"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXIV skyrius. 2017-07-07

XXIV skyrius

 

Arkliasnukis veidas su gerai išsikišusiu apatiniu žandikauliu ir žema kakta. Suaugę vešlūs antakiai virš giliai susodintų akių. Iš po juodo gobtuvo – šaperono - susidraikusiomis kasytėmis kyšo gerokai pražilę plaukai. Ganėtinai aukštas ūgis, siauri pečiai ir ilgos, kaip pas kokią gorilą, rankos. Vaizdas šlykštokas ir nuo jo jaučiamas pasidygėjimas visam kas jį aplinkui supa. Vienu žodžiu – niekšas. Aš panašiai jį ir įsivaizdavau.

Taip, tai jis – buvęs laisvasis frankų valdovo Liudviko šaulys – Pjeras le Goržija, o dabar sėkmės lydimas tavernos „Girta menkė“ šeimininkas Nikolas Džulianis.

- Ko reikia? – mažos akutės nemaloniai blykstelėjo.

- Kambarį, šeimininke.

- Nakvynamis už kampo...- burbtelėjo smuklininkas ir nusisuko lentynų pusėn.



Nanto herbas

Taip, teisingai – mano dabartinis vaizdas ne koks – eilinio gerokai pasivalkiojusio jūreivėlio. Na, o šiaip, aš labai abejoju, jog jis žino kaip atrodė pats Armanjakų bastardas. Taip, aš nusprendžiau Nante (v.p.: pranc: Nantes) savo reikalus pradėti nuo šio išgamos, o diukas, tai yra kunigaikštis ir visi kiti – gali ir palaukti. Negaliu kitaip...

Lierdas nuriedėjo per prekystalį ir atsitrenkęs į alavinį puodelį suskambėjo.

- Už tris dienas! – smuklininko delnas tuoj pat uždengė monetą. – Su pusryčiais ir vakariene. Be vyno, bet su alumi.

- Tinka.

- Vilma! – suriko smuklininkas. – Palydėk svečią į kambarį antrame aukšte!

Galinga visai malonios išvaizdos merga beviltiškai kraipydama pasturgalį nuvedė mane į kambarį.

Kildamas laiptais, pasinaudojęs patogia proga, šleptelėjau delnu per josios kietą kaip akmuo sėdynę.

- Mergelyt, gal užsidirbti nori?

- Du denje... – Merga net nepasisuko. – Po darbo. Užsidarius smuklei, po valandos.

- Tinka. Tik su savimi prigriebk ąsotėlį vyno ir gerai nusiprausk.

- Pinigai į priekį... – Vilma buvo tiesiog tikras lakoniškumo įsikūnijimas.

- Laikyk, o šitos durys kur?

- Šimininkų kambariai. Aš kai pas jį apsikuopsiu, taip iš kart ir pas tave...

- Gerai...

Jau buvo gilus vakaras, tad ilgai laukti neteko. Vos tik nuaidėjo varpai miesto varpinėje, kai išgirdau sunkius žingsnius koridoriuje ir tarpduryje išdygo pasipuošusi tarnaitė. Su savimi tempėsi padėklą su pjaustyta mėsa ir pilvotą ąsotį.

- Na, ką? Paleido šeimininkas?

- A kur jis dings? – numojo ranka Vilma ir šlumštelėjo šalia manęs ant čiužinio. – Aš pas jį ne vergė.

- Piktas, ko gero? – atsargiai uostinėdamas, ėmiausi pilstyti vyną į puodelius. Lyg ir nieko. Ir veršiena visai šviežia.

- Na nesakyk... – atsiduso tarnaitė ir vienu mauku ištuštino puodelį. – Na, šita... Reikalu užsiimsim ar pliurpsim? Žinok, kad mokėt vis tiek turėsi...

- A kaip gi... – taip pat nugėriau vyno. – Tuoj kiek mestelsiu į skrandį ir gurkštelsiu. Še monetą avansu...

- Šitai tai taip, galima, – Vilma pagavo monetą ir užsikišo ją į užantį. – Na įpilk, ar ką...

- Štai žiūriu į tave ir vis galvoju, kokia tu daili mergytė! Aš gi tokią ant rankų nešiočiau, o šeimininkas...

- Ė, ne... jis manimi pasitiki...

Trumpiau tariant, mergos aš taip ir neiškrušau – ne tai, kad pasibodėjau, bet paprasčiausiai neužsimaniau. Visai nebūtina buvo, nes ir taip liežuvį atrišau. Sužinojau viską ką norėjau ir į puodelį įbėriau tam tikrų miltelių, kuriuos man davė Samuelis. Na neužmušti gi ją?! Tegu kiek pamiega, o toliau aš tikiuosi, jog proto laikyti liežuvį už dantų jai užteks.

Vilma, tarsi išgirdusi mano mintis, sudrebino kambarį garsiu knarkimu. Aš net nusistebėjau tokia galia ir už korsažo užkišau keletą sidabrinių monetų, o po to nusegiau ryšulėlį raktų. Tiesiog visapusiškai naudinga merga. Duok tau dieve sveikatos! Nors jos, tau, aukseli, ir taip per akis...

- Na, ką – laikas... – atsargiai išėjau į koridorių, apsidairiau ir nunėriau link šeimininko durų.  Jei tikėti miegančia tarnaite, tai tas niekšelis dabar bukai geria arba jau prasigėręs nusmigo. Šeimos jis neturėjo, gyvena vienas, tad ypatingų kliūčių mano misijai neturėjo būti. Juolab, kad nuomojami kambariai buvo visiškai tušti.

Velniai griebtų, kaip norisi tam kalės vaikui į akis pažvelgti... Nors jam ko gero atrodė, jog jis nieko blogo nepadarė. Na nudaigojo grafą ir ką? Šiems prieblandos laikams, ganėtinai įprastas reiškinys. Juo labiau, kad jis šiam grafui netarnavo, o vykdė visiškai aiškų įsakymą, kuris, kartu, buvo ir pelningas. Mano žiniomis, asmeniškai pats voras jam pilną šapelį auksinių pribėrė.

Bet į aplinkybes man nusispjauti. Tu, Pjero – jau ne šio pasaulio gyventojas. Tavo dienos suskaičiuotos nuo pat tos akimirkos, kai pakėlei ranką prieš paskutinįjį Armanjako grafą. Pala, o kodėl paskutinįjį?.. aš dar kol kas mirti nesirengiu.

Nusileidau į žemesnę laiptų aikštelę ir priėjau prie durų. Akimirką pastovėjau, paklausiau ir įstačiau į spyną raktą.

- Kas per šūdas? – mano didžiai nuostabai durys nebuvo užrakintos.

Na, tik geriau. Kiek pravėriau ir dirstelėjau per plyšelį: blausiai lempos apšviestas koridoriukas buvo tuščias. Išskleidžiau navachą ir slystelėjau už durų.  Dar keli žingsneliai – ir staiga tylą perskrodė nemalonus burbuliuojantis švokštimas. Jis sklido iš kambario, kurį tarnaitė buvo apibūdinusi, kaip miegamąjį.  Kas čia vyksta?

- Stok draugeli, nereikia savo vėmalais springti... – įšokau į kambarį ir nukrėstas atsivėrusio vaizdo, akimirkai sustingau.

Šeimininkas nevalingai išskėtęs rankas sustingo ant lovos...

Greta jo ant kelių stovėjo juoda ir plati figūra...

Ant sienos – šešėlis su ranka, kuri baigėsi ilgu ir siauru durklo smaigaliu, kartas nuo karto kilnojasi ir krenta žemyn...

Burbuliuojantį ir jau slopstantį girgždėjimą užgožia piktas šnabždesys...

- Jis mano!!! – timptelėjau nepažįstamąjį už peties ir apsukęs įrėmiau peilio ašmenis į gerklę. – Tu pasigrobei gyvenimą, kuris priklauso man!!!

Į mane spoksojo mirtinai išbalęs ir tarp tiesių, prakaituotų ir ilgų plaukų įrėmintas, pergyvenimų iškreiptais veidas. Mažose ir giliai pasislėpusiose akyse liepsnojo pasiutusios neapykantos liepsnos. Išbalusios siauros lūpos sukosi ir bandė man kažką pasakyti...

- Bazilis?! – staiga man iš rankų iškrito peilis ir prieš akis išplaukė kažkada seniai sapnuose regėtas vaizdas, kur tėvas savo tarnui-kupriui liepė saugoti giminės brangenybes. Ir šiaip, šį žmogų aš visai neseniai sapnavau, tik niekaip negalėjau atsiminti, kas jis toks. Dieve, iš tiesų, tavo keliai nežinomi!!!

- Pone! – kuprius suraudojęs apkabino mano kelius. – Jūs gyvas!!!

- Bazili... – aš šiltai apkabinau senąjį tarną. – Kad tu žinotum, koks aš laimingas tave matydamas!

- Pone, pati Apvaizda mus suvedė, bet reikia iš čia keliauti. Eime... – kuprius stipriai suspaudė mano rankovę ir timptelėjo paskui save.

- Eime...

Iš smuklės pasprukome per pirmo aukšto langą – tuo keliu, kuriuo atėjo Bazilis. Ilgai mėtėme pėdas siaurose gatvelėse, o po to priėjome kuklų, bet gerai suręstą mūrinį namuką. Dar visai nesena visi malonios išvaizdos moteris mus pasitiko prieangyje, tylomis nusivedė į virtuvę ir ėmėsi ruošti stalą. Suruošė, nusilenkė ir taip nebeištarusi nė žodžio, išėjo.

Bazilis šypsodamasis tylomis žiūrėjo į mane. Lūpos šnabždėjo kažkokią maldą, o iš akių kraštelių prasisunkusios per skruostą riedėjo ašaros. Nejučiomis nusistebėjau senojo tarno žvilgsnio šiluma – iš ties neįtikėtinai didis žmogus. O aš net neįsivaizdavau, kad už Armanjako grafą, be manęs dar kažkas keršija.  Taip, tėve, buvai teisus, sakydamas kad paprasto žmogaus ištikimybė gerokai stipresnė už kilmingojo, kurį persekioja įvairiausios pagundos. Dieve, o aš maniau, kad kažkas panašaus gali būti tik romanuose...

- Pone... – staiga sujudo Bazilis ir pripylė taurę. – Jauskitės kaip namuose ir maldauju – kalbėkite. Kaip taip atsitiko? Aš visus šiuos metus maniau, jog jūs pasidalijote likimu su savo tėvu. Šlovė viešpačiui, jis išgirdo mano maldas!

- Įsipilk ir sau, mano gerasis drauge... – paėmiau taurę į rankas. - Išgerkim už laimingą susitikimą. Šiandien bus ilga naktis ir aš turiu tau ką papasakoti...

Viską papasakojau. Iki paskutinių smulkmenų. Išskyrus, aišku, apie asmenybės sukeitimą. Nesupras. Na ir nesinori šio puikaus žmogaus liūdinti. Pradėjau nuo šventiko ir nuodėmklausio Jakobo mirties, kuris mirė kančiose, bet manęs neišdavė. Papasakojau kaip negalėjau išgelbėti savo pamotės Žanos de Fua, bet visgi į aną pasaulį išsiunčiau šlykštųjį vaistininką, kuris nunuodijo nekaltą merginą ir kaip nudaigojau šunsnukį Gijomą de Monfokoną. Papasakojau, kad ji laukėsi dar vieno Armanjako, bet prakeiktas Voras uždėjo didelį kryžių ant mūsų giminės pratęsimo. Po to nupasakojau savo klajones ir negandas, o taipogi dabartinę savo būklę ir kelionės į Nantą tikslą.

Bazilis klausėsi nepertraukinėdamas ir verkė spausdamas rankoje alavinius stalo įrankius, kurie jo delne lengvai virto į sulankstyto metalo gniužulus.

- Štai taip susiklostė mano likimas, senasis drauge... – išgėriau vyną ir pastačiau bokalą ant stalo. – Bet gyvenimas nebaigtas ir aš žinau, kad nenusiraminsiu, kol bausmė nenukris ant mūsų giminės negandų kaltininko. Dabar tavo eilė pasakoti...

Pasirodė, jog Bazilis apie mano tėvo mirtį sužinojo iš žandarų, kurie atskubėjo į Levardaną konfiskuoti mano vikontystės (v.p.: vikontas, pažodžiui tai būtų „pusgrafis“ arba grafo pavaduotojas, patikėtinis, valdantis dalį grafystės žemių su tam tikrais įgaliojimais. Vėliau kai kur peraugo į titulą ir buvo suteikiamas nepriklausomai ar turėjo žemės valdos). Dvarą konfiskavo ir jis ilgą laiką priklausė tiesiogiai karūnai. Senis tapo ekonomu. Tai tęsėsi iki kol Voras vikontystės nepadovanojo vienam iš d‘Albre giminės ponų. Bazilijų iškart išstatė už durų be jokių paaiškinimų. Tuo metu jau buvo žinomos visos Žano V-tojo Armanjako grafo mirties aplinkybės ir senis nusprendė pasišvęsti kerštui. Jis turėjo šiokių tokių santaupų ir leidosi į klajones.

Man labai norėjosi sužinoti apie lobio likimą, bet valios pastangomis susilaikiau. Ne apie jas dabar kalba...

- Pone, visi manė, jog jūs miręs. Ir aš, tiesą sakant, tuo patikėjau... – kuprius kaltai nulenkė galvą.

- Tame nėra tavo kaltės. Tęsk.

Bazilis ieškojo de Monfokono, bet jo nerado. Sklido neaiškūs gandai, jog baronas žuvo neaiškiomis aplinkybėmis, bet surasti jo kapo ir įsitikinti to niekšo mirtimi – senajam tarnui nepavyko. Kažkokia keistenybė – nelabai tik suvokiu kokia. Bet būtinai suvoksiu – neaiškios prielaidos jau ėmė manyje kirbenti. Nors vėliau ar anksčiau – visos paslaptys išaiškėja. Kaip visuomet...

Vaistininkas, maestro Gernadonas, dėl suprantamų priežasčių taip pat jam išsprūdo iš rankų, bet senjoras Kastelnas de Bretenas, kuris taip pat netiesiogiai buvo kaltas dėl Žanos mirties, nuo savo lemties neišsisuko. Baziliui pavyko tapti jo miškininku ir pasitaikius progai, paprasčiausiai, jį nunuodyti. Atpildo senis išvengė pabėgęs į Plesį le Turą (v.p.: Plessis-lez-Tours). Ten jis tikėjosi pasiekti Pjerą le Goržiją, kuris tuo metu tarnavo Voro apsaugoje. Tačiau šaulys netikėtai dingo nežinoma kryptimi. Jį Bazilis atrado visai netikėtai – pragyvenęs viename mieste beveik metus. Senis Nante apsigyveno tik todėl, jog ėjo gandai, jog le Goržija išvyko kažkur į vakarų pajūrį. Iš čia jis bandė ieškoti to niekšo. Per tą laiką spėjo įsikurti. Kažkiek prekiaudamas prasigyveno... Ir štai...

Žodžiu, rezultatą mačiau savosiomis akimis.

- Tu žinai kas atsitiko su mano broliu ir seserimi? – uždaviau beveik manęs nejaudinantį klausimą, kai kuprius nutilo.

- Ne, mano pone... – senis nudelbė žvilgsnį.

Iškart supratau, kad jis viską žino, bet nenori manęs liūdinti. Tačiau aš ir pats žinau: kurį laiką jie trynėsi, kol iš Voro neišmeldė išmaldos ir dabar visai neskursdami leido laiką. Netgi titulus turi: brolis gavo vieną iš tėvo senjorijų, o sesuo, kaip Liudviko globotinė ir gavusi iš jo kraitį, pelningai ištekėjo.

- Dievas jiems teisėjas... – įgarsinau savo žinias.

-Aš visuomet žinojau, kad tik jūs, pone, paveldėjote savo giminės didybę ir stiprybę. Ir mano įsitikinimai rado patvirtinimą. Aš dabar ramus. Tačiau reikalas dar nesutvarkytas, nes liko dar vienas tikslas. – Bazilis šypsodamasis pasižiūrėjo į mane ir lengvai spustelėjo man ranką. – Viena vienintelė ir aš galėsiu iškeliauti pas savo šeimininką...

- Koks tikslas?..

- Uzurpatorius, - trumpai ir ryžtingai atsakė senis.

- Mano drauge...

- Pone... – Bazilis papurtė galvą. – Jūsų tikslas neleisti užgesti nuostabiai giminei. O mano tikslas...

- Bazili... – nutraukiau senį. – Jo laikas ateis, o kol kas aš noriu, kad būtum greta manęs.

- Negaliu... – kiek liūdnai atsakė kuprius. – Aš noriu, bet negaliu. Mano šeimininko dvasia degina mano širdį, kuri nurims tik po teisingo atpildo. Negalima gaišti laiko. Aš ir taip jo daug iššvaisčiau.

- Bazili, aš įsakau tau...

- Jūs man negalite įsakinėti, pone, - nusišypsojo senis kalta šypsena. – Aš tarnavau jūsų tėvui, bet ne jums.

- Bet juk tai beprotybė! Reikia...

- Visas mūsų gyvenimas beprotybė... – tvirtai pertraukė mane kuprius. - Prašau atleisti, pone.

- Tau nėra už ką atsiprašinėti... – supratau, kad perkalbėti senio nesugebėsiu ir jis nurims tik nudaigojęs savo šeimininko pagrindinį priešą, kuris jau tapo ir asmeniniu jo pačio priešu.  Na, nieko nepadarysi. Jis gyvena vardan keršto – pasiekęs tikslą nebeturės vardan ko gyventi. Na ką gi, kiekvienam sava dalia ir tik Viešpats tvarko mūsų gyvenimus. Tegu tau pasiseka, drąsusis ir ištikimasis žmogau, o aš tavęs niekada neužmiršiu ir liepsiu savo vaikams neužmiršti. Ir būk ramus, giminė neužges...

- Bet tai dar ne viskas. – Bazilis sunkiai atsikėlė. Eikite paskui mane, jaunasis pone.

Senis raktu atrakino slaptas dureles ir nusileido į rūsį. Ten jis nuspaudė paslėptą svertą ir pečiu stumtelėjo akmeninę ambrazūrą. Mažajame kambarėlyje...

- Aš žinojau, kad brangenybių ir relikvijų ieško. Man net žinoma, jog jūsų Dėdę Šarlį net kankino ir jis savo budeliams atskleidė ką žinojo, bet laimei, nežinojo tikslios vietos. Visas Armanjako giminės valdas, tiesiogine prasme perrausė ir vėliau ar anksčiau būtų viską radę. Vienas iš jūsų tėvo žmonių šiek tiek apie viską žinojo ir iki man jį nudobiant, spėjo išviešinti kai kuriuos faktus, kurie galėjo atverti kelią į paslaptį.  Aš pasistengiau kiek galėdamas viską išgelbėti, bet pilnai to padaryti nespėjau – į vikontystę atsibeldė uzurpatoriaus žmonės. Tada aš ištesėjau įžadus duotus jūsų tėvui ir dabar Armanjakų giminės lobiai dingo amžiams ir niekada niekam nepriklausys. Bet... – senis pasilenkė prie skrynios ir  į mane atsigręžė jau laikydamas didelę skrynutę, - man kai ką pasisekė išsaugoti...

Armanjako grafystės (comte) herbas

Skrynutė atsidarė ir pamačiau ant raudono barchato gulinčią auksinę karūną. Labai senas, paprastas ir netgi ganėtinai grubiai pagamintas lankelis su šešiais dantimis (v.p: tai galėjo būti antikinio pavyzdžio karūna, nes vėliau grafų karūna iš esmės pasikeitė: devyni dantys, kurie baigiasi perlais arba kitų brangakmenių bumbulais). Dantų pamatuose buvo įsodinti milžiniški kraujo spalvos rubinai ir viskas: jokių kitų puošmenų.

Skandinaviška XI a. karūna. Nacionalinis muziejus Stogholme

- Legenda sako, - Bazilis atsiklaupė ir padavė karūną, - kad kol...

Aš nusilenkęs ją perėmiau, užsidėjau ant galvos ir tęsiau už jį:

- ...egzistuos ši relikvija, Lupusų giminė dauginsis ir jos šlovė neužges per amžius!

- Tikrai taip!!! – senis pabandė sulaikyti ašaras, bet jam nepavyko.

- Nereikia, mano drauge... – aš jį apkabinau ir padėjau jam atsisėti ant suolo. – Nėra jokio pagrindo ašaroms. Netgi atvirkščiai – reikia džiūgauti.

Pasakiau, bet man ir pačiam nesulaikomai nutekėjo ašaros.

- Pone, tai ne viskas... – Bazilis padėjo ranką ant skrynios. – Čia dar giminės ciborijus (v.p.: lot. Ciborium. Gr. kiborijus (κιβώριον). Šventa dėžutė, mažas altorius su reikalingiausiais daiktais sakramentui, bet dažniausiai šventa taurė - gralis), giminės Evangelija su kryžiumi, vėliava, didysis antspaudas, žiedas ir Lupuso Pirmojo (v.p.: žr. Armanjakas – 1) knyga, į kurią jis liepė rašyti visus giminės atstovus ir giminės istoriją. Be to...

Ciborijus. 14 a. Ispanija

Klausiau tik puse ausies. Laikiau rankose karūną ir pats sau prisiekiau, kad paaukosiu savo gyvenimą, jog atgimtų šlovingoji Armanjakų giminė.

- Aš, Dievo malone grafas Žanas VI-tasis Armanjakas, prisiekiu savo krauju ir siela, negailėti savo gyvasties mūsų giminės atgimimui ir suklestėjimui. Ir tebūsiu prakeiktas per amžių amžius, jei mano siekius išduos silpnybė ir užmarštis...

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXIII skyrius. 2017-06-30

XXIII skyrius

 

- ...ui...ich... bli... – norėjau riebiai nusikeikti, bet negalėjau, nes žandikaulį surakino traukulys ir nebegalėjau nieko žmogiškai ištarti. Tad tik paprasčiausiai kumščiu stuktelėjau per statinės su karštu vandeniu atbrailą.

- Ką, jūsų šviesybe? – paslaugiau link manęs pasilenkė Verenvenas.

- Uaa... bla!!!

- Ponas sako, kad suplėšys jus kaip kokius senus šosus... – oberadmirolui išvertė mano žodžius Lidija.

Išvertė ir prunkštelėjo į savo kumštuką ir vėl, akivaizdžiai dirbtinai surimtėjusi, ėmėsi toliau lieti ant manęs karštą vandenį.

- Jei jau ponas pasakė, tai būtinai taip ir padarys... – kliukstelėjo alyvos į ugnį abu dvyniai.

Jie kaip tik į kajutę atitempė katilą karšto vandens ir ėmėsi Klauso, kuris buvo taip sušalęs, jog net nesugebėjo pajudėti.

- Taigi, už ką gi? – Verenveną apėmė siaubas ir jis dėl viso pikto suklupo ant kelių, o paskui visi likusieji vyresnieji – laivo inteligencija, taip sakant. Andersenas tai vogčiomis net persižegnojo. Pasiruošė, taip sakant... Pačiam blogiausiam.

Vykdydama mano spazminių mosikavimų nurodymus, supratlingoji Lidija atitempė iš podėlio gertuvę su armanjaku. Pripylė sklidiną taurelę ir supylė gerklėn. Palaukė porą sekundžių ir pakartojo procedūrą. Po to metėsi prie stalo ir atnešė šaukštą slėgtų ikrų.

- Blyn!!! – aš iškart atgavau kalbos dovaną, paklusniai sukramčiau gabalėlį rausvos ir dūmu kvepiančius ikrus ir suriestu pirštu dūriau į Verenveną. – Tu!!! Kalbėk...

- Taigi...

Su kiekvienu jo žodžiu aš vis labiau ėmiau suprasti, jog jo bausti lyg ir nėra už ką. Kapitono veiksmai buvo teisingi ir apgalvoti. Nuo seklumos šebeką nuėmė sėkmingai ir iškart patraukė į atvirą jūrą. Nereikalingų susitikimų su kitais laivais vengė ir kiek tik vėjas leido, vaikščiojo palei pakrantę. Barkasas manęs laukdavo ant kranto, bet kai po pliažą ėmė bastytis sargyba ir šiaip ginkluoti žmogėnai, jie grįžo atgal link šebekos. Tačiau Verenvenas ir toliau akylai stebėjo pakrantę ir buvo palikęs stebėtojus, kurie man besiartinant turėjo duoti dūmų signalą. Į stebėtojus įsiprašė dvyniai ir sugebėjo laiku duoti  signalą. Tik aš jų nemačiau, o jie mus pamatė beveik iškart, kai tik pasirodėme pakrantėje. Pasirodė, jog jie buvo pasičiupę net mano žiūroną ir sėdėjo ant aukštos pakrantės uolos. Verenvenas iškart pamatęs signalą, nuleido barkasą. Štai kaip tai taip. Ir plėšyti jų į gabalus neturiu už ką...

Nors kodėl gi? Blyn, bet mes vos nenuskendom!!! Patrulis, mūsų laimei, taip nieko ir nepastebėjęs pasišalino, tačiau prasidėjo potvynis ir mes atsidūrėme tikroj šiknoj... tai yra nepavydėtinoje situacijoje. Tas momentas, kai dar buvo galima grįžti ant kranto, buvo praleistas, nes tuo metu sargyba dar nebuvo pasišalinusi, tad teko kabintis prie akmens ir plūduriuoti kaip kokiems šūdukams eketėje. Aš pats gal ir išplaukčiau, bet Klausas... o mesti jį... žodžiu, patys viską suprantate. Na ir kaip elgtis? Ne, vis tik reikia suplėšyti...

- Eikit velniop... – neįtikėtinomis pastangomis sutramdęs pyktį, burbtelėjau. – Stot, išgamos... Piteri, kad tau kas inkarą šiknon įkabintų, prakeiktas bataljeriau, iš laivo iždo šitai prakeiktai „pijokų šaikai“ išduok po pusę guldeno. Kiekvienam. Ir savęs neužmiršk, niekše. O jūreiviams - po du patarus, kad būtų pažymėtas laimingas pono išsigelbėjimas.

- Pone šautbenachte!!!

- Viskas, varkit lauk... ir net nedėkokite savo geriausiajam ir mielaširdingiausiam ponui. Tai yra manęs...

Karininkus kajutėje pakeitė Samuelis. Jis atitempė lovį kažkokio smirdančio tepalo ir šūsnį veltinio atraižų.

- O-vei! Sprendžiant iš to, kaip šelmiškai trypė tie kietakakčiai, jūs, pone, vėl juos apdovanojote... – žydukas nutaisė liūdną miną. – Ne, kad apdovanoti žmogų, kuris iš ties negailėdamas savo visos sielos iš tiesų rūpinasi jūsų gerove... Teisingai sakė mano mama, pasaulis toks neteisingas...

- Nepamokslauk. Su tavim bus atskira kalba. Ką čia atitempei?

- O jums ne vis tiek, pone? – Samuelis skėstelėjo rankomis. Svarbiausia, kad šitas dalykėlis dabar jus gelbės.

- Na jo... ir nepriešgyniauk, prakeiktas pasakoriau...

Mane ištrynė kažkokiu tepalu, kuris tuoj pat ėmė kaitinti ir deginti kaip kokia pragaro ugnis, o po to gremžė veltinio atraižomis – visai kaip bronzinį katilą. Net mano odos spalva tapo į jį panaši. Keikiausi kaip galėjau, nes procedūra buvo itin nemaloni., o Klausas tai iš vis bliovė kaip tikras velnias ir grasinosi papjauti žydą pačiu baisiausiu būdu, tačiau greit apsiramino ir tiesiog proceso metu užmigo. Suveikė vaistai.

Viduryje nakties pabudau nuo atsargaus prisilietimo prie kaktos. Atvėriau akis ir nelygiai plevenančioje šviesoje pamačiau į šalį įsisupusią Lidiją. Mergina sėdėjo ant lovos kraštelio ir primerkusi akis vos girdimai dainavo:

- Atsiųski dieve man baroną, gražų, stiprų ir malonų...

- Ko nemiegi?

- Pakilau patikrinti ar nekarščiuojat, pone.

- Nemeluok, tu dar net neprigulei.

- Oi... – mergina sutrikusi pridengė akis delnu. – Štai tikrai daugiau jums, pone, nebemeluosiu. Tenubaudžia mane Šventoji...

- Aš nerūstauju. Eikš pas mane. Tęsk: ką tu ten dainavai?

- Man gėda, pone...

Ir staiga mane kaip perkūnas trenkė. Tai juk melodija iš mano laikų! Anų laikų!.. Po galais, tik žodžiai prancūziški. Tekstas kiek pakeistas, bet vis tiek pažįstamas.

- Iš kur tu ją žinai? Kalbėk – įsakau...

- Tai kiek liūdnokas pasakojimas, pone... – Lidija atsiduso. – Mane gi linksmuosiuose namuose iškart prie darbo nepristatė. Aš dar buvau per maža. Mama Felicija iš pradžių mane atidavė savo kompanionei Kotrynai. Tačiau jai patiko, kai ją vadindavo „teta“. Teta Katrė ar Teta Katė. Gera buvo moteris ir Duok Dieve jai laimės... Labai graži ir protinga. Daug ko mane išmokė.

- Kaip tu sakai ji save vadino? – iš nuostabos mano akys net ant kaktos užlipo.

- Teta Katrė. Ji šią dainelę visiškai ne mūsiškai dainavo ir žodžių visiškai nepamenu. Ji buvo ne iš vietinių, o iš... kaip gi ji sakydavo? – Lidija suraukė kaktą. – Urkana? Gal taip. Įdomu kur tai?

- Gal Ukraina?

- Taip-taip-pone. Iš kur jūs žinote? Iš miesto Kuevo.

- Kijevo (v.p.: tuo metu Kijevas jau buvo tapęs LDK vaivadija - kunigaikštystė iki 1471 m.)

- Tikrai! Jūs ją pažinojote, pone?

- Kur ta Kotryna dabar?! – įsiaudrinęs net pašokau iš lovos.

- Išvažiavo, pone... – Lidija gailiai atsiduso. – Savo dalį pardavė mamai Felicijai ir išvažiavo. Kaip tik porą dienų prieš tai, kaip jūs mane... Ją išvežė labai turtingas pirklys iš Katalonijos. Labai turtingas ir labai senas. Sklido kalbos, jog jie net slapta susituokė.

Štai taip... o aš, naivuolis, maniau, kad čia esu vienas ir vienintelis. Visi galai kaip ir sueina: dainelė ne šiuolaikinė. Na ir tos tetos Katios apsukrumas... pats tokią pačią žmoną turėjau. Na, iki mano atsiradimo čia, aišku. Lidija sako, jog Kotryna ją daug ko išmokė... štai kodėl mergina visai nejautė jokios priešgynos prieš oralinį seksą. O aš, kvailys, stebėjausi tokiu penkioliktam amžiui nebūdingu atsipalaidavimu. Tik štai tai Kotrynai ne itin pasisekė – net įsivaizduoti sunku, ką jai teko iškentėti... Bet išplaukė, išgyveno ir net visai padoriai įsitaisė. Gerbiu! Taigi-taigi... reikia tik dabar ausis stačiomis laikyti ir budrumo neprarasti. Aš papuoliau, ji papuolė  - tad gali būti ir kitų. Bet kokiu atveju, tokia tikimybė yra. Sutikti kokį „broliuką“, aišku, puiku, bet ir pavojinga. Žmonės šioje realybėje visiškai kitokie. Kad juos kur velniai rautų!!! Net nežinau ar džiaugtis ar liūdėti. Nors, o ko čia liūdėti? Duok dieve jai sėkmės..

- Pone, gydytojas čia paliko jums mikstūros. Šaukštelį išgersite?

- Duok. Ir šalia gulk. Nori aš tave Kotrynos kalbos išmokysiu?

- Noriu-noriu... Dainos labai gražiai skamba. Dainingai, švelniai...

Ryte atsibudęs pasijutau sveiku ir pailsėjusiu. Samuelio metodai, buvo sadistiški, bet veiksmingi.  Tačiau Klausui tai visiškai atsigauti, vis tik, nepavyko. Jis kažkiek persišaldė. Nieko baisaus – įprastinis peršalimas su sloga, bet tikiuosi, kad viduramžiški progresiniai žydiški metodai jį greit pastatys ant kojų. O šiaip, tai palygint dar lengvai išsipirkome. Penkioliktame amžiuje plaučių uždegimas Anapilin išsiunčia vos ne kiekvieną jį pasigavusį.

Priešakyje laukė keturių dienų kelionė į Nantą. Oras buvo tiesiog nuostabus ir aš nusprendžiau kažkiek patinginiauti. O jei tiksliau, tai nusprendžiau užsiimti šiokiomis tokiomis „naujovėmis“, o pertraukėlės skirti pramogoms: asmeninėms treniruotėms, abordažinės komandos ir jūreivėlių muštrui ir šaudymui iš pabūklų bei laukiniui pasikrušimui su Lidija. Pasirodė, kad mergina didelė šio reikalo gerbėja.  Ką? Taip-taip, žinau, aš gyvulys kaip reta: ištvirkėlis ir veidmainys. Bet nieko su tuo padaryti negaliu. Matildą aš myliu visa siela, o mažąją itališką išdykėlę – kūnu. Na ir maža ką aš dar pamilsiu? Ir šiaip – atstokite – aš esmi viduramžių baronas, o tai reiškia, kad jau pagal pačią prigimtį niekšas ir nevidonas. Ir nėr čia ko priekabiauti.

Laikas lėkė greitai – su didele nauda kūnui ir sielai. Deja, bet pakeliui, kaip slaptai nebūčiau apgailestavęs, bet nepasitaikė nieko ant ko galėčiau išbandyti parodomąjį pavyzdinį piratinį antpuolį. O gal ir laimei, kad nepasitaikė tokios progos, o tai nėra ko anksčiau laiko savo sąžinę tokiomis nuodėmėmis prislėgti. Na ir vieta ne itin tinkama – apsisukt normaliai nėra kur. O štai Biskajoje! (v.p.: Golfe de Gascogne, isp. Golfo de Vizcaya, bask. Bizkaiko Golkoa) – Atlanto vandenyno įlanka prie vakarinių Prancūzijos ir šiaurinių Ispanijos krantų)... Bet tiek jau to: manau, kad viskas dar priešakyje.

Užtat sumąsčiau naujovišką jūreivišką racioną ilgoms kelionėms. Sūdyta mėsa, aišku puiku, bet kaip parodė visokių ten draugelių Kolumbų ir Magelanų praktika, ji menkai tinkama sveikam ir pilnaverčiam maitinimuisi, o tropikuose dar ir be proto greitai genda. Vėlgi visi tie sūrimai skatina troškulį ir reikia mąstyti apie papildomą vandenį. Vytinta ir kiek parūkyta mėsa nepalygintinai geriau – išsilaiko ilgiau ir gerokai skanesnė. Svarbiausia, kad būtų užtikrinta tinkama gamyba pagal nustatytą receptą. Aišku, tai gerokai brangiau, bet šiuo atveju taupyti nedera. Bet tai tik dalis užmančių – Fenui jau paruoštas visas sąrašas naujovių, kurias, kaip aš tikiuosi, jis realizuos. Beje, kažkuria dalimi jis jau ir pradėjo - Kimči aš jau pilna burna triauškiu (v.p.: korėjietiškas raugintų kopūstų analogas, tik naudojama gerokai daugiau prieskonių ir rauginami ne tik kopūstai, bet ir kitos daržovės). Šiuo metu europiečiams kol kas konservacija – dar egzotika, o azijatams, pavyzdžiui fermentuoti produktai – visiškai įprastas dalykas. Vėlgi, galima parinkti ir  tam tikrų sūrių ir dešrų rūšis, kurie metų metais galėtų būti saugomi. Džiovintus vaisius taip pat nevertėtų pamiršti. Žodžiu, kol kas bent jau teoriniame lygmenyje reikia pradėti, o praktikos imsimės kiek vėliau...

Tuo pačiu metu primečiau ir jūreiviško uniformos eskizus su keliais variantais atsižvelgiant į metų laikus. Mėgstu, kai uniforma vienoda, o tai manieji nevidonai laksto apsirėdę kaip papuolė. Ne komanda, o tikra gauja pasipūtėlių ir elgetų viename. Na, aišku, ir savęs nenuskriaudžiau: greit atrodysiu visai kaip koks kapitonas Bladas. Ir būtinai su plunksnomis nupuošta plačiabryle skrybėle. Jau net dabar įsivaizduoju kokį įspūdį ji darys jausmingoms damutėms.

Taigi, o tu bastarde pasirodo, kad esi savimyla ponaitis. Na, ką gi, nedrįstu priešgyniauti – nuodėmingas. Ne be to. Tačiau nederėtų persistengti, nes gali ir blogai baigtis.

Tačiau visa tai buvo paprasčiausios smulkmenos – pagrindinis dėmesys technikai. Daug ką užmaniau, bet tik ne masiniai gamybai, o tik savo reikmėms. Laivą tai vienareikšmiškai teks statyti kitą. Šebeka – nuostabus laivas, bet ne okeaninis. Ne, „Viktorijos“ neatsikratysiu – kiek patobulinsim ir tiks Viduržemio jūrai. Tačiau į Ameriką aš vyksiu su flaitu (v.p.: angl.: fluyt, dan.: olandų fluijt, tariamas kaip flait. XVI-XVIII a. tristiebis burlaivis. Pirmasis buvo pastatytas 1595 Hornoje. Pasižymėjo puikiomis laivavedybos savybėmis. Buvo laikomas itin patikimu ir pakankamai greitu universalios (karinės - prekybinės) paskirties laivu. Laivo ilgis buvo  6 kartus ilgesnis už plotį, stiebai sudėtiniai/sudurtiniai, rėjų ilgis kiek sumažintas, tačiau stiebo ilgis viršijo laivo ilgį, o tai leido lengviau valdyti bures ir sumažinti jūreivių skaičių ir pirmą kartą laivybos istorijoje vietoje rumpelio buvo pastatytas šturvalas. Jis neįprastai platėjo prie vaterlinijos, o bortai buvo iškelti. Jei žiūrėti skersinį pjūvį, tai jis priminė kriaušę. Olandams, be jūrinių savybių, leido sutaupyti ir muito/uosto mokestį, nes daugumoje uostų muitas buvo skaičiuojamas nuo denio ploto, o jis lyginant su kitais šios klasės laivais buvo mažesnis, nors krovinio ėmė daugiau. Standartinis fleitas buvo iki 400 tonų talpos, 20 patrankų, plotis 6,5, o ilgis 40 metrų).

Kaip jis įrengtas aš žinojau menkai, paviršutiniškai, bet manau, jei tinkamai apibūdinti ir apibrėžti užduotį – išmintingesni lavų statytojai jį pastatys. Gal ir ne iš kart pavyks, bet dėl galutinio rezultato aš įsitikinęs. O pinigai? O pinigų aš rasiu...

- Pone šautbenachte! - be jokio perspėjimo įsiveržė Andersenas ir čia pat krito ant kelių ir kilstelėjo rankas tarsi kažko maldaudamas. – Išvykite!

- Kur tave išvyti? – aš iš karto ir nesupratau ko nori bocmanas. – Ir, svarbiausia, už ką?

- Jie!!! – Andersenas parodė ranka į denį. – Jei kas nutiks, taigi iš manęs pareikalaus!..

- Na, einam, pažiūrėsim, - paslėpiau prirašytus lapus dėžutėje ir išėjau paskui bocmaną.

Ir iškart nuščiuvau...

Beveik ant pačios grotstiebio viršūnės, rankomis įsikabinusios į vantas, siūbavo trys beždžionės. Beždžionių vaidmenį atliko dvyniai ir... Lidija. O denyje šalia stiebo šniokštuodamas užgulta nosimi šokinėjo Klausas. Vaikinas nenaudėliams grasino kumščiais ir bausmėmis ir atrodė kaip ant išprotėjimo ribos.

- Va! – bocmanas dūrė pirštu į niekšelius. – Jei kas, pone šautbenachte, aš jiems neleidau. Bet ir nesužiūrėjau. Už ką pasirengęs bausmei...

Savamokslių akrobatų trio mane jau pastebėjo ir juokai išgaravo, o noras beždžioniauti pradingo. Pradėjo bandymus kabarotis žemyn.

Labai įdomu. Dvyniai – tai viena, aš visai nieko prieš, prieš jų jūreiviškus mokslus. Aš ir pats jų amžiuje nesusilaikyčiau neužlipęs kur nors aukščiau. Berniukai iš ties kaip bezdžionėlės – nėra ko dėl jų pergyventi. Bet Lidija? Kchm... Ir visai mitriai leidžiasi...

- Nerėk... – patariau pribėgusiam Klausui.

- Kaipgi čia gali nerėkti? Šitie gi ką sugalvojo...

- Štai todėl ir nerėk, nes jei išsigąs, tai plosis į denį.

- Kad tik ne. Tie patys, kurie išsigąs... – burbtelėjo vaikinas ir užtilo.

Sulaukiau kol pramuštgalviai beveik nulipo ir įsakęs mažamečius nenaudėlius atvesti pas mane, grįžau į kajutę. Ką su jais darysiu, dar nežinojau. Nors ką čia ir galvoti? Yra visų laikų ir visų tautų universalus receptas, kuris  ganėtinai veiksmingas. Nagi, kur manasis diržas?..

- Tai vis per mus, monsinjore! – iškart nieko nelaukdami prabliuvo Luidžis ir Pjetro.

Tuo tarpu Lidija, tiesiog užlindusi už dvynių nugarų, pratylėjo. Jos veidelyje atsispindėjo kaltė ir sutrikimas.

- Jūs? Aš taip suprantu, kad privertėte?

- Ne, pone! – cyptelo Lidija.

- Įkalbėjome... – susitaikęs su likimu išbumbėjo Luidži. Jis šį pasaulį pamatė kiek anksčiau nei jo brolis ir visada vaidindavo vyresnįjį.

- Kam? – aš išraiškingas perbraukiau ranka per platų odinį diržą.

Liūdna tyla buvo atsakymas.

- Tai aš pati... – neišlaikė Lidija ir žengė mažą žingsnelį arčiau. – Jie nė prie ko, pone. Aš įkalbėjau. Jie atsisakinėjo, tad teko juos ir pagąsdinti.

- Kodėl?

- Įdomu buvo... – sutrikusi atsakė mergina. – Save išbandyti norėjau...

- O jei išsitėkštum, kvailute?

- Taigi neišsitėškiau, gi? – Atsakė Lidija ir viliūkiškai pridūrė: - jūs gi žinote, pone, kokia aš vikri.

Pavaišinti vaikėzus beržine koše visai nebesinorėjo. Tada kaip? Trumpam susimąstęs žengtelėjau link vaikinukų:

- Dar kartą pamatysiu, kad nusitempėte ją prie stiebo - kailį nudirsiu. Mėnesį ant subinių sėdėt negalėsit... – kilstelėjau ranką ir žybtelėjau abiem neklaužadoms po lengvą antausį. – Na, o tu...

Žvilgsnis nuslydo per sutrikusį Lidijos veidelį. Na, ką gi, merga kovinga. Nėra ko čia jos į rėmus statyt. Tad pamėginsim kitaip – pažiūrėsim, kas iš to išeis.  Bet tvarkos dėlei, pagąsdinti reikia.

- Dar toks išsišokimas ir liksi artimiausiame uoste. Supranti?

- M-hm, pone... – gražios merginos akutės prisipildė ašarų. Aišku, kad apsimestinių – pats mačiau, kaip nosį įnirtingai raukiojo.

- Klausai!

- Taip, monsinjore.

- Imi šią trijulę savo globon. Taip, ir Lidiją taip pat. Daryk ką nori – mokink kovoti, šaudyti ar paprasčiausiai vaikyk ratais per denį, bet kad daugiau jokiems akibrokštams jėgų jiems nebeliktų. Dvynius gali niuksuoti ir spardyti, o dėl merginos – raportuoji man. Pats nubausiu. Supratai? Taip... jei kas iš komandos ims burbuliuoti, kad merga dirba ne bobišką darbą, kerti iš pašaknų arba raportuoji man. Supratai?

- Tikrai taip, monsinjore! – Klausas pakišo kumštį abiem dvyniams po nosimis. Girdėjot poną?

- Acha...

- Lauk. Dabar ir patikrinsim, kaip bėgioti mokate...

- Pone... – visi išėjo iš kajutės, o Lidija užsilaikė. – Galima aš jums asmeniškai pasakysiu kodėl lipau į stiebą. Na į ausį, o tai labai nejauku...

Liežuvėlis gundančiai aplaižė putnias lūpytes...

O-chhh ir šelmė! Ne kitaip, kaip...

- Pasakok.

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. XXII skyrius. 2017-06-23

XXII skyrius

 

Kambarys buvo panašus į įprastą ir niekuo neišsiskiriančią vienuolišką celę: siaura lova, stalas ir kėdė, ant sienos Nukryžiuotasis, o po juo, ant specialaus stovo – Evangelija. Asketiškai kuklu. Nežinančiajam, kuris apie vienuolišką gyvenimą žino tik iš kinų, viskas atrodytų kaip gerai ir jam nesukeltų jokių įtartinų minčių, bet man kai kurie neatitikimai, vos peržengus slenkstį, iškart krito į akis. Iš tikro, tai asketiškumu net nekvepia.. ant grindų guli brangus kilimas iš Levantos, o negausūs baldai stebina savo grakštumu. Jie pagaminti iš retos ir brangios medienos. Evangelija su prabangiai auksu inkrustuotu viršeliu. Kryžius ant sienos padabintas raižiniais, o ant stalo, iš pirmo žvilgsnio kuklus ąsotis su kūgio formos puodeliu, leidžia suprasti, kad celės gyventojas visiškai nevengia prabangos: jie abu iš sidabro, prabangiai inkrustuoti ir iš vieno garnitūro...

- Broliai, aš priverstas palikti jus kuriam laikui vienus... – šventikas man pagarbiai nusilenkė. – Reikia išspręsti nesusipratimus susijusius su jūsų persekiojimu. Čia jūs galite jaustis visiškai saugūs. Aš tuoj atsiųsiu žmogų, kuris jums patarnaus. Galite nesijaudinti – jis vienas iš pašvęstųjų.

Štai kaip... Rožančius suveikė! Ir dar kaip suveikė! Viena vertus – tai nuostabu ir net nesiimu spėlioti kas ir kaip, bet, man atrodo, kad aš eilinį kartą išlindau iš vandens visiškai sausas ir išsaugojau savo brangiausiąjį kailį. Na, o kitą vertus... kitą vertus – eilinį kartą įkišau savo nosį į visiškai nesuprantamą įstoriją. Reikalas tame, kad bažnytinė struktūra labai sudėtinga: gausybė bažnytinių ordinų, kongregacijų, bendrijų ir brolijų: visa tai labai susipynę ir dar uždengta paslapties šydu. Nepašvęstasis gali matyti tik šių struktūrų fasadą – išorinį katalikiškąjį tikėjimą. Be kita ko, tai štai tokios paslaptys gali būti itin mirtingos tiems, kas jas saugo. Taigi, sprendžiant iš visko, išėjo taip, kad aš pats to nenorėdamas tapau vienu iš pašvęstųjų...

- Šventoji skaisčioji Mergele, aš net nežinau kur įdribau... – balsu baigiau savo mintį.

Klausas išgirdęs minint Mergelę Mariją persižegnojo ir paklausė:

- Apie ką jūs čia, monsinjore?

- Apie nieką, brolau Sančo. Ko taip išbalai, vaikine? Kinkos ėmė drebėti?

- Truputį, monsinjore. – Klausas sutrikęs šyptelėjo. – Kažkaip neįprasta... bet žiauriai įdomu. Net nesitikėjau...

- Tu šaunuolis, brolau... – paplekšnojau per vaikino petį. – Duos dievas – išsikabarosim. O tada jau tave rekomenduosiu mūsų valdovui.

- Dėkoju, monsinjore...

Klauso žodžius nutraukė barbenimas į celės duris. Išgirdęs leidimą ant slenksčio išdygo aukštas ir galingas vienuolis su juodu abitu. Jis pagarbiai man nusilenkė ir dusliai ištarė:

- Aš brolis Bonifacas. Tėvas Jurgis atsiuntė mane, kad jums patarnaučiau...

Dar įdomiau... O kas gi pas tave po abitu žvangtelėjo, kai nusilenkei, tėve Bonifacai? Labai panašu į grandininius marškinius. Galima spėti, kad klostėse slepi durklą – labai panašų į trumpą kalaviją. Tačiau ši mįslė paprasta. Vienuolis ir ginklai – nesuderinama, jei, aišku, vienuolis nepriklauso kokiam karingam bažnytiniam ordinui. Tokių yra. Pavyzdžiui joanitai arba hospitaljerai

(v.p.: pranc.: Ordre des Hospitaliers, malt. : Ordni ta’ San Ġwann; pranc.: Ordre souverain militaire hospitalier de Saint-Jean, de Jérusalem, de Rhodes et de Malte Jeruzalės, Rodo ir Maltos suverenus karinis hospitaljerų šv. Jono ordinas. Įsteigtas 1099 m., o nuo 1530 m. tapo pasaulietiniu Maltos riterių ordinu – pasaulietiška katalikiška organizacija. Pradžioje ženklas buvo – baltas maltietiškas kryžius juodame fone, o dabar - baltas maltietiškas kryžius raudoname skyde su dvigubu apvadu, kuriuos skiria plona balta juostelė), dar žinomi kaip Maltos riteriai.

Na, dar tamplieriai, bet juos ganėtinai neseniai teisė ir sunaikino su visomis šaknimis, prakeikė ir uždraudė minėti jų vardą per amžių amžius. Apie juos buvau girdėjęs nes, savo laiku, skaičiau Mauricijų Druoną (v.p.: rašytojas, pranc. kultūros ministras. Pranc.: Maurice Samuel Roger Charles Druon, 1918-2009 m.). Nors ir čionai papuolus, teko apie juos – tamplierius - visko prisiklausyti. Prakeikt, tai juos prakeikė, tačiau pilnai jų ištrinti – nesugebėjo. Pelnytai juos išnaikino ar nepelnytai – negaliu ir nesiimu spręsti, nes gandai ganėtinai vienas kitam prieštaringi... na ir kalba ne juos, o apie vienuolį, kuris tikrai nebuvo joanitas. Apranga jo ne tokia, nes joanitai rengdavosi juodai, o per visą krūtinę buvo piešiamas baltas maltietiškas kryžius. Tada kas? Nejaugi?..

- Jums reikia pakeisti išvaizdą, - tęsė brolis Bonifacas ir padėjo ant lovos kelis ryšulėlius. – Dar ko nors reikia?

- Nusiprausti ir valgyti, - trumpai įsakiau.

- Bus padaryta.

Po kelių minučių celėje atsirado dubuo su šiltu vandeniu, rankšluosčiai ir valgiu nukrautas didelis padėklas. Sprendžiant iš valgių -  mus priglaudę broliai visai nesibodėjo skaniai pavalgyti ir savo kūnų marinti pasninkais nesiruošė. Tai tik padidino mano spėjimo teisingumą. Dieve, man tik to ir betrūko...

Kai pasirodė tėvas Jurgis, mes jau buvome persirengę į abitus ir ėmėmės naikinti farširuotus kaplūnus su nuostabiu vynu, kuris labai priminė ispaniškąją rioją (v.p.: Ispanijos vynuogyninkstės regionas garsėjantis puikiais vynais. Pagrindinė raudonų vynuogių rūšis Tempranillo, kurios naudojamos kupažavimui (coupage) – maišymui su kitomis rūšimis ir Baltosios vynuogės – Viura). Nors, tiesa sakant, vyno tik gurkštelėjome, nes buvome ne tokioje padėtyje, kad galėtume maukti. Bet kai pasieksiu laivą – prisigersiu iki graibymo, o kol kas – budrumas aukščiau visko.

Šventikas nesikuklindamas atsisėdo greta mūsų ir įsipylė vyno.  Nugėrė ir pasidomėjo:

- Kaip man į tave, broli, kreiptis?

- Brolis... – akimirkai suglumau rinkdamasis sau vardą. – Brolis Ignotas.

- Broli Ignotai, jums pas mus teks pabūti porą dienų.

- Viskas taip komplikuota?

- Taip, - trumpai atsakė šventikas. - Miestas kruopščiai šukuojamas, o pakrantėje, apylinkėse ir keliuose sustiprinti gausūs patruliai. Pasirodyti ten būtų labai pavojinga.

- Tebūnie taip...

Pavalgius mus palydėjo į dvivietę celę, kuri prabanga neblizgėjo bet buvo ganėtinai patogi, erdvi ir, svarbiausia – švari. Vakarienė panaši kaip ir pietūs : gausi ir ne be gastronominio subtilumo. Na, ką gi, kas turi įvykti – to neišvengsi: aš nieko prieš trumpai pasisvečiuoti šioje šventykloje.  Poilsis nepakenks, o tai paskutinės dienelės buvo audringos. Juolab, kad poilsis neišvengiamas – nesinori būti kilpas mėtančiu kiškiu, kuris bandė lėkti nuo jį persekiojančių medžiotojų. Kai viskas aprims, tada ir trauksime į kelią. Šebeka mūsų lauks savaitę, tad kuo puikiausiai spėsime. Tikiuosi Verenvenui užteks proto neįlysti į kokią nors peklą.

Taigi, galima manyti, kad su Didžiojo Bastardo užduotimi – susitvarkiau. Visiškai aišku, kad Šebūro pogrindis sunaikintas. Tačiau tai jau ne dėl manosios kaltės. Nežinau, kaip tai atsitiko, tačiau aišku, kad be informacijos nutekinimo neapsieita. Juolab, kad le Granje  nedviprasmiškai leido suprasti, kad rūmuose knibždėti knibžta šnipai. Bet čia nemano galvos skausmas. Puse etato darbuotis kontržvalgyboje - nesiprašiau. Patys kaip nors išsirutulios.

Laiškus svarbiausiajam britui pristačiau ir atsakymą taipogi gavau. Neišmanau, kaip tai gali padėti Karoliui, bet tikiuosi, kad padės. Kunigaikščiui pagalba tikrai nepakenks. Pastaruoju metu jį, vargšelį, nešioja kažkur ne ton pusėn. Na, bet bet kokiu atveju aš savo darbą padariau, o ten jau kaip pati apvaizda sudėlios.

Liko tik Nantas. Atiduosiu Bretanės valdovui depešą ir galėsiu vykdyti savo paties misiją...

Pakilau iš lovos ir kliukstelėjau sau truputį vyno. Atsigėriau ir nusprendžiau eiti miegoti. Rytas už vakarą protingesnis, tad visokiais rebusais nėra ko savęs kankinti.

- Monsinjore, o mes kur? – netikėtai pasiteiravo Klausas.

- Ta prasme?.. Pats, kiba, nematai?

- Matau... – sutrikęs šyptelėjo Klausas. – Tik aš ne to norėjau paklausti. Kas tie žmonės ir kodėl jie mums padeda? Kažkaip neįprasta.

- Bažnyčios tarnai. O padeda dėl to, kad... – nevalingai susimąsčiau bandydamas sugalvoti ką galiu atsakyti Klausui.

Na ir ką čia atsakysi? Tiksliai aš ir pats nežinau, na ir ne jo reikalas. Didelės žinios – didelis liūdesys, kaip sakoma. Nepasakosi gi jam... velnias... nejaugi tamplierių ordinas išgyveno ir atgimsta? O ką? Savo laiku šventeivų galybė buvo beribė ir visiškai nesitiki, jog juos galėjo visiškai sunaikinti. Kiek teko girdėti, tai nei lobių, nei ordino šventųjų artefaktų niekas nerado ir tai puikiausiai gali tarnauti jų atgimimui. Sapalionės, aišku, tačiau pilnai atmesti tokios galimybės negalima. Nors... kažin. Ko tai mano vaizduotė ėmė reikštis, kai čia gali būti paprasčiausias eilinis slaptas bažnytinis ordinas ar bendrija su savo tam tikrais tikslais. Beje, jį man ir piršo kardinolas de Burgonis. Ir norom-nenorom, bet pripiršo ir aš dabar jo skolininkas - snukio neparaukysi... Na, bet pažiūrėsim. Kol kas dar gerokai per anksti apie tai galvoti...

Pasukiojęs tarp pirštų rožančiumi, įsižiūrėjau į ženklus, kurie buvo išpjaustyti ant karoliukų. Ženklai labai panašūs į pirmųjų krikščionių simbolius – daugiau nieko negaliu pasakyti: gaila ir liūdna, bet trūksta žinių... Juk nepristosi prie vienuolių su savo klausinėjimais – galiu likti nesuprastas (v.p.: pirmieji krikščionys naudojo alegoriją ir neturėjo jokių plastiškų ar įmantresnių piešinių ar simbolių. Jų tikėjimas daugiau buvo vidinis nei išorinis. Ikonos ir piešiniai atsirado gerokai ir gerokai vėliau (tikslus laikas nežinomas), tačiau, pavyzdžiui Kristaus statulėlė galėjo stovėti netgi tarp romėniškųjų Jupiterio ir Veneros (tikrieji tikintieji tuo šlykštėdavosi). Krikščioniški simboliai buvo glaudžiai persipynusi su tradiciniais romėniškaisiais ir .t.t. Stabiliausi simboliai tai balandis, avelė, durys, kryžius, žuvys, inkaras, laivas...)

 

- Monsinjore, tada kodėl jie mums padeda? – Klausas pakartojo savo klausimą.

- Taip reikia, brolau. Taip reikia...

Vienok normaliai išsimiegoti nepavyko. Panašiai po vidurnakčio pasigirdo beldimas į duris ir ant slenksčio pasirodė tėvas Jurgis. Negalėčiau pasakyti, kad jis buvo itin susijaudinęs, bet atnešė galėtinai nemalonę naujieną:

- Broliai, jums būtina palikti šią buveinę.

- Kaip greitai?

- Kol kas dar turim laiko. Tačiau su įsakymu apieškoti šventovę atvyko žandarų būrys. Mes, aišku, jų neįsileidome ir apie tai pranešėme arkivyskupui. Dabar laukiam jo sprendimo.

- Leidimas bus?

Tėvas Jurgis linktelėjo:

- Manau, kad taip. Asmeniškai Normandijos gubernatoriaus išduotas įsakymas, tad ko gero jis jau iš anksto buvo suderintas su arkivyskupu. Nesijaudinkite, mes turime galimybę jus nepastebėtus išvesti į pakrantę. Na, o toliau...

- Viskas mūsų Viešpats rankose... – užbaigiau sakinį.

- Amen. Tėve Ignotai, iki įėjimo į požemius, jus lydės brolis Bonifacas. Jis gi ir parūpins jums visko ko reikia. Deja, bet iki galo jūsų lydėti negalės, tačiau viską smulkiai paaiškins. Gero kelio, tėve Ignotai... Ir tebūnie taip kaip turi būti.

- Tebūnie taip... – atsakiau šventikui, nors nė velnio nieko nesupratau, kas ten ir kur gali būti. Tačiau, matyt, atspėjau ką reikia atsakyti, nes tėvas Jurgis atsakydamas linktelėjo ir plačiu mostu persižegnojo.

Bonifacas mūsų jau laukė šalia požeminio šulinio. Įteikė porą krepšių su valgiu, ryšulį deglų ir skiltuvą. Sausai, tačiau detaliai paaiškino kur ir kaip keliauti ir vieną po kito nuleido į šulinio dugną. Kaip kokius kibirus.

- Ta-aip, taip aš dar nuo persekiotojų nesislapsčiau... – sumurmėjau mojuodamas deglu, kad šis geriau įsidegtų.

- O kaip gi buvo, monsinjore? – pasmalsavo Klausas dėdamasis krepšius.

- Įvairiai, brolau, įvairiai...

- Monsinjore, baisu, kaip smalsu!

- Smalsumas tai yda, berniuk mano.

- Yda ne nuodėmė, monsinjore, - visai taikliai pareiškė vaikinas. – Ir vis dėl to?

- Pavyzdžiui, skrynioje.

- Kaip tai? – berniukas išsprogino nuostabos pilnas akis. – Senjore, maldauju, papasakokite!

- Na, klausyk... buvo kartą toks nutikimas, kai į mane įsimylėjo kunigaikštienė. Ar princesė? Ne, viskas kartu – ji buvo ir princesė ir kunigaikštienė ir dar, be viso to, turėjo labai galingą brolį valdovą. Jos vardo minėti negaliu, pats supranti – meilės pergalėmis tikras kavalierius nesipuikuoja... Na, žodžiu, ji ne iš kart įsimylėjo. Prieš tai man dvikovoje teko nudėti vieną kavalierių – jos gerbėją, o damuazo Loganas nudobė du to kavalieriaus eskudero. Paeiliui, aišku. O štai po to...

Paplepėti naudinga. Nors kiek atsijungti ir šiaip... kiek nejauku ir baisoka po žeme. Netgi man. Blyn, man pasirodė ar iš ties kažkoks šešėlis slystelėjo?..

Katakombos buvo itin senos – panašu, kad jas iškirto dar krikščionybės aušroje, o gal net ir anksčiau. Taip, kad šios sienos matė daug įdomaus. Nuspėti nesunku: visų jų istorija ganėtinai panaši. Iš pradžių kirto akmenis, o po to krikščionys čia ardo prieglaudą nuo stabmeldžių persekiojimo. Po to viskas apsivertė ir jau jose slėpėsi bedieviai, nes krikščionys juos vaikėsi norėdami sugrąžinti skolą. Na, o po penkių šimtų metų čia slėpsis kokie nors prancūzų pasipriešinimo kovotojai. Nors koks ten pasipriešinimas? Prancūziokai kažkaip ypatingai ir nesipriešino...

- Monsinjore! – pasibaidęs Klausas nuo skeleto, kuris sau ramiausiai sėdėjo prie sienos. Apatinis žandikaulis buvo beveik nukritęs ir susidarė įspūdis, jog jis pašiepiamai šypsosi.  Na-a, taip...

- Bijoti reikia ne mirusiųjų, mano drauge, – bato galiuku  pakrapščiau smėlį ir pakėliau nukalkėjusį pailgą daiktą. – Bijoti reikia gyvųjų. Kalavijas? Tikrai, kalavijas...

- Monsinjore, o gal nereikia imti jo daiktų? – maldaujančiu balsu paklausė Klausas.

- Gal tu ir teisus... – nesėkmingai pabandžiau nuraukti plutą su savo durklu, o po to paguldžiau kalaviją į buvusią vietą.  – Gerai jau, eime...

Pakeliui radome dar kelių nelaimėlių likučius, o vienoje iš senovinių požeminių koplyčių visos akmenyje iškirstos nišos buvo užpildytos kaulais ir kaukolėmis. Taip netgi labai tvarkingai – kaulelis prie kaulelio, kaukolė prie kaukolės... Kam? A, kipšai ten juos žino, kokius va tokius papročius turėjo senieji krikščionys.

Kelis kartus, apeinant užgriuvusį kelia, teko nusukti į šoninius koridorius, bet visgi kažkaip nepasiklydome: padėjo ochra ant sienų nupiešti į strėlytes panašūs ženklai. Negalėčiau pasakyti kaip ilgai mes ėjome – rankinio laikrodžio, patys suprantate – dar niekas nesugalvojo, bet kai beliko vos pora deglų, koridorius perėjo į natūralią olą, kurios viduryje telkšojo ežerėlis.

- Štai ir atėjome, mano berniuk, - ant kranto įžiūrėjau ganėtinai didelę krūvą sausuolių ir nupėdinau link jų.

- E-e... monsinjore, mums teks nerti? – Klausas baikščiai batu palietė vandenį.

- Tikiuosi, kad neprireiks, nes per atoslūgį vandens turėtų nebelikti.

- Šlovė Skaisčiajai Mergelei...

- Amen. Duok krepšius, patikrinsim ko ten mums vienuoliai pridėjo: aš kažko ne juokais išalkau. Na nestovėk kaip stulpas: kurk laužą, deglų ko gero ir taip mums dar prireiks.

Šventieji broliai nepagailėjo. Gausiai duonos, sūrio ir rūkyto kumpio. Netgi vynmaišis su geru vynu įdėtas. Tad alkaniems sėdėti mums nereikės. Pavalgius Klausas užsnūdo ant smėlio, o aš lazda sklaidydamas nuodėgulius, kurie su kiekvienu prisilietimu sužaižaruodavo rubinais, susimąsčiau.

Kas toliau? Toliau – prakeiktas išgama de Goržija. Kaip jis atsisveikins su šiuo pasauliu – aš dar nežinau, bet iš pradžių norėtųsi pažvelgti jam į akis. Po to bastardas turėtų apsiraminti. Bent jau man taip atrodo. Jo likutinės atminties draiskalai manęs itin nejaudino, bet visgi bus geriau, jei tapsiu savimi. Nors kažin – pačiu savimi aš jau niekada nebebūsiu. Pavyzdžiui – aš nuoširdžiai neapkenčiu voro. Ne bastardas manyje, o būtent aš. Nors Liudvikas, asmeniškai Aleksandrui Lemeševui nieko pikto ir nepadarė. Taip, kad aš pilnai susiliejau su Armanjako bastardu ir nieko čia nepadarysi. Gerai ar blogai? Net nenoriu apie tai galvoti., bet Vorą aš dar pasieksiu. Kada ir kaip? Nežinau, bet tas laikas būtinai ateis. Kaip ten pasakė tėvas Jurgis – tebūna tai kas turi būti? Taip, būtent taip. Tebūna tai kas nulemta...

Pala! Jei mus iš ties buvo priglaudę tamplierių pasekėjai, tai tada visi galai kaip ir susieina! Ordino magistras Žakas de mole, prieš tai kai jį sudegino, prakeikė prancūzų karalius baisiu prakeiksmu. Ir kiek pamenu, jo prakeiksmas išsipildė. Tiktai kaip? Lygtais karaliai miršta po kažkiek laiko... Taip ar ne? Ne, neprisimenu (v.p.: legendoms pasitarnavo tai, kad po magistro sudeginimo Pilypas IV ir popiežius Klemensas V po kelių mėnesių staiga mirė, o Pilypo dinastija labai greit nuėjo nuo istorinės scenos, o jo vietą užėmė Valua. Beje. Šią mintį ypač plėtojo rašytojas Mauricijus Druonas knygoje „Prakeikti karaliai“. Taip pat yra ir liudijimų, kad 1793-01-21 nukirsdinus Liudviką XVI, iš minios išėjo vienas nežinomas ar neatpažintas žmogus ir panardinęs rankas į dar šiltą karaliaus kraują pakėlė rankas ir sušuko: „Už tave Žakai de Mole atkeršyta!“. Šis momentas „sąmokslų“ mėgėjams duoda ypač didelę prielaidą, kad vis-tik tamplieriai nebuvo galutinai išžudyti, o perėjo į pogrindį ir dar ilgai gyvavo) Tačiau jau žinau: jei kardinolas mane piršo šiems šventeivoms, tai aš sutinku. Dėl vienos vienintelės priežasties – jie Prancūzijos karaliaus priešai! Nors kokie po galai tamplieriai? Blyn, gert mažiau reikia, Žanai...

Kaip užsnūdau, tai neprisimenu, bet pabudau nuo siaubingo kriokimo. Net nežinau su kuo jį galima palyginti... Įsivaizduokite garvežio švilpuką su vėplio kriokimu, kuris gausiai atskiestas vilko kauksmu. . Įsivaizdavote? O dabar pridėkite hienos kvatojimą. Štai ir gausite kažką panašaus. Šlovė Švenčiausiajai Mergelei, Bonifacas mus buvo perspėjęs, o tai kelnės būtų likusios šlapios... o gal ir dar blogiau. Na, o Klausas dar galutinai nepakirdęs tai ir iš vis šoko ežero pusėn ir jei jo nebūčiau pagavęs už kojos, tai kaip Dievą myliu – būtų pražuvęs. O tai buvo tik atoslūgis. Kad juos kur tuos fizikinius reiškinius...

Vanduo, nors ir ne iki galo, bet gana greitai nubėgo. Taip kad šaltu vandeniu apsemtiems iki pusės teko bristi. Na vienoj vietoj tai visai vos ne iki smakro, bet išsikrapštėm  ir atsidūrėme uolėtame krante. Sprendžiant iš Bonifaco žodžių, tai mes turėjome būti visai netoli savosios šebekos. Na, palygintinai netoli – per porą lygų. Tačiau pabandyk dar jas nueiti pakrantės akmenimis... o jei dar pridėti lietų, kuris vietomis virsdavo pliaupiančia liūtimi, ir vėją, tai šią kelionę malonia niekaip nepavadinsi. Ačiū Dievui, kad prieš tas maudynes susivokėme abitus nusiimti, tad dabar bent jau sausus drabužius turėjome. Sąlyginai sausus. Velniai rautų, betrūko tik plaučių uždegimą pasigauti!

Laimei lietus po truputį liovėsi ir mums pavyko pradžiovinti rūbus virš laužo. Gana greitai išlindome į palygintinai lygų pliažą. Geras pasiekimas: alpinistas iš manęs ne koks, na ir batai jau panašesni į sandalus. Tačiau judėjome jau nepalygintinai greičiau ir pusiaudienį lygtais pasiekėme vietą, kur mūsų turėjo laukti barkasas. Lygtais...

- Na ir kur gi jie? – užsikabarojau ant uolos ir pabandžiau pamatyti valtį. – Ar čia ta vieta, Sančo?

- Lyg ir ta, monsinjore... – su abejonių gaida balse pasukiojo galvą Klausas. – O gal ir ne ta. Čia viskas vienoda. Ir šebekos nesimato.

- Vienoda, kad juos kur velniai nujotų!!! – jausmingai keiktelėjau ir nušokęs nuo akmens mostelėjau: - žingsniuojam toliau. Panašu, kad štai tas uolas aš jau matęs...

- Monsinjore!!! – čiuptelėjo už mano rankovės Klausas. – Žiūrėkite!

- To dar betrūko!.. – už kokių poros šimtų žingsnių pamačiau keturis ginkluotus raitelius. Jie judėjo link mūsų.

- Apsiaustai balti...

- Matau, einam į jūrą – pabandysim pasiekti štai ten tą uolą. Na, lipk greičiau, o tai mus pastebės...

- Dieve...

Bristi šaltame vandenyje apsemtam iki kaklo – dar tas malonumas. Ypač, kai kojos grimzta į dumblą, o prakeikti dumbliai, tarsi aštuonkojo čiuptuvai, stengiasi sukaustyti judesius. Bet jei norėsi gyventi, dar ir ne tą ištversi – kitos išeities neturėjome. Lygiame pliaže prieš kavaleristus... Net nepavargs kaip sutryps. Netgi jei tai paprasčiausias patrulis. Sulaikys ir išsiaiškins visas aplinkybes, o toliau viskas netgi labai prognozuojama. Kur gi tie prakeikti šikniai iš šebekos?! Grįšiu, nuplaksiu niekšus. Čia jų ponas kipšus kibirais kabina, o jie ten sau ilsisi. Kas per...

- Monsinjore!!! – Klausas sukrenkštęs išspjovė vandenį ir parodė ranka jūros pusėn.

- Po galais!!! – pagaliau ir aš pamačiau ant bangų siūbuojančią šebeką.

Nuo jos kaip tik leido barkasą. O kur gi jie anksčiau buvo? Taip, kas per prakeikimas? Kol laiviūkštis pasieks krantą, prabėgs ne mažiau kaip pora valandų, o prakeikti raiteliai vis arčiau ir arčiau... Ką?! Dieve maloningas!!! Juk prasideda potvynis!!!