsmingai sušuko Bolzenas. – O jūs lot pradėjot... Patys žinot koks jis tarnybai atsidavęs. Vis ant kojų ir ant kojų...
- Na jo... – pritariamai linktelėjo Almeida. – Tos bobos, ką tik nori išsekins. Aš štai pamenu, kažkada iš viešnamio savaitę neišlindau, tai po to vos vaikščiojau.
- O aš sakau, kad priepuolis! – riktelėjo Belverdas. – Ką jūs, nemokšos, išmanote apie priepuolius?!
- tuoj, mokslinčiau, gausi tu nuo manęs! – pasigirdo ietininkų seržanto Kurto Baulingerio balsas. – Ką tu čia nemokšomis pavadinai, gyvulį? Aš rašyti moku...
- Patylėkit... – gurkštelėjau vyno ir svaigimas iš ties išnyko. – Aš ką, apalpau?
- Jo! – džiaugsmingai linktelėjo Loganas.
- Na ir kiek aš čia taip?
- Na, taigi beveik parą, - pasufleravo Baulingeris. – Mes jau manėm, kad ate...
- Aš jums duosiu „ate“... – Nekreipdamas dėmesio į priekaištaujančius vyriausiojo mediko dūsavimus, vėl pabandžiau atsistoti. – Padėkit, gi...
Ir atsistojau... O po to sava eiga nupėdinau link stalo, kuris apsčiai buvo nukrautas įvairiais valgiais. Siaubas, kaip išalkau. Prisikimšau pilną burną duonos su sūriu ir gromuliuodams išbubnyjau:
- Na chodel tchylim?... Sasachochite...
Ir iš karto viską išvėmiau... Visą skrandžio turinį išpyliau ant grindų. Vidurius tarsi susprogdino ugnimi...
- Taigi jį nunuodijo!.. – kažkas aiktelėjo...



 

 
III skyrius
 
Kaip nenumiriau? Nežinau. Dvi savaites buvau kažkur tarp gyvenimo ir mirties. Tapau panašus į vytintą žuvį Ožką (v.p.: lot.: Pelecus cultratus, karpinė žuvis) – toks pat sausas ir skaidrus. Tačiau išsikrapščiau...
Iš Nensio atėjo įsakymas grįžti ir bendražygiai mane pervežė į miestą. Karolio dvaro gydytojai tik skėsčiojo rankomis. Kaip gi kitaip? Juk net vienaragio rago milteliai nepadėjo! Lyg jie kada nors ir kam nors būtų padėję... Idiotai! Apgavikai ir šundaktariai!
Išgelbėjo mane Lilita. Girdė kumelės pienu su kažkokiom žolelėm. Jei ne čigonė, tai būtų viskas. Būtų numušę šlovingąjį baroną ant pačio pakilimo tako.
Aš kaip ir pasiruošęs mirčiai – laikai tokie, giltinė visai šalia vaikštinėja, bet buvo realiai baisu. Vienas dalykas būti nužudytam mūšio lauke ar net dvikoje, ar padėti galvą po budelio kirviu, nors taip pat baisu, bet prognozuojama, ir visai kitas dalykas, štai taip... nežinia iš kur...
Beje, Tuką taip pat apnuodijo kartu su manimi. Tik nuodai jį paveikė kiek savotiškai. Škotas tik didelę trydą pagavo – visą savaitę kaip priplėkusi musė vaikščiojo. O šiaip – ant kojų. Kas tai padarė? Maniau, kad vienuolės, bet po to viskas paaiškėjo. O tiksliau, viskas tik dar labiau susipainiojo. Pasirodė, jog užnuodyta buvo statinaitė vyno, kurią Loganas pakeliui į Lotaringiją pas savo pakeleivį ševalje de Siraką. Tai jo darbelis, nes Tukas visiškai neslėpė jog tarnauja baronui van Gutenui, buvusiam ševalje de Driuonui. Aš net nevykusiai pagalvojau, jog prisikėlė Gijomas de Monfokonas – visa tai būtų jo stiliuje. Tačiau aš de Monfokoną pats, asmeniškai, keršydamas už mano pamotės Žanos de Fua mirtį, nudūriau Biuze Sen Takro pilyje. Su perpjauta gerkle negyvena. Ypač penkioliktame amžiuje. Mįslė, vienok...
Ševalje slaptai ieškomas, bet manau, kad tai jo netikras vardas. Ir taip aišku, kuo tos paieškos baigsis. Pasikėsinimas į mane per Viljamo vestuves, persivertė į štai tokią išraišką. Aš pilnai įsitikinęs, jog tai tęsinys. Ir dar neapleido jausmas, jog prie viso to prikišęs nagus ir pats Pasaulinis Voras. Žiūrėsim. Aš pasiruošęs. Beveik...
- Mūsų pajamos – devyni šimtai penkiolika florinų... – Chorstas pasitaisė akinius ir plunksna brūkštelėjo per praskleistą pergamento ritinėlį. – Tai jau išskaičiavus, patys žinote kam, premijas ir dalį. Ir kartu su pajamomis pardavus perteklinius vežimus ir pono leitenanto van Breskenso išbrokuotus arklius. Ir mulus su kitais trofėjais. Tačiau neįskaitytos mūsų maloningojo valdovo dovanos ir apdovanojimai už didvyriškumą. Visa tai aš atžymėjau, kaip jūsų asmenines pajams. Taigi, o štai ir namo dovanojimo dokumentas...
Florinas
Chorstas bamba. Pagaliau ši popiergalinė dūšelė mane pasiekė ir neatlips, kol neišdėstys visos ataskaitos. Jis jau dvi dienas bandė iki manęs prisibrauti, bet man buvo ne iki to. Na, o kartu tikrinau ar iždininkas, paliktas be priežiūros neišties savo pirštelių į iždą... Neištiesė...
- Mano kuopai atlyginimą išmokėjote? – pertraukiau auditorių.
Guldenas

- Viską iki paskutinio skatikėlio. O taip pat ir maistpinigius, ekipiruotpinigius ir visus kitus. Jūsų, štai, į dėžutę sudėjau. Na, kad jūs po ranka visada turėtumėt. Na ir porą florinų iškeičiau į smulkesnius sidabriokus ir variokus.Kad būtų patogiau...
Aš atidžiai klausiausi ir baiginėjau gerti be proto kartų nuovirą, kurį man pagamino Lilita. Šlykštynė, bet niekur nesidėsi. Ji sako, kad dar visą savaitę teks šį marmalą gerti, o griežtą dietą laikyti net visą mėnesį. Ačiū Dievui, kad nors vyną leido gerti. Saikingai, bet leido. O šiaip – jau sveikas. Netgi svorį ėmiau rinkti ir treniruotes atnaujinau. Tiesa, labai lengvu režimu – per silpnas pilnom apkrovom.
Ir reikia prisipažinti, kad aš nemalonėje. Parodytas didvyriškumas abatijoje – nepraėjo veltui – šventoji kongregacija Karoliui mestelėjo milžinišką skundą. Bažnytininkų žodžiais tariant, Kristaus sužadėtinėms, visoms kaip vienai, buvo užtraukta nešlovė, abatija sugriauta, išplėšta ir taip toliau... Pagražino, niekšai! Nieko tokio nebuvo! Na, bendražygiai, tiesą sakant švelniai, bet aktyviai pabandė pravesti apklausą. Na, gal vietomis, kiek ir persistengė daugiau nei derėjo, bet niekas nenukentėjo. Gal tik tų pačių vienuolių garbė ir skaistybė. Bet ir dėl to nesu įsitikinęs, nes manieji bendražygiai dievagojosi, jog nieko neprievartavo. O aš jais tikiu...
Tai štai, bažnytininkai reikalauja mane jiems išduoti, idant galėtų surengti parodomąjį teismą. Tačiau, jei tai neįmanoma, tai naująjį Lotaringijos valdovą prašo bažnyčios niekintoją nubausti pačiam.
Na, kartu kliuvo ir dėl Sen-Dje miesto šauktinių sušaudymo. Formaliai aš, aišku, teisus, bet precedentą, po kurio būtų svarstoma mano bausmė  - sukūriau. Na, bet jei ir pilnai teisus, tai bausmės tikrai galima laukti  - žuvusiųjų kilmingųjų giminės taip pat ėmė siųsti skundus.
Žodžiu, kartinimų turiu daugiau, nei valkata utėlių. Pasižymėjo baronas, taip sakant...
Tačiau, mano laimei, kunigaikštis manęs niekam neišdavė, o nubaust tai nubaudė. Tik kažkaip keistai.
Patys pasvarstykite. Nuo jo dvaro ir jo personos bei kuopos, aš laikinai atskirtas. Na, bet nebaisu: aš ir taip beveik mėnesį kaip rąstas gulėjau. Na, kol pagulėjau, tai ir bausmės laikas praėjo. A, na vos nepamiršau pasakyti, kad Karolis visam savo dvarui viešai pareiškė, kad manimi nepatenkintas ir uždraudė bučiuoti jo valdovišką ranką.
Na, tiesiog aš labai nusiminiu. Labai čia man reikalinga ta valdovo ranka... Jei lygint su manim, tai pagal kilmę jam dar pasistiebti reikėtų – aš jam lygus. Armanjakų giminė kilo nuo Lupuso Pirmojo (v.p.: lot.: Lupus, pranc.: Loup. Lupusas Pirmasis (gim.? mirė po 670 m.) Akvitanijos ir Gaskonijos kunigaikštis), kuris Pirėnuose garbingajam Rolandui iškedeno plaukus, nors po to bjauriems rašeivoms pasistengus, pavirto į maurą. O jei dar giliau pašniukštinėti, tai ir iki pačio Chlotarijaus galima prisikasti! (v.p.: lot.: Chlotarius, Chlotacharius. Frankų karalius (g. apie 500, mirė apie 561 m.) Frankų, Suasono, Orleano, Avstrazijos, Burgundijos ir Paryžiaus karalius) Štai taip...
Na-a taip... atleiskite. Manyje bastradas prabilo. Kartais prasiveržia. Taigi, grįšiu prie pasakojimo.
Ir kartu su visomis tomis baisiomis bausmėmis, Karolis...





Karolio Drąsiojo atvaizdas florine

2017 m. sausio 20 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. I skyriaus pabaiga. 2017-01-20.







- Sere... leiskite jus užtikrinti... šventosios seserys liks patenkintos. Vėlgi, sere, atsakomybė jei ir kris, tai tik ant manęs... – tardamas šiuos žodžius pasistengiau visa savo povyza parodyti savo nuolankumą ir pasiruošimą prisiimti būsimą atsakomybę už visas nuodėmes.

 Po galais... rūmuose tarp dvariškių sukiodamasis išmokau ir veidmainiauti. Ir niekur nuo to nedingsi, nors kai kada net vimdo.

- Na ir kaip, barone, jūs tai planuojate įvykdyti? – Karolis Drąsusis nudelbė mane savo skeptišku žvilgsniu.

- Labai paprastai – vienuolių niekas neprievartaus... O jei ir bandys, tai tik tuo atveju, jei jos pačios sutiks...

Žodžiu, po valandos įkalbinėjimų, Karolis pasidavė.

 Tiesa, pažadėjo iškilmingai ir viešai nubausti, jei nors kiek paniekinsim Kristaus sužadėtines. Na, o toliau, tai viskas tik likimo rankose. Palikau stovyklą saugoti negrams, su penkiasdešimčia arbaletininkų ir panašiai tiek pat ietininkų ir mokinių, su savaisiais nepakeičiamaisiais mosarabais ir šešiais pabūklais žaibiškai išžygiavau. Į abatiją įgriuvau pačiu laiku – pataikiau kaip tik, kai joje, pakeliui į Nensį, buvo apsistojusi gurguolė su atsargomis. Naudodamiesi pilnu netikėtumo efektu, visą apsaugą išmušėme – savų beveik ir nepraradome, o vienuoles, kad išvengtume prievartavimo – uždarėme bendroje maldykloje ir pastatėme sargybą. Na, o „vartojimui“ tinkančias davatkėles nusiuntėme į daržinę ant šieno... štai ir viskas... Fortūna vėl atsigręžė į mane veidu.
Šiandien jau antra diena, kaip mes įsikūrėm abatijoje. Visą užgrobtą provizijos gurguolę, jau išsiunčiau mūsų pajėgoms. Galiu tik įsivaizduoti, koks ten kilo triukšmas... vien tik jautukų buvo gera šimtinė. Visa kita, tame tarpe ir lobiai, reikalavo gero pakaušio pasikasymo: kol kas miestelėnų iždo neradome ir vedame delikačią apklausą. Nagi iš tikro, juk nekankinsi vienuolių... Tačiau auditorius – pilnas ryžto.


Tiesą sakant, mano veiksmai – grynų gryniausia avantiūra. Visiškas atsiribojimas nuo kariaujančios kariaunos su tokiomis menkomis pajėgomis – gresia nemalonumais. Ryštingi veiksmai prieš mus – gali būti pradėti bet kada, bet iki tol man reikia pasistengti suspėti įvykdyti savo užmančias. Vis tik, abatijos sienos tvirtos. O kas gi ten per gaudesys?

- Nelieskite manęs, eretikai!!! – už durų pasigirdo moteriškas klykavimas. – Prakeiksiu šventvagius!!!

Aš iššokau į kolidorių ir pamačiau neįtikėtiną vaizdelį: trys, ginklais apsikarstę žaliūkai ietininkai išsigandę spaudžiasi palei sieną, o link jų, mojuodama kumščiais, artinasi vienuolė šilkine sutana...

M-taip... Jei tikėti visokiais istoriniais veikalais, tai su vienuolėmis ypatingai niekas nežaisdavo: prievartavo, plėšė ir paprasčiausiai žudė. Tačiau, kaip liudininkas, galiu pareikšti, kad tokie teiginiai – gerokai perdėti. Būdavo, aišku, visokių niekšybių, kurias krėsdavo niekam nepriklausantys kariai ir laisvieji samdiniai, marodieriai ir visokie ten galvažudžiai ir rutjerai. Pasitaikydavo, kad taip elkdavosi ir kariai gavę tiesioginį savo vadų įsakymą... Buvo ir tokių precedentų... Tačiau iš tikro, visa kas buvo susiję su bažnyčia šioje epochoje, buvo gerbiama ir puoselėjama. Bažnyčia – pakankamai stipri, na ir aš, buvau griežčiausiai įsakęs, kad šventųjų seserų niekas neliestų ir neskriaustų. Tad aš savo ietininkus suprantu. Vienas dalykas kokią davatką užversti, net jei ji kiek ir priešinasi, ir visai kas kita plekštelti abatijos motinėlei...

- Kas čia vyksta?! – kreipdamasis į Jakobą Bolzeną, grėsmingai riktelėjau.

- Taigi... – sutriko seržantas, - vykdom jūsų įsakymą... Atvedam...

- Jie mane norėjo išprievartauti!!! – bjauriai užkaukė abatė. - Niekšai!!!

- Ką, tiesiai čia? Koridoriuje?

Dabar jau sutriko pati vienuolė:

- Ne... bet jų ketinimai buvo aiškūs kaip krislas dievo akyse...

- Aišku. Prašau, jus... – aš atlapojau duris. – O jūs, seržante, vykdykite tolimesnius įsakymus. Vykdyt. Ir prie maldyklos padvigubinkite sargybą. Ir pasirūpinkite, kad šventosioms seserimis būtų pristatyta viskas kas reikia ir jei reikia palydėkit, kur reikia. Ir prižiūrėkit kaip pakraunami vežimai.

Kristaus sužadėtinę celėje pasodinau į krėslą, kuris anksčiau jai ir priklausė, įteikiau taurę su pašildytu vynu ir arčiau jos stumtelėjau vazą su džiovintais vaisiais. Nusprendžiau, kad pilnai įvykdžiau savo kurtuazines prievoles, ir atsisėdau priešais ją. Uždaviau klausimą:

- Kas sukėlė jūsų rūpestį ar nerimą, motinėle?

Tardamas šiuos žodžius, įdėmiai nužiūrinėjau priešais sėdinčia moterį. Taip... visai ne kvailutė ir pakankamai jauna. Štai ir skruostų duobutės – visai simpatiškos... Nors veide atsispindėjo ir šioks toks nervingumas ir gal net niekšiškumas. Na, bet tai suprantama – per ilgas susilaikymą bet kokią moterį į žiežulą pavers. Damutei, ko gero – trisdešimt, ne daugiau. Išvaizdi ir net kilmingų bruožų, aiškiai ne iš prasčiokiško luomo. Na ir tokios turtingos abatijos abatė negalėtų būti kilusi iš prasčiokų. Visai gali būti, jog ji gali būti viena iš kokio kilmingojo dukterų, kuri jau nuo pat mažens buvo sužadėta su bažnyčia. Nors gali būti, kad ir pati, vedina kokių nors ją kompromituojančių reikalų, prisėmė įžadus. Tuoj sužinosiu...

- Kaip jūs drįstat!!! – abatė vėl ėmėsi savosios dainelės, nors reikia pažymėti, kad tardama žodžius, ji vis gurkšteldavo iš bokalo ir savo baltučiais dantukais atkąsdavo cukatų gabaliukus.

- Slibino ordino kavalierius, jo šviesybės Karolio Burgundiečio leibgvardijos kondjukto, baronas Žanas van Gutenas, - vietoje to, kad atsakinėčiau į jos kvailus klausimus, atsistojęs prisistačiau.

- Grafienė Aloiza von Šva... – vienuolė iš inercijos vos neišdavė savo inkognito, tačiau greit susivokusi vėl sukėlė triukšmą: - Šventvagiai, prievartautojai!!! Dievas jus visus nubaus!!!

- Na iš ties, motule... – susiraukiau, – Neverta taip šaukti. O tai ir iš ties kažin kas ką pagalvos. Aš taip suprantu, kad jūs įžadus davėte visai neseniai?

- Tai neturi jokios reikšmės! – abatė išdidžiai krestelėjo galvą. – Bažnyčia nepakęs prievartos. Apie jūsų elgesį sužinos Vatikane!!!

- Dieve... taigi jūsų niekas nesiruošia prievartauti...

- Ką? Visai? – vienuolė įtariai ir, kaip man pasirodė – kažkiek nusivylusiai, įsistebeilijo. – Jūs juk kariai, prievartautojai, visi kai vienas niekšai ir netikšos?..

- Na taip, mes panašiai tokie ir esam, bet neprievartausim. – Aš lengvai nusilenkiau ir papildžiau abatės bokalą. – Visiškai. Nė kiek. Išskyrus tarnaites ir davatkas, žinoma. Bet taip pat be jokio šiurkštumo.

- Pamaldesnės bus... – atsainiai mostelėjo motulė, o po to supratusi, kad pasakė tai ko nederėjo tarti, plačiu mostu persižegnojo.

Tai štai kaip... Ir ko gi ji iš manęs nori?

- Motule, kviečiu jus su manimi paietauti. Patikėkit, mano virėjas daro tiesiog stebuklus. O aš jus asistuosiu su visa derama pagarba. Na ir per tą laiką mums pavyks užglaistyti šiokius tokius nesusipratimus ir nepatogumus, kuriuos sukėlėme švatovėje...

Viršininkė neprieštaravo.

Papietavom...

- Nieko nėra... oj, oj, oj... Dieve pasigailėk!!! – užkaukė Aloiza ir ėmė spartinti tempą aktyviai siūbuodama nuostabiu užpakaliuku. – Oj, oj...

- Visus mulus iš arklidžių pasiimsiu! – vis greitėdamas suspaudžiau tampria abatės krūtinę. – Miesto iždą, kurį jums paliko saugoti – taip pat... ir be jokių atsikalbinėjimų... Ir tu man parodysi kur jis paslėptas....

- Išsiuntėme mes jį. Nieko nėėėė-raaa... – Abatę apsėmė jausmų perteklius ir gailiai raudodama griuvo tiesiai ant manęs.

Toks audringas mano vyriškumo įvertinimas man padarė nemenką įspūdį ir aš paglosčiau kūkčiojančios moters plaukus:

- Na iš tikro, na ką jūs, Aloiza...

- Niekai, Žanai... – Abatė prisispaudė prie mano krūtinės. – Aš apverkiu savo pasaulietinę praeitį...

Na-taip... Štai toks kazusas. Nelaukiau... „Dekameronas“ visame gražume. Nors aš jos tikrai neteisiu. Kaip paaiškėjo, Aloyza savo šventą vietą šioje turtingoje vietelėje gavo tik prieš tris savaites. O iki tol, su visu pasigardžiavimu mėgavosi pasaulietiniu gyvenimu... kol netikėtai nenumirė jos senstelėjęs vyras. Vyro giminaičiai, pasinaudoję tuo, kad nebuvo vaikų paveldėtojų, greit ją išlydėjo į vienuolyną. Nors, reikia pripažinti, dar gana sąžiningai – išlydėjo ne į paprastas vienuoles, o į turtingos ir žymios abatijos abates. Šioje vietoje, kaip tik ir pritiktų šūktelti klasikinį posakį: „O laikai, o papročiai...“

- Žanai, jūs nuostabus... – Aloyza po truputį gaivaliojosi.

- Jūs taip pat, Aloyza, bet gal grįžkim prie mūsų avelių.

- Tai jūs apie iždą?

- Būtent apie jį. Pati suprantate, kad mes ją gausim. Tai tik laiko klausimas. O mano kantrybė nebegalinė. Aš ir taip savo šaunuolius vos tramdau ir laikau. Imkim ir susitarkim.

- Beprasmiška, Žanai. - Abatė lėtai ir viliojančiai pasitempė ir jos ranka nusprūdo link mano tarpkojo. – Viską, ką tik galėjo, jūsų auditorius švariai išvalė. Ir sutramdykite jį pagaliau. Maloningąją Cesiliją vos ne iki širdies smūgio privedė, išgama. Grasino ranką prieš senutę pakelti. Barbaras...

- O kaip su pačios abatijos pinigais?

- O kas su jais? – Nustebo Aloyza ir atšovė: - aš gi jau sakiau, kad aparto, ką rado jūsų žmonės, nieko daugiau nėra. O prie bažnytinių rakandų – net arti nesiartinkit! Žanai, aš perspėju...

Užčiaupiau jos burnytę bučiniu. Kada gi ji dar vyriškas glamones apturės... na ir šiaip, lovoje nuostabi mergina.

- A-ach, Žanai!!!

Aloyza nenusiramino, kol pilnai manęs neišspaudė, o po to užmigo. Pagaliau gavau progą ramiai pamąstyti.

Liūdna, panašu, kad finansine prasme, mūsų ekspedicija nenusisekė. Visiškas fiasko. Neišrinkinėsi gi abatijos iki paskutinio akmenėlio... Geranoriškai užsispyrėlės vienuolės nieko neatiduos. Vis tik, reiktų jas visas nuplakti...

Monetomis gi, radome tik penkiasdešimt Tūro livrų. Auditorius dar patikslins. Visiškas niekalas... Nors ir liūdėti nėra ko: maisto atsargų tiek, kad užteks visai Karolio kariaunai. Kažkaip reikia visa tai dar ramiai išvežti, be jokių nuotykių kelyje... Ir vienuolyno biblioteką apšvarinsiu. Tegu keliauja į manąją pilį...

Pasinaudojęs tuo, kad moteris užsnūdo, užsimečiau chalatą ir nupėdinau link knygų lentynų. Timptelėjau vieną iš prabangiausiai atrodančio, spaustos odos ir auksu inkrustuoto folianto nugarėlės... Kas per velnias?! Prakeikta knyga mirtinai užstrigusi. Vinimis ją prikalė ar ką?

Staiga knyga pasidavė, o kartu su ja, sugirgždėjusi pajudėjo ir spinta.

- Na nieko sau... – sušnabždėjau. – Taigi tai!..

Už į šoną nusislinkusios spintos atsivėrė siaura niša su geležimi kaustytomis durimis. Kinas ir tiek...

- Kelkis, Aloyza! – surikau. – Kas per velnias?

Išsigandęs ir tuo pačiu metu laukinio pykčio apimtas vienuolės veidas viską paaiškino. Ot tai bent aš šaunuolis! O tuo tarpu tas velnio auditorius kažkur ten pertvaras griauna!.. Asilas.

- Renkis! – leptelėjau abatei, o pats, tiesiog eidamas ir rengdamasis, ėmiausi šūkalioti įsakymus sargybai. – Greit pas mane iždininką su visais pagalbininkai. I tegu laužtuvus pasigriebia. Bėgte!  Stot... ir mano netikšas, tinginius pažus suraskite...

Sargybiniai išgaravo tiesiog šviesos greičiu..

- Žanai! Ponas barone! Pasigailėkit! – abatė prispaudė rankas prie krūtinės. Aš neturėjau teisės!

-Man vis tiek! Raktus duokite, o kitaip mes jums išgriausim pusę celės, - tempdamasis botfortus, riktelėjau ant Aloyzos. – Ir mikliau.

- Pone kapitone... – celėje apsireiškė mano vyriausiasis  auditorius ir iš karto žemai nusilenkė, - jūs teikėtės mane pakviesti?

Reiktų kiek atitolti nuo pasakojimo...


Chorstas Diulis – perėmė iš Tuko vyriausiojo auritoriaus – iždininko pareigas. Loganui tapus leitenantu, jo pečius užgulė aibė kitų rūpesčių ir jis jau nebespėjo visus juos tvarkyti. Teko pagalvoti apie kitą kandidatūrą. Tai buvo visai nelengvas rūpestis – ganėtinai specifinis. Kandidatas turėjo turėti ne tik atitinkamus talentus, bet ir iki panagių juodumų būti visiškai lojalus ir ištikimas. Pradžioje norėjau skirti Jostą, bet po to persigalvojau. Vaikinukui šviečia riteriška ateitis ir nėra ko jam biografijos teršti. Ir kaip tik tuo metu, likimas mane suvedė su šiuo mielu senuku. Kaip visuomet – visiškai atsitiktinai. Prie šlovingojo Ipro. Taip-taip, būtent ten. Būtent to miesto vardu buvo pavadintos tos savotiškos dujos. Tai štai, aš jį priglaudžiau prie Ipro miesto. Buvo vos gyvas nuo bado, bet užtat su visu pilnu krepšiu kuo puikiausių rašymo reikmenų ir Miunsterio universiteto diplomu. Vyrukas viską buvo išsipardavęs, o štai rašymo reikmenis pasilikęs. Kam aš jį pasiėmiau? Net nežinau. Tokia buvo mano užgaida. Žmgiukų gaudytojas, velniai rautų... Priglaudžiau ir nusiunčiau į gurguolę pagalbiniams darbams. Nepasakosiu apie šio individo karjeros laiptelius, bet galų gale man jį rekomendavo pats Loganas. Ir nepralošiau. Chorstas – pedantiškas ir įkirus gyvūliukas, kad kai kada net norisi jį pasmaugti plikomis rankomis. Bet visuomet susilaikau, nes šis žmogėnas ištikimas kaip šuo. Jau turėjau galimybių tuo įsitikinti.

- Na kaip? Radai? – pašaipiai pasidomėjau.

- Pone kapitone... – Chorstas atgailaudamas suraukė savo sausą nosį. – Tačiau visu kitkuo jau pasirūpinta ir viskas aprašyta. Malonėkite pasižiūrėti ataskaitą. Vėl gi...

- Tai reiškia, kad neradai, - nutraukiau. – O nori sužinoti kodėl?

- Kodėl? – pats savęs paklausė Chorstas, bet man atsakė: - gal būt todėl, kad ponas baronas neleido išgauti prisipažinimo deramai būdais?

- Todėl, kad ieškoti nemoki! – riktelėjau ir įsakiau: - Paskui mane!

Abatė raktų taip ir neįteikė, o vietoje jo, sugriaudėjo spjaudydamasi keoksmais ir prakeikė mus visus kartu paėmus. Teko ją uždaryti palėpėje. Kuo toliau nuo nuodėmės, nes taip ir niežėjo tą mergą išsiųsti į arklides amžinai moterų ištroškusiems kariams. Bet susilaikiau... kol kas...

Su durimis teko padirbėti. Įstatinėjo jas sąžiningai. Nors, beje, kaip ir viską ką daro šiais laikais. Tačiau, kaip ten bebūtų, bet pagaliau jos beviltiškai sugirgždėjusios pasidavė.

Deglas apšvietė siaurą skliautuotą praėjimą. Taip... Niūroka. Abatija labai senos statybos – kitaip statyti net ir nemokėjo ir, kaip aš suprantu, praėjimas paslėptas donžono sienoje. Pažiūrėsim...

Kiek pasisukioję ėmėme leistis kažkur apačion. Juntamai padvelkė drėgme ir puvėsiais. Tikrai, kad po žeme keliaujame.

Netikėtai atsidūrėme priešais duris ir dar priešais koridoriaus išsiskyrimą. Iš karto pasigailėjau, kad neturiu siūlų kamuoliuko. Velniai griebtų, tik pasiklysti ir betrūko...

Teko išsiskirti. Dar keli posūkiai ir aklavietė. Atėjome... Ėmiau trankyti per visus sienos nelygumus, bet tik nudaužiau kumštį. O ką? Kinuose tik taip kažką kažkur ir spaudžia. Tiesa, juose ant galvos gali ir kokia nors nesąmonė nukristi. Ar strėlėmis subadyti. Tačiau apsiėjo... ir pertvara neatsidarė. Teko grįžti iki takoskyros ir nusivyti pirmąją grupę... ir vėl užsirauti ant aklavietės. Tokios pačios, kaip ir ana.

- Laužk... – mostelėjau ir nusivylusio žmogaus judesiu, spyriau į sieną. – Na, kas per velnias!..

- Drįsiu paprieštarauti... – Chorstas atidžiai akimis čiupinėjo kiekvieną sienos plyšelį. – Tai štai... labiausiai nusitrynęs...

Aš jau rengiausi iždininką aprėkti, tačiau už sienos jau sušnarėjo atsvara ir pertvara ėmė slinktis į viršų. Debilai architektai!

Mes atsidūrėme nedidelėje kamaraitėje su dar vienomis durimis, kurios, mūsų laimei, nebuvo užrakintos. O už jų... už jų aptikome patį tikriausią vienuolyno tamsiąją, Ir, aišku, pačią slapčiausiąją, o tai viešąją jau mes apieškojome.

Ir šioje tamsiojoje...

Nejaugi?..

Tai tiesa?..

Velnio kalė... gyvą sudeginsiu tą „kurvą“...


 

2017-12-20