XXXVII
skyrius
Flambergo ašmenys dusliai perkirto
odinę šveicaro kirasą ir skambiai lūžo nuo alebardos smūgio. Antrasis šveicaras
nepataikė, prarado pusiausvyrą ir kūliu virto į krauju nudažytą sniegą.
- Kaa-a-lės vaikas... – dribau iš
viršaus ir, išsiplėšęs mizerikordą, grūdinto plieno smaigu kelis kartus bedžiau
tarp metalinių plokštelių. Negaišdamas nusiritau į šalį ir braukdamas ranka nuo
veido kraują, pabandžiau surasti nors kokį nors rimtesnį ant sniego numestą
ginklą.
 |
| misericorde |
- Lo-o-ga-anai!!! – kartu su škoto
baubimu, į sniegą nudribo dalis nukirsto pečio su visa ranka. Apmauti
grandinine pirštine pirštai konvulsijose sukrutėjo ir suspaudę sulaužytos
alebardos kotą, sustingo.
- Atiduok... – išpešiau iš mirusių
pirštų ginklą ir atsirėmęs į jį, pabandžiau atsistoti. Atsistojau ir per akis
apgaubusį kruviną rūką pamačiau tiesiog stingdantį siurrealistinį paveikslą.
Susimaišę su nužudytais šveicarais
ir arklais, visur aplinkui gulėjo sukapoti šambelanų – asmens sargybinių –
kūnai. Tukas visiškai nežmogiškai urgzdamas vis dar kapojo į kraujo, mėsos ir
metalo košę pavirtusį jau seniausiai žuvusį priešininką. Iš pačių gelmių
mykdamas Seras Midletonas bandė pakilti ant kojų. Jis abiem rankom laikė už
ieties nuolaužos, kuri smygsojo jo krūtinėje ir vis bandė keltis, ir vis krito,
o nuolauža smigo vis giliau ir giliau. Norėjau padėti, bet nespėjau: britas
kelis kartus susipurtė... ir sustingo...
Įsitikinęs, kad aplink mus tik žuvę
priešai, nušlubčiojau iki škoto ir sugriebęs jam už peties, timptelėjau atgal:
- atvės, po galais...
Škotas sužiuro į mane beprotybės
apimtu žvilgsniu ir iš inercijos kleimoru (a.p.:
gel.: claidheamh-mòr, ang.: great
sword – didysis kalavijas. Škotų kalniečių pusantrinis arba dvirankis
kalavijas. Labai retai, daugiau ceremoniniai – vienarankiai škotiški kalavijai.
Pradėti naudoti apie XV a. iki XVII a. Išskirtinis bruožas platūs ašmenys ir
ilga rankena. Vid. Viso ginklo Ilgis nuo 1,3 iki 1,5 m. Kryžma paprasta,
nuleista/išlenkta į ašmenų pusę ir siaurėjantys, o jos galai dažnai paluošti
stilizuotu keturlapiu dobilu arba staigiai išplatėjusiu kukliu ornamentu) sudavė dar vieną smūgį ir ant kelių
sunkiai susmego į kruviną sniegą.
Akimis dar kartą apmečiau aplinką
ir atsisakydamas tikėti savo akimis, surikau:
- Gyvieji, čionai!!!
- Yra dar tokių... – Olivje de la
Maršas sėdėjo atsirėmęs į kreivą pušelę ir viena ranka laikė į petį įsmigusią
arbaleto strėlę.
- Kelkis, brolau. Reikia valdovą
išnešti... – mečiausi link jo ir užkliuvau už siaubingai sukapoti kūno su
prašmatniais gotiškais šarvais, kurie buvo papuošti kunigaikščio herbu. – Ką?!.
Ir čia pat, kiliu ir girgždančiu balsu
nusijuokiau. Prisiminiau, kad kunigaikštis sužeistas guli netoliese, o šis...
šis tai jo ištikimas palydovas juokdarys Le Granje.
- Atleisk man, drauge... – norėjau
užverti jo akis, bet sutraiškytame veide jų neradau ir išsigandęs staigiai
atitraukiau ranką.
- Einam, Žanai, čia daugiau gyvų
nėra... – de la Maršas timptelėjo mane paskui save.
Šalia didžiojo Burgundijos
kunigaikščio, kuris gulėjo ant patiesto apsiausto, jau klūpėjo Loganas ir bandė
jį pagirdyti iš odinės gertuvės.
- Nedrįsk!.. – išmušiau jam iš
rankos gertuvę ir išgirdau piktą la Maršo šnabždesį:
- Žanai... Žanai... mes nespėsim
pasitraukti...
Pasisukau ir pamačiau nedidelį
šveicarų būrelį, kurie bandė persikelti per siaurą ledine koše virtusį upelį.
Jau persikėlę...
Gaila, o mes jau beveik ir
išgelbėjom valdovą. Na ką gi...
- Duok čia... – atėmiau iš Tuko
kleimorą ir stumtelėjau jį link kunigaikščio. – Olivje, Viljamai, išneškit
jį...
- Brolau... – didysis rūmų
prižiūrėtojas akimirkai prispaudė mane prie savęs ir ėmėsi apsiausto kraštų.
- Brolau... – Tukas šniurkštelėjo
sutalžyta nosimi ir prisilietė lūpomis prie mano šarvuotos pirštinės.
- Mikliau... – prisipratindamas
prie savo rankos naują ginklą, krestelėjau kalaviją rankoje ir pasisukau į
priešus. – Ir nereikia manęs laidoti
anksčiau laiko...
Kalbėjau ir puikiausiai žinojau,
kad pats sau meluoju. Viskas, bastarde... Baigta Armanjake... Dabar tai tikrai
jau pabaiga. Taip, tikrai taip – nesugebėjau išpildyti savo įžadų, bet gražiai
pragyvenai savo gyvenimą ir sugebėjai gražiai numirti. Silpna paguoda, aišku,
bet vis dėl to... O šiaip jau – kažkaip kvailai viskas susiklostė...
Stuomeningas šarvuotas šveicaras,
kuris savo riksmais ragino likusius karius, netikėtai sustingo ir prisidengęs
delnu akis nuo saulės spindulių, kurie švystelėjo iš po švininių debesų,
įsispoksojo į mane.
- O, senas pažįstamas... – pažinau
savo kraujo brolį Hansą Valdmantą ir mostelėjau jam ranka. – Eik čionai, tik
nesitikėk drauguži, kad pasiduosiu į nelaisvę...
Pagaliau Valdmanas žengtelėjo link
manęs, bet kažkodėl pasisuko į savo
karius, kurie kažką rodydami baksnojo pirštais į sniegą. Įdėmiai įsižiūrėjo ir
linktelėjo. Nugriaudėjo šveicarų iškilmingai plėšomos gerklės. Jie čiupo negyvą
kūną už kojų ir ėmė jį tempti atgal į kovos lauką. Valdmanas kiek padvejojo,
mostelėjo ranka atiduodamas pagarbą ir nusekė paskui juos...
Kas per stebuklai?..
Ir staiga supratau, kas atsitiko.
Jie Le Granje supainiojo su kunigaikščiu!!! Juokdarys, ištikimas savo valdovo
šešėlis, po mirties pats tapo valdovu. Siaubinga ironija...
Atsitokėjęs dar kiek pamindžikavau
ir pasivijęs Viljamą su Olivje de la Maršu, suėmiau už apsiausto krašto. Į
nebylų Tuko klausimą tik kinktelėjau ir ištariau:
- Mes gyvensim, brolau. Bent jau
kol kas...
O po to tempiau neįtikėtinai sunkų
Burgundijos valdovo kūną ir piktai mąsčiau apie likimo vingrius. Likimas...
Taip. Būtent šis kalės vaikas valdo pasaulį. Gali sau spardytis ir mėtytis
bandydamas ką nors pakeisti, gali net patikėti ir įtikėti savo sėkme, bet...
Bet galų gale viskas bus taip, kaip tau lemta. Na ir kas gi galėjo numanyti,
kad jaunasis Rene, tik prieš pusmetį tapęs riteriu, taip apdums akis gudragalviams
karvedžiams? Tame tarpe ir mane? Ir visgi – apgavo. Jis tik imitavo priešakinę
ataką, o su pagrindinėmis pajėgomis, kurioms su neįtikėtino stebuklo pagalba
pavyko persikelti per pusiau užšalusią pelkę, smogė į apnuogintą flangą. Na, o
pūga šį manevrą vykusiai paslėpė. Likimas, kad jį kur!..
Supratęs, kad mūšis pralaimėtas,
ėmiausi vadovauti šambelanų eskadrai ir vildamasis išgelbėti Karolį,
prasikirtau per šveicarus. Ir būčiau gi išgelbėjęs! Bet užsirovėme ant visai
dar šviežio šveicarų arbaletininkų būrio, kurie dar tik jungėsi į mūšį. Likimas...
 |
| Paveiksle kaip tik karys smogiantis Karoliui Drąsiajam (Eugène Delacroix (1798-1863) |
Ir vis tiek būtume išsiveržę...
Tačiau po sniegu besislepianti pelkė!.. Ir vėl prakeikta lemtis!.. Eina ji!..
Vos neišsiveržė siaubingi
prakeiksmai, bet vis tik sugebėjau susitvardyti ir užsičiaupti. Geriau jau
laiku užsikišti ir nerūstinti Viešpats... ir tada...
- O kas tada? Man jau vis vien... –
nusispjoviau ir tvirčiau įsikibau į kruviną apsiaustą.
Keisdami vienas kitą, nutempėme
Karolį iki į akis nekrintančios daubos ir išgirdę tylų šnabždesį, sustojome:
- Sustokite... stokite... – kunigaikštis
vos krutino mirtinai išbalusias lūpas. Su kiekvienu iškvėpimu iš jo burnos
išsitėkšdavo tiršto kraujo lašai.
- Sere... aš jus maldauju
nekalbėti... – de la Maršas nosine atsargiai nušluostė kraują nuo Karolio
smakro. – Greit mes surasime gydytoją...
- Už... tilk... Tu... – Karolis
nukreipė akis į mane.
- Sere?
- P-padėk... – kunigaikščio ranka
pabandė nuo savęs nutempti auksinę grandinę iš stilizuoto skeltuvo narelių, ant
kurios kabėjo aukso vilnos kailio pakabuku. – Ant ke-elių...
- Tai jis jums, Žanai... –
susijaudinęs sušnabždėjo de la Maršas.
Man? O kam?
Kunigaikštis kaupdamas jėgas, kelis
kartus atsiduso ir iškilmingu, lygiu balsu, tęsė:
- Aš... kunigaikštis Karolis Burgundietis,
aukščiausiasis Aukso Vilnos ordino magistras, naudodamasis man suteikta teise,
priimu, tave, Armanjakų sosto paveldėtojau...
Bukai žiūrėjau į kunigaikštį ir
beveik nesupratau jo žodžių. Aplink mane viskas sustingo, o balsai skambėjo iš
kažkur toli. Akys matė tik krūvelę geltono metalo Karolio rankoje...
Aukso Vilnos ordinas...
Aukso ordinas...
Ordinas...
Aš dabar tapsi Aukso Vilnos ordino
kavalieriumi? Aš?
- Valdove! – pabandė jį nutraukti
de la Maršas. – Bet kaip gi...
- Ant kelių!!! – piktai išrėkė
Karolis. Užsikosėjo ir atsikvėpęs, tęsė: - priimk devizą „Pretium laborum non
vile“ (v.p.: lot.: „apdovanojimas nemenkesnis už
žygdarbį“)...
- Priimu šį devizą, didysis
magistre... – iš ledinių rankų paėmiau ordiną ir perdaviau de la Maršui, kuris
man greit jį uždėjo ant kaklo.
Nebandydamas slėpti savo sielvarto,
Mažordomas balsu užraudojo.
- Ir nešk garbę, ir šlovę... –
išspaudė kunigaikštis ir ilgam nutilo.
Tylėjome ir mes. Supratome, kad Burgundijos
valdovas likusias minutes eikvoja paskutinėms savo gyvenimo akimirkoms.
- Olivje... – Karolis atvėrė akis
ir prisilietė prie mažordomo rankos. – Kaip ordino ceremonmeisteris, įrašyk
viską knygose...
- Tai mano pareiga, sere... –
Olivje de la Maršas iškilmingai nusilenkė.
- Saugokite Mariją... –
kunigaikštis konvulsingai atsiduso. – Ir maldauju... palaidokite mane slapta.
Išgelbėkite mane nuo gėdos...
Užmerkė akis ir mirė...
Nebandydamas slėpti savo sielvarto,
Mažordomas balsu užraudojo.
Suėmęs Karolio kalaviją rankenos
kryžma į viršų, Tukas iškilmingai užtraukė šermenų maldą.
Pakišau ranką po kirasa ir delne
suspaudžiau abiejų medalionų figūrėles:
- Aukso Vilnos Slibinas?
Mažas slibiniukas ir auksinis avino
kailis netikėtai tvykstelėjo karščiu ir vos nenudegino mano rankos, o po to
lėtai atvėso. Kūną apėmė neįtikėtina ir
nesuprantama energija, o mintys tapo aiškios ir aš supratau, kad gyvenimas
nesustojo ir priešakyje dar daug neužbaigtų darbų...
Epilogas
Kapinėse greta vienuolyno, šalia
naujo kapo, stovėjo keletas žmonių. Basakojis vienuolis dominikonas su
Evangelija rankose ir trys pilnai šarvuoti kilmingi didikai. Įspūdis toks, kad
didikai ką tik grįžo iš mūšio lauko. Vieno, žemaūgio ir kresno, perrišta ranka
kabėjo ant juostos. Kito, rudaplaukio milžino su tipiškai britišku veidu, buvo
perrišta galva. Trečiasis, briunetas su banguotais ir į uodegėlę suimtais
plaukais ir kuprota nosimi, iš pirmo žvilgsnio – sužeidimų neturėjo. Tačiau jo
šarvai buvo taip sukapoti, kad atrodė tiesiog neįtikėtina, kaip šis didžiūnas
galėjo likti gyvas.
- Tėve... – jis ištiesė vienuoliui
sunkų verstos odos kapšelį. – Mes dėkojame už dalyvavimą.
- Nereikia, brolau... – dominikonas
atitraukė ranką. – Tai mūsų pareiga. Eikite ramybėje.
Ištaręs apsisuko ir lėtai
nužingsniavo link vienuolyno.
Didikai pastoviniavo šalia kapo ir
lėtai nupėdino link savo arklių, kurie stovėjo pririšti prie kapinaičių
tvorelės.
Rudaplaukis britas pasisuko į
briunetą:
- Monsinjore, negaliu suprasti,
kodėl jis jus pavadino broliu?
Kilmingasis su perrišta ranka
paantrino rudaplaukiui:
- Taip, Žanai. Man taip pat
nesuprantama. Ir kodėl jūs galvojate, kad mūsų paslaptis bus išsaugota? Aš,
pavyzdžiui, įsitikinęs, kad laikant mišias, abatas pažino valdovą.
Tas, kurį vadino Žanu, lengvai
šyptelėjo ir atsakė:
- Olivje, Viljamai... Neturiu ką
atsakyti. Galiu tik jus patikinti, jog bus taip, kaip aš pasakiau. Bažnyčia šią
paslaptį saugos amžinai. Tikiuosi, kad jūs neabejojate mano žodžiais?
- Aš neabejoju... – greitai krestelėjo
galvą britas.
- Aš niekada neabejojau jūsų
žodžiais... – antrasis didikas pavaizdavo nusilenkimą.
- Tada puiku, - šyptelėjo Žanas.
- Kur judėsime? – britas padėjo savo
draugui atsisėsti į balną ir raukydamasis iš skausmo, įsirito į savąjį.
Žanas paplekšnojo savo eržilui per
sprandą ir ramiai atsakė:
- Kur?.. Taigi niekas nepasikeitė:
mes turime ponią, o tai reiškia, kad mes turime ir už ką žūti, ir kam tarnauti.
Bendražygiai pritardami linktelėjo
ir paragino arklius...
2015
m.
