XV skyrius
- Tau ne šalta?
–susirūpinęs paklausiau Matildos ir rūpestingai pataisiau ant pačių užmestą
apklotą. – Vėjas nuo jūros gana šaltas.
- Man juokinga...
– sukikeno mergina ir paglostė mano ranką.
- Ir ko? –
apsimestinai suraukiau kaktą.
- Tiesiog juokinga
ir viskas... – vėl šyptelėjo flamandė. – tu toks... toks...
- Koks „toks“?
- Ne toks kaip
visi.
- Na jau ne, visai
kaip visi.
- Ot štai ir ne! –
pareiškė Matilda ir truktelėjo mano ranką: - Pabučiuok.
- Iš pradžių
pasakyk...
- Tu rūpestingas!
– Mergina vis tik sugebėjo staigiai pakštelti man į lūpas. – Tu tikras pasakų
princas.
- Joks aš ten
princas...
- Princas. Aš
žinau...
- Na tai tebūnie.
Kaip jie ten? – įkišau ranką po merginos apklotu ir paglosčiau jos pilvuką.
- Ža-a-anai! – jau
dabar Matilda apsimestinai susiraukė. – Taigi dar tik viso labo pora savaičių.
- Na ir kas? Tu
įsitikinusi, kad ten jų du?
- Įsitikinusi... –
sukrizeno mergina, - aš gi tau sakiau. Aš žinau – ir viskas.
- Berniukai?
- Berniukai,
berniukai... Eik, aš valgyti noriu...
- Jau bėgu... O
jei mergaitės?..
- Tuoj verksiu...
Vos nesusijuokęs
nėriau prie laužo... elgiuosi kaip visiškas vaikis... Kažkaip ypatingai
jaučiuosi. Niekad to dar nebuvau patyręs. Savo anajame laike – dvidešimt
pirmame amžiuje aš jau buvau buvęs tėvu. Ir aišku, kad dukrą mylėjau. Ir dabar
myliu. Ir net ilgiuosi... Bet viskas buvo kažkaip visai kitaip. Kažkodėl būtent
dabar skraidau tarsi įgijęs sparnus. Kažkaip aštriai viską priimu. Gal tai
skamba ir pernelyg patosiškai, bet būtent taip ir yra. Matilda su savo
naujienomis mane padarė pačiu laimingiausiu žmogumi... Pats iš savęs to niekaip
nesitikėjau.
Šakute pabandžiau
kepantį ėriuką ir persukau iešmą. Dar reikia kokių dvidešimties minučių ir bus
galima atplaišomis pjaustyti.
Pagaliau
išsikrapštėme... Vos ne nuo pirmos dienos vis ruošiausi paprasčiausiai išvykti
į gamtą ir laiką praleisti tik su Matilda. Taip, kad galėčiau apie nieką
negalvoti, gėrėtis gamta, vynu, kepta mėsa ir mėgautis vienas kito bendrija. Ir
vis neišeidavo... Ir tik štai pačioje atostogų pabaigoje ištrūkom. Ir vis tiek
ne visai taip, kaip svajojau.
Ir mes ne vieni...
Po įvykių
vestuvėse man buvo visiškai aišku, jog reikia pasisaugoti. Manau tas kas
nusamdė žudikus, nepaliks neužbaigto reikalo. Todėl su manimi, be Klauso ir
Josto, mano juodųjų ietininkų seržanto Gabrieliaus dešimtinė. Vienuolika. O su
manimi ir pažais – keturiolika. To turėtų užtekti atsiginti nuo bet kokios
grėsmės. Na ir pilis stūkso tik už šešių lygų. Jei ką, tai pabėgsim.
Tuko neėmiau.
Ištikimasis eskudero ir leitenantas paskendęs išvykimo rūpesčiuose. Ryto
išvykstant į tarnybą Dižone. O išvykimo rūpesčiai tai gana nepaprasti: gurguolė
iš dvidešimties vežimų ir poros dešimčių nešuliai apkrautų arklių ir mulų.
Turiu ką gabenti į Burgundiją....
Ta-a-aip... štai
mėnuo nejučia ir pralėkė. Net suvokti nesuspėjau. O ir įvykių apstu. Daugumoje
gerų. Tiesa nieko iki galo ką pradėjau neužbaigiau, bet pagrindus padėjau.
Grandiozinius pamatus. Tačiau už juos ir sumokėjau žvėrišku pervargimu ir
pastoviu neišsimiegojimu. Jau seniai slėpiau norą čiuožti-skuosti kuo greičiau
iš tos manosios baronijos bet kur, kur tik mažiau visų tų rūpesčių.
Na taip...
rūpesčiai... Viskas su laiku išsispręs, o dabar - piknikas. Tiksliau jo
viduramžiškas variantas. Tiesą sakant net nežinau, kaip tai pavadinti...
Vietą radau
tiesiog nuostabią. Tiesiai priešais vienintelės per mano baroniją tekančios
upės, juokingu Riupelio pavadinimu, žiotis. Šiaip tai neblogas upelis. Ungurių
ir visai neblogų karpių ar net milžiniškų ešerių galima prigaudyti. Jau
bandėme.
Kaip tik dabar
Jostas ir Klausas nedideliu tinklu, kiek tolėliau, už nendrių, braukia. Nori
mane ir Matildą pradžiuginti. Ji, pasirodo, taip pat mėgo gėlavandenę žuvį.
Kaip nebūtų keista, bet abu berniukai, nežiūrint į luominę padėtį, ją tiesiog
dievino ir visur kur galėjo stengėsi pataikauti ar šiaip pasitarnauti. Nors,
kitą vertus, šelmiai savanaudžiai dar tie – manau puikiai supranta, kad jei bus
patenkinta Matilda, tai būsiu patenkintas ir aš.
Pradžioje
ruošiausi čia kažkiek dar ir pamedžioti, nes buko giraitės pamiškėje keli
pulkeliai kurapkų ir fazanų tiesiog iš po kojų išsilakstė. Bet po to numojau
ranka. Gal jau geriau su savąja valkirija laiką praleisiu, o tai nežinia kada
dar grįšiu į baroniją. Tarnyba vis tik, reikalas toks, kad...
Na ir kimštas ėriukas
ant iešmo reikalauja dėmesio ne mažiau, kaip ir brangioji.
Apsauga
išsislapstė aplinkiniuose krūmuose ir stengėsi man nepakliūti į akis. Nenori
mums trukdyti. Bet jų budrumu nė kiek neabejoju. Negrai, kaip pasirodo, buvo
tiesiog gimę būti kariais ir buvo visiškai ir pilnai ištikimi savo vadui ir
ponui. Beveik vos ne kaip mano asmeniniai vergai. Ir dar tuo neapsakomai
didžiuojasi. Štai toks paradoksas – laisvi, bet laiko save mano vergais, tuo
didžiuojasi, o Gabrieliaus ir po šiai dienai niekaip nepavyksta atpratinti nuo
pastovaus keleklūpsčiavimo ir kojų bučiavimo vos mane išvydus ar davus kokį
įsakymą.
Apšlaksčiau ėrieną
vynu ir žinoma pats gurkštelėjau. Truputis vaistų pagirioms. Vakar vienu ypu
sušokome trisdešimt vestuvių. Apvesdinau aš savuosius invalidus-veteranus. Na,
aišku, teko ir prisiglausti prie taurės. Galit net pabandyti įsivaizduoti: po
„bokaliuką“ už kiekvieną porą... Štai-taip. Dar gerai, kad prigėręs
nepareiškiau teisių į pirmąją naktį. Jaunosios... tiesą sakant, tai kai kurios
jaunosios – gana gerai pavalkiotos... Su ilgu, ilgu markitantės šleifu...
- Ech...
puikumėlis... – Giliai įkvėpiau prieskonių kupiną ir sūrstelėjusią, atmiežtą
kepančio ėriuko kvapais, jūros gaivą ir eilinį kartą įsitikinau, kad esu
laimingas.
- Na, kaip ten? – suinkštė
Matilda.
Pačioj pradžioj
mergina savo nėštumą priėmė baukščiai, bet įsitikinusi, jog aš tiesiog dėl to
praradau galvą, ėmė vis drąsiau naudotis savo padėtimi. Žodžiu - moteris yra
moteris... Bet man vis vien. Neturiu dėl to jokių priekaištų. Tai taip pat
manosios laimės sudėtinė dalis. Pataikauti, esant tam tikroms progoms, taip pat
kai kada malonu. Laimei ji žino saiką ir ribas. Ir žinau, kad mane nuoširdžiai
myli, tad nieko pikto tikrai nereikia laukti.
Išsitraukiau
durklą ir atpjoviau šmotelį ėriuko nugarinės. Įmečiau į sidabrinę lėkštę,
apšlaksčiau vynu, užbėriau kapotais žalumynais, pridėjau šviežios duonos riekę
ir nuskubėjau pas mylimąją.
- Laikyk...
Flamandė suleido
savo smulkius ir nuostabius sniego baltumo dantukus į mėsą ir greitai sukramčiusi
lūpomis pakštelėjo man į žandą.
- Patinka? –
Pakilau ir taip pat atsirėžiau plokščią gabalėlį mėsos.
- Dieviška... –
šūktelėjo mergina ir tuoj pat prisidengė ranka savo burną. – Oj... Negalima
painioti nuodėmės su dieviškumu.
- Apsiramink. Tu
su manimi, o ne su kunigu išpažintyje.
- Vis tiek!
–įsitikinusiu balsu pareiškė flamandė ir persižegnojo. – Negalima. Ypač kai
padėtyje.
- Negalima, tai
negalima... Bet jei reikės, tai savąjį kapelioną priversiu dieną ir naktį
melstis dėl tavųjų nuodėmių atleidimo.
- Na taip,
priversi tu jį... – nusijuokė mergina. – Jis ir pats kaip pilnas maišas
nuodėmių.
Na jau taip tai
taip... su šventeiva man iš ties pasisekė. Net lygint negaliu su buvusiuoju
fanatiku. Viską ką reikia, tiesiog ore gaudo ir dirba sąžiningai – dar kiek ir
taps visišku barono pavaduotoju religiniais klausimais. Nors „dar kiek“ blogai
pasakyta – faktiškai pavaduotoju jau ir tapo. Su žmonėmis susiėjo. Greit gerus
santykius užmezgė. Budi ir stebi, kad nepasitenkinusių nebūtų, priešgyniavimą
ir visokius laisvės minčių proveržius užgniaužia dar visam tam negimus. Tik
štai... tėvas Mykolas pasirodo buvo didis Bacho ir Mamono pasekėjas (v.p. gr. mammōnas
– pilvas, persiėdimas arba turtas, prabanga, gobšumas. Religinėje literatūroje
viduramžiais mamonu vadino velnią-demoną, kuris gundydavo žmones valgiais,
gėrimais ir turtais arba priklausomai nuo dėstomos minties – gobšumo, gašlumo
ar geidulių tenkinimo nuodėmės perfrazavimas).
Mėgėjas buvo po sijonais lyst. O šiaip nieko... Pareigas ir
visas apeigas atliko tinkamai, pagal visus kanonus. Liaudžiai įspūdį daro. O
svarbiausia – žino kam turi būti dėkingas už dabartinę padėtį. Turi jis šiokių
tokių spintoje paslėptų skeletų, bet man kol kas tai visiškai nerūpi. Mane
viskas tenkina...
Nugėriau
vyno...
- Na,
o kaip ten mūsų dailininkai? Su portretu ką nors daro?
-
Nukankint jie mane jau baigia... – koketiškai pasiskundė. – Nejudėk,
nekvėpuok... Ir nepaliaujamai tarpusavyje riejasi.
Taip...
tarp kūrybiškų sielų įvyko konfliktas. Bet tai tik dėl tapybos – viskas kas
buvo susiję su statybomis ir visokia kitokia inžinerija – sutaria puikiausiai.
Tapybos technikos neapsakomai skiriasi... Tad vienos ir tos pačios Matildos
vaizdai absoliučiai skirtingi. Feno paveiksle Matilda vienareikšmiška kinė –
net šeškas siauraakis. O štai Fiorovančio – gryna italė. Tipiška italė.
Na, o
Jeronimas krizena žiūrėdamas į abu. Vaikinukas nuo portreto tapybos subtiliai
ir taktiškai nusiplovė – ne jo tai. Jis vis ant pastolių palubėse su visa savo
šeima krapštosi. Piešia jie ten. Tiesa, kol kas prašo nežiūrėti. Na kaip
nežiūrėsi? Aišku, kad dėbtelėjau – ir ne vieną kartą. Bet, tiesą sakant – nieko
nesupratau. Kol kas tik kažkokį įvairialypį gruntą deda... Numojau ranka ir net
jokios temos neuždaviau. Palikau jų pačių nuožiūrai. Nemanau, kad derėtų į
kūrybinius reikalus savo trigrašius kišti, o tai numušiu įkvėpimą – ir nebebus
jokio šedevro... Kol kas jų šeima dirba kartu, tačiau kabinetą ir miegamąjį
margins tik Jeronimas... Tikiuosi, kad bus su pretenzija į šedevrą...
Pasaulinį, po velnių...
-
Laikyk... – iš šikšnos prikabintos prie diržo išžvejojau žiedą ir užmoviau ant
merginos piršto.
Jį man
vakar Izaokas kartu su duokle nuo Cimlerio atvežė. Buvau prašęs jo Antverpene
paieškoti ką nors dailaus ir subtilaus. Pateisino mano lūkesčius – auksinis
žiedelis su dideliu rubinu apsėtu smaragdais buvo pakankamai dailus ir
grakštus. Beje – atiteko vos ne dykai. Izaokas kažką ten prasuko su tiekėjais
neapeidamas ir manęs, tad jį man dovanojo kaip nedidelę pakišą.
- Tai
man?
- Na,
o kam gi dar?
- Ačiū, mielasis. O
už ką? – Flamandė gudriai primerkė akis.
- Pati žinai už
ką... – mostelėjau ir žengiau link laužo.
Kartais moterys
kvailus klausimus uždavinėja. Už ką? Nagi šiaip sau – už nieką. Paprasčiausiai
taip panorėjau ir viskas...
Pripjausčiau pilną
lėkštę ėrienos atplaišų ir grįžau ant kilimo.
Matilda padėjo ant
mano kelių savo žaviąją galvą ir paklausė:
- Na, o kaip mūsų
mažuosius pavadinsim?
- Pagimdyk pirma.
– Ranka perbraukiau jos plaukus.
- Na tu ir
bjaurus... Siūlau Georgu ir Aleksandru.
- Na ką, geri
vardai...
- Monsinjore...
Monsinjore... – Link mūsų šlepsėdami plikom kojom ir tempdami savo tinklą su
žuvimi prilėkė Jostas ir Klausas. – Ten kažkokie svetimi. Visi ginkluoti.
Iš už krūmų
staigia išdygo mano apsauga ir be komandos ėmė rikiuotis. Taip pat pastebėjo?
- Kur?.. – Tiesiog
vienu ypu pašokau nuo kilimo ir pamačiau, kaip per upelį brenda reta ginkluotų
žmonių vorelė.
Velnias... To dar
betrūko. Trys dešimtys – ne mažiau. Nuskurėliai kažkokie... Bet iki dantų
ginkluoti. Alebardos, pikos... Blyn, kad kur kas dūšią nujotų!.. Valkataujantys samdiniai? Plėšikai?.. Ne, ne
plėšikai, ginklai per daug vienodi... Kiek iki jų? Penkiasdešimt?
Nepažystamieji mus
taip pat pastebėjo ir pagreitino žingsnį.
- Tamsta ponas...
– mano ietininkų seržantas Gabrielius nutaisė žvėrišką snukį ir išvertęs akių
baltymus, iškreipdamas žodžius sutarškėjo: - eiti, ponas, ponia imti. Mes
darysim žudyti. Eiti dabar... Jie vanduo kol.
Gal ir išeitis,
bet mano ietininkai pėsti... Palikti juos čia – reiškia palikti žūčiai. Jėgų
santykis blogas. Išvada aiški.
- Klausai, Jostai!
Lėkte su ponia į pilį! Visus karius čionai! Ir neduok Dieve, ponios
nenugabensit! Savo rankomis nudėsiu.
Vykdyt!
Na, o kaip gi?..
tik taip. Būsiu visiškai nesuprastas, jei savo žmones mesiu. Pirmiausiai tai
pats savęs nesuprasiu. Ietininkai pėstute atsitraukti nesugebės ir
vienareikšmiškai žus. Nespėsiu pagalbos atvesti. O plėšikai dings kaip vėjas –
ieškok po to jų...
Po velnių! Ir
šarvų nepasiėmiau. Ir Rodenas be jokių apsaugų.
- Žanai! – sukliko
Matilda, bet pamačiusi mano veidą užtilo ir nuskubėjo link savo iberietiškos
kumelės.
- Greičiau! –
užriaumojau ant pažų ir nulėkiau prie Rodeno.
Išsitraukiau
pistoletus ir užsikišau už diržo. Ištraukiau dvirankį kalaviją ir paguldžiau jį
ant žolės greta, o arkebūzą užsimečiau ant peties. Kodėl aš su savimi pasiėmiau
dvirankį? Tiesą sakant net nežinau, gal tiesiog norėjau pasipuikuoti ir tiek, o
gal jau toks įprotis susiformavo... Na, o espadą nusegiau. Taip. Taip bus
teisingiau. Šarvų neturiu. Net skydo neturiu. Todėl visus priešus reikės
laikyti per atstumą. Na ir vėl gi, pas juos ietys ir alebardos, o ypač prieš
alebardas su espada nėra ką veikti.
O gal dar viskas
bus gerai?
Netikėtai kažkas
prašvilpė ore ir skausmingai sužvengė Josto eržilas. Jo kakle beveik pilnai
sulindusi styrojo arbaleto strėlė.
- Čiupk Rodeną ir
lėk! – užrėkiau ir perėmiau arkebūzą į rankas.
Na, šunsnukiai...
Palaukit...
Priešingam krante,
gal už kokių penkiasdešimties metrų pamačiau du arbaletininkus, kurie suko
kranekvinus. Kiti plėšikai taškydamiesi purslais lėkė sekluma.
Pataikysiu?
Vamzdyje kartečė. Turėčiau užgauti abu. Jei nepataikysiu, tai mums visiškas
galas. Be jokių trukdžių peršaudys.
Kol taikiausi,
arbaletininkai persitaisė ir dar kartą šovė.
Vienas iš manųjų
ietininkų surėkė ir parklupo. Strėlė pataikė į koją.
Už nugaros
pasigirdo iberietiškos kumelės žvengimas... Matilda... bet tuo pat metu
spustelėjau nulesituką.
Kai vėjelis
išsklaidė dūmus pamačiau jog vienas iš šaulių guli kniūpščias, o antrasis
aktyviai rangosi suspaudęs delnais veidą.
- Puiku... –
Norėjau atsigręžti, bet supratau jog nespėju...
Priešas jau čia
pat.
Išgriebiau
pistoletus ir šoviau. Minus du priešai. Mečiau jau nebereikalingus gelžgalius
žemėn ir pakėliau savąjį dvirankį flambertą.
Plėšikai ar
samdiniai – tiesą sakant jokio skirtumo, - pamatę pasišiaušusias ietis pristabdė
ir pabandė persigrupuoti į kažkokią nerišlią rikiuotę. Vokiškais įsakymais
spjaudėsi kažkoks drūtas barzdočius su sulamdyta kirasa.
Pamatė mane ir
surėkė flamandų dialektu, kuriame jautėsi švabiškas akcentas:
- Nejuokink! Mūsų
trigubai daugiau. Jei norit kad paleisčiau - atiduokit brangenybes ir ginklus!
- Aš šių žemių
baronas van Gutenas! O kas tu toks, šunie! – tempdamas laiką uždaviau klausimą
ir mintyse karštligiškai bandžiau suskaičiuoti priešininkus.
Po galais... dvi
su puse dešimties...
- Koks tau
skirtumas, barone. Geriau pasiduok! – pasišiaušė barzdočius. – Mes neturim ko
prarasti.
- Aš pagalvosiu...
- Gali laiko ir
netempti... – vadeiva įgeldamas nusikvatojo ir bedė pirštu man kažkur už
nugaros.
Jausdamas per
stuburą nubėgantį ledinį šiurpuliuką atsigręžiau... netikėtai garsiai
suurzgiau ir užrėkiau:
- Tu lavonas,
šunie!.. Pirmyn!!!
Negrai išrėkė savišką kovos šūksnį, kuris galėjo sustingdinti
net sielą pragare ir puolė taip dar ir nespėjusius išsirikiuoti plėšikus.
Lūžtančių iečių traškesys… kovos šūksniai… ir priešmirtiniai klyksmai…
Dešimt žmonių – per maža pilnavertei rikiuotei.
Visi susimaišė…
Nebejaučiau visiškai jokių emocijų… tik ledinę ramybę ir
savitvardą. Sugriebęs dvirankį už rikaso (v.p.
it. ricasso. Neužaštrinta ir plačiausia kalavijo geležties dalis po
garda/rankena, o kartais ir jos pratęsimas žemiau kryžmos/taurės. Ši dalis dar
dažnai vadinama „mažąja garda“) ir tarsi ietim bedžiau po
artimiausio priešininko kirasa iš apačios viršun ir pečiu nustūmęs jį
nuo geležties brėždamas ašmenimis lanką atsitraukiau į šoną.
Švilpesys, treškėjimas,
girgždėjimas, duslus smūgis – visa tai raudonų purslų aureolėje... kažkieno
galva su uždėtu šalmu nusirideno žole.
Šleikštus kažkieno
kauksmas – nulėkė iki alkūnės nukirsta kažkieno ranka...
Persisukimas,
tūpsnis, smūgis – du alebardininkai palikę stovėti savo kojas, griūva ant
žolės.
- Išgamos… - atitraukiau kalaviją ir išvengdamas alebardos, kuri
perėžė mano liemenę ašmenų, „šerno iltimi“ dūriau į priešais akis išdygusį
barzdotą snukį (v.p. sunkiajame
dvirankiame kalavijuje rikasas dažnai baigdavosi taip vadinamomis „šerno
iltimis“ – dviem užriestais, pusmėnulio formos smaigaliais. „Šerno iltys“
turėjo keletą funkcijų, tačiau tame tarpe buvo galima juos panaudoti ir ypač
glaustoje kovoje).
Gardos galu net nežiūrėdamas mostelėjau atgal. Riksmas
paliudijo, jog ne be reikalo.
Pavyko atsitraukti pilnaverčiam kalavijo mostui ir vėl lanku
su švilpesiu persukau kalaviją…
Alebardos atmuštos…
Tai buvo viršutinis sektorius, tad įtūpstas ir ataka per
apačią… Aitrus kvapas ir sūrūs kraujo purslai tiesiai į veidą…
Apsidairiau ir atšokau lik savųjų ietininkų, kurie sulaužę
savąsias ietis jau buvo perėję prie falšionų ir staugdami kaip tikri pragaro
velniai kirtosi su savo priešininkais.
Laukinis
tvinkčiojimas smilkiniuose ir svetimo kraujo skonis ant lūpų...
Klyksmai,
riaumojimai, šūksniai ir žvangesys susiliejo į bendrą gausmą.
Mostas dvirankiu
ir vėl purslai...
Plėšikas
kūlvesčiom vertėsi prie mano kojų norėdamas išmušti iš pusiausvyros... Kažkas
pakibo ant rankos...
- Šiknon...
– stipriai spyriau į pririedėjusį priešą, bet pusiausvyros vis tiek neišlaikiau ir paslydęs
griuvau. Mečiau flambertą ir truktelėjęs durklą smeigiau kažkam į klyną ar papilvę. Iš
klyksmo ir balso tembro supratau jog pataikiau vadeivai. Smeigiau dar kelis
kart ir laukdamas mirtino smūgio pabandžiau keltis...
Smūgio
nesulaukiau...
Perbraukiau krauju
aplietą veidą nepatikėjau tuo ką pamačiau...
Keletas plėšikų
metusių savo alebardas skuodė link upelio.
Paskui juos
mosikuodamas falšionu lėkė Gabrielius. Pavijo kraštinį ir tiesiog šuolyje kirto
per kojas, o po to dviem smūgiai nukirto galvą ir ją iškėlęs į viršų kažką
suriko savo laukine kalba.
Išgirdę šį riksmą
likę plėšikai įgavo nežmonišką ir neįtikėtiną pagreitį.
Dar vienas
ietininkas pilnai nulietas krauju klūpojo ir durklu vis badė seniai kvapą
išleidusį kūną.
Dar trys
ietininkai šlubuodami ir siūbuodami slankiojo tarp lavonų ir iečių nuolaužomis
badė dar nors kiek krutančius kūnus.
Klausas ir Jostas
susipynę į vientisą kamuolį raičiojosi žolėje netoliese. Šokau link jų ir už
plaukų pačiupau rudaplaukį barzdočių, kuris bandė kovoti su pažais ir vienu
mostu perrėžiau jam gerklę.
Paleidau sudribusį
kūną ir nubėgau link krūmuose sustingusios iberietiškos kumelės...
- Dieve... tik ne
tai... tik ne tai... – šnabždėjau sustingusiomis lūpomis ir bandydamas kur nors
pamatyti mėlyną suknią.
- Žanai!.. – Matildą radau sėdinčią gilioje pelkėje šalia kumelės ir
purvina ranka braukiančią ašaras…
- Katinėli!!! – užrėkiau netikėdamas savo laime. – Tu gyva?!
- Suknią sudraskiau ir išpurvinau… - sušniurkštė flamandė.
Kritau ant kelių
šalia jos į pelkę ir priglaudžiau merginą.
- Velniop tą
suknią!
- Nekeiksnok, tai nuodėmė… O suknia man patiko…
gra-a-aži-i-i…
Va tai tau… Isterija… O anksčiau tokių dalykų lyg ir nebuvo…
- Monsinjore, monsinjore! Dar kariai! – prie mūsų prišoko
Klausas.
Priešingam krante išlikusius plėšikus, kaip kokius avinus
gainiojo šarvuočiai ant puikių žirgų.
- Na kas per prakeikimas!.. – surėkiau ir pašokau.
Po to pamačiau, kad ant jų apsiaustų išsiuvinėti Briugės
herbai. Tfu… tu velnias… po galais… Taip ir nuo širdies smūgio padvėst gali!
Po ranka pasisukusiam Jostu skėliau antausį, o po to
pritraukiau jį artyn ir apkabinęs paplojau per petį:
- Šie, mielas bičiuk, mums nebaisūs…
Vėliau paaiškėjo, jog šie raiteliai jau seniai persekiojo
vokiečių samdinių būrį, kurie buvo likę be šeimininko ir vertėsi plėšikavimu.
Bet nespėjo. Beveik visą darbą teko nudirbti mums. Laukymėje, kurioje virė kova
liko aštuoniolika plėšikų… ir penketas mano juodųjų ietininkų. Apie sužeistus
neverta ir kalbėti – nors ir stipriai jiems kliuvo, bet visi pasveiks.
Matilda, kai jos kumelė pagavo strėlę, spėjo nuo jos nuslysti
ir, tiesą sakant labai sėkmingai, pliūkštelti į nedidelę pelkę… N, o aš pamatęs
kritusį arklį mūšio pradžioje pamaniau jog… Žodžiu, tai jau nesvarbu – viskas baigta.
Namuose, jau nusiprausęs ir nuplovęs nuo savęs visą kraują,
mečiau žvilgsnį į veidrodį ir savo vešliuose plaukuose pastebėjau sidabrines
gijas. Nieko keisto, vienok…
2016-09-28