"Armanjako šalis. Rutjeras". XIII skyrius. Armanjakas - 2. 2016-09-05

XIII skyrius

 

Naktį sapnavau statybas... Pilis apdėta pastoliais, krūvos statybinių medžiagų, šmėžuojantys ir bėgiojantys darbininkai, kažkokios krosnys su rūgstančiais kaminais... Ir visokios kitokio klaikios nesąmonės.

Ir neišsimiegojau...

Ir atsibudau su skaudančia galva...

Ir iš vis – nenoriu aš tokių sapnų...

Ne, kad kas nors erotiško prisisapnuotų...

Apimtas liūdesio pakeiksnojau, skustuvu nubraukiau šerius, be jokio gailesčio išjudinau Tuką ir nupėdinau į treniruotę. Šventė, matote, jis... Nusispjaut. Pažus taip pat niuksais prikėliau. Taip sakant, sunku mokymuose - lengva mūšyje. Ir šiaip aš be jokios nuotaikos...

Su ypatingu nuožmumu save ir Tuką išsunkiau kaip porą citrinų. Kiek pagerėjo ir pusryčiauti jau nuėjau su pakilesne nuotaika.

Po pusryčių nusileidau į kankinimo kamerą patikrinti, kaip ten manieji belaisviai. Ne tai, kad labai buvo būtina, bet tam, kad dar nors kiek nuotaika pagerėtų.

Na, ant buvusio ekonomo šeimynėlės tai man visiškai nusispjaut, o štai pirklys – tai jau mano prekė. Itin brangi prekė. Tiesa sakant, jo net netardžiau. Nors mano profostusi Vilemui Askensui rankos ir niežėjo, bet kankinti neleidau. Askensas jau tris kartus savo mokinius siuntė prašydamas leidimo, o ketvirtą kartą net pats apsireiškė. Neištvėrė vargšas – pirklys taip visą sargų ir budelių broliją koneveikė, jog šiems visko mačiusiems stuobriams visos ausys linko, galvos spengė, o rankos niežėjo. Bet neleidau kankinti, o patariau visus kalinius susodinti į vieną celę... Ir neapsirikau.

Ekonomas su sūneliu, matomai norėdami įgauti mano palankumą, taip aptalžė Rafą, jog šis dabar puikavosi su mėlynėmis po abiem akim, sumušta nosimi ir nulinkusia raudonai violetine ištinusia ausim. Na ir gerai. Jokios užuojautos jam nejaučiu... Net po tos sielą veriančios istorijos su jo sužadėtine.

Pirklį ištraukė iš kameros ir paklupdė priešais mane...

- Kaip, Rafai, nakvojai?

Pirklys nutylėjo ir paniekinančiai bandė nusukti galvą, bet tuoj pat gavo per dantis nuo vieno iš Askenso pameistrių.

- Atsakyk, jei tavęs klausia ponas baronas! – riktelėjo Vilemas ir vardan didesnio įtaigumo pats spirtelėjo.

- Gerai... ponas barone... gerai, - taikiai prabilo Rafas ir pridūrė: - jūsų rūpesčiu, gerai.

- Tikras šaunuolis... – pasidžiaugiau ir pasisukau į Vilemą: - Vilemai, turiu tau užduotį. Šiandieną iki pietų privalai suorganizuoti kaime ešafotą. Pačioje matomiausioje vietoje.

- Nagi padarysim, kapitone... – pofostas net sutrynė rankomis. – Kokia bausmė? Karsim? Galvą kirsim? Prieš tai kalbėsim: ketvirčiuosim ar kaposim? Gal ir gerą ratą pastatyti...

Nuo tokių kalbų ir džiaugsmingai besišiepiančio Vilemo snukio mene net supurtė. Juk šiknius iš tikro džiaugiasi. Nors visai normalus vyras. Netgi geras ir atlapadūšis... kai kada. Pardoksas...

- Ant kuolo kada anksčiau sodinai? – nutaisiau niaurų balsą.

Ši vaidyba daugiau auditorijai. Ekonomas su sūneliu net ausis išskleidė. Na ir vergų pirklys dėmesyje sustingo. Tegu baisisi. O jau ten matysim...

Vilemas nė kiek nesusirūpinęs dalykiškai išbėrė:

- Pačiam neteko. Tačiau teisingą procedūrą žinau. Jokių problemų, kapitone, padarysim. Viską kuo puikiausia padarysim. Tuoj štai pagalbininkus išsiųsiu kuolus parinkti.

- Gerai. Ir kad pusiaudieniui viskas būtų parengta.

Ekonomas paminėjus kuolą susipurtė, pražliumbo ir sudribo ant grindų.

Jo sūnelį supurtė rauda ir keiksmai savo tėvo adresu.

O štai Rafas aršiai suriko:

- Išgamos, būkit prakeikti!..

Bet tuoj pat, gavęs gerą spyrį, užtilo.

- O tu, niekše, kaip manei? Galvą už prekybą krikščioniškomis sielomis galvą paglostys?

- Darykit ką norit... – sumurmėjo pirklys ir nuleido galvą.

Iš jo sumuštos nosies ant akmeninių grindų ėmė varvėti kraujas.

Na... taip... o nuotaika taip ir nepakilo... Ir tardyti jį noras praėjo. Tfu, kas šiandien per diena...

Pagyriau Vilemą su pameistriais už pavyzdinę tvarką.

Jie iki spindesio nušveitė visus instrumentus, numazgojo sienas, grindis ir net voratinklius nuo lubų nubraukė. Kankinimų kamera net neteko pradinės gotiškos charizmos. Pasidarė panašesnė į operacinę...

Na ir tegul...

Dar kiek pasisukiojau po požemį ir nupėdinau viršun. Ten pačiupau Loganą ir išsiunčiau jį su seržantais į Breskensą atvesdinti rekrūtų. Prigrasinau, jog jei atvarys visiškai niekam tikusius – visus antpečius nuplėšysiu... Panašu, jog paėmė į galvą...

Kuom čia užsiėmus?

Pilies kieme šeimynykščiai šmėžavo su savo reikalais – pilis vis labiau panašėjo į apgyvendintą. Remonto darbų dar nepradėjo, bet griuvenų vaizdelis vis labiau nyko.

Ką gi... Taip... Kamputyje pastebėjau valdininkus ir tėvą Motiejų, kurie gydė pagirias vietiniu alumi. Priėjau.

Heroldas ir jo kompanija kaip užsukti pašoko ir nusilenkė. Neatsiliko ir vienuolis, nors kaip šventikas nuo šios prievolės buvo atleistas. Dar vienas neblogas pastebėjimas.

- Ponas barone... – Ambruazas kiek sutrikęs sukosėjo. – Ar jūs patenkintas tuo kaip buvote paskelbtas senjoru?

- Visiškai, maestro de Aršambo, - lengvai linktelėjau. – Jūs puikiai padirbėjote ir aš, esant progai, būtinai tai paliudysiu herbinam Burgudijos karaliui.

- Didžiai dėkingi, jūsų mylista... – heroldas vėl kažko sutriko. Net primerkė savo užtinusias akis. – Bet...

- Maestro Ambruazai, jūs tikrai būsite aprūpintas viskuo, kas yra būtina kelionei namo, o madam Brungilda, išreikšdama padėką, jums perdavė dvi statinaites to puikiojo vyno, kurį mes vakar vakare bandėme. Ir, beje, jūsų niekas neišvaro. Aš siūlau pasisvečiuoti dar kokią savaitėlę ir pagerbti damuazo Logano vestuves savo buvimu.

Maestro patenkintas net nusikrenkštė. Matomai savo atsakymu atsakiau į visus susikaupusius klausimus ir išsprendžiau visus jo rūpesčius. Heroldas išsilydė padėkose. Persevanas ir auditorius su triguba aistra jam antrino. Draugiški bičai.

Dar kartą padėkojęs už gerą tarnybą, captelėjau už rankovės tėvą Mykolą ir nusivedžiau į šoną:

- Tėve, kodėl jūs neklausiate, kaip čia atsidūrėte?

- Viešpats keliai nežinomi... – vienuolis kiek šyptelėjo ir ėmėsi tarp pirštų stumdyti rožančiaus karoliukus.. – Aš atsiduodu Viešpačiui mūsų Dievui. Jis manęs dar nė karto nepavedė. Tačiau, kaip suprantu, sūnau mano, jūs ne veltui mane atsivežėte pas save?

- Teisingai supranti.

- Taigi? – Vienuolis palenkė galvą į šoną ir iš karto tapo panašus į šunelį, kuris kaulija skanėstų.

Tokį įmitusį šunelį....

Sekundę padvejojau... Na patinka, man šis vienuolis. Nežiūrint žiaurių pagirių, atrodo visai blaiviai mąstančiu. Ir akyse – jokio fanatizmo. Švarus, pasitempęs, plikė atidžiai išskusta. Sutana švari... na gal kiek susilamdžiusi ir aplipusi šienu... bet tai suprantama. Na ir palaido turinio dainiuškas traukia. Pabandysiu, o ten jau matysim...

- Man reikalingas pilies kapelionas, tėve Mykolai, o kaimiečiams ganytojas. Taip jau atsitiko, kad buvęs šventikas – amžiną atilsį, ir dabar vieta laisva.

- Padėsiu, kiek leidžia mano jėgos, sūnau mano... – vienuolis kukliai prisimerkė. – Bet ar aš tiksliu jums?

- Netiksite... – nusprendžiau nebetemti ir viską iš karto sustatyti į savo vietas, - jei netiksite, tai ši turtinga, rami ir soti vieta atiteks kažkam kitam. Dar kartą kartoju: man reikia, kad jūs paprasčiausiai vykdytumėte savo šventas pareigas ir... tarnautumėte man. Suprantate? Man, žmogui, kuris jums duos viską, apie ką tik svajojate.

- Taip jau ir viską, sūnau mano? – Vienuolis gudriai šyptelėjo. – Aš galiu apie daug ką svajoti. Net apie tai, kas šventvagiška mano statusui. Netgi apie tai, kas iš esmės veda į visišką nuodėmę. Nuodėmė saldi, o žmogus silpnas.

- Aišku, kad Popiežiumi tavęs nepadarysiu, - savo ruožtu šyptelėjau.

- O ne... tokios aukštumos manęs nedomina... – nusijuokė tėvas Mykolas. – Man gi...

- Tai susitarėm, šventas tėve, - nutraukiau vienuolį. – Jūsų nuodėmingi norai ir visa kita manęs visiškai nedomina, ir netgi galiu tame reikale šiek tiek pagelbėti, tol kol neišsiskirs mūsų...

- Kas, sūnau mano?

- Kol neprasiskirs mūsų norai, tėve Mykolai... Taigi. Pilnas maitinimas. Teisė valgyti prie mano stalo. Bažnytėlę paremontuos, o tuo pačiu ir jūsų nameliuką. Bažnyčios rakandus atnaujinsim. Jūsų žinion perduosiu mulą ir tiek patarnautojų, kiek reikės. Trūkstamą inventorių taip pat nupirksim. Į visas jūsų išdaigas užmerkiu akis, bet tikiuosi, kad proto ribų neviršysite. O iš jūsų reikės, kaip jau minėjau, vykdyti tiesiogines savo pareigas ir būti mano žmogumi. Tiesiogine prasme. Viskas.

- Dėkingas... – Vienuolis bandydamas paslėpti patenkintą šypseną  vėl nulenkė galvą.

- Tad ir susitarėme. Pradėkit jau šiandieną ir vakare pabendrausime vakarieniaudami... Beje, tuo pačiu apsidairykite ir tarp pilies šeimynykščių. Kas kuo kvėpuoja... na ir šiaip, ką spėsite...

- Jūsų paslaugoms, sūnau mano...

- tikiuosi...

Nusiunčiau vienuolį toliau pagiriotis, o pats įsakiau balnoti Kaprizą.

Aplankysiu maestro Pelegriną ir jo artileristus. Pasižiūrėsiu, kaip sekasi surinkinėti naująjį lafetą pagal mano brėžinius. Po to nulėksiu į žuvies apdorojimo daržinę – prisiminiau dar porą receptų, na o toliau į prieplauką. Po to pietūs ir bausmės vykdymas.

Bausmės vykdymas...

Cha...

O ką? Visai tinkama dienotvarkė viduramžiškam įnoringam valdovui...  Tai yra mano... tuoj pavirsiu ir į tamsos valdovą... Na.. taip... degraduoju net ne dienom, o valandom. Nors jei galiu atsikalbėti, tai noriu pasakyti, kad tai visiškai ne degradacijos procesas, o asimiliacijos. Kitaip būsiu amžininkų nesuprastas... Bet vis tiek esmė nuo to nesikeičia...

Na ir velniop... Nusispjaut.

- Kaprizas paruoštas, monsinjore... – pagarbiai raportavo Klausas.

Vaikinukas tiesiog švytėte švytėjo. Per kraštus liejosi mėgavimasis savo padėtimi. Beje, su Jostu, kaip bebūtų keista, gana greit sutarė. Kaip jau man ryte spėjo pranešti – buvo susipešę, bet gan greit susitaikė. Tai reiškė, kad surado bendrą kalbą...

- abu su manimi josite. Ruoškitės. Ir neužmirškit paimti mano pistoletų, arkebūzą ir arbaletą. Įlankoj pašaudysim. Na ir patys apsiginkluokite kaip pridera. Ir šarvus užsidėkite, o tai vaikštote, kaip kokie trenkti biurgeriai... – vardan tvarkos ir disciplinos suburbėjau. – Ir greičiau, o įsakysiu arklidėse kailį iškaršt.

Jostas ir Klausas išgaravo tarsi būčiau mostelėjęs stebuklinga lazdele. Na ir teisingai... aš gi nejuokauju. Aplaidumo čia negali būti. Viskas turi būti vykdoma bėgte ir  paknopstom... Kaip ten kažkas pasakė – geras pažas turi smirdėti šūdu ir prakaitu... Perfrazavau aišku... Taip kažkas pasakė apie kareivius ir kitame amžiuje, tačiau čia tinka pažams...

Vis ta mano bloga ir nesitaisanti nuotaika...

Kieme pasirodė Matilda. Hana ir Gerda sekė paskui. Kaip pririštos. Merginos nešė džiovinti pagalves ir paklotus.

Flamandė tuo tarpu jau nusižiūrėjo auką – viena mergina iš pilies patarnautojų stovėjo be darbo ir plepėjo su sargyboje stovinčiu šauliu. Koketavo ir blizgino akutes. Tačiau jau patraukusi link jos, pastebėjo mane ir staigiai pakeitė maršrutą.

- Ponas barone... – mergina likus porai žingsnių tūptelėjo reveranse.

- Ponia Matilda... – lengvai linktelėjau.

Ir šyptelėjau gerėdamasis savąja valkirija. Nepavargstu gėrėtis kiekvieną dieną.

Flamandė labai pasikeitė nuo pat tos akimirkos, kaip mes atvykome į pilį. Pražydo, ar ką? Atsirado valdingumas, pasitikėjimas. Visa tai ir anksčiau buvo, bet dabar išryškėjo.

Merginos akyse atsispindėjo pasitenkinimas tuo ką pamatė mano akyse ir priėjusi arčiau šnabžtelėjo į ausį:

- Ponas barone, gal norėtumėte su manimi prasivaikščioti iki miegamojo? Aš visiškai atsitiktinai atsiminiau apie savo naujuosius raištelius ir visai norėčiau jums juos parodyti.

- Labai norėčiau, mano princese... – aš apkabinau merginą ir lengvai priglaudžiau prie savęs. – Tačiau negaliu. Jau ir nesidžiaugiu gavęs šią pilį. Reikalų iki kaklo.

- Nepiktžodžiauk, Žanai!.. Ir paleisk mane. Nevalia šeiminykščiams rodyti jausmų.

O kaip... O anksčiau tai nusijuktų ir dar užpakaliuką pakraipytų... O dabar, matote, nevalia jai. Greit gi su savo vaidmeniu susiliejo... tiesą sakant, o ko aš stebiuosi? Pats šią metamorfozę ir stimuliuoju. O ar tai blogai ar ne, pasakyti kol kas negaliu. Gal vis tik veikiau gerai, nei blogai. Mergina savo tikrąją padėtį puikiai žino. O tai... tai ne daugiau, kaip žaidimas. Kol kas... Galima ir pažaisti... Nors gali būti, kad kada nors galiu ir pasigailėti. Taip sakant – vyriškas bukumas – visame gražume. Iš pradžių prisidirbam ir save apsupame problemomis, kurios susijusios su moterimis, o po to garsiai virkaujam dėl neteisybės ir didvyriškai bandome tas problemas įveikti.

- Katinėli, tavęs laukti pietums? – tuo tarpu mergina tęsė kalbą.

- Vakarienei... Ko gero, kad pilyje nepietausiu.

- Vakarienei, tai vakarienei...

- Viskas, ką tik nori, mano princese. Beje, įsakyk pabandymui atidaryti statinaitę su silke. Ji jau turėtų būti gera. O tu – desertui...

Baigti neleido...

- Kapitone, kapitone... – prie mūsų pribėgo vienas iš mosarabų.

Stabtelėjo ir trinktelėjęs kumščiu sau į krūtinę tęsė:

- Atlėkė pasiuntinys iš prieplaukos. Netoliese inkarą išmetė galera. Nuleidinėja valtis...

Štai taip... Laiko visokiems „liamurams“ nebeliko...

 

2016-09-05

 

 

"Armanjako šalis. Rutjeras". XII skyriaus pbaiga. 2016-09-02

O... Visai neblogai. Cha... Išradingas mažius! Kol kas kliūtis, taip sakant, pašalinta. Bent jau laikinai.

Brungilda ir Tukas žaibiškai sureagavo ir akimirksniu dingo, o aš greitai persėdau prie Šarlotės, kuri su malonumu stebėjo visą sąjūdį.

- Barone, galiu lažintis iš savo geriausio sakalo prieš lauko pelę, jog čia jūs prikišote savo ranką! – ši moteris žiūrėdama tiesiai man į akis, linksmai nusikvatojo.

- Na ką jūs... Jūs pervertinate mano talentus, ponia Šarlote. – Aš taip pat šyptelėjau. – Bet vis tik tam tikros tiesos tame yra.  Aš gi negaliu be užuojautos žiūrėti į abipusės, jūsų sesers ir savo eskudero, meilės kančias. Jiems gi buvo reikalinga nedidelė pagalba.

- Gal būt, - Šarlotė šį kartą tik paslaptingai šyptelėjo, - tačiau nenuvertinkite ir mano mamos gabumų.

- Ką jūs, aš net ir nemaniau.

Motušę iš tikro reikia vertinti gana rimtai. Na, bet prie ko čia aš? Mauras savo darbą padarė ir mauras dingsta, o toliau jau kaip nors patys.

- Ir teisingai. Bet visa tai tik smulkmenos... – Mergina įdėmiai į mane pasižiūrėjo ir su lengva užuomina pasakė: - Kada jūs aplankysite mano dvarą? Aš turiu jums ką parodyti.

Na... taip... Iš tikro, o kada? Šiandien – nespėsiu, o rytoj ne iki vizitų. Derybininkai turi atvykti. Na, gal už poros dienų...

Bet savo minties užbaigti nespėjau...

Antrame aukšte pasigirdo siaubo pilnas šauksmas ir šventųjų vardų kratinys.

Moters šauksmas...

Motušės Gvendolinos šauksmas...

Šitas senos harpijos, tegu ji būna prakeikta, šauksmas...

Ir ko gero aš žinau, ką ji pamatė...

Keikdamasis sau po nosimi nuėjau viršun... Tiesa sakant, o ką aš ten galėjau pamatyti? Aišku, kad Tuką su Brungilda, kurie sutrikę ir išsidraiskę sustingo lovoje.

Motušė Gvendolina rėkdama vis ore baksnojo į juos kairės rankos pirštu, o dešine vis dar sukdama nelaimingo Klauso ausį.

Pričiupo juos ant karštųjų, taip sakant. nutvėrė už rankos.

Na taip... Nors nieko čia baisaus. Žmonės gi jauni, karšti, tad telydi juos santarvė ir meilė... ir taip toliau. Bet taip tik iš pirmo žvilgsnio. Vis tik tai penkioliktas amžius. Pilną visokių sąlygų ir visokių hierarchijos vingrybių. Reputacija – tai viskas! Motušė gali ir skundą paduoti už jos, kaip dvarininkės -  garbės įžeidimą. Ir aišku tokį skundą tirs. Visiškai rimtai... O tada jau viešumas, apkalbos, bažnyčios pasmerkimas ir panašūs viduramžiški rimti niekalai...

Linksmas Šarlotės juokas iš už nugaros mane tarsi pažadino.

- Kaip tai suprasti, ponas barone? – užriaumojo motušė.

- Jūs manęs klausiate?! – nutaisiau visiškai abejingą veidą.

- O ko gi dar? Jūsų žmogus paniekino svetingumą ir pasinaudojo mano dukrelės silpnybe... – Gvendolina akimirkai paleido Klauso ausį ir nubraukė ašarą.

- Mama!.. – Neįtikėtinai plonu balseliu cyptelėjo Brungilda ir tuoj pat prislėgta sunkaus žvilgsnio užtilo.

- Aš... mes... – išlemeno Tukas... ir taip pat užtilo.

- Tiesa sakant, madam Gvendolina, o kur čia problema? – aš nuo abejingu žvilgsniu nužvelgiau motušę nuo viršaus iki apačios. – Kiek suprantu, jokios prievartos nebuvo. Visiškai.

- Tai jau žiūrint kaip pažiūrėsim! – riktelėjo motušė. – Visiškai akivaizdus orumo įžeidimas! Paduosiu skundą! Ištvirkėlis! – motušės rodomasis pirštas bedė į Tuką, o antrąja ranka suspaudė savo sūnaus ausį, kuris net sucypė.

Taip... laikas šį cirką baigti. Įkyrėjo ji jau man.

- Pradžiai, tai madam, paleiskite mano pažo ausį! – išplėšiau Klausą iš piktosios žiežulos. – jis, jei pamenate, jau manojoje tarnyboje ir tik aš galiu spręsti kaltas jis ar ne.

- Jis mano sūnus! – sutrikusi sukaukė moteris.

- visų pirma, jis mano pažas! – paprieštaravau. – Madam Gvendolina, priminkite man prašau, kam priklauso Breskensų dvaras?

- Aš... ji... mes... – motušė jau sutriko.

- Štai ir aš apie tai! Dama van Breskensa turi pilną laisvę elgtis kaip tinkama ir niekam, tame tarpe ir jums, nedera kištis.

- Taip, mama! – įsikišo jau atsipeikėti pradedanti Brungilda. – Jūs galite šeimininkauti savo valdose, o ne čia. Aš galiu priimti tokius sprendimus, kokius noriu.

- Aš to taip nepaliksiu!.. – vėl sukaukė motušė.

- ...ir atimsite savo dukrai orumą, - užbaigiau už ją. – Ir iš viso, kuo jums nepatinka jūsų būsimas žentas damuazo Viljamas Loganas? Jo šviesybės Karolio Drąsiojo leibgvardijos leitenantas?

O-pss.. kas per velnias timptelėjo man už liežuvio... Tuko gal reikėjo atsiklausti? O gal ne?

Tuko išplaukusi patenkinta marmūzė paliudijo, jog klausti tikrai nebuvo būtina. Pataikiau į dešimtuką.

Brungildos susitaršiusį veidelį taip pat nušvietė šypsena ir ji su nepasitikėjimu dėbtelėjo į Tuką.

Tas tai laiko veltui neleido ir iš karto ją priglaudė prie savęs.

- Žentą?

- Būtent!

- Brulia! – aš pagaliau tave ištekinsiu! –džiaugsmingai sušuko Šarlotė ir iššokusi iš už mano nugaros puolė apkabinti sesers.

- Na nebent... – jau visai minkštu balsu suvapėjo motušė.

Būtent – suminkštėjo ir visai patenkinta nusišypsojo.

Ocho... tokia šypsena – velnio šypsena... o ar nebus tai kruopščiai suplanuoti spąstai manajam eskudero? O ką – Brungilda turėjo ne vieną galimybę trumpai persimesti keliais žodžiais su motuše, o toliau jau viskas labai paprasta. Moteriški kerai – didi jėga! Amžinieji spąstai visiems vyrams. Visai gali būti...

Bet net jei ir taip, tai šioje kombinacijoje neįžiūriu nieko blogo. Visi bus patenkinti. Netgi aš.

Brungilda antrą kartą ištekėti neturėjo jokios galimybės. Šioje dykynėje vienareikšmės partijos nebuvo. Ir neatsiras. Ir staiga, kaip Perkūnas iš giedro dangaus – Burgundijos leibgvardijos leitenantas.

Tukui taip pat gerai. Statusas pakilo. Neblogą žemelę gaus. Na ir žmona ne ką blogesnė - tiesiog tikras lobis.

Ir man neblogai. Dvarininkai neišsilakstys. Škotas ištikimas iki grabo lentos. Juo tikiu kaip savimi.

Šelmiškai čia viskas įvyko. Gera diena... Nors prieš tai buvusios nebuvo blogos. Puikumėlis: įvykdysim formalumus, o po to namo. Ten rūpesčių ir be šitų dviejų – per akis.

- Kaip suprantu, tokia padėtis tenkina visus? – nužvelgiau visus čia esančius.

Tukas ir Breungilda apimti laimės tik energingai sukinkavo galvom... Į juos pasižiūrėjus, tikrai meile iš pirmo žvilgsnio gali įtikėt...

Motušė Gvendolina kažkaip nenatūraliai, o netgi įžūlokai nusilenkė ir išdidžiai pareiškė:

- Tik vardan savo dukros laimės. Tik negalvokite, jūsų mylista, kad iki vestuvių aš leisiu ištvirkauti. Ir reikia apsvarstyti sąlygas...

- Viską apsvarstysim. O pasielgsim taip... – sekundei susimąsčiau. – Vestuvės įvyks kitą savaitę. Tikslią vietą ir kitas sąlygas apsvarstysime  po trijų dienų Grudės dvare, kur aš, madam Šarlotės kvietimu, lankysiuosi. Damuazo Loganui leidžiu čia lankytis kiekvieną dieną. O dabar visa tai reikia atžymėti. Vis tik sužadėtuvės, ar kas? Grįžtam prie stalo. Greičiau, damos. Ar nematot kokia šiandien diena...

Grįžome į svetainę, kur atsidavėme vynui su triguba jėga, o po to atsisveikinome ir išjudėjome atgalios.

Tuo pačiu dar išsisprendė ir problema su šventiku. Tėvas Mykolas taip priputo, kad tiesą sakant, jau išėjo į nirvaną – aplinkos nebesuvokė. Tad aš, nekreipdamas dėmesio į silpnus motušės Gvendolinos protestus įsakiau pakrauti vežiman... kartu su valdininkais. Šie taip pat pagundų neatlaikė – ko ir reikėjo tikėtis. Na bet nieko, rytoj vienuolis atsibus, prasiblaivys ir gaus pasiūlymą nuo kurio bus neįmanoma atsisakyti... tikiuosi.

Atsisveikinant Šarlotė paslapčia spustelėjo manąja ranką ir tarsi netyčiom pametė nosinaitę. O tai jau tokiuose ritualuose – daug ką reiškia. Aišku, jog tai dar ne pilna kapituliacija, bet jau kažkas netoli to.

Išvykome iš dvaro ir aš pagaliau galėjau paklausti vis dar šoko būsenoje pasimetusio škoto:

- Na, broli tukai, tu nors kiek patenkintas ar ne?

- O-ch, monsinjore... – Tukas bandydamas atsigauti net papurtė galvą. – Net nežinau ką ir pasakyti...

- Tai gal viską peržaiskim? – paerzinau. – Ir surasim tau žmoną pačioje Burgundijoje?

- Ne! – Šūktelėjo škotas. – Nereikia man burgundiškų vištų. Patenkintas, mylista, aš labai patenkintas. Net nežinau kaip jums ir atsidėkoti. Na labai jau man prie širdies toji Brungilda. Ir ūkis pas ją neblogas...

- Jūs nors ką nors suspėjot... na, supranti...

- Na taip! – šypsena škoto veide tiesiog lydėsi. – Mes tai atlikome lėtai ir liūdnai...

- Čia dabar?! – net nuščiuvau.

- Na... – kiek sutriko Tukas. – Taip Brulia paprašė. Pasakė, jog pirmą kartą tik taip ir reikia. Vardan jos žuvusio vyro gedulo...

- A-a-aa... na taip... gedulas dalykas rimtas... – žvėriškomis pastangomis vos galėjau susilaikyti nenusikvatojęs.

Na... taip... to dar negirdėjau... „Lėtai ir liūdnai“. Apspangti galima....

Staiga iš vežimo, kur kratėsi mirtinai nulūžusi religijos tarnų ir valdininkijos brolija, pasigirdo kažkoks girtas marmaliavimas.

Atsisukau ir pamačiau, kaip girtas tėvas Mykolas atsisėdo, gurkštelėjo iš molinio butelio, kurio taip ir nepavyko iš jo atimti, ir užgerkliavo visu balsu:

 

Aš kuklia mergele buvau,

Skaisčia saulute šviečiau...

 

Orą sudrebino mano palydos darnaus juoko sprogimas ir jau po akimirkos vieningai traukė visi:

 

Nuėjau aš į giraitę,

Palydėjo mane draugas,

Numetė man marškinėlius,

Ėmėsi spynos manos.

Ietį jis nutaikė taikliai,

Ir jo veidas virš manęs...

 

Ot tai, blyn, vienuolis! Vienareikšmiškai imu! Be jokių bet! Vienareikšmiškai...

Taip žvengdami ir dainuodami dainiuškas, pasiekėme namus – Guteną.

Pavargau... Lyg nieko sunkaus ir ypatingo, bet pavargau kaip šuo. Tarsi būčiau kelis vagonus iškrovęs. Vagonus? Tfu... velniop! Vagonai tai tokios dėžutės ant ratukų, kuriuos bėgiais tampo garvežiai? Juokauju, aišku, bet pasaulis, iš kurio mano laimei mane išnešė, man jau atrodo kaip rūkas ir visiškai nerealus. Na ir gerai.

Pilyje mestelėjau keletą būtinų parėdymų ir nupėdinau į savo kabinetą. Dirbti. Taip, taip – dirbti. Mano žmonės tęsia Logano sužadėtuvių „laistymą“, o aš – ne. Iš ekspedicijos grįžo mano mokslininkai ir net vos nešokinėjo plyšdami noru pasigirti ir būti pagirtais. Išklausysiu ir pagirsiu. Jei jėgų užteks. Vis tik nemenkai priburbuliavau. Geras mano dvarininkių vynas – stiprus...

Tik įsitaisiau krėsle ir jau norėjau skelbti priėmimą, kaip į kabinetą įlėkė Matilda su dvejomis palydovėmis. Ją lydėjo Guteno sesuo Gerda ir viena iš Vokietijoje priglaustų merginų – Hana. Jos, kaip aš suprantu, dabar asmeninė Matildos svita...

Na gal ir neįsiveržė... Iš pradžių įsliūkino Hana ir po žemo nusilenkimo su reveransu, pasidomėjo ar ponas baronas, tai yra aš, nepageidautų skirti porą minutėlių savo brangaus laiko poniai Matildai.

Aš pageidavau. Tiesą sakant, apie savąją valkiriją aš ir užmiršau... Iš karto nuvariau reikalus tvarkyti. Negerai.

Po gauto leidimo į kabinetą didingai įplaukė Matilda. Mergina buvo užsimetusi ilgą brokato chalatą, iš po kurio žingsniuojant beveik pilnai pasirodydavo daili merginos koja, ir paleidusi plaukus, kurie buvo papuošti keliais perlų vėriniais. Na ir dar pamačiau levantiškas auksu siuvinėtas šlepetes. Žodžiu, kaip visada nuostabi ir gundanti. O kvepėjo taipogi ne mažiau gundančiai – rožėmis...

Beveik instinktyviai pasiruošiau gauti pavydo škvalo porciją. Tai, kad dvarininkai, kaip paaiškėjo, buvo dvarininkės, ji, jau visai suprantama, kad žinojo. Ogi kaip kitaip... moteris – ji ir penkioliktame amžiuje moteris. Ypač dėmesio išlepintos moterys.

- Tu pavargai, Žanai! – Matilda pakštelėjo į lūpas ir užslinkusi už nugaros ėmė masažuoti pečius. – Leisk truputi tavimi pasirūpinti. Tai daug laiko neužtruks.

- Leidžiu... – kažkodėl sutrikęs burbtelėjau.

Kas gi čia dabar?

- Štai ir puiku. – Matilda dar kartą pakštelėjo, bet jau į pakaušį, ir suplojo delnais.

Ir rūpinimasis prasidėjo... Merginos atitįsė garuojantį sriubos dubenį, kuris skleidė neįtikėtiną aromatą, stalo įrankius ir ąsotį vyno. Didžiulį puodą su karštu vandeniu, rankšluostį, chalatą ir net šlepetes.

Kol Matilda mane maitino labai skaniu buljonu (aš tam labai priešinausi... tikrai), Hana ir Gerda mane perrengė ir net numazgojo kojas. Blyn, tikras aukštos klasės servisas... Gera būti baronu!

Viso to proceso eigoje, Matilda tyliai, į ausį, paklausė:

- Kaip kelionė? Ar jos gražios?

Na štai, juk sakiau... Dieve, tos moterys...

- Tu gi jau viską žinai.

- Žinau, - patvirtindama mergina linktelėjo galva ir pripylė taurę vyno, bet noriu iš tavęs išgirsti.

- Loganui viena iš jų patiko, tai jis vesti susiruošė, - pabandžiau pajuokauti.

- O tau? Antroji?.. – Matilda sušnabždėjo klausimą tiesiai man į ausį.

- Nebloga.

- Tada gerai, - padarė netikėtą išvadą mergina. – Na, aš einu, o tu spręsk savo reikalus.

- Ir viskas?

- O kas dar? Žinoma viskas. Ir atsimink, Žanai: aš tavęs labai laukiu miegamajame... – Matilda perbraukė delnu man per plaukus ir išėjo.

Paskui ją vorele nutapsėjo ir merginos.

Ir kas čia dabar buvo? Ką tai reiškia? Lyg į pavydo sceną ir nepanašu. O aš jau buvau pasiruošęs pavyduolę statyti į vietą, o čia... Labai protinga mergina. Tiesiog leido man suprasti jog ją viskas tenkina... kol kas...

Bet tai jau lyrika. Baigiau gerti vyną ir surikau:

- Ei, kas ten, užeikite!..

Maestro Fiorovantis ir meistras Fenas atrodė patenkinti savimi. Išvargę, nusikankinę ir labai purvini, bet patenkinti. Panašu, kad tiesiogine žodžio prasme – žemę nosimis arė. Ir priarė... Tiesą sakant nieko nepriarė. Gal tik molį. Kažkokią labai brangią molio rūšį, kuri tinka ir liejyklai ir keramikai. Nieko aš tame nesuprantu. Rado ir gerai. Šaunuoliai.

Jokių metalo rudų mano valdose nebuvo. Bent jau pakrantės zonoje. Tik ją kinas su italu ir spėjo apžiūrėti. Supratau, kad naudingos rūdos čia ir nebus. Jos juk Olandijoje ir dvidešimtam amžiuje niekas nerado, tad iš kur ji imsis viduramžiuose? Ką gi, suksimės kažkaip kitaip. Pirksime... arba atimsime... Bus matyt.

Taip... visai užmiršau. Kalkakmenio kasyklą rado. Taip pat prisiekinėjo jog kažkokios itin geros kokybės. Tiesiog ne kalkakmenis, o pasigėrėtinas stebuklas. Tikiu. Tenka tikėti, nes nė velnio aš tame nesigraibau.

Fenas dar man po nosim kaišiojo kažkokius akmenėlius ir smėlį, bet kalbos žinių jam neužteko paaiškinti kas tai tokio. Fiorovantis taip pat nieko nesuprato – jie jam nieko nesakė, o kiniškai nemokėjo.

Žodžiu, taip: dauguma elementų, kurių reikia kino moksliniai kūrybai ir tvariniams, jau rasta, tad su laiku jo pažadai turi materializuotis. Štai ir puiku.

Pagyriau, kartu sugėrėm po bokalą ir palydėjau iš kabineto... tegu reikiamų sudedamųjų elementų ar medžiagų sąrašą pildo.

Priėmiau ekonomą su ataskaita, po to seniūną ir ... pabėgau į miegamąjį. Jau po vidurnakčio, o manoji valkirija kankinasi laukdama. Netvarka kažkokia.

Tai, ir vis tik įdomu, o kam Fenui prireikė arklio mėšlo? Prašo viską rinkti ir atiduoti jo žinion. Na, jei prašo tik tokio mažmožio – tai įsakysiu rinkti...

 

2016-09-02

 

"Armanjako šalis. Rutjeras". XII skyrius. Armanjakas - 2. 2016-09-01

XII skyrius

 

- ...prisiekiu nekenkti jums, jūsų piliai, jūsų žemėms ir jūsų žmonėms ir prašau mane, damą Šarlotę van Grude, laikyti savo žmogumi su sąlyga...

Aš žiūrėjau į priklaupusią Šarlotę ir pats sau tyliai mėgavausi. Ne, nesimėgavau, tiesiog – spangau, jei galima taip išsireikšti. Nieko panašaus praeitame savo gyvenime nebuvau patyręs. Na ir, aišku, negalėjau patirti... Priklaupusių moterių, aišku, buvo, bet visai ne tuo tikslu...O čia moteris prieš mane ant kelių... hmmm... priesaiką duoda... pikantiška, vienok. Koplyčioje prieblanda, žvakių liepsnų mirgėjimas ir šešėlių žaismas, stebėtojai... neblogai aidintis balsas... tarsi čiurlenimas. Na ir amžinos ištikimybės priesaikos švelniai tariami žodžiai... Negalvojau, kad bus taip malonu. Žodžiu, visa tai užsiklojo vienas ir sukėlė ypatingą jausmą, tarsi kas iš vidaus būtų dar įpūtęs Šventos dvasios... mintyse jau šmėsčiojo būsimas bučinio malonumas...

Dieve, tuoj mano klynas sprogs... ir raišteliai neatlaikys... po to atgailauk dėl savo nuodėmių... Dieve, aš gi šventovėje!

Vos sulaukiau kol Šarlotė baigs spriesaikos žodžius, išbarškinau savuosius ir suėmęs ją už suglaustų delnų, padėjau atsistoti ir tuo pačiu, švelniai truktelėjau link savęs. Įsižiūrėjęs į dideles ir žydras, kaip jūra, tankiose blakstienose įrėmintas akis, ir vos nesumaurojęs, kaip koks lokys, pabučiavau į lūpas. Su švelniu pasimėgavimu. Pajutau, kaip merginos kūnu nubėgo virpuliukai ir ji vos girdimai suinkštė...

Dzinnnn!.. – pasigirdo metalinis skambesys...

Visą akimirkos žavesį, kaip ranka nuplėšė. Atsirodė, jog aš jau pasiruošęs tuoj pat, ir čia pat vietoje, nušauti tą niekadėją, kuris man sugadino tokį malonumą. Grėsmingai nužvelgiau visus stebėtojus ir tiesiog nežmoniškų pastangų dėka vos ne vos susilaikiau, kad nenudėčiau tos mano dvarininkų motušės. Prakeikta damelė žiežula tarsi netyčia nuo akmeninės lentynos numetė didelę bronzinę žvakidę.

- Oj... ponas barone... – motušė kaltai ir tuo pačiu įžūliai ir pašaipiai šyptelėjo, - čia toks sunkus oras ir man galva apsisuko...

Kalė... Tikra velnio nešta ir pamesta kalė... Kai bučiavau Brungildą... tiksliau, kai ji vos iš manęs neiščiulpė visų plaučių, tai senai kriošenai staiga užėjo kosulio priepuolis, o dabar, matote, oras per tvankus... tikra rakštis subinėj... Na pala... prisižaisi.

- Na štai, visi formalumai kaip ir pabaigti... – nekaltai leptelėjo bjaurioji tetulė, - o dabar prašau prie stalo...

- Vėliau!.. – kerštingai burbtelėjau. – Burgundijos heraldikos atstovai dar turi keletą jums skirtų klausimų, madam. Na ir aš taipogi... Prašau išskirti kambarį, kad galėtume juos išspręsti.

Štai taip, sena harpija... tikiuosi, jog gerbiamieji valdininkai tau rankeles išsukinės ir tu baigsi čia eibes krėtusi.

Bet... kaip pasirodė – buvau ne koks senjoras... Na ne koks... visai... Nuo sesučių maldaujančių žvilgsnių išsilydžiau... atleidau... įėjau į padėtį, taip sakant...

Tačiau tai buvau aš, o ne dantis atkalę valdininkai. Jų mergaitiški žvilgsniukai neveikė. Nusispjaut jiems buvo ant jų. Jie ne vieną pūdą druskos šiame reikale suėdę buvo. Tad, žodžiu, vaizdžiai sakant, pasiraitoję rankoves, ėmėsi savo pareigų. Staigiai nustatė „skydo“ mokestį, kurio nesumokėjo Breskensų lenas. Na ir, aišku, greit paskyrė baudą ir priskaičiavo delspinigius.

Motušės Gvendolenos veidą, po to, kai išgirdo skolos dydį, nusėjo balti, raudoni ir net juodi plėtmai. Na, o Brungilda instinktyviai ranka ėmė grabalioti ko nors sunkesnio, kad dabar ir tuoj pat galėtų vožtelti tiems nevidonams...

Priskaičiuotas pinigėlis iš ties buvo ne menkas. O reikalas tame, jog našlės nustojo mokėti mokesčiu, kai tik žuvo jų vyrai.  Tad per du metus susikaupė nemenka sumelė – kiekvienai už aštuoniasdešimt karo tarnybos dienų.

Burgundijos kunigaikštystė kažkokiu originaliu dvarininkų šaukimo į karinę tarnybą nepasižymėjo. Kiekvienas lenas - dvaras, priklausomai nuo jo pajamų dydžio, privalėjo apginkluoti nustatytą skaičių karių, kuriuos į tarnybą vedė pats leno šeimininkas. Beje, ginkluotė buvo griežtai nustatyta. Leno šeimininkas su savo kariais privalėjo ištarnauti ne mažiau keturiasdešimties dienų per metus. Neatlygintinai. Visiškai neatlygintinai. Ir ten, kur nurodo kunigaikštis – nors ir pačioj Moskovijoje. Tuo atveju, jeigu leno šeimininkai savo vėliavos negalėjo išstatyti, mokėjo tai vadinamus „skydo“ pinigus – išsipirkimą nuo tarnybos. Karolis Drąsusis, po to, kai buvo organizuotos ordonansinės kuopos, pirmenybę teikė „skydo“ mokesčiui. Taip buvo parankiau. Paprastieji dvarininkėliai su savo žmonėmis nepasižymėjo itin geromis kovinėmis savybėmis. Žinoma lyginant su reguliariaisiais žandarais. Taip sakant, net greta nestovėjo...

„Skydpinigiai buvo apskaičiuojami gana paprastai. Jei dvarininko pajamos buvo didesnės, kaip trijų šimtų šešiasdešimties livrų, jis turėjo išstatyti žandarą su kutilje ir pažu bei šešis pėsčiuosius lankininkus. Kiekvienas dvarininkas su dviejų šimtų livrų metinėmis pajamomis – žandarą su kutilje ir pažu. Na, o dvarininkas su keturiasdešimties livrų pajamomis – keturis pėsčiuosius šarvuočius. Na, o tarpiniai variantai buvo apskaičiuojami visiškai be jokių įmantrybių.

Štai tie „skydpinigiai“ ir buvo apskaičiuojami pagal samdinių samdymo kainas. Na, gal netgi kiek daugiau kunigaikščio naudai. Tad Burgundijos “skydpinigiai“ buvo šiek tiek didesni, nei kitose šalyse. Kartais paprasčiau buvo pačiam šiaip ne taip apginkluoti karius ar netgi atitarnauti priklausantį laiką.

Taigi, mano valdininkija nustatė, kad Breskensų metinės pajamos vertos šimto keturiasdešimties livrų. Tad iždui jie skolingi keturių samdinių išlaikymui. Dviejų ietininkų ir dviejų lankininkų. O tai: atlyginimas, dviejų-dviejų su puse livrų kiekvienam per mėnesį, maistpininigai, prastovos, atsargos ir ginkluotė... Žodžiu, Breskensams prikabino penkiasdešimt livrų skolos. Su bauda ir delspinigiais. Grude dvaras gavo panašią sumelę.

O aš sėdėjau prie stalo, gurkšnojau vyną ir su malonumu stebėjau motušę Gvendoleną, kuri spazmiškai gaudė orą. Taip tau ir reikia, niekinga maitėda. Gaila buvo jog tavo dukreles pakštelsiu, turiu galvoj – pabučiuosiu, tai še tau – ėsk.

Nors tiesą sakant tokia suma joms nebuvo nepakeliama. Dvarai tvarkingi ir pasiturintys. Beda tik tame, jog reikėjo mokėti ne natūra, o pinigėliais. Nei sūriais, nei kumpiais ar dešrom nuo iždo neatsipirksi. Papildomi rūpesčiai, o kol juos spręsi – delspinigiai stuksena. Žodžiu, nors rėk, nors bėk... tikrų tikriausi nuostoliai.

Na ir valdininkija sava gąsdinimo akciją tęsė toliau. Purtė savo ženklus ir visokius popierius, ir net grasinosi konfiskuosią dvarus... Ir tai tęsėsi kol aš pats neįsikišau į šį širdžiai gana malonų žaidimą. Išduosiu paslaptį. Tiesą sakant, tokį scenarijų su Ambruazu de Aršambu mes jau buvome suplanavę iš anksto: jie priveda mano dvarininkus iki gilaus žagsėjimo, o aš, reikiamu momentu, įsikišu jau kaip jų gelbėtojas ir kilnus globėjas.

Na ir įsikišau...

- Tiesą sakant, man nepatinka tokia padėtis... – nutilau. Susidariusią pauzę išnaudojau bokalo, iš kurio, stebėdamas parodomąjį mano dvarininkų rankų išsukinėjimo spektaklį. jau buvau išmaukęs visą vyną, dugno tyrinėjimams.

Tyrinėjau bokalą ir jaučiau moterų žvilgsnius. Labai suinteresuotus žvilgsnius. Pilnus vilties ir baimės. Na ir teisingai: valdovas aš joms ar kas? Galiu būt mielaširdingas kilniadvasis, o galiu ir nubausti. Savo nuožiūra. Tik štai šioms damoms labai norisi, kad aš saugočiau ir užtarčiau prieš užsispyrusius valdininkus, kuriems jų moteriški kerai ir mažosios gudrybės, kaip šaudymas akimis, ašarėlės ar tragiškas rankų grąžymas, nė motais. Beje, šios damos kiekviena bandė valdininkus paveikti savaip.

Motušė Gvendolena spaudė ant gailestingumo. Net ašarą nubraukė, nors nei veiksmuose, nei žodžiuose jokio nuoširdumo net iš tolo nesimatė. Labai nenatūralus vaizdelis.

Brungilda tiesiog virte virė visai teisingu pykčiu ir, manau, kad jei heroldai pas ją atsivarytų be jokios apsaugos ir liudininkų... tai yra be manęs, tai jau jų matyt niekas ir neberastų. Milžinė juos sušertų savo šunims ir viskas būtų baigta. Bet aš galiu ir klysti. Vis tik ji moteris, o vyriška logika nebūdinga moterims.

O štai Šarlotė tiesiog mėgavosi visu šiuo cirku. Sakyčiau netgi atvirai mėgavosi. Visai nedviprasmiškai šypsojosi, o jos mesteltos replikos ne tik, kad neapramindavo kivirčo ir ginčų, o netgi atvirkščiai – tik pakaitindavo. Neveikė jos ir motušės mėtomi  rūstūs žvilgsniai.  Na... taip... moteris mįslė. Arba ji jau seniai atspėjo pinkles, arba jai nusispjaut, nes pinigėlių prilaiko.

Neaišku. Tačiau susidomėjimas ja augo kas akimirką.

Pamaniau, kad pauzė jau bus nepadoriai užsitęsusi, prakalbau:

- Aš įsitikinęs, kad damų veiksmuose nėra jokio nusikaltimo prieš Burgundijos karūnos iždą  apraiškos...

Po šių žodžių motušė Gvendolena ir Brungilda įsistebeilijo į mane puoselėdama visokiausias viltis, o Šarlotė – kiek nustebusi... ne, ne taip... su atidžiai slepiamu susidomėjimu.

- Aš taip pat įsitikinęs, kad van Breskenso ir van Grudės damos pasiruošusios pasiaiškinti dėl šio nelaimingo nesusipratimo.

Motušės akyse nepasitikėjimą manimi ėmė keisti palankumo ir net mielaširdingumo užuomazgos.

Brungilda iškilmingai ir garsiai vyptelėjo ir įsistebeilijo į motušę su pranašumo kupino žvilgsniu tarsi sakydama: štai matai, o tu man net pasibučiuoti neleidai! Ir iš vis, juk tai aš jį radau.“

Na, o Šarlotė tik paprasčiausiai nusišypsojo. Bet taip, kad likau nesupratęs, ką galėjo reikšti šis šypsnis.

- Siūlai susidariusią situaciją išspręsti taip...

Išklaususios mane damos vienbalsiai nusprendė, kad aš esu jų didysis ir kilnusis gelbėtojas. Visiškai vienbalsiai sutiko su mano sąlygomis.  Tiesą sakant, o jos ir pasirinkimo neturėjo. Nors ką iš tikro mąstė Šarlotė, tai aš taip ir nesupratau ir nežinau. Supratau tik, kad ši damutė, tai tikra kūmutė ir gana ne menko proto moteriškė... ir gudrumo... nors tai beveik tas pats.

Pagal sutartį aš neterminuotam laikui gavau tris dešimtis stiprių, tinkamų karybai servų.

Taip pat mano žinion pereitų dvi dešimtys berniukų iki penkiolikos metų, kuriuos aš skirsiu mokiniais pagal jų gebėjimus.

Servų maitinimas ir apginklavimas, aišku, bus mano rūpestis.

Tokiu būdu damos „skydpinigius“ padengs nesumokėjusios nė skatiko. O gal net atsiskaitė ir gerokai į priekį. Formalumai buvo išlaikyti.

Aš gavau man reikalingus rekrūtus, o damos – nuodėmių atleidimą.

Na aš dar kiek net pasaldinau šią piliulę ir pareiškiau, kad visai noriu į pažus pasiimti drūtąjį Klausą – motušės Gvendolinos jauniausiąjį sūnų.

Vaikis vos neišgriuvo nuo tokios naujienos ir tuoj pat išdūmė rinktis daiktus – kol nepersigalvojau.

Iš išorės vaikinas atrodė neblogai, o toliau tai ir matysim. Nors panašu, kad Jostas jau pašaipiai šypsosi ir ruošiasi naujokui užkurti linksmą gyvenimėlį. Bet tai jau ne mano reikalas. Vaikinai išsiaiškins ir susiderins. Na gal porą kartų susipeš ir veidelius papuoš mėlynėmis... bet tai tik jiems patiems į naudą.

Motušė ir jos dukrelės vos nepuolė į ekstazę. Net Šarlotė parodė kažkokias žmogiškas emocijas. Galiu suprasti. Vaikinui mano malonė buvo realus gyvenimo startas. Jei pasiseks, tai netgi karjera rūmuose, o juk galėjo taip iki senatvės ir sėdėt savoj provincijoj. Be jokių perspektyvų. O prie viso to, dar ir išlaikytiniu.

Savo malonėje aš buvau sąžiningas. Beveik... Man visai nesinorėjo skurdinti ir terorizuoti savo žaviųjų dvarininkų. Damos ir visa kita... Be to, viena iš jų tokia miela... Aš apie Šarlotę. Nors truputi apskusti damutes, progos taip pat nepraleisiu...

O ką? Ir apskusiu. Tiek kiek manysiu reikalinga, tiek ir apskusiu. Štai toks aš savanaudis klastūnas. Visiškai viduramžiškas baronas. Pats tikriausias. O tai, kad užneštas iš dvidešimt pirmojo amžiaus, aš jau ir taip baigiu pamiršti. Asimiliuojuosi, tai sakant... Pačios viską atiduos ir dar padovanos. Bet čia jau aš užbėgu į priekį. Visaip čia gali nutikti. Mielaširdingai besišypsančia motušės fizionomija pasitikėti neverta.

Svetainėje valgiais nuklotas stalas buvau aukščiau bet kokių pagyrų. Ypatingu įmantrumu neblizgėjo, tačiau tai kompensavo vagio gausa. Vištos, antys ir žąsys. Krūvomis ir visokių receptūrų. Senoviškose senuose lėkštėse krūva visokiausių sūrių, rūkytų gaminių ir dešrų. Gėrimų tai ir iš vis be jokio saiko: tiek vyno, tiek alaus, tiek sidro. Žodžiu – įspūdinga.

Net dėl mano kareivių pasistengė. Jiems stalą nuklojo lauke. Serviravo paprasčiau, bet taip pat gausiai.

Taip, suprantu, kad naminių paukščių ir gyvulių Breskense gerokai sumažėjo, tačiau tai teisinga - ne kasdieną tiesioginė valdžia svečiuojasi.

Taigi, pagaliau atėjo laikas pažymėti sėkmingas derybas ir sutartis. Čia motušė ir vėl pasižymėjo. Kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjo susodinta taip, kad aš nuo savo svajonių merginos atsidurčiau vos ne priešinguose stalo kampuose.

Mane, aišku, pasodino galustalėje, o greta, iš kairės, įsitaisė pati motušė.

Dešinėje pasodino Brungildą. Bet ir čia ji parodė savo bjaurumą – ją išskyrė su išsvajotuoju Tuku.

Šarlotė tapo nepasiekiama net menkiausiam flirtui, nes ją su motuše priešakyje supo šventikai.

Na, o jau toliau sėdėjo pasipūtęs Tukas.

Na, nieko... Kaip pasakė kažkas: kas yra mano – niekam neatiduosiu. O tam kartui reikia atsidėti valgio naikinimui, o kartu ir materialinių gėrybių viliojimui iš Brungildos.

- Gerbiamoji Brungilda, papasakokite man apie savo šunides. – Norom-nenorom, o akys pačios įlindo į Brungildos dekoltė.

Na, o kur gi dar galima žiūrėti?.. Akims neįsakysi... nepaklusnios kažkokios...

Dama, nusekusi mano žvilgsnį nei iškiliai atsikvėpė. Patenkinta pasipūtė ir visai viliokliškai atsakė:

- Du... dvi vados. Kartu su kalėmis, ir trys poros... patinas-kalė... vienmečiai...

- Ka?

Milžinė vėl atsikvėpė, kaip ir atsiduso nustebinta mano nesupratlingumo, ir karštai sušnabždėjo:

- Kurtai. Flamandiški blathaundų skalikai – geriausi visame Brabante (v.p. angl.  Bloodhound – „kraujo šuo“. Kartais vadinami „Chien de Saint-Hubert“ Švento Huberto skalikas; žinomi nuo XII a.)... Jums, ponas barone... nuo manęs... tik padarykit taip, kad jūsų laukinis škotas su manimi liktų vienumoje. Šiandien! Kuo greičiau, tuo geriau. Meldžiu jūsų!

A-a-a... Tai štai apie ką ji... Nagi ir iš kur toks įžūlumas? Savo senjorą priversti sąvadauti... Uch-ch, kokia madam! Stereotipai eilinį kartą žlugo... Na, bet už tokią delikačią paslaugą kaip ir mažoka būtų...

- Mulai... – sušnabždėjau ir nutaisiau akmeninį veidą.

- Dešimt! – iškvėpė Brungilda. – Kinkomi. Trimečiai. Bėriai.

- Ir šuninininką su arklinininku. Nuomai. Metams...

- Tik šunininką... – sušnabždėjo dama ir nukreipdama motušės įtarų žvilgsnį, ėmėsi stirnienos.

- Sutarta, jei pridėsite šio vyno tris statinaites.... – žvangtelėjau savo bokalu į josios.

- Gerai, jūsų mylista, tik kaip nors patraukite mano motušę... –Brungilda džiaugsmingai man stuktelėjo savo šlaunimi. Stuktelėjo tik truputį, o atrodė kad su visa kėde nuvers.

- Truputėlį vėliau...

Vilties šiai damai suteikti, tai suteikiau, o kaip realizuoti pažadą – neturėjau jokio supratimo. Senoji harpija budi. Visai kaip kokia moterų bendrabučio prižiūrėtoja. Brungilda bandė išeiti pasivaikščioti, tačiau ir motušė apsireiškė greta. Nė per žingsnį nesitraukia. O manoji dvarininkė dar nori likti vienui viena su Tuku. Vien tik kalbos jos jau netenkina. Aistra kiaurai gręžia... Uždavinukas, vienok... dar tas...

Tuo tarpu puota vyko kaip priklauso. Visi jau ganėtinai išsiurbė, o ypač pasižymėjo abu garbingieji ir šventieji vienuoliai. Na, bet meluoju – kiti ne ką mažiau atsiliko...

Ką gi čia sugalvojus? Pasukiojau galvą ir pamačiau Klausą. Savo naujai iškeptą pažą. Vaikinas sėdėjo prie stalo ir visai su geru apetitu naikino žąsies kulšį...

O ką... Laikas jam pademonstruoti savo lojalumą  savo ponui. Kartu ir išbandymas bus.

Atsistojau ir, tarsi keliaučiau „pavėjui“, mostelėjau vaikinui.

- Taip, jūsų mylista! – Klausas akimirksniu prarijo gabalą paukštienos ir tuoj pat paslėpęs kaulą rankovėje, išsitempė kaip styga. Tik truputį nebaigtos apgraužti...

- Turime svarbią užduotį.

- Viską, ką tik pageidausite, jūsų mylista! – tvirtai išdrožė vaikinukas ir įsistebeilijo visiškai atsidavusiomis akimis.

Štai. Teisingai pradeda tarnybą. Toks pasiryžimas man jau patinka.

- Savo motušę išviliok kur nors. Tik ne dabar, o kiek vėliau.

- Nu-u-sispjaut, jūsų mylista! –Vaikinas net nepasidomėjo kam man to reikia ir dingo kieme.

- Stok... – sušnabždėjau jam į nugarą, bet jau buvo vėlu.

Klausas dingo neįtikėtinu greičiu.

Na... taip... belieka tikėtis, kad nors pilies nepadegs... Ypatingas noras pasirodyti, ypač kai galvoje ne itin daug košės, gali... Na bet tik jau to. Pažiūrėsim.

Grįžau prie stalo ir ėmiau šaudyti akimis į Šarlotę. Ta su įdomumu stebėjo mano pastangas, bet net nebandė bent kaip nors atsakyti.

Motušė užvedė kažkokią nuobodžią religingą kalbą su šventikais, kurią įtraukė ir mane, o Tukas visai nuliūdęs tik maukė taurę po taurės.

Aš kaip ir norėdamas prasimankštinti praėjau pro šalį ir trumpai mestelėjau, jog nenusimintų, nes tuoj bandysim jį sukergti... Tegu daugiau seka savo simpatiją, nei vyną maukia...

Na... kur gi tas netašytas Klausas? Man jau nuobodu...

- A-a-a... Vagys! Žudikai! Pagalbos! Laikykit jį! – per svetainę nušuoliavo Klausas ir mojuodamas surūdijusia alebarda dingo antrame aukšte.

Stalas nuščiuvo.

Vienas iš patarnautojų kažkodėl išmetė padėklą su nuograužomis ant grindų.

Kiti paprasčiausiai sustingo.

Na-a... taip...

Motušė Gvendolina nulydėjo akimis savo sūnelį ir sutrikusi leptelėjo:

- Jūsų mylista, nekreipkite dėmesio... Būna... pergėrė, gal...

Po to, lyg niekur nieko, tęsė kalbą su savo šventikais.

Net nežinau, ką ir pasakyti. Matomai laikas imtis veiksmų pačiam...

- Madam Gvendolina, gal palaikysite man kompaniją? Norėčiau prasieiti tyrame lauke ir su jumis kai ką... – pasakiau ir užsikirtau, nes neturėjau net menkiausios nuovokos, ką su ta žiežula galima daryti. – aptarti.

Kol aš karštligiškai mąsčiau, antro aukšto balkone pasirodė Klausas ir pašaipiai žiūrėdamas į savo motušę, rankoje maskatavo svarų maišelį.

- Klausai! – Motušė akimirksniu užmiršo viską ir visus, ir greit visų atsiprašiusi nutipseno laiptais į viršų.

 

2016-09-31